Moderni organizacija ir jos valdymas

ĮVADAS .............................. 3

1. ORGANIZACIJOS SAMPRATA ......................... 4
1.1. Organizacijos apibrėžimas .................. 4
1.2. Universalios organizacijos charakteristikos ......... 4
2. MODERNI ORGANIZACIJA .......................... 5
2.1. Modernios organizacijos samprata .............. 5
2.2. Modernios organizacijos ypatumai .............. 6
2.3. Modernios organizacijos požymiai .............. 7
3. ORGANIZACIJOS VALDYMAS ......................... 8
3.1. Valdymo samprata ........................ 8
3.2. Valdymo funkcijos ....................... 9
3.3. Valdymo modeliai ........................12

IŠVADOS .............................. 16
LITERATŪROS SĄRAŠAS .............................. 17ĮVADAS
Šiuo metu žinomos ir taikomos strateginio valdymo teorijos ir koncepcijos nepajėgia paaiškinti, kaip sukurti tokia organizaciją, kuri žinių visuomenėje galėtų būti laikoma modernia. Tai lemia pati strateginio valdymo esmė, organizacijoje priimamus sprendimus orientuojanti daugiau į jos aplinkoje vykstančių pasikeitimų valdymą.
Strateginio valdymo paskirtis – numatyti organizacijos veiklos kryptis ir tikslus, atspindinčius jos applinkoje vykstančius procesus, sukurti organizacijos strateginius resursus ar numatyti apsirūpinimo jais būdus ir parengti bei realizuoti strategiją, geriausiai įvertinančią veiklos aplinkybes.
Viena iš ryškių pastarųjų kelerių metų tendencijų, turinčių ilgalaikę perspektyvą ir gerai deranti su modernios organizacijos koncepcija, yra valdymo autonomizacija, formuojantis atskiroms darbo grupėms – komandoms.
Stabilumas šiuo atveju nereiškia pastovumo ar juo labiau – stagnacijos, bet yra orientuotas į stabilų augimą, pagal galimybes – planingą ar bent numatomą. Tačiau veiklos planingumas ir sistemiškumas riboja inovatoriškumą. netrivialumą, o tuo pačiu – ir antrepreneriškumą. Antra vertus, tokia orrganizacija turi visas prielaidas būti sėkminga, ypač jei ji veikia veiklos srityse, kurioms būdingas palyginti ištęstas gyvavimo ciklas. Be to tokiose organizacijose yra palankios sąlygos atsirasti netipinėms strategijoms, kurias siūlo atskiri struktūriniai dariniai. Taip yra dėl to, jog ne tik st

trategija lemia, kokios bus pasirinktos struktūros, bet esamos struktūros ne mažiau lemia ir pasirenkamą strategiją.

Šiame darbe norėjome aptarti ne vien modernią (šiuolaikinę) organizaciją, tačiauir pačios organizacijos sąvoką, bei kaip organizacijos yra valdomos. Taip pat aptarėme valdymo sąvoka, funkcijas ir modelius.1. ORGANIZACIJOS SAMPRATA
1.1. Organizacijos apibrėžimas
Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas yra organizacija ir kodėl ją reikia valdyti. Visiems ko gero aišku, jog bet kuri grupė turi atitikti būtinus reikalavimus, kad galėtų būti vadinama organizacija:
 Ne mažiau kaip du žmonės, kurie laiko save grupės dalimi;
 Tikslas, priimtas visų grupės narių pritarimu;
 Grupės narių vienybė siekiant bendro tikslo.
Tarptautinių žodžių žodynas pateikia štai tokį organizacijos apibrėžimą: organizãcija [pranc. organisation < gr. organizō — sutvarkau, surengiu]: 1. kieno nors struktūra, sandara; sistema; 2. žmonių kolektyvas, susidaręs ar sudarytas tam tikrai veiklai ar darbui; dažniausiai tuuri atskirą turtą ir valdymo organus.
Daugelio mūsų aplinkoje yra daugybė organizacijų – įvairūs klubai, visuomenės grupės, verslo koncernai, ligoninės, politinės partijos ir t.t. Galbūt dėl šios priežasties yra gana sudėtinga tiksliai apibrėžti, kas yra organizacija apskritai.
Literatūroje aptinkama įvairių organizacijos apibrėžimų. Žmonių bendrijos, sąmoningai derinančios pastangas siekti bendro tikslo, vadinamos organizacijomis.1.2. Universalios organizacijos charakteristikos
Visos organizacijos skiriasi viena nuo kitos įvairiausiais aspektais. Pradedant savo funkcijomis ir baigiant procedūrų sudėtingumu. Tačiau be daugybės skirtumų jos turi ir universalias charakteristikas, būdingas visoms organizacijoms.

