Atsargų apskaita

TURINYS

ĮVADAS 3
1. ATSARGŲ SAMPRATA, KLASIFIKAVIMAS BEI REIKŠMĖ ĮMONĖS VEIKLOJE 5
1.1. Atsargų samprata ir reikšmė 5
1.2. Atsargų klasifikavimas 6
2. ATSARGŲ ĮSIGIJIMO IR NURAŠYMO OPERACIJŲ DOKUMENTAVIMAS, JŲ ĮVERTINIMO IR
APSKAITOS METODAI 8
2.1. Atsargų įsigijimo ir nurašymo operacijų dokumentavimas 8
2.2. Atsargų įsigijimo ir pasigaminimo savikaina 9
2.3. Atsargų įvertinimas grynąja galimo realizavimo verte 12
2.4. Atsargų įkainojimo ir apskaitos metodai 14
2.5. Atsargų neatitikimų registravimas apskaitoje 22
3. ATSARGŲ ATVAIZDAVIMAS VšĮ „VIEVIO MIESTO PALAIKOMOJO GYDYMO IR SLAUGOS
LIGONINĖ“ 26
IŠVADOS 28
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 30
PRIEDAI 31ĮVADAS
Tiek didmeninės, tiek ir mažmeninės prekybos įmonės daugiausia pajamų
gauna realizuodamos savo prekes. Svarbią tokių įmonių turto ddalį sudaro
prekių atsargos. Materialinių vertybių atsargos gali būti labai įvairios,
gamybinėse ir prekybinėse įmonėse jos gali skirtis. Gamybinėse
įmonėse yra trejopo tipo atsargos: žaliavos, reikalingos gaminių gamybai,
nebaigtos gamybos atsargos ir gatava produkcija. Tuo tarpu, jei įmonė
prekių negamina, o tik parduoda, atsiranda kita atsargų rūšis – prekės,
skirtos perparduoti. Prekių atsargas sudaro prekės, skirtos realizuoti, ir
prekės, jau esančios kelyje. Kadangi prekės yra likvidaciniai aktyvai ir
paprastai paverčiamos į grynus pinigus per metus, jos vadinamos
apyvartinėmis lėšomis ir parodomos balanse.

Atsargos paprastai yra svarbus finansinių ataskaitų rodiklis. Ypač
svarbūs yra šie daalykai: parduotų prekių kaštų palyginimas su pajamomis bei
teisingas atsargų įkainojimas sąskaitų balanso lentelėje. Tam, kad visa
tai padaryti teisingai, reikia tam tikrų apskaitos žinių, įgūdžių ir
pasiruošimo.

Neturėdamos atsargų, gamybinės ir prekybinės įmonės negalėtų vykdyti
savo veiklos. Tai taip pat būdinga ir paslaugas teikiančioms į

įmonėms. Nors
jų teikiamas produktas neturi materialaus ir apčiuopiamo pagrindo arba turi
iš dalies, neturėdamos materialių atsargų, pvz., darbo priemonių, paslaugų
įmonės negalėtų vykdyti savo veiklos. Visa tai įrodo, kad verslo proceso
dalyviams atsargų ir jų apskaitos tema yra ir bus svarbi. Tai ir
apsprendžia šios temos aktualumą.

Šio darbo tyrimo objektas yra atsargų apskaita, o tikslas –
supažindinti su atsargų apskaitos vykdymu įmonėse bei jos ypatumais. Yra
iškeliami tokie uždaviniai:

1. Įvertinti atsargų svarbą įmonės veikloje;

2. Išnagrinėti, kokie dokumentai lydi atsargų judėjimą bei

išsiaiškinti atsargų įvertinimo ir apskaitos metodus;

3. Supažindinti su atsargų apskaitos ypatumais iš praktinės pusės:

išnagrinėjama atsargų apskaita konkrečioje įstaigoje.

Kuriant šį darbą, buvo naudojami duomenų analizės, lyginimo ir
apibendrinimo metodai. Darbą sudaro trys pagrindinės dalys. Pirmojoje
dalyje pateikiama atsargų samprata, reikšmė įmonės veikloje bei atsargų
klasifikavimas.

Antrojoje dalyje išsiaiškinama, kaip nustatoma atsargų įsigijimo ir
pasigaminimo savikaina, supažindinama suu pagrindiniais ir rečiau taikomais
atsargų įvertinimo metodais bei apskaitos būdais, nepamirštama nurodyti,
kokiais dokumentais dokumentuojamas atsargų judėjimas.

Trečiojoje dalyje aprašoma, kaip vykdoma medikamentų ir medicinos
priemonių atsargų apskaita viešojoje įstaigoje „Vievio miesto palaikomojo
gydymo ir slaugos ligoninė“. Nurodoma, kokie pagrindiniai dokumentai
naudojami apskaitant medikamentų atsargas kelyje nuo jų įsigijimo iki
sunaudojimo. Priede pateikiami važtaraščio (reikalavimo) ir vaistų atsargų
apskaitos žurnalo pavyzdinės formos. Be to, pateikti konkretūs duomenys
leis giliau susipažinti su atsargų apskaitos ypatumais ne pelno
siekiančioje organizacijoje.

Rašant šį darbą, buvo remtasi 13 literatūros šaltinių, labiausiai buvo
remtasi Verslo apskaitos standartais bei G.
. Kalčinsko knyga „Buhalterinės
apskaitos pagrindai“. Be to, rašant darbą, buvo naudota ir kita
metodologinė literatūra, žurnalo „Apskaitos ir mokesčių apžvalga“
straipsniai bei internetinė medžiaga.

