Apskaitos konspektai

Vytautas Sūdžius

Finansų pagrindų tema.

Įmonės veiklos apskaita

Turinys

Klausimai medžiagai įsisavinti 2

1.Apskaitos administravimas 2

2. Ūkinių operacijų fiksavimas ir atpažinimas 7

3.Sąskaitų planas. 13

4. Turtas ir nuosavybė 2

Daiktinės darbo priemonės .Įmonių pagrindą sudaro materialinė-techninė

bazė, į kurią investuotos nemažos savos lėšos. Be to, dalis turto gali

būti nuomojama, naudojama išsipirktinai (lizingo būdu), kartais

eksploatuojama nemokamai. 3

Nusidėvėjimo (amortizacijos) nustatymas. Nuo ko pradėti, norint

nustatyti pagrindinių priemonių susidėvėjimo (amortizacijos) normas, kurių

reikalauja mokesčių inspekcijos ir išlaidų nurašymas. Jei to nebus

padaryta, bus dirbtinai didinamas pelnas, atitinkamai ir mokesčiai į

biudžetą, o susidėvėjusių įrenginių nebus už ką pakeisti. 6

5. Išlaidos ir sąnaudos 13

Išlaidų ir sąnaudų panašumai ir skirtumai 29

6. Atskaitomybė 31

7. Balanso teorijos ir politikos įgyvendinimas 47

Literatūra 56

Klausimai medžiagai įsisavinti

1. Apskaita, uždaviniai ir jai keliami reikalavimai

2. Apskaitos rūšys

3. Apskaitos principai

4. Ūkinių operacijų fiksavimas: dokumentai, registrai

5. Dvejybinis įrašas. Jo taikymo ypatumai skirtingoms sąskaitų klasėms.

6. Sąskaitų planas:klasės ir jų sudėtis

7. Ilgalaikis turtas: sudėtis, klasifikavimo ypatumai

8. Nusidėvėjimo formos, normos, skaičiavimo būdai

9. Išlaidos ir sąnaudos: pagrindinės sąvokos, tapatumai ir skirtumai,

klasifikavimo ypatumai

10. Atskaitomybė:rūšys, klasifikavimas ir sudėtis

11. Atskaitomybės pasirinkimo formos kriterijai

12. Ataskaitų turinys

13. Balanso politikos įgyvendinimo ypatumai

14. Vertikalioji ir horizontalioji balanso vertinimo taisyklės

15. Bandomojo balanso panaudojimas

16. Bankroto tikimybės nustatymas

1.Apskaitos administravimas

Įmonės veikla yra tikslo nuustatymo ir dinamiškas jo siekimo procesas,
todėl vertinant jos veiklą kaip naudos siekimą, svarbu yra apskaityti
ūkinius finansinius rodiklius ir įvertinti socialines ekonomines sąlygas.
Įvairiapusis veiklos ekonomiškumo ir naudingumo (sau, rinkai ir visai
visuomenei) vertinamas ir kryptingas valdymas organizacinėje sistemoje, kur

gamybinius, finansinius ir kitus pr

rocesus veikia vadovai, specialistai ir
aplinka. Darbo sėkmė priklauso nuo tinkamo, savalaikio ir kartu
nebrangaus informacinio aprūpinimo. Todėl ypač svarbu, kad visi įmonės
veiklos procesai būtų fiksuojami ir įforminti dokumentuose, o gautoji
informacija laiku pasiektų įvairaus lygio vadovus.

Buhalterinė apskaita (pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą) yra
ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo,
grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams
sprendimams priimti ir finansinei atskaitomybei sudaryti.

Kad apskaitos sistema būtų efektyvi, reikia užtikrinti keletą
reikalavimų:

1) vykdyti visos įmonės ir atskirų jos padalinių, tarnybų, veiklos sričių

bendrą ir atskirą bei detalizuotą apskaitą,

1) operatyviai pateikti kokybišką informaciją vartotojams, organizuojant

optimalius informacijos srautus, tinkamai ją apdorojant ir perdirbant

bei paskirstant,

2) įgalinti keisti naudojamus parametrus užtikrinant mokesčių, nuolaidų ir

antkainių, kainų ir tarifų bei kitų ūkinių finansinių rodiklių

skaičiavimą,

3) užtikrinti laisvą ir operatyvų sąskaitų plano, sąskaitų kodo struktūros

pakeitimą, sąskaitų apjungimą ar deetalizavimą, naujų registrų įvedimą

bei jų tarpusavio ryšio reguliavimą,

4) sumažinti apskaitos išlaidas, užtikrinant minimalų, bet pakankamą

informacijos kiekį, tinkamai organizuojant ir mechanizuojant apskaitą,

5) užtikrinti lankstų duomenų archyvavimą ir darbą su archyvais, tinkamas

išsaugojimo ir grąžinimo priemones,

6) užtikrinti informacijos slaptumą, atskiriant išorinę – viešą ir vidinę

atskaitomybę.Tai aktualu rinkos sąlygomis.

Įgyvendinant šiuos reikalavimus reikia vadovautis optimalumo,
profilaktiškumo, kompleksiškumo, analiziškumo, patikimumo ir tikslumo,
savalaikiškumo bei kitais panašiais bendrais ūkinės veiklos vedimo
principais.

Pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymą, priimtą
Lietuvos Respublikos Seimo 2001 metais lapkričio 6 dieną, kuris įsigalioja
nuo 2002.01.01 d, įtvirtinti apskaitos standartai. Apskaitos standartai –
ūkio subjekto turto, nu

uosavo kapitalo ir įsipareigojimų vertinimo, pajamų
ir sąnaudų pripažinimo ir registravimo apskaitoje taisyklės, atitinkančios
Europos Sąjungos teisę bei Tarptautinius apskaitos standartus ir suderintos
su Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais. Apskaitos standartai
aprėpia Biudžetinių įstaigų apskaitos standartus ir Verslo apskaitos
standartus.(.)”

„Vykdydami svarbiausią apskaitos darbuotojų pareigą – atspindėti tikrą
įmonės ir jos veiklos būklę taip, kad šią informaciją teisingai suvoktų
visi jos vartotojai, apskaitininkai vadovaujasi Tarptautinių apskaitos
standartų nuostatomis, kurias skelbia komitetas, vienijantis daugelio
valstybių profesionalių apskaitininkų organizacijų atstovus. Tarptautinių
apskaitos standartų 1973 m. birželio 29 d. Įkūrė įvairių šalių
profesionalių buhalterių organizacijos. Dabar jis vienija daugiau komitetą
kaip šimtą didžiausių apskaitininkų organizacijų iš beveik 80 pasaulio
valstybių. Tai nepriklausoma organizacija, rengianti ir tobulinanti
tarptautinius apskaitos standartus.(.)