Visų pirma, ta

ai veiklos tikslai. Tikslai, tai būsena, kurią organizacija stengiasi pasiekti. Reikia nepamiršti, jog organizacijos paprastai sau kelia daugiau nei vieną tikslą. Tikslai – baziniai organizacijų elementai. Visos organizacijos savo tikslams siekti sukuria tam tikrą programą, dar kitaip vadinamą planu. Neturėdama veiklos plano, jokia organizacija negalėtų efektyviai veikti.
Ištekliai. Kiekviena organizacija siekia gauti kuo daugiau išteklių, kuriuos ji galėtų panaudoti siekiant taktinių bei strateginių tikslų. Pagrindiniai ištekliai yra žmonės (darbo ištekliai), finansai, technologija, informacija ir t.t.
Be išteklių labai svarbus ir personalas. Organizacija be jo egzistuoti negalėtų. Bet kokia sudėtinga technika niekada negalės pakeisti žmogaus, kuris ją kuria, duoda jai užduotis, planuoja darbą, remontuoja, prižiūri bei leidžia jai dirbti. Veiklos tikslų niekada nebus galima vykdyti be personalo. Kuo sudėtingesnis darbo procesas, tuo labiau turi būti sutelktas žmonių darbas.
Visoms organizacijoms būdingas bruožas yra valdžia arba kitaip tariant valdymo būtinumas. Valdymas – tai organizacijos narių darbo planavimas, organizavimas, vadovavimas ir kontrolė. Norint pasiekti nustatytų organizacijos tikslų riekia valdyti jos padalinius ir kolektyvą. Būtiniausia organizacijos ypatybė yra jos valdymas. Pats valdymo procesas ir valdymo sistema yra sudėtinga tiek, kiek sudėtinga yra organizacija. Tačiau visais atvejais valdymo procesas turi vienodą veiksmų seką. Vieni organizacijos nariai atlieka kontrolės funkcijas, kiti yra kontroliuojami. Natūralu, jog asmenys, turintys kontrolės te
eisę, turi daugiau įgaliojimų. Jie turi teisę koordinuoti ir nukreipti kitų darbą, bei atsakyti už jį.2. MODERNI ORGANIZACIJA
2.1. Modernios organizacijos samprata
Norint kalbėti apie modernią organizaciją, ko gero reikėtų išsiaiškinti žodžio modernus reikšmę. Taigi: modernus – 1. atitinkantis šių dienų reikalavimus ir skonį; 2. atitinkantis naujausius techninius laimėjimus.
Šiuo¬lai¬ki¬nė, arba kitaip tariant moderni or¬ga¬ni¬za¬ci¬ja sie¬kia bū¬ti at¬vi-ra, be¬si¬vys¬tan¬čia so¬cia¬li¬ne sis¬te¬ma. Mak¬si¬ma¬liai efek¬ty¬vi ji tam¬pa tik tuo at¬ve¬ju, jei¬gu su¬ge¬ba lanks¬čiai pri¬si¬tai¬ky¬ti prie ap¬lin¬kos po¬ky¬čių – nau¬jų tech¬no¬lo¬gi¬jų, var-to¬to¬jų po¬rei¬kių, kin¬tan¬čios ge¬o¬po¬li¬ti¬nės ir tei¬si¬nės ap¬lin¬kos bei vi¬suo¬me¬nės.

Or¬ga¬ni¬za¬ci¬jos ga¬li¬my¬bės plė¬to¬tis tie¬sio¬giai su¬si¬ju¬sios su jos ge¬bė¬ji¬mu spręs¬ti ir val¬dy¬ti kon¬flik¬ti¬nes si¬tu¬a¬ci¬jas. Ka¬dan¬gi kon¬flik¬tai yra ne¬at¬sie¬ja¬ma or¬ga-ni¬za¬ci¬jos da¬lis, svar¬bu yra tai, kaip or¬ga¬ni¬za¬ci¬jo¬se re¬a¬guo¬ja¬ma į juos, kaip jie ana¬li-zuo¬ja¬mi, ko¬kie pa¬si¬ren¬ka¬mi jų spren¬di¬mo bū¬dai.

