darbo apmokejimas lietuvoje

774 0

Pirmaisiais Atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyvavimo metais prasidėjo intensyvus visos šalies ekonomikos persitvarkymas iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką. Lygiagrečiai formavosi ir nauji darbo santykiai tarp darbdavių ir darbuotojų. Atsirado prielaidos atsirasti naujam darbo apmokėjimo įstatymui, kuris pradëjo veikti 1991 m. vasario mėn. 01 d. Vienas jo punktų skelbia, kad Lietuvos Respublikoje darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo paklausos ir pasiûlos darbo rinkoje, darbo kiekio ir kokybės bei įmonės veiklos rezultato. Taip pat, kad yra draudžiama mažinti darbo užmokestį dėl lyties, amžiaus, rasės, taautybės ir politinių įsitikinimų. Darbo santykius Lietuvos Respublikoje dar reguliuoja Gyventojų pajamų garantija, Darbo sutarties ir kolektyvinių susitarimų ir sutarèjų įstatymai.

Lietuvos Respublikos vyriausybei užsibrėžus strateginį tikslą įsijungti tiek į politinę tiek į ekonominę Vakarų Europos šalių sąjungą, tapo aktualu pritaikyti Vakarų Eurupos šalių patirtį savo vidinėms problemoms bei uždaviniams spręsti. Tuo bûdu galima remtis Vakarų Europos šalių patirtimi, sprendžiant darbo užmokeščio reguliavimo, organizavimo problemas Lietuvoje.

Europos šalyse yra susiformavusios dvi pagrindinës darbo užmokesčo formos: vienetinis darbo užmokestis bei laikinis darbo užmokestis. Seeniausiais susiformavęs – vienetinis darbo užmokestis. Vienetinio darbo užmokeščio dydis tiesiogiai priklauso nuo nustatytos kokybės atlikto darbo kiekio, atsižvelgiant į darbo turinį ir sąlygas. Vienetinis darbo užmokestis darbuotojams skaičiuojamas atsižvelgiant į įkainius, taikomus už tam tikrą darbą, ir atlikto darb) kiekį. Apskaičiuoti vienetiniam da

arbo užmokesčiui naudojama tokia formulë: w=v*q. Čia: w – vienetinis darbo užmokestis; v – įkainis už atlikto darbo ar pagamintos produkcijos vienetą; q – atlikto darbo ar pagamintos produkcijos kiekis.

Ši darbo apmokëjimo forma gali bûti taikoma darbininko, tarnautojo ir specialisto darbui apmokëti, o jo taikymą dažniausiai apsprendžia atsakymai į tris duotus klausimus: 1) ar darbo apimtis yra matuojama kiekybiniais rodikliais, kurie tiksliai rodo darbuotojo darbo sąnaudas? 2) ar atlikto darbo kiekis yra tik darbuotojo, kuriam skaičiuojamas vienetinis darbo atlyginimas, veiklos rezultatas? 3) ar įmonėse yra sudarytos sąlygos didinti išdirbį ir kelti darbo našumą, nebloginant darbo kokybės? Europos šalių ekonomikose yra išskiriamos bei taikomos aštuonios vienetinio darbo užmokesèio rûšys: tiesioginis, progresinis, regresinis, diferencijuotas, fiksuoto priedo, asmeninio priedo, netiesioginis, akordinis. Šiuo metu vienetinio darbo užmokesèio forma yra vis rečiau taaikoma, nes, atsižvelgiant į technologijos pažangą bei šiuolaikines dinamiškas gamybos sąlygas, ji yra neefektyvi produkcijos išdirbio didinimo, produkcijos kokybës gerinimo atžvilgiu, be to vienetinio darbo užmokesèio formos greitai sensta, jų pakeitimo darbo sąnaudos yra didelës, todėl jo taikymas nėra tikslingas.

Antroji darbo užmokesèio forma – laikinis darbo užmokestis. Ši darbo už-mokesčio forma naudojama kai yra bûtina palaikyti pastovų darbo ritmą, t.y. norint dabartinėmis mechanizuotomis ir automatizuotos gamybos sąlygomis užtikrinti iš anksto numatyto darbo eigą, efektyvų įrenginių panaudojimą, žaliavų taupymą ir produkcijos kokybės ge

erinimą.