Tarptautiniai apskaitos standartai ir Bendrieji apskaitos
principai, kuriais pagrįstos kiekvienos laisvosios rinkos šalies apskaitos
taisyklės, tai ne griežti ir tikslūs nurodymai, kaip atlikti konkrečias
apskaitos procedūras. Kiekviena valstybė savo nuožiūra, atsižvelgdama į
nacionalinius ypatumus bei konkrečias laiko ir ekonomikos būklės sąlygas,
sukonkretina Tarptautinius apskaitos standartus – derina juos su savo
interesais.”[Ekonomikos teorijos pagrindai, 2000, 6, 18]

Pagrindiniai apskaitos uždaviniai yra:

įmonės veiklos dokumentavimas;

atskaitomybės sudarymas (savininkui ir akcininkams, kreditoriams,
visuomenei, valstybei);

įmonės priimamų sprendimų informacinis aprūpinimas.

Pagal tai, kokie uždaviniai dominuoja, į pirmąją vietą iškeliamos
skirtingos apskaitos turinio sritys, todėl nėra labai griežtos apskaitos
klasifikavimo sistemos.

Pirmiausia reikia skirti apskaitos ir statistikos informaciją.
Statistikos pagrindas – valstybės ekonominių subjektų apskaitos ir
atskaitomybės duomenys. Statistinė atskaitomybė lemia būtinumą
standartizuoti visų ekonominių vienetų apskaitos duomenis, ir
standartizuoti būtina tik ataskaitinę in

nformaciją.

Apskaitos rūšys. Apskaita skirstoma į finansinę ir vadybos. Pagrindinis
skirtumas – informacijos vartotojai.

Finansinė apskaita skirta veiklos rezultatams nustatyti ir ataskaitoms
pateikti. Ji nuo vidinės apskaitos gali skirtis duomenų tikslumu (čia
leistini ir daugiau suapvalinti duomenys, svarbiausias vidinės apskaitos
tikslas – operatyvumas) .

Finansinės apskaitos informacija pateikiama finansinėse ataskaitose:

– balanse;

– pelno (nuostolių) ataskaitoje;

– nepaskirstyto pelno ataskaitoje;

– piniginių srautų (finansinės būklės pasikeitimo) ataskaitoje;

– nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitoje;

– aiškinamajame rašte ir kitose ataskaitose, jei yra, pavyzdžiui,
individuali įmonė ar ūkinė bendrija.

Valdymo apskaita yra orientuota į įmonės vidaus poreikių tenkinimą, ji
priklauso nuo konkrečios gamybos ir komercinės veiklos specifikos. Įmonės
ir organizacijos gali naudoti standartinę organizavimo formą, tačiau gali
sudaryti ir savus apskaitos organizavimo modelius.

Apskaitos laikotarpis. Valdžios organų nustatytas laikotarpis, kuriam
pasibaigus apskaičiuojamos įmonės ūkininkavimo rezultatas – pelnas arba
nuostolis. Lietuvoje yra vieneri metai. Finansiniai metai (pagal Įmonių
finansinės atskaitomybės įstatymą) – laikotarpis, kurio metinė finansinė
atskaitomybė rengiama.

Pagrindinė apskaitinė lygybė: turtas lygus nuosavybei. Turtas parodo,
kas konkrečiai priklauso įmonei, o nuosavybė – kiek ir kam priklauso įmonės
turto.

Pagrindiniai bendrieji apskaitos principai. Apskaitą reglamentuoja ir
visuotinai priimti jos principai (Wilsonas, 1997. – p. 256, Lietuvos
Respublikos įmonės finansinės atskaitomybės įstatymas ir kiti) – bendrieji
apskaitos principai (angl. – General Accepted Accounting Principles):
įmonės principas reikalauja, kad savininko ar savininkų investuotas į įmonę
turtas apskaitoje būtų atskirtas nuo jų asmeninio turto.Kiekviena įmonė,
kuri sudaro finansinę atskaitomybę, laikoma atskiru apskaitos vienetu;
įmonės tęsiamos veiklos principas reikalauja apskaitoje daryti prielaidą,
kad įmonės veikla trunka neribotą laiką. Tai reiškia, kad įmonės t

turtas
privalo būti įvertintas ne finansinės atskaitomybės momentu esančiomis
rinkos kainomis, bet jo įsigijimo verte, atspindint nudėvėtąją dalį. Įmonę
nenumatoma likviduoti. Šis principas netaikomas, kai priimamas sprendimas
likviduoti įmonę arba įmonė steigiama ribotam laikui;
periodiškumo principas reikalauja, kad įmonė skaidytų savo veiklą į tam
tikrus periodus, kurių pabaigoje pateikiama ataskaitinė informacija apie
įmonės padėties pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį. Ataskaitinis
laikotarpis – finansiniai metai, tačiau jie kai kuriose valstybėse,
pavyzdžiui, JAV, nebūtinai turi sutapti su kalendoriniais metais.
Finansinių metų pradžia ir pabaiga parenkama vadovaujantis nuostata, kad
skiriamoji riba sutampa su žemiausiuoju įmonės veiklos tašku, o jeigu
įmonės veikla tolygi – su kalendoriniais metais. Pati įmonė ir Vyriausybė
gali nustatyti tarpinius dalinius ataskaitinius laikotarpius: prieš
visuotinus akcininkų ir pajininkų susirinkimus, kas ketvirtį, mėnesį, prieš
sezono pradžią ar jam pasibaigus ir t.t;
apskaitos pastovumo principas reikalauja, kad apskaitininkai labai
apdairiai keistų apskaitos metodiką. Apskaitos metodika turi išlikti
stabili gana ilgai ir ją pakeitus, vienos apskaitos duomenys turi būti
gauti ir senąja, ir naująja metodika. Šis principas labai svarbus
apskaičiuojant pelną ir netaikomas mokesčiams;
kaupimo (realizavimo) principas reikalauja pardavimo pajamas pripažinti
tada, kai išrašoma sąskaita, nepriklausomai kada ir kaip bus gaunami
pinigai, pateikiama produkcija. Pajamos registruojamos tada, kai jos
uždirbamos, o išlaidos – jų susidarymo metu, neatsižvelgiant į pinigų
gavimą ir išmokėjimą;
tikslumas ir patikimumas reikalauja, kad jeigu apskaitos informacija yra
netiksli, tai neišvengiamai bus priimti klaidingi ir nepagrįsti
sprendimai;
atsargumo arba konservatyvumo principas reikalauja, kad įmonės veiklos
rezultatai būtų vertinami atsargiai. Ypač jis svarbus apskaičiuojant
sąnaudas, jas maksimalizuojant, o pajamas, jas minimalizuojant. Tai kartu
ir apdairumo principas, kai kvalifikuotai pasirengiama realiai įvertinti
potencialius nuostolius ir ieškoma ar turima kitų alternatyvų. Įmonės
turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų vertė negali būti nepagrįstai
padidinta ar suamažinta;
piniginio mato (įkainojimo) principas reiškia, kad visas įmonės turtas,
taip pat jos veiklos rezultatai apskaitoje turi būti išreikšti vertine
išraiška,
kaupimo principas reikalauja, kad ūkiniai faktai apskaitoje būtų
fiksuojami jau įvykę: uždirbamos pajamos turi būti registruojamos tada,
kai jos uždirbamos, sąnaudos – kai jos patiriamos, nepriklausomai nuo
pinigų gavimo ar išmokėjimo,
palyginimo principas reikalauja, kad kaupimo principu apskaičiuotos per
ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos būtų palygintos su patirtomis
sąnaudomis. Palyginamumas kartu reiškia, kad informacijos vartotojai turi
turėti galimybę palyginti įmonės finansines ataskaitas, norėdami įvertinti
jos finansinę būklę.

