Didelė kometa su didelia galva ir uodega, nusidriekusi per pusę dangaus, yra įspūdingas reiškinys, ir nesunku suprasti, kodėl kometos senovėje keldavo siaubą. Žmonės jas laikė nelaimių pranašais; ši baimė ir dabar gyva ten, kur tarpsta primityvi gamtos samprata. Liaudis apie kometas Žmonių dėmesį jau žiloje senovėje patraukė kometos (gr.kometes (aster) – “uodeguotos žvaigždės”). Uodeguotoji žvaigždė, mažos maės, ūkanoto debesies pavidalo kosminis kūnas, skriejantis Saulės sistemoje. Senovės graikai įsivaizdavo kometą kaip galvą palaidais plaukais, išsidriekusiais danguje. Dauguma kometų skrieja aplinkui Saulę labai ištęstomis elipsėmis. Priartėdamos prie Saulės, šilumos veikiamos, jos išskiria dujas, kurios sudaro aplink branduolį šviečiantį apvalkalą – kometos galvą, ir udegą – ar kelis šviesos ruožus, nukreiptus į priešingą Saulei pusę. Kometai tolstant nuo Saulės, uodega pamažu išsisklaido erdvėje. Lietuvių liaudis kometą vadino ugnine žvaigžde, šluotine žvaigžde arba tiesiog šluota, rykšte arba dievo rykšte, kardu. Kometos pasirodymas žmonių buvo laikomas dievų ženklu apie jų siunčiamą didelę nelaimę už nuodėmes: tai badas, karas, nederlius, sausra, liūtys, vargas ir skurdas visam kraštui. Jei kometa pasirodo kardo ar rykštės pavidalo, būsiąs žiaurus karas. Pavyzdžiui, apie Žygainius (Tauragės raj.) prieš Pirmąjį pasaulinį karą žmonės vakare matė žvaigždę su rykšte. Apie Kaltanėnus (Švenčionių raj.) žmonės sakydavo, kad, jei danguje pasirodo žvaigždė su uodega, tai bus žmonėms rykštė. Jei tokia žvaigždė pasirodo su šluota, bus nušluoti nuo žemės žmonės (Pilypai, Švenčionių raj.). Jei raudona ir su šluota kometa pasirodo prie Mėnulio, bus didelės nelaimės. Apie Juodižkius (Vilniaus raj.) tikėta, kad uodeguotos žvaigždės gali užkliudyti Saulę ir uždegti Žemę.
Kometų vadinimas šluotomis ar rykštėmis yra universalus reiškinys. Jis būdingas visoms Europos ir Anglijos tautoms. Kometų vadinimas šluotomis žinomas iš pačių seniausių Kinijos, Indijos ir kitų šaltinių. Mokslininkų samprotavimai apie kometa Mokslininkų samprotavimai apie kometas kadaise taip pat buvo tolimi nuo tikrovės. Pavyzdžiui, Aristotelio manymu, kametos ne dangaus kūnai, bet kažkokie garavimai, pakilę iš Žemės atmosferos ir užsidegę kosmose. Vėliau Seneka ginčijo Aristotelio pažiūrą – laikė kometas tikrais pasaulio kūnais. Viduramžiais Aristotelio autoritetas paėmė viršų, ir tuo metu kometos kuriam kartui pasiliko kyg už astronomijos ribų. Ypatingu uolumu kometas nagrinėjo Tichas Brahė, turėjęs eilę gerų progų jas stebėti 1577, 1580, 1582, 1585, 1590, 1593 ir 1596 metais. Jis nustatė, kad kometos skrodžia kosmoso erdvę nemažu atstumu nuo Žemės. Jo manymu, kometos buvusios toliau už Venerą. Tuo būdu T.Brachė, dar nebūdamas Koperniko šalininkas, paneigė geocentrinę pasaulio sistemą. Tai buvo svarbus žingsnis į naujesnį pasaulio supratimą. Johanas Kepleris taip pat stebėjo kometas, laikė jas labai gausiais dangaus kūnais (jis teigė, kad kometų esama “kaip žuvų jūroje”) ir spėliojo, kad jos lekia tiesiais keliais.Mažos masės ir mažo tankio kosm. kūnai, skriejantys aplink Saulę elipsėmis arba parabolėmis. Jų išvaizda priklauso nuo nuotolio iki Saulės. Kometos branduolys (kometoidas, skersmuo 1-50 km) susideda iš sušalusių dujų, dulkių ir meteoroidų. Kai kometos branduolys priartėja