kometos

Didelė kometa su ryškia galva ir uodega, nusidriekusia per pusę dangaus, yra įspūdingas reiškinys, ir nesunku suprasti, kodėl kometos senovėje keldavo siaubą. Žmonės jas laikė nelaimių pranašais; ši baimė ir dabar gyva ten, kur įprasta primityvi gamtos samprata.
Iš tikrųjų kometa ne toks jau didelis objektas. Ji susideda iš mažų daugiausia ledo, dalelių ir išretėjusių dujų. Žinomi keli atvejai, kai Žemė kirto kometos uodegą, nepatirdama nė menkiausio pavojaus.
Kometos anatomija

Didelė kometa susideda iš trijų pagrindinių dalių: branduolio ( jo masė didžiausia ), galvos, arba koomos, ir uodegos. Galva ir uodega atsiranda kometai priartėjus prie Saulės, kai jos spinduliavimas garina branduolio ledą. Kometai tolstant nuo Saulės, uodega išnyksta mažos kometos dažnai uodegų išvis neturi ir danguje atrodo kaip maži blausiai apšviesti vatos gumulėliai.
Kometų uodegos yra dviejų rūšių – dujų ir dulkių. Paprastai dujų uodegos yra tiesios,dulkių – išlinkusios, nes dulkės atsilieka nuo judančios kometos.viena būdingiausių uodegų savybių yra ta, kad jos daugiau ar mažiau nukreiptos į priešingą nuo Saulės pusę, taigi tolstanti kometa juda uodega pirmyn. Šis reiškinys nėėra visiškai ištirtas, bet manoma, kad mažytes uodegų daleles tolyn stumia Saulės vėjas – iš Saulės visomis kryptimis sklindančių elektringųjų dalelių srautas.
Kometos yra Saulės sistemos nariai, bet jų orbitos yra smarkiau ištęstos ir skiriasi nuo planetų orbitų. Kometos pačios nešviečia, o ti

ik atspindi Saulės šviesą; pastaroji sužadina galvos dujas ir priverčia jas švytėti ( fluorescencija ).Dauguma kometų galima matyti tik palyginti arti Žemės ir Saulės , jų neįmanoma stebėti tolimesniuose orbitos taškuose.
Trumpaperiodės ir ilgaperiodės kometos
Trumpaperiodės kometos yra blyškios ir daugumą jų sunku stebėti pro teleskopą. Kai kurios, ypač Švasmano irVechmano I ir ne taip seniai atrasta Gano kometa, skrieja beveik apskritomis orbitomis, ir jas galima stebėti visame jų kelyje aplink Saulę.Kitos kometos vieną kartą aplink Saulę apskrieja tik per keliasdešimt metų. Žinomiausia iš tokių – Halio kometa, kuri yra pakankamai ryški, matoma plika akimi ir maždaug kas 76 m. ( periodas nepastovus dėl planetų trikdymų ) grįžta prie Saulės. Paskutinį kartą Halio kometa praskriejo perihelį 1986 m. Tada ją iš arti fotografavo ir jos aplinką tyrė TSRS kosminės sttotys „Veha-1“ ir „Veha-2“ bei V. Europos šalių stotis „Džotas“. Halo kometa stebėta dar prieš mūsų erą.

KOMETŲ NUOTRAUKOS
Jau yra nufotografuoti iš arti kelių kometų branduoliai.

Hale-Boppo kometa 1997 metų pavasarį. Fantastiška uodega. Netgi dvi uodegos.

Kometos praskriejimas šalia Saulės. Matyti baltas brūkšnelis praeinantis virš Saulės.
Levi-Šumeikerių kometa. Ši kometa krito į Jupiterį 1994 metų vasara ir paliko jo paviršiuje 13 juodų dėmių. Fotografuota Keko teleskopu.
Levi-Šumeikerių kometos kritimas. Levi-Šumeikerių kometos kritimo animacija.
Halio kometos branduolys. 1986 metais Halio kometą iš arti tyrinėjo kosminiai aparatai.