lojalus atvaizdavimas reikalauja, kad visi sandoriai ir ūkinės operacijos
ataskaitoje būtų atvaizduoti objektyviai, visapusiškai, o ne
paviršutiniškai,
neutralumas – kad informacija, pateikta finansinėse ataskaitose, būtų
patikima, ji turi būti neutrali, neturi būti jokių šališkumo faktų.
Finansinės ataskaitos nėra neutralios, jei jos, pateikdamos informaciją,
daro įtaką priimamiems sprendimams, sudarant atitinkamą nuomonę, siekiant
kokio nors tikslo,
turinio vyravimas prieš formą pabrėžia, kad visada daugiau dėmesio reikia
skirti operacijų turiniui, jų esmei atskleisti. Ūkinės operacijos ir
ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o
ne tik pagal jų juridinę formą.

Pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą išskiriami šie 10
bendrieji apskaitos principai: įmonės, veiklos tęstinumo, periodiškumo,
pastovumo, piniginio mato, kaupimo, palyginimo, atsargumo, neutralumo,
turinio svarbos.

Priklausomai nuo įmonės tikslų bei ataskaitų vartotojų formuojama ir
finansinė bei balanso politika.

2. Ūkinių operacijų fiksavimas ir atpažinimas

Apskaitos dokumentas. Jo rekvizitai – įmonės pavadinimas ir kodas,
dokumento pavadinimas, numeris ir sudarymo data; ūkinės operacijos
turinys, matavimo rodikliai, asmenų, įvykdžiusių ūkinę operaciją ir
atsakingų už jos įvykdymą ir teisingą įforminimą, pareigos, pavardės,
vardai bei parašai.

Dokumentai ir apskaitos registrai apibūdinti buhalterinės apskaitos
įstatymo III skirsnio straipsniuose.

Ūkinių operacijų fiksavimas. Dokumentai yra įrašų apie ūkines
operacijas į apskaitos registrus pagrindas. Jie įrašomi ranka ar
techninėmis priemonėmis aiškiai ir įskaitomai.

Įmonės gali naudoti pavyzdinius, specialius ir laisvos formos pirminius
dokumentus, turinčius juridinę galią.

Dokumentų juridinė galia. Dokumentui juridinę galią suteikia šie
privalomi rekvizitai: įmonės pavadinimas, dokumento pavadinimas, jo
sudarymo data, ūkinės operacijos turinys, ūkinės operacijos matavimo
rodikliai, asmenų, įvykdžiusių ūkinę operaciją ir atsakingų už jos įvykdymą
ir teisingą įforminimą, pareigos, pavardės, vardai, parašai. Dokumentas,
kuriame nėra minėtų rekvizitų, juridinės galios neturi. Tokie griežti
pirminių dokumentų įforminimo reikalavimai labai apsunkina smulkius
verslininkus, patentininkus, dirbančius taip pat su privačiais asmenimis,
galutiniais prekių ir paslaugų vartotojais. Be to, kai kuriems pirminiams
griežtos apskaitos dokumentams privaloma speciali tipografinė forma ir
įsigijimo tvarka.

Dokumentų pasirašymas ir atsakomybė. Įmonės vadovas patvirtina asmenų,
turinčių teisę pasirašyti pirminius dokumentus, sąrašą ir jų parašų
pavyzdžius. Dokumentai pasirašomi asmeniškai.

Už laiku ir teisingą dokumentų išrašymą, už juose esančių duomenų tikrumą
ir ūkinės operacijos teisėtumą atsako asmenys, surašiusieji ir
pasirašiusieji dokumentus, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo patikrinti
audito.

Apskaitos registrai Už ataskaitinį laikotarpį dokumentų duomenys
apibendrinami apskaitos registruose. Visos įmonėje atliktos ūkinės
operacijos apskaitos registruose fiksuojamos pagal pirminius dokumentus,
kuriais remiantis tos operacijos ir buvo atliktos. Operacijų registracijos
metu sisteminami ir pirminiai duomenys. Pirminių dokumentų duomenys apie
ūkines operacijas yra grupuojami pagal operacijų rūšis. Tai atliekama
naudojant specialiuosius žurnalus. Juose duomenys kaupiami per mėnesį, o
jo pabaigoje iš žurnalo perkeliami į atitinkamą Didžiosios knygos sąskaitą
arba į keletą iš jų.

Apskaitos registrai gali būti tipiniai arba laisvos formos. Jie
sudaromi chronologine, sistemine -chronologine ar kita nustatyta tvarka
(Apskaitos tvarkymas, 1996. – p. 2 – 27, Lazauskas, 1995. – p. 65 – 75 ir
kiti).

Apskaitos sistemoje informacija apie ūkinius faktus fiksuojama
naudojantis pirminiais dokumentais. Vėliau ji apibendrinama apskaitos
registruose įvairiomis procedūromis. Tačiau apskaitos principai visose
įmonėse išlieka vienodi nepriklausomai nuo to, kad apskaitos sistema ir
technika turi būti pritaikyta konkrečiai įmonės specifikai ir jos
informaciniams poreikiams.

Mažos įmonės atlieka palyginti nedaug ūkinių operacijų, turi mažai
klientų bei tiekėjų. Visa tai įgalina kiekvieną operaciją fiksuoti
Bendrajame žurnale, kuriame visos atliktos ūkinės operacijos registruojamos
chronologiškai. Bendrasis, arba ūkinių operacijų registravimo žurnalas
naudojamas visoms operacijoms nepriklausomai nuo jų rūšies fiksuoti. Čia
tai pat nurodomos ir koresponduojamosios sąskaitos. Vėliau duomenys iš
Bendrojo žurnalo perkeliami į sisteminį registrą – Didžiosios knygos
sąskaitas. Jose duomenys sisteminami ir kaupiami, o ataskaitinio
laikotarpio pabaigoje naudojami sudarant atskaitomybę. Esant nelabai
dideliam ūkinių operacijų skaičiui, taip organizuoti apskaitą racionalu,
bet didesnėje įmonėje toks apskaitos organizavimas praktiškai neįmanomas.