prie Saulės, sušalusios dujos (metanas, cianas, amoniakas, vanduo ir kt.) ima sparčiai sublimuoti, branduolys apsisiaučia dujų skraiste, ir susidaro kometos galva (jos skersmuo iki 100 000 km). Tuomet kometą galima matyti vizualiai. Iš branduolio išmetamos t. p. sušalusios dulkės ir akmenys. Saulės vėjas ir trumpabangiai spinduliai išstumia iš galvos dalį dujų ir dulkių; jos sudaro vieną ar kelias kometos uodegas, kurios ištįsta per milijonus km (taip kometos medžiaga pamažu sklaidosi tarpplanetinėje erdvėje). Jei kometa daug kartų sugrįžta prie Saulės, jos masė pastebimai sumažėja, ir pagaliau kometa kartais visai išyra. Jos orbitos vietoje kurį laiką egzistuoja meteorų srautas. Tik keli procentai kometų yra periodinės dauguma praskrieja perihelį tik kartą (jų orbitos parabolinės). Manoma, kad parabolinės kometos patenka į Saulės sistemą iš sferinės formos Orto kometų debesies, gaubiančio Saulės sistemą 20-200 tūkst. km nuotoliu nuo Saulės. Kai kurias kometas, skriejančias paraboline orbita, veikia didžiųjų planetų, ypač Jupiterio, traukos laukas, ir jos tampa periodinės, t.y. pradeda skrieti elipsine orbita, kurios afelis būna netoli Jupiterio orbitos. Dalis kometų į centrinę Saulės sistemos sritį ateina iš disko formos Koiperio juostos, esančios tuoj už Neptūno orbitos. Naujai pastebėtos kometos pavadinamos atradėjo pavarde, pažymimos atradimo metais ir didžiąja raide, reiškiančia atradimo pusmėnesį ir skaičiumi, reiškiančiu atrasto objekto eilės numerį jau šį pusmėnesį. Kasmet atrandama 10-20 naujų kometų.
Branduolys yra pagrindinė kometos dalis, talpinanti beveik visą kometos masę, kitaip – kometoidas. Kometoidai susideda iš sušalusių dujų su dulkių ir meteorinių dalelių priemaiša (“purvina sniego gniūžtė”). Maždaug 30% tūrio užima H2O ledas, 20% tūrio – organinės medžiagos (vad. geltonoji medžiaga), 8% – silikatai (dulkės ir meteorinės dalelės), 3% anglis, likę 40% – molekulių CO, CO2, H2O, HCO ir kiti radikalai. Daugumos kometoidų skersmuo 1-10 km, bet kai kurie yra iki 50 km skersmens. Kai kometoidas priartėja prie Saulės arčiau negu Jupiterio orbita (~5 av), prasideda medžiagos sublimacija nukreiptoje į Saulę jo paviršiaus pusėje, susidaro koma, o po to ir uodega. Dėl medžiagos netekimo kometoidų masės mažėja. Po kelių šimtų priartėjimų prie Saulės kometoidai suyra ir virsta meteorų srautu. Milijardai kometoidų skrieja aplink Saulę Koiperio juostoje ir Orto debesyje, niekada nepriartėdami prie Saulės. Ten jie gali egzistuoti milijardus metų be jokio pokyčio. Kai kurie Koiperio juostos kometoidai yra iki 600 km skersmens, galbūt yra iš dar didesnių. Disko formos kometoidų juosta, esanti Saulės sistemos plokštumoje nuo 35 av iki 200 av, iš karto už Neptūno orbitos. Įvertinta, kad Koiperio juostoje gali būti iki 10 mlrd. kometoidų, kurių skersmenys yra nuo 1 km iki 600 km, jų bendra masė lygi 0.1-0.3 Žemės masės. Iš Koiperio juostos į Saulės aplinką ateina trumpaperiodės kometos su orbitiniais periodais <200 m. Koiperio juostos kometoidai dar vadinami koiperoidais. Tai lediniai kūnai, su silikatinių dulkių ir organinių medžiagų priemaiša, susidarę kartu su planetomis prieš 4.6-4.7 mlrd. m. Pirmasis koiperoidas atrastas 1992. Šiuo metu (1998.01.) žinoma 60 koiperoidų, kurių didžiausias yra 600 km skersmens. Manoma, kad ir Plutonas