Įvadas
Pats žodis „apskaita” nusako ekonominę savo reikšmę. Ji atlieka svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime, gamyboje ir valstybėje. Be apskaitos neįmanoma jokia gamyba. Žmogus nuo pat gyvenimo pradžios mokosi apskaitos pradmenų.
Pavyzdžiui, jau vaikai žino, kiek ir kokių turi žaislų; šeima skaičiuoja savo pajamas ir išlaidas, svarsto jų naudojimą ir t.t.
Apskaita dažnai vadinama universalia, tarptautine verslo kalba, tuo pabrėžiant jos svarbą ekonominiame procese. Kaip ir kiekviena kita kalba, apskaita naudojama perduoti informacijai, šiuo atveju – finansinei informacijai. Ši kalba turi specialų žodyną, dėsningumus ir ribojimus, normas ir taisykles. Jos paskirtis – periodiškai nustatyti ir parodyti turto ir finansinių interesų į H ryšį.
Apskaitos budus pirmasis paskelbė pranciškonų vienuolis italas Luca
Pačiolis, gyvenęs Italijoje XV amžiuje; tačiau jo atradimas išlaikė šimtmečių bandymus ir sėkmingai naudojamas mūsų laikais. Tiesa, jis tapo kur kas sudėtingesnis ir tobulesnis.
Darbo tikslas – išanalizuoti apskaitos samprata ir principus.
Darbo uždaviniai:
Apskaitos samprata
➢ Svarbiausi apskaitos organizavimo principai. 1. Apskaitos samprata
Apskaita (accounting) – tai įmonės (firmos) ar kito kokio nors ekonominio objekto finansinių operacijų registravimo, klasifikavimo ir kaupimo procesas; tai skaitinių duomenų rinkimas ir tvarkymas.
Bendrai šiuolaikinę apskaitą galima apibrėžti kaip informacinę sistemą, kuria remiantis matuojama, apdorojama ir perduodama finansinė informacija apie tam tikrą ekonominį subjektą. Požiūris į apskaitą, kaip į informacinę sistemą. Kaip matome, apskaita, kaip grįžtamas ryšys, jungia ūkinę veiklą ir asmenis, priimančius sprendimus. Būtent apskaita suteikia reikalingą informaciją sprendimams priimti. Apskaitą sudaro šie trys pagrindiniai elementai:
➢ Matavimas – atliekamas registruojant visas finansines operacijas (transakcijas’);
➢ Apdorojimas – atliekamas saugant finansinių operacijų ir jų apdorojimo duomenis;
➢ Perdavimas – atliekamas ruošiant finansines ataskaitas asmenims, priimantiems sprendimus.
Siekiant, kad visa apskaitos sistema būtų efektyvi, t.y. veiksminga, reikia laikytis bent šių trijų sąlygų:
➢ Užtikrinti informacijos slaptumą, atskiriant išorinę – viešąją – ir vidinę atskaitomybę. Ypač tai aktualu rinkos sąlygomis.
➢ Sumažinti apskaitos išlaidas, užtikrinant minimalų, bet pakankamą informacijos kiekį, tinkamai organizuojant ir mechanizuojant apskaitą.
➢ Operatyviai pateikti kokybišką informaciją vartotojams, organizuojant optimalius informacijos srautus, tinkamai ją apdorojant ir perdirbant. 1.1.
Informacija valdymo sistemoje
Viena iš svarbiausių sėkmingo verslo plėtojimo sąlygų – deramas informacijos, ypač apskaitinės, reikšmės įvertinimas ir sugebėjimas tinkamai pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis. Informacija reikalinga sprendimams priimti yra labai įvairi ir jos tiek daug, kad visos vienu metu praktiškai neįmanoma suvokti. Laimei šito nė nereikia, jei valdymo aparato darbuotojai racionaliai paskirstys pareigomis. Tuomet tik vadovams reikėtų susipažinti su platesnio spektro duomenimis, tačiau jie jau būtų pakankamai apibendrinti, taigi ir jų kiekis taip pat neturėtų būti labai didelis.
