Turinys
Turinys 1ĮVADAS 21. Apskaitos samprata 31.1.Informacija valdymo sistemoje 31.2.Apskaitos informacija ir jos vartotojai 41.3.Apskaitininko profesija 52. Apskaitos principai 72.1. Bendrieji apskaitos principai 7Išvados 14Literatūra 15ĮVADASPats žodis „apskaita” nusako ekonominę savo reikšmę. Ji atlieka svarbųvaidmenį žmogaus gyvenime, gamyboje ir valstybėje. Be apskaitos neįmanomajokia gamyba. Žmogus nuo pat gyvenimo pradžios mokosi apskaitos pradmenų.Pavyzdžiui, jau vaikai žino, kiek ir kokių turi žaislų; šeima skaičiuojasavo pajamas ir išlaidas, svarsto jų naudojimą ir t.t. Apskaita dažnai vadinama universalia, tarptautine verslo kalba, tuopabrėžiant jos svarbą ekonominiame procese. Kaip ir kiekviena kita kalba,apskaita naudojama perduoti informacijai, šiuo atveju – finansineiinformacijai. Ši kalba turi specialų žodyną, dėsningumus ir ribojimus,normas ir taisykles. Jos paskirtis – periodiškai nustatyti ir parodytiturto ir finansinių interesų į H ryšį. Apskaitos budus pirmasis paskelbė pranciškonų vienuolis italas LucaPačiolis, gyvenęs Italijoje XV amžiuje; tačiau jo atradimas išlaikėšimtmečių bandymus ir sėkmingai naudojamas mūsų laikais. Tiesa, jis tapokur kas sudėtingesnis ir tobulesnis. Darbo tikslas – išanalizuoti apskaitos samprata ir principus. Darbo uždaviniai: ➢ Apskaitos samprata; ➢ Svarbiausi apskaitos organizavimo principai. 1. Apskaitos samprataApskaita (accounting) – tai įmonės (firmos) ar kito kokio norsekonominio objekto finansinių operacijų registravimo, klasifikavimo irkaupimo procesas; tai skaitinių duomenų rinkimas ir tvarkymas. Bendrai šiuolaikinę apskaitą galima apibrėžti kaip informacinęsistemą, kuria remiantis matuojama, apdorojama ir perduodama finansinėinformacija apie tam tikrą ekonominį subjektą. Požiūris į apskaitą, kaip įinformacinę sistemą. Kaip matome, apskaita, kaip grįžtamas ryšys, jungiaūkinę veiklą ir asmenis, priimančius sprendimus. Būtent apskaita suteikiareikalingą informaciją sprendimams priimti. Apskaitą sudaro šie tryspagrindiniai elementai: ➢ Matavimas – atliekamas registruojant visas finansines operacijas (transakcijas’); ➢ Apdorojimas – atliekamas saugant finansinių operacijų ir jų apdorojimo duomenis; ➢ Perdavimas – atliekamas ruošiant finansines ataskaitas asmenims,
priimantiems sprendimus. Siekiant, kad visa apskaitos sistema būtų efektyvi, t.y. veiksminga,reikia laikytis bent šių trijų sąlygų: ➢ Užtikrinti informacijos slaptumą, atskiriant išorinę – viešąją – ir vidinę atskaitomybę. Ypač tai aktualu rinkos sąlygomis. ➢ Sumažinti apskaitos išlaidas, užtikrinant minimalų, bet pakankamą informacijos kiekį, tinkamai organizuojant ir mechanizuojant apskaitą. ➢ Operatyviai pateikti kokybišką informaciją vartotojams, organizuojant optimalius informacijos srautus, tinkamai ją apdorojant ir perdirbant. 1.1.Informacija valdymo sistemojeViena iš svarbiausių sėkmingo verslo plėtojimo sąlygų – deramasinformacijos, ypač apskaitinės, reikšmės įvertinimas ir sugebėjimastinkamai pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis. Informacija reikalingasprendimams priimti yra labai įvairi ir jos tiek daug, kad visos vienu metupraktiškai neįmanoma suvokti. Laimei šito nė nereikia, jei valdymo aparatodarbuotojai racionaliai paskirstys pareigomis. Tuomet tik vadovams reikėtųsusipažinti su platesnio spektro duomenimis, tačiau jie jau būtų