bei jo palydovas Charonas yra koiperoidai. Kometoidų juostos buvimą už Neptūno orbitos numatė K. E. Edževortas (K. E. Edgeworth, 1943) ir Ž.Koiperis (G.P.Kuiper, 1951). Hipotezinis sferinis kometoidų debesis, iš visų pusių gaubiantis Saulės sistemą 20-200 tūkst. av nuotoliu nuo Saulės. Debesyje turėtų būti apie 1012 (trilijonas) kometoidų, kurių bendra masė apie 100 Žemės masių. Kometoidų orbitiniai periodai keletas milijonų metų. Kometoidus iš šio debesies į Saulės sistemos vidų nukreipia gretimų žvaigždžių traukos perturbacijos. Kometų debesies hipotezę 1950 iškėlė J. H. Ortas. Dujų ir dulkių uodegos, nukreiptos tolyn nuo Saulės, sklindančios iš kometos galvos, kai kometa yra arti Saulės (<2 av). Uodegos būna kelių dešimčių mln. km ilgio. Dujos ir dulkės tolsta nuo Saulės dėl Saulės šviesos slėgio ir Saulės vėjo. Yra du skirtingos sudėties ir išvaizdos uodegų tipai – joninė uodega ir dulkinė uodega.Joninė uodega būna tiesi ir melsvos spalvos. Ją sudaro jonizuotos molekulės, tolstančios nuo Saulės 10-100 km/s greičiu, jų stūmimo jėga yra 20-100 kartų didesnė už gravitacijos jėgą. Dulkinė uodega yra atsilenkusi link kometos orbitos ir paprastai kreivos formos. Ji susideda iš kietų 10-100 m dydžio dulkelių, atspindinčių Saulės šviesą. Kuo dulkelės mažesnės, tuo jos yra arčiau joninės uodegos. Pačios sunkiausios dalelės gali būti pasklidusios už kometos jos orbitoje. Trumpaperiodinių kometų grupės, kurios narių orbitų afeliai yra ties didžiųjų planetų, ypač Jupiterio, orbitomis. Yra Jupiterio, Saturno, Urano ir Neptūno kometų šeimos. Pastarosios 4 šeimos turi labai mažai narių ir yra abejotinos.Halio kometa
Šviesiausia iš žinomų periodinių kometų. Orbitos elementai: a=17.8 av, e=0.967, i=162.3, P=76.03 m. Pirmą kartą apie Halio kometą buvo rašyta 240 m. pr. Kr. Šios kometos orbitą 1682 apskaičiavo E. Halis. XX a. per perihelį praskriejo 1910 ir 1986 metais. Su Halio kometa susiję Akvaridų ir Orionidų meteorų srautai. 1996 metų kovo mėn. kometa buvo tiriama penkių tarpplanetinių stočių: Giotto (600 km), Vega 1 (8890 km), Vega 2 (8030 km), Sakigake (7 mln. km) ir Suisei
(151 000 km).Enkės kometa
Trumpaperiodė kometa. Ji yra dažniausias Žemės aplinkos svečias. Orbitos elementai: a=2.21 av, e=0.150, i=12.9, P=3.3 m. Skersmuo 2.6 km. 1786 atrado P. Mešenas; periodą 1819 apskaičiavo J. Enkė. Ilga Hyakutakio kometos uodegaDaugelis tur būt prisimena šviesią Hyakutakio (Hyakutake) kometą, kuri spindėjo danguje 1996 metų pavasarį. Tik dabar paaiškėjo, kad 1996 metų gegužės 1 d. kosminė stotis “Ulysses” kirto joninę šios kometos uodegą. Apie tai paskelbė dvi nepriklausomos tyrėjų grupės žurnale “Nature”. Geraint H. Jones ir kiti tyrėjai tokią išvadą padarė remdamiesi užfiksuotu Saulės vėjo magnetinio lauko kypties staigiu pakitimu, protonų skaičiaus sumažėjimu ir sunkiųjų elementų jonų užregistravimu. George Gloeckler, taip pat remdamasis “Ullyses” rezultatais, aptiko anglies, deguonies, neono ir kitus jonus, kurie buvo pastebėti ir Halio (Halley) kometos galvoje. Jau ir anksčiau buvo pastebėti tam tikri pakitimai 1996 metų “Ullyses” duomenyse , tačiau tik dabar jie buvo susieti su Hyakutakio kometa. Paaiškėjo, kad Hyakutakio kometos uodega buvo tikrai ilga – apie 0.5 milijardų kilometrų, maždaug tris kartus ilgesnė negu nuotolis nuo Saulės iki Žemės.