Kiekvienas žmogus priima tik tuo laiku jam aktualią informaciją, ir dažnai net nesąmoningai atmeta nereikšmingus jam duomenis. Kibernetikai tokius beverčius duomenis vadina informaciniu triukšmu. Žmonėms kuriantiems ir perduodantiems atitinkamas žinias visuomet būtina žinoti, kad informacijos kaip ir visų kitų vertybių (netgi pinigų) gali būti per daug.
Popierinių pinigų perteklius valstybėje gali sukelti infliaciją. Savotiški “infliaciniai” procesai galimi ir valdymo sistemose, kuriose kaip teigia kibernetikai, nieko, išskyrus duomenų apdorojimą bei jų judėjimą, ir nėra.
Beverčiai duomenys ne tik nenaudingi menedžeriams, bet ir žalingi, nes užgožia vertingas žinias.
Žmonės palyginti lengvai įsivaizduoja materialinių vertybių judėjimą, tačiau kur kas sunkiau suvokia nematerialius, iš jų ir informacinius, srautus. Tuo tarpu kiekvienas valdymo srities darbuotojas turi aiškiai suvokti duomenų judėjimą įmonėje, ir suprasti valdymui naudingos informacijos formavimo dėsningumus.
2 Apskaitos informacija ir jos vartotojai
Apskaitos informacija yra iš patikimo šaltinio gauti ir tinkamai užregistruoti apskaitos, daugiausia finansinės, duomenys, kuriuos naudoja savarankiški ūkiniai vienetai – įmonės, jų valdymo procese, arba kurie potencialiai ir ateityje gali būti naudingi valdytojams bei kitiems apskaitos informacijos vartotojams.
Apskaitos požiūriu įmonė yra savarankiškas ūkinis vienetas, atribotas nuo kitų įmonių ir savininkų.
Visose laisvos rinkos šalyse labai paplitęs teiginys, jog apskaita yra verslo kalba. Tai teisinga nuostata, nes neturėdami duomenų apie verslo sėkmę ar turtą, kuriuo disponuoja įmonė, tos įmonės darbuotojai paprasčiausiai negalėtų susikalbėti.
Įmonės vadovai neįstengtų susišnekėti su savininkais bei kitų įmonių vadovais, pirkėjais, tiekėjais. Juk įmonės steigiamos tam kad uždirbtų pelną ir didintų savininkų turtą, išreiškiamą pinigais.
Įvairūs specialistai puikiausiai gali susikalbėti universalia apskaitos kalba, viską išreiškiančia visuotiniu pinigų matu. Šio mato pagrindu visus duomenis ir formuoja apskaitininkai, pateikdami žinias apie įmonės turtą, jos savininkus bei turto panaudojimo efektyvumą – juk įmonės veiklos procese turto nuolat turi daugėti, nebent dalį jo išsidalintų savininkai, arba įmonė nuolatos patirtų nuostolius.
Ne tik pati apskaitos informacija bet ir jos vartotojai pasižymi gausa ir įvairove. Tai natūralus reiškinys, nes apskaita turi būti vykdoma kiekvienoj įmonėj, be to įvairiais tikslais. Neformaliai veikiančiose įmonėse ir apskaita vedama tvarkingai. Tikrai sunku būtų rasti ilgesnį laiką sėkmingai dirbančią įmonę, kurios valdytojai nesiorientuotų kokiu turtu disponuoja ir kaip jis naudojamas. Konkurentai, turintys kokybišką apskaitos informaciją anksčiau ar vėliau nukonkuruotų tokią įmonę. Kalbant apie apskaitos informaciją, skiriami apskaitos informacijos ir finansinės atskaitomybės vartotojai.
Pagrindiniai apskaitos informacijos vartotojai yra tiesiogiai suinteresuoti įmonės vidiniai vartotojai, o svarbiausia iš jų įmonės savininkai (AB-se – akcininkai). Verslo nesėkmės atveju jie rizikuoja prarasti visą investuotą į įmonę turtą, todėl nuol…at turi domėtis ne tik įmonės veiklos pelningumu, bet ir turto, kuriuo disponuoja įmonė, suma, taip pat kam priklauso šis turtas, t.y. jo savininkais. Pirmiausia vadovaudamasis apskaitos informacija, akcininkai priima sprendimą parduoti arba neparduoti turimas akcijas, o potencialūs savininkai sprendžia ar verta įsigyti šių arba įmonės išleistų naujų akcijų.