Tikimasi, kad šis darbas leis skaitytojui susidaryti objektyvią
nuomonę apie atsargų apskaitos ypatumus, įsigilinti į jos galimybes. Be to,
tikimasi, kad skaitant šį darbą įgytas žinias skaitytojas galės lengviau
pritaikyti praktinėje veikloje. 1. ATSARGŲ SAMPRATA, KLASIFIKAVIMAS BEI REIKŠMĖ ĮMONĖS VEIKLOJE

1.1. Atsargų samprata ir reikšmė
Rinkos sąlygomis, kiekvienos pelno siekiančios įmonės tikslas –
uždirbti pelną. O tam, kad įmonė galėtų veikti, ji turi turėti atsargų.
Atsargos sudaro didelę įmonės turto dalį, o parduotų prekių savikaina
paprastai sudaro didžiausią įmonės sąnaudų dalį pelno (nuostolio)
ataskaitoje. Tai apsprendžia atsargų reikšmę įmonės veikloje.

Nuo 2004 01 01 atsargų apskaitos tvarką Lietuvoje reglamentuoja 9 –
sis Verslo apskaitos standartas (9 VAS „Atsargos“) Pagal 9 – jį Verslo
apskaitos standartą, “atsargos yra trumpalaikis turtas, kurį įmonė
sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus arba per vieną įmonės
veiklos ciklą”. [12, p.92] Kitaip tariant, atsargomis laikomos įmonės
žinioje esančios materialinės vertybės, kurias ji tikisi parduoti arba
tiesiogiai panaudoti gamyboje. Atsargos priskiriamos prie trumpalaikio
turto. “Trumpalaikis turtas – tai turtas, kurį įmonė sunaudoja ekonominei
naudai gauti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą”. [6,
p.315] Nuo ilgalaikio turto atsargos skiriasi tuo, kad iš karto
sunaudojamos įmonės veikloje uždirbant pajamas. Verta pastebėti, kad šie
tai taikytina tik toms įmonėms, kurių pagrindinė veikla remiasi pelno
gavimu, tuo tarpu, tose organizacijose, kurių p
pagrindinis tikslas yra
visuomenės narių poreikių tenkinimas, o ne pelno gavimas, atsargos jokių
pajamų neuždirba, o tik padeda, teikiant paslaugas, geriau tenkinti
visuomenės poreikius.

V. Bagdžiūnienė „Finansinės apskaitos pagrindų“ knygoje atsargas
apibūdina taip: „Atsargos yra trumpalaikis turtas, kuris:

➢ Skirtas prekybai, esant normalios veiklos sąlygoms;

➢ Skirtas gamybos procesui, kai bus pagaminta produkcija, kuri vėliau

bus parduota;

➢ Esantis gamybos procese;

➢ Nebaigtų atlikti darbų ir paslaugų išlaidos (nebaigtos atlikti

auditorių, architektų ir pan. paslaugos)“ [1, p.114]

Norint gerai suvokti atsargų esmę apskaitoje, nepakanka žinoti vien
tik atsargų apibrėžimą, reikia būti susipažinusiam ir su kitomis
pagrindinėmis su atsargomis susijusiomis sąvokomis.

Pirmoji sąvoka yra veiklos ciklas. Veiklos ciklas – tai laikotarpis
nuo veiklos procese naudojamų atsargų įsigijimo iki jų realizavimo už
pinigus arba už lengvai pinigais paverčiamą priemonę.

Kita sąvoka, su kuria neišvengiamai susiduriama apskaitant atsargas,
yra grynoji galimo realizavimo vertė – tai įvertinta pardavimo kaina, esant
įprastoms verslo sąlygoms, atėmus įvertintas gamybos užbaigimo ir galimas
pardavimo išlaidas.

Atsargos, skirtos parduoti, vadinamos prekėmis. Prekės gali būti
dvejopos: tos, kurias įmonė nusipirko, norėdama vėliau perparduoti, ir tos,
kurias įmonė pati pasigamino. 9 VAS prekes apibrėžia taip: “prekės –
turtas, pirktas perparduoti, ir įmonės pagaminta produkcija, skirta
parduoti”[12, p.92].

Sudarant balansą, susiduriama su sąvoka „balansinė atsargų vertė“.
Balansinė atsargų vertė – tai vertė, kuria atsargos yra parodomos balanse.
Jeigu fizinė atsargų būvimo vieta ir nėra įmonėje, jos vis tiek
pripažįstamos atsargomis ir parodomos balanse, jei:

➢ pirkėjams išsiųstos atsargos, kurios balanso sudarymo datą v
vis dar

yra įmonės nuosavybė;

➢ tiekėjų išsiųstos įmonei, bet dar negautos, tačiau kurių nuosavybės

teisė jau priklauso įmonei;

➢ laikinai išsiųstos perdirbti;

➢ saugomos įmonei nepriklausančiose patalpose.

Apibendrintai galima būtų pasakyti, kad atsargų reikšmė įmonės
veikloje yra tikrai didelė. Nepriklausomai nuo to, kokiai klasifikacinei
grupei jos priklausytų (atsargų klasifikacija pateikta kitame skyrelyje),
atsargos turi bene didžiausią reikšmę įmonės pajamų gavimui. 1.2. Atsargų klasifikavimas
Kiekvienoje įmonėje laikomos atsargos gali būti skirtingos, tai
priklauso nuo įmonės veiklos pobūdžio. Todėl būtina gerai žinoti, atsargų
klasifikaciją. Yra išskiriamos tokios pagrindinės atsargų grupės:

• Žaliavos;

• Komplektavimo gaminiai;

• Nebaigta gamyba;

• Pagaminta produkcija;

• Prekės, skirtos perparduoti.

Grafiškai atsargų klasifikavimą vaizduoja 1 paveikslas.