HYAKUTAKIO KOMETA
1996 m. sausio 30 d. japonas Y.Haykutakis atrado naują šviesią kometą. Ši kometa tapo viena iš garsiausių šio šimtmečio kometų – ji praėjo visą dangų nuo Svarstyklių iki Persėjo, ir kovo bei balandžio mėnesiais puikiai matėsi plika akimi. Kometa priartėjo visai arti Žemės – kovo 24 d. ji buvo tik už 15 mln. km ir matėsi šiaurės dangaus poliaus kryptimi. Taip arti Žemės nepraskriejo nė viena kometa nuo 1556 m., taigi per 440 metų. Kometa pasirodė Svarstyklių žvaigždyne. Po to ji dideliu greičiu pralėkė per Mergelės, Jaučiaganio, Grįžulo Ratų, Slibino, Grįžulo Ratelių, Žirafos ir Persėjo žvaigždynus. Kovo 22 d. jos ryškis pasiekė nulinį, dujinė melsva uodega nusidriekė net 20 – 30 laipsnių; kai kurie stebėtojai matė uodegos pėdsakus net už 60 laipsnių ir toliau nuo kometos galvos. Astronomai ir mėgėjai ilgai prisimins šią netikėtai pasirodžiusią danguje viešnią. Kometa skrieja beveik paraboline orbita ir geriausiu atveju vėl sugrįš prie Saulės tik po 10 – 20 tūkstančių metų. Radiolakaciniais stebėjimais nustatyta, kad Haykutakio kometos branduolys (kometoidas) yra vos 2 km dydžio.
Nepaisant to, kometos dujinė skraistė apie kometoidą buvo maždaug 2 laipsnių dydžio, taigi apie 0,5 milojono km. ČERNIO IR PETRAUSKO KOMETAVilnietis Kazimieras Černis 1972 metais dar būdamas vidurinės mokyklos moksleivis, labai susidomėjo žvaigždėtu dangumi. Jis pastebėjo ne vienos kometos pasirodymą, bet vis būdavo ne pirmasis. 1980 metų vasarą K.Černis su studijų draugu J.Petrausku dalyvavo vasaros ekspedicijoje ant Maidanako kalno Uzbekijoje. Liepos 31-osios vakare jie pastebėjo maždaug devintojo žvaigždinio ryškio miglotą objektą, judantį ant Berenikės Garbanų ir Skalikų žvaigždynų ribos. Nė viename žvaigždėlapyje jo nebuvo. Rugpjūčio pirmąją apie atradimą buvo pranešta Šternbergo Adtronomijos institutui Maskvoje, o iš ten pasiųsta telegrama i Kembridžą (JAV). Centrinis astronominių atradimų biuras 1980 m. rupjūčio 4 dienos cirkuliare paskelbė vilniečių atradią viso pasaulio astronomams. Rugpjūčio 18 dieną vilniečių atrasta kometa buvo įtraukta į naujai atrastų objektų sąrašą ir pavadinta Černio – Petrausko vardu.