Svarbiausias duomenų šaltinis, kuriuo apsispręsdami vadovaujasi akcininkai, yra metinė finansinė atskaitomybė. Remdamiesi ja savininkai numato ir verslo plėtojimo politiką. Sprendžiant ar įmonės administracija per ataskaitinį laikotarpį gerai vykdė savo pareigas ir tuo pagrindu renka įmonės vadovus naujam ataskaitiniam laikotarpiui. Metinės finansinės atskaitomybės parengimo akcininkams teisingumą turi patvirtinti jų samdytas auditorius, o pati atskaitomybė parengiama taip, kad joje būtų pakankamai informacijos minėtiems klausimams spręsti, bet drauge nebūtų išduodamos įmonės komercinės paslaptys.
Ne visa apskaitos informacija prieinama įmonės savininkams. Jiems pateikiami duomenys, kurių reikia minėtiems sprendimams priimti (šią teisę jiems garantuoja įstatymai). Tačiau paprastai jiems nebūna prieinama informacija, atskleidžianti įmonės komercines paslaptis, pvz. Įmonės tiekėjų ar pirkėjų sąrašai, ypač su perkamu ar parduodamu vertybių kainomis. Tai suprantama, nes priešingu atveju konkuruojančių įmonių savininkai nusipirkę konkurentų įmonės išleistų akcijų, galėtų sužinoti visas jų komercines paslaptis.
3 Apskaitininko profesija
Apskaita atsirado daugiau kaip prieš tūkstantmetį iki mūsų eros. Šio amžiaus pabaiga paženklinta itin reikšmingu apkaitai įvykiu – 1494m. garsus italų matematikas, vienuolis pranciškonas L. Pačiolis, Venecijoje išleistoje knygoje “Aritmetikos, geometrijos mokymo apie proporcijas ir santykių visuma” pirmą kartą aprašė dvejybinę apskaitos sistemą. IX skyrius vadinasi “Traktatas apie sąskaitas ir įrašus”.
Tarptautinis apskaitininkų federacijos etikos komitetas yra paskelbęs specialų profesionalų apskaitininkų etikos kodeksą. Jame deklaruojamos tokios apskaitininkų profesijos, etinės nuostatos:
o garbingumas. Apskaitininkas privalo sąžiningai atlikti savo profesines pareigas.
o objektyvumas. Apskaitininkui draudžiama savo profesinėje veikloje vadovautis išankstinėmis (tiek teigiamomis, tiek ir neigiamomis)
nuostatomis galinčiomis pakenkti nešališkam apskaitoje atspindimų dalykų įvertinimui.
o profesinė kompetencija. Ji reiškia, kad apskaitininkas turi profesionaliai atlikti savo pareigas, teikti tik tokias paslaugas, kurioms atlikti yra tinkamai, dalykiškai pasirengę.
o patikimumas, konfidencialumas. Kiekvienas apskaitos darbuotojas savo tiesioginiame darbe susidurdamas su didesnėmis ar mažesnėmis komercinėmis paslaptimis, privalo griežtai jas išlaikyti, išskyrus tik tuos atvejus kaip paskelbti šią informaciją yra tiesioginė jo pareiga o profesinis elgesys. Apskaitininkas visuomet turi elgtis taip, kad nepakenktų savo reputacijai ir viešajai nuomonei apie jo atstovaujamą profesiją.
o specialiųjų standartų laikymasis. Apskaitininkas privalo profesines paslaugas teikti vadovaudamasis atitinkamais profesiniais standartais. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo klientų ar darbdavių nurodymų, apskaitos darbuotojai visuomet turi likti sąžiningi. Jie negali atlikti veiksmų, kuriais nusižengtų objektyvumui, arba, kurie pažeistų apskaitininkų profesinę nepriklausomybę.
Buhalterių herbe, vaizduojančiame visą žmonių veiklą nušviečiančią saulę, priežasčių ir pasekmių priklausomybę išreiškiančias svarsty…kles ir apskaitos amžinybę simbolizuojančią Bernulio kreivę. Visiems laikams įrėžtas didžiojo prancūzų mokslininko Ž. Bakšto Diumaršė sukurtas apskaitininkų šūkis: “Mokslas – sąžiningumas – nepriklausomybė”.
