DVEJYBINIO ĮRAŠO ATSIRADIMO APSKAITOJE REIKŠMĖ.

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………31. BUHALTERINĖS APSKAITOS ISTORIJA………………………………………………………………41.1. APSKAITA VERGOVINĖJE SANTVARKOJE……………………………………………………41.2. APSKAITA FEODALIZMO EPOCHOJE…………………………………………………………….51.3. APSKAITOS RAIDA KAPITALISTINĖJE SANTVARKOJE……………………………….62. DVEJYBINIO ĮRAŠO ATSIRADIMO REIKŠMĖ……………………………………………………..73. BUHALTERINIŲ SĄSKAITŲ ESMĖ……………………………………………………………………….84. BUHALTERINIŲ SĄSKAITŲ SANDARA IR RŪŠYS……………………………………………….84.1. SĄSKAITOS……………………………………………………………………………………………………..95. SINTETINĖS BEI ANALITINĖS SĄSKAITOS IR SUBSĄSKAITOS…………………………10IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………………..11LITERATŪRA……………………………………………………………………………………………………………12ĮVADASDvejybinio įrašo atsiradimo apskaitojeir Galilėjaus bei Niutono sistemų sukūrimo idėjos buvo vienodai reikšmingos.Kerneris Sombartas

Buhalterinė apskaitaBUHALTERINĖS APSKAITOS ISTORIJAApskaitos istorija siekia iki 4000 pr. m. e., kai buvo pradėta registruoti finansines ir kitas operacijas. Maždaug tuo metu įvairūs apskaitos būdai į Europą atkeliavo iš Indijos, Kinijos ir arabų šalių.Manoma, kad apskaitos užuomazgos atsirado dar pirmykštėje santvarkoje. Tada kiekvienas žmogus atsimindavo kiek ir ko jisai turi. Atsiradus gentims, svarbesnius procesus pradėjo registruoti ir analizuoti genčių vadai ir to pasekoje priimti sprendimus. Kuo labiau dalinosi darbais, ir kuo daugiau atsirasdavo bendro inventoriaus, to labiau iškildavo apskaitos reikšmė.Labai didelę reikšmę apskaitai atsirasti turėjo amatų, žemės ūkio darbų ir prekybos atsiradimas. Plėtojantis ūkiui atsirado raštas, skaičiai ir pati apskaita. Apskaita ir organizacinis darbas neatskiriami, nes ūkinių operacijų registravimas ir sisteminimas sudaro galimybes priimti sprendimus, duoti nurodymus ir kontroliuoti jų vykdymą.Tobulėjant apskaitos technologijoms ir kylant pragyvenimo lygiui didėjo apskaitos reikšmė.Apskaita vergovinėje santvarkojeApie apskaitą yra išlikę duomenų senojo Egipto, Babilono, antikinės Romos, Graikijos, Žydų, Uralų, Finikijos, Persijos, Indijos, Centrinės Amerikos ir kitų valstybių rašytiniuose šaltiniuose. Daugiausiai duomenų yra išlikę apie apskaitą senovės Graikijoje ir Romos imperijoje.Graikijoje buvo keturi apskaitos objektai: prekių apyvarta, banko indėliai, gyventojų turtas ir šventyklų turtas. Didžiausią įtaką apskaitos atsiradimui ir plėtojimui senovės Graikijoje turėjo bankų veikla ir spartus pramonės ir prekybos tobulėjimas. Senovės Graikijoje 420 m. pr. m. e. buvo išleistas Atėnų piniginis įstatymas. Jame nurodyta, kad kas kaldins miestuose savo sidabrines monetas, ir jeigu naudosis ne Atėnų monetomis, svoriais ir matais bet kitomis monetomis, svoriais ir matais, tie bus baudžiami. Šiame įstatyme numatyta, kad kitatautės monetos turi būti pajamuojamos sudarant specialų sąrašą.

