TURINYS
ĮVADAS 41. BUHALTERINĖS APSKAITOS IR FINANSŲ SAMPRATA 51.1. Buhalterinės apskaitos esmė 51.2. Finansų esmė ir funkcijos. Finansų sistema. 82. ILGALAIKIO TURTO APSKAITA 112.1. Ilgalaikio turto klasifikacija 112.2. Ilgalaikio materialiojo turto apskaita 112.2.1. Ilgalaikio materialiojo turto įvertinimas apskaitoje 112.2.2. Ilgalaikio materialiojo turto sintetinė ir analitinė apskaita 122.2.3. Ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo, rekonstravimo ir remontoišlaidų apskaita 132.2.4. Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo apskaita 142.2.5. Ilgalaikio materialiojo turto netekimo apskaita 162.3. Ilgalaikio nematerialiojo turto apskaita 172.4. Ilgalaikio finansinio turto apskaita 193. TRUMPALAIKIO TURTO APSKAITA 213.1. Trumpalaikio turto esmė ir rūšys 213.2. Atsargų apskaita 213.3. Piniginio turto apskaita 234. PAJAMŲ IR SĄNAUDŲ APSKAITA 264.1. Pajamų uždirbimo ir sąnaudų patyrimo esmė 264.2. Pardavimų pajamų pripažinimas ir jų apskaita 274.2.1. Pardavimų apskaita 284.2.2. Parduoti skirtų atsargų apskaita 294.3. Su pardavimais susijusių sąnaudų pripažinimas ir jų apskaita 304.3.1. Pirkimų apskaita 315. GAMYBOS IŠLAIDŲ APSKAITA 345.1. Gamybos išlaidų klasifikavimas 345.2. Periodiškai apskaitomų atsargų būdas perdirbimo veiklos apskaitoje 345.3. Nuolat apskaitomų atsargų būdas perdirbimo įmonių veiklos apskaitoje 366. DARBO APMOKĖJIMO APSKAITA 386.1. Darbo laiko sąnaudos 386.2. Darbo apmokėjimo dydį lemiantys veiksniai 386.3. Darbo apmokėjimo formos 396.4. Darbo apmokėjimo apskaita 406.5. Kiti darbo apmokėjimo ypatumai 417. KREDITŲ APSKAITA 437.1. Kredito esmė 437.2. Paskolų tipai 447.3. Kitos kreditavimo institucijos 457.4. Kredito sutartis 468. MOKESČIŲ SISITEMA 488.1. Mokesčių samprata ir funkcijos 488.2. Valstybinė mokesčių sistema 498.2.1.Pridėtinės vertės mokestis 49 8.2.2. Pelno mokestis 508.2.3. Gyventojų pajamų mokestis 518.2.4. Akcizai 528.2.5. Atskaitymai nuo pajamų kelių ir priežiūros plėtros programai finansuoti 528.2.6. Įmokos į garantinį fondą 538.2.7. Mokestis už aplinkos teršimą 538.2.8. Nekilnojamojo turto mokestis 538.2.9. Žemės mokestis ir nuompinigiai už valstybinės žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių nuomą 548.2.10. Valstybinio socialinio draudimo įmokos 549. FINANSINĖ ATSKAITOMYBĖ 569.1. Finansinės atskaitomybės esmė ir klasifikacija 569.2. Finansinės atskaitomybė formos 579.3. Balanso esmė ir sudėtis 59LITERATŪRA 61
ĮVADAS
Šiuo konspektu siekiama supažindinti studentus su buhalterinės apskaitos, finansų, mokesčių teoretiniais teiginiais, suvokti apskaitinės informacijos svarbumą, kreditavimo tvarką, mokesčių reikšmę valstybės valdyme. Buhalterinę apskaitą supanti itin sudėtinga ir nuolat kintanti aplinka formuoja poreikius apskaitos informacijai, apskaitai, jos vedimo metodams bei procedūroms. keičiantis apskaitą formuojančiai aplinkai, neišvengiamai turi keistis ir apskaita. Lietuvai esant Europos Sąjungos sandaroje, privalu suderinti Lietuvos mokesčių bazę, turtui ir ir sandoriams vertinti taikyti tarptautinius apskaitos principus. Įvairių specialybių studentai turi žinoti apskaitos, finansų ir mokesčių pagrindus, jų sąryšį. Konspektas suskirstytas į skyrius pagal temas: 1. Buhalterinės apskaitos ir finansų samprata. 2. Ilgalaikio turto apskaita. 3. Trumpalaikio turto apskaita. 4. Pajamų ir sąnaudų apskaita. 5. Gamybos išlaidų apskaita. 6. Darbo apmokėjimo apskaita. 7. Kreditų apskaita. 8. Mokesčių sistema. 9. Finansinė atskaitomybė. Konspektas pagrinde skirtas aptarti apskaitos klausimams. Apskaitos politika aptariama remiantis šiuo metu veikiančiais verslo standartais ir kitais aktais. Septintas skyrius yra skirtas kreditavimo tvarkai, kreditų rūšims, palūkanų normoms. Aštuntame skyriuje nagrinėjama Lietuvoje šiuo metu veikianti mokesčių sistema. Po kiekvienos temos pateikiami kontroliniai klausimai, kad studentai geriau įsisavintų pateiktą konspekte medžiagą. Rašant konspektą buvo naudojamasi įvairiais norminiais aktais, literatūros šaltiniais.
1. BUHALTERINĖS APSKAITOS IR FINANSŲSAMPRATA
Tikslas. Suprasti buhalterinės apskaitos ir finansų esmę.
1.1. BUHALTERINĖS APSKAITOS ESMĖ
Apskaita atlieka labai reikšmingą vaidmenį ūkiniame ir socialiniame visuomenės gyvenime. Buhalterinė apskaita laisvos rinkos konkurencijos sąlygomis neišvengiamai yra rinkos santykių objektas. Ji gali būti organizuojama ir vykdoma įvairiais būdais, kuriuos įmonių savininkai bei valdytojai laiko racionaliausia.Pagrindinis aktas reglamentuojantis buhalterinę apskaitą yra Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas. Įstatymas priimtas 2001m. lapkričio 06d. Jame apibūdinant buhalterinę apskaitą, pabrėžiami svarbiausi dalykai: 1. Buhalterinė apskaita yra ūkinių operacijų ir įvykių registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema. Įvykiams ir operacijoms registruoti, sisteminti ir apibendrinti taikomi įvairūs būdai: dokumentavimas, inventorizavimas, sąskaitos, dvejybinis įrašas, įkainojimas, kalkuliavimas, atskaitomybė ir kiti. Visi įvykiai ir operacijos registruojami dokumentuose tuoj pat, nedelsiant ir toliau sisteminami bei apibendrinami apskaitos registruose. 2. Ūkinės operacijos ir įvykiai registruojami, sisteminami ir apibendrinami piniginiu matu. Apskaitoje piniginis matas dažnai naudojamas kartu su natūriniais ir darbo matais. Naudojant piniginį matą, apskaičiuojami ne tik konkrečios įmonės, bet šakos bei visos šalies ekonominiai rodikliai. 3. Buhalterinės apskaitos informacija naudojama ekonominiams sprendimams priimti. Teisingai surinkta ir apibendrinta informacija yra pagrindinis šaltinis optimaliems ir teisingiems sprendimams priimti. O neteisingi sprendimai – tai nesutarimai ir nuostoliai. 4. Buhalterinė apskaita teikia duomenis apie įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus ir pinigų srautus, reikalingus finansinei atskaitomybei sudaryti. Apskaita pateikia apibendrintus duomenis apie daugybę tarpusavyje susietų ūkinių įvykių . Buhalterinėse ataskaitose pateikiami duomenys apie bendrąsias įmonės vystymosi tendencijas ir apie turimo turto būklę ir jo savininkus. Ataskaitų duomenys reikalingi tiek išoriniams tiek ir vidiniams apskaitos duomenų vartotojams. Vidiniai apskaitos informacijos vartotojai, tai esantys ir potencialūs įmonės savininkai, įmonės administracija ir valdytojai, įmonės darbuotojai, o išoriniai vartotojai – esantys ir potencialūs kreditoriai, tiekėjai pirkėjai. Buhalterinės apskaitos informacija domina ir įvairias valdžios institucijas. Nepriklausomai nuo verslo organizavimo formų įmonės veiklos apskaita iš esmės vedama vienodai, t.y. ūkiniai įvykiai fiksuojami ir informacija vartotojui pateikiama atsižvelgiant į tam tikrus bendruosius teiginius. Šie teiginiai vadinami bendraisiais apskaitos principais. Verslo apskaitos standartuose išskiriami pagrindiniai apskaitos principai: Įmonės principas numato, kad kiekviena įmonė laikoma atskiru apskaitos vienetu ir į finansinę atskaitomybę turi būti traukiamas tik tos įmonės turtas, nuosavas kapitalas, įsipareigojimai, pajamos ir sąnaudos bei pinigų srautai. Įmonės veiklos tęstinumo principas reiškia, kad įmonė artimiausiu metu nebus likviduota, ji gali egzistuoti labai ilgai, kad įgyvendintų visus numatytus projektus ir įsipareigojimus. Periodiškumo principas numato, kad įmonės veikla gali būti suskaidyta į tam tikrus laikotarpius. Pastovumo principas reiškia, kad įmonė pasirinktą apskaitos metodą turi taikyti nuolat arba pakankamai ilgą laiką, nebent reikšmingi įvykiai ar aplinkybės nulemtų būtinybę pakeisti apskaitos politiką. Piniginio mato principas reiškia, kad visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai išreiškiami pinigais. Kaupimo principas reiškia, kad ūkinės operacijos ir įvykiai apskaitoje registruojami tada, kai jie atsiranda, neatsižvelgiant į pinigų gavimą ar išmokėjimą. Palyginimo principas reiškia, kad pajamos uždirbtos per ataskaitinį laikotarpį, siejamos su sąnaudomis, patirtomis uždirbant tas pajamas. Atsargumo principas reiškia, kad įmonė pasirenka tokius apskaitos metodus, kuriais vadovaujantis turto , nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų bei pajamų ir sąnaudų vertė negali būti nepagrįstai padidinta arba sumažinta. Neutralumo principas reiškia, kad pateikta informacija turi būti objektyvi ir nešališka. Turinio svarbos principas reiškia, kad registruojant ūkines operacijas ir įvykius didžiausias dėmesys kreipiamas į jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne tik į formalius pateikimo reikalavimus. Principais nesiekiama reglamentuoti apskaitos vedimo tvarkos įmonėse. Jie nustato tik pačius bendriausius reikalavimus, kurių turi būti laikomasi formuojant finansinės atskaitomybės informaciją. Šiuolaikinėje įmonėje apskaita vedama ne chaotiškai, bet taikant įvairius buhalterinės apskaitos metodus, kurie nulemia įmonės apskaitos tvarkymo sistemą. Apskaitos tvarkymo sistemos sudėtinėmis dalimis gali būti ir metodai:1. Buhalterinės sąskaitos.2. Dvejybinis įrašas.3. Piniginis įkainojimas.4. Pajamų pripažinimas.5. sąnaudų pripažinimas.6. Duomenų kaupimas.7. Ūkinių operacijų dokumentavimas.8. palyginimas.9. Inventorizavimas.10. Savikainos kalkuliavimas. Buhalterinės apskaitos informacija formuojama remiantis sąskaitų planu. Sąskaitų planas – tai visų naudojamų sąskaitų sąrašas. Jame pateikiami visų naudojamų įmonėje sąskaitų pavadinimai bei numeriai. Apskaitos informacija turi būti detali ir teisinga, suprantama visiems apskaitos informacijos vartotojams. Sąskaitų planų struktūra sudaryta pagal fundamentinę apskaitos lygybę:TURTAS=NUOSAVYBĖ+pajamos-sąnaudosSąskaitų planą sudaro šešios klasės. Pirmosios klasės sąskaitos skirtos su įmonės formavimu susijusių išlaidų, nematerialaus turto, materialaus ilgalaikio turto, ilgalaikio finansinio turto apskaitos tvarkymui.Antros klasės sąskaitos skirtos atsargų, išankstinių mokėjimų trumpalaikių įsiskolinimų, investicijų, terminuotų indėlių, pinigų bei pirkėjų skolų apskaitos tvarkymui. Trečios klasės sąskaitose apskaitomas kapitalas, rezervai, gautos dotacijos ir subsidijos, nepaskirstytasis pelnas(nuostolis).Ketvirtoji klasė apima sąskaitas, skirtas ilgalaikėms ir trumpalaikėms finansinėms, prekybinėms bei kitoms skoloms atspindėti. Penktoji klasė sujungia sąskaitas, atspindinčias pardavimų, paslaugų, finansinės ir investicinės veiklos pajamas, pagautę, pelno paskirstymą. Šeštoji klasė apima sąskaitas, kuriose apskaitoma parduotų prekių ir atliktų darbų savikaina, įmonės veiklos sąnaudos, finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos, netekimai, pelno mokestis, pelno paskirstymas. Kiekviena ūkinė operacija pakeičia turtą ir nuosavybę. Todėl po kiekvienos reikėtų sudaryti naują balansą ir pelno(nuostolio) ataskaitą. Kiekvienai turto ar nuosavybės rūšiai skiriama atskira sąskaita, kurioje ir fiksuojama informacija. Iš pirminių dokumentų perkeliami nevisi duomenys. Pirminiai dokumentai pridedami prie sąskaitos, o esant reikalui kita informacija sužinoma iš jų. Sąskaitos yra turto ir nuosavybės. Turto sąskaitoms priskiriama: žaliavos, pinigai, pastatai, žemė, pirkėjų skolos ir kt. Nuosavybės sąskaitoms priskiriama: kapitalas, skola tiekėjams, skola bankui, nepaskirstytasis pelnas(nuostolis). Kairioji sąskaitos dalis vadinama DEBETU(D), dešinioji – KREDITU(K). Atidarant sąskaitas, į jas pirmiausia įrašomi likučiai iš balanso. Turto sąskaitose likučiai įrašomi į debetą, nuosavybės – į kreditą. Kiekvieno ūkinio fakto atspindėjimas sąskaitos debete, o kitos – kredite ta pačia suma vadinamas dvejybiniu įrašu. Dvejybinis įrašas susieja sąskaitas tam tikru ryšiu, t.y. vienos sąskaitos debetas susiejamas su kitos sąskaitos kreditu. Sąskaitų ryšio nustatymas vadinamas sąskaitų korespondencija.Dvi ar daugiau tarpusavyje susijusios sąskaitos vadinamos koresponduojančiomis sąskaitomis. Visos ūkinės operacijos fiksuojamos dviejose sąskaitose. toks dvejybinis įrašas vadinamas – paprastuoju. Tačiau pasitaiko ūkinių operacijų, kurios sąlygoja trijų ar net didesnio sąskaitų skaičiaus korespondencijas, tokie dvejybiniai įrašai vadinami – suvestiniais arba sudėtiniais. Dvejybinis įrašas sąskaitose fiksuojamas laikantis tam tikros tvarkos, vadinamosios – sąskaitų korespondencijų taisyklės. TURTO IR SĄNAUDŲ sąskaitų apskaitos objektų PADIDĖJIMAI registruojami šių sąskaitų DEBETE; TURTO IR SĄNAUDŲ sąskaitų apskaitos objektų SUMAŽĖJIMAI fiksuojami šių sąskaitų KREDITE; NUOSAVYBĖS ir ĮMONĖS ĮSIPAREIGOJIMŲ bei PAJAMŲ sąskaitų apskaitos objektų PADIDĖJIMAI registruojami sąskaitų KREDITE; NUOSAVYBĖS ir ĮMONĖS ĮSIPAREIGOJIMŲ bei PAJAMŲ sąskaitų apskaitos objektų SUMAŽĖJIMAI fiksuojami šių sąskaitų DEBETE. Dvejybinis įrašas įgalina patikrinti, ar teisingai ūkinės operacijos buvo įrašytos į sąskaitas: sudėję visų sąskaitų debeto apyvartas ir atskirai kredito apyvartas, turime gauti vienodas sumas. Turto sąskaitų debeto likučių suma turi būti lygi nuosavybės sąskaitų kredito likučių sumai.(turtas=nuosavybė).
Pavyzdys. Įmonė išleido 200 paprastųjų akcijų už 16000Lt.
D Pinigai 16000 K Paprastosios akcijos 16000
Dėl šios operacijos keičiasi įmonės turimų pinigų kiekis ir paprastųjų akcijų skaičius. Pardavus akcijas pinigų kiekis padidėjo – jie yra Turto sąskaitoje. Todėl pinigų sąskaita debetuojama. Paprastosios akcijos yra Savininkų nuosavybės sąskaitoje. Nuosavybės sąskaitose apskaitos objekto padidėjimas fiksuojamas jų kredite, todėl paprastųjų akcijų sąskaita kredituojama. Turtas 16000 =Nuosavybė 16000
Pavyzdys. Įmonė įsigijo pastatų už 9000Lt ir žaliavų už 4300Lt.
D Pastatai 9000 D Žaliavos 4300 K Pinigai 13300
Dėl šios operacijos keičiasi įmonės turto struktūra, pastatų, žaliavų kiekis ir pinigų suma.Įmonė įsigijo pastatą ir žaliavų, vadinasi, jų padaugėjo. Pastatai ir žaliavos yra Turto sąskaitos. Pinigai apskaitomi Pinigų sąskaitoje. Sumokėjus už įsigytą pastatą ir žaliavas, įmonės turimų pinigų suma sumažėjo. Pinigai yra Turto sąskaitoje. Jos apskaitos objekto sumažėjimas fiksuojamas kredite. Dvejybinio įrašo taikymas įgalina po kiekvieno ūkinio fakto užfiksavimo išlaikyti apskaitinę lygybę. Tai reiškia, kad visi ūkiniai faktai gali pakeisti arba tik turto struktūrą, arba turto ir nuosavybės apimtį, arba tik nuosavybės struktūrą. Apskaitos duomenų įregistravimo tvarka visose jų formavimo stadijose – nuo pirminių dokumentų iki atskaitomybės –vadinama buhalterinės apskaitos organizavimu.Įvairūs ūkiniai faktai apskaitoje kiekybiškai atvaizduojami naudojant natūrinius, darbo ir piniginius matus. Natūriniai matai – kilogramai, metrai, litrai – naudojami apskaitos objektus atvaizduojant jų natūriniu pavidalu. Darbo matais – dienomis, valandomis, minutėmis apskaitomas sunaudotas darbas, t.y. apskaičiuojamas darbo užmokestis, nustatomos darbo normos. Piniginis matas – litai, centai – naudojamas išreiškiant apskaitomų objektų vertę. Apskaitoje jis yra apibendrinantis matas, įgalinantis sumuoti duomenis apie skirtingus dalykus. Ūkinės operacijos aprašomos, registruojamos sudarant dokumentus, kuriuose pateikiamos svarbiausios žinios, kokybiškai ir kiekybiškai apibūdinančios operaciją Stebimos ir registruojamos visos ūkinės operacijos, sukeliančios turto arba nuosavybės pasikeitimus. Dokumentu vadinamas raštiškas patvarkymas ūkinei operacijai įvykdyti arba raštiškas patvirtinimas, kad operacija tikrai įvykdyta. Dokumentai yra buhalterinių įrašu pagrindas. Be dokumento negali būti apskaitoma jokia ūkinė operacija. Įvairioms ūkinėms operacijoms apskaityti naudojami skirtingi savo forma ir turiniu dokumentai. Pagal kilmę dokumentai skirstomi į vidinius ir išorinius. Vidiniai sudaromi šios įmonės darbuotojų, išoriniai – gaunami iš kitų įmonių. Pagal ūkinių operacijų apimtį dokumentai skirstomi į pirminius ir suvestinius. Pirminiai dokumentai sudaromi operacijos įvykdymo momentu, jie patvirtina ūkinės operacijos įvykimo faktą. Dokumentuose užfiksuotos ūkinės operacijos turi būti įkainotos, priešingu atveju, jų nebus galima rodyti apskaitoje. Bendrieji apskaitos principai reikalauja visą turtą ir nuosavybę įkainoti įsigijimo kaina. Ši kaina nekeičiama per visą turto naudojimo laikotarpį, kad ir koks ilgas jis būtų. Kad būtų išvengta pažeidimų ir finansinės atskaitomybės duomenų iškraipymo, duomenys registruojami. Registravimui naudojami įvairių rūšių registrai: žurnalai, sąskaitos ir kt. Visos sąskaitos, kurias įmonė naudoja apskaitoje, yra sujungiamos viename registre – Didžiojoje knygoje. Didžioji knyga yra sisteminis apskaitos registras. Kiekvienai sąskaitai skiriamas atskiras lapas. Duomenų perkėlimas į Didžiosios knygos sąskaitas yra pirmasis apskaitos ciklo etapas. Tačiau būna tokių ūkinių operacijų, kurių neįmanoma tiksliai atspindėti sąskaitose, nes jų reikšmė nuolat kinta. Tokio pobūdžio operacijos sąskaitose per ataskaitinį laikotarpį registruojamos tik apytiksliai, o jam pasibaigus įrašomi patikslinti likučiai. Sąskaitų likučių patikslinimas, ataskaitiniam laikotarpiui pasibaigus vadinamas sąskaitų koregavimu. Užregistravus koreguojančius įrašus Bendrajame žurnale ir juos perkėlus į Didžiosios knygos sąskaitas, visos ūkinės operacijos būna tinkamai užregistruotos ir jomis remiantis sudaroma Darbinė atskaitomybės parengimo lentelė. Bandomojo balanso skiltyje įrašomi visų sąskaitų likučiai iki jų koregavimo. Debetinių likučių sumos surašomos debeto stulpelyje, o kreditinių likučių – kredito stulpelyje. Debeto stulpelyje bendra suma turi būti lygi kredito stulpelio bendrai sumai. Gauta bendrų sumų lygybė patvirtina, kad visi duomenys iš žurnalų į sąskaitas, o iš sąskaitų – į darbinę lentelę perkelti teisingai. Užpildžius darbinę atskaitomybės lentelę, nesudėtinga parengti finansinę atskaitomybę.
1.2.FINANSŲ ESMĖ IR FUNKCIJOS. FINANSŲ SISTEMA.
Žodis finansai kildinamas iš lotynų kalbos žodžio, kuris tapo tarptautiniu žodžiu ir reiškia piniginę prievolę, baudą arba pajamas. Vėlesniais amžiais ši prasmė siaurėja ir finansai ima reikšti tik valstybei daromus ir iš jos gaunamus mokėjimus. Dabartinė šio žodžio prasmė apima platesnę sąvoką, bet žodžio reikšmė neapibūdina ekonominės kategorijos esmės. Finansų esmės nagrinėjimas prasidėjo su finansų mokslo atsiradimu. Finansų mokslas – ekonominio mokslo šaka, tirianti finansinius santykius. Jis analizuoja priklausomybę nuo ekonomikos formavimosi raidos, nuo politinės santvarkos, bei atskleidžia bendrus ir atskirus jos dėsnius. Finansai – tai visuma ekonominių ir piniginių santykių, susijusių su nacionalinio ir bendro vidaus produkto paskirstymu, perskirstymu sudarant, paskirstant ir panaudojant piniginių lėšų fondus, reikalingus visuomenės poreikiams tenkinti. Finansai, kaip piniginiai santykiai, skiriasi nuo pinigų tiek savo turtiniu, tiek funkcijomis. Finansai yra vidaus produkto paskirstymo ir perskirstymo ekonominis įrankis, kaip piniginių išteklių sudarymo ir panaudojimo proceso kontrolės priemonė. Todėl, kalbant apie finansus, jų esmę, nagrinėjamos ne pačios piniginės lėšos, bet tik piniginiai santykiai. Finansai yra tvarkomi pagal norminius aktus, nutarimus ir įstatymus. Finansų veikimo sfera gali būti įvairi priklausomai nuo to, kieno ir kokius poreikius ji atspindi. Panaudojant finansus sudaromi centralizuoti ir decentralizuoti piniginių lėšų fondai.