2. Apskaitos principai
Siekiant įgyvendinti šiuos reikalavimus ir organizuojant darbą, reikėtų vadovautis tam tikrais apskaitos organizavimo principais, kurių svarbiausieji yra šie:
• Optimalumas – remiantis minimaliais duomenimis, siekimas gauti maksimalų valdymui naudingą informacijos kiekį;
• Profilaktiškumas – perspektyvių apskaitos modelių kūrimas, esamųjų tobulinimas.
• Kompleksiškumas – daugkartinis kartą užfiksuotų apskaitos duomenų naudojimas,
• Analitiškumas – apskaitos duomenų pateikimas tokia forma, kad valdymo procese ją reikėtų kuo mažiau keisti ir vartoti galima būtų vos minimaliai perdirbus.
• Skaidrumas – siekimas, kad apskaitos duomenys būtų pateikiami dialogo, o ne reglamento forma.
• Patikimumas – siekimas užtikrintai patikimą grįžtamąjį ryšį, o duomenis sudarant vengti triukšmo dėl sakinių sintaksės.
• Tipiškumas – griežtas finansinių ir kitų rezultatų, pagal kuriuos apskaičiuojami mokesčiai ir vertinama įmonės veikla, apskaitos rezultatų reglamentavimas, todėl šalies buhalterinė apskaita turi būti standartizuota, t,y. atitikti Jungtinių Tautų patvirtintus buhalterinės apskaitos standartus.
• Lankstumas – apskaitos sistemos gebėjimas greitai prisitaikyti prie kintamų sąlygų.
• Naujumas – apskaitos sistemos tobulinimas reikalauja, kad tobulinant apskaitą būtų galima įvesti naujus, anksčiau nespręstus uždavinius. 2.1.
Bendrieji apskaitos principai
Bendrieji apskaitos principai yra nuostatos, kuriomis grindžiamos kiekvienos laisvosios rinkos šalies konceptualios taisyklės.
Principai:
o įmonės principas. Reikalauja, kad savininko ar savininkų investuotas į įmonę turtas apskaitoje būtų atskirtas nuo jų asmeninio turto.
o įmonės tęsiamos veiklos principas. Jis reikalauja apskaitoje daryti prielaidą, jog įmonės veikla trunka neribotą laiką, bet neina bankroto link ar nėra kokios kitokios priežasties dėl kurios reikėtų nutraukti veiklą.
o periodiškumo principas. Tęsiamos veiklos principas labai susijęs su periodiškumo principu, kitaip sakant su sąlyginiu šios veiklos skirstymu į tam tikrus laikotarpius, kurių pabaigoje pateikiama ataskaitinė informacija apie įmonės turimą turtą bei pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį taip pat apie uždirbtas pajamas ir sąnaudas, patirtas uždirbant. Apskaitos pastovumo principas reikalauja, kad apskaitininkai labai apdairiai keistų apskaitos metodiką.
o atsargumo, apdairumo principas. Tas principas reikalauja, kad apskaitininkai labai atsargiai vertintų visus įmonės veiklos rezultatus. Tai itin svarbu AB kai yra ne vienas savininkas, administracija, siekdama palankių vadovų perrinkimų rezultatų dažnai pagražinti tikrąją padėtį. Įmonės administracija kartais linkusi įrodyti savininkams, kad susiklosčiusią nepalankią finansinę padėtį geriausiai galima pataisyti išleidus naujų akcijų. Tuo tikslu naujuosius akcininkus pirmiausia reikia įtikinti, jog įmonės veikla bent jau pakenčiama.
o piniginio įkainojimo principas. Jis reiškia, kad visas įmonės turtas, taip pat jos veiklos rezultatai apskaitoje ir bendrojoje finansinėje atskaitomybėje turi būti atspindėti, įkainuoti pinigai. Viskas išreiškiama piniginiais vienetais.
o kaupimo principas. Tai vienas svarbiausių konceptualių rinkos nuostatų. Jis reikalauja, kad ūkiniai faktai apskaitoje būtų fiksuojami jau įvykę: uždirbamos pajamos turi būti registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o jas uždirbant patirtos sąnaudos tada, kai jos patiriamos nepriklausomai nuo pinigų gavimo ar išmokėjimo.
o palyginimo principas. Reikalauja, kad kaupimo principu apskaičiuotos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos būtų palygintos su šias pajamas uždirbant patirtomis sąnaudomis.