Šiuolaikinė organizacija, siekdama išlikti konkurencinėje aplinkoje, į tradicines vadybos sistemas privalo integruoti informacijos ir žinių vadybos principus. Atsiranda poreikis valdyti nematerialiuosius išteklius, todėl stebima informacijos vadybos kaita, vystosi žinių vadyba, kurios esmė – neapčiuopiamų išteklių naudojimas, valdymas ir tobulinimas.
Šiuolaikinė organizacija turi atkreipti dėmesį į penkias pagrindines kompetencijas : 1) technologinio pobūdžio kompetencija – vertina individo sąveiką su pasauliu, kurią lemia tinkamai naudojami technologiniai gebėjimai; 2) dviprasmybės ir įvairovės kompetencija, kurią lemia dvi tradicijos: viena jų grįsta vertybėmis – tolerancija, teisingumu ir dėmesingumu; kitos pagrindas – epistemologija, kuri kritikuoja mūsų supratimą apie žinojimą; 3) bendruomenės sąsajų paieška ir palaikymas – šioje plotmėje vi

iena pagrindinių kompetencijų atplėšia mus nuo pažinimo ir perkelia į socialinę ir asmeninę sritis; 4) motyvacijos vadyba, emocijos ir troškimas. Kultūra yra identifikuojantis intervalas (tarpas) tarp virš-racionalaus, pažintinio humaniškumo modelio, kuris šiuo metu vyrauja daugelyje psichologijos teorijų. Atsiranda emocinio intelekto sąvoka; 5) tarpininkavimas ir atsakomybė – šiame lygmenyje pagrindinis dėmesys tenka moralei, atsakomybei ir pilietiškumui.