“Žaliavos – tai perdirbimo gamybos elementai, kurie gamybos procese
nėra buvę”. [6,p.315] Žaliavos yra įsigyjamos, siekiant jas perdirbti į
gatavą produkciją. Finansinės apskaitos požiūriu, gamybos ciklo metu
žaliavos pereina tris stadijas. Pirmiausia jos tampa žaliavų atsargomis.
Šias žaliavas perdavus į gamybą ir pradėjus perdirbimo procesą, jos
laikomos nebaigtos gamybos atsargomis. Tai tarpinis etapas tarp žaliavų ir
pagamintos produkcijos atsargų. Pagaminus produkciją, tačiau jos
nepardavus, ji vadinama pagamintos produkcijos atsargomis. Iki galo
nebaigiant gamybos, susidaro nebaigtos gamybos likučiai, kurie balanse
parodomi trumpalaikio turto skyriuje.

1 pav. Atsargų klasifikavimas

Šaltinis: sudaryta autorės

Kaip matome, atsargoms taip pat priklauso ir prekės, skirtos
perparduoti. Nuo kitų atsargų rūšių jos skiriasi tuo, kad pagaminamos ne
pačioje įmonėje, kurioje apskaitomos šios atsargos, o jos perkamos iš kitų
įmonių. 9 – ame Verslo apskaitos standarte šios rūšies atsargos yra
apibūdinamos kaip turtas, skirtas perparduoti.

Svarbu pažymėti, kad žaliavos, komplektavimo gaminiai, nebaigta gamyba
ir pagaminta produkcija yra gamybinės įmonės atsargos, o prekės, skirtos
perparduoti, priklauso prekybinių įmonių atsargoms. APSKAITOS METODAI

2.1. Atsargų įsigijimo ir nurašymo operacijų dokumentavimas
Atsargų įsigijimas. Atsargų įsigijimas turi būti įrodytas juridinę
galią turinčiais dokumentais. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos
pagrindų įstatymas reikalauja, kad dokumentai būtų surašyti ūkinės
operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus. Dokumentai turi turėti
juridinę galią, kurią suteikia privalomi rekvizitai. “Jeigu įsigijimo
dokumente trūksta vieno ar kelių privalomų rekvizitų, leidžiama finansų
ministro tvarka dokumentą papildyti per nustatytą terminą”. [5, p.112]
Pagrindiniai prekių bei kitų atsargų pirkimo ar atsigabenimo dokumentai yra
šie:

• pirminis sąskaitos – faktūros egzempliorius perkant prekes iš įmonės,

kuri nėra PVM mokėtoja;

• pirminis sąskaitos – faktūros egzempliorius perkant prekes iš įmonės

PVM mokėtojos;

• kasos aparato kvitas, perkant prekes parduotuvėse ir iš karto

atsiskaitant grynaisiais;

• laisvos formos apskaitos dokumentas, perkant prekes iš fizinio asmens,

ne PVM mokėtojo ir neturinčio patento;

• krovinio važtaraštis – krovinio atgabenimą patvirtinantis dokumentas.

Antrasis krovinio važtaraščio egzempliorius kartu su kroviniu

išduodamas krovinio gavėjui. Važtaraštį krovinio gavėjas laiko

krovinio buvimo vietoje. Krovinio gavėjas gavęs krovinį važtaraščio

antrame ir trečiame egzemplioriuje įrašo savo vardą, pavardę,

pareigas, nurodo krovinio gavimo datą, laiką ir pasirašo.

Jeigu krovinys gabenamas ne samdytu, o nuosavu transportu, galima
naudoti ne važtaraštį, o PVM sąskaitos – faktūros mėlynąjį egzempliorių,
kuris atstoja važtaraštį. Jis išduodamas kartu su kroviniu gavėjui ir
laikomas krovinio buvimo vietoje.

Jeigu įmonės įsigyjančios atsargų atstovas pasiima krovinį iš įmonės
tiekėjos sandėlio, jam išrašomas įgaliojimas vienu egzemplioriumi. Jį
pasirašo įmonės vadovas ir vyriausias buhalteris, įgaliojimas patvirtinamas
apvaliu antspaudu.

Materialių vertybių įsivežimas iš užsienio turi būti patvirtintas
muitinės deklaracijomis.

Prekių įsigijimo dokumentus prekybos vietoje privalo turėti ir
patentus prekybinei veiklai įsigijusios įmonės ir fiziniai asmenys.

Atsargų nurašymas. Naudojant nuolat apskaitomų atsargų būdą, būtina
dokumentuoti per ataskaitinį laikotarpį išduodamas iš sandėlio atsargas.
Atsargų išdavimo įforminimas priklauso nuo įmonės dydžio, jos veiklos
pobūdžio, sandėlių ūkio organizavimo. Svarbu tai, kad išdavimo dokumentas
nėra reglamentuojamas jokiais norminiais aktais.

Į gamybą atsargos išduodamos pagal svorį, vienetų skaičių ir pan.
Kiekvieną kartą pagal atskirą dokumentą įforminant išduodamas į gamybą
atsargas, susidaro didžiulis dokumentų pluoštas. Įmonėse, kur masiškai
gaminama produkcija, išduodant žaliavas, naudojamos Limitinės kortelės.
Išdavimo limitas apskaičiuojamas pagal tai, kokias produkcijos rūšis ir
kokiais kiekiais reikia gaminti, atsižvelgiant į sunaudojimo normas
pagaminant vienetą. Limitavimas bei normavimas yra įmonės vidinės apskaitos
bei kontrolės reikalas. Kad būtų kontroliuojama, turi būti suinteresuotas
įmonės savininkas. Limitinės kortelės išrašomos dviem egzemplioriais.
Vienas jų duodamas gamybiniam padaliniui, kitas – sandėliui. Pasiimdamas iš
sandėlio žaliavas gamybinio padalinio atsakingas asmuo pateikia
sandėlininkui savo limitinės kortelės egzempliorių, kuriame nurodytas
reikalaujamų atsargų kiekis. Sandėlininkas išduotų atsargų kiekį pažymi
abiejuose limitinės kortelės egzemplioriuose ir išveda jose nepanaudoto
limito likutį. Po to gamybinio padalinio egzemplioriuje pasirašo
sandėlininkas, o sandėlio egzemplioriuje – gamybinio padalinio atsakingas
asmuo. Medžiagų išdavimo iš sandėlio į gamybą negalima laikyti jų
sunaudojimu, nes tai tik jų saugojimo vietos pakeitimas. Apskaitoje t.okia
operacija registruojama taip:

D 2012 Nebaigta gamyba

K 2011 Žaliavos ir komplektavimo gaminiai

Žaliavas galima laikyti sunaudotomis tik tada, kai į gamybinį padalinį
išduotas jų kiekis sutampa su faktiškai sunaudotu kiekiu. Jei žaliavų
limito nepakanka, trūkstamam kiekiui išduoti gali būti išrašomi
Reikalavimai. Reikalavimai išrašomi dviem egzemplioriais, nurodant
reikalaujamą ir faktiškai išduotą kiekį. Visus atsargų išdavimo dokumentus
pasirašo įmonės vadovo įsakymu patvirtinti asmenys. Išdavimui kontroliuoti
šių asmenų sąrašas su parašų pavyzdžiais iš anksto pateikiamas sandėliui. 2.2. Atsargų įsigijimo ir pasigaminimo savikaina
Atsargų įsigijimo savikaina. Galima išskirti dvi atsargų įsigijimo
vertės dalis:

• Pirkimo kaina;

• Visos kitos išlaidos, susijusios su atsargų atsigabenimu į įmonę.

Pagal 9 vas „Atsargų įsigijimo savikainą sudaro pirkimo kaina,
pakoreguota atlikto pirktų atsargų nukainojimo ir gautų nuolaidų sumomis“.
[12, p.93] Visas kitas išlaidas sudaro visi su pirkimu susiję negrąžintini
mokesčiai (muitai, akcizai ir t.t.) bei transportavimo, pakrovimo,
iškrovimo, draudimo kelyje, paruošimo naudojimui ir kitas tiesioginės
išlaidos, susijusios su atsargų įsigijimu. Tuo atveju, kai sumos yra
nereikšmingos, atsargų gabenimo, sandėliavimo ir kitos išlaidos gali būti
pripažintos sąnaudomis (pardavimo savikaina) tą patį laikotarpį, kai buvo
patirtos. 9 VAS numato, kad „į atsargų įsigijimo savikainą neįskaitomas
mokėtinas pridėtinės vertės mokestis, išskyrus tuos atvejus, kai šis
mokestis negrąžintinas, o jo pripažinimas ataskaitinio laikotarpio veiklos
sąnaudomis reikšmingai iškraipytų įmonės veiklos rezultatus“. [12, p.93]

Su atsargų nukainojimais ir nuolaidomis susiję atsargų pirkimo kainos
koregavimai apskaitoje parodomi taip:

1. Jeigu atsargos yra parduotos, koreguojama parduotų prekių savikaina,

ją mažinant nuolaidų ir nukainojimo suma;

2. Jeigu atsargos dar neparduotos, koreguojama atsargų įsigijimo

savikaina, ją mažinant nuolaidų ir nukainojimo suma, tenkančia

neparduotoms atsargoms. Tačiau jei to padaryti neįmanoma arba

netikslinga ir jei sumos reikšmingai neiškraipytų finansinės

atskaitomybės, koreguojama parduotų prekių savikaina.

Kai atsargų judėjimo ir jų likučių ataskaitinio laikotarpio pabaigoje
traukti į apskaitą faktine įsigijimo savikaina netikslinga arba neįmanoma,
gali būti taikomi kiti įvertinimo būdai. Pavyzdžiui, mažmeninių kainų
būdas, kuris dažnai taikomas mažmeninėje prekyboje vertinti dideliam
kiekiui greitai kintančio asortimento atsargų, kurių pelningumas yra
panašus. Šiuo atveju atsargų savikaina nustatoma iš atsargų likučių,
įvertintų pardavimo kainomis, atimant bendrojo pelno dalį, kuri dažniausiai
apskaičiuojama naudojant vidutinį kiekvienos prekių rūšies bendrojo pelno
procentą.

Atsargų įsigijimas įforminamas sutartimi tarp įmonės pirkėjos ir
įmonės tiekėjos. Sutartyse nurodoma tiekiamų atsargų nomenklatūra, kiekis,
savybės, kainos, tiekimo terminai, pristatymo sąlygos, mokėjimo sąlygos i
pan. Už sutartyse numatomų sąlygų nevykdymą gali būti numatomos įvairios
sankcijos, baudos netesybos, delspinigiai. Atsargų pirkimo – pardavimo
sutartyse turi būti aiškiai apibrėžtas nuosavybės teisių perdavimo momentas
įmonės tiekėjos įmonei pirkėjai. Jei sutartyse nebuvo numatytas nuosavybės
perdavimo momentas, tai nuosavybės teisė atsiranda nuo daikto perdavimo
momento. Dažniausiai nuosavybės teisė atsiranda tada, kai dokumentaliai
užfiksuojamas įsipareigojimas mokėti ir atsiranda teisė reikalauti perkamų
vertybių.

Už valiutą įsigytos atsargos apskaitoje pajamuojamos nuo turto pirkimo
dienos valiutos kursu. Perkant prekę už valiutą iš užsienio, neteisinga jas
pajamuoti pagal muitinę vertę. Tai nėra įsigijimo vertė. Perkant prekes iš
užsienio, turi būti pateikta muitinei:

• sutartis;

• sąskaita – faktūra;

• transporto ir draudimo dokumentai (jei priklausomai nuo pristatymo

sąlygų jie yra įforminti);

• transporto paslaugų apmokėjimo dokumentas (jei sąskaita apmokėta),

transporto išlaidų sąskaita (jei ji neapmokėta) arba transporto

išlaidų kalkuliacija (jei prekės pristatytos nuosavu transportu).