Įgyvendinant šiuos principus, svarbų vaidmenį vaidina apskaitos kompiuterizavimas.
Pagrindiniai apskaitos uždaviniai yra šie:
1) įmonės veiklos dokumentavimas
2) viešosios atskaitomybės sudarymas
3) įmonės priimamų sprendimų informacijos tiekimas
Pagal tai, kurie uždaviniai dominuoja, į pirmąją vietą iškeliamos skirtingos apskaitos turinio sritys,todėl labai griežtos apskaitos klasifikavimo sistemos nėra.
Pirmiausia reikia skirti apskaitos ir statistikos informaciją.
Statistikos (statistics) pagrindas – valstybės ekonominių subjektų apskaitos ir atskaitomybės duomenys. Smulkiau šią informaciją nagrinėja statistikos disciplina, įmonėse ir organizacijose populiarios šios apskaitos: buhalterinė, operatyvinė ir statistinė.
Buhalterinė apskaita (book-keeping) yra vidinė ir išorinė. Vidinė apskaita – tai gamybinė apskaita, priklausanti nuo gamybos specifikos.
Išorinė apskaita skirta veiklos rezultatų rodikliams nustatyti. Ji dar vadinama finansine ir nuo vidinės skiriasi duomenų tikslumu.
Operatyvinė apskaita (operational account) sudaro dalį vidinės aps…kaitos, t.y. pirminė darbo, materialinių energetinių išteklių, nebaigtos gamybos ir kita apskaita.
Statistinė apskaita (statisticaiaccount) – tai valstybei pateikiami atskaitomybės duomenys, kurių nustatymui būtini tam tikri reikalavimai.
Statistinė atskaitomybė sąlygoja būtinumą standartizuoti visų ekonominių vienetų apskaitos duomenis. Tačiau standartizuoti būtina tik ataskaitinę informaciją, o vidinė buhalterinė apskaita gali būti organizuojama įvairiai. Pagal patvirtintas statistines formas įmonės pateikia žinias savivaldybių tarnyboms bei Respublikos statistikos departamentui ir Finansų ministerijai bei atitinkamoms kitoms Vyriausybės institucijoms- Statistinė atskaitomybė gali būti gaunama ir specialių tyrimų metu.
Rinkos šalyse, besiremiančiose nacionalinių sąskaitų sistema, skiriamos dvi svarbiausios apskaitos rūšys:
1) valdymo, arba vidinė, apskaita;
2) finansinė, arba išorinė, apskaita.
Valdymo apskaita (management accounting) orientuota į įmonės vidaus poreikių tenkinimą; ji priklauso nuo konkrečios gamybos specifikos. Įmonės gali naudoti standartinę formą, tačiau gali sudaryti ir savus apskaitos organizavimo modelius. Revizoriai vidinės apskaitos nekontroliuoja, ji laikoma komercine paslaptimi.
Finansinė apskaita (financial accounting) skirta įmonės veiklos rezultatams nustatyti ir ataskaitoms pateikti. Finansinė apskaita nuo vidinės apskaitos gali skirtis duomenų tikslumu (Čia leistini ir apytikriai duomenys, nes svarbiausias vidinės apskaitos tikslas – operatyvumas).
Finansinei apskaitai taikomi tarptautiniai apskaitos standartai, reglamentuojantys finansinių ataskaitų rengimą. Šiuos apskaitos standartus skelbia ir imasi atsakomybės, susijusios su jų parengimu ir išleidimu, apskaitos standartų komitetas (Accounting Standards Committee – AcSC). AcSC
nariai yra įvairių rinkos šalių apskaitos organizacijų atstovai.