Finansų funkcijos atskleidžia finansų esmę. Jos priklauso nuo valstybės atliekamų funkcijų, nuo aptarnaujamo gamybos pobūdžio. Finansų funkcijos yra dvi: paskirstomoji ir kontrolės. Paskirstomoji funkcija apima lėšų sukaupimą ir panaudojimą. Per šią funkciją realizuojama finansų visuomeninė paskirtis, t.y. kiekvieno ūkinio subjekto aprūpinimas reikiamais finansų ištekliais. Finansų paskirstymo metodo subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurių žinioje formuojami tikslinės paskirties piniginiai fondai. Paskirstomasis procesas pasireiškia visose gyvenimo sferose. Pirminis paskirstymo procesas vyksta gamybos sferoje. Kontrolės funkcija – piniginiai fondai naudojami pagal tam tikrą metodiką, reglamentuojamą veikiančių įstatymų. Kadangi fondų sudarymas, paskirstymas susiję su pinigų apyvartos būdais, tai finansai yra panaudojami kaip kontrolės priemonė. Gamyboje ir visuomeninėje veikloje yra būtina išmanyti, kokia yra atskirų piniginių fondų sudarymo tvarka, kokie ryšiai sieja su anksčiau sudarytais fondais, kaip atliekama finansinės veiklos analizė. Finansinės kontrolės ekonominis pagrindas yra prekiniai piniginiai santykiai. Svarbų vaidmenį tvarkant valstybės finansus vykdo finansų politika. Finansų politika – tai tikslinis finansų panaudojimas valstybės reikalams, juos tvarkant ir panaudojant pagal paskirtį. Finansų politika yra glaudžiai susieta su pinigų ir kredito politika, kuri vykdoma valstybei reguliuojant pinigų apyvartos ir kredito rinką Finansų politikos pagrindinis tikslas – tai visiškas finansinių atsargų telkimas visuomenės poreikiams tenkinti. Finansų politika įtaką daro gamybinėms jėgoms, joms vystantis, išsidėstant, plėtojant tarptautinius ekonominius santykius. Šios politikos realizavimas, įgyvendinimas užtikrinamas naudojant finansinį mechanizmą. Finansinis mechanizmas apima finansinių santykių organizavimo formas ir metodu. Finansų sistema daro poveikį ekonomikai, socialiniams bei kitiems poreikiams, kadangi ji padeda formuoti valstybės finansinius išteklius. Finansų sistemą sudaro dvi grandys:1) ūkio subjektų finansai; 2)valstybės finansai.Įmonių finansų grandis apima finansinius ekonominius santykius, susijusius su įmonių finansinių išteklių sudarymu ir jų panaudojimu. Įmonių finansai susiję su bendro nacionalinio produkto gamyba ir panaudojimu. Šiai grupei priklauso: 1. Valstybės(savivaldybių) įmonių ir organizacijų finansai; 2. Įmonių, ūkinių bendrijų, bendrovių, korporacijų finansai; 3. Nekomercinių organizacijų finansai; 4. Namų ūkio finansai.Įmonių finansų grandis yra svarbi kaip kuriamoji grandis. Įvairių įmonių tipų finansų organizavime išskiriami pagrindiniai principai:1. Lygiateisiškumo principas, arba vienodų teisinių sąlygų sudarymas, visoms įmonėms. Šio principo esmė yra ta, kad visų tipų įmonės savo ūkinėje komercinėje veikloje vadovaujasi bendrais įstatymais, moka tokio pat dydžio mokesčius, vienodai atsako pagal teisines prievoles, naudojasi tik įstatymiškai įforminta valstybės(savivaldybės) parama.2. Prognozavimo. Šio principo esmė – kiekviena įmonė, numatydama savo veiklą, turi pakankamai tiksliai prognozuoti ir numatyti finansinį galutinį tos veiklos rezultatą.3. Lėšų skirstymas į savas ir skolintas. Šis principas sudaro galimybę įmonėms racionaliai panaudoti jau turimus finansinius išteklius ir panaudojant mažesnę jų sumą gauti kuo didesnį finansinį rezultatą.4. Komercinio apskaičiavimo. Šis principas glaudžiai susijęs su prognozavimu. Komercinio apskaičiavimo principo tikslas – gauti didžiausią pelną, esant minimalioms išlaidoms, nes pelnas yra vienas iš svarbiausių efektyvios gamybos vertinių rodiklių.5. Draudimo, arba rizikos, fondų formavimas. Siekiant, kad įmonių gamybinė ir komercinė veikla nebūtų trumpalaikė, nepriklausytų nuo pasitaikančių subjektyvių ir objektyvių aplinkybių, turi būti apsidrausta. Valstybės finansų grandis padeda perskirstyti nacionalines pajamas per įvairius mokesčius ir mokėjimus ir dalį šių pajamų sukaupti centralizuotuose valstybės fonduose. Valstybės fondams priklauso: 1. Valstybės biudžetas; 2. Valstybinis socialinis draudimas; 3. Turto ir asmens draudimas; 4. Privalomasis sveikatos draudimo fondas; 5. Valstybės kreditas; 6. Valstybės specialūs fondai. Valstybės biudžeto pagrindu sukuriamas pats didžiausias valstybės centralizuotų finansinių išteklių fondas, kuriame sukaupiama ir paskirstoma didžioji šalies nacionalinių pajamų dalis. Per socialinio draudimo grandį sukuriamas valstybės socialinio draudimo fondas. Šio fondo sudarymo ir reguliavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos respublikos socialinio draudimo fondo įstatymas. Jo sudarymo šaltinis yra socialinio draudimo įmokos. Per valstybės kredito grandį sudaromas valstybės skolinamųjų išteklių fondas. Šio fondo sudarymo ištekliai – lėšos, gautos parduodant valstybės paskolų obligacijas gyventojams ar organizacijoms. dar gali būti išleidžiami iždo vekseliai. Finansų sistema pati savaime negali funkcionuoti. Tam reikalingos institucijos, kurios vykdytų, organizuotų ir kontroliuotų valstybės finansų sistemą. Finansų valdymas – tai tikslinė šalies valdymo institucijų veikla. Valdymo objektais yra piniginių fondų formavimo ir panaudojimo procesas. Valdymo subjektas – tai valstybės valdymo institucijų visuma. Finansų sistemai vadovauti yra sukurta speciali valdymo institucijų sistema. Svarbiausia grandis yra Finansų ministerija ir savivaldybių finansų įstaigos. Finansų ministerija vadovauja finansų organizavimui šalyje ir tvarko valstybės iždą.Kontroliniai klausimai
1. Kas yra buhalterinė apskaita?2. kas reglamentuoja apskaitos tvarkymą Lietuvos respublikoje?3. Kas yra apskaitos principai?4. Ką numato įmonės principas?5. Pagal kokį principą apskaitoje registruojamos ūkinės operacijos ir įvykiai?6. Kokie matai naudojami apskaitoje?7. Išvardykite svarbiausius apskaitinės informacijos vartotojus.8. Kas yra fundamentinė apskaitos lygybė?9. Kuo remiantis formuojama buhalterinės apskaitos informacija?10. Kas yra dvejybinis įrašas?11. kas sudaro sąskaitų plano klases?12. Apibūdinkite finansų sąvoką.13. Išvardykite finansų funkcijas.14. Kokios grandys sudaro finansų sistemą?15. Išvardykite įmonių finansų organizavimo principus.
2.ILGALAIKIO TURTO APSKAITA.
Tikslas. Suvokti ilgalaikio turto klasifikaciją, apskaitos ypatumus. Išmanyti ilgalaikio turto nusidėvėjimo(amortizacijos) skaičiavimo metodiką.
2.1. ILGALAIKIO TURTO KLASIFIKACIJA.
Įmonės ūkinė veikla pasireiškia per produkcijos gamybos arba paslaugų teikimo ir jų pardavimo procesus. Kad tie procesai vyktų, įmonės veiklai reikalingi ekonominiai ištekliai. Ekonominiais ištekliais laikoma visa tai kas naudojama įmonės ūkinėje veikloje. Prie ekonominių išteklių yra priskiriamas ir įmonės turtas. Tai tokie ekonominiai ištekliai, kurie turi savininką ir kuriais disponuodama įmonė tikisi gauti tam tikrą naudą ateityje.Įmonėje turtas pagal požymius yra skirstomas pagal naudojimo laiką, piniginę išraišką, materialinę išraišką, turto paskirtį, užbaigtumo laipsnį. Pagal naudojimo laiką turtas yra trumpalaikis ir ilgalaikis. Pagal piniginę išraišką – piniginis ir nepiniginis. Pagal materialinę išraišką – materialus ir nematerialus. Pagal turto paskirtį – pinigai, skolos įmonei, atsargos, įrengimai, pastatai ir statiniai, žemė. Pagal užbaigtumo laipsnį – žaliavos, nebaigta gamyba, gatavi gaminiai. Ilgalaikis turtas dėl jo santykinio brangumo ir didelės reikšmės kiekviename versle turi būti saugomas ir vertinamas. Ilgalaikis turtas tai toks, kuris nesunaudojamas per vieną ataskaitinį laikotarpį, kuris naudojamas uždirbant pajamas ilgiau nei vienerius metus. Jokiame akte nėra tiksliai nurodyta, kokios sumos turtas laikytinas ilgalaikiu. Todėl įmonių vadovai patys pasirenka, nuo kurios sumos ir kokio dydžio jų įmonėje turtas laikomas ilgalaikiu. Įstaigose kur savininkė yra valstybė ilgalaikio turto minimali vertė – 500lt. Ilgalaikis turtas yra suskirstytas į tris grupes: materialųjį, finansinį ir nematerialųjį turtą. Materialusis turtas tai, kuris yra apčiuopiamas ir pagamintas iš tam tikros medžiagos. Materialųjį turtą sudaro žemė, pastatai, transporto priemonės, įrengimai, išperkamosios nuomos, nebaigta statyba. Visos išlaidos (jeigu jas galima atskirti iš bendros įmonės išlaidų sumos) yra susijusios su ilgalaikio materialiojo turto įsigijimu yra įtraukiamos į šio turto savikainą.Nematerialusis – jo negalima apčiuopti. Tai autorinės teisės, patentai, licencijos, programinė įranga, plėtros darbai. Finansinis – šis turtas atspindi įmonės teise ir privilegijos kitų įmonių veiklos atžvilgiu, kurios atsiranda įsigijus tų įmonių vertybinių popierių(akcijų,vekselių) arba suteikus įmonėms ilgalaikes paskolas, atidėtojo pelno mokesčio turtas.
2.2. ILGALAKIO MATERIALIOJO TURTO APSKAITA
2.2.1. Ilgalaikio materialiojo turto įvertinimas apskaitoje
Ilgalaikio materialiojo turto apskaitos ir pateikimo finansinėje atskaitomybėje tvarką nustato 12-asis Verslo apskaitos standartas “Ilgalaikis materialusis turtas”. Ilgalaikis materialusis turtas apskaitoje registruojamas įsigijimo savikaina, o jei įmonė turtą pasigamina pati, jo pasigaminimo savikaina. Ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina nustatoma prie pardavėjui sumokėtos arba mokėtinos už šį turtą pinigų sumos pridedant atsivežimo išlaidas, muitus, akcizus ir kitus negrąžinamus mokesčius, sumontavimo, instaliavimo ir paruošimo naudoti išlaidas, remonto, atlikto iki turto naudojimo pradžios, išlaidas, turto registravimo ir kitas tiesiogiai susijusias su to turto įsigijimu išlaidas. Į turto įsigijimo savikainą neįskaitomas pridėtinės vertės mokestis, išskyrus tuos atvejus, kai pridėtinės vertės mokestis yra negrąžinamas. Negrąžinamą pridėtinės vertės mokestį įmonė gali įskaityti į turto įsigijimo savikainą.Taip pat į turto įsigijimo(pasigaminimo) savikainą neįskaitomos palūkanos. Jos pripažįstamos atitinkamo laikotarpio sąnaudomis. Ilgalaikio materialiojo turto pasigaminimo savikaina nustatoma prie pagrindinių žaliavų, medžiagų, komplektuojamųjų gaminių, sunaudotų gaminant turtą, įsigijimo savikainos pridedant tiesiogines darbo ir netiesiogines(pridėtines) gamybos išlaidas, padarytas gaminat šį turtą iki jo naudojimo pradžios. Veiklos sąnaudos į ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo(pasigaminimo) savikainą neįskaitomos. Jei įmonė ilgalaikį materialųjį turtą gauna savininkų turtinių įnašu forma, jo įsigijimo savikainą sudaro savininkų susirinkimo arba savininko patvirtinta turto vertė, kuri negali būti didesnė už tikrąją vertę, bei visos su jo įregistravimu ir paruošimu naudoti susijusios išlaidos. Neatlygintinai gauto ar dovanoto ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainą sudaro dovanojimo sutartyje ar kitame dokumente patvirtinta to turto vertė, kuri negali būti didesnė už tikrąją vertę, bei su šio turto gavimu ir paruošimu naudoti susijusios išlaidos. Patikėjimo teise valdomo turto įsigijimo savikaina yra ta, kuri nurodyta perdavimo akte, tačiau registruojant apskaitoje negali būti didesnė už to turto tikrąją vertę. Jei perdavimo akte vertė nenurodyta, ją nustato įmonė, atsižvelgdama į to turto tikrąją vertę. Pagal lizingo(finansinės nuomos) sutartį valdomo turto įsigijimo savikaina yra to turto vertės dengimo suma. Su lizingo sutarties sudarymu ir to turto paruošimu naudoti susijusios ir iki to turto naudojimo pradžios patirtos išlaidos, priskiriamos pagal lizingo sutartį gauto turto vertei.
2.2.2. Ilgalaikio materialaus turto sintetinė ir analitinė apskaita
Ilgalaikio materialaus turto sintetinei apskaita naudojama 12 sąskaita Materialusis turtas. Joje apskaitomas įmonių disponuojamas kilnojamas ir nekilnojamas materialusis turtas, kuris naudojamas įmonės veikloje daugiau nei vienerius metus. Ši sąskaita skirstoma pagal naudojamo turto rūšis. Pavyzdžiui, 120 – Žemė, 121 – Pastatai, 122 – Transporto priemonės ir pan. Ilgalaikio turto grupavimą apskaitoje turėtų nulemti įmonės veiklos pobūdis ir apskaitos optimalumo kriterijus. Tai turto sąskaitos. Jų debete fiksuojamas likutis ir ilgalaikio turto padaugėjimas, kredite – sumažėjimas. Per visą naudojimo laiką šiose sąskaitose ilgalaikis materialusis turtas apskaitomas įsigijimo(pasigaminimo) savikaina, o perkainojus, pagal perkainotą(atstatomąją) vertę. Ilgalaikio materialaus turto vertės pasikeitimas dėl nusidėvėjimo fiksuojamas kontrarinėse sąskaitose Nusidėvėjimas. Kiekviena ilgalaikio materialiojo turto sąskaita turi ją atitinkančią nusidėvėjimo sąskaitą. Pavyzdžiui: 1217 – Pastatų nusidėvėjimas, 1227 – Transporto priemonių nusidėvėjimas ir pan. Šių sąskaitų likutis rodo nusidėvėjimo sumą ir jo padidėjimą, debete fiksuojamas nusidėvėjimo nurašymas. Turtas įsigytu laikomas tada, kai jis yra užpajamuojamas ir užregistruojamas buhalterinėse sąskaitose. Nupirktas ilgalaikis turtas už grynuosius pinigus:
D 12 Ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina K 272 Kasa arba kai apmokama iš banko sąskaitos K 271 sąskaitos bankuose
Nupirktas ilgalaikis materialusis turtas skolon:
D 12 Ilgalaikio materialiojo turto savikaina K 402 Ilgalaikiai įsipareigojimai K 443 Skolos tiekėjams
Apmokėjus už akcijas ilgalaikiu materialiuoju turtu:
D 12 Ilgalaikio materialiojo turto savikaina K 301 Akcinis kapitalas
Priskaičiuotos išlaidos savo įmonės darbuotojams už įvairius darbus, susijusius su ilgalaikio materialiojo turto atidavimu eksploatuoti:
D 12 Ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina K 4461 Mokėtini atlyginimai K 4463 Mokėtinas socialinis draudimas.
Perkainojus ilgalaikį materialųjį turtą, jo įsigijimo vertė nedidinama. Perkainota suma įrašoma atskiroje subsąskaitoje:
D 12 Perkainojimas K 321 Ilgalaikio materialiojo turto perkainojimo rezultatas.
Ilgalaikio materialaus turto analitinė apskaita organizuojama kaip individuali kiekvieno objekto apskaita. Pradedant eksploatuoti naujai gautą ilgalaikį turtą surašomas Ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją aktas. Aktą surašo komisija, paskirta įmonės vadovo. Duomenys šiam aktui užpildyti imami iš turto įsigijimo dokumentų. Gavus ilgalaikį materialųjį turtą surašoma Ilgalaikio turto apskaitos kortelė. Joje registruojami bendri duomenys apie ilgalaikio turto objektą, turto vertė ir visi jos pasikeitimai, nusidėvėjimo priskaičiavimas, ilgalaikio turto nurašymas.Ilgalaikiam turtui, kuris sukuriamas įmonės jėgomis arba kartu su kitomis įmonėmis, apskaityti yra surašomas Savos gamybos ilgalaikio turto pajamavimo aktas. Įmonėje perduodant ilgalaikį turtą iš vieno asmens kitam surašomas Ilgalaikio turto perdavimo-priėmimo aktas.Ilgalaikio turto remonto išlaidoms apskaityti naudojama Ilgalaikio turto remonto sąnaudų kortelė, kurioje visus metus kaupiamos remontuojamo objekto remonto išlaidos. metų gale jos susumuojamos, o kitais metais užvedama nauja kortelė. Susidėvėjusiam, stichinių nelaimių sunaikintam ar dėl kitų priežasčių įmonei netinkamo ilgalaikio turto nurašymui fiksuoti naudojamas Ilgalaikio turto likvidavimo aktas. Likviduojant ilgalaikį turtą, gali būti patiriama įvairių išlaidų, demontuojant gali likti tolesniam naudojimui tinkamų medžiagų ar atsarginių dalių. Visi šie likvidavimo rezultatai įrašomi akte.
2.2.3. Ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo, rekonstravimoir remonto išlaidų apskaita
Ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo išlaidos priskiriamos to ataskaitinio laikotarpio, kuriuo jos buvo patirtos, veiklos sąnaudoms, jei pagal įmonės apskaitos politiką nepriskiriamos gaminamos produkcijos savikainai. Ilgalaikio turto eksploatavimo metu gali būti daromos įvairios išlaidos, susijusios su šio turto priežiūra bei jo tobulinimu. Atliekant rekonstrukciją – esminius ilgalaikio materialiojo turto pertvarkymo ar tobulinimo darbus – gali ne tik pailgėti turto naudojimo laikas, bet pasikeisti ar tobulėti jo atliekamos funkcijos, t.y. padidėti ilgalaikio turto naudingumas arba net pasikeisti tą turtą uždirbamų pajamų pobūdis. Jei ilgalaikio materialiojo turto rekonstravimas ar remontas pailgina turto naudingo tarnavimo laiką ir pagerina jo naudingąsias savybes, šių darbų verte didinama ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina ir patikslinamas turto naudingo tarnavimo laikotarpis. Kai rekonstravimas ar remontas tik pagerina naudingąsias turto savybes, bet nepailgina šio turto naudingo tarnavimo laiko, šių darbų verte didinama ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina. Registruojant buhalterinės apskaitos sąskaitose tokio pobūdžio darbų išlaidas, debetuojamos ilgalaikio turto objektų Įsigijimo savikainos subsąskaitos, kredituojant atitinkamas išlaidų arba įmonės įsiskolinimų sąskaitas. Atliekant didelius ilgalaikio materialiojo turto remonto ar atnaujinimo darbus, paprastai pailgėja turto eksploatavimo laikas, tačiau pats turtas iš esmės lieka toks pat. Pavyzdžiui, atliekamas pastato kapitalinis remontas(keičiami langai, grindys ir kt.), automobilio kapitalinis remontas(keičiamos susidėvėjusios variklio dalys, kėbulo elementai). Šių darbų verte didinama turto įsigijimo savikaina ir patikslinamas turto naudingo tarnavimo laikas. Likutinė vertė, pradedant nuo laikotarpio, kurį buvo patikslintas turto naudingo naudojimo laikas, nudėvima per iš naujo nustatytą naudingo tarnavimo laiką. Kai turto rekonstravimas ar remontas nepagerina naudingųjų turto savybių ir nepailgina jo naudingo tarnavimo laiko, šių vertė pripažįstama ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis.
2.2.4. Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo apskaita
Ilgalaikis materialusis turtas gali būti riboto ir neriboto naudojimo laiko.Nusidėvėjimas skaičiuojamas tik riboto naudojimo laiko turtui. Neriboto naudojimo laiko yra žemė, todėl jos nusidėvėjimas neskaičiuojamas. Taip pat nusidėvėjimas neskaičiuojamas bibliotekų fondų, meno kūrinių, muziejų eksponatų, kurie yra įtraukti į kultūros vertybių registrą, išskyrus pastatus. Nenaudojamo ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas neskaičiuojamas. Nenaudojamu laikomas užkonservuotas ilgalaikis materialusis turtas. jei turtas laikinai nenaudojamas dėl remonto, jis nepriskiriamas nenaudojam turtui. Įmonės veikloje naudojamas turtas laipsniškai nusidėvi. Turto nusidėvėjimas gali būti fizinis ir moralinis. Turto fizinis nusidėvėjimas pastebimas, tačiau moralinį nusidėvėjimą sunku pastebėti. Dar visiškai neblogos technikės būklės verslo priemonė staiga pasensta, nes jos funkcijas gali atlikti sukurta nauja – našesnė, pigesnė ar tobulesnė kokias kitais parametrais. Pradėjus naudoti ilgalaikį materialųjį turtą, nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti nuo kito mėnesio 1d. Nusidėvėjimas ilgalaikiam materialiajam turtui nebeskaičiuojamas nuo kito mėnesio 1d. po jo nurašymo, perleidimo ar kitokio perdavimo, kai turtas nustoja būti naudojamas arba kai visa naudojamo ilgalaikio turto vertė(atėmus likvidacinę vertę) perkeliama į prekių, produkcijos ar paslaugų savikainą. Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas skaičiuojamas remiantis metine nusidėvėjimo norma. Nusidėvėjimo normą nusistato pati įmonė atsižvelgdama į planuojamą naudingo tarnavimo laiką, naudingųjų turto savybių kitimą per visą jo naudingo tarnavimo laiką, technologijų bei ekonominę pažangą, morališkai sendinančią turtą. Ilgalaikio materialiojo turto likvidacinę vertę taip pat nusistato įmonės. Likvidacinė turto vertė negali būti didesnė kaip 10% turto įsigijimo vertės. Nudėvimoji ilgalaikio materialiojo turto vertė apskaičiuojama iš jo įsigijimo savikainos atimant numatomą likvidacinę vertę.
Taikomi šie ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodai: tiesiogiai proporcingas(tiesinis); produkcijos; metų skaičiaus; dvigubas-mažėjančios vertės(dvigubo balanso). Taikant tiesiogiai proporcingą(tiesinį) metodą, metinė nusidėvėjimo suma apskaičiuojama pagal formulę:N= V1 – V2 T
N – metinė nusidėvėjimo suma; V1 – ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo(pasigaminimo savikaina); V2 – ilgalaikio materialiojo turto likvidacinė vertė; T – naudingo tarnavimo laikas metais.
Produkcijos metodu apskaičiuota nusidėvėjimo suma priklauso nuo tam tikru ilgalaikio materialiojo turto objektu pagamintos produkcijos(atliktų paslaugų) kiekio. Taikant šį metodą, nusidėvėjimo suma apskaičiuojama pagal formulę:
N= (V1 – V2) x P PmaxN – nusidėvėjimo suma, tenkanti pagamintai produkcijai(atliktoms paslaugoms); V1 – ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo(pasigaminimo) savikaina; V2 – ilgalaikio materialiojo turto likvidacinė vertė; P – per ataskaitinį laikotarpį pagamintos produkcijos(atliktų paslaugų) kiekis; Pmax – maksimalus ilgalaikio turto objektu pagamintos produkcijos(atliktų paslaugų) kiekis.
Metų skaičiaus metodu apskaičiuota nusidėvėjimo suma skaičiuojama nuo įsigijimo savikainos, tačiau pirmaisiais turto naudojimo metais į produkcijos, darbų(paslaugų) savikainą įskaitoma didžiausia nusidėvėjimo suma, antraisiais – mažesnė negu pirmaisiais, o trečiaisiais ir dar vėlesniais metais – tolygiai mažėjanti nusidėvėjimo suma, atsižvelgiant į pasirinktą turto naudojimo laiką. Taikant šį metodą, nusidėvėjimo suma skaičiuojama pagal formulę:
N = (V1 – V2) x (T-i+1) x 2 T x (T+1)
N – metinė nusidėvėjimo suma; V1 – ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo(pasigaminimo) savikaina; V2 – ilgalaikio materialiojo turto likvidacinė vertė; T – naudingo tarnavimo laikas metais; i – metai, kuriems skaičiuojamas nusidėvėjimas, kur “i” mažiau arba lygu “T”.
Taikant dvigubą – mažėjančios vertės metodą, nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo objekto likutinės vertės pagal du kartus padidintą procentą. Taikant šį metodą, metinė nusidėvėjimo suma apskaičiuojama pagal formulę:
N=L x n; n = 100 procentų x 2 , kur T
N – metinė nusidėvėjimo suma; L – ilgalaikio materialiojo turto likutinė vertė; n – nusidėvėjimo procentas; T – naudingo tarnavimo laikas metais
Pirmaisiais turto naudojimo metais: N1= L1 x n, kur L1=V1, V1 – ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo(pasigaminimo) savikaina;
antraisiais turto naudojimo metais: N2= L2 x n, kur L2= L1 – N1;
trečiaisiais turto naudojimo metais: N3= L3 x n, kur L3= L2 – N2;
ketvirtaisiais ir einančiais po jų, ir dar kitais “i”-aisiais metais(išskyrus paskutinius naudojimo metus): Ni= Li x n, kur Li= Li-1-Ni-1;
paskutiniais turto naudojimo metais: Np= Lp-1-V2, kur V2 – ilgalaikio materialiojo turto likvidacinė vertė.
Ilgalaikio materialiojo turto nudėvimoji vertė nuosekliai paskirstoma per visą jo naudingo tarnavimo laiką. Jei ilgalaikis materialusis turtas yra perkainojamas atsiperkamąją verte ar jo vertė buvo patikslinta dėl remonto, nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo iš naujo nustatytos jo vertės.Finansinėje atskaitomybėje turtas yra atvaizduojamas likutine verte. Likutinė vertė tai skirtumas tarp pradinės ir nudėvėtosios turto vertės. Dažniausiai turtas yra nudėvimas ne visas iki tam tikros vertės, kuri vadinama likvidacine verte. Kai turtas būna visiškai nudėvėtas , bet dar naudojamas įmonėje jo vertė apskaitoje fiksuojama 1 Lt. Tai nudėvėto, bet naudojamo turto atmintinė vertė. Ilgalaikio materialiojo turto nudėvėtosios sumos kaupiamos Nusidėvėjimo sąskaitose visą turto naudojimo laiką. Kiekvienai turto rūšiai išskiriama atskira sąskaita, nes kiekvienas turtas įsigijamas skirtingu laiku, todėl ir skirtingai nudėvimas. Šios sąskaitos iš esmės yra turtinės, tačiau jų likučiai priešingi nei turto sąskaitų – kaupiami kredito pusėje. Kadangi Nusidėvėjimo sąskaitos turi neįprastą turto sąskaitoms likutį, jose užfiksuotos sumos mažina ilgalaikio materialiojo turto pradinę vertę. Nudėvėta ilgalaikio turto dalis pavaizduojama sąskaitoje- Nusidėvėjimo sąnaudos,nes nudėvėta ilgalaikio turto dalis įskaičiuojama į atitinkamo laikotarpio sąnaudas ir palyginama su tuo laikotarpiu uždirbtomis pajamomis, tuo pačiu išvedamas ataskaitinio laikotarpio veiklos rezultatas. Ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikaina per visą jo naudojimo laikotarpį perkeliama į sąnaudų, patirtų gaminant produkciją ar paslaugas, sudėtį. Apskaičiuotas nusidėvėjimas parodomas sąskaitų korespondencija:
D Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo sąnaudos K Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas(-)
Mokesčių apskaičiavimo tikslais ilgalaikiam turtui nusidėvėjimą(amortizaciją) skaičiuoti rekomenduojama šiais būdais: tiesiniu; dvigubo balanso.