Atsargų įsivežimas iš užsienio turi būti patvirtintas muitinės
deklaracijomis, neturint muitinės deklaracijos, negalima pajamuoti
atsivežtų iš užsienio atsargų pagal pirkimo užsienyje dokumentus.

Atsargų pasiga.minimo savikaina. Atskiros įmonės atsargas (produkciją)
gali pasigaminti savo jėgomis. Šios atsargos įvertinamos pasigaminimo
savikaina. Pagamintų per ataskaitinį laikotarpį atsargų (produkcijos)
savikainą sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos.
„Tiesioginės gamybos išlaidos – tai išlaidos, kurias be žymių sąnaudų
galima tiesiogiai priskirti gaminamai produkcijai“. [12, p.93] Dažniausiai
tai pagrindinių žaliavų (medžiagų), komplektuojamų gaminių ir tiesioginio
darbo užmokesčio išlaidos.

Pagrindinių žaliavų (medžiagų) išlaidos – tai medžiagos, kurios
sunaudotos produkcijos gamyboje ir sudaro materialųjį jos pagrindą, arba
įeina į produkcijos sudėtį, tampa gaminio dalimi ir be žymių sąnaudų gali
būti priskirtos konkretiems gaminiams ar jų grupėms.

Tiesioginio darbo užmokesčio išlaidoms priskiriama tik pagrindinių
darbuotojų, tiesiogiai dalyvaujančių produkcijos gamyboje, darbo užmokestis
ir su juo susiję mokesčiai (socialinio draudimo įmokų 31%), kurie be
didelių papildomų sąnaudų gali būti priskirti konkretiems gaminiams ar jų
grupėms.

Netiesioginės gamybos išlaidos – tai išlaidos, kurios susijusios su
produkcijos gamyba, bet kurias sunku ar neįmanoma priskirti konkrečiai
produkcijos rūšiai. Tai dažniausiai būna išlaidų komponentai, susiję su
dviem ar daugiau gaminių grupių, produkcijos rūšių. Šioms išlaidoms
priskiriama pagalbinių medžiagų išlaidos – tai gamybos metu sunaudotos
medžiagos, kurios į gaminio sudėtį tiesiogiai neįeina, arba, sudarydamos
gaminio dalį, nėra tokios reikšmingos, kad būtų galima priskirti prie
pagrindinių išlaidų. Netiesioginėms gamybos išlaidoms dar priskiriamos
netiesioginio darbo užmokesčio išlaidos (tiesiogiai produkcijos
negaminančių, bet susijusių su gamyba darbuotojų darbo užmokestis ir
socialinis draudimas), gamybos cechų apšildymo, apšvietimo, energijos
išlaidos, gamybinių pastatų ir įrenginių nusidėvėjimas, eksploatacijos,
remonto ir kitos išlaidos.

Svarbu tai, kad į atsargų pasigaminimo savikainą nėra įtraukiamos
ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudos, kurias sudaro pardavimų,
bendrosios ir administracinės sąnaudos.

Apibendrinus galima pasakyti, kad kriterijai, pagal kuriuos įmonė
gamybos išlaidas priskiria tiesioginėms ar netiesioginėms išlaidoms, yra
nustatomi pačios įmonės, atsižvelgus į jos gamybos specifiką. 2.3. Atsargų įvertinimas grynąja galimo realizavimo verte
Apskaitoje ir finansinėje atskaitomybėje atsargų įkainojimas gali būti
nevienodas. (2 pav.) Atsargos apskaitoje įvertinamos įsigijimo
(pasigaminimo) savikaina, o sudarant finansinę atskaitomybę jos įvertinamos
įsigijimo (pasigaminimo) savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte,
atsižvelgiant į tai, kuri iš jų yra mažesnė. Įmonių veikloje galima
situacija, kai tam tikros atsargos nuvertėja ir gali būti parduodamos už
kainą, kuri yra žemesnė už tų atsargų įsigijimo (pasigaminimo) savikainą.
Tai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios atsargos įvertinamos grynąja
galimo realizavimo verte, nelaukiant jų pardavimo.

2 pav. Atsargų įkainojimas

Šaltinis: A. Ivanauskienė. Buhalterinės apskaitos pradmenys

Grynoji galimo realizavimo vertė gali būti mažesnė nei atsargų
įsigijimo (pasigaminimo) savikaina, kai:

➢ “Atsargos sugedo arba buvo sugadintos;

➢ Paseno morališkai;

➢ Jų pardavimas įmonei nuostolingas dėl pasirinktos įmonės pardavimo

politikos;

➢ Išaugo jų gamybos užbaigimo arba pardavimo išlaidos;

➢ Sumažėjo šių atsargų rinkos kaina”. [6, p.182]

Pagal 9 – jį Verslo apskaitos standartą, atsargų įsigijimo
(pasigaminimo) savikaina ir grynoji galimo realizavimo vertė apibrėžiama
taip:

• “Įsigijimo (pasigaminimo) savikaina – sumokėta (mokėtina) pinigų ar

pinigų ekvivalentų suma ar kito mainais atiduoto ar sunaudoto turto,

kuris naudojamas įsigijant ar gaminant turtą, vertė.