Finansų apskaita labai svarbi Lietuvos verslui, nes ji padeda nustatyti įmonės turto ir nuosavybės santykį, išsiaiškinti finansinę jos būklę arba, kitaip tariant, finansinį jos gyvybingumą. Tai šiuo metu ypač aktualu Lietuvai, nes tikrosios turto ir nuosavybės kategorijos buvo išguitos iš vadinamosios socializmo politinės ekonomijos. Kadangi Lietuvoje finansinės operacijos atliekamos litais, tai juos apskaitininkai 2
pasirinko kaip tinkamiausius matavimo vienetus ūkinės veiklos operacijoms apskaityti bei informacijai apie šią veiklą perduoti suinteresuotiems asmenims -verslo organizacijoms.
Apskaitininkai turi būti gerai susipažinę su apskaitos procesu ir suprasti, kokiu būdu finansinė informacija kuriama, kad galėtų vadovauti žmonių, atsakingų už informacijos fiksavimą bei susumavimą, darbui.
Terminas „apskaitos procesas” apibūdina procesą, kurio metu ūkinės veiklos operacijų kiekybinė išraiška pinigais transformuojama į finansinių ataskaitų informaciją, prieinamą vartotojams. Šį procesą sudaro trys etapai:
1 etapas: operacijos išanalizuojamos ir užrašomos. Pirmiausia operacijos išanalizuojamos ir tada tam tikru būdu užrašomos. Sis sąskaitų tvarkymo procesas dažnai apibūdinamas kaip sąskaityba (accountancy), o ši darbą atliekantys vadinami sąskaitininkais, arba apskaitininkais, (accountants) – sąskaitybos specialistais. Paplitusi kompiuterizacija šį sunkų darbą gerokai sumažino.
2etapas: operacijos sumuojamos. Jis vadinamas sistemine apskaitine informacija. Ji kaupiama įmonėje, o laikotarpio pabaigoje apskaičiuojamos kiekvienos ūkinės veiklos operacijų rūšies rodiklių sumos. Tokiu būdu finansinė informacija tampa prieinama vartotojams.
3etapas: susumuotos operacijos perduodamos. Žinios apie ūkinės veiklos operacijų rodiklių sumas perduodamos vartotojams rengiant ir platinant finansines ataskaitas reguliariais (peri…odiniais) laiko tarpais, paprastai kas mėnesį ar kas ketvirtį, ar kas pusmetį ir kiekvieno 12-os mėnesių (metų) laikotarpio pabaigoje. Šių finansinių ataskaitų terminai nustatomi pagal ekonominio vieneto (įmonės) valdymo poreikius. Šios ataskaitos patenkina išorinių vartotojų reikalavimus, taip pat ir valdymo poreikius informacijai, kuria remiamasi priimant nutarimus ir sprendžiant problemas.
Taigi finansų apskaitos esmė yra informacijos, sukauptos per apskaitos procesą, pateikimas. Ši informacija perduodama išorinei analizei ir įvertinimui, nes finansinės ataskaitos publikuojamos. Finansų apskaita ir valdymo (menedžmento) apskaita tarpusavyje susijusios, nes valdymo apskaitos tikslas – tenkinti vidinius ekonominio vieneto (įmonės) veiklos analizės ir prognozės finansinės informacijos poreikius.
Apibendrintą apskaitos proceso informaciją naudoja ir valdymo atstovai, analizuodami ekonominio vieneto (įmonės) ūkinę veiklą ar numatydami būsimąsias veiklos kryptis. Tos būsimosios ūkinės veiklos finansiniai rezultatai vėliau apskaitomi finansinėse ataskaitose. Visus apskaitos sistemos vartotojus galima suskirstyti į tris pagrindines grupes:
1.Įmonės (firmos) valdymo personalas, kuris tiesiogiai atsakingas už įmonės veiklą ir jostikslų realizavimą. Pagrindiniai tikslai yra įmonės rentabilumo ir likvidumo užtikrinimas. Šie tikslai negali būti pasiekti be nuolatinio sprendimų priėmimo, kuris savo ruožtu reikalauja išsamios ir patikimos informacijos apie įmonės veiklą. Būtent todėl valdymo personalas yra pagrindinis apskaitos sistemos vartotojas.