Hyakuate kometa su labai ilga uodega &#

#8211; apie 90 laipsnių. 1996 metų kovas. Matyt, tik nedaugelis jos nematė. Gal būt jie miegojo kaip lokiai žiemą.

Borrelio kometos branduolys. „Deep Space“ nuotrauka.

1994 metų vasarą į Jupiterį krito Levi-Šumeilerių kometa, suskilusi į 13 gabalų.

Žvaigždėjo dangaus vadovas: Šiaurės pusrutulis I
Išimintinas Šiaurės pusrutulio dangaus žvaigzdynas – Didieji Gryžulo ratai. Jo septynių žvaigzdžių išdėstymas vieniems primena samtį, kitiems – didžiąją lokę, lietuviams – ratus su iena.
Didieji Gryžulo ratai – dangaus oreantyras.
Žvaigzdynas toks ryškus, kad jo neįmanoma nepastebėti. Šešios jo žvaigždės yra antrojo ryškio, bet septyntoji – Delta, arba Mergrecas, yra silpnesnė negu trečiojo ryškio. Tuo ji skiriasi iš kitų , nors senovės astronomai šiais žvaigždes laikė lygiavertėmis. Jeigu išlikę aprašymai teisingi (taip gali buti ir nebūti), Megrecas nuo tų laikų labai nusilpo. Didžiųjų Grįžulo Ratų Alfa arba Dubche, ryškesnioji iš dviejų žvaigždynų, rodančių Šiaurinę žvaigždę, yra orandžinė: kitos žvaigždės yra baltos arba žydrai baltos. Šalia Dzetos, arba Micaro matoma silpna žvaigždutė Alkoras. Pro teleskopa Micaras atrodo kaip puiki dvinare žvaigždė. Vidutinių ir šiaurinių platumų stebetojui Didieji Gryžulo Ratai yra zemiau horizonto nenusileidžiantis žvaigždynas, vienas iš besisukančių aplink dangaus šiaurės ašigalį. Pagal jį labai patogu ieškoti kitų žaigždžių ir žvaigždynų. Dvi kraštinės Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždės Beta ir Alfa rodo Mažuosius Grįžulo Ratus (Raktas). Jame yra dvi antrojo ryškio žvaigždės – gelsva Šiaurinė (Alfa) ir or