• Grynoji galimo realizavimo vertė – tai įvertinta pardavimo kaina,

esant įprastoms verslo sąlygoms, atėmus įvertintas gamybos užbaigimo

ir galimas pardavimo išlaidas”.[12, p.92]

“Toks atsargų nuvertinimas nelaukiant jų pardavimo nulemtas dviejų
apskaitos principų – atsargumo ir palyginimo”. [7, p.13] Atsargumo
principas reikalauja, kad įmonė pasirinktų tokius apskaitos būdus, kuriuos
taikant turto vertė balanse negalėtų būti nepagrįstai padidinta. Pritaikius
šį principą atsargų apskaitos analizei, išplaukia, kad jei finansinės
atskaitomybės sudarymo dieną dėl įvykusio atsargų nuvertėjimo tapo
akivaizdu, kad įmonė iš šių atsargų negaus planuotos ekonominės naudos, tai
tokių atsargų vertė atskaitomybės sudarymo dieną yra nepagrįstai padidinta.
Vadovaudamasi atsargumo principu, įmonė turi nuvertinti atsargas iki tos
sumos, kurią įmonė galėtų gauti realizavusi atsargas, o susidaręs skirtumas
pripažįstamas ataskaitinio laikotarpio nuostoliu dėl atsargų nukainojimo.

Palyginimo principas reikalauja, kad per ataskaitinį laikotarpį
uždirbtos pajamos būtų palygintos su sąnaudomis, patirtomis toms pajamoms
uždirbti. “Todėl jeigu įmonė atsargų nuvertėjimo žemiau įsigijimo
savikainos nepripažins sąnaudomis tą ataskaitinį laikotarpį, kada šis
nuvertėjimas įvyko, tai reikš, kad įmonė nuostolį dėl atsargų nuvertėjimo
atidėjo būsimiems laikotarpiams, kada įvyks atsargų pardavimas”. [7, p.13]
Tokiu būdu yra pažeidžiamas palyginimo principas, nes tiek faktinis atsargų
nuvertėjimas, tiek sąnaudų patyrimas įvyksta vieną ataskaitinį laikotarpį –
kai atsargos parduodamos.

1 lentelėje parodytas atsargų nukainojimas iki grynosios galimo
realizavimo vertės pagal atskirus atsargų vienetus ir jų grupę:

1 lentelė. Atsargų nukainojimas iki grynosios galimo realizavimo vertės
|Rodikliai |Atsargų vertė, Lt |Atsargų vertės nustatymas, |
| | |Lt |
| |įsigijimo |grynoji |pagal |pagal atsargų|
| |(pasigaminimo)|galimo |atskirus |grupes |
| |savikaina |realizavimo |vienetus | |
| | |vertė | | |
|Baldai: | | | | |
|biuro kėdė |120.00 |130.00 . |120.00 | |
|biuro |235.00 |220.00 |220.00 | |
|stalas | | | | |
|virtuvinis |148.00 |145.00 |145.00 | |
|stalas | | | | |
|lova |330.00 |350.00 |330.00 | |
|spintelė |470.00 |490.00 |470.00 | |
|Iš viso |1303.00 |1335.00 |1285.00 |1303.00 |
|baldų | | | | |

Šaltinis: sudaryta autorės

Nukainojant atsargas iki grynosios realizavimo vertės, teisingiausia
informacija gaunama, atsargas nukainojant pagal kiekvieną atsargų vienetą,
tačiau tam tikrais atvejais tai yra netikslinga arba neįmanoma, tokiais
atvejais gali būti nukainojamos vienarūšių atsargų grupių atsargos.

Apibendrinant atsargų įvertinimo grynąja galimo realizavimo verte
metodą, galima būtų paminėti, kad žemiau įsigijimo savikainos nuvertėjusių
atsargų nukainojimas iki grynosios galimo realizavimo vertės, nelaukiant jų
pardavimo leidžia įmonei atspindėti balanse atsargas ta verte, kuri nėra
nepagrįstai padidinta, taip pat leidžia tiksliau palyginti per ataskaitinį
laikotarpį uždirbtas pajamas su toms pajamoms uždirbti patirtomis
sąnaudomis. 2.4. Atsargų įkainojimo ir apskaitos metodai
Atsargų įkainojimo problema yra viena iš daugiausiai ginčų keliančių
problemų apskaitos teorijoje ir praktikoje. Tai motyvuojama tuo, kad prekių
atsargų vertė turi įtakos bendrųjų pajamų apskaičiavimui. Vadinasi, ji
lemia ir pelno mokesčių, privalomų mokėti valstybei, dydį. Todėl
valstybinės mokesčių inspekcijos taip pat yra suinteresuotos tiksliai
pasirinkti atsargų įkainojimo metodą. O firmų buhalteriai dažnai turi
spręsti dvi prieštaringas problemas: tiksliai apskaičiuoti pajamas ir
kartu mažinti pelno mokesčius.

Atsargos, kaip ir ilgalaikis turtas finansinėje atskaitomybėje
parodomas įvertinus jį atsargų faktine savikaina – ta kaina, kurią įmonė
sumoka už atsargas, pirkdama arba pati jas pasigamindama. Bėgant laikui,
prekių ir žaliavų kainos nuolatos keičiasi, be to, tos pačios prekės gali
būti perkamos vienu metu ir už skirtingą kainą. Tokiu atveju iškyla
problema, nes dažniausiai apskaitininkai nežino, kiek pati įmonė sumokėjo
už vieną ar kitą parduotą prekę. Tada iškyla uždavinys – kuo tiksliau
nustatyti parduotų prekių savikainą ir sandėlyje likusių prekių vertę, o
tam reikia žinoti, kokia tvarka buvo parduotos skirtingų kainų prekės.
Tačiau dažniausiai praktikoje tiksliai nustatyti parduotų ar sandėlyje
likusių prekių savikainą neįmanoma arba labai brangu, todėl dažniausiai
neįmanoma griežtai susieti kiekvienos prekės judėjimo su tos prekės kainos
judėjimu. Tam apskaitoje yra taikomi įvairūs atsargų įkainojimo metodai.