2.2.5. Ilgalaikio materialiojo turto netekimo apskaita
Kai įmonės naudotas ilgalaikis materialusis turtas tampa nebereikalingas, ji gali tą turtą perleisti kitiems. Kai turtas nudėvimas, jis gali būti likviduotas. Nurašant turtą iš įmonės(perleidžiant jį tretiesiems asmenims ar naikinant), atsižvelgiama į turto įsigijimo savikainą, jo nusidėvėjimo sumą, likvidacinę vertę, o turtą perleidžiant – dar į jo perleidimo kainą. Dažniausiai ilgalaikis materialusis turtas nurašomas tada, kai jo nusidėvėjimo suma būna lygi įsigijimo savikainai arba likvidacinei vertei, t.y. kai turtas būna visiškai nudėvėtas. Tačiau dažnai nurašomas turtas nebūna tiek susidėvėjęs, kad iš jo visiškai nieko nebeliktų. Lieka tam tikri dar panaudotini mazgai ar detalės arba kitos atliekos, kurias galima užpajamuoti arba parduoti kaip metalo laužą. Pavyzdžiui, įmonė nutarė likviduoti gręžimo stakles, kurių įsigijimo savikaina – 4500Lt, nusidėvėjimo suma likvidavimo dieną – 4300Lt, likvidacinė vertė – 200Lt. Likvidavus turtą, užpajamuotos dar naudojimui tinkamos detalės sumoje 200Lt. Sąskaitose įrašai bus:
D 1237 Įrengimų nusidėvėjimas(-) D 20110 Žaliavų įsigijimo savikaina K 1230 Įrengimų įsigijimo savikaina
Jei likvidacinė vertė būtų lygi nuliui, o sukauptas nusidėvėjimas lygus įsigijimo vertei, įrašas sąskaitose būtų:
D 1237 Įrengimų nusidėvėjimas(-) K 1230 Įrengimų įsigijimo savikaina
Ilgalaikis turtas gali būti parduotas. galimi tokie ilgalaikio materialiojo turto pardavimo kainos ir jo likutinės vertės santykio atvejai: – pardavimo kaina lygi turto likutinei vertei; – pardavimo kaina didesnė už turto likutinę vertę; – pardavimo kaina mažesnė už likutinę vertę. Kai parduodamo turto pardavimo kaina lygi šio turto likutinei vertei, įmonė, parduodama šį turtą, nepatiria nuostolio ir negauna pelno. Pavyzdžiui, įmonė parduoda automobilį, kurio įsigijimo savikaina yra 20000Lt, atsiradusio nusidėvėjimo suma – 14200Lt. Parduodant, likutinė vertė tiesiog pakeičiama tolygia pinigų suma. Ši operacija apskaitoje fiksuojama įrašu:
D 271 Sąskaitos bankuose 5800 Lt D 1227 Nusidėvėjimas 14200 Lt K 1220 Įsigijimo savikaina 20000 Lt
Jeigu šis automobilis būtų parduotas už 8000Lt, tai įmonė gautų pelną iš ilgalaikio materialiojo turto perleidimo(8000 – 5800). Apskaitoje ši operacija būtų fiksuojama:
D 271 Sąskaitos bankuose 8000 Lt D 1227 Nusidėvėjimas 14200 Lt K 1220 Įsigijimo savikaina 20000 Lt K 5211 Ilgalaikio turto perleidimo pelnas 2200 Lt
Jeigu pardavimo kaina mažesnė už parduodamo turto likutinę vertę, įmonė patiria nuostolį. Pavyzdžiui, įmonė minėtą automobilį pardavė už 4000Lt. Apskaitoje ši operacija atspindės:
D 621 Ilgalaikio turto perleidimo nuostolis 1800 Lt D 271 Sąskaitos bankuose 4000 Lt D 1227 Nusidėvėjimas 14200 Lt K 1220 Įsigijimo savikaina 20000 Lt.
2.3. ILGALAIKIO NEMATERIALIOJO TURTO APSKAITA
Ilgalaikio nematerialiojo turto pripažinimo, įvertinimo, apskaitos ir pateikimo finansinėje atskaitomybėje tvarką nustato 13-asis verslo apskaitos standartas “Nematerialusis turtas”. Nematerialusis turtas – identifikuojamas nepiniginis turtas, neturintis materialios formos, kuriuo įmonė disponuoja ir kurį naudodama tikisi gauti tiesioginės ir netiesioginės ekonominės naudos. Nematerialiojo turto pavyzdžiai gali būti: prekių ženklai, patentai ir licencijos, teisė demonstruoti kino filmus, plėtros darbai, kompiuterių programos, prestižas. tam tikrais atvejais nematerialusis turtas gali būti susietas su materialia forma. Toks turtas gali būti kompiuterių programos, licencijos ar patentai, kino juostos ir pan. Apskaitoje nematerialusis turtas registruojamas įsigijimo savikaina. Nematerialiojo turto įsigijimo savikainą sudaro įsigyjant šį turtą sumokėta ar mokėtina pinigų suma, įskaitant muitus ir kitus negrąžintinus mokesčius. Turto įsigijimo savikainai gali būti priskiriamos ir kitos tiesioginės turto paruošimo numatomam naudojimui išlaidos(atlyginimai už teisines paslaugas).Jei nematerialusis turtas įsigijamas brangiau nei jo tikroji vertė išsimokėtinai per 12 mėnesių laikotarpį ir sutartyje palūkanos nenurodytos arba jų dydis reikšmingai skiriasi nuo rinkos palūkanų normos, įsigijimo savikaina apskaičiuojama diskontuojant visą mokėtiną sumą iki dabartinės vertės, taikant rinkos palūkanų normą. Skirtumas pripažįstamas palūkanų sąnaudomis visą išsimokėjimo laikotarpį. Sujungiant verslą, nematerialiojo turto įsigijimo savikaina bus laikoma jo tikroji vertė įsigijimo dieną. Nematerialusis turtas įsigytas gali būti mainais į kitą turtą. Įsigyjant mainais į išleidžiamus nuosavybės vertybinius popierius, nematerialiojo turto įsigijimo savikaina yra šių vertybinių popierių tikroji vertė. Mainais gauto nematerialiojo turto įsigijimo savikaina nustatoma prie mainų sutartyje numatytos vertės pridedant tiesiogines su turto mainais susijusias išlaidas. Kuriant turtą įmonės viduje, išlaidos suskirstomos į tyrimų ir plėtros išlaidas. Jei įmonė negali atskirti tyrimų išlaidų nuo plėtros išlaidų, visos išlaidos priskiriamos tyrimo išlaidoms. Tyrimo išlaidos pripažįstamos sąnaudomis tuo laikotarpiu, kuriuo juos susidaro. Tyrimų išlaidos gali būti : gautų žinių įvertinimas ir jų pritaikymas; alternatyvių medžiagų, priemonių ieškojimas ir pan. Plėtros išlaidos gali būti: pavyzdžių ir modelių projektavimas , konstravimas; bandomosios įrangos, kuri skirta ne komercinei gamybai, projektavimas, konstravimas, eksploatavimas; instrumentų, įrankių projektavimas pagal naujas technologijas ir pan. Ilgalaikis nematerialusis turtas yra apskaitomas Nr. 11 sąskaitoje Nematerialusis turtas. Jo pradinė vertė fiksuojama apskaitoje, atitinkamoje sąskaitoje: Nr. 111 sąskaita Plėtros darbai, Nr. 112 – Prestižas ir kt. Pradinė vertė nesikeičia per visą to turto naudojimo laikotarpį, tik amortizacijoa kaupiama kiekvienos nematerialiojo turto rūšies amortizacijos sąskaitose. Jos yra pagrindinių nematerialiojo turto sąskaitų kontrarinės subsąskaitos. Pavyzdžiui, subsąskaita Nr.1128 Prestižo amortizacija(-), Nr.1148 Programinės įrangos amortizacija(-). Nematerialiojo turto eksploatavimo išlaidos priskiriamos to ataskaitinio laikotarpio, kuriuo jos buvo patirtos, sąnaudoms. Balanse nematerialusis turtas, kaip ir materialusis turtas rodomas likutine verte. Nematerialiajam turtui yra skaičiuojama amortizacija. Amortizuojama nematerialiojo turto vertė nuosekliai paskirstoma per visą jo naudingo tarnavimo laikotarpį. nematerialiojo turto amortizacijos suma pripažįstama amortizacijos sąnaudomis kiekvieną ataskaitinį laikotarpį, išskyrus, kai amortizacijos sąnaudos įtraukiamos į kito turto pasigaminimo savikainą. Metinė amortizacijos norma nusistato įmonė, atsižvelgdama į planuojamą turto naudingo tarnavimo laiką; techninį, technologinį ir kitokį senėjimą; tikėtinus konkurentų ar galimų konkurentų veiksmus; informaciją apie panašaus ir panašiai naudojamo turto naudingo tarnavimo laiką ir kt. Nematerialusis turtas amortizuojamas taikant tiesiogiai proporcingą(tiesinį) amortizacijos skaičiavimo metodą.Metinė amortizacijos suma apskaičiuojama pagal formulę:
N= V1 – V2 T
N – metinė amortizacijos suma; V1 – nematerialiojo turto įsigijimo vertė(pasigaminimo savikaina); V2 – nematerialiojo turto likvidacinė vertė; T – naudingo tarnavimo laikas metais.
Nematerialiojo turto likvidacinė vertė laikoma nuliu, išskyrus tuos atvejus, kai trečiasis asmuo įsipareigoja nupirkti turtą jo naudingo tarnavimo laiko pabaigoje arba yra aktyvioji to turto rinka ir pagal ją gali būti nustatyta likvidacinė vertė. jei paaiškėja, kad nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laikas įvertintas netinkamai arba turto vertė buvo patikslinta dėl jo patobulinimo ar vertės sumažėjimo, amortizacija skaičiuojama nuo iš naujo nustatytos vertės. kai apskaitoje užregistruotas nematerialusis turtas nebeatitinka turto priskyrimo nematerialiajam turtui požymių, jis nurašomas.Perleidus nematerialųjį turtą, apskaitoje parodomas sandorio rezultatas, t.y. gautas pelnas ar nuostoliai susidarę perleidus turtą. Praradus ar nurašius nevisiškai amortizuotą nematerialųjį turtą, pripažįstami nuostoliai, kurie apskaitoje parodomi kaip veiklos sąnaudos. Nematerialusis turtas, kuris nenaudojamas įmonės veikloje ir laikomas perparduoti, registruojamas atsargų sąskaitoje likutine verte tą datą, nuo kurios turtas nebenaudojamas.
2.4. ILGALAIKIO FINANSINIO TURTO APSKAITA.
Ilgalaikis finansinis turtas atspindi tam tikras įmonės teise bei privilegijas, kurios atsiranda jai dalyvaujant kitų įmonių veikloje. Finansinis turtas atsiranda įsigijus kitų įmonių vertybinių popierių: akcijų, obligacijų, vekselių ir kt. Akcijos ar obligacijos įsigyjamos norint padidinti įmonės turtą dividendais ar palūkanomis. Finansinį turtą sudaro: investicijos į dukterines ir asocijuotas įmones; gautinos sumos po vienerių metų; paskolos dukterinėms ir asocijuotoms įmonėms; kitas finansinis turtas; atidėtojo pelno mokesčio turtas.Jei šiuo turtu įmonė tikisi disponuoti ilgiau nei vienerius metus, jis priskiriamas ilgalaikiam finansiniam turtui. Investicijoms priskiriamos kitų įmonių ar dukterinių įmonių išleistos privilegijuotosios ir paprastosios akcijos bei obligacijos, kiti vertybiniai popieriai, kuriuos įsigijo įmonė.Obligacijos ar akcijos apskaitoje bei finansinėje atskaitomybėje rodomos faktine įsigijimo savikaina, neatsižvelgiant į jų nominaliąją vertę. Investicijos skirstomos :1. AkcijosPaprastosiosPrivilegijuotosios2. Paskolos:ObligacijosPaskolos, garantuotos įkeistu turtuVekseliai. Pirmiausia investicijos registruojamos įsigijimo savikaina, vėliau gali būti registruojamos nuosavybės būdu. Investicijas registruojant apskaitoje įsigijimo savikainos dydžiu, daromi apskaitos įrašai:
D 1600 Investicijos į dukterines įmones arba D 1601 Investicijos į asocijuotas įmones K 2711 Sąskaitos banke arba/ir K 4021, 4431 Skolos tiekėjams arba/ir K 4031, 441 gauti išankstiniai mokėjimai.
Vertybinių popierių įsigijimo savikainą sudaro sumokėta arba mokėtina pinigų suma, atlygis makleriams ir kitos tiesiogiai su įsigijimu susijusios išlaidos. Jei asocijuota įmonė patiria nuostolių, investuotojas nuostolius pripažįsta iki to laiko kol jo investicija tampa lygi nuliui. Kitos neigiamos sumos investuotojo finansinėje atskaitomybėje rodomos suteiktų garantijų suma. Kai asocijuota įmonė vėl pradės uždirbti pelną, investuotojas jam tenkančią dalį rodys savo finansinėje atskaitomybėje. Apskaitant investicijas nuosavybės būdu, gauti paprastųjų akcijų dividendai kredituojami investicijų sąskaitoje ir apskaitoje gali būti registruojami:
D 1601 Investicijos į asocijuotas įmones K 5321 Asocijuotų įmonių dividendų pajamos.
Paskoloms dukterinėms ir asocijuotoms įmonėms priklauso dalyvavimo ryšiais susijusių įmonių įsipareigojimai atskaitomybę rengiančiai įmonei, atsiradę, kai ši suteikia ilgalaikę grąžintiną finansinę ar kitą paramą toms įmonėms paremti. Gautinoms sumoms po vienerių metų priklauso visų prekybos bei kitų įmonės partnerių, su kuriais įmonė nesusijusi nuosavybės ryšiais, skolos; išankstiniai apmokėjimai; lizingo skolininkai ir kt. Kitas finansinis turtas – įmonės įsigyti kitų įmonių vertybiniai popieriai, ilgalaikio pinigų investavimo tikslais įsigytas ilgalaikis nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas. Taip pat apima investicijas į tas įmones, kuriose atskaitomybę sudarančios įmonės nuosavybė yra mažesnė nei 20procentų jų kapitalo. Įsigytieji vertybiniai popieriai rodomi faktine jų įsigijimo kaina. Investicijos, laikomos iki termino, – tai finansinis turtas pagal nustatytą terminą su fiksuotais mokėjimais ir uždirbantis pajamas. Terminuoti indėliai pagal įmonės apskaitos politiką gali būti priskiriami pinigų ekvivalentams arba kitam trumpalaikiam turtui. Ilgalaikis finansinis turtas per naudojimo laikotarpį nėra nudėvimas ar amortizuojamas. Jis gali būti perkainojamas, kai jo reali vertė gerokai didesnė už pradinę vertę(įsigijimo savikainą), jeigu toks vertės viršijimas yra ilgalaikis ir pastovus. Kartais tenka nurašyti kaip ypatinguosius praradimus nuvertėjusio ilgalaikio finansinio turto sumas, nes finansinio turto vertė kinta labiau negu kito ilgalaikio turto. Ilgalaikis finansinis turtas apskaitomas sąskaitoje Nr. 16 Finansinis turtas. Ši sąskaita debetuojama: – įsigyjant kitų įmonių vertybinius popierius(K 27,40, trumpalaikio ar ilgalaikio turto sąskaitos; – suteikiant grąžintiną paramą dalyvavimo ryšiais susijusioms įmonėms(K 27 arba atitinkamos trumpalaikio ar ilgalaikio turto); – superkant nuosavas akcijas (K 27); – perkainojant ilgalaikį finansinį turtą (K 322). Ši sąskaita kredituojama: – perleidžiant ilgalaikį finansinį turtą (D 27); – dėl ypatingų sumų nurašant finansinio turto sumas (64);– nurašant dėl perkainojimo padidėjusios vertės sumas(322).
Kontroliniai klausimai
1. Kas yra ilgalaikis turtas?2. Kaip skirstomas ilgalaikis turtas?3. Kaip įkainojamas ilgalaikis materialusis turtas apskaitoje?4. Kokioje sąskaitoje apskaitomas ilgalaikis materialusis turtas?5. Išvardykite ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo metodus?6. Kuo skiriasi pradinė ir likvidacinė ilgalaikio turto vertė?7. Kuo skiriasi pradinė ir likutinė ilgalaikio turto vertė?8. Išvardykite ilgalaikio turto pardavimo kainos ir jo turtinės vertės santykio atvejus.9. Paaiškinkite nematerialiojo turto sąvoką?10. Kuo skiriasi sąvokos Nusidėvėjimas ir Amortizacija?11. Paaiškinkite finansinio turto sąvoką.12. Kas skaičiuojama finansiniam turtui nusidėvėjimas ar amortizacija?13. Kokiose sąskaitose yra apskaitomas ilgalaikis nematerialusis ir finansinis turtas?
3. TRUMPALAIKIO TURTO APSKAITA
Tikslas. Suvokti trumpalaikio turto esmę ir apskaitą.. Išmanyti atsargų apskaitą.
3.1. TRUMPALAIKIO TURTO ESMĖ IR RŪŠYS.
Trumpalaikiam turtui priskiriamas per vieną ataskaitinį laikotarpį pajamoms uždirbti sunaudojamas turtas. Turto priskyrimą trumpalaikiam ar ilgalaikiam lemia ne tiek šio turto pobūdis, kiek įmonės veiklos aplinkybės. Per vieną ataskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas turtas laikomas trumpalaikiu neatsižvelgiant į šio turto kainą. Trumpalaikiu turtu gali gali būti net pastatai, jeigu jie naudojami ne pačios įmonės gamybinei veiklai vykdyti, o skirti perparduoti ,pavyzdžiui, ilgalaikiu turtu prekiaujančioje įmonėje, kuri pastatų neįsigyja naudoti ilgą laiką, bet superka tikėdamasi perparduoti šiuos pastatus už didesnę kainą. Trumpalaikis turtas nenaudojamas pajamoms uždirbti ilgiau nei vieną ataskaitinį laikotarpį.
Metinėje finansinėje atskaitomybėje trumpalaikis turtas suskirstytas į keturias grupes: 1. Atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys; 2. Per vienerius metus gautinos sumos; 3. Kitas trumpalaikis turtas; 4. Pinigai ir pinigų ekvivalentai. Trumpalaikis turtas balanse yra atvaizduotas Turto dalies B skyriuje Trumpalaikis turtas. Atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys atspindi įmonės žaliavas, komplektavimo gaminius, nebaigtus gaminti gaminius, pagamintą produkciją, ilgalaikį turtą, kuris buvo pirktas perparduoti, nebaigtas vykdyti sutartis, išankstinius įmonės apmokėjimus tretiesiems asmenims, bet tik tuos,kuriuos tretieji asmenys padengs paslaugomis ar prekėmis per vienerius , sekančius po ataskaitinių, metus. Per vienerius metus gautinos sumos reiškia klientų ir kitų trečiųjų asmenų skolas įmonei, grąžintinas per artimiausius po ataskaitinių metus. Kitas trumpalaikis turtas apima įvairias trumpalaikes investicijas į kitas įmones, terminuotus indėlius bankuose bei kitose kredito institucijose, supirktas nuosavas įmonės akcijas. Šio turto pagrindinis bruožas, kad juo įmonė numato disponuoti ne ilgiau kaip vienerius metus. Pinigai ir pinigų ekvivalentai apima pinigų sumas įmonės kasoje bei sąskaitose banke. Finansinėje atskaitomybėje atspindimas trumpalaikis turtas įkainojamas faktine to turto įsigijimo arba pasigaminimo savikaina.3.2. ATSARGŲ APSKAITA.
9-asis verslo apskaitos standartas “Atsargos” nustato atsargų apskaitos ir pateikimo finansinėje atskaitomybėje tvarką, išskyrus apskaitą tolių atsargų, kaip nebaigti darbai pagal statybos rangos sutartis, finansinės priemonės, biologinis turtas susijęs su žemės ūkio veikla, mineralinės iškasenos. Atsargos finansinėje atskaitomybėje pateikiamos įsigijimo (pasigaminimo) savikaina arba faktine savikaina arba grynąją galimo realizavimo verte, atsižvelgiant į tai, kuri iš jų mažesnė. Baalnsinė atsargų vertė – vertė, kuria atsargos parodytos balanse. Grynoji galimo realizavimo vertė – įvertinta pardavimo kaina, esant įprestoms verslo sąlygoms, atėmus įvertintas gamybos užbaigimo ir galimas pardavimo išlaidas. Atsargos, įvertinant jas grynąja galimo realizavimo verte, negali būti perkainotos daugiau kaip jų įsigijimo savikaina. Šis įvertinimas yra susietas su atsargų nukainojimu iki grynosios galimo relaizavimo vertės, kad turto balansinė vertė neviršytų sumos, kurią tikimasi gauti pardavus šį turtą įprastinio įmonės veiklos ciklo metu. Atsargų nukainojimas atliekamas remiantis atsargumo principu, kuris numato, kad turtas negali būti nepagrįstai padidintas arba nepagrįstai sumažintas. Į atsargų savikainą įskaičiuojama :1) sąskaitoje faktūroje nurodyta atsargų kaina, atmetus visus pirkimo diskontus ir nuolaidas bei netiesioginius mokesčius;2)atsargų atsivežimo kaina, draudimo kelyje išlaidos; 3)atitinkami mokesčiai ir muitai, susiję su prekių įsigijimu. Į atsargų įsigijimo savikainą neįskaitomas PVM, išskyrus tuos atvejus, kai šis mokestis negrąžintinas, o jo pripažinimas ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudomis reikšmingai iškraipytų įmonės veiklos rezultatus. Standartas leidžia atsargų gabenimo, sandėliavimo ir kitas išlaidas, jei jos yra nereikšmingos, pripažinti sąnaudomis pardavimo savikainoje tą patį laikotarpį, kai šios buvo patirtos. Atsargos įvertinamos metodais, kurių kiekvienas pagrįstas skirtinga sutartine kainos judėjimo nuostata: konkrečių kainų metodas; FIFO; LIFO; vidutinių kainų metodas (svertinis vidurkis). Konkrečių kainų metodas. Jis taikomas retai – tik tada, kai konkretiems produkcijos vienetams ataskaitinio laikotarpio pabaigoje įmanoma nustatyti ir priskirti būtent tų vienetų pirkimo ar pardavimo savikainą. Dažniausiai šis metodas taikomas apskaitant brangias prekes: automobilius, juvelyrinius dirbinius. Atsargų įvertinimo metodas pagal paskutinių pirkimo kainas(FIFO).Šis metodas taikomas tada, kai tiksliai nežinoma, kurios prekės per ataskaitinį laikotarpį buvo parduotos, o kurios liko sandėlyje (atsargas apskaitant periodiškai). Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje likusių prekių savikainai priskiriamos paskutinių pirkimų kainos, nes šiuo atveju daroma prielaida, kad anksčiausiai pirktos prekės parduodamos anksčiausiai. FIFO metodas geras todėl, kad juo gana tiksliai įvertinamos įmonės sandėliuose esančios atsargos. Atsargų įvertinimo metodas pagal pirmųjų pirkimų kainas(LIFO).Šis metodas taikomas tada, kai tiksliai nežinoma, kurios prekės per ataskaitinį laikotarpį buvo parduotos, o kurios liko sandėlyje(apskaitant atsargas periodiškai).Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje likusių prekių savikainai priskiriama vėliausiai pirktų prekių kainos, nes daroma prielaida, kad vėliausiai pirktos prekės parduodamos pirmiausia, o anksčiausiai pirktų prekių kaina priskiriama atsargų likučio savikainai ataskaitinio laikotarpio pabaigoje. Vidutinių kainų metodas.Taikant šį metodą, atsargų savikaina nustatoma pagal atsargų vienetų laikotarpio pradžioje ir per visą laikotarpį įsigytų ar pagamintų panašių atsargų vienetų kainų svertinį vidurkį. Vidurkis gali būti apskaičiuojamas periodiškai arba gavus kiekvieną naują atsargų partiją priklausomai nuo atsargų naudojimo būdo kiekvienije įmonėje.Jis dažniausiai taikomas , kai atsargos sumaišytos ir neįmanoma atskirti, kurios įsigytos ar pagamintos pirmiau. Atsargų įkainojimo metodai visada turi būti parenkami taip, kad jų kainų srautai atitiktų realų pačių atsargų judėjimą. Taikant periodiškai apskaitomų atsargų būdą atliekamos sąskaitų korespondencijos: Perkant atsargas Parduodant prekes
D 6002 Pirkimai D 271,272,2411 K 271,272,443 K 500 Pardavimo pajamos Taikant nuolat apskaitomų atsargų metodus, parduotų prekių savikaina apskaičiuojama ne ataskaitinio laikotarpio pabaigoje o kiekvieną kartą parduodant prekes. Atliekamos sąskaitų korespondencijos: Perkant atsargas Parduodant prekes
D 2014 Pirktos prekės skirtos perparduoti D Pinigų arba pirkėjų sąskaitos K Pinigų arba skolų tiekėjams sąskaitos K 500 Pardavimo pajamos
D 6000 Parduotų prekių savikaina K 2014 Pirktos prekės, skirtos perparduoti Taikant FIFO metodą daroma prielaida, kad pirmiausia parduodamos ar sunaudojamos anksčiausiai nupirktos atsargos. Taikant LIFO metodą daroma prielaida, kad pirmiausia parduodamos ar sunaudojamos vėliausiai pirktos prekės. Atsargas apskaitant nuolat gaunami tikslesni rezultatai. Skirtingoms atsargoms apskaityti įmonėje gali būti taikomi įvairūs atsargų apskaitos būdai. Atsargas būtina periodiškai inventorizuoti, t.y. perskaičiuoti, ar faktiniai jų kiekiai atitinka apskaitoje nurodytuosius. Dažnai paaiškėja, kad apskaitos ir faktinių atsargų kiekiai neatitinka. Ši neatitiktis apskaitoje turi būti užregistruota. Inventorizacijos metu fiksuotas atsargų perteklius registruojamas:
D 2014 Pirktos prekės, skirtos perparduoti K 5221 Kitos netipinės veiklos pajamos
Inventorizacijos metu nustatytas atsargų perteklius turi būti užpajamuotas tikrąją verte:
D 20111 Žaliavos K 525 Turto vertės padidėjimo pajamos.
Inventorizacijos metu rastas trūkumas, kai pareikalaujama iš konkretaus asmens padengti trūkumą registruojamas:
D 2435 Atskaitingi asmenys K 2014 Pirktos prekės, skirtos perparduoti.