ranžinė – Kochabas (Beta), kartais vadinamos ašigalio sargais. Tarp Didžiųjų Grįžulo ir Mažųjų Grįžulo Ratų vingiuoja ilgas blyškus Slibino Žvaigždynas, kurio ryškiausia žvaigždė Gama, arba Etaminas, yra antrojo ryškio, Slibino Alfa, arba Tubanas, spindinti tarp Benetnaso ir Kochabo. Senovėje buvo arčiausia dangaus šiaurės ašigalio ir atstojo Šiaurine.
I Žvaigždėlapis: nuo Heraklio iki Mergelės
Didelio, bet palyginti neįstabaus Heraklio žvaigždyno ryškiausia žvaigždė Beta, ji yra trečio ryškio. Alfa, arba Ras Algeris, yra pusiau taisyklingoji kintamoji, kurios spindesys kinta tarp 3-4 ryškio; tai raudonoji milžine, greta kurios pro nedidelį teleskopą matomas silpna žalsva palydovė. Visai šalia Ras Algecio spindi balta antrojo ryškio žvaigždė Ras Alhagas; tai ryškiausia kito didelio , bet dar blyškesnio žvaigždyno – Gyvatnešio žvaigždė. Tačiau patys įdomiausi Heraklio žvaigždyno objektai yra kamuoliniai spiečiai M13. Įspūdingesnis jų yra M 13, kurį giedru oru kaip blyškią dėmelę galima įžiūrėti plika akimi.
Žemyn palenkta Didžiųjų Grįžulo Ratų iena rodo Arktūrą– ryškiausią oranžinę Jaučiaganio Alfą. Tai pati ryškiausia žvaigždė visame dangaus Šiaurės pusrutulyje. Jos ryškis – 0.06 Spektrinė klasė K2, nuotolis nuo Žemės 36 sm. Iš kitų Jaučiaganio žvaigdžių pažymėtina tik Epsilon – Ikaras; tai graži dvinare sistema. Iš kairės prie Jaučiaganio prigludęs nedidelis Šiaurės Vaikinas (liet. Darželis). Jame yra įdomi kintamoji žvaigždė Šiaurės Vainiko R. Paprastai ši žvaigždė yra šeštojo ryškio, bet kartais nei iš
š šio, neis iš to prigęsta iki minimumo. Ji atstovauja visai žvaigždžių klasei – Šiaurės Vainiko R tipo kintamosioms, ir yra ryškiausia iš jų. Kita įdomi žvaigždė yra Šiaurės Vainiko T, kuri beveik visą laiką yar 10 ryškio, bet 1866 ir 1946m. Sužibo tiek, kad buvo matoma plika akimi.
Žvaigždėlapio apačioje matoma dalis Mergelės žvaigždyno; jo ryškiausia žvaigždė Spika yra dangaus Pietų pusrutulyje. Tarp Mergelės ir Didžiųjų Grįžulo Ratų yra Berenikės Garbanų žvaigždynas, panašus į didelį silpnų žvaigždžių sambūrį. Žemiau Didžiųjų Grįžulo Ratų ienos yra Skalikų žvaigždynas, kurio ryškiausia žvaigždė Alfa.
II žvaigždėlapis: nuo Liūto iki Mažojo šuns
Pavasarį Šiaurės pusrutulyje geriausiai matomas Liūto žvaigždynas. Jo ryškiausia žvaigždė Regulas yra pirmojo ryškio objektas. Liūto Gama, arba Algeba, yra graži dvinarė žvaigždė, kurios abu nariai yra skirtingo ryškio. Liūto Beta, arba Denebola, simbolizuoja Liūto uodegą. Prieš Liūtą yra Vėžio žvaigždynas, kuriame yra gražus padrikasis žvaigždžių spiečius M 44 arba Prakartas, giedrą tamsią naktį įžiūrimas plika akimi. Kitas padrikas spiečius M 67 matomas tik pro žiūronus.
Įspūdingą Oriono (lie. Septyni Šienpjoviai) žvaigždyną dangaus pusiaujas dalija per pusę, taigi šiame žvaigždėlapyje parodyta tik jo šiaurinė dalis; šio žvaigždyno svarbiausia žvaigždė Betelgeizė.Ryškiausios Dvynių žvaigždyno žvaigždės – Kastoras ir Poluksas. Poluksas yra K0 spektrinės klasės oranžinė milžinė, Kastoras – daugianarė žvaigždė. Trečia pagal regimąjį spindesį Dvynių žvaigždė yra antrojo ryškio Gama, arba Alhena. Greta Dvynių yra Mažojo Šuns žvaigždynas, kuriame švyti pirmojo ryškio žvaigždė Prokionas; ji yra F5 spektrinės klasės submilžinė ir turi palydovą – baltąją nykštukę.
Dangaus šiaurės ašigalis vienu laipsniu nutolęs nuo Šiaurinės žvaigždės, kurią rodo Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždės Merakas ir Dubchė. Žemei sukantis iš vakarų į rytus, dangaus asšgalis nejuda, o aplink jį esantys žvaigždynai sukasi ratu . Šiaurės žvaigždės padėtis danguje priklauso nuo stebėtojo geografinės platumos: tikrai šiaurės ašigalyje Šiaurinė matoma tiesiai virš galvos. Kadangi dangaus ašigalis yra Žemės sukimosi ašies tęsinys, dangaus pusiaujas irgi yra žemės pusiaujo projekcija dangaus skliaute. Žvaigždė, esanti dangaus pusiaujyje, patenka rytuose ir po 12 valandų nusileidžia vakaruose.
Žvaigždėtojo dangaus vadovas: Šiaurės pusrutulis. II
Kasiopėja, kurios ryškiausios žvaigždės išsidėstę W arba apverstos M raidės pavidalu, yra antras pagal svarbą dangaus Šiaurės pusrutulio žvaigždynas (po Didžiųjų Grįžulo Ratų).
Kasiopėja – dangaus oreantyras
Kaip ir Didieji Grįžulo Ratai , aukščiausiose ir vidutinėse platumose Kasiopėja niekada nenusileidžia žemiau horizonto. Šį žvaigdžyną lengva rasti, išvedus nuo antrosios Didžiųjų Grįžulo Ratų ienos žvaigždės Micaro liniją per Šiaurinę ir pratęsus ją dar antra tiek. Vidurinioji W raidės žvaigždė – Kasiopėjos. Gama – yra netaisyklingoji kintamoji. Paparastai ji yra silpnesne negu antrojo ryškio , bet kartais, pavyzdžiui, 1936 m. Kasiopėjos Gama spindi iki 1,6 ryškio. Jos spektras pekuliarus, tai labai nepastovi žvaigždė, Kasiopėjos Alfa, arba Šedyras, yra K0 spekrinės klasės milžine, manoma, jog kintamoji. Kasiopėjos Betos spindesys nekinta – tai 2.3 ryškio objektas. 1572 m. Kasiopėjos žvaigždyne sužibo Ticho Brachės supernova; toje vietoje dabar yra stiprus radio bangų šaltinis.
Dvi W raidės žvaigždės rodo Persėjo žvaigždyną, kuriame švyti viena antrojo ryškio žvaigždė Persėjo Alfa, arba Mirfakas. Čia taip pat yra garsi užtemdamoji dvinarė Algolis (Persejo Beta), kurios ryškis kinta nuo 2.2 iki 3.5. Bet žymiausias Persėjo žvaigždyno objektas – Kardo Rankena, t.y. dvinaris pdrikasis žvaigždių spiečius h ir x . Iš tiesų tai du gražūs padrikieji spiečiai, kurie abu telpa teleskopo regėjimo lauke ir palieka neišdildomą įspūdį. Abu spiečiai nutolę 700 šviesmečių nuo Žemės, jų skersmuo – po 75 šviesmečius.
I žvaigždėlapis: nuo Vežėjo iki Trikampio
Paukščių Takas per Kasiopėją ir Persėją driekiasi į Vežėjo žvaigždyną, kurio ryškiausia žvaigždė Kapela spindesiu beveik nenusileidžia Lyros Vegai, esančiai kitoje dangaus ašigalio pusėje. Šiaurės pusrutulio vidutinėse platumose, taip pat ir Lietuvoje, Kapela žiemos vakarais spindi beveik tiesiai virš galvos. Ji nutolusi nuo Žemės 45 šviesmečiais, yra tos pačios spektrinės klasės kaip Saulė, tiktai ne nykštukė, o kur kas spindulingesnė milžinė. Mažas žvaigždžių trikampėlis greta Kapelos vadinamas Ožiukais. Ypač įdomus objektas yra Vežėjo Epsilon, spindinti trikampio virsūnėje; tai dvinarė žvaigždė, aplink kurios F0 spektrinės klasės supermilžinę sukasi nežinomos prigimties kūnas.Vežėjo Dzeta, esanti arti Epsilon, taip pat yra užtemdomoji dvinarė, kurios skriejimo periodas trunka 972 paras. Pats Vežėjo žvaigždynas lengvai įsimenamo keturkampio formos; jame yra keli gan šviesūs padrikieji spiečiai.
Šalia Vežėjo – Tauro žvaigždynas. Oranžinė pirmojo ryškio žvaigždė Aldebaranas spindi toje pačioje linijoje kaip trys Oriono juostos žvaigždės , esančios dangaus Pietų pusrutulyje. Tauro žvaigždyne yra du geriausiai žinomi mūsų dangaus padrikieji spiečiai – Sietynas (Plėjadės) ir Hiados. Šalia trečiojo ryškio žvaigždės Tauro Dzetos yra Krabo ūkas.
Pagal Kasiopėją nesunku rasti Pegaso keturkampė, kuris geriausiai matomas rudens vakarais. Viena keturių žvaigdžių – Pegaso Beta, arba Šeatas, yra pusiau taisyklingoji kintamoji. Į kairę nuo Pegaso driekiasi Andromedos žvaigždynas; jame yra spiralinė galaktika M 31. Andromedos Alfa, arba Alferacas, priklauso Pegaso keturkampiui. Iš Androdemos antrojo ryškio žvaigždžių išsiskiria oranžiškai raudona Beta ir oranžinė Gama, drauge sudarančios puikią dvinarę žvaigždę. Pegasui priklauso dar viena ryški žvaigžde, esanti tolokai nuo keturkampio – Pegaso Epsilon, arba Enifas. Šalia Pegaso yra blyškus Zodiako žvaigždynas – Žuvys. Šiame dangaus plote dar yra Avinas, turintis antrojo ryškio žvaigždę Hamalį, ir Trikampis, kuriame yra spiralinė galaktika M33 – tolimiausiais Vietinės galaktikų grupės narys.