Dažniausiai taikomi atsargų įkainojimo metodai. “Paprastai atsargos
įkainojamos vienu iš labiausiai paplitusių keturių metodų, kurių kiekvienas
pagrįstas skirtinga sutartine kainos judėjimo nuostata”: [8, p.391]

• Konkrečių kainų metodas;

• FIFO metodas;

• LIFO metodas;

• Vidutinių kainų metodas.

Konkrečių kainų metodas. Taikant šį būdą, parduotos prekės savikaina
įvertinama konkrečiai jos pirkimo (pasigaminimo) kaina. Naudojant šį
metodą, daroma prielaida, kad žinoma, kokie konkretūs atsargų vienetai
parduoti, o kokie liko atsargose. Šis atsargų įkainojimo būdas nėra labai
plačiai paplitęs, nes dažnai būna sunku ir nepraktiška stebėti konkrečių
vienetų pardavimą, be to, jei įmonės sandėlyje yra kitų kitomis dienomis ir
kitomis kainomis pirktų prekių, gali pasitaikyti situacija, kad įmonės
vadybininkai, taikydami šį metodą, gali manipuliuoti pelnu, dirbtinai jį
padidindami arba sumažindami.

FIFO metodas (first – in, first – out, t.y. pirmas įeina, pirmas
išeina). “Šis būdas taikomas tada, kai tiksliai nežinoma, kurios prekės per
ataskaitinį buvo parduotos (sunaudotos), o kurios liko sandėlyje”. [8,
p.392] Šis metodas grindžiamas prielaida, kad anksčiausiai pirktos atsargos
turi būti pirmiausia realizuojamos ar sunaudojamos gamyboje. Jei
laikotarpio pabaigoje lieka atsargų likutis, jis įkainojamas paskutinių
pirkimų partijų kainomis, nes, pagal prielaidą, anksčiausiai pirktų atsargų
ataskaitinio laikotarpio pabaigoje įmonėje nebelieka. Šis metodas gali būti
taikomas daugelyje skirtingų įmonių, jį taikyti lengva, nes yra gana
paprastas. Problemų taikant šį metodą, gali kilti tik tada, jei yra staigūs
kainų svyravimai.

LIFO metodas (last – in, first – out, t.y. paskutinis įeina, pirmas
išeina). Šis metodas, kaip ir FIFO, taikomas tada, kai tiksliai nežinoma,
kokios prekės per ataskaitinį laikotarpį buvo parduotos (sunaudotos), o
kurios liko sandėlyje. Šis būdas pagrįstas tuo, kad, išduodant atsargas
gamybai ar nurašant parduotas prekes, produkciją, jos įkainojamos
paskutinių pirkimų partijų kainomis. Vėliausiai įsigytos atsargos nurašomos
pirmiausiai, t. y. iš sandėlio išduodamos atsargos įkainojamos paskutinio
pirkimo kainomis. Atsargų likučiai ataskaitinio laikotarpio pabaigoje
įkainojami anksčiausių pirkimų partijų kainomis. Vis dėlto, prie.laida, kad
pirmiausia parduodamos (sunaudojamos) vėliausiai nupirktos prekės
(atsargos), o pradinis prekių likutis dažniausiai lieka ir laikotarpio
pabaigos likučiu, daugelyje įmonių neatitinka tikrovės, nes kainos kinta, o
atsargų likučiai lieka įvertinti senomis kainomis. Pažymėtina, kad “taikant
LIFO metodą, laikomasi nuomonės, jog informacija apie kainų judėjimą ir
tikslesnis įmonės veiklos rezultatų apskaičiavimas yra svarbiau nei fizinio
prekių judėjimo vaizdavimas apskaitoje ir atskaitomybėje ir atsargų likučio
įvertinimas balanse, dėl to, kad laikotarpio pabaigoje prekių likutis
įvertinamas pačių pirmųjų pirkimų ir pradinio likučio kainomis, balanse
atspindima likusių prekių vertė dažniausiai visiškai nesutampa su realia tų
atsargų rinkos kaina.”[8, p.394] Analizuojant įmonės balansą ir vertinant
finansinės analizės rodiklius, į tai reikia atsižvelgti. LIFO šalininkai
teigia, kad tiksliausiai atsargos įvertinamos, kai einamosios išlaidos
prekėms įsigyti atitinka realizacijos pajamas, nesvarbu, kokios prekės buvo
realizuotos. Pasikeitus kainoms ir naudojant LIFO metodą, paduotų prekių
kainos tiksliau atitiks bendrą kainų lygį j ų realizavimo metu.

Vidutinių kainų metodas. Šis metodas patogus naudoti vienarūšio
asortimento atsargų apskaitoje. Naudojant šį metodą, daroma prielaida, kad
visų per ataskaitinį laikotarpį turimų atsargų vertė yra vienoda,
nepriklausomai nuo pirkimo kainos ir laiko. Atsargos, esančios ataskaitinio
laikotarpio pradžioje ir gautos per ataskaitinį laikotarpį įvertinamos
vidutinėmis kainomis.

Apskaitant atsargas periodiškai, apskaitomų atsargų būdu naudojamas
svertinio vidurkio metodas, kur vidutinė vieneto kaina nustatoma dalijant
atsargų vertę iš vienetų skaičiaus. Šia vidutine vieneto kaina įvertinamas
atsargų likutis laikotarpio pabaigai ir sunaudotų atsargų kiekis.

Apskaitant atsargas nuolat apskaitomų atsargų būdu, naudojamas
slenkančio vidurkio metodas, kurio esmė ta, kad po kiekvienos atsargų
gavimo operacijos skaičiuojama nauja vidutinė vieneto kaina ir kiekvieną
kartą perskaičiuojama atsargų likučio ir nurašytų atsargų vertė. Kad giliau
išsiaiškintume slenkančių vidurkių metodą, aptarsime jį, iliustruodami
pavyzdžiu.