Nustatant laikinį darbo užmokestį, darbuotojams mokama už dirbtą laiką, darbininkams mokama pagal tarifinius atlygius, specialistams ir tarnautojams – pagal nustatytas algas. Laikinio darbo užmokesèio dydį galima išreikšti tokia formule: w=A*t. Čia w – darbo užmokestis, A – valandinis tarifinis atlygis, t – dirbtų valandų skaičius.

Taikant laikinio darbo užmokesčio formą, yra svarbūs keli faktoriai: užmokesčio diferenciacija, tarifinio atlygio pagrindimas, darbo sudėtingumas.

Specialistų darbo užmokestis skiriasi pagal darbuotojo kvalifikaciją ir profesijas, taip pat pagal šalių regionus, kuriuose jie dirba. Europoje yra paplitusi darbo užmokesčio diferenciacija bei diferenciacija pagal darbuotojo kvalifikacines grupes. Regioninė darbo užmokesčio diferenciacija nėra taip paplitusi Europos šalyse, nes yra visos prielaidos darbo jėgai migruoti iš vienos šalies į kitą. Taikant laikinio darbo užmokesčio formą, yra labai svarbu pagrįsti tarifinius atlygius, reikalingus darbo užmokesčio dydžiui nustatyti. Jie yra grindžiami baziniais valandiniais tarifiniais atlygiais , orientuotais į minimalų darbo užmokestį šalyje. Lietuvos Respublikoje darbo užmokesčio minimumą nusako LR Darbo apmokëjimo įstatymo 3 straipsnis: “ Valstybë nustato minimalų valandinį atlygį (minimalią mėnesinę algą). Darbuotojui nustatytas valandinis tarifinis atlygis (mėnesinė alga) negali bûti mažesnis už valstybės nustatytą minimalų valandinį atlygį (minimalią mėnesinę algą). Valandinis tarifinis atlygis už tam tikrą darbą Europos Sąjungos šalyse yra nustatomas, naudojant ekonomisto F.Parodi metodika. Pagal ją, darbo užmokestis priklauso nuo minimalaus valandinio tarifinio atlygio ir atliekamo darbo sudėtingumo. Da
arbo sudėtingumas yra vertinamas darbo sudėtingumo kriterijais, kurie gali bûti sekantys: išsimokslinimas, darbo užduoties įvykdymas laiku, darbo patirtis, asmeninė atsakomybė už atliekamo darbo kiekį ir kokybę, dalyvavimas rengiant vadybos sprendimus, vadovavimas darbo kolektyvui ir t.t. Šiuo metu bandoma darbuotojus vertinti kaip asmenybes, kai jiems yra suteikiama galimybė patiems a

. . .

IŠVADOS:

Apibendrinant šią temą, būtų galima pasakyti, kad dabartiniu metu visose išsivysčiusiose šalyse darbo apmokëjimas yra siejamas su darbo našumu. Šiuo metu yra stengiamasi darbuotojams suteikti daugiau galimybių patiems atsakyti už atliekamo darbo kokybę, taip pat dalyvauti rengiant vadybos sprendimus. Atsižvelgiant į tai, kad darbo našumas taip pat priklauso nuo naujų technologijų diegimo, šiuo metu vis labiau yra orientuojamasi į laikinį darbo apmokėjimą, kuris įgalina efektyviau išnaudoti naujas technologijas, taupyti žaliavas, gerinti kokybę. Tuo paèiu yra palengvinamas produkcijos kelias į rinką, ji tampa konkurentabili. O įvairios darbuotojų materialinio skatinimo programos daro prielaidas darbininkui žiûrėti atidžiau į savo darbą, jo kokybę.

NAUDOTOS LITERATŪROS SARAŠAS:

1. Lietuvos Respublikos įstatymai ir poįstatyminiai aktai darbo klausimais – Valstybinë darbo inspekcija, VILNIUS 1997.

2. Lietuvos Respublikos norminio akto rinkinys ir komentarai darbo užmokesčio klausimais.

3. Valentinas Dubinas – “Darbo užmokesčio formos ir sistemos Europos šalyse” – Lietuvos informacijos institutas, VILNIUS 1996.

4. Valentinas Dubinas – “Darbo apmokëjimo organizavimas” – Lietuvos informacijos institutas, VILNIUS 1995.

5. Valentinas Dubinas – “Darbo ap

pmokėjimo organizavimo praktika (užsienio patirtis)” – Lietuvos informacijos institutas, VILNIUS 1995.

Join the Conversation

×
×