AsteroidaiMažosios planetos, mažesni už planetas Saulės sistemos kūnai, elipsinėmis orbitomis skriejantys aplink Saulę, arti pagrindinės Saulės sistemos plokštumos. Skersmuo 1-1000 km. Daugiausia (95%) asteroidų skrieja tarp Marso ir Jupiterio orbitų. Jų periodai yra tarp 3 ir 6 m. Kai kurie asteroidai turi kitokias orbitas ir priklauso kelioms grupėms: Žemės orbitą kertantys asteroidai (Amūro, Apolono ir Atenės grupės), asteroidai skriejantys Jupiterio orbita – Trojėnai, asteroidai su afeliais už Saturno ir Urano orbitų (kentaurai) ir kt. Didesnieji asteroidai susikondensavo iš proplanetinės medžiagos, mažesnieji yra jų irimo produktai. Iki 1988 sukataloguota ~5500 asteroidų. Jų bendra masė lygi 1.1•1022 kg (~15% Mėnulio masės). 120 asteroidų yra didesni už 130 km ir 10 – didesni už 250 km. Didžiausi asteroidai: Cerera, Paladė, Vesta, Higėja, Eunomija, Junona. Asteroidas Cerera, didžiausias Saulės sistemoje. Pusiaujinis skersmuo – 959 km, ašigalinis skersmuo – 907 km. Orbitos elementai: a=2.77 av, e=0.078, i=10.6 , P=4.6 m. Paviršiaus spektras panašus į anglingųjų chondritų meteoritus, geometrinis albedas 7%. Apsisuka apie ašį per 9.1 h. Didžiausio spindesio metu yra 7.4 ryškio. Pirmasis asteroidas, kurį 1801.01.01 atrado Dž. Pjacis Palerme.
Asteroidas Palade. Vid. skersmuo 533 km (antrasis pagal dydį). Orbitos elementai: a=2.770 av, e=0.235, i=34.8 , P=4.61 m. Apsisuka apie ašį per 7.8 val. Didžiausio spindesio metu yra 8.0 ryškio. Paviršiaus spektras panašus į anglingųjų chondritų meteoritus, geometrinis albedas 9%. 1802 atrado H. W. Olbers Bremene (Vokietija).Asteroidas Vesta, vid. skersmuo 527 km, trečias pagal dydį. Orbitos elementai: a=2.361 av, e=0.09, i=7.14 , P=3.63 m. Apie ašį apsisuka per 5.3 h. Paviršius sudarytas iš šviesių bazaltų, geometrinis albedas 38%. Didžiausio spindesio metu yra 6.0 ryškio (vienintelis asteroidas, matomas plika akimi). 1807 atrado H. W. Olbers Bremene (Vokietija).Asteroidas Higeja, skersmuo 430 km (ketvirtasis pagal dydį), orbitos elementai: a=3.138 av, e=0.126, i=3.84 , P=5.56 m. 1849 atrado A. de Gasparis Neapolyje. Asteroidas Eunomija, skersmuo 270 km, orbitos elementais: a=2.644 av, e=0.185, i=11.8 , P=4.30 m. 1851 atrado A. de Gasparis Neapolyje. Asteroidas Junona Skersmuo 270 km. Orbitos elementai: a=2.668 av, e=0.258, i=13 , P=4.36 m. Apie ašį apsisuka per 7.2 h. Geometrinis albedas 16%. Didžiausio spindesio metu yra 8.7 ryškio. 1804 atrado K. L. Hardingas. METEORAI
Į planetos, pvz. Žemės atmosferą 15-70 km/s greičiu įskriejusio meteoroido ir jo irimo produktų švytėjimas. Meteoroidas švyti todėl, kad, sąveikaudamas su atmosfera, įkaista, apsilydo ir sublimuoja. Plika akimi matomi meteorai iki 5 ryškio. Šviesesnis negu nulinio ryškio meteoras vadinamas bolidu. Silpni plika akimi nematomi meteorai įsižiebia 140-160 km aukštyje, vidutinio ryškio matomi meteorai – 80-110 km aukštyje, lėti šviesūs meteorai – 60-80 km aukštyje. Jei meteoroido masė <1 g, meteorai būna silpnesni negu 4-ojo ryškio, 1 g masės meteoroidas būna nulinio ryškio, 25-30 g masės meteoroidai būna minus 4-ojo ryškio (bolidai). Kietos meteoroidų liekanos, praskriejusios planetos ar palydovo atmosferą ir nukritusios ant paviršiaus. Meteoritai skirstomi į 3 klases: aerolitus arba akmeninius meteoritus, sideritus arba geležinius meteoritus ir siderolitus arba akmeninius geležinius meteoritus.