2.2. Modernių organizacijų ypatumai

Pagrindiniai modernios organizacijos ypatumai yra šie:
A. Pagrindiniu savo turtu organizacija laiko specializuotas žinias, kurios atspindi
naujausius pasiekimus ir užtikrina konkurencinį pranašumą bei sėkmę.
B. Organizacija yra autonomiškas kolektyvinis visuomenės narys, jos atžvilgiu pasižymintis konstruktyviu destruktyvumu.
C. Sekdama permainas ir veikdama adekvačiai joms, organizacija išlaiko stabilų
vystymąsi: bet kokius pakeitimus laiko norma, juos vykdo nuolat ir palaipsniui.
D. Vyrauja lanksčios, nehierarchinės struktūros, vadovai netenka didelės dalies savo
valdžios, tampa komandų lyderiais.
E. Profesionalas, modernioje žinių visuomenėje įgaudamas didelį autonomiškumo laipsnį, tampa svarbesnis organizacijai nei pastaroji jam.
F. Būdingas kokybinis organizacijos vystymasis: nuolatinis mokymasis, saviugda.
H. Pasižymi aiškiai išreikšta veiklos vizija, misija ir filosofija, nusakančia organizacijos elgesio standartus, kurių laikomasi siekiant organizacijos tikslų.
Šiuolaikinėje organizacijoje informacija yra pagrindinis jos pridėtinės vertės šaltinis. Sėkmingą veiklą laiduoja organizacijos sugebėjimas efektyviai valdyti informacijos turtus: informacines technologijas ir sistemas, informacijos specialistus, intelektualinį kapitalą, organizacijos narių žinias ir kt. Organizacijos vadovo pareiga yra tikslingai, optimaliai, sumaniai panaudoti informacinius resursus – duomenis kaip vertybes. Tam pagrįstai turėtų būti kuriama vadovo informacinė sistema.
Šiuolaikinė organizacija, tai nuolat besikeičianti, tobulėjanti, dinamiška struktūra, pasirengusi bet kada reaguoti į taip pat greitai besikeičiančias verslo sąlygas. Žmogus, dirbdamas tokioje .dinamiškoje aplinkoje, privalo nuolat iš naujo prisitaikyti prie besikeičiančios organizacijos, tobulėti kartu su ja ir netgi greičiau už ją. Kuo aukštesnė darbuotojo padėtis organizacijoje, tuo aukštesni reikalavimai jam keliami.2.3. Modernios organizacijos požymiai
Yra išskiriami 7 modernios organizacijis požymiai:
• Dinamiškumas. Šį požymį geriausiai apibūdina decentralizuotas valdymas – tai vadovavimas, kai teisė priimti sprendimus suteikiama ir žemesnių pakopų darbuotojams. Jis leidžia greitai priimti sprendimus, kurių reikalauja situacija, nors jie ir prieštarautų vadovyvės nuomonei. Dinamiškumas neįsivaizduojamas be strateginio planavimo – struktūrizuotos organizacijos strateginio planavimo grupės veiklos, kurios tikslas – nustatyti organizacijos ilgalaikius tikslus ir pasirinkti būdus šiems tikslams pasiekti. Taip pat labai svarbu yra inovacijos bei jų finansavimas. Inovacijų finansavimo šaltiniai skiriasi nuo tradicinės veiklos, kadangi inovacijos yra visuomet susijusios su didele rizika ir bankai dažnai atsisako jas finansuoti. Yra išskiriama nemažai inovacijų finansavimo šaltiniu, tačiau kuris iš jų bus naudojamas priklauso nuo inovacinio projektos plėtros stadijos, inovatyvios įmonės dydžio, reikalingų lėšų kiekio ir pan.;
• Greitas reagavimas. Šis požymis labai glaudžiai susijęs su rinko monitoringu. Monitoringas – sistemingas tam tikro svarbaus reiškinio stebėjimas, renkant informaciją, reikalingą sistemos valdymui. Rinkos monitoringui dažnai priskiriamas tolimesnės raidos bei galimų poveikių prognozavimas;
• Novatoriškumas, tai nauji principai, metodai ir idėjos, visa tai būdinga būtent šiuolaikinei orgnizacijai;
• Perspektyvumas. Moderniai organizacijai būtina tiksliai ir aiškiai nustatyti misijos ir vizijos apibrėžimus. Formuluoti aiškius artimus, tolimus bei vidutinius veiklos planus;
• Komerciškumas. Būtina teikti bei gaminti tik paklausią produkciją. Gaminamos bei teikiamos produkcijos kaina turi atitikti kokybę;
• Lankstumas;
• Ištvermingumas. Šio požymio esmė yra valdyti organizacijos pokyčius. Pokyčių valdymas – struktūrizuotas procesas, kurio uždavinys – pateikti ir įdiegti pakeitimus, atsižvelgiant į organizacijos technines bei ekonomines galimybes.3. ORGANIZACIJOS VALDYMAS
3.1. Valdymo samprata
Valdymas kaip ypatinga veikla, veikla ne su medžiagomis, žmonėmis ar kitais materialiais dalykais, o su visai kito pobūdžio objektais – veiklomis, procesais ir jų sistemomis – nėra iki galo apibrėžtas ir suvoktas.
Valdymo samprata nuolatos vystoma, todėl visiškai tikėtina, kad ateityje valdymo esmė atsiskleis naujais požiūriais.
Kaip teigia Jonas Kvedaravičius savo knygoje „Organizacijų vystymosi vadyba“ , dabartinėje kasdienėje organizacijų veikloje valdymas yra ir gali būti tik embriono stadijoje. Tai dar ne valdymas iš esmės.
Šiuolaikinėse valdymo teorijose daug įdomių ir naudingų fragmentų, tačiau beveik nėra visumos aprėpimo ir turinio išskyrimo. Dažniausiai lieka klasikinis tvirtinimas, kad valdyti galima procesus arba objektus.
Valdymas gali rastis ir būti naudingas tik tada, kai objektą veikia natūralūs gyvavimo, funkcionavimo judėjimo dėsniai ir jėgos.
Valdymas skiriasi nuo vadovavimo. Pastaroji veikla įmanoma tik organizacijose, būtent administruojamose struktūrose, ir tik tada, kai subjektai, neturi savo funkcionavimo, savų tikslų ir uždavinių ir visiškai priima vadovavimo organų arba vadovo uždavinius. Laikomasi prielaidos, kad visas vadovaujamas mechanizmas yra kaip vieninga sudėtinga priemonė jų siekiams ir valiai realizuoti. Tam ir sukuriama atitinkama vadovavimo, bet ne valdymo struktūra, leidžianti perduoti vadovo užduotis ir veiklos normas pavaldiniams.
Valdymas, priešingai – įmanomas tik tais atvejais, kai valdymo objektai funkcionuoja patys ir valdytojas dažniausiai, tačiau nebūtinai, yra nesusijęs su jais tiesioginiais administravimo ryšiais. Valdomi objektai visada turi natūralų, savą funkcionavimą, savus vidinius tikslus ir uždavinius ir negali atsisakyti jų siekimo neišardę savęs. Valdymas reikalauja specifinių priemonių ir metodų, specifinių žinių ir žinojimų apie valdomąją ir valdančiąją sistemas – tik tuomet galima realizuoti valdymą iš esmės.
Valdyti visada galima tik ateitį, kitaip tariant, valdymas visada yra užbėgimas už akių. Dabarties valdymas yra tik „skylių lopymas“.
Valdymas visose koncepcijose neatsiejamas nuo inovacijų ir jų būtinumo įvairiose organizacijos veiklos sferose. Valdymas yra visos sistemos novatoriškas pertvarkymas jos neišardant, išlaikant esmę.