Organizuojant apskaitą didesnėse įmonėse, naudojama daugelis pagalbinių
(specialiųjų) registrų. Specialieji žurnalai iš dalies pakeičia Bendrąjį
žurnalą. Kiti registrai kaip analitinės knygos detalizuoja Didžiosios
knygos sąskaitų duomenis. Prieš pradedant apibūdinti registrų naudojimo
ypatumus, tikslinga bendrai aptarti jų atliekamas funkcijas.

Specialieji žurnalai pritaikyti informacijai apie vienarūšes ūkines
operacijas fiksuoti. Paprastai tai daugiaskilčiai registrai, palengvinantys
apskaitos darbą.

Pagrindinis specialiųjų žurnalų naudojimo privalumas yra tas, kad šiuo
atveju darbus galima paskirstyti žmonėms arba skyriams. Tai paspartina
darbą, kadangi gali fiksuoti operacijas keliuose registruose tuo pačiu
metu. Be to, specialieji žurnalai labai pagreitina ir palengvina
informacijos apdorojimą, nes geriau pritaikyti tam tikros rūšies
operacijoms registruoti.

Specialiųjų žurnalų efektyvumas padidėja, jeigu jie tinkamai pritaikyti
būdingiausioms ūkinėms operacijoms, atliekamoms įmonėje. Kiekviena įmonė
priklausomai nuo operacijų įvairovės ir jų atlikimo dažnumo naudoja
skirtingą specialiųjų žurnalų skaičių ir rūšis. Bendras specialiųjų žurnalų
struktūros bruožas yra tas, kad jie sudaryti iš daugelio skilčių, kurios
naudojamos įvairiai informacijai fiksuoti. Naudojant tokią struktūrą, ne
tik greičiau apdorojama informacija, bet ir sumažėja pastarosios
dubliavimasis. Lengvai galima įvesti bet kokią papildomą skiltį norimai
informacijai atspindėti. Todėl fiksuoti duomenų kitur nereikia. Įvairiose
įmonėse to paties pavadinimo specialieji žurnalai gali būti skirtingos
formos, o jų skiltys gali būti išdėstytos taip, kaip patogiau įmonės
apskaitininkams. Tačiau nepaisant įvairovės, tam tikros skiltys privalomos
ir jas reikia pateikti visuose specialiuose žurnaluose.

Apskaitos organizavimas, kai kaupiama informacija jau iš pradžių yra
grupuojama pagal ūkinių operacijų rūšis, supaprastina pirminių duomenų
fiksavimą. Be to, specialiųjų žurnalų naudojimas ne tik labai pagreitina
duomenų fiksavimą, bet ir suteikia galimybę konkrečiam asmeniui
kontroliuoti tam tikrą veiklos sritį.

Pagalbinių registrų – analitinių sąskaitų knygų naudojimo privalumai yra
tie, kad jos įgalina atspindėti atskirose sąskaitose operacijas,
susijusias su konkrečiais pirkėjais ar tiekėjais. Taip pat šie registrai
supaprastina Didžiosios knygos vedimą, kadangi joje nelieka detalių duomenų
apie pirkėjus ir tiekėjus. Be to, vedant analitines sąskaitų knygas,
galima nustatyti klaidas individualiose sąskaitose ir racionaliai
paskirstyti darbą apskaitininkams.

Analitinės sąskaitos detalizuoja Didžiosios knygos sąskaitų duomenis.
Didžiojoje knygoje lieka Pirkėjų įsiskolinimo sąskaita, tik dabar ji
laikoma kontroline, nes joje atspindima analitinių sąskaitų knygos sąskaitų
likučių suma.

Įrašai analitinių sąskaitų knygose daromi iš specialiųjų žurnalų tuo pat
metu, kai įvyksta ūkinės operacijos. Duomenys knygose yra kaupiami kitais
aspektais negu specialiuosiuose žurnaluose. Mėnesio pabaigoje duomenys iš
pagalbinių registrų – specialiųjų žurnalų perkeliami į Didžiąją knygą,
apskaičiuojami šios knygos sąskaitų likučiai, padaromi visi reikiami
koreguojantieji ir uždarantieji įrašai. Po to sudaromas bandomasis balansas
ir finansinė atskaitomybė.

Apskaitos registrų normos. Apskaitos registrų komplektą sudaro žurnalai,
parengti Finansų ministerijos patvirtinus tipinius finansinės apskaitos
registrus, kurie yra papildyti specialiaisiais žurnalais, skirtais
perdirbimo įmonėms bei analitinės apskaitos kortelėmis. Komplektas tinka
visų veiklos sričių bei dydžių įmonėms, kuriose apskaitą veda keli skyriai
(asmenys). Duomenys specialiuosiuose žurnaluose fiksuojami laikantis
sisteminio – chronologinio principo, tai yra, kiekviename žurnale
registruojamos tik vienos rūšies operacijos. Tuo būdu ūkinės operacijos ne
tik fiksuojamos apskaitoje, bet iš karto ir sisteminamos. Dėl to gerokai
sumažėja darbo dubliavimas, klaidų tikimybė, supaprastėja pačios apskaitos
vedimas. Visi šie faktoriai padeda taupyti apskaitos vedimui skirtą laiką
ir lėšas.

Galima pateikti duomenų fiksavimo apskaitos schemą:

1. Trumpalaikio ir ilgalaikio (materialaus ir nematerialaus) turto

apskaita, įskaitant dalies duomenų apie ūkines operacijas su turtu

detalizavimą tam skirtose analitinėse kortelėse,

1. Prekių ar kito turto pardavimas, taip pat ir paslaugų suteikimas,

2. Parduotų prekių savikainos fiksavimas,

3. Atsiskaitymai (išmokėjimai) per banką (jeigu įmonė turi kasos knygą)

arba visos piniginės (grynais ar pavedimu ) išlaidos (jeigu įmonė

neturi kasos knygos),

4. Išmokos iš kasos ( jeigu įmonė turi kasos knygą),

5. Kasos įplaukos ( jeigu įmonė turi kasos knygą),

6. Įplaukos į sąskaitą banke (jeigu įmonė turi kasos knygą) arba visos

piniginės ( grynais ar pavedimu) įplaukos ( jeigu įmonė neturi kasos

knygos),

7. Bendra veiklos sąnaudų apskaita,

8. Tiesiogiai gaminiams priskiriamos gamybos išlaidos (šis žurnalas

skirtas perdirbimo įmonėms ),

9. Netipiškos bei kituose apskaitos registruose neužfiksuotos ūkinės

operacijos ir įvykiai,
10. Netiesiogiai su produkcijos gamyba susijusios pridėtinės išlaidos