Didelį vaidmenį senovės Graikijos apskaitai padarė šventyklos ir bankai. Kai kurių šventyklų ir gerai įrengtų bankų apskaitos duomenys buvo skelbiami. Apskaitos duomenims skelbti buvo naudojamos medinės ar marmurinės lentelės ant kurių rašoma įrėžiant ar užrašan dažais. Apskaitos duomenis kontroliavo specialus asmenys. Romos imperijoje buvo išvystyti registrai. Romos imperijoje buhalterijos knygos buvo naudojamos pradedant provincijomis ir baigiant imperatoriaus rūmais. Imperatoriaus rūmai turėjo savo apskaitos skyrių. Jame dirbę kasininkai ir sąskaitininkai buvo vadinami logografais. Romėnų pirkliai turėjo įrengtus kambarius, kuriame buvo rašomos namų ūkio pajamų – išlaidų knygos.Romos imperijoje buvo siekiama nustatyti ūkinės veiklos rezultatus. Tai buvo daroma inventorizuojant turimą turtą. Romėnai turėjo dvi inventorines knygas: brevarium (brevarium imperi) ir libellum. Pirmoje knygoje buvo apskaitomas valstybei priklausantis turtas, miškai, bankai, armija ir kt., o antroje privatiems asmenims priklausantis turtas. Rinkti mokesčius ir jų apskaitai buvo statomi specialus namai – pajamų vilos.Iš Romos imperijos laikų yra išlikę apskaitos terminai, pvz., aria – kasa, ratio – sąskaita, liber – knyga, nomen facere- įrašyti straipsnį arba skolą į knygą ir kt. Senovės Graikijoje ir Romos imperijoje buvo naudojamos matų ir svorių sistemos, sukurti pirmi skaičiavimo prietaisai, romėniškoji numeracija. Apskaitoje pradėta nurodyti kas ir kokias išlaidas padarė. Senovės Graikija ir Romos imperija padarė didelę įtaką apskaitos raidai kituose senovės valstybėse.Apskaita feodalizmo epochojeŽlugus Romos imperijai žlugo vergovė ir klestėjo amatai. Kartu suprastėjo ir išvystyta apskaita. Maždaug apie XI – XV a. amatai atsiskyrė nuo žemės ūkio ir pradėjo plėtotis miestai, prekyba, amatai ir pinigų sistema ir to pasekoje apskaita, pradėtas naudoti dv…ejybinis įrašas.Svarbų įnašą į apskaitą įnešė krikščioniškoji cerkvė. Cerkvė užsiiminėjo ūkine veikla, bankininkyste, prekyba. Daugelyje knygų operacijos chronologiškai registruojamos. Pagrindinis apskaitos objektas buvo skolos. Atidavus skolą įrašas buvo išbraukimas bet tai buvo labai ne patogu jei skola buvo atiduodama dalimis, todėl chronologiška tvarka pradėta registruoti ir skolos atidavimas. Įprastai įrašai buvo rašomo juodraštyje, atminčiai. Iš čia atsirado atmintinės knyga, arba memorialas (lot. memoria – atmintis). Buvo įrašų formulės, pvz., cia dato – jis davė mums ir pan. diabire – jis privalo turėti. Asmenims su kuriais buvo dažnai vykdomos ūkinės operacijos, knygose buvo skiriami atskiri puslapiai. Feodalizmo laikotarpyje pradėta naudoti arabiška skaičių sistema, knygų spausdinimo išradimas skatino apskaitą. Sparčiai tobulėjo apskaitos knygos ir jose daromų įrašų technika. Ypač palčiai buvo naudojamos įvairios knygos Italijoje. Pajamas pradėta rašyti vienuose knygos puslapiuose, išlaidas kituose. Apskaitos knygos skyrėsi pagal įrišimo būdą ir spalvą. Pvz., buvo žinomos Juodoji knyga, Baltasis pirmasis sąsiuvinis, Geltonoji antroji knyga ir t. t.