3.3. PINIGINIO TURTO APSKAITA
Piniginiam turtui apskaityti yra skirtos sąskaitos: Nr.270 Pinigų ekvivalentai,Nr.271Sąskaitos bankuose, Nr.272 Kasa, Nr.273 Pinigai kelyje, Nr.279 Įšaldytos sąskaitos(-). Pinigų ekvivalentų sąskaitoje apskaitomi įvairūs čekiai, obligacijų kuponai ir kt. Sąskaitose banke ir Kasoje apskaitomi pinigai, kuriais realiai disponuoja įmonė. Banke ir kasoje įmonė gali laikyti ne tik litus, bet ir kurią kitą valiutą. Todėl abi šios sąskaitos turi tiek subsąskaitų, kiek valiutų disponuoja įmonė. Tačiau buhalterinė apskaita vedama viena nacionaline valiuta – litais. Visos pavyzdinio sąskaitų plano 27-osios grupės Pinigai ir pinigų ekvivalentai sąskaitos yra turtinės, jų apskaitos objektų padidėjimas registruojamas debete, o sumažėjimas – kredite. Į kasą pinigai priimami išrašant specialų dokumentą – Kasos pajamų orderį, kuriuo tvirtinamas faktas, kad pinigai priimami į kasą. Išmokant pinigus iš kasos išrašomas Kasos išlaidų orderis.Kasos operacijoms suregistruoti yra surašomas kaupiamasis apskaitos dokumentas – Kasos knyga. Pinigai iš banko į kasą gaunami pagal specialius dokumentus čekius, kuriuos įmonėms -klientams išduoda bankai. Pinigų judėjimas tarp įmonės ir jos sąskaitų bankuose įforminamas mokėjimo pavedimais. Bankai aptarnaujamoms įmonėms pateikia išrašus iš įmonių sąskaitų banke,kuriais informuoja įmones, kiek pinigų įplaukė ir kiek išmokėta, bei nurodo pinigų likutį sąskaitoje. Sąskaita Nr.273 Pinigai kelyje yra tranzitinė. Ši sąskaita reikalinga tam, kad įmonei perdavus bankui pinigus iš kasos , turi būti kredituojama sąskaita Nr.272 Kasa, rodanti sumažėjusį pinigų kiekį kasoje. Tačiau banko išrašą patvirtinantį, kad pinigai įplaukė į įmonės sąskaitą banke, įmonė gaus sekančią dieną. Atliekama sąskaitų korespondencija:
D 273 Pinigai kelyje K 272 Kasa
Gavus banko išrašą patvirtinantį apie pinigų įplaukimą į įmonės sąskaitąD 271 Sąskaitos bankuose K 273 Pinigai kelyje.
Visos valiutinėse sąskaitose ir kasoje laikomos užsienio valiutos perskaičiuojamos į litus pagal Lietuvos banko kasdien skelbiamus oficialius valiutų kursus. toks perskaičiavimas vadinamas sąskaitų likučių konversija. Dėl tokio perskaičiavimo tam tikros valiutos įmonėje nei padaugėja, nei sumažėja, ji tik perskaičiuojama, išreiškiant jos vertę viena paskaitoje naudojama valiuta – litais, kuriais vedama įmonių buhalterinė apskaita. Kylant valiutų kursui, įmonėje didėja litais išreikštos užsienio valiutos suma vien dėl to, kad įmonė laikė šią valiutą sąskaitoje ar kasoje. Perkainojant likučius gauta teigiama valiutos kurso įtaka:
D 271 Valiutinės sąskaitos bankuose K 536 Teigiama valiutos kursų pasikeitimo įtaka
Valiutinių sąskaitų likučių konversija valiutų kursui krintant:
D 636 Neigiama valiutos kursų pasikeitimo įtaka K 271 Valiutinės sąskaitos bankuose
Įmonėms, susijusioms komerciniais ryšiais su užsienio partneriais, dažnai tenka pirkti užsienio valiutų, kuriomis pagal sutartis su šiais partneriais jos turi atsiskaityti. Todėl dažnai atsiranda skirtumų tarp oficialiu valiutos kursu vedamos kurios nors sąskaitos ir tikrosios tos valiutos kainos, už kurią įmonė pirko vieną ar kitą valiutą. Jei įmonė nusiperka mažesniu kursu valiutą, nei yra oficialus kursas :
D 271 Valiutinė sąskaita K 271 Sąskaita banke litais K 536 Teigiama valiutos kurso pasikeitimo įtaka
Jei įmonė nusiperka didesniu kursu valiutą, nei yra oficialus kursas:
D 636 Neigiama valiutos kurso pasikeitimo įtaka D 271 Valiutinė sąskaita K 271 Sąskaita banke litais.
Dalis įmonės piniginių lėšu būna ne tik sąskaitoje ar įmonės kasoje, bet ir pas atskaitingus asmenis – įmonės darbuotojus, kurie gauna iš įmonės kasos pinigų įvairioms išlaidoms apmokėti. Vėliau pateikia įmonės buhalterijai dokumentus,patvirtinančius, kad padarė tam tikras pinigų išlaidas, taigi sumažėjo ir jų skola įmonei. Išmokant pinigus atskaitingam asmeniui iš kasos sąskaitose užregistruojama:
D 272 Kasa K 2435 Atskaitingi asmenys
Pavyzdžiui, atsiskaito darbuotojas už išduotą avansą komandiruotei:
D 611 Bendrosios ir administracinės sąnaudos D 272 Kasa K 2435 Atskaitingi asmenys
Trumpalaikės trečiųjų asmenų skolos – ne vėliau kaip per kitą po ataskaitinių finansinių metų ataskaitinį laikotarpį gautinos iš pirkėjų sumos – paprastai sudaro didžiausią per vienerius metus gautinų sumų dalį. Pirkėjų skolos – viena likvidžiausių įmonės turto sudedamųjų dalių – atsiranda, kai įmonė pirkėjams prekes parduoda skolon. Už prekybines skolas jokių palūkanų pirkėjas nemoka. Parduodant prekes už valiutą, valiutų kursų svyravimas daro įtaką uždirbtų pajamų dydžiui. Svarbus skiriamasis trumpalaikio turto – debitorinių skolų – bruožas, kad beveik visada yra tam tikra tikimybė, jog skolininkas gali jų negrąžinti. Visada atsiranda tam tikra dalis abejotinų pirkėjų skolų. Dėl to įmonė gali patirti nuostolių, kurie vadinami beviltiškomis skolomis. Pirkėjų nesumokėtos skolos visada priskiriamos finansinės veiklos sąnaudoms, jeigu šie nesumokėjimai nesusiję su prasta prekių kokybe ar kt. Skolos, kurios, įmonės valdytojų nuomone nebus padengtos pinigais ar kokiu nors kitu turtu, vadinamos abejotinomis skolomis. Abejotinos skolos apskaitomos turtinėje sąskaitoje Nr.2419 Abejotinos skolos(-).
D 2419 Abejotinos skolos K 2411 Pirkėjai
Skolos perkėlimas į Abejotinų skolų sąskaitą, nereiškia jog ta skola nurašoma. Skolos į abejotinų skolų sudėtį perkeliamos tada, kai manoma, kad jos gali būti negrąžintos. Kada šios skolos turėjo būti apmokėtos, tačiau tai nepadaryta. Tai vadinamos beviltiškų skolų sąnaudos. Kai apskaičiuojamas abejotinų skolų dydis pagal nustatytą metodiką, daromas buhalterinis įrašas:
D 6171 Abejotinų skolų sąnaudos K 2419 Abejotinos pirkėjų skolos
Kai paaiškėja, kad konkretūs skolininkai neapmokės skolos, tada daromas įrašas
D 2419 Abejotinos pirkėjų skolos K 2411 Pirkėjų skolos.
Kita per vienerius metus gautinų sumų grupės dalis – Kitos gautinos sumos. Šią grupę sudaro: Pareikalautas, bet neįmokėtas kapitalas(savininkų skolos), kitos skolos, trumpalaikis finansinis turtas.. Trumpalaikių investicijų apskaitai yra skirta sąskaita Nr. 261 Trumpalaikės investicijos. trumpalaikės investicijos apskaitoje registruojamos įsigijimo savikaina arba rinkos kainomis. trumpalaikį finansinį turtą sudaro: kitų įmonių akcijos, obligacijos, kiti vertybiniai popieriai, nepripažintas pelno(nuostolių) ataskaitoje pelnas(nuostoliai).
Kontroliniai klausimai
1. Apibūdinkite trumpalaikio turto sąvoką.2. Išvardykite trumpalaikio turto grupes.3. Kaip įvertinamos atsargos apskaitoje?4. Išvardykite atsargų įvertinimo metodus.5. Išvardykite atsargų apskaitos būdus.6. Paaiškinkite piniginio turto sąvoką.7. Kas yra sąskaitų likučių konversija?8. Ką atspindi sąskaitos “Teigiama valiutų kursų pasikeitimų įtaka” likutis?9. Kas yra atskaitingi asmenys?10. Apibūdinkite abejotinų skolų sąvoką.11. Kada debitorinės skolos perkeliamos į abejotinų skolų sudėtį?
4. PAJAMŲ IR SĄNAUDŲ APSKAITA
Tikslas. Suvokti pajamų uždirbimo ir sąnaudų patyrimo, pripažinimo apskaitoje esmę. Žinoti atsiskaitymų su tiekėjais ir klientais apskaitą.
4.1. PAJAMŲ UŽDIRBIMO IR SĄNAUDŲ PATYRIMO ESMĖ
Kiekvienos įmonės veiklos tikslas yra parduoti prekes ir taip uždirbti pajamų bei gauti pelno. Parduoti galima ne vien prekes, bet ir paslaugas. Finansinėje apskaitoje prekėmis laikoma visa tai, ką pardavusi įmonė uždirba pajamų. Ūkinės veiklos nuoseklumo požiūriu įmonė pirmiausia perka jos veiklai reikalingų atsargų(prekių), kurias vėliau numato parduoti už didesnę kainą pirkėjams. Joms pirkti yra išleidžiami pinigai arba kitas įmonės turtas, t.y. daromos išlaidos, kurios visos arba jų dalis, tenkanti per ataskaitinį laikotarpį parduotoms prekėms, tampa sąnaudomis.Dažniausiai tiekėjams sumokama ne iš karto, o po tam tikro laiko. Tokiu atveju prekes pirkusi įmonė kurį laiką disponuoja ne tik savo turtu, bet ir prekių pardavėjo turtu. nes atsiranda jos įsiskolinimas. Ši operacija vadinama pirkimo išlaidomis arba pirkimais. Parduotoji kitiems pirkėjams prekių dalis ataskaitinio laikotarpio pabaigoje pripažįstama sąnaudomis(parduotų prekių savikaina), nes jas pardavus uždirbamos pajamos ir daroma prielaida, kad šios prekės parduotos su pelnu. Parduodamas prekes tiekėjas pirkimo-pardavimo sutartyje arba pirkėjui pateikiamoje sąskaitoje nurodo pardavimo kainą, kurią reikia mokėti už parduodamas prekes, jeigu laikomasi sutartyje numatytų mokėjimo už prekes sąlygų. Pirkėjo požiūriu ši suma sudaro bendruosius pirkimus. Bendraisiais pirkimais vadinama suma, kurią pirkėjas turėtų sumokėti pardavėjui jeigu pirkimams nebūrų taikomas diskontas arba jo galiojimo terminas pasibaigęs ir nėra prekių grąžinimų ar nukainojimų. Tuo atveju, kai pirkėjas pasinaudoja pardavėjo jam suteikta diskontavimo teise arba nukainoja ar grąžina prekes pardavėjui, pirkimų apimtis sumažėja, o pati pirkimų suma vadinama grynaisiais pirkimais
Bendrieji pirkimai – Pirkimo diskontai – Prekių grąžinimai – Prekių nukainojimai = Grynieji pirkimai
Visos prekės, pirktos per ataskaitinį laikotarpį, vadinamos perparduoti skirtomis prekėmis. perparduoti skirtos prekės apskaitomos jų savikaina, t.y. tokia kaina, už kokią pati įmonė nusipirko šias prekes.
Perparduoti skirtų prekių likutis laikotarpio pradžioje +Grynieji pirkai per ataskaitinį laikotarpį =Perparduoti skirtos prekės
Pardavus įsigytas prekes arba suteiktas paslaugas, gaunami pinigai arba pirkėjas įsipareigoja sumokėti už nupirktas prekes. Uždirbamos pajamos, kurios fiksuojamos jų uždirbimo metu. Šios pajamos apskaitoje vadinamos pardavimų pajamomis. Jeigu pirkėjui nesuteikiamas diskontas arba jis juo nepasinaudoja, taip pat jeigu pirktos prekės nenukainojamos ir negrąžinamos, pirkėjo sumokėta arba mokėtina suma vadinama bendrųjų pardavimų pajamomis. Pirkėjas gali pasinaudoti jam suteikta diskonto galimybe arba dėl tam tikrų priežasčių grąžinti ar nukainoti prekes. Tada apskaičiuojami grynieji pardavimai:
Bendrieji pardavimai – Pardavimo diskontai – Prekių grąžinimai – Prekių nukainojimai = Grynieji pardavimai
Taigi, pirmiausia pripažįstamos pajamos, o po to su jomis palyginamos sąnaudos, kurios buvo patirtos uždirbant šias pajamas. Žinant kiek pajamų ir iš kokių pardavimų buvo uždirbta, nustatoma kokia įmonės turto bei išlaidų dalis buvo sunaudota bei kokie atsiradusių įmonės įsipareigojimų dalis buvo skirta šioms pajamoms uždirbti. Palyginus per ataskaitinį laikotarpį uždirbtas grynąsias pardavimų pajamas su parduotų prekių savikaina, apskaičiuojamas bendrojo pelno rodiklis:
Pardavimų pajamos -Parduotų prekių savikaina =Bendrasis pelnas
Iš bendrojo pelno atėmus veiklos sąnaudas apskaičiuojamas grynojo pelno rodiklis:
Bendrasis pelnas – Veiklos ir pelno mokesčio sąnaudos = Grynasis pelnas
Labai svarbu kuo tiksliau apskaičiuoti įmonės veiklos rezultatą – uždirbtą pelną ar patirtą nuostolį. Dirbtinis ataskaitinio laikotarpio pelno padidinimas ar sumažinimas, neigiamai veikia įmonės valdymą ir vėlesnių laikotarpių veiklos rezultatus.
4.2. PARDAVIMŲ PAJAMŲ PRIPAŽINIMAS IR JŲ APSKAITA
Pardavimo pajamos pripažįstamos vadovaujantis kaupimo principu, t.y apskaitoje registruojamos tada, kai jos uždirbamos, neatsižvelgiant į pinigų gavimą. Pajamomis laikomas tik įmonės ekonominės naudos padidėjimas. Pajamomis nepripažįstamos trečiųjų asmenų vardu surinktos sumos, taip pat pridėtinės vertės mokestis, kadangi tai nėra įmonės gaunama ekonominė nauda ir šios sumos nedidina nuosavo kapitalo. Pajamos gali būti: pagrindinės veiklos pajamos, kitos veiklos pajamos, finansinės veiklos pajamos, neįprastinės veiklos pajamos. Visos su įmonės pagrindine veiklas nesusijusios pajamos priskiriamos prie kitos veiklos pajamų. Finansinės veiklos pajamoms priskiriamos palūkanos už finansinėse institucijose laikomą turtą bei lizingo būdu išnuomotą turtą, gautos baudos, delspinigiai už atsiskaitymus ne laiku, valiutos perkainojimo bei valiutų kursų pasikeitimo teigiama įtaka ir kitos panašios pajamos. Neįprastinės veiklos pajamoms priskiriamos viso iš neįprastinės veiklos netikėtai gautos pajamos , pavyzdžiui draudimo kompanijų kompensacijų įmonei dėl stichinių nelaimių padarytos žalos perviršis. Taip pat pajamomis, jeigu atitinka pripažinimo kriterijus, gali būti pripažįstamos pajamos pardavimų išsimokėtinai pajamos, pardavimo prenumeratos būdu, pardavimo mainais, investicinės veiklos, pardavimo komiso pagrindu, lizingo(finansinės) nuomos pajamos.
4.2.1.Pardavimų apskaita
Pardavimų operacijos įforminamos sąskaita-faktūra arba PVM sąskaita-faktūra. Svarbukad jos atitiktų Buhalterinės apskaitos įstatyme numatytus reikalavimus, t.y. jose turi būti užfiksuoti privalomi rekvizitai.Pardavėjas, norėdamas greičiau gauti iš pirkėjo pinigus, turi jįskatinti kuo greičiau atsiskaityti: toks skatinimas vadinamas diskontu. jo taikymas gali būtiaptartas pirkimo-pardavimo sutartyse, užsakymuose. Tai užrašoma: 2/10n30. reiškia, kadnormalus mokėjimo terminas yra 30 dienų. Jei pirkėjas sumokės per 10dienų, tai pervedamųpinigų suma gali būti sumažinta 2%. Pagal prekių užsakymą jokie buhalteriniai įrašai nedaromi. Pardavėjas, gavęs prekių užsakymą, išsiunčiamoms prekėms išrašo sąskaitą-faktūrą. Išrašius PVM sąskaitą-faktūrą(jei sumokama iš karto):
D 27 Pinigai K 500 Pardavimai K 4484 Mokėtinas PVM
Jei pinigai negaunami iš karto:
D 2411 Pirkėjų įsiskolinimas K 500 Pardavimai K 4484 Mokėtinas PVM.
Pardavimų diskontai sumažina pardavimų pajamas. Suma, kurią pirkėjas turėtų sumokėti vėliau negu diskonto taikymo periodas, vadinama bendraisiais pardavimais. prekes parduodančiai įmonei svarbu žinoti, kokia dalimi jos pajamos sumažėjo dėl to, kad pirkėjas pasinaudojo diskontais. Diskonto apskaitai naudojama speciali sąskaita 509 Nuolaidos, grąžinimai. Diskontai, kuriais pirkėjas pasinaudojo, apskaitomi šios sąskaitos debete. Pardavimo faktas fiksuojamas:
D 2411 Pirkėjai K 500 Pardavimai
Pirkėjas sumokėjo įmonei diskonto taikymo laikotarpiu:
D 27 Pinigai D 509 Nuolaidos, grąžinimai K 2411 Pirkėjai
Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, Pinigų ir Pirkėjų sąskaitų likučiai atsispindės įmonės balanso turto dalyje. Pajamų bei Nuolaidų, grąžinimų sąskaitos uždaromos per sąskaitą Suvestinės sąskaitos : uždaroma Pajamų sąskaita
D 500 Pardavimai K 390 Suvestinės sąskaitos
uždaroma Nuolaidų, grąžinimų sąskaita
D 390 Suvestinės sąskaitos K 509 Nuolaidos, grąžinimai
Kitas pajamas mažinantis straipsnis yra parduotų prekių grąžinimai ir nukainojimai.Nei viena įmonė nėra garantuota, kad už visas išsiųstas prekes pirkėjas sumokės visą sumą. Gali būti brokuotų prekių arba gali būti grąžinamos prekės. Prekių grąžinimams ir nukainojimams parodomas sąskaitoje Nr.509 Nuolaidos, grąžinimai. Jos debete per ataskaitinį laikotarpį kaupiamos parduotų prekių grąžinimo ir nukainojimo sumos. Laikotarpio pabaigoje bendroji debeto apyvartos suma atimama iš pardavimų pajamų apimties. Fiksuojamas prekių nukainojimas:
D 27 Pinigai D 509 Nuolaidos, grąžinimai K 2411 Pirkėjai
Tikrai uždirbtomis pajamomis per ataskaitinį laikotarpį galima laikyti pardavimų sumą, kuri apskaičiuojama iš bendrosios pardavimų sumos atėmus pardavimų diskontus ir parduotų prekių grąžinimus ir nukainojimus. Ši suma vadinama grynaisiais pardavimais. Įmonių Pelno(nuostolio) ataskaitoje parodoma grynųjų pardavimų suma, nedetalizuojant diskontų bei prekių grąžinimų ir nukainojimų. Tam tikra rizika įmonės patiria dėl valiutų kurso pasikeitimų.Apskaitoje valiutinės operacijos fiksuojamos nacionaline valiuta litais.Įmonė pardavė užsienio partneriams prekių:
D 2411 Pirkėjų įsiskolinimas K 500 Pardavimai
Pinigų gavimo dieną valiutos kursas pakilo, lyginant su prekių išsiuntimo diena:
D 27 Pinigai K 536 Teigiama valiutos kurso pasikeitimo įtaka K 2411 Pirkėjų įsiskolinimas
Pelno(nuostolių) ataskaitoje valiutos kurso pasikeitimo teigiamos įtakos suma per sąskaitą Suvestinės sąskaitos pridedama prie pajamų.Pinigų gavimo dieną valiutos kursas sumažėjo:
D 27 Pinigai D 636 Neigiama valiutų kurso pasikeitimo įtaka K 2411 Pirkėjų įsiskolinimas
Pelno(nuostolių) ataskaitoje valiutos kurso pasikeitimo neigiama įtakos suma per sąskaitą Suvestinės sąskaitos atimama iš pajamų. Jei pirkėjas atsiskaito vekseliais, gautas palūkanų pajamas būtina apskaičiuoti atskirai. Palūkanos skaičiuojamos pagal formulę: Palūkanos = Vekselio suma x Palūkanų norma x Laikas.Palūkanų norma būna nurodyta vekselyje, o laikas dažniausiai skaičiuojamas dienomis.
4.2.2. Parduoti skirtų atsargų apskaita
Pardavus bet kokias prekes ne tik gaunami pinigai ir uždirbamos pajamos, bet pirkėjui perduodamos prekės. perparduoti skirtos prekės gali būti apskaitomos dvejopai: periodiškai apskaitomų atsargų ir nuolat apskaitomų atsargų metodais.
Apskaitant periodiškai:
Prekių likutis laikotarpio pradžioje 200 Nupirkta prekių per laikotarpį 1500 = Prekių, kurias buvo galima parduoti per laikotarpį kiekis 1700 Prekių likutis laikotarpio pabaigoje 220 Per laikotarpį parduotų prekių kiekis 1480
Apskaitant nuolat apskaitomų būdu:
Prekių likutis laikotarpio pradžioje 200 Nupirkta prekių per laikotarpį 1500 Prekių, kurias buvo galima parduoti per laikotarpį kiekis 1700 Per laikotarpį parduotų prekių kiekis 1480 Prekių likutis laikotarpio pabaigoje 220
Perkant perparduoti skirtas atsargas, surašoma korespondencija, neregistruojant nupirktų prekių antros klasės atsargų sąskaitose, jos iškart fiksuojamos sąskaitoje Nr. 6002 Pirkimai:
D 6002 Pirkimai K Pinigų, skolų tiekėjams sąskaitos
Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui sąskaita Nr.6002Pirkimai uždaroma ją kredituojant visa per tą laikotarpį patirtų sąnaudų suma ir debetuojant sąskaitą Nr.390 Suvestinės sąskaitos. Kai taikomas periodinės atsargų apskaitos metodas pardavus prekes registruojamas jų pardavimo faktas:
D 2411 Pirkėjai, 272 Kasa, 271 Sąskaitos bankuose K 500 Pardavimai
Kai taikomas nuolat apskaitomų atsargų metodas, pardavus prekes registruojamas ne tik pats jų pardavimo faktas, bet ir nurašomos šios prekės iš atsargų sąskaitos:
D 2411 Pirkėjai K 500 Pardavimų pajamos
D 6000 Parduotų prekių savikaina K 2014 Pirktos prekės, skirtos perparduoti.
Galimas ir toks atvejas, kai vienos prekės apskaitomos periodiškai, o kitos nuolat. Nuolat apskaitomų atsargų metodas, tikslesnis ir palankesnis vertybių apsaugos atžvilgiu. Periodiškai apskaitomų atsargų būdas neleidžia tiksliai įvertinti įmonės atsargų judėjimo, juo tikslingiau apskaityti nebrangias prekes.
4.3. SU PARDAVIMAIS SUSIJUSIŲ SĄNAUDŲ PRIPAŽINIMAS IR JŲ APSKAITA
Ataskaitinio laikotarpio sąnaudų dydis nustatomas tik po to, kai pripažįstamos per tą laikotarpį uždirbtos pajamos, nes tik tuomet paaiškėja patirtos uždirbant šias pajamas sąnaudos. Sąnaudos apskaitoje pripažįstamos vadovaujantis kaupimo bei palyginimo principais tuo ataskaitiniu laikotarpiu, kai uždirbamos su jomis susijusios pajamos, neatsižvelgiant į pinigų išleidimo laiką. Sąnaudomis pripažįstama tik ta ankstesniųjų ir ataskaitinio laikotarpio išlaidų dalis, kuri tenka per ataskaitinį laikotarpį uždirbtoms pajamoms. Išlaidos, kurios nesusijusios su ataskaitinio laikotarpio pajamų uždirbimu, bet skirtos pajamoms uždirbti būsimaisiais laikotarpiais, apskaitoje registruojamos ir pateikiamos finansinėje atskaitomybėje kaip turtas. Turto dalis, skirta pajamoms uždirbti būsimaisiais laikotarpiais, priskiriamos sąnaudoms nurodytaisiais laikotarpiais. Prekybos įmonėse didžiąją laikotarpio sąnaudų dalį sudaro parduotų prekių savikaina ir veiklos sąnaudos. Parduotų prekių savikaina tiesiogiai siejama su ataskaitinio laikotarpio pagrindinės veiklos pajamų uždirbimu, kai priskiriamos visos išlaidos, susijusios su parduotų per ataskaitinį laikotarpį prekių pirkimais. Veiklos sąnaudos priskiriamos visos įmonės veiklos išlaidos, kurių neįmanoma aiškiai susieti su ataskaitinio laikotarpio pajamų uždirbimu, jas sudaro pardavimų ir bendrosios bei administracinės sąnaudos, kurias visas leidžiama iškart pripažinti laikotarpio veiklos sąnaudomis. Bendrosios ir administracinės sąnaudos – tai sąnaudos, padedančios sudaryti sąlygas ataskaitinio laikotarpio pajamoms uždirbti. Pardavimų sąnaudoms priskiriamos įmonės patiriamos prekių reklamos, su pardavimu susijusių papildomų paslaugų bei kitos panašios pajamos. Kitos veiklos sąnaudomis laikomos visos su įmonės pagrindine ūkine veikla nesusijusios sąnaudos, išskyrus finansinės investicinės veiklos bei netekimų sąnaudas. Finansinės veiklos sąnaudoms priskiriamos finansinėms institucijoms mokamos ar mokėtinos palūkanos, delspinigiai už atsiskaitymus ne laiku, beviltiškų skolų sąnaudos. Investicinės veiklos sąnaudomis laikomas kitose įmonėse esančių investicijų vertės sumažėjimas. Neįprastinės veiklos sąnaudoms priskiriami visi netekimai, susiję su neįprastine įmonės ūkine veikla ir patirti neatsižvelgiant į įmonės valdytojų valią. Pelno mokesčio sąnaudoms priskiriamos mokėtinos arba jau sumokėtos pelno mokesčio sumos.