pakankamaiapibendrinti, taigi ir jų kiekis taip pat neturėtų būti labai didelis. Kiekvienas žmogus priima tik tuo laiku jam aktualią informaciją, irdažnai net nesąmoningai atmeta nereikšmingus jam duomenis. Kibernetikaitokius beverčius duomenis vadina informaciniu triukšmu. Žmonėms kuriantiemsir perduodantiems atitinkamas žinias visuomet būtina žinoti, kadinformacijos kaip ir visų kitų vertybių (netgi pinigų) gali būti per daug.Popierinių pinigų perteklius valstybėje gali sukelti infliaciją. Savotiški“infliaciniai” procesai galimi ir valdymo sistemose, kuriose kaip teigiakibernetikai, nieko, išskyrus duomenų apdorojimą bei jų judėjimą, ir nėra. Beverčiai duomenys ne tik nenaudingi menedžeriams, bet ir žalingi, nesužgožia vertingas žinias. Žmonės palyginti lengvai įsivaizduoja materialinių vertybių judėjimą,tačiau kur kas sunkiau suvokia nematerialius, iš jų ir informacinius,srautus. Tuo tarpu kiekvienas valdymo srities darbuotojas turi aiškiaisuvokti duomenų judėjimą įmonėje, ir suprasti valdymui naudingosinformacijos formavimo dėsningumus.2 Apskaitos informacija ir jos vartotojai
Apskaitos informacija yra iš patikimo šaltinio gauti ir tinkamaiužregistruoti apskaitos, daugiausia finansinės, duomenys, kuriuos naudojasavarankiški ūkiniai vienetai – įmonės, jų valdymo procese, arba kuriepotencialiai ir ateityje gali būti naudingi valdytojams bei kitiemsapskaitos informacijos vartotojams. Apskaitos požiūriu įmonė yra savarankiškas ūkinis vienetas, atribotasnuo kitų įmonių ir savininkų. Visose laisvos rinkos šalyse labai paplitęs teiginys, jog apskaita yraverslo kalba. Tai teisinga nuostata, nes neturėdami duomenų apie verslosėkmę ar turtą, kuriuo disponuoja įmonė, tos įmonės darbuotojaipaprasčiausiai negalėtų susikalbėti. Įmonės vadovai neįstengtų susišnekėtisu savininkais bei kitų įmonių vadovais, pirkėjais, tiekėjais. Juk įmonėssteigiamos tam kad uždirbtų pelną ir didintų savininkų turtą, išreiškiamąpinigais. Įvairūs specialistai puikiausiai gali susikalbėti universaliaapskaitos kalba, viską išreiškiančia visuotiniu pinigų matu. Šio matopagrindu visus duomenis ir formuoja apskaitininkai, pateikdami žinias apieįmonės turtą, jos savininkus bei turto panaudojimo efektyvumą – juk įmonėsveiklos procese turto nuolat turi daugėti, nebent dalį jo išsidalintųsavininkai, arba įmonė nuolatos patirtų nuostolius. Ne tik pati apskaitos informacija bet ir jos vartotojai pasižymi gausair įvairove. Tai natūralus reiškinys, nes apskaita turi būti vykdomakiekvienoj įmonėj, be to įvairiais tikslais. Neformaliai veikiančioseįmonėse ir apskaita vedama tvarkingai. Tikrai sunku būtų rasti ilgesnįlaiką sėkmingai dirbančią įmonę, kurios valdytojai nesiorientuotų kokiuturtu disponuoja ir kaip jis naudojamas. Konkurentai, turintys kokybiškąapskaitos informaciją anksčiau ar vėliau nukonkuruotų tokią įmonę. Kalbantapie apskaitos informaciją, skiriami apskaitos informacijos ir finansinėsatskaitomybės vartotojai. Pagrindiniai apskaitos informacijos vartotojai yra tiesiogiaisuinteresuoti įmonės vidiniai vartotojai, o svarbiausia iš jų įmonės
