Martynas Odlianickis Počobutas

Martynas Odlianickis Počobutas

Martynas Odlianickis Počobutas Kazio Odlianickio ir Elenos Globavičiūtės sūnus gimęs 1728 m. Gardino apskrityje, Šiaudinių kaime. Būdamas septyniolikos M. Počobutas baigė mokyklą Gardine ir prieš tėvo norą įstojo į Jėzuitų ordiną Vilniuje, kur 1751 m. baigė kolegijos kursą. Būdamas neturtingas jis ilgai dirbo Jėzuitams priklausančioje žvakių gamykloje, tačiau tuo pat metu gavo filologinį išsilavinimą. Tobulinosi Prahoje, kelerius metus akademijoje dėstė graikų bei lotynų kalbas. Išmokęs prancūzų kalbą, įsitvirtino aukštuomenės sluoksniuose. 1761 m. Lietuvos kanclerio M. Čartoryskio šelpiamas M. Počobutas išvyko studijuoti matematikos irr astronomijos į užsienį. Prancūzijoje, Marselyje pas astronomą Pezeną jis mokėsi atlikti astronominius stebėjimus ir matavimus. Tai buvo pirmasis M. Počobuto astronomijos mokytojas. Pradėtus stebėjimus jis tęsė Italijoje: Neapolyje, Romoje. 1764 m. balandžio 1 d. Neapolyje stebėjo Saulės užtemimą. Aplankė Genują ir Vieną. Greta praktinių įgūdžių keliaudamas M. Počobutas susipažino su geriausių to meto observatorijų įrengimų, žinomais dangaus tyrinėtojais. M. Počobuto sukauptus Neapolyje stebėtos Saulės užtemimo duomenis, Vienos astronomas M. Helis paskelbė 1765 m. “Efemeridėse”. Tai buvo pirmieji Vilniaus astronomų stebėjimai, paskelbti mokslinėje spaudoje. Taaip pat kitų M. Počobuto stebėjimų duomenys buvo paskelbti P. K. Cacho “Mėnesinėje korespondencijoje” bei “Berlyno astronominiame metraštyje”. Bandymai Vilniuje reguliariai leisti mokslo darbus ilgai nesisekė dėl lėšų stokos. Tik vadovėliams leisti susidarė palankesnės sąlygos, tad M. Počobutas išvertė iš pr

