Baltų Pasaulio modelis

Baltų Pasaulio modelis

Baltų pasaulio modelis rekonstruojamas kompleksiškai nagrinėjant dvasinės ir materialinės kultūrų paveldą: etnografinę ir archeologinę medžiagą, folklorą, papročius. Pradinė pozicija čia gali būti antropocentrizmo principas. Pasak jo, aplinkinį pasaulį žmogus suvokia kaip visumą, o save, savo gentį, gyvenamąją vietą laiko pasaulio centru. Indoeuropiečių kilmės tautų pasaulėžiūroje susiformavusio pasaulio modelio ašis yra Pasaulio Medis (dar vadinamas Kosminiu arba Gyvybės Medžiu). Tai daugelio prasmių mitinis įvaizdis. Pirmiausia jame galima įžvelgti užfiksuotas priešpriešas – vadinamąsias antinomijas: aukštai – žemai, šviesu – tamsu, diena – naktis, vasara – žiema, šilta – šalta, Saulės teka – laida, gyvybė – mirtis. Medžio atvaizdas, išraižytas ar nutapytas, randamas ant daugybės etnografinių buities daiktų: kraičio skrynių, indaujų, rankšluostinių, kultuvių, verpsčių bei sprąsčių. Antkapinio paminklo – krikšto – pavidalu Pasaulio Medis būdavo statomas ant mirusiųjų kapo, kad mirusiojo vėlei juo būtų lengviau kopti į dausas. Pasaulio Medis – tai ir iš aukos stulpo evoliucionavę tradiciniai lietuviškieji pakelių, sodybų ir kapinių koplytstulpiai, stogastulpiai. Prasmė išliko nepakitusi: tai maldos kelias į dieviškąsias sferas. Koplytstulpiuose ryškus skirstymas į tris dalis: saulutė, koplytėlė su šventaisiais ir žeemutinė dalis, aprėminta žalčių pavidalo atramomis. Žemaičių „dievų nameliai“ statomi ant akmenų krūsnies arba įtvirtinami girnų akmenyje. Akmuo – skiriamoji riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Po juo požemio valdovo Velino karalystė. Taigi ir šiuo atveju išreikšta tridalė Visatos sąranga. Pirmapradžiu pavidalu pa

asaulio sąranga vaizduojama ant velykinių margučių. Ant margučių galima rasti Pasaulio Medžio atvaizdą ir horizontaliąsias jo projekcijas, dalijančias erdvę į keturias dalis. Pasaulio šalis pagal Saulės kelionę dangaus skliautu išskirdavo dar pirmykštės bendruomenės žmonės. Keturdalę erdvę vaizduoja neolito puodų kaklelių puošybos įbrėžimai ir gintarinių diskų skirstymas ketvirčiais. Tai Saulės metų dalijimas sezonais. Margučio kosmogramose, be keturių Medžio projekcijomis nužymėtų krypčių, išskirtos dar keturios, kurios dažnai pasibaigia Saulės atvaizdais. Tai kraštiniai Saulės tekos ir laidos azimutai. Beje, baltų genčių gyvenamojo arealo centre jie atitinka 45 laipsnių kampus. Sujungus šias kryptis, gaunama aštuoniakampė žvaigždė. Ji labai dažna lietuvių ir latvių lovatiesių, rankšluosčių, juostų audiniuose. Margutyje pasaulio modelis detalesnis, mažiau geometrizuotas. Jo centre – gimtoji sodyba, užsėta dirva – žemė maitintoja, pavaizduota užbrūkšniuotu rombu. Tai dainų „tėvulio dvvaras“, mitologų vadinamas šventąja arba sakraline erdve.

Su Pasaulio Medžiu sietinas dar vienas audiniuose dažnas ornamentas. Tai toks nesudėtingas kvadratėlis, kurį Latvijos audėjai jį vadina ąžuolėliu, o lietuvių – dažniausiai šulinuku. Tarp šių pavadinimų gilus prasminis ryšys, atskleidžiantis svarbų mitologinį Pasaulio Medžio aspektą. Manoma, kad šulinys ar šaltinis archajiškojo žmogaus sąmonėje išreikšdavo pasaulio simetriją: jo veidrodyje į anapus atsispindintis Pasaulio Medis. Su juo sietinas ir posakis, kad „šulinyje žvaigždės ir dieną matyti“. Taip tarsi teigiama, kad yra du pasauliai: realusis ir menamasis – dvasių. Ži

iemos kalendorinių švenčių metu prie šulinio ar eketės būdavo buriama ateitis. Ateitį galima nuspėti tik gavus žinią iš mirusiųjų pasaulio. Pasak mitinės sąmonės, ten laikas neina, tad tarp praeities ir ateities nėra skirtumo.