2.Išoriniai vartotojai – turintys tiesioginį finansinį interesą įmonės [firmos) veikiojo. Šios grupės pagrindą sudaro potencialūs ir esamieji investuotojai, taip pat kreditoriai. Pirmieji kruopščiai analizuoja įmonės finansines ataskaitas, kadangi suinteresuoti užtikrinti savo investicijų pelningumą. Kreditoriai (skolintojai) suinteresuoti jų suteiktų įmonei visų rūšių paskolų grąžinimu.
3.Išoriniai vartotojai – turintys netiesioginį finansinį interesą įmonės [firmos) veikloje. Prie šios grupės galima priskirti visas valstybines įstaigas, susietas su finansine kontrole, ekonomikos planavimu ir reguliavimu, pavyzdžiui, mokesčių inspekcija per finansines ataskaitas tikrina mokesčių mokėjimo taisyklingumą. Prie šios grupės priskiriami ir kiti vartotojai: įmonės darbuotojai ir profesinės sąjungos, įmonės klientai ir visuomenė apskritai.
Du labai dažnai apskaitoje vartojami terminai yra turtas ir skolintojų nuosavybė (įsiskolinimai). įmonės (firmos) disponuojami ekonominiai ištekliai sudaro jos turtą. Čia įeina materialus turtas, pavyzdžiui, įrengimai ir transporto priemonės, taip pat ir kiti ištekliai, pavyzdžiui, pirkėjų įsiskolinimas ir patentai. Kad tai būtų galima vadinti turtu, jie turi būti vertingi ekonominiam vienetui3 ateityje, uždirbant pajamas.
Neapmokėtos pirkėjų sąskaitos, pavyzdžiui, reiškia pinigų sumą, kuri turi būti gauta už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas. Taigi kaip matome, prie įmonės turto priskiriami ir pinigai, ir prekių ar žaliavų atsargos, ir įranga, ir nekilnojamasis turtas, ir pan.
Turtas (asset Į property I vvealth) – tai iikvidinių ir nelikvidinių vertybių suma, kuria disponuoja ekonominis subjektas.
Nuosavybė (property/equity) – tai priklausymas kam nors turint teisę valdyti, tvarkyti.
Skolintojų nuosavybė (įsiskolinimai) (liability) – tai finansiniai įsipareigojimai apmokėti už turtą, kuriuo nors laiku ateityje, arba suteikti paslaugas ar tiekti prekes vėlesniu laikotarpiu.
Turtas, kaip ir įsipareigojimai, nuolat keičiasi, kiekvienas pasikeitimas laikomas ūkine operacija.
Ūkinė operacija (transaction) – tai turto, skolintojų nuosavybės (įsiskolinimų), paslaugų ar prekių pasikeitimas.
Fi…nansinė operacija (financial transaction) – tai operacijos bruožas, kai ji išreikšta vertine išraiška piniginiais vienetais, pavyzdžiui, mūsų šalyje litais.
Finansinė apskaita (financial accounting) – tai apskaita, kurios tikslas – parengti prekybos, pelno ir nuostolių sąskaitas bei balansinę ataskaitą ir atsiskaityti akcininkams už firmos bendrą (pelno) veiklą.
Taigi kitaip tariant, finansų apskaita yra toks metodas, kurio tikslas
– analizuoti finansines operacijas, kad galima būtų pateikti finansinę informaciją suinteresuotiems asmenims. Todėl, norint suprasti finansų apskaitą, labai svarbu suprasti finansines operacijas. Pavyzdžiui, finansinė operacija įvyksta, kai kuri nors įmonė ar firma keičia grynuosius pinigus į žemę ir pastatus. Arba vietoj apmokėjimo grynaisiais firma gali prisiimti įsipareigojimą užstato forma. Užstatas (piedge/pawn) – tai įsipareigojimas sumokėti už turtą ateityje.
Kiekvienoje operacijoje visada yra du ar trys dalyviai. Apskaitininkai kiekvieną dalyvį laiko savarankišku finansiniu vienetu, t.y. atskira įmone (ekonominiu vienetu), kuri finansų apskaitoje apibūdinama taip:
Įmonė (entity/enterprise) – apskaitomas ūkinis vienetas, egzistuojantis atskirai nuo jo savininkų.