II Žvaigždėlapis: nuo Lyros iki Delfino
Lyros Vega yra viena trijų ryškiausių žvaigždžių , kurios sudaro vadinamąjį Vasaros Trikampį. Pagal regimąjį spindesį Vega yra penktoji viso dangaus žvaigždė. Lyra – mažas žvaigždynas, bet įdomių objektų jame netrūksta; Lyros Epsilon yra keturnare žvaigždė; Beta – garsi užtemdomoji kintamoji, M 57 – gerai žinomas planetiškasis ūkas.
Kiti du Vasaros Trikampio nariai – Gulbės Denebas ir Erelio Altayras. Gulbė Denebas ir Erelio Altayras.. Gulbė yra nuostabus žvaigždynas. Tarp įdomiausių žvaigždyno objektų yra puiki dvinarė Gulbės Beta, arba Albirėjas.
Erelio Altayrą lengva pažinti, nes tai labai ryški žvaigždė , be to, abipus jos spindi dvi silpnesnės žvaigždės. Erelio Eta yra tipiška cefeidė, pulsuojanti 7.17 paros periodu.
Šioje dangaus vietoje plyti Gulbė, Erelis ir Delfinas. Būtent jame 1967 m.sužibo lėta nova Delfino HR: didžiausio spindesio metu ji buvo 3.6 ryškio ir 1976 m. dar matėsi pro nedidelį teleskopą. Kitas nedidelis, bet lengvai surandamas žvaigždynas yra Strėlė.

