Baltų Pasaulio modelis
Baltų pasaulio modelis rekonstruojamas kompleksiškai nagrinėjant dvasinės ir materialinės kultūrų paveldą: etnografinę ir archeologinę medžiagą, folklorą, papročius. Pradinė pozicija čia gali būti antropocentrizmo principas. Pasak jo, aplinkinį pasaulį žmogus suvokia kaip visumą, o save, savo gentį, gyvenamąją vietą laiko pasaulio centru. Indoeuropiečių kilmės tautų pasaulėžiūroje susiformavusio pasaulio modelio ašis yra Pasaulio Medis (dar vadinamas Kosminiu arba Gyvybės Medžiu). Tai daugelio prasmių mitinis įvaizdis. Pirmiausia jame galima įžvelgti užfiksuotas priešpriešas – vadinamąsias antinomijas: aukštai – žemai, šviesu – tamsu, diena – naktis, vasara – žiema, šilta – šalta, Saulės teka – laida, gyvybė – mirtis. Medžio atvaizdas, išraižytas ar nutapytas, randamas ant daugybės etnografinių buities daiktų: kraičio skrynių, indaujų, rankšluostinių, kultuvių, verpsčių bei sprąsčių. Antkapinio paminklo – krikšto – pavidalu Pasaulio Medis būdavo statomas ant mirusiųjų kapo, kad mirusiojo vėlei juo būtų lengviau kopti į dausas. Pasaulio Medis – tai ir iš aukos stulpo evoliucionavę tradiciniai lietuviškieji pakelių, sodybų ir kapinių koplytstulpiai, stogastulpiai. Prasmė išliko nepakitusi: tai maldos kelias į dieviškąsias sferas. Koplytstulpiuose ryškus skirstymas į tris dalis: saulutė, koplytėlė su šventaisiais ir žeemutinė dalis, aprėminta žalčių pavidalo atramomis. Žemaičių „dievų nameliai“ statomi ant akmenų krūsnies arba įtvirtinami girnų akmenyje. Akmuo – skiriamoji riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Po juo požemio valdovo Velino karalystė. Taigi ir šiuo atveju išreikšta tridalė Visatos sąranga. Pirmapradžiu pavidalu pa
Su Pasaulio Medžiu sietinas dar vienas audiniuose dažnas ornamentas. Tai toks nesudėtingas kvadratėlis, kurį Latvijos audėjai jį vadina ąžuolėliu, o lietuvių – dažniausiai šulinuku. Tarp šių pavadinimų gilus prasminis ryšys, atskleidžiantis svarbų mitologinį Pasaulio Medžio aspektą. Manoma, kad šulinys ar šaltinis archajiškojo žmogaus sąmonėje išreikšdavo pasaulio simetriją: jo veidrodyje į anapus atsispindintis Pasaulio Medis. Su juo sietinas ir posakis, kad „šulinyje žvaigždės ir dieną matyti“. Taip tarsi teigiama, kad yra du pasauliai: realusis ir menamasis – dvasių. Ži
Pasaulio modelio bruožai labai ryškūs verpsčių bei prieverpsčių marginiuose. Neabejojama, kad verpimo veiksmui tam tikrais atvejais teikta ir burtų reikšmė. Kūdikiui gimus, laumės verpdavusios nytis jo gyvenimo drobulei. Koks jos ilgis, tokia ir gyvenimo trukmė. Žmogaus likimo drama vyksta supančiame pasaulyje, tad verpstės lentelėje kitados ir mėginta vaizduoti visą pasaulį. Žinoma, meistrai, raižę verpstes, jau nebegalėjo paaiškinti visų marginių prasmės. Tik tradicijų jėga vertė juos kartoti senuosius archetipinius ornamentus, ženklus. Verpsčių forma primena medžio siluetą: vienų – išlakias egles, kitų – kuplius uosius ar ąžuolus. Medžio atvaizdas dažnai kartojasi ir verpstės plokštumoje, jungdamas du apskritimus su įpieštais lapeliais. Tautodailės tyrinėtojai tokius vadina segmentinėmis žvaigždėmis. Jos dažniausiai turi keturis, šešis ar aštuonis lapelius. Lapeliai sudaro lyg augalo žiedą, kartu ir Saulės spindulius, išreikšdami mintį apie Saulės ir augalijos ryšį. Viršutinė Saulė paprastai būna apjuosta ratu, kurį sudaro užbrūkšniuoti trikampėliai, kvadratėliai, trapecijos. Šie – įdirbtos dirvos ženklai. Jie žmonijos kultūros istorijoje žinomi nuo žemdirbystės pradžios neolite. Taigi ši saulė dieninė, kopianti į dangaus kalną ir savo spinduliais glostanti užsėtą dirvą. Žemutinę globoja žalčiai. Da
Nemaža dalis senoviškų verpsčių turi tris segmentines žvaigždes. Galima manyti, kad taip būdavo pabrėžiamas pasaulio tridališkumas vertikaliąja kryptimi. Trečioji (aukščiausioji) žvaigždė dažnai pakeičiama monstrancija ar kryžiumi, koplytstulpio atvaizdu. Todėl manoma, kad šis simbolis sietinas su dienos šviesos įvaizdžiu, kuris kildintinas iš aukščiausios dievybės ikonografijos. Etimologiškai baltiškasis „Dievas“ siejamas su „diena“. Lietuvos krikšto sėkmė netiesiogiai liudija baltų genčių turėtą gamtos absoliuto idėją. Verpsčių marginių kompoziciją pa
Reikšmingas yra ir didžiųjų žvaigždžių lapelių skaičius bei jų simetrija. Juo irgi išreiškiamas astronominis kalendoriaus algoritmas. Keturi žymi Saulės azimutus – kryptis į tekos ir laidos vietas horizonte per žiemos ir vasaros saulėgrįžas. Juos papildo du lygiadienių azimutai arba keturios pasaulio šalių kryptys. Lygiadienių azimutai sutampa su rytų-vakarų kryptimi.
Nakties šviesulio atvaizdų verpstėse nėra, reta jų ir prieverpstėse. Gal todėl, kad būta draudimų verpti mėnesienoje? Apskritai lietuvio valstiečio ranka išraižytoje verpstės lentelėje regime abstrahuotą, filosofiškai suvoktą pasaulį su jo vidiniu ritmu, diktuojamu dangaus šviesulių kelionės tėviškės dangumi.