Valdyti, valdymas: 1. turėti savo valdžioje; 2. turėti savo nuosavybėje, tvarkyti; 3. versti klausyti; 4. galėti naudotis; 5. tvardyti, tramdyti.3.2. Valdymo funkcijos
Pasak A. Seiliaus, svarbiausia valdymo funkcija ir paskirtis yra suderinti, sutvarkyti ir susieti įvairias ūkinės veiklos sritis ir užtikrinti jų sąveiką. Būtina palaikyti tiek kokybinius, tiek kiekybinius darbo veiklos sąryšius, kad juos būtų galiam sėkmingai vykdyti.
Valdymas yra būdingas kiekvienai visuomenei. Jo pobūdį ir tikslus lemia kiekvienos visuomenės politinės santvarkos modelis, o nuosavybės santykiai, kultūros lygis apsprendžia valdymo metodus.
Valdymo sistemoje visi veiklos dalyviai turi vienodas veiklos galimybes, todėl reikia kiekvienai valdymo grandžiai suformuoti funkcijas.
Valdymas – tai procesas, apimantis tokias valdymo funkcijas kaip planavimą, organizavimą, motyvaciją ir kontrolę:
1. Planavimas. Kiekvieną dirbančią firmą veikia daugybė išorinių veiksnių: politinių, ekonominių, socialinių bei technologinių. Todėl dažnai yra susiduriama su daugybe nenumatytų situacijų, kurių sprendimui nėra daug laiko ir dažnai tam nėra pasiruošta. Taigi firma rinkos sąlygomis gali funkcionuoti tik tada, kada jos vadovas (savininkas) ir visi jos dirbantieji sugeba objektyviai vertinti įvairias išorines ir vidines veikiančias jėgas, prognozuoti ateitį bei organizuoti numatyta linkme savo veiksmus. Visa tai padeda išspręsti planavimas.
Pasaulio patirtis parodė, kad tos organizacijos, kurios turi rašytinius planus, dirba efektyviau. Priimta planus vadinti ilgalaikiais, trumpalaikiais ir operatyviniais.
Ilgalaikiai planai sudaromi 5 metams ir daugiau, tokie planai dažniausiai vadinami strateginiais planais. Organizavimo, motyvacijos ir kontrolės funkcijos orientuojamos į strateginių planų sudarymą.
Paprastai strateginį planą sudaro: išteklių paskirstymas, prisitaikymas prie išorinės aplinkos, vidinė koordinacija, organizacijų strategijų supratimas.
Pats žodis strategija reiškia detalų, visapusišką, kompleksinį planą, užtikrinantį organizacijos misijos ir tikslų siekimą.
2. Organizavimas – tai plano įgyvendinimo organizacinės sistemos (žmonių, dalyvaujančių plano realizavime pareigų, darbų ir tarpusavio ryšių) sudarymas. Organizavimas tampriai siejasi su organizacine valdymo struktūra, ypač įgyvendinant ilgalaikius, globalinius planus. Valdymo struktūros sudarymas ir organizavimas – tai ne vienas ir tas pats dalykas. Organizacinė struktūra formuojama nuolatinių organizacijos valdymo tikslų įgyvendinimui bei procesų valdymui, organizavimo funkcija užtikrina konkretaus plano organizacines priemones. Šios priemonės yra:
• veiksmų, numatytų plane detalizavimas, konkretinimas, reglamentavimas;
• darbuotojų detalizuotoms ir reglamentuotoms operacijoms atlikti numatymas, parinkimas, jų pareigų tikslus apibūdinimas, supažindinimas su pareigomis operacijomis;
• darbuotojų tarpusavio ryšių ir pavaldumo nustatymas;
• vadovų, vadovaujančių plano įgyvendinimui, pareigų paskirstymas (centralizavimas, decentralizavimas, delegavimas ir pan.);
• plano realizavimo kontrolės sistemos (tvarkos, metodų, proceso) parengimas.