Žvaigždėtojo dangaus vadovas:Pietų pusrutulis.I
Sunku būtų prieštarauti teiginiui, kad toli pietuose spindi daug gražesni žvaigždynai negu virš mūsų galvų.Europoje, Šiaurės Azijoje ir Amerikoje nesimato Centauro, Laivo Kilio, nekalbant jau apie Kryžiaus žvaigždyną arba šviesias užgalaktines sistemas – Magelano Debesis.Kitos žvaigždės, tokios kaip Sirijus, kurios matomos Šiaurės pusrutulyje,atrodo daug ryškesnės, stebint jas į pietus nuo pusiaujo.
Kryžiaus žvaigždynas – dangaus orientyras
Kryžiaus yra pats ryškiausias Pietų pusrutulio dangaus žvaigždynas, be to, jis pats mažiausias iš visų dabartinių žvaigždynų. Kadangi iš Šiaurės pusrutulio jo nematyti, Kryžius nėra senas žvaigždynas; žvaigždėlapiuose jis atsirado tik XVII a. Iš tikrųjų žvaigždynas nelabai panašus į kryžių, nes neturi ryškios centrinės žvaigždės, kuri suteiktų figūrai X raidės pavidalą, kaip Šiaurės dangaus Gulbės žvaigždyne. Žvaigždynas labiau primena aitvarą, bet yra toks glaudus, kad jo su niekuo nesumaišysi. Jo ryškiausia žvaigždė Alfa, arba Akruksas, yra graži dvinarė sistema, nutolusi 270 šviesmečių nuo Žemės.Sistemos narių ryškiai 1,6 ir 2,1, suminis regimasis ryškis 0,8. Ši žvaigždžių pora gerai matoma pro nedidelį teleskopą. 1,3 ryškio Kryžiaus Beta yra labai spindulinga B spektrinės klasės žvaigždė, 1,6 ryškio Kryžiaus Gama – raudonoji milžinė. Ketvirtoji Kryžiaus žvaigždė yra vos trečiojo ryškio ir dėl to suardo simetriją. Kryžiaus žvaigždyne ties Kryžiaus Kapa yra padrikasis žvaigždžių spiečius NGC 4755, vadinamas Briliantų Dėžute. Čia taip pat dunkso tamsusis Angliamaišio ūkas, susidedantis iš kosminių dujų ir dulkių, kurios užstoja tolimesnių žvaigždžių šviesą. Tai pats įspūdingiausias tamsusis ūkas.
I žvaigždėlapis: nuo Laivo Kilio iki Hidros
Laivo Kilis yra dalis senojo Argonautų Laivo, kuriuo Jasonas su bendražygiais plaukė ieškoti stebuklingosios aukso vilnos. Argonautų Laivas buvo labai didelis žvaigždynas, ir vėliau jį teko padalyti į tris: Laivagalį, Laivo Kilį ir Bures. Laivo Kilis turi daug ryškių žvaigždžių, tarp jų Kanopą – F spektrinės klasės supermilžinę, kurios regimasis ryškis – 0,7. Šiame žvaigždyne taip pat yra neįprastas objektas – ūke skendinti kintamoji Kilio Eta. 1834 – 44 m. ji buvo – 0,7 ryškio, t. y. viena ryškiausių dangaus žvaigždžių, bet maždaug per šimtmetį nusilpo iki 7,7 ryškio ir dabar plika akimi nebematoma.
Dvi Laivo Kilio ir dvi Burių žvaigždės (visos keturios maždaug antrojo ryškio) sudaro vadinamąjį Netikrąjį Kryžių. Per Argonautų Laivą driekiasi Paukščių Takas, taigi šiame dangaus plote gausu žvaigždžių ir spiečių. To negalima pasakyti apie Didžiojo Šuns žvaigždyną, kuriame yra kelios ryškios žvaigždės, tarp jų Sirijus. Sirijus spinduliuoja bent 20 kartų stipriau už Saulę, bet jo regimąjį spindesį (ryškis – 1,47) lemia ne tiek spinduliavimo galia, kiek palyginti mažas nuotolis nuo Žemės – tik 8,7 šviesmečio. Kanopas, kuris danguje spindi gerokai silpniau (ryškis – 0,7), iš tikrųjų yra daug toliau nuo Žemės, vadinasi, tai daug spindulingesnė žvaigždė.
II žvaigždėlapis: nuo Hidros iki Skorpion.