savininkai (AB-se – akcininkai). Verslo nesėkmės atveju jie rizikuojaprarasti visą investuotą į įmonę turtą, todėl nuol…at turi domėtis ne tikįmonės veiklos pelningumu, bet ir turto, kuriuo disponuoja įmonė, suma,taip pat kam priklauso šis turtas, t.y. jo savininkais. Pirmiausiavadovaudamasis apskaitos informacija, akcininkai priima sprendimą parduotiarba neparduoti turimas akcijas, o potencialūs savininkai sprendžia arverta įsigyti šių arba įmonės išleistų naujų akcijų. Svarbiausias duomenų šaltinis, kuriuo apsispręsdami vadovaujasiakcininkai, yra metinė finansinė atskaitomybė. Remdamiesi ja savininkainumato ir verslo plėtojimo politiką. Sprendžiant ar įmonės administracijaper ataskaitinį laikotarpį gerai vykdė savo pareigas ir tuo pagrindu renkaįmonės vadovus naujam ataskaitiniam laikotarpiui. Metinės finansinėsatskaitomybės parengimo akcininkams teisingumą turi patvirtinti jų samdytasauditorius, o pati atskaitomybė parengiama taip, kad joje būtų pakankamaiinformacijos minėtiems klausimams spręsti, bet drauge nebūtų išduodamosįmonės komercinės paslaptys. Ne visa apskaitos informacija prieinama įmonės savininkams. Jiemspateikiami duomenys, kurių reikia minėtiems sprendimams priimti (šią teisęjiems garantuoja įstatymai). Tačiau paprastai jiems nebūna prieinamainformacija, atskleidžianti įmonės komercines paslaptis, pvz. Įmonėstiekėjų ar pirkėjų sąrašai, ypač su perkamu ar parduodamu vertybiųkainomis. Tai suprantama, nes priešingu atveju konkuruojančių įmoniųsavininkai nusipirkę konkurentų įmonės išleistų akcijų, galėtų sužinotivisas jų komercines paslaptis.3 Apskaitininko profesija
Apskaita atsirado daugiau kaip prieš tūkstantmetį iki mūsų eros. Šioamžiaus pabaiga paženklinta itin reikšmingu apkaitai įvykiu – 1494m. garsusitalų matematikas, vienuolis pranciškonas L. Pačiolis, Venecijojeišleistoje knygoje “Aritmetikos, geometrijos mokymo apie proporcijas irsantykių visuma” pirmą kartą aprašė dvejybinę apskaitos sistemą. IX skyriusvadinasi “Traktatas apie sąskaitas ir įrašus”. Tarptautinis apskaitininkų federacijos etikos komitetas yra paskelbęs
specialų profesionalų apskaitininkų etikos kodeksą. Jame deklaruojamostokios apskaitininkų profesijos, etinės nuostatos: o garbingumas. Apskaitininkas privalo sąžiningai atlikti savo profesines pareigas. o objektyvumas. Apskaitininkui draudžiama savo profesinėje veikloje vadovautis išankstinėmis (tiek teigiamomis, tiek ir neigiamomis) nuostatomis galinčiomis pakenkti nešališkam apskaitoje atspindimų dalykų įvertinimui. o profesinė kompetencija. Ji reiškia, kad apskaitininkas turi profesionaliai atlikti savo pareigas, teikti tik tokias paslaugas, kurioms atlikti yra tinkamai, dalykiškai pasirengę. o patikimumas, konfidencialumas. Kiekvienas apskaitos darbuotojas savo tiesioginiame darbe susidurdamas su didesnėmis ar mažesnėmis komercinėmis paslaptimis, privalo griežtai jas išlaikyti, išskyrus tik tuos atvejus kaip paskelbti šią informaciją yra tiesioginė jo pareiga o profesinis elgesys. Apskaitininkas visuomet turi elgtis taip, kad nepakenktų savo reputacijai ir viešajai nuomonei apie jo atstovaujamą profesiją. o specialiųjų standartų laikymasis. Apskaitininkas privalo profesines paslaugas teikti vadovaudamasis atitinkamais profesiniais standartais. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo klientų ar darbdavių nurodymų, apskaitos darbuotojai visuomet turi likti sąžiningi. Jie negali atlikti veiksmų, kuriais nusižengtų objektyvumui, arba, kurie pažeistų apskaitininkų profesinę nepriklausomybę. Buhalterių herbe, vaizduojančiame visą žmonių veiklą nušviečiančiąsaulę, priežasčių ir pasekmių priklausomybę išreiškiančias svarsty…kles irapskaitos amžinybę simbolizuojančią Bernulio kreivę. Visiems laikamsįrėžtas didžiojo prancūzų mokslininko Ž. Bakšto Diumaršė sukurtasapskaitininkų šūkis: “Mokslas – sąžiningumas – nepriklausomybė”. 