rancūzų kalbos į lenkų kalbą A. Klero “Geometrijos pradmenys”.
1764 m. M. Počobutas grįžo į Vilnių, vildamasis įkurti stambią observatoriją ir aprūpinti ją užsienyje matyta stebėjimų technika bei metodika. Čia jam teko iš J. Nakcijonavičiaus perimti observatorijos direktoriaus postą, pradėti savarankiškus stebėjimus turimais prietaisais, taip pat Vilniaus Akademijoje dėstyti astronomiją ir matematiką. Netrukus jam suteikiamas profesoriaus vardas. 1765 m. į Vilnių buvo atvežti Paryžiuje garsaus meistro Kanivė pagaminti prietaisai – sekstantas ir pasažinis instrumentas. Jais M. Počobutas nustatė Vilniaus observatorijos geografines koordinates. Kadangi trūko lėšų geriau įrengti observatoriją, M. Počobutui rūpėjo įsigyti paskutiniojo Lietuvos – Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio palankumą – vieną žvaigždžių grupę, kaip atskirą žvaigždyną, jis pavadino Poniatovskio veršiu. Tarptautinėje nomenklatūroje šis žvaigždyno pavadinimas neprigijo, tačiau karaliaus dėmesį atkreipė: 1767 m. sausio 25 d. S. A. Poniatovskis suteikė M.. Počobutui karaliaus astronomo titulą, o pačiai observatorijai – karališkosios observatorijos vardą. Observatorijos fundatorė E. Oginskaitė – Puzinienė antrąkart paaukojo lėšų instrumentams pirkti ir observatorijai išlaikyti. 1768 – 1769 m. M. Počobutas keliavo po vakarų Europą, lankėsi Grinviče, Paryžiuje ir Londone, kur užsakinėjo ir pirko prietaisus Vilniaus observatorijai. Šios kelionės dėka jis susipažino su garsiu prancūzų astronomu Ž. Lalandu. Metų ilgumo komandiruotė leido jam aplankyti Kopenhagą, Hamburgą, Amsterdamą, Brėmeną ir Berlyną. 1769 m. gegužes mėn. M. Počobutas grįžo į Vilnių. Birželio mėnesį kartu su bendradarbiu A. Stšetskiu išvyko į
Taliną stebėti Veneros praėjimą per Saulės diską. 17 a. pab. į šį reiškinį atkreipė dėmesį garsus anglų astronomas E. Halis, pataręs juo pasinaudoti Saulės paralaksui nustatyti, kadangi tuo metu atstumas nuo Saulės iki Žemės buvo žinomas tik apytiksliai. M. Počobutas stebėjimo vietai pasirinko bažnyčios varpinę, išmatavo jis geografines koordinates, tačiau visus planus suardė apsiniaukęs Talino dangus; užėję debesys neleido stebėti mynėto reiškinio. M. Počobutas dėl to labai pergyveno, nes Anglų ir Prancūzų astronomams šis tranzitas buvo palankus – jie pirmą kartą patikimai išmatavo atstumą iki Saulės. Tais pačiais 1769 m. M. Počobutas išrenkamas Londono karališkosios mokslo draugijos nariu.
Po 1773 m. reformų Stanislovas Augustas, įvertindamas M. Počobuto nuopelnus, 1773 m. lapkričio mėn. atidavė jam iki gyvos galvos valdyti akademijos spaustuvę, o 1774 m. pradžioje – Ir “Vilniaus laikraščių” redakciją. Tačiau jau 1775 m. gruodžio 25 d. įmonę perima valstybės iždas. M. Počobutui buvo paliktas tik prie jos esantis butas ir išmokėta 2000 auksinių.
1770 m. observatorija gavo Londone užsakytus instrumentus, tačiau jiems nepakako vietos ir teko iš esmės perstatyti observatoriją. 1788 m. rudenį baigiama statyti architekto M. Knakfuso suprojektuotas pastatas. Naujai įrengtoje observatorijoje M. Počobutas dirbo ištisas naktis. Vykdė įvairiausias stebėjimų programas, o stebėjimų rezultatus pranešdavo kitoms Europos observatorijoms. Tuomet stebėti Saulės bei Mėnulio užtemimai, Saulės dėmės, Mėnulio paviršiaus detalės, planetos bei jų palydovai, ko
ometos.
1775 m. karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis antrą kartą pagerbdamas M. Počobutą už jo nuopelnus observatorijai ir pasauliniam mokslui įsakė jo garbei pagaminti aukso medalį. 1777 m. M. Počobutas išleido pirmąjį savo stebėjimų sąsiuvinį. 1778 m. Paryžiaus Mokslų Akademija M. Počobutą išrinko savo nariu korespondentu. Vilniaus Universiteto rektoriumi M. Počobutas buvo nuo 1780 iki 1799 m. Šios pareigos labai trukdė jam darbuotis astronomijos labui. 1782 – 1788 m. observatorija buvo vėl rekonstruojama. M. Počobutas atliko daug vertingų Merkurijaus planetos stebėjimų. Panaudodamas šių stebėjimų rezultatus, geras M. Počobuto draugas prancūzas Ž. Lalandas Paryžiaus observatorijoje apskaičiavo Merkurijaus orbitą aplink Saulę. Jis taip pat skelbė M. Počobuto stebėjimų rezultatus Paryžiaus Mokslo Akademijos darbuose.
1793 m. rugsėjo 5 d. M. Počobutas drauge su Krokuvos astronomu J. Sniadeckiu Augustave stebėjo visišką Saulės užtemimą, apskaičiavo Gardino ir patikslino Vilniaus geografines ilgumas. Tais pačiais metais karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis M. Počobutą apdovanojo Baltojo Erelio ordinu. 1803 m. gruodžio 5 d. Prancūzijos nacionalinis institutas išrinko M. Počobutą savo nariu korespondentu.
Paskutinieji svarbesni M. Počobuto darbai tai atrastos Urano planetos (1781 m.) bei ką tik aptiktų mažųjų planetėlių (1801 – 1802 m.) Cereros ir Paladės stebėjimai. 1807 m. būdamas aštuoniasdešimties M. Počobutas dar stebėjo pasirodžiusią kometą. M. Počobutas paliko daugiausiai stebėjimų duomenų palyginti su kitais senosios Vilniaus observatorijos darbuotojais. Beveik 20 metų ėjęs Vyriausiosios Lietuvos mokyklos rektoriaus pareigas (1
1780 – 1799), M. Počobutas rūpestingai įrengė ir gražiai išpuošė observatoriją. Ji tiko ir moksliniam darbui ir reprezentacijai. Visi to meto moksliniai observatorijos stebėjimai buvo kasdien rašomi į nustatytos formos žurnalus, kurių po M. Počobuto prisirinko 34 tomai. Vėliau, uždarius observatoriją, jie buvo išvežti į Pulkovą, kur dauguma jų buvo sunaikinti per Leningrado blokadą. Išlikę tomai saugomi Leningrade, Mokslų akademijos archyve.
1799 m. M. Počobutas perdavė Universiteto rektoratą J. Strojinovskiui, o pats liko observatorijos direktoriumi ir tęsė pamėgtą darbą iki 1807 m. Po to pasitraukė į Daugpilio vienuolyną ir ten 1810m. vasario 8 d. mirė, sulaukęs 82 metų amžiaus. Ypatingu M. Počobuto nuopelnu reikia laikyti jo sugebėjimą išsaugoti ir puoselėti Vilniaus observatoriją labai kebliomis istorinėmis sąlygomis. Pagerbiant M. Počobuto atminimą Vilniaus observatorijai pasiūlius 1979 m. Tarptautinė astronomų sąjunga vieną didelį mėnulio kraterį, kurio skersmuo 195 km. (99ºW, 57ºN), pavadino M. Počobuto vardu.

Leave a Comment