Tarkime, turime tokius įmonės duomenis apie atsargų pirkimus ir
pardavimus 20X4 m. balandžio mėnesį[1]:

2 lentelė. Nuolat apskaitomų atsargų slenkančio vidurkio metodas
|Data |Pirkimai |Pardavimai |Atsargų likutis |
|Kovo 02 |Likutis |4 |20 |80 |
|Kovo 10 |Pirkta |6 |22 |132 |
|Kovo 23 |Pirkta |10 |25 |250 |
|Iš viso | |20 | |462 |
|Kovo 31 |Likutis |4 | | |
|Parduotos | |16 | | |
|prekės | | | | |

Atsargų įkainojimas FIFO metodu

|Data |Operacija |Kiekis, vnt |Kaina, Lt |Suma, Lt |
|Kovo 02 |Likutis |4 |20 |80 |
|Kovo 10 |Pirkta |6 |22 |132 |
|Kovo 23 |Pirkta |10 |25 |250 |
|Iš viso | |20 | |462 |
|Kovo 31 |Likutis |2 |25 |50 |
| | |2 |22 |44 |
|Likutis iš | |4 | |94 |
|viso | | | | |
|Parduotos | |16 | |368 |
|prekės | | | | |

Atsargų įkainojimas LIFO meto.du

|Data |Operacija |Kiekis, vnt |Kaina, Lt |Suma, Lt |
|Kovo 02 |Likutis |4 |20 |80 |
|Kovo 10 |Pirkta |6 |22 |132 |
|Kovo 23 |Pirkta |10 |25 |250 |
|Iš viso | |20 | |462 |
|Kovo 31 |Likutis |2 |20 |40 |
| | |2 |22 |44 |
|Likutis iš | |4 | |84 |
|viso | | | | |
|Parduotos | |16 | |378 |
|prekės | | | | |

Atsargų įkainojimas konkrečių kainų metodu

|Data |Operacija |Kiekis, vnt |Kaina, Lt |Suma, Lt |
|Kovo 02 |Likutis |4 |20 |80 |
|Kovo 10 |Pirkta |6 |22 |132 |
|Kovo 23 |Pirkta |10 |25 |250 |
|Iš viso | |20 | |462 |
|Kovo 31 |Likutis |2 |20 |40 |
| | |1 |22 |22 |
| | |1 |25 |25 |
|Likutis iš | |4 | |87 |
|viso | | | | |
|Parduotos | |16 | |375 |
|prekės | | | | |

Atsargų įkainojimas vidutinių kainų (svertinio vidurkio) metodu

|Data |Operacija |Kiekis, vnt |Kaina, Lt |Suma, Lt |
|Kovo 02 |Likutis |4 |20 |80 |
|Kovo 10 |Pirkta |6 |22 |132 |
|Kovo 23 |Pirkta |10 |25 |250 |
|Iš viso | |20 | |462 |
|Kovo 31 |Likutis |4 |23.10 |92.40 |
|Parduotos | |16 | |369.60 |
|prekės | | | | |

2 priedas. Atsargų apskaitos dokumentai „Vievio palaikomojo gydymo ir
slaugos ligoninėje“

1. Važtaraštis (reikalavimas)

VAŽTARAŠTIS (REIKALAVIMAS) NR. ——-

Formos Nr. 434 SVDK —-

–m. —- mėn. –d.

Centralizuota buhalterija ————————-
|kodai |
|0504234|
| |
| |

Biudžetinės klasifikacijos skyrius—————

Įstaiga————————

Skyrius———————–

Materialiai atsakingas asmuo (MAA)————

Kontrolinė suma

Pagrindas (tikslas)————

|Gavėjas |Išdavėjas |Operaci|
| | |jos |
| | |rūšis |
|įstaig|MAA |Įstaiga |MAA | |
|a | | | | |
| | | | | |

|Materialin|Matavimo|Nomenklatūrinis |Kiekis |kaina |Suma |
|ių vetybių|vienetai|numeris | | | |
|pavadinima| | | | | |
|s, rūšis, | | | | | |
|dydis | | | | | |
| | |debetas|kredita|pareikala|išduota| | |
| | | |s |uta | | | |
|1 |2 |3 |4 |5 |6 |7 |8 |
| | | | | | | | |
| | | | | | | | . |

IŠDAVĖ ——– ———————– ———————

(pareigos) (parašas)

(pavardė)

GAVO ———– ——————– ——————–



(pareigos) (parašas)

(pavardė)

—-m. ————————- mėn. —–d.

2. Vaistų atsargų apskaitos žurnalo fragmentas

Vaistų atsargų apskaitos

ŽURNALAS

Vaisto pavadinimas —————

Matavimo vienetas——-Vieneto kaina, Lt ———– Likutis metų

pradžioje ——

PAJAMOS

|data |Dokumento |Dokumento|Kiekis |
| |pavadinima|Nr. | |
| |s | | |
| | | | |
| | | | |
| | | | |

IŠLAIDOS

|Dieno|Mėnesiai |
|s | |

|sausis |vasaris |kovas |balandis |gegužė |birželis |liepa |rugpjūtis

|rugsėjis |spalis |lapkritis |gruodis | |Iš viso išlaidų | | | | | | | | |

| | | | |Mėn. likutis | | | | | | | | | | | | | |

———————–
[1] Duomenys sugalvoti autorės
[2] Žiūrėti 2 priede
[3] Žiūrėti 2 priede

———————–

Prekės, skirtos perparduoti

Pagaminta produkcija

Nebaigta gamyba

Atsargos

Žaliavos ir komplektavimo gaminiai

Nebaigta gamyba

Pagaminta produkcija

Atsargos įkainojamos

Registruojant apskaitoje

Sudarant finansinę atskaitomybę

Registruojant apskaitoje

Registruojant apskaitoje

Sudarant finansinę atskaitomybę

Atsargos įkainojamos

Leave a Comment