Pasaulio modelio bruožai labai ryškūs verpsčių bei prieverpsčių marginiuose. Neabejojama, kad verpimo veiksmui tam tikrais atvejais teikta ir burtų reikšmė. Kūdikiui gimus, laumės verpdavusios nytis jo gyvenimo drobulei. Koks jos ilgis, tokia ir gyvenimo trukmė. Žmogaus likimo drama vyksta supančiame pasaulyje, tad verpstės lentelėje kitados ir mėginta vaizduoti visą pasaulį. Žinoma, meistrai, raižę verpstes, jau nebegalėjo paaiškinti visų marginių prasmės. Tik tradicijų jėga vertė juos kartoti senuosius archetipinius ornamentus, ženklus. Verpsčių forma primena medžio siluetą: vienų – išlakias egles, kitų – kuplius uosius ar ąžuolus. Medžio atvaizdas dažnai kartojasi ir verpstės plokštumoje, jungdamas du apskritimus su įpieštais lapeliais. Tautodailės tyrinėtojai tokius vadina segmentinėmis žvaigždėmis. Jos dažniausiai turi keturis, šešis ar aštuonis lapelius. Lapeliai sudaro lyg augalo žiedą, kartu ir Saulės spindulius, išreikšdami mintį apie Saulės ir augalijos ryšį. Viršutinė Saulė paprastai būna apjuosta ratu, kurį sudaro užbrūkšniuoti trikampėliai, kvadratėliai, trapecijos. Šie – įdirbtos dirvos ženklai. Jie žmonijos kultūros istorijoje žinomi nuo žemdirbystės pradžios neolite. Taigi ši saulė dieninė, kopianti į dangaus kalną ir savo spinduliais glostanti užsėtą dirvą. Žemutinę globoja žalčiai. Da

ažnai ji papuošta tokiu pat dirvą simbolizuojančiu ratu. Tai naktinė saulė, požemio vandenimis (dainose minimu Dunojumi, Dauguva, mariomis) keliaujanti į rytus ir atnešanti įdirbtiems laukams rasą ir lietų. Kodėl žemutinė saulė didesnė? Visų pirma, verpstės lentelė į apačią platėja, tad ten lieka daugiau vietos raižymui; antra, besileidžianti saulė ir atrodo didesnė, ji yra „arčiau“. Jos mitologinė paskirtis gaivinti dirvą drėgme ne mažiau svarbi. Dieninės ir naktinės saulės priešpriešą kosmose pabrėžia žalčių (požemio bei vandens būtybių) ir paukščių (erdvės bei oro būtybių) apsuptis. Šie gyvūnai – tarpininkai tarp stichijų, pasaulio dalis jungiančios grandys. Sakoma: „Nemušk žalčio – saulė tris dienas verks, nepatekės“. Žaltys, nors gyvena po medžio šaknimis, mėgsta šildytis saulės spinduliuose ir „dėvi“ jos karūną. Paukščiai – padangių skrajūnai, tačiau etiologinėse sakmėse pasakojama, kad kregždės žiemoja vandenyse, gandrai Dievo paliepimu nusileidžia į pragarą. Taigi visi šie gyvūnai yra mediatoriai, tarpininkai tarp Visatos dalių.

Nemaža dalis senoviškų verpsčių turi tris segmentines žvaigždes. Galima manyti, kad taip būdavo pabrėžiamas pasaulio tridališkumas vertikaliąja kryptimi. Trečioji (aukščiausioji) žvaigždė dažnai pakeičiama monstrancija ar kryžiumi, koplytstulpio atvaizdu. Todėl manoma, kad šis simbolis sietinas su dienos šviesos įvaizdžiu, kuris kildintinas iš aukščiausios dievybės ikonografijos. Etimologiškai baltiškasis „Dievas“ siejamas su „diena“. Lietuvos krikšto sėkmė netiesiogiai liudija baltų genčių turėtą gamtos absoliuto idėją. Verpsčių marginių kompoziciją pa

apildo mažesnės segmentinės žvaigždutės, išraižytos pakraščiais, viduryje, tarp didžiųjų. Dažniausiai jos būna dvi arba keturios, o kartais įgauna rombelių, kvadratėlių su įpieštais kryželiais formą. Jeigu verpstės plokštumos raižinių paskirtis yra išreikšti svarbiausiąjį gyvybinį ciklą gamtoje – Saulės paros kelią dangaus skliautu, tai šios žvaigždės turėtų žymėti tarpines Saulės padėtis per lygiadienius ar saulėgrįžas. Taip pabrėžiama ne tik pasaulio struktūra, bet ir jo dinamika. Dar daugiau: kompozicija įtvirtina žemdirbiškojo kalendoriaus sudarymo principus. Didžiosios žvaigždės nusako dienos ir nakties ritmą, o mažosios – Saulės kelią per metus. Laikantis tokios hipotezės, galima teigti, kad čia išreikšta cikliškoji laiko samprata, būdinga žemdirbiškajam etnosui. Valstiečiui vieni metai nesiskiria nuo kitų – viskas kartojasi. Verpstėse tie patys ženklai struktūrizuoja erdvę, tie patys žymi laiko tarpsnius. Ar nebus senovės žmogus intuityviai suvokęs erdvės ir laiko sąryšį? Tą sąryšį, kurį moksle įtvirtino A. Einšteino reliatyvumo teorija.

Reikšmingas yra ir didžiųjų žvaigždžių lapelių skaičius bei jų simetrija. Juo irgi išreiškiamas astronominis kalendoriaus algoritmas. Keturi žymi Saulės azimutus – kryptis į tekos ir laidos vietas horizonte per žiemos ir vasaros saulėgrįžas. Juos papildo du lygiadienių azimutai arba keturios pasaulio šalių kryptys. Lygiadienių azimutai sutampa su rytų-vakarų kryptimi.

Nakties šviesulio atvaizdų verpstėse nėra, reta jų ir prieverpstėse. Gal todėl, kad būta draudimų verpti mėnesienoje? Apskritai lietuvio valstiečio ranka išraižytoje verpstės lentelėje regime abstrahuotą, filosofiškai suvoktą pasaulį su jo vidiniu ritmu, diktuojamu dangaus šviesulių kelionės tėviškės dangumi.