Hidros – Vandens Gyvatės- vardu pavadinta gan skurdi dangaus sritis. Čia spindi vieniša raudona antrojo ryškio žvaigždė Alfardas (Hidros Alfa). Žemiau Hidros matomi Taurės ir Varno žvaigždynų ketiurkampiai, taip pat dalis Mergelės žvaigždyno, kuriame spindi pirmojo ryškio žvaigždė Spika. Mergelės Gama, arba Arichas, yra graži žvaigždžių pora. Kryžių beveik iš visųpusių gaubia įspūdingas Centauro žvaigždynas. Centauro Alfa, arba Tolimanas, yra dvinarė žvaigždė; pro bet kurį nedidelį teleskopą galima pamatytijos narius – G ir K spektrinių klasių žvaigždes.Trečiasis šios sistemos narys yra silpna raudonoji nykštukė Centauro Priksima. Šalia Centauro Alfos spindinti Beta yra žydroji milžinė, spinduliuojanti tūkstantį kartų stipriau už Saulę. Centauro žvaigždyne yra pats gražiausias kamuolinis spiečius – Centauro Omega (NGC 5139). Jis įžiūrimas plika akimikaip mioglota dėmelė. Greta Centauro yra Vilko ir Trikampio žvaigždynai. Trikampio Alfa yra ryškiai oranžinė 1,9 ryškio žvaigždė; kitos dvi žvaigždės – Beta ir Gama – yra trečiojo ryškio.Šiame žvaigždėlapyje taip pat pavaizduotas Skorpionas – vienas įspūdingiausių Zodiako žvaigždynų. Tai ilga ryškių žvaigždžių virtinė. Ryškiausia žvaigždė – pirmojo ryškio Antaris. Tai raudonoji milžinė, kurios skersmuo apie 420 mln. Km, o šviesis 5000 kartų didesnis negu Saulės. Šalia Skorpiono yra neišvaizdus Svarstyklių žvaigždynas. Ryškiausia žvaigždė Beta yra 2,7 ryškio. Svarstyklių Delta užtemdomoji dvinarė, kurios ryškis kinta nuo 4,8 iki 5,9. Jąn galima matyti pro žiūronus.
Žvaigždėtojo dangaus vadovas: Pietų pusrutulis. II
Dėl milžiniškų tarpžvaigždynių dulkių telkinių Galaktikos pagrindinėje plokštumoje neįmanoma pamatyti jos centro. Žinoma tiktai jo padėtis; Galaktikos centras yra už žvaigždžių telkinių Šaulio žvaigždyne, nutolęs maždaug 33 000 šviesmečių nuo Žemės.
Šaulys – dangaus orientyras
Šaulio žvaigždyną nesunku atpažinti: jame yra kelios pakankamai ryškios žvaigždės, nors pirmojo ryškio žvaigždžių nėra. Šaulys – pietinis Zodiako žvaigždynas ir Europoje niekada gerai nematomas. Sunku apibūdinti Šaulio apibrėžas; kai kuriems lakios vaizduotės žmonėms žvaigždynas primena arbatinuką. Šaulys ribojasi su Skorpiono geluonimi. Tarp Skorpiono geluonio ir ryškiausios Šaulio žvaigždės Epsilon yra du padriekieji žvaigždžių spiečiai – M 6 ir M 7. Šaulio žvaigždyne nemažai ir kamuolinių žvaigždžių spiečių.
Keista, bet Šaulio Alfa yra gan silpna žvaigždė; graikų abėcėlės raidės nebūtinai priskiriamos žvaigždėm iš eilė pagal jų regimąjį spindesį. Greta Šaulio Alfos yra žvaigždžių lankelis, vadinamas Pietų Vainiku. Jis ne toks ryškus, kaip Šiaurės Vainikas, bet rasti jį lengviau.
I žvaigždėlapis: nuo Gervės iki Ožiaragio
Žvaigždėlapyje pavaizduoti keturi Pietų dangaus paukščių žvaigždynai – Gervė, Povas, Tukana ir Feniksas. Tai paini dangaus vieta, nes tik Gervės žvaigždynas yra įsimintinų apybrėžų – žvaigždžių grupė iš tikrųjų primena skrendančią gervę. Ryškiausios žvaigždės – Gervės Alfa, arba Alnayras, ir Gervės Beta yra 2,1 ir 2,2 ryškio bei skirtingos spalvos:Alnayras yra žydrai baltas, Beta – oranžinė. Šis skirtumas ypač ryškus, stebint prom žiūronus arba teleskopą. Šalia Gervės – Pietų Žuvis, kurios ryškiausia žvaigždė Alfa arba Fomalhautas, yra 15 kartų spindulingesnė už Saulę ir nutolusi nuo Žemės 23 šviesmečius. Tukana – pats blyškiausias iš keturių Pirtų dangaus paukščių žvaigždynų, bet jame yra graži dvinarė žvaigždė Tukanos Beta ir kamuolinis spiečius Tukanos 47, kuris nedaug tenusileidžia Centauso Omega.