(šis žurnalas skirtas perdirbimo įmonėms),
11. Darbo užmokesčio ir socialinio, sveikatos ir kitų draudimų

paskaičiavimas ir apskaita,
12. Pagrindinių ir pagalbinių darbininkų darbo užmokesčio ir socialinio ir

kitų draudimų paskaičiavimas (perdirbimo įmonėse),
13. Visos tiesioginės gamybos išlaidos (perdirbimo įmonėse),
14. Netiesioginės gamybos išlaidos ( perdirbimo įmonėse),
15. Mokėtinų mokesčių apskaita,
16. Pridėtinės vertės ir akcizo bei kitų mokesčių apskaita,
17. Finansinės veiklos pajamų ir sąnaudų apskaita,
18. Kiekvienos dienos pabaigoje ar kas kelios dienos ir ataskaitinio

laikotarpio pabaigoje duomenų perkėlimas į sąskaitas,

2. Laikotarpio pabaigoje analitinių kortelių likučių sumų ir atitinkamų

kontrolinių sąskaitų likučių sutikrinimas.

Naudojantis spalvotomis sąskaitų kortelėmis, tikslinga kiekvienai
sąskaitų klasei skirti po atskirą spalvą.

Sąskaitos apskaitos dokumentuose saugoma visa informacija apie konkrečius
turto ar nuosavybės rūšies pasikeitimus.

Dvejybinis įrašas kaip sąskaitų korespondencijos taisyklė. Ūkinis
faktas atvaizduojamas vienoje sąskaitoje debete (D), o kitoje – kredite (K)
arba atvirkščiai vadinama dvejybiniu įrašu. Sąskaitų derinys – kai į vieną
debetuojama, o į kitą kredituojama, vadinama sąskaitų korespondencija, o
tos sąskaitos – koresponduojančiomis. Toliau pateikiama įrašų įrašymo ir
atvaizdavimo tvarka ( žr. 7.8 lentelę ir įrašų fiksavimo schemas). Turto
padidėjimas rašomas į sąskaitos debetą (D), o sumažėjimas – į kreditą (K),
likutis (saldo) skaičiuojamas debete (D). Sąnaudos fiksuojamos analogiškai
kaip ir operacijos su turtu. Nuosavybės padidėjimas rašomas sąskaitos
kredite (K), o sumažėjimas – debete (D), likutis (saldo) skaičiuojamas
kredite (K). Pajamos fiksuojamos analogiškai kaip ir operacijos su
nuosavybe.

Sąskaitų sąlyginiai ženklai yra T formos, dar vadinami “lėktuviukais”,
kai kairėje žymimas debetas – raide D, o dešinėje – kreditas – raide K:

D Sąskaitos pavadinimas K

(

| TURTAS | NUOSAVYBĖ |
|SĄNAUDOS |PAJAMOS |
| ( – | – K |
|D |( – D |
|( – K | |

Pavyzdys: UAB “Oda” realizavo akcijų už 10000 tūkst. Lt ir atitinkamai
užsipajamavo tą pačią sumą debete.

Debetas Kreditas

1. D Pinigai 100000

K Paprastosios akcijos 100000

UAB “Oda” už žemės sklypą (50000 tūkst Lt) ir pastato priestatą (25000
tūkst Lt) išleido iš viso 75000 tūkst Lt.Galutinės operacijos būtų rašomos
taip:

Debetas Kreditas

2. D Žemė 50000 I

D Pastatai 25000

K Pinigai 75000

7.8 lentelė

SĄSKAITOS PAVADINIMAS ir Nr.

|Data |Turinys | PP |Debetas |Kreditas | Likutis |
| | | | | |Debetas |Kreditas |
| | | | | | | |
| | | | | | | |

Skolintojų

Savininkų + D Pajamos K

D Turto sąskaitos K = D Nuosavybės sąskaitos K + D
Nuosavybės sąskaitos K ( ( (

( ( ( ( (

( ( ( ( D Sąnaudos K

( ( (

Sintetinė ir analitinės sąskaitos. Iš atskirų analitinių sąskaitų duomenų
suvedamos sintetinės sąskaitos. Kaip pavyzdį galima pateikti atskirų
darbuotojų (analitinę) ir bendrą (sintetinę) mokėtinų atlyginimų sąskaitas.

Sintetinė sąskaita: Sąskaitos Mokėtini
atlyginimai analitinės sąskaitos :

D Mokėtini atlyginimai K D Mok.atl. Onai K D Mok.atl.Jonui K

D Mok. atl. Petrui K

( L. 4500,- ( L. 1000-

( L. 2000,- ( L. 1500,-

Turto padidėjimas (gavimas) rašomas į D ( debetą),

o sumažėjimas rašomas į K ( kreditą).

Yra debetinis likutis.

Nuosavybės padidėjimas nurodomas K ( kredite ),

o sumažėjimas nurodomas D ( debete).

Turi kreditinius likučius.

Pajamos didina savininko nuosavybę.

Sąnaudos mažina savininko nuosavybę.

Pajamų padidėjimas vaizduojamas kredite ( K ).

Sąnaudų padidėjimas vaizduojamas debete ( D ).

Turto ir nuosavybės sąskaitos vadinamos balansinėmis. Pajamų ir sąnaudų

sąskaitos vadinamos pelno ataskaitos sąskaitomis.

3.Sąskaitų planas.

Labai svarbi apskaitos sąvoka yra sąskaitų planas. „Sąskaitų planas
– sąskaitų, kuriose sukaupiama informacija, atspindinti ūkio subjekto
turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas, sąrašas.”[
Buhalterinės apskaitos įstatymas, 2001].

„Pavyzdinį sąskaitų planą parengia ir „Valstybės žinių“ priede
„Informaciniai pranešimai“ paskelbia Lietuvos Respublikos apskaitos
institutas. Ūkio subjektas susidaro savo sąskaitų planą. Jį tvirtina to
ūkio subjekto vadovas.” [ Buhalterinės apskaitos įstatymas, 2001]

Sąskaitos plane nurodomos sąskaitos pavadinimas ir Nr. 1 – as numerio
ženklas – klasės numeris. Yra tipinės 6 klasės, o 7, 8, 9 klasės yra
laisvos ir paliktos įmonių žinioje. Dešimtoji arba nulinė sąskaitų klasė
skirta specialioms užbalansinėms sąskaitoms.

Visos sąskaitos gali būti sugrupuotos į klases, grupes ir surašytos
į tam tikrą sąrašą – sąskaitų planą. Sąskaitų plane įrašytos sąskaitos
turi būti sugrupuotos pagal jų funkcijas:

apskaityti turtą,

apskaityti nuosavybę,

apskaityti pajamas,

apskaityti sąnaudas.