2. Apskaitos principaiSiekiant įgyvendinti šiuos reikalavimus ir organizuojant darbą,reikėtų vadovautis tam tikrais apskaitos organizavimo principais, kuriųsvarbiausieji yra šie: • Optimalumas – remiantis minimaliais duomenimis, siekimas gauti maksimalų valdymui naudingą informacijos kiekį; • Profilaktiškumas – perspektyvių apskaitos modelių kūrimas, esamųjų tobulinimas. • Kompleksiškumas – daugkartinis kartą užfiksuotų apskaitos duomenų naudojimas, • Analitiškumas – apskaitos duomenų pateikimas tokia forma, kad valdymo procese ją reikėtų kuo mažiau keisti ir vartoti galima būtų vos minimaliai perdirbus. • Skaidrumas – siekimas, kad apskaitos duomenys būtų pateikiami dialogo, o ne reglamento forma. • Patikimumas – siekimas užtikrintai patikimą grįžtamąjį ryšį, o duomenis sudarant vengti triukšmo dėl sakinių sintaksės. • Tipiškumas – griežtas finansinių ir kitų rezultatų, pagal kuriuos apskaičiuojami mokesčiai ir vertinama įmonės veikla, apskaitos rezultatų reglamentavimas, todėl šalies buhalterinė apskaita turi būti standartizuota, t,y. atitikti Jungtinių Tautų patvirtintus buhalterinės apskaitos standartus. • Lankstumas – apskaitos sistemos gebėjimas greitai prisitaikyti prie kintamų sąlygų. • Naujumas – apskaitos sistemos tobulinimas reikalauja, kad tobulinant apskaitą būtų galima įvesti naujus, anksčiau nespręstus uždavinius. 2.1. Bendrieji apskaitos principaiBendrieji apskaitos principai yra nuostatos, kuriomis grindžiamoskiekvienos laisvosios rinkos šalies konceptualios taisyklės. Principai: o įmonės principas. Reikalauja, kad savininko ar savininkų investuotas į įmonę turtas apskaitoje būtų atskirtas nuo jų asmeninio turto. o įmonės tęsiamos veiklos principas. Jis reikalauja apskaitoje daryti prielaidą, jog įmonės veikla trunka neribotą laiką, bet neina bankroto link ar nėra kokios kitokios priežasties dėl kurios reikėtų nutraukti veiklą. o periodiškumo principas. Tęsiamos veiklos principas labai susijęs su periodiškumo principu, kitaip sakant su sąlyginiu šios veiklos skirstymu į tam tikrus laikotarpius, kurių pabaigoje pateikiama ataskaitinė informacija apie įmonės turimą turtą bei pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį taip pat apie uždirbtas pajamas ir sąnaudas, patirtas uždirbant. Apskaitos pastovumo principas reikalauja, kad apskaitininkai labai apdairiai keistų apskaitos metodiką. o atsargumo, apdairumo principas. Tas principas reikalauja, kad apskaitininkai labai atsargiai vertintų visus įmonės veiklos rezultatus. Tai itin svarbu AB kai yra ne vienas savininkas, administracija, siekdama palankių vadovų perrinkimų rezultatų dažnai pagražinti tikrąją padėtį. Įmonės administracija kartais linkusi įrodyti savininkams, kad susiklosčiusią nepalankią finansinę padėtį geriausiai galima pataisyti išleidus naujų akcijų. Tuo tikslu naujuosius akcininkus pirmiausia reikia įtikinti, jog įmonės veikla bent jau pakenčiama. o piniginio įkainojimo principas. Jis reiškia, kad visas įmonės turtas, taip pat jos veiklos rezultatai apskaitoje ir bendrojoje finansinėje atskaitomybėje turi būti atspindėti, įkainuoti pinigai. Viskas išreiškiama piniginiais vienetais. o kaupimo