Organizacinei veiklai svarbiausia yra žmonių santykiai ir laikas. Organizuojant susidaro organizacijos santykių struktūra ir būtent per šiuos santykius bus siekiama ateities planų. Kitas santykių, kaip organizavimo dalies, aspektas – ieškoti naujų žmonių, kurie įsitrauktų į santykių struktūrą. Ši paieška vadinama organizacijos aprūpinimu žmonių ištekliais.
Siekiant užtikrinti organizacijos veiklos efektyvumą, nepakanka, kad kiekvienas atskirai paimtas jos narys ar padalinys dirbtų efektyviai. Yra būtina jų pastangų koordinacija bei integracija į bendrą organizacijos veiklą.
3. Motyvacija – tai savęs pažadinimo veiklai procesas, siekiant savų ir organizacijos tikslų. Visame pasaulyje dar ir šiandien pakankamai vertinamas „rimbo ir meduolio“ valdymo principas, nors teoriškai teigiama, kad tai yra klaidingas metodas. Atsiradus šiam metodui, palaipsniui gyvenimo darbo sąlygos gerėjo. Ir kuo labiau jos gerėjo, tuo labiau vadovai įsitikino, kad „meduolis“ nepriverčia žmogaus geriau dirbti. Tai paskatino speciali.stus ieškoti geresnių motyvavimo metodų. Tik pasirodžius Eltono Mejo darbams pasidarė aišku, kokias galimybes duoda psichologiniai motyvai ir kad „rimbo ir meduolio“ motyvacija nepakankama. Buvo nustatyta, kad žmogaus faktorius, ypač sąveika ir grupės elgsena, žymiai labiau sąlygoja darbo našumą.
Dabartinės psichologinės motyvacijos teorijos kalba apie motyvacija tenkinant tam tikrus individo poreikius, todėl psichologai sutaria, kad poreikius galima klasifikuoti pirminiais ir antriniais. Pirminiai poreikiai savo prigimtimi yra fiziologiniai ir, kaip taisyklė, įgimti. Tai poreikiai maistui, vandeniui, kvėpuoti, miegoti ir kt. Antriniai poreikiai pagal prigimtį yra psichologiniai. Šie poreikiai suvokiami drauge su patirtimi. Žmonės turi skirtingą patirtį, todėl ir antriniai poreikiai gali gerokai skirtis. Pvz., poreikiai sėkmei, pagarbai, prisirišimui prie ko nors, valdžiai ir kt. Kai žmogus jaučia poreikį, jis pažadina jame veržlumą. Pažadinimas – tai kokio nors poreikio jausmas, turintis tam tikrą kryptingumą. Tai sukoncentruoto tikslo siekimo išraiška. Žmonės tada aktyviai sieks organizacijos tikslų, kai supras, kad drauge patenkins ir savo poreikius. Kai žmogus šį tikslą pasieks, jo poreikis taps patenkintu, ne pilnai patenkintu arba nepatenkintu.
4. Kontrolė. Vadovavimas yra sudėtingas procesas, kuriame tikslai ir planai ne visada vykdomi, kaip numatyta. Ne visada vadovams pavyksta teisingai motyvuoti žmones, kad būtų efektyviai įgyvendinti tikslai. Keičiasi ir išorinė aplinka, o organizacija turi prie jos adaptuotis. Kad būtų pasiektas maksimalus darbo našumas, vadovybė turi stebėti savo darbuotojus ir jų daromas klaidas. Visa tai pasiekiama kontrolės pagalba.
Kontrolė – procesas, kurio pagalba vadovybė nustato, ar teisingi jos sprendimai, ar reikia juos koreguoti. Kontrolė – tai organizacijos tikslų siekimo proceso užtikrinimas.
Kiekvienas vadovas, nepriklausomai nuo rango, privalo kontroliuoti, net jeigu jam specialiai niekas to nepavedė, tai turi būti neatskiriama jo pareigų dalis. Nei planavimo, nei organizacinių struktūrų sudarymo, nei motyvacijos negalima spręsti atskyrus nuo kontrolės – tai yra pagrindinis vadybos elementas. Kontrolė yra reikalinga tam, kad viskas būtų daroma pagal planus, instrukcijas ir įsakymus. Jos tikslas pastebėti klaidas ir silpnas vietas norint jas ištaisyti ir vėliau jų nekartoti. Kontroliuoti reikia viską: darbuotojų veiklą ir veiksmus, medžiagas ir įrengimus. Kontroliuoti reikia pradėti tuoj pat, kai suformuluoti tikslai ir paskirstytos užduotys ar įkurta organizacija. Kiekviena organizacija privalo laiku pastebėti savo klaidas ir jas ištaisyti, kad jos nesutrukdytų siekti tikslų. Kontrolė turi remti ir skatinti viską, kas organizacijoje yra gero. Iš kontrolės teikiamos informacijos vadovai mato, kur pasiekta pažangos ir kur patirta nesėkmė. Kontrolė duoda tam tikrą garantiją, kad organizacija savo tikslus pasieks. Veiksmingai kontrolei reikia dviejų pradinių sąlygų:
1. Turėti planus;
2. Gerai žinoti organizacijos struktūrą.3.3. Valdymo modeliai
Organizacija, kaip socialinė sistema, visų pirma nagrinėjama kaip sudėtingas įvairiai sąveikaujančių žmogiškųjų santykių kompleksas. Valdymas būtent ir atskleidžia sąveiką tarp organizacijos vadovo ir pavaldinių, o valdymo modeliai šios sąveikos pobūdį.
Taigi daugeliu atveju valdymą galima vadinti ir socialiniu procesu, kuris atlieka koordinavimo, komunikavimo, kontrolės bei planavimo funkcijas, atskleidžiančias santykį tarp vadovo ir pavaldinių.
Skirtingi valdymo modeliai yra grindžiami vadovavimo pobūdžiu. Vieno ar kito modelio praktinis taikymas paprastai prasideda nuo to, kaip organizacijos vadovai traktuoja darbuotojus, o taip pat kaip, priklausomai nuo šio įvertinimo, įvykius organizacijoje interpretuoja visi jos darbuotojai. Apie tai, koks pagrindinis valdymo modelis vyrauja organizacijoje, daugiausiai pasako pirmojo vadovo veikla.
Funkcionuoja keturi valdymo modeliai:
– Autokratinis;
– Globos;
– Skatinimo (paramos);
– Kolegialus.
Pirma teorija teigia, kad darbuotojai iš prigimties yra tingūs ir norint juos priversti dirbti, dažnai reikia naudotis prievarta ir gąsdinti juos bausmėmis.
McGregoras taip apibūdina šią teoriją:
1) žmonės iš prigimties nemėgsta darbo ir stengiasi jo išvengti, jei tai įmanoma;
2) jie neambicingi, linkę vengti atsakomybės ir nori, kad juos valdytų;
3) labiausiai už viską jie nori būti saugūs;
4) norint priversti, kad jie siektų organizacijos tikslų, reikia naudotis prievarta, kontrole ir bausmėmis.
Ieškant naujų ir efektyvesnių vadovavimo būdų, buvo pasiūlyta modernesnė teorija, kurią McGregoras apibūdino taip:
1) eikvojimas fizinių ir protinių jėgų darbe žmonėms yra lygiai toks pats natūralus dalykas, kaip poilsis ir žaidimai;
2) kontrolė ir gąsdinimas bausmėmis yra ne vieninteliai būdai, kuriais remiantis galima žmones priversti siekti organizacijos tikslų. Jei žmonėms paliekama atsakomybė už šių tikslų pasiekimą, atsiranda savikontrolė ir savivalda;
3) atsakomybė skatinama atlyginimais už pasiekimus;
4) esant tinkamoms sąlygoms, žmogus ne tik išmoksta priimti atsakomybę, bet ir siekti jos;
5) toleruojamas vaizduotės, išradingumo ir kūrybiškumo panaudojimas sprendžiant organizacijos problemas.