Saulės sistemai priklausantys meteoritai yra suirusių kometų arba asteroidų liekanos. Ant Žemės paviršiaus nukrinta nuo kelių metrų iki mikrometro dalių dydžio meteoritai. Mažesni nei 0.1 mm meteoritai vadinami meteoritinėmis dulkėmis ir mikrometeoritais. Per parą ant Žemės nukrinta nuo 20 iki 100 tūkst. tonų meteorinių dulkių ir meteoritų.Meteoroidų telkinys, kurio nariai skrieja aplink Saulę beveik ta pačia orbita. Susidaro suirus kometoms. Iš pradžių meteoroidai skrieja palyginti kompaktišku būriu, bet laikui bėgant pasklinda visoje orbitoje. Kai Žemė susitinka tokį meteoroidų spiečių, įvyksta meteorų srauto arba meteorų lietaus reiškinys. Neilgai trunkantis gausus (>1000 per 1 min) meteorų srautas. Svarbesni meteorų lietūs, matyti per pastaruosius 200 metų: andromedidų – 1872, 1885, 1940, drakonidų – 1933, 1946, leonidų 1799, 1833, 1866, 1966. Sukelia tankūs meteoroidų spiečiai. Iš Žemės atrodo, kad visi meteorai eina iš vieno dangaus taško, vadinamo radiantu. Senas (iki kelių šimtų milijonų metų) ant Žemės paviršiaus nukritusio didelio meteoroido sudarytas krateris. Per ilgą laiką dėl erozijos yra prisipildęs nuosėdinės medžiagos. Visoje Atsitrenkdami į žemę , dideli meteoritai išmuša kraterius, vadinamus ASTROBLEMOMIS. Žemėje žinoma ~100 astroblemų. Viena didžiausių (skersmuo ~100 km) yra Popigajaus krateris Š. Sibire. Didžiausia žinoma astroblema yra Čiksulubo krateris ties Jukatano pusiasalio krantu (Meksika) – jo skersmuo ~300 km. Manoma, kad šį kraterį išmušė maždaug 10 km dydžio asteroidas. Jo kritimas buvo dinozaurų žūties visoje Žemėje priežastis. Lietuvoje žinomos ~5 km skersmens Mizarų (Lazdijų rajonas) ir ~8 km skersmens Veprių (Ukmergės rajonas) astroblemos. Asteroidas išmuša kraterį, kurio skersmuo yra nuo 20 iki 60 kartų didesnis negu asteroido skersmuo. Kraterio dydis priklauso nuo susidūrimo greičio ir asteroido sudėties.
Meteoritų pedsakai Žemėje
Arizonos krateris JAV – pats didžiausias meteorito, kritusio į Žemę prieš 49 tūkstančius metų, pedsakas. Kraterio skersmuo 1186 metro, gylis apie 250 metrų. Manoma, kad prieš 65 milijonus mettų į Žemę nukrito 10 km skersmens meteoritas. Dėl jo žuvo dinozaurai.
Labiausiai pagarsėjęs Marsinis meteoritas ALH 48001, kuriame rasta suakmenėjųsių bakterijų.
Sichotė Alinio meteoritas krito kaip geležinių meteoritų lietus 1947 vasario 2 d. Rusijoje ir susidarė apie 100 kraterių, kurių didžiausias skersmuo 28 m.. Surinkta apie 20 tonų meteoritinės medžiagos. Krintantis kūnas pasirodė maždauga 100 km aukštyje virš Žemės paviršiaus, jo švytinčios galvos skersmuo buvo apie 600 m.
TARPPLANETINĖ STOTIS – Į VILDO-2 KOMETĄ
1999 m. JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA) numato paleisti tarpplanetinę stotį, pavadintą “Stardust” (“Žvaigždžių dulkės”). Stoties tikslas atskraidinti į Žemę Vildo-2 kometos dulkių. Stotis, padariusi du ratus aplink Saulę, po 23 mėnesių praskrie spro Žemę, kurios traukos jėga pagreitins stotį ir nukreips ją link periodinės Vildo-2 kometos. Prie kometos stotis priartės 2003 m. gruodžio mėn., pralėks 100 km nuo kometos dranduolio ir paims į savo konteinerį ometos dulkių. 2006 m. sausio mėn. stotis vėl priartės prie Žemės ir išmes konteinerį, kuris nusileis JAV teritorijoje. Vildo-2 kometa centrinėje Saulės sistemos srityje pasirodė 1974 m., kai ją užgrobė Jupiterio traukos laukas. Kometa skrieja aplink Saulę 6,4 m periodu – jos perichelis yra truputį arčiau už Marso orbitą.