4.3.1.Pirkimų apskaita
Pirkimo operacijų registravimas sąskaitose priklauso nuo įmonėje taikomo atsargų apskaitos būdo.Naudojant periodiškai apskaitomų atsargų būdą, pirkimo operacijos registruojamos 6002Pirkimai sąskaitoje. Naudojant nuolat apskaitomų atsargų būdą, pirkimo operacijos registruojamos 2014 Pirktos prekės, skirtos perparduoti sąskaitoje.
D 6002 Pirkimai arba D 2014 Pirktos prekės, skirtos perparduoti D 2431 Gautinas PVM K 443 Skola tiekėjams
Pirkimo proceso metu įmonė gali pasinaudoti pardavėjo suteikiama įmonei diskontavimo galimybe. Pirkimų diskontų apskaitai išskiriama speciali sąskaita Nr.609 Nuolaidos,grąžinimai. Apskaičiuotų pirkimų diskontų suma rodoma šios sąskaitos kredite. Ataskaitiniam laikotarpiui pasibaigus sąskaita Nuolaidos, grąžinimai uždaroma per sąskaitą Suvestinės sąskaitos. Pirkimo faktas užregistruojamas(naudojant periodiškai apskaitomų atsargų būdą):
D 6002 Pirkimai K 443 Skola tiekėjams
Įmonė sumokėjo diskonto galiojimo laikotarpiu. Registruojamas skolos tiekėjams ir pinigų sumažėjimas, o pirkimo diskonto sumos padidėjimas
D 443 Skola tiekėjams D 609 Nuolaidos, grąžinimai K 27 Pinigai
Uždaroma Nuolaidų, grąžinimų sąskaita
D 609 Nuolaidos, grąžinimai K 390 Suvestinės sąskaitos
Kitas pirkimų apimtį mažinantis straipsnis – pirktų prekių grąžinimai ir nukainojimai. Sąskaitos Nuolaidos, grąžinimai kredite per ataskaitinį laikotarpį kaupiamos gautų iš tiekėjų prekių grąžinimo ir nukainojimo sumos. Laikotarpio pabaigoje, skaičiuojant grynuosius pirkimus, iš bendrosios pirkimų sumos atimamas šios sąskaitos kredito likutis. Įmonė sumokėjo tiekėjams diskonto galiojimo laikotarpiu:
D 443 Skola tiekėjams K 609 Nuolaidos, grąžinimai K 27 Pinigai
Atsižvelgiant į diskontus bei pirktų prekių grąžinimus ir nukainojimus, galima apskaičiuoti grynuosius pirkimus:
Pirkimai – Pirktų prekių grąžinimai ir nukainojimai – Pirkimų diskontai =Grynieji pirkimai
Rengiant finansinę atskaitomybę, Pelno(nuostolio) ataskaitoje nenurodoma diskontų bei pirktųprekių grąžinimo ir nukainojimo sumos. Iš grynųjų pardavimų sumos atimama grynųjų pirkimųsuma. Būna atvejų, kai pardavėjas nepasitiki pirkėju ir reikalauja išankstinio mokėjimo. Tokio pobūdžio atsiskaitymams įvedama atskira sąskaita 2021 Išankstiniai mokėjimai tiekėjams. tai turtinė sąskaita, kuri debetuojama atlikus išankstinį apmokėjimą.
D 2021 Išankstiniai mokėjimai tiekėjams K 27 Pinigai
Ji kredituojama, gavus iš tiekėjo prekes arba atlikus sutartyje numatytus darbus
D 20 Atsargos K 2021 Išankstiniai apmokėjimai tiekėjams.
Sąskaitos likutis, kaip ir visų turtinių sąskaitų likučiai, ataskaitinio laikotarpio pabaigoje būtų užfiksuotas balanso turto dalyje. Labai svarbi pirkimų proceso apskaitos dalis – prekių atsivežimo sąnaudų apskaita. Prekių atsivežimo sąnaudos turi būti įskaičiuotos į parduotos prekės savikainą. Per ataskaitinį laikotarpį nusipirktų prekių savikainą sudaro grynieji pirkimai ir prekių atsivežimo išlaidos:
Pirkimai -Pirktų prekių grąžinimai ir nukainojimai -Pirkimų diskontai =Grynieji pirkimai +Prekių atsivežimo išlaidos =Per ataskaitinį laikotarpį įsigytų prekių savikaina
Prekių pirkimas fiksuojamas įrašu:
D 6002 Pirkimai(arba 2014) D Prekių atsivežimo sąnaudos K 443 Skola tiekėjams
Dauguma įmonių laikosi nuostatos, kad visos tam tikro laikotarpio prekių atsivežimo išlaidos įskaičiuojamos į parduotų per tą laikotarpį prekių savikainą, nekreipiant dėmesio į prekių likučius laikotarpio pabaigoje. Perkant prekes už valiutą, pirkimams įtaką daro valiutų kurso pasikeitimai.Apmokėjimo dieną valiutos kurso ir lito santykis padidėjo:
D 636 Valiutos kurso pasikeitimo įtaka D 443 Tiekėjai K 27 Pinigai
Valiutos kurso pasikeitimo sąskaitos debeto likutis laikotarpio pabaigoje perkeliamas į sąskaitos Suvestinės sąskaitos debetą. Šios pirkimų sąskaitos likutis didina įmonės sąnaudas ir mažina uždirbtą pelną.Apmokėjimo dieną valiutos kurso ir lito santykis sumažėjo:
D 443 Skolos tiekėjams K 536 Valiutų kurso pasikeitimo įtaka pirkiniams K 27 Pinigai.Teigiama valiutos kursų pasikeitimo įtaka perkant perparduoti skirtas prekes laikoma finansinės veiklos pajamomis, o neigiama – finansinės veiklos sąnaudomis.
Kontroliniai klausimai
1. Kas yra bendrieji pirkimai?2. Kaip apskaitoje apskaičiuojama grynųjų pirkimų apimtis?3. Kaip dokumentuojamas prekių pardavimas?4. Kas sudaro pardavimų pajamas?5. Kokiu principu vadovaujantis apskaitoje pripažįstamos pajamos?6. Išvardykite pajamų rūšis.7. Kas yra pardavimo diskontas?8. Kaip apskaičiuojamas grynojo pelno rodiklis?9. Kas sudaro grynuosius pardavimus?10. Kaip apskaitomos skirtos parduoti atsargos?11. Kokiais principais vadovaujantis apskaitoje pripažįstamos sąnaudos?12. Kas yra grynieji pirkimai?13. Kas yra pirkimo diskontas?14. Kaip apskaičiuojama įsigytų prekių savikaina?15. Kaip nustatoma ir fiksuojama apskaitoje valiutų kursų pasikeitimų įtaka pirkimams?5. GAMYBOS IŠLAIDŲ APSKAITA
Tikslas. Suvokti gamybos išlaidų apskaitą perdirbimo įmonėse.
5.1. GAMYBOS IŠLAIDŲ KLASIFIKAVIMAS
Įmonės norėdamos išsilaikyti konkurencinėje rinkoje, turi gaminti ne tik aukštos kokybės produkciją, bet svarbiausia – numatyti, kokios bus produkcijos gamybos išlaidos. Išlaidas galima apibūdinti kaip įmonės veiklos efektyvumo matą. Išlaidų duomenys naudojami įmonės ir jos padalinių veiklos rezultatams išaiškinti, organizacinių techninių priemonių, plėtojant ir tobulinant gamybą ekonominiam efektyvumui nustatyti, taip pat planuojant ir analizuojant įmonės ūkinę veiklą. Siekiant tiksliai įvertinti ir geriau valdyti išlaidas, svarbu jas klasifikuoti. išlaidų klasifikavimas kiekvienoje įmonėje, priklausomai nuo jos veiklos ypatybių yra individualus. Dažniausiai gamybos išlaidos skirstomos į tiesiogines ir netiesiogines.Tiesioginės gamybos išlaidos yra tos kurias galima tiesiogiai priskirti atskiriems gamybos objektams konkrečios produkcijos gamybai, darbų bei paslaugų rūšiai. Netiesioginėms išlaidoms priklauso tos, kurių neįmanoma tiesiogiai priskirti konkrečiai produkcijai. Jos priskiriamos konkrečioms produkcijos rūšims pagal įmonės pasirinktą skirstymo bazę. Kai kurios žaliavos tampa produkcijos dalimi ir priskiriamos konkretiems gaminiams. Šios žaliavos vadinamos pagrindinėmis žaliavomis. Tam tikra dalis tiesiogiai Į gaminį neįeina, tačiau dalyvauja gamyboje. Šios žaliavos vadinamos pagalbinėmis. Kitas svarbus gamybos išlaidų elementas – tiesioginis darbas, kurį išreiškia darbuotojų, tiesiogiai gaminusių produkciją, suma. Tačiau dalis darbininkų tiesiogiai negamina produkcijos. Tai sandėlininkai, aptarnaujantis personalas ir pan. Šių darbuotojų atlyginimas laikomas netiesioginiu darbu. Gamybos išlaidas sudaro ir kitos sudėtinės dalys, kurių negalima tiesiogiai priskirti konkretiems gaminiams. Tai įrengimų eksploatavimo ir priežiūros išlaidos, įrengimų ir gamybinių pastatų nusidėvėjimas ir kt. Visos šios išlaidos vadinamos pridėtinėmis išlaidomis. Kai atsargos pasigaminamos įmonės viduje, pirmiausia visos išlaidos kaupiamos nebaigtos gamybos sąskaitoje. Jeigu finansinių metų pabaigoje produkcija nėra visiškai baigta gaminti, t.y. netinkama parduoti ar naudoti įmonės reikmėms, ji vadinama nebaigtąją gamyba. Kai atsargos visiškai pagamintos, jos apskaitomos gatavos produkcijos sąskaitose. Gamybinės išlaidos laikomos turtu tol, kol produkcija, kurią gaminant šios išlaidos atsiranda, nebus parduota. Tuo metu jos tampa sąnaudomis, ir atimamos iš pajamų kaip parduotos produkcijos savikaina. Atitinkamai jos atspindimos ir atskaitomybėje.
5.2.PERIODIŠKAI APSKAITOMŲ ATSARGŲ BŪDAS PERDIRBIMO VEIKLOS APSKAITOJE
Naudojant periodiškai apskaitomų atsargų būdą, žaliavų įsigijimas parodomas atskiroje Pirkimų sąskaitoje. Žaliavų, nebaigtos gamybos ir gatavos produkcijos ataskaitinio laikotarpio metu nėra naudojamos. Laikotarpio pabaigoje šių atsargų likučiai nustatomi jas inventorizuojant. Nustatant parduotos produkcijos savikainą, pirmiausia apskaičiuojama sunaudotų per ataskaitinį laikotarpį vertė:
Žaliavų likutis laikotarpio pradžioje +Žaliavų pirkimai =Sunaudojimui skirtos žaliavos -Žaliavų likutis laikotarpio pabaigoje =Sunaudotų žaliavų vertė.
Sekantis žingsnis – gamybos išlaidų nustatymas:
Sunaudota gamyboje pagrindinių žaliavų +Tiesioginio darbo išlaidos +Netiesioginės išlaidos =Gamybos išlaidos iš viso.
Laikotarpio pabaigoje reikia nustatyti, kiek produkcijos buvo pagaminta ir apskaičiuoti šios produkcijos savikainą. Pagamintos produkcijos savikainą be gamybos išlaidų veikia ir nebaigtos gamybos likučių pasikeitimas. Nebaigtos gamybos likučiai nustatomi atliekant inventorizaciją.
Atsižvelgiant į nebaigtos gamybos likučių pasikeitimus, pagamintos produkcijos savikaina apskaičiuojama:Nebaigtos gamybos likučiai laikotarpio pradžioje +Laikotarpio gamybos išlaidos -Nebaigtos gamybos likučiai laikotarpio pabaigoje =Parduotos produkcijos savikaina
Taikant periodiškai apskaitomų atsargų būdą, gamybos proceso operacijoms apskaityti naudojama speciali sąskaita – Gamybos suvestinė. Ji naudojama ataskaitinio laikotarpio pabaigoje nustatant gamybos išlaidų ir pagamintos produkcijos savikainą. Naudojant gamybos suvestinę atliekami uždarantieji įrašai:1. Uždaromos Gamybos išlaidų ir Žaliavų bei Nebaigtos gamybos sąskaitos
D Gamybos suvestinė K 2011 Žaliavos ir komplektavimo gaminiai(likutis laikotarpio pradžioje) K 2012 Nebaigta gamyba K 6003 Tiesioginės gamybos išlaidos K 6004 Netiesioginės gamybos išlaidos.
2. Užfiksuojami žaliavų ir nebaigtos gamybos likučiai laikotarpio pabaigoje
D 2011 Žaliavos ir komplektavimo gaminiai D 2012 Nebaigta gamyba K Gamybos suvestinė
3. Uždaromos Gatavos produkcijos, sąnaudų ir Gamybos suvestinės sąskaitos
D 390 Suvestinės sąskaitos K 2013 Pagaminta produkcija K 610 Pardavimų pajamos K 611 Bendrosios ir administracinės sąnaudos K Gamybos suvestinė
4. Uždaroma Pardavimų sąskaita ir užfiksuojamas gatavos produkcijos likutis laikotarpio pabaigoje D 500 Pardavimo pajamos D 2013 Pagaminta produkcija(likutis laikotarpio pabaigoje) K 390 Suvestinės sąskaitos
5. Uždaroma Suvestinės sąskaitos
D 390 Suvestinės sąskaitos K 341 Ataskaitinių metų nepaskirstytasis pelnas(nuostoliai)
5.3. NUOLAT APSKAITOMŲ ATSARGŲ BŪDAS PERDIRBIMO ĮMONIŲ VEIKLOS APSKAITOJE
Pagrindinis nuolat apskaitomų atsargų būdo privalumas – didesnis tikslumas ir geresnė atsargų kontrolė. Naudojant šį apskaitos būdą, bet kurios atsargų rūšies padidėjimas arba sumažėjimas atspindimas nedelsiant debetuojant ar kredituojant šios atsargų rūšies sąskaitą. Šios sąskaitose fiksuojami ir atsargų likučiai laikotarpio pradžioje ir pabaigoje. Todėl įmonės valdytojai bet kuriuo metu žino, kokiomis atsargomis jie disponuoja. Apskaitant nuolat apskaitomų atsargų būdu, žaliavų pirkimams, jų judėjimui apskaityti naudojama sąskaita Žaliavos ir komplektavimo gaminiai. Žaliavų padidėjimas ir sumažėjimas fiksuojamas šioje sąskaitoje pagal pirminius dokumentus. Apskaitoje turi būti atspindėta, kad paimtos iš laikymo vietos žaliavos bus naudojamos gamybai. Todėl žaliavų išdavimas gamybai apskaitoje fiksuojamas kaip žaliavų atsargų sumažėjimas ir nebaigtos gamybos padidėjimas. Išdavus žaliavas gamybai, atliekama sąskaitų korespondencija:
D 2012 Nebaigta gamyba K 2011 Žaliavos ir komplektavimo gaminiai
Šis įrašas pasikartoja daug kartų, o Žaliavų ir komplektavimo gaminių sąskaitoje kaupiami duomenys apie žaliavų pirkimus, išdavimus gamybai ir likučius kiekvienu konkrečiu momentu. Laikotarpio metu analogiški duomenys susikaupia ir Nebaigtos gamybos bei Gatavos produkcijos sąskaitose. Visos gamybos išlaidos, susidariusios gaminant produkciją per ataskaitinį laikotarpį, kaupiamos Nebaigtos gamybos sąskaitoje. Visos tiesioginės išlaidos(darbo užmokestis, soc. draudimo įmokos, žaliavų vertė ir kt.) iš karto atsispindi šios sąskaitos debete.
D 2012 Nebaigta gamyba K 2011 Žaliavos ir komplektavimo gaminiai K 4461 Mokėtinas darbo užmokestis K 4462 Mokėtinas gyventojų pajamų mokestis K 4463 Mokėtinos socialinio draudimo įmokos
Kadangi pridėtinių išlaidų daug, todėl joms kaupti yra naudojama atskira sąskaita Netiesioginės gamybos išlaidos. Kaupiant šias išlaidas, Netiesioginių išlaidų sąskaita debetuojama.
D 6004 Netiesioginės gamybos išlaidos K 4461 Mokėtinas darbo užmokestis K 4462 Mokėtinas gyventojų pajamų mokestis K 4463 Mokėtinos socialinio draudimo įmokos K 1237 Gamybinių įrengimų nusidėvėjimas ir t.t.
Sukaupus šias išlaidas, jos turi būti priskiriamos konkretiems gaminiams ir perkeltos į Nebaigtos gamybos sąskaitą: D 2012 Nebaigta gamyba K 6004 Netiesioginės išlaidos Užbaigti gaminti gaminiai perkeliami į laikymo vietas. Produkcijos perkėlimas atspindimas:
D 2013 Gatava produkcija K 2012 Nebaigta gamyba
Ši produkcija turi būti įvertinta faktine savikaina, kuri lygi:
Nebaigta gamyba laikotarpio pradžioje + Gamybos išlaidos – Nebaigta gamyba laikotarpio pabaigoje = Faktinė pagamintos produkcijos savikaina
Visi šie duomenys sukaupti Nebaigtos gamybos sąskaitoje. Pagamintos produkcijos sąskaitoje atspindima paruošta pardavimui produkcija. Kai produkcija parduodama, apskaitoje parodomas gatavos produkcijos sumažėjimas ir parduotų prekių savikainos padidėjimas:
D 6000 Parduotų prekių savikaina K 2013 Pagaminta produkcija
Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje Parduotų prekių savikainos sąskaita uždaroma per Suvestines sąskaitas:
D 390 S Suvestinės sąskaitos K 6000 Parduotų prekių savikaina
Suvestinių sąskaitų sąskaitoje fiksuojamos ir veiklos sąnaudos:
D 6000 Parduotų prekių savikaina D 610 Pardavimų sąnaudos D 611 Bendrosios ir administracinės sąnaudos K 500 Pardavimo pajamos.
Kontroliniai klausimai
1. Kaip klasifikuojamos gamybos išlaidos?2. Apibūdinkite tiesiogines gamybos išlaidas.3. Apibūdinkite netiesiogines gamybos išlaidas.4. Kaip apskaičiuojama parduotos produkcijos savikaina taikant periodiškai apskaitomų atsargų būdą?5. Kada gamybos išlaidos tampa sąnaudomis.?6. Kada ir kaip apskaičiuojama faktinė produkcijos savikaina?7. Apibūdinkite nuolat apskaitomų atsargų būdą gamybinių įmonių veiklos apskaitoje?8. Kokiam tikslui gamybinių įmonių apskaitoje naudojama Gamybos suvestinė sąskaita?
6. DARBO APMOKĖJIMO APSKAITA
Tikslas. Išmanyti darbo apmokėjimo formas, priskaitymo ir mokesčių iškaitymo aspektus. Išmanyti darbo apmokėjimo apskaitą.
6.1. DARBO LAIKO SĄNAUDOS
Norėdama sėkmingai plėtoti savo ūkį ir tenkinti nuolat augančius gyventojų poreikius, visuomenė turi be paliovos didinti įvairių materialinių gėrybių gamybą ir teikiamų paslaugų kiekį. tai pasiekti galima pasitelkiant į gamybą vis daugiau žmonių ir efektyviau bei našiau naudojant darbą. Kad darbas būtų efektyvus ir našus jis turi būti organizuotas Darbo organizavimas neįmanomas be darbo matavimo. Darbas matuojamas darbo laiko ir energijos sąnaudomis. Darbo norma – tai nustatytos darbo laiko sąnaudos atskirai operacijai atlikti, gaminio daliai arba visam gaminiui pagaminti, esant tam tikrai technikai, technologijai ir organizacijai. Darbo normos klasifikuojamos į darbo sąnaudų normas ir rezultatų normas. Gamybos proceso išskaidymas darbo atžvilgiu į sudedamąsias dalis yra viena svarbiausių priemonių analizuojant darbo metodus, aiškinantis darbo našumo didinimo rezervus darbo vietoje ir darbo normų nustatymo prielaida. Ne mažiau svarbią reikšmę darbui organizuoti ir normuoti turi darbo laiko sąnaudų tyrimas. Būtina darbo laiko sąnaudų tyrimo prielaida yra jų klasifikavimas. Darbo laiko sąnaudos klasifikuojamos: Pasiruošimo ir baigimo laikas – naudojamas pačiam pasiruošti ir paruošti gamybos priemones naujai užduočiai atlikti, taip pat visiems darbams susijusiems su užduoties įvykdymo pabaiga. Operatyvinis laikas – tiesiogiai naudojamas operacijai atlikti. Darbo vietos laikas – jį sudaro darbo vietos aptarnavimo, asmeninių poreikių ir neišvengiamų prastovų dėl organizacinių ir techninių priežasčių laikas. Darbo laiko sąnaudos yra klasifikuojamos nepriklausomai nuo to ar darbas pastovus, sezoninis, papildomas. Buhalterinėje apskaitoje darbo laiko sąnaudoms užfiksuoti yra naudojamos atitinkamos apskaitinės formos. Tai “Darbo laiko paskaitos žiniaraščiai”, Vienetinės darbo laiko paskyros”, “Brigadinės darbo laiko paskyros”.
6.2. DARBO APMOKĖJIMO DYDĮ LEMIANTYSVEIKSNIAI
Darbo apmokėjimas yra ekonominė ir teisinė kategorija. Rinkos ekonomikos sąlygomis darbo užmokestis yra darbo jėgos kainos išraiška, nustatoma atsižvelgiant į pasiūlos ir paklausos santykį. Samdomųjų darbuotojų atlyginimas už darbą ne tik tiesiogiai veikia daugumos įmonių gyvenimo lygį, bet ir jų visuomeninę padėtį bei pripažinimą įmonės viduje ir už jos ribų. Todėl atlyginimas už darbą turi būti ne tik teisingas, bet ir reikšmingas. darbuotojams labai svarbus palyginimas to, ką jie gavo už darbą, su tuo ką jie tikėjosi už jį gauti. darbuotojai labai stengiasi, jeigu tikėsis, kad už jų pastangas darbe bus atlyginta. Todėl atlyginimo už darbą organizacijoje turi būti aiškiai parodyta atlyginimo už darbinį aktyvumą mechanizmas. Yra grupė išorinių ir vidinių veiksnių, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai turi įtakos darbuotojo darbo užmokesčio lygiui. Prie išorinių veiksnių priskiriami: Darbo rinkos sąlygos. Darbo rinka atspindi kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlos ir paklausos santykį. Kai pasiūla viršija paklausą, darbdaviai gali mokėti mažiau. Darbo užmokesčio lygis regione orientuoja darbdavius mokėti tam tikros specialybės ir kvalifikacijos darbuotojams tokio lygio darbo užmokestį, koks mokamas šiame regione panašiems darbuotojams. Gyvenimo lygis. Kolektyvinėse sutartyse paprastai numatomas darbo užmokesčio indeksavimas, atsižvelgiant į infliacijos koeficientą. Kolektyvinė sutartis. Viena svarbiausių profsąjungų kolektyvinės sutarties su darbdaviu funkcijų yra susitarimas dėl darbo ir darbo užmokesčio sąlygų. Vyriausybės poveikis. Vyriausybė reguliuoja biudžetinių įstaigų darbo užmokesčio dydį. Visiems darbuotojams Lietuvos respublikos Vyriausybė nustato minimalų darbo užmokestį, o įstatymu reglamentuoja darbo užmokestį kenksmingomis, pavojingomis sąlygomis, taip pat dirbant švenčių dienomis, naktį ir viršvalandžius. Prie vidinių veiksnių priskiriama: Konkretaus darbo vertė. Įmonės, kurios neturi formalios darbo užmokesčio organizacijos, kiekvieno darbo užmokesčio vertę nustato subjektyviai. Tuomet užmokesčio už darbą dydis mažiau priklauso nuo darbo rinkos arba kolektyvinės sutarties. Reliatyvi darbuotojo vertė. Darbo užmokesčio dydį tikslinga maksimaliai individualizuoti pagal atliekamo darbo turinį, taip pat pagal darbuotojo elgesį darbe, įvairiais būdais skatinti darbuotojus nuolat stengtis tobulinti savo darbo kokybę. Darbdavio išgalės mokėti. Valstybinėse biudžetinėse įstaigose darbo užmokesčio dydis priklauso nuo valstybės biudžeto skiriamos sumos. Kitose įmonėse darbo užmokesčio dydis ribojamas pelno, kurį įmonė turi gauti, pardavusi produkciją arba paslaugas. Tada įmonės išgalės mokėti didesnį ar mažesnį darbo užmokestį iš dalies lemia darbuotojų darbo produktyvumas. Ekonominės sąlygos, konkurencija taip pat veikia darbdavių išgales mokėti. Konkurencija gali priversti mažinti produkcijos kainas ir tokiu būdu mažinti įmonės pajamas. Dėl to sumažėja darbdavių išgalės mokėti didesnį darbo užmokestį. Esant tokiai situacijai, darbdaviams tenka rinktis: mažinti darbo užmokestį, atleisti dalį darbuotojų arba bankrutuoti.