Antra teorija turi labiau dinamišką požiūrį į organizacijos darbuotojus. Nors ši teorija yra modernesnė už pirmą teoriją, tačiau ją taip pat galima kritikuoti. Kai kurių vadovų nuomone, pavojinga yra tai, kad, pagal antrą teoriją, visiems darbuotojams suteikiama daugiau laisvės, neatsižvelgiant į tai, jog kai kuriems darbuotojams reikalinga didesnė kontrolė arba jie patys linkę būti kontroliuojami ir valdomi. Tačiau iš kitos pusės žvelgiant galima teigti, kad pats vadovavimas nulemia ne tik darbuotojų poreikių patenkinimą, motyvaciją, bet ir orientaciją darbe, t.y. keičiantis vadovavimui, keičiasi ir darbuotojų orientacija bei elgsena.
Antroji teorija plačiai taikoma užsienio šalyse, tačiau pastebėta japoniškųjų organizacijų sėkmė sudomino pasaulį. Taip atsirado dar viena teorija, kurią sukūrė Williamas Ouchi, taikydamas japoniškos organizacijos valdymo bruožus amerikietiškajai. Jis pateikia septynias charakteristikas, kurios nusako naują valdymo būdą:
1) žmogui garantuojamas ilgalaikis darbas organizacijoje;
2) sprendimus vadovas priima konsensuso būdu;
3) būdinga grupinė atsakomybė;
4) lėtas žmogaus darbo įvertinimas ir paaukštinimas;
5) neformali ir nestruktūrizuota kontrolė;
6) plačios karjeros galimybės;
7) didelis ir visapusiškas dėmesys žmogui.
Ši teorija šiandieniniame moksle ir praktikoje išgyvena pakilimo ir pripažinimo laikotarpį. Ji parodo įvairių modelių derinimo tendencijas. Teorija remiasi visų organizacijos narių bendradarbiavimo, kooperavimosi filosofija, kuri akcentuoja pagrindinį siekį sukurti darbščią, stropią darbo grupę ir stabilią, darnią darbo aplinką, kurioje būtų patenkinti darbuotojų norai būti laisvais, nepriklausomais, nors ir kontroliuojamais.
1 lentelė. Valdymo modelių ypatumai
Kriterijus MODELIAI