Turto sąskaitų grupė suskaidoma į dvi dalis :

1) formavimo savikainos,ilgalaikio turto, po vienerių metų gautinų sumų

sąskaitas,

2) trumpalaikio turto sąskaitas.

Nuosavybę apskaitančios sąskaitos skirtos :
1) savininkų nuosavybei apskaityti: kapitalo, rezervų ir atidėjimų

įsipareigojimams ir reikalavimams padengti, po vienerių metų mokėtinų

sumų;

2) skolintojų nuosavybei apskaityti: mokėtinų sumų ir įsipareigojimų.

Yra dvi pelno ataskaitų sąskaitų grupės :
1) pajamų sąskaitos,
2) sąnaudų sąskaitos.

Kaip anksčiau minėjome, turto ir nuosavybės sąskaitos vadinamos
balansinėmis.

Pajamų ir sąnaudų sąskaitos vadinamos nebalansinėmis arba pelno
ataskaitos sąskaitomis. Jose apskaitomų sumų galutinis rezultatas yra
pelnas arba nuostolis.

Lietuviško sąskaitų plano struktūra pateikiama 1 lentelėje.

1 lentelė

SĄSKAITŲ PLANAS PAGAL PAGRINDINES KLASES

| Sąskaitų klasės |
| 1 klasė| 2 klasė | 3 klasė | 4 klasė | 5 klasė| 6 klasė|
|Ilgalaikis |Trumpalaiki|Savininkų |Skolintojų |Pajamos |Sąnaudos |
|turtas |s turtas |nuosavybė |nuosavybė | | |
|Formavimo |Trumpalaiki|Kapitalas, |Mokėtinos |Pajamos |Sąnaudos |
|savikaina, |s turtas |rezervai ir |sumos ir | | |
|ilgalaikis | |atidėjimai |įsipareigojima| | |
|turtas, po | |įsipareigojima|i | | |
|vienerių metų | |ms padengti, | | | |
|gautinos sumos | |po vienerių | | | |
| | |metų mokėtinos| | | |
| | |sumos | | | |

Toliau pateikiamos pagrindinės sąskaitų grupės jų klasėse.

1 klasė Ilgalaikis turtas.

Formavimo savikaina

Nematerialus turtas

Materialus ilgalaikis turtas

Išperkamosios nuomos ir panašios teisės

Kitas materialus turtas

Nebaigta statyba ir išankstinis apmokėjimas

Ilgalaikis finansinis turtas

Po vienerių metų gautinos sumos

2 klasė.Trumpalaikis turtas.

Atsargos

Ilgalaikis turtas, skitas perpardavimui

Išankstiniai apmokėjimai

Nebaigtos vykdyti sutartys

Prekybos skolos

Kitos per vienus metus gautinos sumos

Investicijos ir terminuoti indėliai

Pinigai bankuose ir kasoje

Sukauptos pajamos ir ateinančių laikotarpių sąnaudos

3 klasė. Kapitalas, rezervai ir atidėjimai įsipareigojimams ir
reikalavimams padengti

Kapitalas

Akcijų priedai (nominaliosios vertės perviršijimas)

Perkainojimo rezervas

Rezervai

Nepaskirstytas pelnas (nuostoliai)

Kapitalo dotacijos ir subsidijos

Įsipareigojimų reikalavimų padengimo atidėjimai

Atidėti mokesčiai

Pajamų ir sąnaudų suvestinė

4 klasė Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai

Ilgalaikės finansinės skolos

Ilgalaikės prekybinės skolos

Kitos mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai

Ilgalaikių skolų einamųjų metų dalis

Trumpalaikės finansinės skolos

Prekybos skolos

Avansu gautos sumos

Mokesčiai, atlyginimai ir socialinis draudimas

Kitos mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai

Sukauptos sąnaudos ir ateinančių laikotarpių pajamos

5 klasė. Pajamos

Pardavimai ir paslaugos

Kitos veiklos pajamos Finansinės investicinės veiklos pajamos

Pagautė (ypatingasis pelnas)

Pelno mokesčio koregavimai ir atidėjimų mokesčiams atstatymai

Pelno paskirstymo sąskaitos

6 klasė. Sąnaudos

Parduotų prekių ir atliktų darbų savikaina

Veiklos sąnaudos

Kitos veiklos sąnaudos

Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos

Netekimai (ypatingi praradimai)

Pelno mokestis

Pelno paskirstymo sąnaudos

0 klasė. Balanse neatspindėtos teisės ir įsipareigojimai

Trečiųjų asmenų garantijos, suteiktos įmonės vardu

Personalinės garantijos suteiktos trečiųjų asmenų vardu

Realios garantijos, apdraustos nuosavu turtu

Gautos garantijos

Tretiesiems asmenims patikėtos įmonės prekės ir vertybės

Įsipareigojimai dėl ilgalaikio turto įsigijimo ir perleidimo

Būsimieji kontraktai

Trečiųjų asmenų nuosavybė

Įvairios teisės ir įsipareigojimai

Sąskaitos apskaitoje atlieka klasifikavimo funkciją. Tuo pat metu jos yra
naudojamos ir kaip apskaitos registras, kitaip tariant, duomenys į jas
įrašomi tiesiog iš pirminių dokumentų ir kartu suklasifikuojami.

4. Turtas ir nuosavybė

„Turtas – materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės,
kurias valdo ir naudoja ir (arba) kuriomis disponuoja ūkio subjektas, ir
kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos.”[Buhalterinės apskaitos
įstatymas, 2001].

TURTAS = SKOLINTOJŲ NUOSAVYBĖ + SAVININKŲ NUOSAVYBĖ arba:

SAVININKŲ NUOSAVYBĖ = TURTAS – SKOLINTOJŲ NUOSAVYBĖ

Ilgalaikis turtas:
13. materialus (žemė, pastatai, transporto priemonės, įrengimai,

įrankiai);
14. nematerialus (prestižas; įsigytos teisės – patentai, licenzijos,

know- how, prekių ženklai).

Įmonės ilgalaikis turtas apskaitoje įkainojamas ir rodomas įsigijimo
verte, balanse – likutine verte (atskirai įsigijimo vertė ir
nusidėvėjimas).

Finansinis turtas ( ilgalaikio turto rūšis, užtikrinantis tam tikras
teises ir privilegijas, kurios atsiranda įmonei dalyvaujant kitų įmonių
veikloje. Išskiriamos šios pagrindinės finansinio turto rūšys (Kalčinskas,
2001. P.487, 489):
• investicijos: į vertybinius popierius (akcijas, obligacijas, finansinius

vekselius ir kitus VP) ir kitą turtą;
• paskolos,
• įmonės anksčiau išleistos ir supirktos nuosavos akcijos.