6.3.DARBO APMOKĖJIMO FORMOS
Darbo užmokestis – tai atlyginimas, kurį darbdavys moka darbuotojui, atsižvelgdamas į nustatytas darbo normas, darbuotojo indėlį į darbo kokybę, bet ne mažesnis už valstybės patvirtintą minimumą, neatsižvelgiant į tai darbdavys gavo pelno ar ne. Darbo užmokesčio struktūra: Tiesioginis darbo užmokestis – glaudžiai susijęs su darbuotojo dalyvavimu gamybos procese. Socialinis darbo užmokestis – tai atostogų, švenčių dienų apmokėjimas, socialinės išlaidos, socialiniai įnašai ir mokesčiai ir kt. Darbo užmokestis susideda iš pastoviosios ir kintamosios dalies. Pastoviąją dalį lemia darbo vietoje atliekamo darbo sudėtingumas, fizinės pastangos. Tai atlyginimo už darbą tarifinė dalis. Kintamąją dalį lemia darbuotojo asmeninės savybės, darbo sąlygos, elgsena, įmonės pelningumas. Tai – premijos, priedai. Darbo apmokėjimo sistema – tai visuma taisyklių, pagal kurias, priklausomai nuo darbuotojo atlikto darbo ir to darbo sunkumo, apskaičiuojamas atlyginimas. Yra trys pagrindinės sistemos: laikinė, vienetinė, premijinė arba mišri. Esant laikinei apmokėjimo sistemai darbuotojo gaunamo atlyginimo dydis priklauso nuo dirbto laiko trukmės. dažniausiai darbininkams nustatomas valandinis atlygis, o tarnautojams – mėnesinė alga. Prireikus gali būti nustatomas pamainos, darbo dienos, savaitės atlygis. Tarp atlikto darbo kiekio ir atlygio dažnai nėra griežtos priklausomybės – svarbu laiku atvykti į darbą ir įvykdyti užduotį ar vadovų nurodymus. Tačiau kai kuriais atvejais nustatoma normali darbų apimtis, kurią darbininkui privalu atlikti. Pavyzdžiui, taip būna kai darbininkas dirba prie konvejerio, ar valytojai nustatoma, kiek patalpų ar kokį plotą reikės sutvarkyti. Laikinė apmokėjimo sistema yra paprasta ir aiški, tačiau pagrindinis jos trūkumas tas, kad darbuotojas neskatinamas nei sparčiau, nei geriau dirbti. Ši sistema taikytina ten kur atliekami nesudėtingi darbai, jų apimtis nustatoma iš patirties, o sparta ir kokybė įmonei nelabai svarbi. Be to, turi būti nesunku patikrinti, ar darbininkai tinkamai atlieka jiems pavestas užduotis. Vienetinė apmokėjimo sistema gerai tinka, kai reikia apmokėti už pagamintą produkciją ar atliktas paslaugas ir kur nesunkiai galima nustatyti darbo normą. jei įmonėje taikoma vienetinė apmokėjimo sistema, tai darbas yra intensyvesnis ir turi būti brangiau apmokamas nei už analogišką darbą pagal laikinę sistemą. Pagal vienetinį valandinį atlygį apskaičiuojama, kiek reikia mokėti darbininkui už kiekvieną pagamintos produkcijos vienetą ar atliktą operaciją. Taigi ši sistema skatina darbininkus našiau dirbti, meistrams nereikia jų prižiūrėti, geriau išnaudojami turimi įrengimai. tačiau darbininkams našiau dirbant labiau dėvisi mašinos ir įrankiai, o darbininkai, norėdami daugiau uždirbti, gali pervargti, gali nukentėti produkcijos kokybė. Vienetinė apmokėjimo sistema tinka tiems darbams, kur nesunkiai galima nustatyti normalų našumo lygį. Čia nereikia žinoti, kaip skirstomos darbo laiko sąnaudos. Mišrios arba premijinės apmokėjimo sistemos taikymas priklauso nuo to, kokią veiklą norime skatinti. Įmonės vadovybė gali skatinti vieną ar kelias veiklos sritis vienu metu. Dažniausiai pasitaiko keturios premijų rūšys: 1. Už didesnį produkcijos kiekį ar operacijų skaičių, palyginti su norma, o tai tolygu darbininko našumo didėjimui. Šiuo atveju ši premijų rūšis turi tokį pat poveikį kaip ir vienetinė apmokėjimo sistema. 2. Už produkcijos kokybės pagerinimą. Šis pagerėjimas gali būti išmatuojamas įvairiai ir taikomas ten, kur produkcija skirstoma į rūšis. 3. Už taupumą. taikoma ten, kur darbininkas gali sutaupyti medžiagų, kuro energijos, pavyzdžiui avalynės fabrikuose, nes nuo sukirpėjo priklauso, kaip bus išdėstyti lekalai ir kiek detalių bus iškirpta. 4. Už geresnį aptarnavimą. Taikoma tiems darbuotojams, kurie aptarnauja klientus ar taiso įrengimus.
6.4. DARBO APMOKĖJIMO APSKAITA
Darbo užmokesčio apskaičiavimas, taip pat su juo susijusių įmonės sąnaudų ir įsiskolinimų darbuotojams apskaita – vienas sudėtingiausių buhalterinės apskaitos barų. Sutartinai darbuotojams apskaičiuotas darbo užmokestis skirstomas į bruto ir neto darbo užmokestį. Neto darbo užmokesčiu vadinama atlyginimo už darbą suma, kurią darbuotojas gauna į “rankas”. Bruto darbo užmokestis – suma, kuri “kainuoja” įmonei priskaitant neto darbo užmokestį. Darbuotojų uždirbtas darbo užmokestis apmokestintas gyventojų pajamų mokesčiu.Be to, darbuotojai iš jiems apskaičiuoto darbo užmokesčio moka 3% dydžio “Sodros” mokestį. Apskaičiavus darbuotojui bruto darbo užmokestį Didžiosios knygos sąskaitose atliekama sąskaitų korespondencija:
D 6 klasės(darbo užmokesčio) sąskaitos K 4461 Mokėtini atlyginimai
Padidėja įmonės sąnaudos ir įsiskolinimas darbuotojams dėl priskaičiuoto, bet dar neišmokėto darbo užmokesčio. toliau fiksuojami faktai, įvykę dėl atitinkamų mokesčių išskaičiavimo iš darbuotojų bruto atlyginimo: padidėja įmonės įsiskolinimas institucijoms, kurioms įmonė turės pravesti šiuose mokesčius:
D 4461 Mokėtini atlyginimai K 4462 Mokėtinas gyventojų pajamų mokestis K 4463 Mokėtinas socialinis draudimas(dirbančiųjų)
Nuo apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos įmonė moka “Sodros” mokestį, mokestį į garantinį fondą, kurie įskaičiuojami į ataskaitinio laikotarpio įmonės patirtas sąnaudas. Valstybės nustatytas mokestis “Sodrai” yra 31% nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio sumos dydžio. Valstybės nustatytos įmokos į garantinį fondą yra 0,2% nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio sumos dyžio. Didžiosios knygos sąskaitose kreditorinis įmonės įsiskolinimas “Sodrai” registruojamas: D 6 klasės(socialinio draudimo) sąskaitos K 4463 Mokėtinos socialinio draudimo įmokos
Įsiskolinimas Mokesčių inspekcijai registruojamas:
D 612 Veiklos mokesčių sąnaudos K 4462 Mokėtinas gyventojų pajamų mokestis K 4464 Mokėtinos garantinio fondo įmokos.
6.5. KITI DARBO APMOKĖJIMO YPATUMAI
Kiekvienas dirbantysis be garantijos į darbo užmokestį už darbą, turi ir kitų garantijų. Tai būtų ligos pašalpos sergant, pašalpa slaugant ligonį ir kitos pašalpos apmokamos iš soc. draudimo fondo lėšu. Taip pat dirbantiesiems suteikiamos kasmetinės, papildomos apmokamos atostogos. Plačiau aptarsime ligos pašalpos dydį, mokėjimą. Ligos pašalpos dydis priklauso nuo asmens draudžiamųjų pajamų. Tai visos asmens pajamos, nuo kurių mokamos arba turėjo būti mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui. Už dvi pirmąsias kalendorines laikinojo nedarbingumo dienas ligos pašalpą moka darbdavys. darbdavio mokama ligos pašalpa turi būti ne mažesnė kaip 80proc. ir ne didesnė kaip100proc. sergančiojo asmens vidutinio darbo užmokesčio. Nuo trečiosios kalendorinės nedarbingumo dienos ligos pašalpą mokama iš “Sodros” lėšų. Pašalpa mokama tol kol asmuo atgauna darbingumą. “Sodros” mokama pašalpos dalis lygi 85proc. gavėjo kompensuojamojo darbo užmokesčio.Kompensuojamasis darbo užmokestis nustatomas pagal užpraeito kalendorinio ketvirčio asmens draudžiamąsias pajamas, buvusias prieš ligos mėnesį. Į kompensuojamąjį darbo užmokestį įskaitomos visos darbuotojo pajamos, nuo kurių buvo skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos. Kompensuojamasis uždarbis skaičiuojamas pagal iš visų darboviečių gaunamas draudžiamąsias pajamas. Vienos dienos ligos pašalpos dydis apskaičiuojamas pagal vidutinį dienos kompensuojamąjį uždarbį. Jis apskaičiuojamas užpraeito kalendorinio ketvirčio, buvusio prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo mėnesį, draudžiamąsias pajamas dalijant iš to paties ketvirčio darbo dienų pagal kalendorių skaičiaus(taikoma 5 dienų darbo savaitė). Apskaičiuota ligos pašalpa iš “Sodros” lėšų per mėnesį negali būti mažesnė už nedarbingumo atsiradimo mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų ketvirtadalį. Pavyzdžiui, jei draudžiamosios pajamos buvo 964 Lt , tai(964 Lt : 4 =241 Lt) minimali mėnesio ligos pašalpa negali būti mažesnė už 241Lt. Jei pašalpa yra mažesnė už nustatytą minimalų dydį, apdraustajam asmeniui pašalpa skaičiuojama taikant pastarąjį dydį.
Kasmetinės atostogos – tai kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, paliekant darbo vietą ir mokant ne mažiau už vidutinį darbo užmokestį. kasmetinių atostogų trukmę, suteikimo bei apmokėjimo sąlygas reglamentuoja Darbo kodeksas, kiti teisės aktai. Už kiekvienus darbo metus atostogos suteikiamos tais pačiais darbo metais pagal kasmetinių atostogų suteikimo eilę. Už pirmuosius darbo metus atostogos gali būti suteikiamos po šešių mėnesių nepertraukiamojo darbo toje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje. Darbuotojui pageidaujant atostogos gali būti suteikiamos dalimis. Minimali atostogų trukmė: 35 kalendorinės dienos, suteikiamos darbuotojams iki 18metų, darbuotojams vieniems auginantiems vaiką iki 14metų arba vaiką invalidą iki šešiolikos metų, invalidams ir kitiems įstatymų nustatytiems asmenims. 28 kalendorinės dienos – kitiems darbuotojams. dirbantiems ne visą darbo laiką kasmetinės atostogos netrumpinamos. Kasmetinės pailgintos iki 58 kalendorinių dienų atostogos suteikiamos kai kurių kategorijų darbuotojams, kurių darbas susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa bei profesine rizika, taip pat kurių darbo sąlygos yra specifinės. Kasmetinės papildomos atostogos suteikiamos už darbą sąlygomis, neatitinkančiomis normalių darbo sąlygų, už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje darbovietėje, už ypatingą darbų pobūdį. Darbo užmokestis už kasmetines atostogas apskaičiuojamas darbuotojo vidutinį vienos darbo dienos(valandos) užmokesčio dydį dauginant iš darbo dienų skaičiaus darbuotojui suteiktų atostogų laikotarpiu. Apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, skaičiuotinas laikotarpis yra trys paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį mokamas vidutinis darbo užmokestis. Jeigu darbuotojas įmonėje dirbo mažiau kaip tris mėnesius, vidutinis darbo už mokestis apskaičiuojamas iš darbo užmokesčio, priskaičiuoto už faktiškai dirbtą įmonėje dirbtą laiką. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuotino laikotarpio darbo užmokesčio, priskaičiuoto už atliktą darbą, įskaitant visas darbo apmokėjimo ir skatinimo rūšis. Į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį neįskaitoma: 1) apmokėjimas už laiką, kai darbuotojas dėl pateisinamų priežasčių, teisės aktų, įmonės kolektyvinės sutarties ir darbo sutarčių atvejais nedirbo įmonėje(darbo užmokestis už kasmetines ir mokymosi atostogas, prastovas ne dėl darbuotojo kaltės ir kt.); 2) išeitinė pašalpa bei kompensacija(atleidžiant iš darbo), bedarbio pašalpa ir kitos pašalpos, neatsižvelgiant į išmokų turinį; 3) atlyginimas už žalą, padarytą darbuotojams dėl suluošinimo ar kitokios sveikatos sužalojimo, susijusio su jų darbu; 4) kompensacija, susijusi su persikėlimu, turto persivežimu, darbuotojo perkėlimu dirbti kitoje vietoje; 5) dienpinigiai ir kitos išmokos, susijusios su komandiruotės išlaidomis, priedai ir kitos priemokos prie darbo užmokesčio; 6) kitos ne darbo apmokėjimui ir skatinimui skirtos išmokos. Nutraukiant darbo sutartį, pasibaigus terminuotai, laikinai ar sezoninei sutarčiai darbuotojui išmokama piniginė kompensacija už nepanaudotas apmokamas kasmetines atostogas. Nepanaudotų atostogų trukmė skaičiuojama kalendorinėmis dienomis, o apmokama už darbo dienas. Apskaičiuotą nepanaudotų atostogų trukmę kalendorinėmis dienomis būtina perskaičiuoti į darbo dienas, padauginus iš metinio darbo dienų koeficiento. Esant penkių darbo dienų darbo savaitei, šis koeficientas lygus 0,7, o šešių dienų – 0,9. Dirbantiesiems remiantis teisės aktais, kolektyvinės sutarties nuostatomis yra papildomai apmokama už darbą švenčių dienomis, už viršvalandžius, už darbą kenksmingomis sąlygomis, lauko sąlygomis ir kt.Kontroliniai klausimai
1. Kaip klasifikuojamos darbo laiko sąnaudos?2. Išvardykite veiksnius lemiančius darbo apmokėjimo dydį.3. Apibūdinkite darbo užmokesčio sąvoką.4. Kas sudaro darbo užmokesčio struktūrą?5. Išvardykite pagrindines darbo apmokėjimo sistemas.6. Kaip skirstomas darbuotojams apskaičiuotas darbo užmokestis?7. Kam priskiriamas darbo užmokestis sąnaudoms ar pajamoms?8. Kokioje sąskaitų grupėje apskaitomas darbo užmokestis ir išskaitymai iš jo?9. Kokias kitas garantijas be darbo užmokesčio turi dirbantieji?10. Už kiek nedarbingumo dienų ligos pašalpą moka darbdavys?11. Apibūdinkite kasmetinių atostogų sąvoką.12. Išvardykite papildomo darbo apmokėjimo rūšis.7.KREDITŲ APSKAITA
Tikslas. Suvokti kreditų esmę ir įmonių kreditavimo tvarką.
7.1. KREDITO ESMĖ
Jau gilioje senovėje buvo žinomos kredito operacijos, t.y. vieno asmens teisė skolinti kapitalą kitam asmeniui. Kreditas senovėje reiškė pasitikėjimą skolininku. Tai sudarė kredito esmę. Šiuolaikiniame ekonomikos terminų žodyne banko kreditas apibūdinamas kaip terminuota paskola. Bankai yra tokios verslovės, kurioms visuomenė patiki savo pinigus, kurios teikia kreditus, t.y. bankai yra kredito įstaigos, stambiausia kredito įmonės rūšis. Bankai – specialios ekonominės institucijos telkiančios laikinai esančias laisvas lėšas ir santaupas, teikiančios kreditus, tarpininkaujančios atsiskaitymuose, leidžiančios apyvarton pinigus, vertybinius popierius, atliekančios su jais susijusias operacijas ir kitas funkcijas. Nuo bankų prasideda valstybė, todėl būtina sukurti gerą modernią bankininkystės sistemą. Bankai turi skatinti gamybą, analizuoti ekonominę padėtį, ieškoti įmonių, kurias verta kredituoti. Banko kredito esmę išreiškia dvi jo atliekamos funkcijos. Pirmoji banko kredito funkcija yra perskirstomoji. Ja yra sukaupiamos laikinai laisvos lėšos ir jos paskirstomos įmonėms bei gyventojams. taip plėtojasi įvairūs paskolų tipai. Pirmąja funkcija bankas sukaupia kreditinius išteklius kreditavimo operacijoms atlikti. Antroji banko funkcija yra pakeičiamoji – tikrieji pinigai pakeičiami kreditinėmis cirkuliacijos priemonėmis. Jomis tampa grąžintinumo pagrindais grindžiamas prekių ir visų formų pinigų skolinimas už palūkanas. kredito apyvartą lemia pinigų paklausa ir kreditinių išteklių pasiūla, kuri įeina į pinigų pasiūlą. Plėtojant banko kreditą, didelę reikšmę turi kredito kaina, kurią lemia palūkanos, mokamos už kredito išteklius. Šiuo metu kredito operacijoje palūkanos atlieka investicijų efektyvumo nustatymo, rinkų ir kapitalo migracijų reguliavimo funkcijas, jos rodo ūkio šakos perspektyvas, padeda perskirstyti nacionalines pajamas ir atlieka daug kitų funkcijų. Taigi banko kreditas yra ekonominė kategorija, išreiškianti piniginius santykius tarp kreditoriaus ir skolininko. Specifinė valstybinių finansų dalis yra piniginiai santykiai, kurie sudaro valstybinio kredito turinį. Valstybiniu kreditu vadinami tokie finansiniai kreditiniai santykiai, kai valstybė iš ūkio subjektų ir gyventojų skolinasi lėšų savo išlaidoms padengti. Valstybinis kreditas nuo banko kredito skiriasi tuo, kad juo mobilizuoti finansiniai ištekliai naudojami biudžeto deficitui padengti socialinei sferai plėtoti. Tuo tarpu banko kredito mobilizuoti finansiniai ištekliai yra naudojami gamybinei sferai plėsti. Už tai bankas moka palūkanas iš gamyboje sukurtos pridėtinės vertės. Bankų kreditas nuo valstybinio skiriasi ir tuo, kad jis turi grynai gamybinę paskirtį. Valstybė iš apyvartos laisvas lėšas gali paimti tik esant teisingai valstybinei kredito politikai. Valstybinis kreditas yra svarbus šaltinis padidinti pajamas tiems, kurie turi vertybinių popierių ir bankų indėlininkams. Vykdydama valstybinį kreditą valstybė yra skolininkė, o gyventojai ir įmonės – kreditoriai. Valstybinis kreditas gali būti vidaus ir išorinis. Pirmenybė teikiama vidaus valstybiniam kreditui, nes finansiniai ištekliai grąžinami nacionaline valiuta. Turint išorinį valstybinį kreditą, finansiniai ištekliai grąžinami užsienio valiuta. Išoriniu valstybiniu kreditu būtina naudotis norint dalyvauti tarptautiniame darbo pasidalijime, norint keistis technologijomis ir mokslo pasiekimais, ieškant finansinės pagalbos užsienio valstybėse. valstybės kredito šaltiniai yra gyventojų santaupos, verslo įmonių ir finansinių institucijų lėšos, valstybės lėšos ir užsienio kapitalas. Valstybinis kreditas turi didžiulės reikšmės finansiškai gaivinant ekonomiką tik tuo atveju, jei jo dėka pritraukti finansiniai ištekliai bus nukreipti ekonomikos ir žmonių socialiniams poreikiams tenkinti. Trumpalaikio finansavimo šaltiniai yra šie:1. Trumpalaikis banko kreditas, kuris suteikimas paskolomis arba vekseliais;2. Komercinis kreditas ir komerciniai vekseliai. Komercinis kreditas – tai skolos tarp įmonių parduodant ar perkant kreditan. Komerciniai vekseliai – tai didelių įmonių skoliniai įsipareigojimai be garantijų. Jų galiojimo terminas – nuo 2 iki 6 mėnesių;3. Kreditas su užstatu. Užstatu gali būti įmonės debitorinis įsiskolinimas, atsargos, nekilnojamas turtas, mišrus užstatas.4. Faktoringas – šiuo metu pakeičia vekselio formas, tačiau atsiskaitymo vekseliais forma ne visada garantuoja, kad lėšos bus laiku gautos, todėl įmonės pardavėjos yra priverstos kreiptis pagalbos į bankus, į juose veikiančias faktoringo kompanijas. Šios kompanijos superka iš pardavėjų pirkimo įsiskolinimus, ir pačios dalimis ar viską sumoka tiekėjui už išsiųstas prekes, produkciją ar paslaugas. Faktoringo kompanijų tarpininkavimas padeda įmonėms pirkėjoms greičiau atsiskaityti su tiekėjais ir, nors šios paslaugos suteikiamos už papildomą mokestį, pardavėjai jomis naudojasi, nes būna garantuoti, kad jiems bus sumokėta, be to, faktoringo kompanijos pačios tvarko atsiskaitymų su pirkėjais apskaitą.
7.2. PASKOLŲ TIPAI
Paskola – kreditinių santykių rūšis, kur valstybė atlieka paskolininko ar kreditoriaus vaidmenį. Yra trumpalaikės ir ilgalaikės, procentinės ir lošiamosios paskolos. Paskolų tipai skirstomi pagal įvairius kriterijus: susitarimo būdą; apdraudimą; skolinimo tikslą; skolininkus; grąžinimo laikotarpį; palūkanų rūšis. Pagal susitarimo būdą paskolų tipai skirstomi į overdraftą ( kreditinio likučio viršijimas) ir palankumo kreditą. Overdraftas yra toks procesas, kai klientas pasiima pinigus iš savo sąskaitos, viršydamas turimas lėšas. Overdraftas gali būti techninis ir darbo. Techninį overdraftą bankas suteikia klientui, kuris pateikia dokumentus, patvirtinančius, kad jo pirkėjai yra mokūs. darbo overdraftu bankas nustato jo limitą klientui tik maksimaliam terminui ir turinčiam sąskaitą tame banke. Jo maksimalus terminas – 90dienų. Palankumo kreditas yra paprastas būdas, kai paskola išduodama palankiomis sąlygomis. Pagal apdraudimą paskolos yra skirstomos į apdraustas ir neapdraustas. Apdraustos paskolos yra gaunamos įkeitus turtą: nekilnojamąjį turtą, vertybinius popierius, taupomąsias sąskaitas, atsargas ir kt. Apdraustos paskolos tikslas yra sumažinti banko riziką patirti nuostolius, jei nevykdomi įsipareigojimai. Neapdraustos paskolos yra tos, kurių pagrindą sudaro skolininko finansinė būklė, ir bankas visiškai priklauso nuo kliento finansinės veiklos. Pagal skolinimo tikslą paskolos yra skirstomos: projektų finansavimui – lėšos skirtos užbaigti kokio nors jokio pelno neduodančio turto statybai; apyvartinio kapitalo finansavimui, t.y. tokia veikla, kai bankas teikia lėšas skolininkui, jeigu jo debitorių sąskaitos ir atsargos yra banko garantija; faktoringas, t.y. toks procesas, kai bankas perka debitorių sąskaitas iš savo kliento; forfeitingas, t.y. toks procesas, kai bankas perka mokėjimo dokumentus, kuriuos gauna sudarius eksporto sandorį; antrinė paskola, t.y. toks susitarimas, kai bankas duoda paskolą klientui ir kita šalis įneša depozitą į banką kaip garantiją; paralelinė paskola – tokia paskola, kai kuris nors vienas iš bankų grupės išduoda paskolą, o kitas iš tos pačios grupės garantu paima depozitą iš skolininko arba trečiosios šalies; garantiniai akredityvai. Bankas juos suteikia trečiajai šaliai su garantija, kad bankas įvykdys finansinį įsipareigojimą tuo atveju, jeigu banko klientas neįvykdo savo kaip skolininko įsipareigojimų; vekselių diskontavimas. banko pirkti vekseliai yra diskontuojami su regreso teise. Klientas gauna pinigus iš anksto ir bankui sumokama suėjus terminui. Pagal skolininkus paskolos skirstomos į komercines ir gamybines, vartotojiškas, paskolas parabankams, valstybinės rizikos ir ekonomikos sektoriaus paskolas. Komercinės paskolos ir paskolos gamybai plėtoti yra teikiamos skolininkams finansuoti apyvartiniam kapitalui, įsigyti įmonę, pradėti naują verslą ir kt. Vartotojiškos paskolos yra tipiški mažmeniniai sandoriai, kurie sudaryti su fiziniais asmenimis tokiems tikslams: vartojimo prekėms įsigyti, gyvenimo sąlygoms gerinti, išlaidos išsimokslinimui ir kt. Paskolos pabankams suteikiamos su garantija ir be garantijos. Valstybinės rizikos paskola yra skolinimas vyriausybei ar kitoms valstybinėms finansinėms institucijoms bei įstaigoms arba centriniams bankams. Ekonomikos sektoriaus paskolos yra teikiamos namų ūkiui, verslo įmonėms, vyriausybei, draudimo įstaigoms ir kt. Pagal skolintojus paskolos yra skirstomos į tiesiogines, sindikatines ir bendrininkavimo paskolas. Tiesioginės paskolos yra tokios paskolos, kurias teikia ti vienas bankas tiesiai skolininkui. Sindikatinės paskolos atsiranda tuomet, kai skolininkui reikia daugiau fondų, negu vienas iš jo bankų gali suteikti. Tuomet susivienija keli bankai ir kiekvienas paskolina po dalį sumos. Bendrininkavimo paskolos yra tokios paskolos, kai bankai proporcingai pasidalija paskolas, kurias suteikia skolintojai. Pagal grąžinimo laikotarpį paskolos skirstomos į terminuotas ir ilgalaikes. Terminuotos paskolos turi fiksuotą palūkanų normą ir yra teikiamos konkrečiam laikotarpiui. Ilgalaikės paskolos yra tokios paskolos, kurios turi nustatytą maržą virš kintančiųjų palūkanų ir yrai periodiškai pakoreguojamos. Pagal palūkanų normą paskolos yra skirstomos į: paskolas su fiksuota palūkanų norma, t.y. kurios turi tą pačią palūkanų normą nuo paskolos gavimo ir grąžinimo; paskolas su kintančia palūkanų norma, t.y. kurios turi palūkanų normą, kuri svyruoja pagal rinkos normą; paskolas iki pareikalavimo, t.y. kurios neturi nustatyttos grąžinimo datos ir grąžinamos pareikalavus ir kurių palūkanų norma kinta; paskolas, kurios grąžinamos dalimis, t.y. kurios grąžinamos periodiškai mokant pastovią sumą, susidedančią iš paskolos dalies ir palūkanų. Paskolos gali būti skirstomos ir pagal kitus kriterijus: grą-inimo tvarką, suteikiamas garantijas, valiutą ir kt.