principas. Tai vienas svarbiausių konceptualių rinkos nuostatų. Jis reikalauja, kad ūkiniai faktai apskaitoje būtų fiksuojami jau įvykę: uždirbamos pajamos turi būti registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o jas uždirbant patirtos sąnaudos tada, kai jos patiriamos nepriklausomai nuo pinigų gavimo ar išmokėjimo. o palyginimo principas. Reikalauja, kad kaupimo principu apskaičiuotos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos būtų palygintos su šias pajamas uždirbant patirtomis sąnaudomis. Įgyvendinant šiuos principus, svarbų vaidmenį vaidina apskaitoskompiuterizavimas. Pagrindiniai apskaitos uždaviniai yra šie: 1) įmonės veiklos dokumentavimas 2) viešosios atskaitomybės sudarymas 3) įmonės priimamų sprendimų informacijos tiekimas Pagal tai, kurie uždaviniai dominuoja, į pirmąją vietą iškeliamosskirtingos apskaitos turinio sritys,todėl labai griežtos apskaitosklasifikavimo sistemos nėra. Pirmiausia reikia skirti apskaitos ir statistikos informaciją.Statistikos (statistics) pagrindas – valstybės ekonominių subjektųapskaitos ir atskaitomybės duomenys. Smulkiau šią informaciją nagrinėjastatistikos disciplina, įmonėse ir organizacijose populiarios šiosapskaitos: buhalterinė, operatyvinė ir statistinė. Buhalterinė apskaita (book-keeping) yra vidinė ir išorinė. Vidinėapskaita – tai gamybinė apskaita, priklausanti nuo gamybos specifikos.Išorinė apskaita skirta veiklos rezultatų rodikliams nustatyti. Ji darvadinama finansine ir nuo vidinės skiriasi duomenų tikslumu. Operatyvinė apskaita (operational account) sudaro dalį vidinėsaps…kaitos, t.y. pirminė darbo, materialinių energetinių išteklių, nebaigtosgamybos ir kita apskaita. Statistinė apskaita (statisticaiaccount) – tai valstybei pateikiamiatskaitomybės duomenys, kurių nustatymui būtini tam tikri reikalavimai.Statistinė atskaitomybė sąlygoja būtinumą standartizuoti visų ekonominiųvienetų apskaitos duomenis. Tačiau standartizuoti būtina tik ataskaitinęinformaciją, o vidinė buhalterinė apskaita gali būti organizuojamaįvairiai. Pagal patvirtintas statistines formas įmonės pateikia žiniassavivaldybių tarnyboms bei Respublikos statistikos departamentui ir Finansųministerijai bei atitinkamoms kitoms Vyriausybės institucijoms- Statistinėatskaitomybė gali būti gaunama ir specialių tyrimų metu. Rinkos šalyse, besiremiančiose nacionalinių sąskaitų sistema,skiriamos dvi svarbiausios apskaitos rūšys: 1) valdymo, arba vidinė, apskaita; 2) finansinė, arba išorinė, apskaita. Valdymo apskaita (management accounting) orientuota į įmonės vidausporeikių tenkinimą; ji priklauso nuo konkrečios gamybos specifikos. Įmonėsgali naudoti standartinę formą, tačiau gali sudaryti ir savus apskaitosorganizavimo modelius. Revizoriai vidinės apskaitos nekontroliuoja, jilaikoma komercine paslaptimi. Finansinė apskaita (financial accounting) skirta įmonės veiklosrezultatams nustatyti ir ataskaitoms pateikti. Finansinė apskaita nuovidinės apskaitos gali skirtis duomenų tikslumu (Čia leistini ir apytikriaiduomenys, nes svarbiausias vidinės apskaitos tikslas – operatyvumas).Finansinei apskaitai taikomi tarptautiniai apskaitos standartai,reglamentuojantys finansinių ataskaitų rengimą. Šiuos apskaitos standartusskelbia ir imasi atsakomybės, susijusios su jų parengimu ir išleidimu,apskaitos standartų komitetas (Accounting Standards Committee – AcSC). AcSCnariai