Nematerialus turtas reiškiasi per įvairias privilegijas ir teises, iš
kurių įmonė gauna tam tikros naudos (Kalčinskas, 2001. P.481).Šio turto
svarbiausieji požymiai (pagal G.Kalčinską, 2001. P.481 – 482):
neturi materialaus daiktinio turinio,
turi vertę, kurios būtina išraiška : už tą turtą sumokėta kaina,
atneša įmonei naudą,
suteikia konkrečias teises ir privilegijas,
turto buvimas gali būti įrodytas per konkrečias jo savybes, kurios įgyja
turto turėtojas,
ilgai naudojamas, kai tarnauja ilgiau nei vienus metus,
trumpalaikis, kai naudojamas per vienerius metus. Trumpalaikis nematerialus
turtas apskaitoje neapskaitomas..

Ilgalaikis turtas dėvisi fiziškai ir morališkai. Ilgalaikio turto
nusidėvėjimas nustatomas ir nurašomas į išlaidas tiesioginiu proporcingu
laiko požiūriu, proporcingai veiklos ar produkcijos apimties požiūriu,
mažėjančios vertės, metų skaičiaus būdais.

Daiktinės darbo priemonės .Įmonių pagrindą sudaro materialinė-techninė
bazė, į kurią investuotos nemažos savos lėšos. Be to, dalis turto gali būti
nuomojama, naudojama išsipirktinai (lizingo būdu), kartais eksploatuojama
nemokamai.

Jei visa materialinė-techninė bazė yra įtraukta į ūkinę komercinę veiklą,
tai ji sutampa su materialiniu-techniniu gamybiniu potencialu (be
personalo). Į šį gamybinį potencialą įeina visi eksploatuojami pagrindiniai
fondai (pagrindinės priemonės), smulkus inventorius, instrumentai bei kiti
daiktai, esantys eksploatacijoje ilgesnį laiką.

Pagrindinių fondų sąvoka labiau taikoma, kai atliekama pagrindinių
priemonių apskaita vertine išraiška, skaičiuojamas susidėvėjimas
(amortizacija), atliekami kiti ekonominiai skaičiavimai. Tačiau pagrindinių
fondų ir pagrindinių priemonių sąvokų taikymas yra labiau susitarimo, o ne
teorinis klausimas. Nors kai kurie literatūros šaltiniai, kai aptariamas
ilgalaikis turtas vertine išraiška, dažniau vartoja pagrindinių fondų, o
kai natūrine, – pagrindinių priemonių sąvoką1.

Pagrindinės priemonės ir apyvartinės lėšos užtikrina prekių cirkuliacijos
nenutrūkstamumą, tačiau šiame procese dalyvauja skirtingai.

Jei apyvartiniai ir cirkuliacijos fondai kiekviename prekių cirkuliacijos
cikle panaudojami visiškai (su kai kuriomis išimtimis), tai gamybos
priemonės savo forma išlieka nepakitusios, tik iš dalies netenka savo
pirminės vertės. Todėl visas pagrindinių priemonių (pagrindinių fondų)
apytakos ciklas yra daug ilgesnis nei apyvartinių lėšų ir užtrunka kelerius
metus ar net dešimtmečius. Gamybos priemonių tarnavimo laikas priklauso nuo
jų paskirties, sudėties, eksploatacijos sąlygų ir kitų priežasčių.

Pagrindinės priemonės netenka savo vertės pamažu. Ji dalimis perkeliama
(nurašoma) į savikainą ar cirkuliacijos išlaidas. Pagrindinės priemonės
atstatomos nusidėvėjimo atskaitymų ir kitų investicijų sąskaita.

Pagrindinės priemonės natūrine išraiška sudaro verslo pagrindinę
materialinės-techninės bazės dalį. Prie pagrindinių priemonių priskiriami
pastatai, statiniai, įrenginiai, mašinos ir kitos priemonės, kurios veikia
ilgiau nei metus ir kurių vertė ne mažesnė nei norminių aktų nustatyta
suma.

Pagrindinės priemonės gali būti klasifikuojamos pagal paskirtį, ūkio
šakas, priklausomybę, verslo sritis, tarnavimo laiką, susidėvėjimo
(tinkamumo) laipsnį, dalyvavimo veikloje pobūdį ir kitus požymius. Jos
skirstomos į gamybines ir negamybines. Pagal paskirtį grupuojamos į šias
grupes:

žemę, pastatus ir statinius,

įrenginius,

mašinas,

transporto priemones,

inventorių ir instrumentus,

produktyvius ir darbinius gyvulius,

nebaigtus kapitalinius darbus,

kitą ilgalaikį materialinį turtą.

Negamybinės paskirties priemonės gamybos procese tiesiogiai nedalyvauja.
Tai gyvenamieji pastatai, kultūrinės buitinės patalpos, autobusai žmonėms
pervežti ne darbo metu ir panašiai.

Svarbus priemonių skirstymas pagal dalyvavimo technologiniame procese
pobūdį:

aktyvūs pagrindiniai fondai,

pasyvūs pagrindiniai fondai.

Aktyviajai fondų daliai priklauso mašinos, įrenginiai, transporto
priemonės ir kitas ilgalaikis turtas, tiesiogiai dalyvaujantis ar
veikiantis ūkinėje komercinėje veikloje. Pasyvūs pagrindiniai fondai
(pastatai, statiniai, estakados, geležinkelio linijos, tvoros ir t. t.)
sudaro sąlygas aktyviesiems fondams veikti.

Pagrindiniai fondai, kaip buvo pažymėta, dėvisi ir netenka savo vertės
pamažu. Jie patiria moralinį ir fizinį susidėvėjimą. Moralinis
susidėvėjimas gali susidaryti dėl dviejų priežasčių:

dėl gamybos priemonių gamybos atpigimo,

sukūrus pajėgesnes, efektyvesnes gamybos priemones.

Fizinis susidėvėjimas susijęs su techninių eksploatacinių savybių
pablogėjimu ar netekimu.

Pagrindinių priemonių susidėvėjimo (amortizacijos) apskaita atliekama
pagal objektus kortelėse arba kompiuteriais. Nurodomas objekto pavadinimas
(kodas), inventorizacinis Nr., pirminė vertė, veikimo laikas, amortizacijos
atskaitymo norma, amortizacijos skaičiavimo metodas (formulė, taisyklė) ir
kiti duomenys bei pakeitimai.

Amortizacija yra nematerialaus turto susidėvėjimo vertės pernešimo
(kaupimo) procesas per objekto veikimo laiką, o materialaus turto
susidėvėjimo vertės pernešimas vadinamas tiesiog nusidėvėjimu. Nusidėvėjimo
ir amortizacijos atskaitymų kaupimo tikslas – atstatyti pagrindinių fondų
vertę ir sukaupti lėšas gamybos priemonių daliniam ir visiškam
atnaujinimui.