7.3. KITOS KREDITAVIMO INSTITUCIJOS
Be bankų, dar egzistuoja ir kitos kredito institucijos. Hipoteka reiškia nekilnojamojo turto įkeitimą gaunamai paskolai laiduoti pagal nustatytą tvarką.Hipotekos kreditas yra ilgalaikė paskola užstatant nekilnojamąjį turtą, kuris faktiškai lieka valdomas skolininko. Hipotekos bankai duoda paskolą ne grynaisiais pinigais, bet hipotekos lakštais, kuriuos skolininkai realizuoja hipotekos rinkoje. Hipotekos lakštai – tai vertybiniai popieriai, žymintys fizinių ar juridinių asmenų nekilnojamojo turto įkeitimą nustatyta tvarka imant paskolą. Hipotekos lakštai jų turėtojui duoda pažymėto procento metines pajamas. jie turi būti išpirkti per nustatytą terminą, sumokant hipotekos lakšte nurodytą sumą. Hipotekos lakšto neišpirkus, visos teisės į įkeistą turtą pereina hipotekos lakšto turėtojui. Hipotekinė paskola hipotekos lakštais yra laikoma nerizikinga. Lombardas – tai kredito įstaiga, teikianti paskolą už užstatomus kilnojamuosius daiktus. Lombarde užstatomas daiktas paprastai atiduodamas kreditoriui tam tikram laikotarpiui, kuriam sudaryta kredito sutartis. Lombardo kreditas – tai trumpalaikė paskola užstatant kilnojamąjį turtą. Kredito unija – tai kooperatyniais pagrindais suorganizuota fizinių asmenų savarankiškai įkurta unija, teikianti savo narių pinigines lėšas jų ūkiniams bei socialiniams poreikiams tenkinti savitarpio paskolų teikimo būdu ir prisiimanti su tuo susijusią riziką bei atsakomybę. kredito unija – tai kooperatinio kredito sistema. Kredito unijos paskolos vadinamos savitarpio paskolomis. Šių paskolų šaltiniais yra unijos narių sukaupti indėliai. Jas gaunantys unijos nariai kredito unijos valdybos nutarimu moka mažesnes palūkanas negu banko nustatytos palūkanos. savitarpio paskola vienam kredito unijos nariui negali viršyti dešimteriopos to nario pajinės sumos bei 10% kredito unijoje sukauptų indėlių sumos. Kredito unija yra juridinis asmuo. Kredito unijos nariai neturi akcijų, o tik pajus. Kredito unijos nuosavas kapitalas susideda iš pajinio kapitalo. Kredito unijos turi rezervinį kapitalą, kuris sudaromas iš pelno. Lizingas – yra išperkamoji nuoma, kuri remiasi ilgalaikės nuomos ir kreditavimo metodais. Lizingo esmė – ilgalaikė nuoma, kurią įmonei, lizingo gavėjai, suteikia bankas. Lizingo objektas gali būti kilnojamas ir nekilnojamas turtas. Lizingo objektas išnuomojamas skirtingam laikui: trumpalaikė (1m.), vidutinės trukmės (1-3m.) ilgalaikė (daugiau nei 3m.) išperkamoji nuoma.
7.4. KREDITO SUTARTIS
Kredito sutarties elementais yra laikomi kredito objektas, terminas ir palūkanų norma. Kredito objektas yra pinigai, prekės ir kitokie gaminiai, pastatai ir kt. Išskirtinę reikšmę kreditui turi pinigai kaip objektas. Net kai kredito sutartis sudaroma be grynųjų pinigų, ji vis tiek turi piniginę formą. Pagal terminus paskolos skirstomos į vienerių metų, nuo vienerių metų ir nuo penkerių iki dešimties metų. Trumpalaikė paskola paprastai teikiama fiziniams asmenims jų lėšų trūkumui finansuoti. Trumpalaikis banko kreditas teikiamas ir verslo įmonėms. Ilgalaikė paskola yra tokia paskola, kurią reikia grąžinti per ilgesnį laiką nei vienerius metus. Kreditai įvairiems objektams statyti yra teikiami valstybės įmonėms, individualioms įmonėms, kurios disponuoja tam tikru turtu ir gali grąžinti paskolą kartu su palūkanomis. Kreditų dydį, palūkanų normą, suteikimo sąlygas nustato banko vadovybė. Paskola turi būti grąžinama ir palūkanos mokamos paskolos sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, nes priešingu atveju mokami delspinigiai. Palūkanų norma – tai pinigų skolinimo kaina, išreikšta procentais kaip metinių palūkanų ir pradinės skolos dydis. Palūkanų normos gali būti nominalios, realios, rinkos, vidutinės ir kt. Rinkos palūkanų norma – tai palūkanų norma susidariusi rinkoje. Nominali palūkanų norma – tai ta norma, kuri skaičiuojama, skelbiama, mokama.
Reali palūkanų norma – tai nominali palūkanų norma atėmus infliaciją. Vidutinė palūkanų norma – tai tam tikro laikotarpio išvestinė rinkos palūkanų norma. Palūkanos skaičiuojamos ir mokamos nuo pirmos lėšų nurašymo iš banko sąskaitos dienos iki paskolos grąžinimo termino pabaigos. Iš kliento, prašančio paskolos, bankas turi gauti tam tikrus dokumentus. Paraišką paskolai gauti, kurioje turi būti nurodyta paskolos tikslinė paskirtis, prašoma paskolos suma, paskolos terminas, paskolos gavimo laikas, kokio dydžio metines palūkanas bankui skolininkas sutiktų mokėti, palūkanų mokėjimo ir paskolos grąžinimo terminai, fizinio asmens, įgalioto įforminti paskolą, paso duomenys, telefono numeris, adresas. Įmonės valdymo institucijos, turinčios teisę spręsti paskolos gavimo klausimus, sprendimas prašyti banko paskolos. Veiklos planą. Asmenų, pasirašančių paskolos gavėjo vardu, notaro patvirtintą įgaliojimą. Registravimo pažymėjimą. Steigimo sutartį. Įstatus. Savininkų ir pagrindinių akcininkų sąrašą. Finansinių rezultatų ataskaitas, patvirtintas mokesčių inspekcijos(balansą, pelno-nuostolių ataskaitą, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitą, piniginių srautų ataskaitą, metinę pelno deklaraciją). Šiuos dokumentus bankas privalo gauti kiekvieną ketvirtį, per visą naudojimosi paskola laikotarpį. Pažyma apie kreditorius ir debitorius. Užpildytą informacinę anketą “Informacija apie paskolos, garantijos arba laidavimo gavėją”. Paskolos grąžinimo užtikrinimo dokumentus.Kontroliniai klausimai
1. Apibūdinkite kredito sąvoką.2. Trumpalaikiai finansavimo šaltiniai?3. Apibūdinkite faktoringą.4. Išvardykite paskolų tipus.5. Pagal kokius kriterijus skirstomos paskolos?6. Kaip skirstomos paskolos pagal skolinimo tikslą?7. Kaip skirstomos paskolos pagal palūkanų normą?8. Išvardykite kitas kreditavimo institucijas.9. Apibūdinkite kredito unijos sąvoką.10. Apibūdinkite lizingą.11. Kas yra palūkanų norma?12. Išvardykite palūkanų normų rūšis.13. Kokių reikia dokumentų norint gauti paskolą?
8. MOKESČIŲ SISTEMA
Tikslas. Suvokti Lietuvos respublikos valstybinę mokesčių sistemą.
8.1. MOKESČIŲ SAMPRATA IR FUNKCIJOS.
Mokesčiai yra pagrindinis valstybės pajamų formavimo būdas, istoriškai atsiradęs kartu su valstybe. Renkant mokesčius gaunamos lėšos valstybės institucijoms išlaikyti, jų funkcijoms finansuoti. Mokesčiai kaip pagrindinis valstybės pajamų formavimo būdas susijęs tiek su valstybės, tiek su visų krašto ūkio subjektų ir gyventojų materialiniais interesais. teisę nustatyti valstybinius mokesčius turi tik įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, veikianti visos valstybės vardu. Pagal Mokesčių administravimo įstatymą mokestis – visuotinai privalomas mokėjimas į valstybės(savivaldybės) biudžetą ir fondus. Įstatymais numatytus mokesčius privalo mokėti visi asmenys, turintys apmokestinimo objektus ar besinaudojantys jais. Mokesčių privalomumas reiškia ne tik prievolę mokėti mokestį, bet ir pareigą griežtai laikytis teisės aktais nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Įstatymas mokestį apibūdina kaip piniginę prievolę valstybės, t.y. kaip teisinį santykį tarp mokesčio mokėtojo ir valstybės, kurio esmę sudaro mokesčio mokėtojo pareiga sumokėti nustatyto dydžio mokestį pinigais ir valstybės teisė reikalauti iš mokesčio mokėtojo tinkamai įvykdyti šią pareigą. Mokestis kaip piniginė prievolė reiškia, kad jis gali būti mokamas tik pinigais, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus. Mokestis – valstybės nustatytas privalomas mokėjimas į valstybės (savivaldybės) biudžetą ir piniginius fondus. Yra trys mokesčių funkcijos: fiskalinė, reguliavimo ir perskirstymo. Pagrindinė mokesčių funkcija yra fiskalinė – gauti pajamų, reikalingų valstybės(savivaldybės) funkcijoms. vykdyti. Mokesčiais surinktos lėšos įskaitomos į valstybės(savivaldybės) biudžetą ir naudojami pagal to biudžeto patvirtintas išlaidų sritis respublikos ar savivaldybės reikmėms tenkinti. Mokesčiai paskirstomi remiantis Biudžeto sandaros ir kitais mokesčių įstatymais. Jeigu įstatymas nenurodo, kur turi būti kaupiami konkretūs mokesčiai, jie įskaitomi į valstybės biudžetą. tokia pat tvarka kaupiamos ir pajamos, gautos iš delspinigių bei baudų, priskaičiuotų už pavėluotą, mažesnio nei reikalaujama mokesčio sumokėjimą arba nemokėjimą. Mokesčiais taip pat reguliuojama gamyba ir vartojimas, išlyginamos gyventojų pajamos. Nustatydama skirtingus mokesčio tarifus, valstybė skatina spartesnį atskirų ūkio šakų vystymą; nustatydama skirtingus tarifus atskiroms prekių grupėms – reguliuoti tų prekių vartojimą ir pan. Tai mokesčių reguliuojamoji funkcija. Mokesčių funkcijos leidžia mokesčius vertinti kaip objektyviai būtiną valstybės egzistavimo sąlygą.
8.2. VALSTYBINĖ MOKESČIŲ SISTEMA
Kiekviena valstybė turi savo mokestinę sandarą ir valstybinių mokesčių sistemą, apspręstą valstybės sandaros ypatumų. Mokestinė valstybės sandara – valstybinės mokesčių sistemos nustatymas ir jos organizavimo principai. Valstybinė mokesčių sistema – valstybėje nustatyti mokesčiai, sudarantys teisiškai ir ekonomiškai pagrįstą visumą. Valstybinė mokesčių sistema priklauso nuo valstybės sandaros bei administracinio teritorinio suskirstymo ypatumų. Kiekvieno mokesčio, sistemą sudaro septynios struktūrinės dalys. 1. Mokesčio subjektas, arba mokesčio mokėtojas, įstatymu įpareigotas mokėti mokestį, gali būti juridinis arba fizinis asmuo. 2. Mokesčio objektas – tai įstatymais apmokestintos prekės ir paslaugos, įvairių rūšių fizinių ir juridinių asmenų pajamos, tam tikros veiklos rūšys, teisė naudotis ribotais ištekliais, finansinių operacijų rezultatai ir kt. Mokesčių objektų visuma laikoma mokesčių baze. 3. Mokesčio šaltinis – tai mokesčio subjekto pajamos, iš kurių mokamas mokestis. 4. Mokesčio tarifas – yra mokesčio dydis už kiekvieną apmokestinamo objekto vienetą. Mokesčio tarifas gali būti pastovus arba procentinis. 5. Mokesčio ėmimo būdas – visi mokesčiai gali būti priskirti vienai ar dviejų grupių pagal mokesčio ėmimo būdą: tiesioginiai arba netiesioginiai mokesčiai. Tiesioginiai mokesčiai yra tokie mokesčiai, kuriuos moka fiziniai arba juridiniai asmenys tiesiogiai iš savo pajamų (apmokestinamosios pajamos). Pavyzdžiui, tai pelno mokestis, pajamų mokestis. Netiesioginiai mokesčiai – tokie mokesčiai, kuriais apmokestinamos prekės ir paslaugos, vartojamos jas įsigyjant ir vartojant, pavyzdžiui akcizai, pridėtinės vertės mokestis. 6. Mokesčio nustatymo metodas – vienas iš trijų: 1) prie pajamų šaltinio, apmokestinant pajamas jų susidarymo ar gavimo vietoje; 2) pagal pajamų deklaraciją, apmokestinamos mokesčio mokėtojo pajamos pagal mokesčio mokėtojo oficialų pareiškimą apie ataskaitinį laikotarpį gautas apmokestinamąsias pajamas; 3) pagal kadastro duomenis. 7. Mokesčio lengvatos – tai laikinas ar nuolatinis nukrypimas nuo mokesčio normatyvinės struktūros. Mokesčių lengvatos yra mokesčio tarifo sumažinimas, mokesčio objekto neapmokestinamosios dalies padidinamas, mokesčio kredito suteikimas ir kt. Lietuvos Respublikos mokesčių skaičių, tarifų, mokesčių subjektus ir objektus, bei kitus su mokesčiais susijusius klausimus reglamentuoja LR mokesčių administravimas bei atskirų mokesčių įstatymai. Šiandieninę valstybinių mokesčių sistemą pagal Mokesčių administravimo 5 straipsnį sudaro: 1) pridėtinės vertės mokestis; 2) akcizo mokestis; 3) gyventojų pajamų mokestis; 4) pelno mokestis; 5) įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis; 6) žemės mokestis; 7) mokestis už valstybinius gamtos išteklius; 8) naftos ir dujų išteklių mokestis; 9) mokestis už aplinkos teršimą; 10) konsulinis mokestis; 11) žyminis mokestis; 12) valstybės rinkliava; 13) prekyviečių mokestis; 14) atskaitymai nuo pajamų Kelių priežiūros ir plėtros programai; 15) paveldimo ar dovanojamo turto mokestis; 16) privalomojo sveikatos draudimo mokestis; 17) nuompinigiai už valstybės žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių nuomą; 18) įmokos į Garantinį fondą; 19) azartinių lošimų mokestis; 20) mokestis už pramoninės nuosavybės objektų registravimą; 21) cukraus mokestis; 22) baltojo cukraus virškvočio mokestis; 23) prekių apyvartos mokestis; 24)Valstybinio socialinio draudimo įmokos.
8.2.1. Pridėtinės vertės mokestis
Pridėtinės vertės mokesčio objektas yra prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų sukurta ir realizuota pridėtinė vertė bei importuojamų prekių vertė. Pagal savo esmę PVM yra netiesioginis mokestis, kuriuo apmokestinamas įvairių prekių bei paslaugų tiekimas. PVM dydis yra įskaičiuojamas į prekės (paslaugos) kainą. Šio mokesčio mokėtojai yra galutiniai vartotojai – tie, kurie įsigyja prekes ir paslaugas, tačiau mokesčio mokėtojas vėl yra įmonės. Jei įmonės pajamos už parduotas prekes per metus sudaro ne daugiau kaip 10tūkst. Lt, PVM skaičiuoti nereikia; jei metinės pajamos svyruoja nuo 10tūkst. Lt iki 100tūkst. Lt, įmonė gali pasirinkti – skaičiuoti jai PVM ar neskaičiuoti; jei metinės pajamos didesnės nei 100tūkst. Lt, PVM skaičiuoti privaloma (tai netaikoma laisvosiose ekonominėse zonose įregistruotoms įmonėms – jos PVM nemoka). PVM tarifų yra keletas pagal tai, kokios prekės (paslaugos) yra apmokestinamos: 0% tarifas – eksportuotoms prekėms ir paslaugoms; tarptautiniam keleivių ir krovinių vežimui, turizmo ir kelionių agentūrų tarpininkavimo paslaugoms ir kt.; 5% – maršrutinio keleivinio transporto paslaugoms Susisiekimo ministerijos ir vietos Savivaldos institucijų nustatytais maršrutais,knygoms, laikraščiams. 6% – ūkininko(visų šeimos narių) pajamų per metus100 000Lt; ūkis yra įregistruotas nustatyta tvarka arba turi žemės suteikimo asmeniniam ūkiui dokumentus; įregistruotos ūkininko ūkio ar suteiktos asmeniniam ūkiui žemės ploto nėra didesnis kaip 7ha. 9% – už gyventojams teikiamą šiluminę energiją, skirtą gyvenamosioms patalpoms šildyti, biokurui pagamintam iš LR kilmės biomasės. 18% – visoms kitoms prekėms ir paslaugoms. PVM neapmokestinama: – sveikatos priežiūros paslaugos, veterinarinio aptarnavimo paslaugos; – vaikų darželių ir lopšelių, senelių ir invalidų pensionatų teikiamos socialinės paslaugos; – švietimo, mokslo ir studijų institucijų, įregistruotų LRV nustatyta tvarka, teikiamos mokymo, mokslo, studijų paslaugos; – draudimo, bankų ir kitų kredito įstaigų finansinės paslaugos, vertybinių popierių apyvarta, loterijų apyvarta; Taip pat neapmokestinamos laidojimo paslaugos; darbai ir paslaugos atliekamos Lietuvos religinėms bendruomenėms, bendrijoms; prekės, parduodamos parduotuvėse, kurioms netaikomas muitas ir kt. Prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, kuomet išrašoma PVM sąskaita – faktūra, o jeigu neišrašoma – kai prekė parduodama paslauga suteikiama) arba kai gaunamas atlygis už prekę (paslaugą). Mokestiniam laikotarpiui pasibaigus, PVM mokėtojai privalo sumokėti į biudžetą skirtumą tarp pardavimo ir pirkimo PVM (išskyrus tuos atvejus, kai pagal įstatymą PVM privalo mokėti pirkėjas). Pirkimo PVM – PVM suma, sumokėta arba priklausanti sumokėti už įsigytas prekes (paslaugas), taip pat apskaičiuota už pasigamintą ilgalaikį materialųjį turtą. Pardavimo PVM – PVM suma, kuri yra apskaičiuota arba turi būti apskaičiuota už parduotas prekes (teikiamas paslaugas). PVM yra įskaitomas į valstybės biudžetą. Jeigu per mokestinį laikotarpį susidaro PVM skirtumas, jis pirmiausiai įskaitomas vadovaujantis mokesčių administravimo įstatymu mokesčio mokėtojo mokestinei nepriemokai dengti. Likęs neįskaitytas PVM skirtumo likutis, jo dalis neviršijant įstatymo numatyto dydžio gali būti grąžinta PVM mokėtojui.
8.2.2. Pelno mokestis
Pagal Pelno mokesčio įstatymo 3 straipsnį pelno mokesčio mokėtojai yra: 1) Lietuvos apmokestinamasis vienetas; 2) užsienio apmokestinamasis vienetas. Pelno mokesčio nemoka: – biudžetinės įstaigos; Lietuvos bankas; – pelno nesiekiantys vienetai; – valstybė ir savivaldybės;valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos;– valstybinė įmonė “Indėlių ir investicijų draudimas”. Šio mokesčio objektas yra apmokestinamosios pajamos. Nustačius pajamas, įstatymas leidžia atimti: neapmokestinamąsias pajamas, kurias sudaro gauta parama ir labdara, gautos draudimo išmokos, bankrutavusio vieneto pajamos, gautos pardavus turtą, pajamos dėl ilgalaikio turto ir vertybinių popierių perkainojimo, atlikto teisės aktų nustatyta tvarka, netesybos, gautas žalos atlyginimas ir kai kurias kitas pajamas; leidžiami atskaitymai,visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai sąnaudos, būtinos uždirbti ar ekonominei naudai gauti; ribojamų dydžių leidžiami atsiskaitymai, kuriuos sudaro ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudos, ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo, remonto ir rekonstravimo sąnaudos, komandiruočių sąnaudos, reklamos ir reprezentacinės sąnaudos, natūralios netekties nuostoliai, mokesčiai, beviltiškos skolos, įmokos darbuotojų naudai, mokestinio laikotarpio nuostoliai. Mokesčio tarifas: – 15proc. Lietuvos vieneto ir nuolatinių buveinių apmokestinamas pelnas, pajamos iš paskirstytojo pelno; – 13proc. mokesčio tarifu apmokestinamos vienetų, kuriuose vidutinių sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500tūkstančių litų, apmokestinamasis pelnas – 10proc. mokesčio tarifu apmokestinamos užsienio vieneto pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir kurios gautos ne per jų nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje. Jei įmonė teikia labdarą ir paramą, tai suteiktosios paramos ir labdaros suma ne daugiau kaip 40proc. apmokestinamojo pelno dydžio mažinamas apmokestinamasis pelnas. Pelno nesiekiančių vienetų, kurių mokestinio laikotarpio pajamos iš ūkinės komercinės veiklos neviršija 1 milijono litų, apmokestinamojo pelno dalis atitinkanti 25 tūkstančių litų sumą, apmokestinama taikant 0 procentų mokesčio tarifą, o likusi apmokestinamojo pelno dalis – taikant 15 procentų mokesčio tarifą. Pelno mokestis apskaičiuojamas pagal paskutinės mokestinio laikotarpio dienos būklę. Pelno mokestis mokamas pagal avansinę ir metinę pelno deklaraciją.
8.2.3. Gyventojų pajamų mokestis
Pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos per mokestinį laikotarpį gautas atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą , investuotą turtą ir kita nauda gauta pinigais ir natūra. Gyventojo pajamos, tarp jų ir neapmokestinamosios , pagal mokesčio mokėjimo tvarką suskirstytos į dvi dalis A ir B. A klasės pajamoms priskiriamos pajamos, nuo kurių mokestį apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti privalo išmokas mokantys asmenys. Visos kitos pajamos priklauso B klasei. Gyventojų pajamų mokesčio tarifai yra du – 15proc. ir 33proc. 15proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifas taikomas: -pajamoms iš paskirstytojo pelno, arba dividendams, palūkanoms; -jūrininkų, sportininkų,atlikėjų pajamoms, gautoms už tiesioginę jų veiklą; -honorarams, pajamoms gautoms pagal autorinę sutartį; -pajamoms iš turto nuomos, turto pardavimo ar perleidimo nuosavybėn; -pensijų išmokoms, išmokoms pagal gyvybės draudimo sutartis, grąžinamoms gyventojų sumokėtoms gyvybės draudimo ir pensijų įmokoms pagal nutrauktas ar pasibaigusias tokio pobūdžio sutartis. Visoms kitoms pajamoms taikomas 33proc. pajamų mokesčio tarifas, išskyrus pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiasi turint verslo liudijimą, už kurį mokamas savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto dydžio pajamų mokestis pagal veiklos rūšį. Apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš per laikotarpį gautų pajamų atimamos: 1)neapmokestinamosios pajamos; 2)pajamos, gautos iš veiklos, kuriai įsigytas verslo liudijimas; 3) leidžiami atskaitymai; 4) per laikotarpį parduoto ir kitaip nuosavybėn perleisto turto įsigijimo kaina ir susijusios išlaidos; 5)neapmokestinamasis pajamų dydis; 6) kitos gyventojo patirtos išlaidos. Neapmokestinamąsias pajamas sudaro pašalpos, susijusios su asmenų mirtimi, kompensacijos, tam tikros kategorijos palūkanos ir pajamos už tam tikros kategorijos parduotus vertybinius popierius, labdara gautos pajamos, stipendijos ir kitos pajamos. Leidžiami atskaitymai, susiję su individualios veiklos pajamų gavimu – tai įprastinės tokiai veiklai išlaidos, patirtos uždirbant pajamas, kurios yra patvirtintos dokumentais. Neapmokestinamųjų pajamų dydis yra 290 Lt/mėn.; jei gyventojas yra invalidas ar augina tris ir daugiau vaikų, jam taikomas neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD) padidėja: -I grupės invalidams NPD yra 430 Lt/mėn.; -II grupės invalidams – 380 Lt/mėn.; -asmens auginančio tris ir daugiau vaikų (įvaikių) iki 18 metų, taip pat vyresniu, jeigu jie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose, NPD yra 430 Lt/mėn ir papildomai po 46 Lt/mėn. už ketvirtą ir kiekvieną paskesnį vaiką; -motinai (įmotei) tėvui (įtėviui), kuris (kuri) vaikus (įvaikius) iki 18metų, taip pat vyresnius, jeigu jie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose, augina vienas (viena) – 335Lt/mėn, be to už kiekvieną paskesnį vaiką (įvaikį) NPD didinamas 53 Lt/mėn.; -žemės ūkio veiklos subjektų darbuotojams, kai šių subjektų pajamos iš realizuotos žemės ūkio produkcijos per metus sudaro daugiau kaip 50proc. visų pajamų, taip pat ūkininkų, įstatymo nustatyta tvarka įregistravusių ūkį, darbuotojams – 330Lt/mėn. -asmenims, auginantiems vieną ar du vaikus(įvaikius) iki 18 metų, taip pat vyresnius, jeigu jie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose, pagrindinis NPD taikomas papildomas neapmokestinamųjų pajamų dydis (PNPD), kuris lygus 0,1 pagrindinio NPD. Kitos gyventojo patirtos išlaidos: savo,sutuoktinio ar nepilnamečių vaikų naudai sumokėtos gyvybės draudimo įmokos pagal gyvybės draudimo sutartis, palūkanos už būsto kreditą, studijų mokesčiai.
8.2.4. Akcizai
Akcizas – prekybos mokestis, nustatomas kaip prekių ir paslaugų kainos dalis. Pagal LR akcizų įstatymą, akcizo mokėtojai yra akcizais apmokestinamų prekių savininkai ir šių prekių importuotojai bei kiti asmenys. Lietuvoje pagamintas etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai, apdorotas tabakas, kuras tampa akcizų objektu nuo jų pagaminimo. Importuojamos prekės tampa akcizų objektu, kai dėl jų atsiranda importo skola muitinei. Akcizų tarifai nustatomi tvirtomis sumomis ir atitinkamo akcizais apmokestinamo produkto kiekį arba taikant kombinuotą akcizo tarifą. Akcizų mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo.