yra įvairių rinkos šalių apskaitos organizacijų atstovai. Finansų apskaita labai svarbi Lietuvos verslui, nes ji padedanustatyti įmonės turto ir nuosavybės santykį, išsiaiškinti finansinę josbūklę arba, kitaip tariant, finansinį jos gyvybingumą. Tai šiuo metu ypačaktualu Lietuvai, nes tikrosios turto ir nuosavybės kategorijos buvoišguitos iš vadinamosios socializmo politinės ekonomijos. Kadangi Lietuvojefinansinės operacijos atliekamos litais, tai juos apskaitininkai 2pasirinko kaip tinkamiausius matavimo vienetus ūkinės veiklos operacijomsapskaityti bei informacijai apie šią veiklą perduoti suinteresuotiemsasmenims -verslo organizacijoms. Apskaitininkai turi būti gerai susipažinę su apskaitos procesu irsuprasti, kokiu būdu finansinė informacija kuriama, kad galėtų vadovautižmonių, atsakingų už informacijos fiksavimą bei susumavimą, darbui. Terminas „apskaitos procesas” apibūdina procesą, kurio metu ūkinėsveiklos operacijų kiekybinė išraiška pinigais transformuojama į finansiniųataskaitų informaciją, prieinamą vartotojams. Šį procesą sudaro trysetapai: 1 etapas: operacijos išanalizuojamos ir užrašomos. Pirmiausiaoperacijos išanalizuojamos ir tada tam tikru būdu užrašomos. Sis sąskaitųtvarkymo procesas dažnai apibūdinamas kaip sąskaityba (accountancy), o šidarbą atliekantys vadinami sąskaitininkais, arba apskaitininkais,(accountants) – sąskaitybos specialistais. Paplitusi kompiuterizacija šįsunkų darbą gerokai sumažino. 2etapas: operacijos sumuojamos. Jis vadinamas sistemine apskaitineinformacija. Ji kaupiama įmonėje, o laikotarpio pabaigoje apskaičiuojamoskiekvienos ūkinės veiklos operacijų rūšies rodiklių sumos. Tokiu būdufinansinė informacija tampa prieinama vartotojams. 3etapas: susumuotos operacijos perduodamos. Žinios apie ūkinės veiklosoperacijų rodiklių sumas perduodamos vartotojams rengiant ir platinantfinansines ataskaitas reguliariais (peri…odiniais) laiko tarpais, paprastaikas mėnesį ar kas ketvirtį, ar kas pusmetį ir kiekvieno 12-os mėnesių(metų) laikotarpio pabaigoje. Šių finansinių ataskaitų terminai nustatomipagal ekonominio vieneto (įmonės) valdymo poreikius. Šios ataskaitospatenkina išorinių vartotojų reikalavimus, taip pat ir valdymo poreikiusinformacijai, kuria remiamasi priimant nutarimus ir sprendžiant problemas. Taigi finansų apskaitos esmė yra informacijos, sukauptos per apskaitosprocesą, pateikimas. Ši informacija perduodama išorinei analizei irįvertinimui, nes finansinės ataskaitos publikuojamos. Finansų apskaita irvaldymo (menedžmento) apskaita tarpusavyje susijusios, nes valdymoapskaitos tikslas – tenkinti vidinius ekonominio vieneto (įmonės) veiklosanalizės ir prognozės finansinės informacijos poreikius. Apibendrintą apskaitos proceso informaciją naudoja ir valdymoatstovai, analizuodami ekonominio vieneto (įmonės) ūkinę veiklą arnumatydami būsimąsias veiklos kryptis. Tos būsimosios ūkinės veiklosfinansiniai rezultatai vėliau apskaitomi finansinėse ataskaitose. Visusapskaitos sistemos vartotojus galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: 1.Įmonės (firmos) valdymo personalas, kuris tiesiogiai atsakingas užįmonės veiklą ir jostikslų realizavimą. Pagrindiniai tikslai yra įmonėsrentabilumo ir likvidumo užtikrinimas. Šie tikslai negali būti pasiekti benuolatinio sprendimų priėmimo, kuris savo ruožtu reikalauja išsamios irpatikimos informacijos apie įmonės veiklą. Būtent todėl valdymo personalasyra pagrindinis apskaitos sistemos vartotojas. 