Feodalizmo epochoje atsirado dvejybinis įrašas. Akivaizdžiausias dvejybinio įrašo pavyzdys aptiktas Genujoje 1340 m. komunos apskaitos knygose. Debeto sumos buvo nurodomos taip: kairėje lapo pusėje buvo rašomi žodžiai: jis mums skolingas(debenti nobis), toliau buvo rašoma taip pat (item). Kredito sumos buvo rašomos dešinėje pusėje: mes gavome (recepimus). Taigi kiekvienas įrašas buvo koresponduojančių sąskaitų debeto ir kredito dalyse.Pirmą kartą užsiminta apie dvejybinį įrašą Luko Pačiolio 1494 m. Venecijoje išleistoje knygoje „Suma de aritmetica, geometria, proportion et proportionalita“ („Aritmetikos, geometrijos, mokymo apie proporcijas ir santykius suma“). Jos vienuoliktame skyriuje „Traktatas apie sąskaitas ir įrašus“ aprašyti bendri apskaitos vedimo principai, kurie neprarado aktualumo ir šais laikais. Kai kurie autoriai apskaitos pradininku laiko italų mokslininką B. Kotruli. Jis 1458 m. parašė knygą „Apie prekybą ir sumanų pirklį“, tačiau jo knyga buvo išleista 1573 m. Vokietijoje XVI a. pabaigoje pradėtos steigti ypatingos mokyklos apskaitai studijuoti. (Dancinge – 1570 m., Niurnberge – 1583 m., Hamburge – 1594 m.). Pirmieji šių mokyklų mokytojai Gesen ir Gamerfilder parašė vadovėlius. Prancūzas Ž. Savari pirmas įrodė būtinumą naudoti pagalbines knygas, skirti sintetinę ir analitinę apskaitą.Apskaitos raida kapitalistinėje santvarkojeKapitalistinėje santvarkoje toliau vystėsi ir sudėtingėjo gamyba, didėjo konkurencija, kūrėsi stambios įmonės, todėl dar labiau iškilo apskaitos svarba.Svarbiausias kapitalizmo epochos apskaitos bruožas jos detalizavimas, įvairių techninių priemonių naudojimas jos operatyvumui didinti. Susikūrė tvirta sintetinės ir analitinės apskaitos sistema. Pirmą kartą teoriškai sintetinės ir analitinės apskaitos sistemą pagrindė italų mokslininkas D. Čerboni.Kapitalistinėje santvaroje padažnėjo žmonių surašymai, pradėtas masinis gamybos stebėjimas. Taip atsirado statistinė apskaita. Gamybos išlaidų apskaitos pagrindai pirmą kartą išdėstyti XIX a. antroje pusėje prancūzų mokslininko A. Giblo. Jis pirmas pasiūlė savikainos skaičiavimo metodiką.
Rusų mokslininkas N. Lunskis pirmas išsamiai apibūdino balanso aktyvą ir pasyvą. Jis nurodė, kad aktyvas visada turi būti lygus pasyvui.L. Pačiolio pasiūlyta apskaitos forma pradėta vadinti Senąja italų forma. Remiantis prancūzo Ž. Savari ir italo F. Garatti idėjomis sukurta Naujoji italų apskaitos forma.1797 m. E. Degaržė sukūrė amerikietiškąją apskaitos formą. Jos pagrindinis privalumas tas, kad visos operacijos sintetinėje apskaitoje atvaizduojama vienoje knygoje – Žurnalas – Didžioji knyga. Ji buvo patogi ūkiams naudojusiems ne daug sąskaitų. Vokietis F. Gelvig 1774 m. žurnalą padalino į du žurnalus. Prancūzas Ž. Diumaršė sukurtoje sistemoje vietoj vieno ar dviejų buvo naudojama dau…gybė žurnalų.DVEJYBINIO ĮRAŠO ATSIRADIMO REIKŠMĖBuhalterinės apskaitos įstatyme pateiktas šis apibrėžimas:Dvejybinis įrašas (angl. Double entry) tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių registravimo būdas, kai kiekvienos ūkinės operacijos arba kiekvieno ūkinio įvykio vertė įrašoma į sąskaitos (sąskaitų) debetą, o jai lygi suma – į kitos sąskaitos (sąskaitų) kreditą. Dvejybinio įrašo esmę ir jo atsiradimo istoriją labiausiai išnagrinėjo amerikiečių ekonomistas R. Bruveris knygoje „Kaip atsirado dvejybė buhalterija“. Autorius teigia jog dvejybinis įrašas atsirado 1340 metais Genujoje ir iš šio miesto paplito po visą Italiją. Šią teoriją patvirtina išlikę istoriniai faktai.Dvejybinio įrašo esmė yra ta, kad kiekviena ūkinė operacija parodoma dviejose sąskaitose, pavyzdžiui: į kasą iš atsiskaitomosios sąskaitos gauta 8000 Lt. Suma 8000 įrašoma į kasos sąskaitos debetą ir į atsiskaitomosios sąskaitos kreditą. Kiekviena ūkinė operacija registruojama dvigubais įrašais. Pagal pavyzdį matyt, jog dvejybinis įrašas susieja sąskaitas tam tikru ryšiu. Vienos sąskaitos debetas yra siejamas su kitos sąskaitos kreditu – tai yra vadinama sąskaitų korespondencija, o viena su kita susijusios sąskaitos – koresponduojančiomis. Sąskaitų korespondencija apskaitoje atspindi ūkines operacijas bei