Galiausiaa čia plyti du blankoki Zodiako žvaigždynai – Vandenis ir Ožiaragis. Vandenio žvaigždyne yra keli įdomūs objektai, pavyzdžiui, ryškus kamuolinis spiečius M 2; Ožiaragyje spindi akimi matoma dvinarė žvaigždė Ožiaragio Alfa, arabų vadinta Al Giedi; Ožiaragio Beta taip pat yra plati žvaigždžių pora, matoma pro nedidelį teleskopą ar net žiūronus.
II žvaigždėlapis: nuo Banginio iki Oriono
Banginis, jūrų siaubūną vaizduojantis žvaigždynas, yra ilgas ir gan blyškus. Didžioji jo dalis plyti dangaus pietų pusrutulyje, nors galva nusidriekusi į šiaurę nuo pusiaujo. Manoma, jog Banginio žvaigždyne esanti antrojo ryškio žvaigždė Beta, arba Difda, yra kintamoji. Čia taip pat spindi Banginio Omikron, arba Myra, gerai žinoma ilgaperiodė kintamoji. Jos spindesio kitimo vidutinis periodas 331,6 paros; ryškiausiai suspindusi Myra būna šviesesnė negu antrojo ryškio, bet po to prigęsta net iki 10 ryškio. Jos kitimas buvo pastebėtas 1638 m. Beveik visus metus ši žvaigždė plika akimi nematoma. Myra – labai ryškios spalvos raudonoji milžinė.