2.Išoriniai vartotojai – turintys tiesioginį finansinį interesą įmonės[firmos) veikiojo. Šios grupės pagrindą sudaro potencialūs ir esamiejiinvestuotojai, taip pat kreditoriai. Pirmieji kruopščiai analizuoja įmonėsfinansines ataskaitas, kadangi suinteresuoti užtikrinti savo investicijųpelningumą. Kreditoriai (skolintojai) suinteresuoti jų suteiktų įmonei visųrūšių paskolų grąžinimu. 3.Išoriniai vartotojai – turintys netiesioginį finansinį interesąįmonės [firmos) veikloje. Prie šios grupės galima priskirti visasvalstybines įstaigas, susietas su finansine kontrole, ekonomikos planavimuir reguliavimu, pavyzdžiui, mokesčių inspekcija per finansines ataskaitastikrina mokesčių mokėjimo taisyklingumą. Prie šios grupės priskiriami irkiti vartotojai: įmonės darbuotojai ir profesinės sąjungos, įmonės klientaiir visuomenė apskritai. Du labai dažnai apskaitoje vartojami terminai yra turtas ir skolintojųnuosavybė (įsiskolinimai). įmonės (firmos) disponuojami ekonominiaiištekliai sudaro jos turtą. Čia įeina materialus turtas, pavyzdžiui,įrengimai ir transporto priemonės, taip pat ir kiti ištekliai, pavyzdžiui,pirkėjų įsiskolinimas ir patentai. Kad tai būtų galima vadinti turtu, jieturi būti vertingi ekonominiam vienetui3 ateityje, uždirbant pajamas.Neapmokėtos pirkėjų sąskaitos, pavyzdžiui, reiškia pinigų sumą, kuri turibūti gauta už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas. Taigi kaip matome,prie įmonės turto priskiriami ir pinigai, ir prekių ar žaliavų atsargos, irįranga, ir nekilnojamasis turtas, ir pan. Turtas (asset Į property I vvealth) – tai iikvidinių ir nelikvidiniųvertybių suma, kuria disponuoja ekonominis subjektas. Nuosavybė (property/equity) – tai priklausymas kam nors turint teisęvaldyti, tvarkyti. Skolintojų nuosavybė (įsiskolinimai) (liability) – tai finansiniaiįsipareigojimai apmokėti už turtą, kuriuo nors laiku ateityje, arbasuteikti paslaugas ar tiekti prekes vėlesniu laikotarpiu. Turtas, kaip ir įsipareigojimai, nuolat keičiasi, kiekvienaspasikeitimas laikomas ūkine operacija. Ūkinė operacija (transaction) – tai turto, skolintojų nuosavybės(įsiskolinimų), paslaugų ar prekių pasikeitimas. Fi…nansinė operacija (financial transaction) – tai operacijosbruožas, kai ji išreikšta vertine išraiška piniginiais vienetais,pavyzdžiui, mūsų šalyje litais. Finansinė apskaita (financial accounting) – tai apskaita, kuriostikslas – parengti prekybos, pelno ir nuostolių sąskaitas bei balansinęataskaitą ir atsiskaityti akcininkams už firmos bendrą (pelno) veiklą. Taigi kitaip tariant, finansų apskaita yra toks metodas, kurio tikslas– analizuoti finansines operacijas, kad galima būtų pateikti finansinęinformaciją suinteresuotiems asmenims. Todėl, norint suprasti finansųapskaitą, labai svarbu suprasti finansines operacijas. Pavyzdžiui,finansinė operacija įvyksta, kai kuri nors įmonė ar firma keičia grynuosiuspinigus į žemę ir pastatus. Arba vietoj apmokėjimo grynaisiais firma galiprisiimti įsipareigojimą užstato forma. Užstatas (piedge/pawn) – taiįsipareigojimas sumokėti už turtą ateityje. Kiekvienoje operacijoje visada yra du ar trys dalyviai. Apskaitininkaikiekvieną dalyvį laiko savarankišku finansiniu vienetu, t.y. atskira įmone(ekonominiu vienetu), kuri finansų apskaitoje apibūdinama taip: Įmonė (entity/enterprise) – apskaitomas ūkinis vienetas,egzistuojantis atskirai nuo jo savininkų. 