įvykius. Todėl pradedant analizuoti konkrečią ūkinę operaciją, pirmiausia nustatoma, kokiu turto, sąnaudų, pajamų ar nuosavybės straipsnius paveikė operacija. Tai nustačius parenkame koresponduojamosios sąskaitos ryšį, o vėliau galima patikrinti kaip keičiasi koresponduojamųjų sąskaitų objektai – didėja ar mažėja. Žinant konkretų poveikį, galime sąskaitas suskirstyti į dvi grupes: pirmoji – tai sąskaitos, kurioms taikoma pirmoji dvejybinio įrašo taisyklė, sąskaitų objekto padidėjimas – debete, o antroji – tai sąskaitos, kurioms taikoma antroji dvejybinio įrašo taisyklė, sąskaitos objekto sumažėjimas – kredite. Taigi pirmajai grupei priklauso visos turto ir sąnaudų, o antrajai – skolintojų bei savininkų nuosavybės ir pajamų sąskaitos.
Dvejybinio įrašo taikymas įgalina po kiekvieno ūkinio fakto užfiksavimo išlaikyti apskaitinę lygybę, o tai reiškia, kad visi ūkiniai faktai gali pakeisti arba tik turto struktūrą, arba turto ir nuosavybės apimtį (balanso sumą), arba tik nuosavybės struktūrą.BUHALTERINIŲ SĄSKAITŲ ESMĖBesikeičianti informacija sąskaitose fiksuojama, kaupiama ir grupuojama pagal tam tikrus požymius. Sąskaitos gali būti atspausdinti ir pildomi ne tik ant popieriaus lapų, bet užfiksuoti ir kituose informacijos laikmenose. Visais atvejais duomenys į registrus (sąskaitas) perkeliami iš pirminių dokumentų. Pagal apibrėžimą – Buhalterinė sąskaita (angl. Account) tai informacijos kaupimo ir grupavimo būdas ūkio subjekto turtui, nuosavam kapitalui, įsipareigojimams, pajamoms ir sąnaudoms nustatyti per ataskaitinį laikotarpį. – atskyros sąskaitos pateikia informaciją skirtą balansui ir pelo (nuostolio) ataskaitai užpildyti. Visą tai kaip renkama ir saugoma informacija bei apdorojama yra vadinama klasifikavimu. Įmonė gali pasirinkti sąskaitas su daryti savo sąskaitų planą ( gali jį detalizuoti bei išplėsti) pagal savo poreikius. Kiekviena buhalterinė sąskaita turi savo kodą, kad palengvintų darbą tiek vedant apskaitą rankiniu būdų, tiek vedant buhalterinę apskaitą kompiuteriu. Pagal buhalterinės apskaitos sąskaitų naudojimo principą, visų pirma įmonė turi pasirinkti sąskaitų planą ir jį taikyti. Pagal apskaitos pagrindų įstatymo 5 straipsnio nuostatose yra pažymėta, jog įmonė gali susidaryti individualu, pagal įmonės poreikius, sąskaitų planą, kuris turi būti patvirtintas įmonės vadovo. Taip yra duodama tik numanomas savarankiškumas, nes sąskaitų planas, kad ir kaip skirtūsi, jo turinys turi būti išlaikomas ir laikomasis visų įstatymų. Paprasčiausias dalykas būtų paimti tipinį, Finansų ministerijos patvirtintą pavyzdinį sąskaitų planą ir pavyzdines korespondencijas.BUHALTERINIŲ SĄSKAITŲ SANDARA IR RŪŠYSApskaitoje turtas, nuosavas kapitalas,… įmonės įsipareigojimai gali keistis dvejopai – tiesiog padidėti arba sumažėti, tam sąskaitose ir išskirtos atskiros skiltys. Kairioji skiltis yra Debetas (lot. Debitum – skola), o dešinioji – Kreditas (lot. Creditum – paskola). Debeto skiltyje esančių skaičių suma yra debeto apyvarta, o kredito skiltyje esanti skaičių suma – kredito apyvarta. Buhalterinėje apskaitoje debetas ir kreditas naudojamas nevienodai. Turto ir sąnaudų sąskaitų debete registruojamas objekto padidėjimas, kredite – sumažėjimas.O kapitalo ir įsipareigojimų bei pajamų apskaitos sąskaitose – priešingai, debete – sumažėjimas, o kredite – padidėjimas.
Kiekviena sąskaita turi savo pavadinimą, ji gali turėti pradini likutį, debeto ir kredito sumas, ir taip pat turi pabaigos likuti (it. Saldo). Tik svarbiausia nesupainioti ir žioti į kurią pusę reikia įrašyti. O tam yra taisyklės, kuriomis reikia vadovautis.