8.2.5. Atskaitymai nuo pajamų kelių priežiūros plėtrosprogramai finansuoti
Siekiant sukaupti lėšas, reikalingos automobilių kelių tinklui plėsti, modernizuoti ir jo funkcionavimui užtikrinti, yra tvirtinama speciali programa finansuojama iš specialiosios valstybės biudžeto sąskaitos. Atsiskaitymai į kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo sąskaitą skaičiuojami: -nuo pajamų, gautų už parduotos prekės ir suteiktos paslaugos; – nuo pajamų, gautų už parduotą ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą; – nuo pajamų gautų už parduotus vertybinius popierius; – nuo pajamų gautų už parduotas išvestines finansines priemones; – nuo palūkanų pajamų. Mokesčio tarifai: 1) 0.48proc. pajamų moka juridiniai asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi prekybos veikla, suskystintųjų dujų, skirtų automobiliams, bei tuos kurie verčiasi veikla, bet negauna pajamų iš tos veiklos, taip pat kredito įstaigos; 2) 0.3proc. pajamų – juridiniai asmenys, kurie verčiasi prekybos veikla; 3)0,1proc. pajamų – juridiniai asmenys, kurie verčiasi suskystintųjų dujų, skirtų automobiliams , realizavimu; 4) 1proc. pajamų, gautų iš ir už kitas paslaugas, – kredito įstaigos, išskyrus Lietuvos banką. Atskaitymų nuo pajamų nemoka: -žemės ūkio subjektai;– -kūrybinės sąjungos; -įmonės, kuriose dirba ne mažiau kaip 50proc. riboto darbingumo darbuotojų ir kurių pajamos gaunamos tik už jų pačių pagamintą produkciją; -biudžetinės įstaigos, valstybės ir savivaldybės institucijos, įstaigos; -socialinės globos viešosios įstaigos; -ikimokyklinio ugdymo įstaigos; -valstybės ir savivaldybės sveikatos priežiūros viešosios įstaigos.
8.2.6. Įmokos į garantinį fondą
Įmokas į garantinį fondą reglamentuoja Garantinio fondo įstatymas. Garantinio fondo lėšos kaupiamos ir saugomos Valstybės iždo sąskaitoje. Įmokas į Garantinį fondą moka visos įmonės , viešosios įstaigos, bankai ir bendrijos. Įmokų dydis yra 0.2proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio, nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Įmokos apskaičiuojamos ir mokamos nuo tos dienos, kurią darbuotojams pradedamas skaičiuoti darbo užmokestis. Garantinio fondo lėšos naudojamos išmokoms bankrutuojančių ar bankrutavusių įmonių darbuotojams, kurie tęsia darbo santykius su bankrutuojančia įmone, kai įmonė jiems yra įsiskolinusi.
8.2.7. Mokestis už aplinkos teršimą
Šio mokesčio mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie savo veikla teršia aplinką. Mokesčio objektai yra: – išmetami į aplinką teršalai; – tam tikri gaminiai (padangos, akumuliatoriai, variklių degalai, tepalai ir kt.); – pripildyta pakuotė (metalinė, stiklinė, plastmasinė, popierinė ir kitų rūšių pakuotė). Mokestis yra skaičiuojamas ir mokamas pagal įstatymo nustatytus tarifus ir jų koeficientus, kurie skiriasi priklausomai nuo teršalų ar jų grupių kenksmingumo aplinkai. Mokesčio už taršą iš stacionarių taršos šaltinių tarifai nustatomi tvirta pinigų suma vienai tonai išmetamų teršalų ir yra didinami atitinkamu koeficientu tiems teršalams, kuriems nustatytas laikinas leistinas taršos normatyvas. Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių šaltinių tarifas yra numatyti vienai tonai sunaudotų degalų, o lėktuvams – pakilimo ir nusileidimo ciklui.Tie tarifai gali būti koreguojami atsižvelgiant į taršos šaltinio technikos savybes.Apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių mokesčio tarifai yra nustatyti arba tvirta pinigų suma nuo gaminio vieneto, arba procentais nuo gaminio kainos, arba tvirta suma nuo pakuotės svorio (tūrio). Mokestis už aplinkos teršimą ir stacionarių ir mobilių taršos šaltinių yra paskirstomas valstybės ir savivaldybių fondams: 30procentų yra mokama į valstybės biudžetą, o 70procentų mokama į tos savivaldybės, kurios teritorijoje yra taršos objektas, gamtos apsaugos fondą.8.2.8. Nekilnojamojo turto mokestis
Nekilnojamojo turto mokestį moka juridiniai asmenys ir užsienio valstybių juridiniai asmenys bei organizacijos, kuriems nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas. Mokesčio objektas yra Lietuvos Respublikos teritorijoje juridiniams asmenims priklausantis nekilnojamasis turtas, išskyrus žemę, orlaivius ir laivus. Metinis mokesčio tarifas – 1procentas nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Mokesčio mokėtojai mokestį už jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą kiekvienais metais apskaičiuoja pagal nekilnojamojo turto mokestinę vertę tų metų sausio 1d. Mokestis už naujai įsigytą ar pastatytą apmokestinamą nekilnojamąjį turtą skaičiuojamas po 1/12 metinės sumos už kiekvieną mėnesį pradedant kitu mėnesiu, einančiu po mėnesio, kurį turtas įgytas nuosavybės teise. Mokestis mokamas po 1/4 metinės sumos per 25 dienos po ketvirčio pabaigos. Mokestis įskaitomas į savivaldybės, kurios teritorijoje turtas yra biudžetą.
8.2.9. Žemės mokestis ir nuompinigiai už valstybinės žemėsbei valstybinio fondo vandens telkinių nuomą
Žemės mokesčio mokėtojai yra žemės savininkai, fiziniai asmenys, kuriems įstatymų numatytais atvejais Valstybės žemės nuomos mokestį privalo mokėti fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems numatyta tvarka yra suteikta ar išnuomota valstybinė žemė ar valstybinio fondo vandens telkiniai. Žemės mokestis bei žemės nuomos mokestis yra skaičiuojamas taikant proporcinį mokesčio tarifą. Žemės mokesčio tarifas metams yra 1,5 procento žemės kainos (miško žemės kainos be medynų vertės). Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifas metams – 6 procentai žemės (vandens telkinio) vertės. Žemės kainą (vertę), pagal kurią skaičiuojami mokesčiai nustato ir indeksuoja žemėtvarkos tarybos, o žemės kainos (vertės) koeficientus pritaiko apskričių valstybių mokesčių inspekcijos skyriai. Žemės mokestis ir valstybinės žemės nuomos mokestis įskaitomi į savivaldybės biudžetą. Todėl savivaldybėms suteikta teisė savo biudžeto sąskaita mažinti žemės (valstybinės nuomos) mokestį arba visiškai nuo jo atleisti.
8.2.10. Valstybinio socialinio draudimo įmokos
Valstybinio socialinio draudimo įmokas moka ir darbdaviai draudėjai), ir darbuotojai (apdraustieji). Bendrą valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifą, jo dydžius pagal atskiras draudimo rūšis ir valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurias moka asmenys iš savo atlyginimo už darbą, dydžius tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas. Bendras draudėjo (darbdavio) ir apdraustojo (darbuotojo) valstybinio socialinio draudimo tarifas, kuriuo apmokestinamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios pajamos, yra 34 procentai. Šiuo metu draudėjas (darbdavys) moka pagrindinę dalį – 31proc. dydžio įmokas, apdraustieji (darbuotojai) – 3proc. dydžio įmokas. Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifo paskirtis – daugiaplanė. Draudėjų mokamos 31proc. tarifo įmokos dydžiai atskiroms draudimo rūšims: 23,4 procento tenka valstybiniam socialiniam pensijų draudimui, 2,8 procento – ligos ir motinystės (tėvystės) socialiniam draudimui, 1,5 procento – draudimui nuo nedarbo, 0,3 procento – nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui, 3 procentai – sveikatos draudimui. Apdraustųjų mokamos 3 proc. tarifo įmokos dydžiai atskiroms draudimo rūšims: 2,5procento tenka pensijų socialiniam draudimui, 0,5 procento – ligos ir motinystės (tėvystės) socialiniam draudimui. Taikant šį valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifą(34 proc) surinktos Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšos skiriamos visų rūšių valstybinio socialinio draudimo pensijoms, ligos ir motinystės (tėvystės) pašalpoms, bedarbių pašalpoms mokėti, taip pat ”Sodros” įstaigoms išlaikyti. Darbdaviui valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumos yra pripažįstamos veiklos sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną. Apdraustųjų(darbuotojų) sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos yra tiesioginės mokesčio sąnaudos, mažinančios jų realias pajamas. Verslo liudijimus įsigiję asmenys socialinio draudimo įmokas moka patys ir tik bazinei pensijai gauti. Jei pageidauja, jie gali draustis papildomomis socialinio draudimo rūšimis ir mokėti papildomas įmokas į VSDF.
Kontroliniai klausimai
1. Apibūdinkite mokesčio sąvoką.2. Kokios yra mokesčių funkcijos?3. Apibūdinkite pagrindinę mokesčių funkciją.4. Išvardykite mokesčių sistemos struktūrines dalis.5. Apibūdinkite pridėtinės vertės mokesčio sąvoką.6. Išvardykite pridėtinės vertės mokesčio tarifus.7. Išvardykite pelno mokesčio mokėtojus.8. Apibūdinkite gyventojų pajamų mokesčio objektą.9. Kokioms gyventojų pajamoms taikomas 15 proc. mokesčio tarifas?10. Kas sudaro neapmokestinamąsias pajamas?11. Kokiam tikslui yra daromi atskaitymai nuo pajamų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti?12. Kas moka įmokas į garantinį fondą ir koks tų įmokų dydis?13. Koks nekilnojamojo turto mokesčio tarifas?14. Kas moka valstybinio socialinio draudimo įmokas?15. Kokio dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokas moka darbdavys nuo darbuotojams priskaityto darbo užmokesčio?
9. FINANSINĖ ATSKAITOMYBĖ
Tikslas.Suprasti finansinės atskaitomybės prasmę ir jos reikšmę įmonių valdyme.
9.1. FINANSINĖS ATSKAITOMYBĖS ESMĖ IRKLASIFIKACIJA
Finansinės atskaitomybės tikslas yra patenkinti informacijos vartotojų poreikius gauti teisingą informaciją apie įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus bei pinigų srautus. Ši informacija reikalinga yra tiek išoriniams vartotojams , tiek vidiniams. Finansinė atskaitomybė – dokumentų rinkinys, kuriame pateikiama informacija, apibūdinanti finansinę būklę. Finansinėje atskaitomybėje yra pateikiama informacija apie įmonės turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas, pinigų srautus. Visos įmonės privalo parengti ataskaitinio laikotarpio finansinės atskaitomybės dokumentus. Atskaitomybės turinys priklauso nuo įmonės nuosavybės formos ir dydžio. Nuo 2004m. sausio 1d. finansinės atskaitomybės sudarymą reglamentuoja 1-asis Verslo apskaitos standartas “Finansinė atskaitomybė”. Įmonių atskaitomybę galima suskirstyti pagal paskirtį, periodiškumą, turinį bei skelbimo pobūdį. 1. Pagal paskirtį atskaitomybė skirstoma: Finansinė atskaitomybė, kuri rengiama, norint patenkinti esamų bei potencialių įmonės savininkų poreikius apie įmonės nuosavybę, skolas, finansinę būklę konkrečiu ataskaitiniu laikotarpiu. Mokestinė atskaitomybė sudaroma norint pateikti informaciją apie ataskaitinio laikotarpio veiklos rezultatų apmokestinimą bei pelno mokesčio mokėjimą. Mokestinė atskaitomybė sudaroma pagal valdžios organų nustatytas veiklos rezultatų apmokestinimo taisykles. Atskaitomybė skirta valstybės statistikos organams. Ji sudaroma pagal finansinės atskaitomybės duomenis, papildomai pateikiant informaciją apie kitus įmonės ekonominius, socialinius rodiklius. Specialios ataskaitos reikalingos valdymo sprendimams priimti skiriamos valdymo personalui arba valstybinėms institucijoms pareikalavus. 2. Pagal periodiškumą ir turinį įmonių atskaitomybė skirstoma: Metinė finansinė atskaitomybė rengiama pasibaigus finansiniams metams.Ji rengiama įmonės finansinių metų duomenims apibendrinti. tai pagrindinė įmonės rengiama atskaitomybė. Metinė atskaitomybė teikiama įmonės savininkams tvirtinti. Tarpinės ataskaitos trumpesniems ataskaitiniams laikotarpiams (ketvirčiui ar mėnesiui) sudaromos todėl, kad informacija apie veiklos rezultatus įmonei reikalinga ištisus metus. 3. Atskaitomybės priklausomybė nuo įmonės dydžio : Pilna finansinė atskaitomybė, kurią sudaro balansas, pelno (nuostolių) atskaita, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita, pinigų srautų ataskaita ir aiškinamasis raštas. Trumpa finansinė atskaitomybė, kurią sudaro balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita ir aiškinamasis raštas. 4. Pagal atskaitomybės skelbimo pobūdį finansinė atskaitomybė skirstoma į: Viešai skelbtina. Viešai skelbiamos akcinių bendrovių bei valstybinių įmonių metinės finansinės atskaitomybės ataskaitos. Neprivaloma viešai skelbti.
9.2. FINANSINĖS ATSKAITOMYBĖS FORMOS
Aptariama bus pilna finansinė atskaitomybė. Ją sudaro šios ataskaitos: 1) balansas; 2) pelno (nuostolių) ataskaita; 3) nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita; 4) pinigų srautų ataskaita; 5) aiškinamasis raštas. Finansinės atskaitomybės pavyzdines ataskaitas, įskaitant pilnas ir trumpas balanso, pelno (nuostolių), nuosavo kapitalo pokyčių ir pinigų srautų atskaitas nustato 1-asis Verslo apskaitos standartas.
Balansas
Balansas – finansinė ataskaita, kurioje parodomas visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai paskutinę ataskaitinio laikotarpio dieną.
Pelno (nuostolių) ataskaita
Pelno (nuostolių) ataskaitoje pateikiama, klasifikuojama ir detalizuojama informacija apie įmonės uždirbtas pajamas, patirtas sąnaudas ir gautus veiklos rezultatus per ataskaitinį laikotarpį. Šioje ataskaitoje palyginamos visos per tam tikrą laikotarpį uždirbtos pajamos su sąnaudomis, patirtomis šias pajamas uždirbant, ir apskaičiuojamas laikotarpio veiklos rezultatas – pelnas arba nuostolis. Svarbiausias pajamų ir sąnaudų pripažinimo principas yra kaupimo principas, pagal kurį apskaitinės pajamos rodomos tuo laiku, kada jos uždirbtos, o sąnaudos apskaitomos jų susidarymo momentu, neatsižvelgiant į sumokėjimo laiką. Pelno (nuostolių) ataskaitoje duomenys grupuojami į straipsni įprastinės veiklos ir ypatinguosius straipsnius. Įprastine įmonės veiklas laikomos pasikartojančios ūkinės operacijos, susijusios su visa įmonės veikla. Įprastinės veiklos duomenys dar grupuojami į tipinės ir netipinės veiklos straipsnius. Tipinės įmonės veiklos straipsniai: – pardavimo pajamos. Šiame straipsnyje pateikiamos grynosios pardavimo pajamos. – pardavimo savikainos straipsnyje pateikiam grynoji pardavimo savikaina. – veiklos sąnaudos. Veiklos sąnaudas apima pardavimo bei bendrąsias ir administracines sąnaudas. Netipinės įmonės veiklos straipsniai: -kita veikla. Kitos veiklos pajamų straipsnyje parodomos pajamos arba pelnas iš įprastinės, bet netipinės veiklos, išskyrus finansinę ir investicinę veiklą. Tai būtų pajamos iš ilgalaikio turto naudojimo, honorarai, ilgalaikio turto perleidimo pelnas ir kt. Sąnaudų straipsnyje parodomos sąnaudos ir nuostoliai susiję su kitos veiklos pajamomis. -finansinės ir investicinės veiklos pajamų straipsnyje parodomos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos finansinės ir investicinės veiklos pajamos. Tai – palūkanos, delspinigiai, dividendų pajamos ir kt. Sąnaudų straipsnyje parodomos per ataskaitinį laikotarpį patirtos finansinės ir ir investicinės veiklos sąnaudos. Tai – baudos, delspinigiai, palūkanų sąnaudos ir kt. Ypatinguosius ataskaitos straipsnius sudaro pagautė ir netekimai. Ypatinguosiuose straipsniuose parodomi atsitiktinų ūkinių įvykių, kurie negali būti priskirti įprastinei veiklai, rezultatai. Pelno mokestis apskaičiuojamas taikant kaupimo principą.
Nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita
Nuosavo kapitalo pokyčių atskaitoje parodomas įmonės ekonominės naudos grynasis padidėjimas ar sumažėjimas per ataskaitinį laikotarpį bei kiti nuosavo kapitalo pokyčiai, neparodyti pelno (nuostolių) ataskaitoje.
Pinigų srautų ataskaita
Pinigų srautų ataskaitoje pateikiama informacija apie įmonės pinigų ir pinigų ekvivalentų pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį. Ataskaitinio laikotarpio pinigų srautai yra grupuojami pagal pagrindinę, investicinę ir finansinę veiklą. Įmonės pagrindinės veiklos pinigų srautai parodo, kiek pagrindinė įmonės veikla gali kurti pinigų srautus. Šie pinigų srautai yra pagrindinis finansavimo šaltinis, leidžiantis palaikyti ir plėtoti įmonės veiklą, grąžinti paskolas, išmokėti dividendus bei daryti naujas investicijas. Investicinės veiklos pinigų srautai parodo pinigų sumas, per ataskaitinį laikotarpį išleistas įsigyjant turtą, kuris ilgą laiką teiks ekonominės naudos, tai pat pinigų įplaukas šį turtą perleidžiant. Finansinės veiklos pinigų srautai parodo, kaip per ataskaitinį laikotarpį įmonė naudojosi išoriniais finansavimo šaltiniais.
Aiškinamasis raštas
Aiškinamasis raštas yra privaloma sudedamoji finansinės atskaitomybės dalis. jame pateikiama informacija apie įmonės taikytą apskaitos politiką, kuri gali turėti įtakos finansinės atskaitomybės informacijos vartotojų priimamiems sprendimams. Aiškinamajame rašte tiksliau ir detaliau paaiškinami tam tikri rodikliai užfiksuoti kitose ataskaitose arba kurie neįtraukti į kitas ataskaitas. Aiškinamojo rašto pastabose pateikiamos reikšmingus finansinės atskaitomybė straipsnius paaiškinančios lentelės. Pildomos aiškinamojo rašto lentelės: – Nematerialusis turtas, – Ilgalaikis materialusis turtas, – Ilgalaikio materialiojo turto įkeitimas, – Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo norma, – Naudojamas nusidėvėjęs ilgalaikis materialusis turtas, – Atsargos, – Dukterinės įmonės, – Asocijuotos įmonės, – Įstatinio kapitalo struktūra, – Pelno paskirstymo projektas, – Įmonės įsipareigojimų būklė, – Informacija apie verslo segmentus, – Įmonės teisės ir įsipareigojimai, nenurodyti balanse, – Finansiniai ryšiai su įmonės vadovais ir kitais susijusiais asmenimis, – Finansinės ir investicinės veiklos rezultatai, – Prekių ir paslaugų mainai, – Informacija apie klaidų taisymą. Aiškinamojo rašto pastabose pateikiamas reikšmingų atskaitomybės sumų detalizavimas.
9.3. BALANSO ESMĖ IR SUDĖTIS.
Balansas yra viena iš svarbiausių finansinės atskaitomybės dalių. Balansas pateikia informaciją apie įmonės turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus. Balansą sudaro dvi dalys. Vienoje – Turto – dalyje parodoma turto sudėtis, kitoje -Nuosavybės – dalyje pateikiami nuosavybės rodikliai. Turto rodiklių bendroji suma turi būti lygi Nuosavybės rodiklių bendrajai suma, nes balansas faktiškai išreiškia pagrindinę apskaitinę lygybę:
Turtas = Nuosavybė
Balanse turtas ir nuosavybė išskirstyti pagal jų rūšis, vadinamus straipsniais. balanso straipsnių nomenklatūra, t.y. skyrių bei poskyrių pavadinimai visoms įmonėms nustatoma vienodai. Taip gaunama objektyvi ir tinkama palyginimui informacija apie įmonių finansinę būklę.
Balanso turto straipsniai
Balanso turto straipsniai skirstomi į du skyrius: 1. Ilgalaikis turtas (A skyrius); 2. Trumpalaikis turtas (B skyrius
Ilgalaikio turto straipsnyje parodomas nematerialusis, materialusis ir finansinis turtas. Nematerialusis turtas – nepiniginis, neturintis fizinės formos turtas, kuris naudojamas prekėms gaminti, paslaugoms teikti, valdymo tikslams arba nuomai. Nematerialusis turtas balanse parodomas likutine verte. Materialusis turtas – fizinę formą turintis turtas, kuris naudojamas prekėms gaminti, paslaugoms teikti. valdymo tikslams arba nuomai. Materialusis turtas balanse parodomas likutine verte. Finansinis turtas, šiame straipsnyje pateikiam informacija apie įmonės finansinį turtą. Jį sudaro įsigytos kitų įmonių akcijos, obligacijos, terminuoti indėliai ir kt. tai ilgiau nei vieneriems metams į kitas įmones įdėtos lėšos.
Trumpalaikio turto straipsnyje parodomos atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys, per vienerius metus gautinos sumos, kitas trumpalaikis turtas bei pinigai ir pinigų ekvivalentai. Atsargos balanse parodomos įsigijimo (pasigaminimo) savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte.
Per vienerius metus gautinos sumos parodomos grynąja verte, atėmus įvertintas neatgautas sumas. Kito trumpalaikio turto straipsnyje parodomas trumpalaikis turtas bei kitas trumpalaikis turtas, kuris nebuvo parodytas kituose turto straipsniuose. Pinigų ir pinigų ekvivalentų straipsnyje parodomi banke ir kasoje esantys pinigai įvairia valiuta bei pinigų ekvivalentai. Sukauptos pajamos parodomos gautinų sumų straipsniuose, o ateinančio laikotarpio sąnaudos – išankstinių apmokėjimų straipsniuose.Balanso nuosavybės straipsniai skirstomi į tris skyrius:
1. Nuosavas kapitalas (C skyrius); 2. Dotacijos subsidijos (D skyrius); 3. Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (E skyrius).
Nuosavo kapitalo straipsnyje parodomas kapitalas, perkainojimo rezervas (rezultatai), rezervai ir nepaskirstytasis pelnas (nuostoliai). Kapitalo straipsnyje parodomas pasirašytas įstatinis kapitalas, nurodant neapmokėtą pasirašytojo įstatinio kapitalo dalį, akcijų priedus ir savas akcijas. Perkainojimo rezervo (rezultatų) straipsnyje registruojamas ilgalaikio materialiojo turto ir finansinio turto perkainojimas. Rezervų straipsnyje parodomi rezervai, sudaryti iš paskirstytojo pelno. Nepaskirstytojo pelno (nuotolių) straipsnyje parodomas per ataskaitinį ir ankstesnius laikotarpius uždirbtas pelnas, bet dar nepaskirstytas pelnas arba nepadengti nuostoliai.
Dotacijų ir subsidijų straipsnyje registruojamos dotacijos ir subsidijos.
Mokėtinų sumų ir įsipareigojimų straipsnyje parodomos po vienerių ir per vienerius metus mokėtinos sumos, atidėjimai bei kiti įsipareigojimai. Po vienerių metų mokėtinos sumos – skolos, kurias reikės sumokėti per laikotarpį, ilgesnį kaip 12mėnesių nuo balanso sudarymo datos. Atidėjimai – įsipareigojimai, kurie paskutinę finansinių metų dieną yra tikėtini arba garantuoti, tačiau jų sumos arba įvykdymo laikotarpis nėra visiškai aiškus. Per vienerius metus mokėtinos sumos – skolos, kurias įmonė turės sumokėti per laikotarpį, trumpesnį nei 12mėnesių nuo balanso sudarymo datos. Sukauptos sąnaudos parodomos Kitų įsipareigojimų, o ateinančio laikotarpio pajamos – gautų išankstinių apmokėjimų straipsniuose.
Kontroliniai klausimai
1. Apibūdinkite finansinės atskaitomybės sąvoką?2. Išvardykite kaip skirstoma finansinė atskaitomybė pagal paskirtį?3. Iš kokių ataskaitų susideda metinė finansinė atskaitomybė?4. Ką atspindi įmonės balansas?5. Ką atspindi pelno (nuostolių) ataskaita?6. Iš kokių pagrindinių dalių sudarytas balansas?7. Išvardykite balanso Turto rodiklius.8. Kokie rodikliai sudaro balanso nuosavybę?9. Ką atspindi nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita?10. Ką atspindi pinigų srautų ataskaita?11. Apibūdinkite aiškinamojo rašto sąvoką.
Literatūra
1. Adomaitienė G., Adomaitytė A., Staliūnienė J.D. Buhalterinės apskaitos pradmenų teorija Kaunas, 20032. Ališauskaitė-Paulavičienė J. Socialinio ir sveikatos draudimo mokesčiai Vilnius, 2004.3. Bartkevičius A. Darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios darbdavio mokamos išmokos. Vilnius, 2004.4. Buckiūnienė O. Finansai. Vilnius, 2002.5. Buckiūnienė O. Įmonių finansai. Vilnius, 2002.6. Buckiūnienė O., Meidūnas V., Puzinauskas P. Lietuvos finansų sistema. Vilnius, 2003.7. Buškevičiutė E. Mokesčių sistema. Kaunas, 2003.8. Buškevičiutė E., Pukelienė V. Valstybės mokesčių sistema. Kaunas, 1998.9. Ivanauskienė A. Apskaitos pagrindai. Vilnius, 1998.10. Gineitienė Z., Kučinskienė M., Korsakaitė D., Tamulevičius J. Verslas. Vilnius, 2003.11. Kalčinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius, 2003.12. Kalčinskas G., Černius G. Finansinė ir menedžmento apskaita, I dalis. Vilnius, 1993.13. Mackevičius J. Valdymo apskaita. Vilnius, 2003.14. Mačernytė-Panomariovienė I. Apmokėjimas už darbą ir jo užtikrinimas. Vilnius, 200315. Marcijonas A., Sudavičius B. Mokesčių teisė. Vilnius, 2003.16. Ribinskienė G. Gyventojų pajamų mokestis. Vilnius, 2004.17. Rimas J. Vietiniai mokesčiai. Kaunas, 2000.18. Smalenskas G. Finansai, III dalis. Vilnius, 2002.19. Stačiokas R. Buhalterinės apskaitos reglamentavimas. Kaunas, 2002.20. Staliūnienė J.D., Adomaitienė G., Vilionytė I. Apskaitos procesas ir jo organizavimas. Kaunas, 2001.21. Viešosios Įstaigos Lietuvos Respublikos Apskaitos Instituto Standartų Tarybos nutarimas “Dėl verslo apskaitos standartų patvirtinimo”, 2003-12-18 Nr.1./ Valstybės žinios, 2004, Nr. 20
Periodiniai leidiniai:Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos.Mokesčių žinios.Valstybės žinios.