1494 m. Italijoje išleistoje knygoje .Aritmetika, geometrija,santykiai”, Luca Pačiolis pirmą kartą paskelbė apskaitos procese panaudotusmetodus. Jis įtraukė dvejybinio apskaitos įrašo sistemoje aprašymą,užtikrinantį registruojamų operacijų teisingumą ir tikslumą. Pažymėtina,kad apie 1200 m. Venecijoje plačiai naudota primityvesnė šios apskaitossistemos versija. Nors Pačioliui ir suteikiama šio išradimo garbė, tačiauabejotina, ar jis tikrai išrado dvejybinio įrašo modelį, kuris dažnaivadinamas apskaitos lygybe (accounting equation). Labiau tikėtina, kad jisarba patobulino tų dienų apskaitos praktiką, arba pritaikė sistemą, kadbūtų platesnis šios knygos kontekstas. Dvejybinė (dviguba) apskaitos sistema (double – entry recordkeeping system) • tai apskaitos metodas, pripažįstantis dvigubą kiekvienosoperacijos kilmę ir naudojamas kartu su apskaitos lygybe (lygtimi)registruojant operacijas. Apskaitos lygybė (subalansavimas) nusako, kad visas turtas,priklausantis ekonominiam vienetui {įmonei), turi būti visada lygus bendraisumai finansinių interesų (nuosavybės) į šį turtą. Turto ir nuosavybėslygybė yra parodoma lygybės ženklu. Lygybė išreiškiama taip: Apskaitos lygybė (accounting equation) -tai pagrindas, kuriuoremiantis išplėtota apskaita ir pagrindinė balanso formulė. Norint susisteminti apskaitos duomenis, vartojama sąskaitos sąvoka. Sąskaita (account) – tai apskaitos registras 5 finansinių operacijųrezultatams grupuoti ir piniginiams vienetams kaupti; tai finansiniųatsiskaitymų ir įsipareigojimų eigos dokumentas. Sąskaita – faktūra (invoice) – tai dokumentas, tiekėjo siunčiamasklientui, kuriame nurodomos tiekiamos prekės, jų kaina ir bendra pinigųsuma, kurią klientas skolingas už prekes. Sąskaita – faktūra – siunčiama po to, kai prekės išsiunčiamos suvažtaraščiu, ji informuoja klientą, kiek reikia sumokėti. Ši finansinėataskaita (statement of account) yra tiekėjo klientui per mėnesį ar kitokįlaiko tarpą periodiškai siunčiamas pranešimas, kuriame nurodoma pateiktųprekių piniginė vertė, ir lėšos, kurias klientas jam skolingas už šiasprekes. Pranešimą apie sąskaitos padėtį siunčia tiekėjas, praėjus tamtikram laikui po sąskaitos išsiuntimo…. IšvadosTai butu tiek trumpai pažvelgiant apskaitos supratimą. Be apskaitosneįmanoma įsivaizduoti šiuolaikinio gyvenimo. Ji turi svarbu vaidmenį mūsųekonomikoj. Kasdien yra atliekamą šimtai finansiniu operacijų ir padarytiteisinga sprendimą padeda gerai paruosta finansine analize, kuri daromapagal visas apskaitos taisykles. Išvadose galima teigti, kad apskaita – tai įmonės (firmos) ar kitokokio nors ekonominio objekto finansinių operacijų registravimo,klasifikavimo ir kaupimo procesas; tai skaitinių duomenų rinkimas irtvarkymas. Svarbiausi principai: 1.įmonės principas; 2. įmonės tęsiamos veiklosprincipas; 3. periodiškumo principas; 4. atsargumo, apdairumo principas; 5. piniginio įkainojimo principas; 6. kaupimo principas; 7. palyginimoprincipas. Literatūra1. Pačiolis “Pirminiai apskaitos dokumentai” – antroji laida. Vilnius, 2002. 20 p., 72 p., 112 p., 149 p., 179 p.2. G. Banzevičiūtė “Apskaita 1” – Kauno aukštesnioji technologijos mokykla. Kaunas, 1998. 5 – 9 p.
3. Pačiolis, G. Kalčinskas “Buhalterinės apskaitos pagrindai”, ketvirtoji laida. Vilnius 2001. 23 p. 38 p.