Sąskaitų korespondencijos taisyklė.

D Turtas K D Nuosavas kapitalas K ir įsipareigojimai

D SĄNAUDOS K D Pajamos K

Sąskaitos:I – II klasės. Turto sąskaitoms priklauso – materialusis ir nematerialėsi turtas (kasos litai, valiuta sąskaitose, atsiskaitomoji litais ir valiuta sąskaitos, pirkėjų skola, medžiagų ir kt. sąskaitos) , ilgalaikis (nematerialiojo turto; ilgalaikio materialiojo turto; ilgalaikio finansinio turto sąskaitos) ir trumpalaikis (atsargų; debitorinių sąskaitų skolos; trumpalaikių investicijų ir pinigų sąskaitos) turtas. D – padidėjimas, K – sumažėjimas, likutis – Debete.III – IV klasės. Nuosavo kapitalo (įmonės įsipareigojimai) sąskaitoms priklauso – akcinis kapitalas (įstatinis kapitalas, rezervai, atidėjimai, nepaskirstytasis įmonės veiklos rezultatas ir kt.). Trečioji ir ketvirtoji klasių sąskaitos parodo kam priklauso pirmosios ir antrosios klasių sąskaitose užregistruotas turtas, jose atspindima savininkų nuosavybė, taip pat įmonės skolos ir įsipareigojimai tretiesiems asmenims. Įsipareigojimų (kreditorinių skolų) sąskaitoms priklauso – ilgalaikių skolų sąskaitos, trumpalaikių skolų sąskaitos (trumpalaikės paskolos, skolos tiekėjams, darbo užmokesčio skolos). D – sumažėjimas, o K – padidėjimas, likutis – Kredite.V – klasė. Pajamų sąskaitos sudaro – pardavimai, kitos veiklos pajamos, finansinės ir investicinės pajamos. Čia fiksuojamos visos per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį (dažniausiai per finansinius metus) uždirbtos pajamos. D – sumažėjimas, o K – padidėjimas, apyvarta ir D, ir K, o galutinis ir pradinis likutis Kredite.VI – klasė. Sąnaudų sąskaitoms priklauso – parduotų prekių savikainos, veiklos sąnaudos, kitos veiklos sąnaudos. Čia parodomos pajamoms uždirbti patirtos sąnaudos. D – padidėja, o K – sumažėja, likutis pradžioje D, apyvarta D ir K, galutinis likutis – D.