Greta Fenikso spindi Achernaras – dangiškosios Eridano upės pabaiga. Tai vienintelė tokia ryški žvaigždė ilgame Eridanožvaigždyne, kuris vingiuoja beveik nuo dangaus pietų ašigalio iki Oriono. Achernaro regimasis ryškis – 1,3; ši žvaigždė spinduliuoja 250kartų daugiau negu Saulė ir nutolusi 120 šviesmečių nuo Žemės. „Plaukiant” Eridano upe „prieš srovę”, randama puiki dvinarė žvaigždė Eridano Teta, arba Akamaras, kuri, panašiai kaip Dynių Kastoras arba Didžiųjų Grįžulo Ratų Megrecas, per ilgą laiką nusilpo: žvaigždė senovėje minėta kaip pirmojo ryškio objektas, dabar yra silpnesnė negu trečiojo ryškio.

Netoli nuo dangaus Pietų ašigalio yra du įspūdingi Magelano Debesys. Nuo mūsų jie nutolę 170 000 – 205 000 šviestmečių, taigi tai patys tolimiausi objektai, kurie dar aiškiai matomi plika akimi. Didysis Magelano Debesis toks šviesus, kad jo nenustelbia net danguje spindintis Mėnulis. Pro teleskopus čia aptikta įvairiausių objektų, tarp jų kamuolinių spiečių ir dujų ūkų. Viena jo žvaigždė – Aukso Žuvies 30 – spinduliuoja kaip milijonas saulių. Didžiajame Magelano Debesyje plika akimi įžiūrimas didelis Tarantulo ūkas.
Orionas, kurį dangaus pusiaujas dalija į dvi dalis, matomas iš visų tankiai gyvenamų pasaulio šalių. Dangaus pusiaujas eina pro Oriono juosto žvaigždę Deltą, arba Mintaką, o Rygelis lieka dangaus pietų pusrutulyje. Rygelis, kurio absoliutinis ryškis – 7,0, yra labai šviesi žvaigždė; ji skleidžia 49 000 kartų daugiau energijos negu Saulė. Iki Rygelio 850 šviesmečių. Pietinėje Oriono dalyje taip pat yra Didysis Oriono ūkas M 42, kurį apšviečia daugianarė žvaigždė Oriono Teta, dažnai vadinama Trapecija.

Leave a Comment