AUTOKRATINIS GLOBOS SKATINIMO KO.LEGIALUS
Vadovo elgsena ir vadovavimo ypatumai Vadovo elgsena ir vadovavimas remiasi jėga ir autoritetu, kylančiu iš jėgos. Vadovas nurodo arba įsako darbuotojui, ką jis turi dirbti ir kontroliuoja jo darbą. Vadovas stengiasi skatinti darbuotojus piniginėmis premijomis, pašalpomis ir pan. Tokiu būdu vadovavimas remiasi darbuotojų globa. Vadovavimu sukuriamas toks klimatas, kuris padeda darbuotojams įsilieti į organizacijos veiklą, panaudojant visus savo sugebėjimus organizacijos interesams. Vadovavimo tikslas sukurti gerą komandą organizacijos siekiams realizuoti. Vadovas elgiasi ir dirba kaip šios komandos narys ir lyderis.

Taigi šioje lentelėje apibendrintai pateikiami pagrindiniai bruožai, kurie yra būdingi vieną iš keturių nagrinėtų modelių atstovaujančių vadovų elgesiui bei veiklai.IŠVADOS
1. Organizacija, visų pirma, yra „socialinė sistema“ , kadangi yra sudaryta iš elementų žmonių ir jų grupių, sąveikaujančių tam tikrais ryšiais. Šių ryšių visuma sudaro socialinės sistemos struktūrą;
2. Valdymą galima vadinti ir socialiniu procesu, kuris atlieka koordinavimo, komunikavimo, kontrolės bei planavimo funkcijas, atskleidžiančias santykį tarp vadovo ir pavaldinių;
3. Šiuolaikinė organizacija, tai nuolat besikeičianti, tobulėjanti, dinamiška struktūra, pasirengusi bet kada reaguoti į taip pat greitai besikeičiančias verslo sąlygas;
4. Visos organizacijos skiriasi viena nuo kitos įvairiausiais aspektais. Pradedant savo funkcijomis ir baigiant procedūrų sudėtingumu;
5. Be daugybės skirtumų jos turi ir universalias charakteristikas, būdingas visoms organizacijoms;
6. Skirtingi valdymo modeliai yra grindžiami vadovavimo pobūdžiu;
7. Vieno ar kito modelio praktinis taikymas paprastai prasideda nuo to, kaip organizacijos vadovai traktuoja darbuotojus, o taip pat kaip, priklausomai nuo šio įvertinimo, įvykius organizacijoje interpretuoja visi jos darbuotojai.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Kvedaravičius, J. Organizacijų vystymosi vadyba. Vadovėlis. Kaunas: Vytauto Didžiojo Universitetas, 2006.
2. Drucker, Peter F. Drukerio mokymo pagrindai. Kaunas: UAB Rgrupė, 2009.
3. Gražulis, V. Organizacijų strateginės pasirinktys. Ar mokame veikti? Mokomasis leidinys. Vilnius: Mykolo Romerio Universitetas, 2008.
4. Tarptautinių žodžių žodynas. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. http://www.zodziai.lt/
5. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: http://www.lki.lt/dlkz/

Leave a Comment