0 klasė – specialiosios sąskaitos. Ši sąskaita skirta fiksuoti įvykiams tokiems kaip pastato įkeitimas už banko paskolą. Pastato įkeitimas negali atspindėti niekur, nes jo neįsipareigoja parduoti kreditoriui pastatą, o tik gražinti paskolą.Skaičiuojant debeto ir kredito apyvartą, pradiniai likučiai prie apyvartos nepridedami.

SINTETINĖS BEI ANALITINĖS SĄSKAITOS IR SUBSĄSKAITOSAsmenims besidomintiems buhalterine apskaita reikia skirtingų žinių. Išorės vartotojams, taip pat įmonės valdymo darbuotojams reikia apibendrinančios informacijos apie įmonės finansinę būklę ir veiklos rezultatus. Tokia informacija pateikiama balanse ir kituose ataskaitose. Įmonės valdymo darbuotojams išsamių žinių prireikia apie turimus išteklius, jų priklausomybę ir naudojimą. Skirtingo detalumo informacijai gauti buhalterinėje apskaitoje naudojamos dvejopos sąskaitos: sintetinės ir analitinės. Sintetinėse sąskaitose parodomi apibendrinantys duomenys apie apskaitos objektus, tai būtų – surinkti… pagal sustambintas turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų rūšis. Šiose sąskaitose pateikiami duomenys tik pinigine išraiška.Analitinės sąskaitos pateikia išsamius ir konkrečius duomenis apie objektą, tai yra smulkiai išskaidytus pagal kiekvieną turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų rūšis. Šios sąskaitos detalizuoja sintetines sąskaitas.Toks sąskaitų skirstymas į sintetines ir analitines taip pat labai sąlyginis dalykas. Vienoje įmonėje ta pati sąskaita gali būti analitinė, o kitoje – jau sintetinė. Pavyzdžiui sąskaitos Pienas, Mėsa, Duona buvo laikomos analitinėmis, na jos galėjo atspindėti prekių judėjimą trijuose dideliuose maisto prekių parduotuvės skyriuose. Tačiau pieninėje, kurioje iš gyventojų superkamas pienas, sąskaita Pienas, be abejo, bus sintetinė, o analitinės sąskaitos atspindės pieninėje superkamą įvairaus riebumo pieną.

D Pienas KD Prekės K L.450 L.1700 D Mėsa K L.1200 D Duona K

L.50Be sintetinių ir analitinių sąskaitų dar naudojamos ir subsąskaitos. Tai tarpinė sąskaita, siejanti sintetines ir analitines sąskaitas. Sintetinės sąskaitos kartu su subsąskaitomis ir analitinėmis sąskaitomis sukuria bendrą informacinę buhalterinės apskaitos sistemą. Analitinėse sąskaitos pateikiama daugiau duomenų nei sintetinėse. Čia naudojami ne tik pinigai, bet ir natūriniai bei darbo matai, įrašai duomenų šaltiniams nurodyti ir operacijų turiniui apibūdinti. O sintetinių sąskaitų skirstymas į subsąskaitas yra sąlygiškas. Kaip ankščiau buvo minėta vienoje įmonėje ta pati sąskaita gali būti sintetinė, kitoje – analitinė. Todėl nesusipažinus su įmonės sąskaitų planu negalima pasakyti kokia yra viena ar kita sąskaita ir ar ji labai reikšminga įmonei.IŠVADOSLITERATŪRAK. Valužis „Apskaita ir atskaitomybė“, – Vilnius., 1998.G. Kačinskas, G. Černius „Finansinė ir menedžmento apskaita“ I dalis, – Vilnius., 1993.Ivanauskienė „Buhalterinės apskaitos pradmenys“, – Vilnius., 2004.G. Kačinskas „Buhalterinės apskaitos pagrindai“, – Vilnius., 1997.Asmeniniai paskaitų užrašai.