1494 m. Italijoje išleistoje knygoje .Aritmetika, geometrija, santykiai”, Luca Pačiolis pirmą kartą paskelbė apskaitos procese panaudotus metodus. Jis įtraukė dvejybinio apskaitos įrašo sistemoje aprašymą, užtikrinantį registruojamų operacijų teisingumą ir tikslumą. Pažymėtina, kad apie 1200 m. Venecijoje plačiai naudota primityvesnė šios apskaitos sistemos versija. Nors Pačioliui ir suteikiama šio išradimo garbė, tačiau abejotina, ar jis tikrai išrado dvejybinio įrašo modelį, kuris dažnai vadinamas apskaitos lygybe (accounting equation). Labiau tikėtina, kad jis arba patobulino tų dienų apskaitos praktiką, arba pritaikė sistemą, kad būtų platesnis šios knygos kontekstas.
Dvejybinė (dviguba) apskaitos sistema (double – entry record keeping system) • tai apskaitos metodas, pripažįstantis dvigubą kiekvienos operacijos kilmę ir naudojamas kartu su apskaitos lygybe (lygtimi)
registruojant operacijas.
Apskaitos lygybė (subalansavimas) nusako, kad visas turtas, priklausantis ekonominiam vienetui {įmonei), turi būti visada lygus bendrai sumai finansinių interesų (nuosavybės) į šį turtą. Turto ir nuosavybės lygybė yra parodoma lygybės ženklu. Lygybė išreiškiama taip:
Apskaitos lygybė (accounting equation) -tai pagrindas, kuriuo remiantis išplėtota apskaita ir pagrindinė balanso formulė.
Norint susisteminti apskaitos duomenis, vartojama sąskaitos sąvoka.
Sąskaita (account) – tai apskaitos registras 5 finansinių operacijų rezultatams grupuoti ir piniginiams vienetams kaupti; tai finansinių atsiskaitymų ir įsipareigojimų eigos dokumentas.
Sąskaita – faktūra (invoice) – tai dokumentas, tiekėjo siunčiamas klientui, kuriame nurodomos tiekiamos prekės, jų kaina ir bendra pinigų suma, kurią klientas skolingas už prekes.
Sąskaita – faktūra – siunčiama po to, kai prekės išsiunčiamos su važtaraščiu, ji informuoja klientą, kiek reikia sumokėti. Ši finansinė ataskaita (statement of account) yra tiekėjo klientui per mėnesį ar kitokį laiko tarpą periodiškai siunčiamas pranešimas, kuriame nurodoma pateiktų prekių piniginė vertė, ir lėšos, kurias klientas jam skolingas už šias prekes. Pranešimą apie sąskaitos padėtį siunčia tiekėjas, praėjus tam tikram laikui po sąskaitos išsiuntimo….
Išvados
Tai butu tiek trumpai pažvelgiant apskaitos supratimą. Be apskaitos neįmanoma įsivaizduoti šiuolaikinio gyvenimo. Ji turi svarbu vaidmenį mūsų ekonomikoj. Kasdien yra atliekamą šimtai finansiniu operacijų ir padaryti teisinga sprendimą padeda gerai paruosta finansine analize, kuri daroma pagal visas apskaitos taisykles.
Išvadose galima teigti, kad apskaita – tai įmonės (firmos) ar kito kokio nors ekonominio objekto finansinių operacijų registravimo, klasifikavimo ir kaupimo procesas; tai skaitinių duomenų rinkimas ir tvarkymas.
Svarbiausi principai: 1.įmonės principas; 2. įmonės tęsiamos veiklos principas; 3. periodiškumo principas; 4. atsargumo, apdairumo principas; 5.
piniginio įkainojimo principas; 6. kaupimo principas; 7. palyginimo principas.
Literatūra
1. Pačiolis “Pirminiai apskaitos dokumentai” – antroji laida. Vilnius,
2002. 20 p., 72 p., 112 p., 149 p., 179 p.
2. G. Banzevičiūtė “Apskaita 1” – Kauno aukštesnioji technologijos mokykla. Kaunas, 1998. 5 – 9 p.
3. Pačiolis, G. Kalčinskas “Buhalterinės apskaitos pagrindai”, ketvirtoji laida. Vilnius 2001. 23 p. 38 p.