Įmonių gamybinis potencialas, ypač jo pastovioji dalis, –
pagrindinės priemonės (žemė, pastatai, statiniai, mašinos, įrenginiai ir
kita) kartu su kitais veiksniais (prekėmis, personalu) sąlygoja viso
investuoto kapitalo panaudojimo efektyvumą.

Pagrindinės priemonės, įskaitant patalpas ir jose esamą turtą,
įgauna vis didesnę reikšmę dėl tokių priežasčių:

1. Savos gamybos priemonės, kaip veiksnys, veikia per investuotą
kapitalą. Brangstantys žemės sklypai, pastatai, statiniai, kai jie
įsigyjami, vis labiau susieja ilgalaikį finansavimą ir investavimą. Be to,
šis veiksnys įgyja finansavimo efektą, nes kredito apmokėjimo, nuomos
išlaidos vis didėja. Tuo pat metu nusidėvėjimo kaupimas už pastatus,
statinius yra tiek išlaidos, tiek ir lėšų šaltinis. Didėjant gamybos
priemonių vertei, šis šaltinis taip pat didėja.

2. Pastatų (patalpų) nuomos išlaidos yra antras pagal dydį ir dalį
išlaidų straipsnis (pirmas – personalo išlaikymas). Nuomos išlaidos sudaro
apie dešimtą dalį komercinės veiklos išlaidų. Į jas taip pat įeina
nuomojamų patalpų vietos reikšmingumas.

3. Savos pagrindinės priemonės, ypač mažmeninėje prekyboje, smulkaus
verslo įmonėse yra svarbus skatinamasis instrumentas. Savas turtas gali
būti sumaniai ir tinkamai naudojamas be jokių apribojimų. Čia nemažą
reikšmę įgyja patalpų įranga, naudojama technika ir technologija, kokybinė
priemonių sudėtis (susidėvėjimo laipsnis, šiuolaikinių reikalavimų
atitikimas: imlumas energijai, laidumas šilumai, galingumas, universalumas
ir specializacijos laipsnis, optimali struktūra ir t. t.).

4. Ypač svarbus, net lemiantis, mažmeninės prekybos, masinio maitinimo ir
šiaip smulkaus verslo įmonės vietos veiksnys. Didmeninei prekybai, kitoms
tarpininkavimo, gamybos įmonėms dislokacijos vieta išskirtinės reikšmės
neturi.

Nusidėvėjimo (amortizacijos) nustatymas. Nuo ko pradėti, norint
nustatyti pagrindinių priemonių susidėvėjimo (amortizacijos) normas, kurių
reikalauja mokesčių inspekcijos ir išlaidų nurašymas. Jei to nebus
padaryta, bus dirbtinai didinamas pelnas, atitinkamai ir mokesčiai į
biudžetą, o susidėvėjusių įrenginių nebus už ką pakeisti.

Pirma. Reikia sugrupuoti visą ilgalaikį materialinį turtą pagal tikėtiną
jo tarnavimo laiką metais. Čia būtina atsižvelgti ne tik į gamybos
priemonės technines laiko normas, fizinę būklę, bet ir į moralinį
susidėvėjimą.

Į vieną grupę galėtų patekti pastatai, statiniai ir kitos
priemonės, kurios eksploatuojamos gana ilgai – 10 ar 15 metų be didelių
kapitalinių įdėjimų. Į kitą grupę turėtų įeiti stacionariniai įrenginiai,
mašinos, staklės, kurios keičiamos tik kai diegiama nauja arba iš esmės
pertvarkoma gamybos technologija, kinta verslo politika. Tokio tipo
rekonstrukcijos tikriausiai atliekamos ne dažniau kaip 4–7 metai.

Dar reikėtų skirti mašinas, įrenginius, kilnojamas priemones, labai
intensyviai naudojamas arba eksploatuojamas nepalankiomis sąlygomis, kurių
tarnavimo laikas yra gana ribotas (dveji ar treji metai).

Įrenginiai ir kitos priemonės, kurios naudojamos tik metus ar
mažiau, į šiuos skaičiavimus netraukiamos. Jos gali būti nurašomos per
metus lygiomis dalimis, jei yra gana brangios. Kai priemonės nelabai
brangios, jos, pradėjus eksploatuoti, iš karto nurašomos į kaštus.
Taikytinas ir mišrus nurašymo būdas: pavyzdžiui, 50% nurašoma iš karto, o
likusi dalis – per eksploatacijos laikotarpį.

Kiekvienoje ilgalaikio turto grupėje gamybos priemonės išdėstomos pagal
numatomus eksploatavimo metus (pavyzdžiui, 15, 10, 5, 3 ir 2 metų). Gali
būti nustatomas vidutinis grupės laikas (svertinio vidurkio būdu).

Nustatant priemonės eksploatavimo laiką, reikia turėti omenyje, jog
įrenginiai, mašinos, netgi pastatai savo veiklos pabaigoje reikalauja tokių
didelių remonto, priežiūros ir kitų kaštų, jog tampa ekonomiškai
nenaudingi. Pavyzdžiui, Japonijoje, kitose šalyse staklės vidutiniškai
veikia 3,5 metų, o pas mus – apie 20 metų.

Antra. Įvertinus savo turto eksploatavimo trukmės finansines ir technines
galimybes, pereinama prie metinių susidėvėjimo (amortizacijos) normų (N)
nustatymo. Šios normos yra amortizacijos atskaitymų vidutinės metinės
pagrindinių priemonių vertės procentai. Jei priemonė buvo naudojama visus
metus, imama pirminė jos vertė, kuri įrašyta priemonių apskaitoje.

Orientacinė amortizacijos atskaitymų norma (N) gali būti nustatoma 100%
dalijant iš numatomų priemonės eksploatavimo metų, pavyzdžiui, 15 metų.

100 : 15 = 6,7%.

Taip per 15 metų po 6,7% yra sukaupiamas susidėvėjęs turtas, kad
vėl būtų galima įsigyti tokią pat naują priemonę. Tačiau reikia turėti
omenyje, jog vyksta infliacija, dar numatomi, pavyzdžiui, po 5 ir 10 metų
kapitaliniai remontai. Todėl surinktų lėšų aiškiai neužtenka. Reikia
numatyti papildomą atskaitymo normą minėtoms ir kitoms išlaidoms padengti.
Jei kapitalinio remonto darbų vertė sudarys trečdalį pastato vertės, tai
kasmet remonto fondui sudaryti reikės papildomai atskaityti daugiau kaip 2%
vidutinės metinės vertės (33,3:15=2%).

Žinoma, jei leidžia finansinės galimybės, gamybos priemones reikia keisti
nelaukiant didelio jų susidėvėjimo (ne kaip rekomenduoja Vyriausybė), nes
firmai tai kainuos dar brangiau. Šykštus moka du kartus: remontuodamas ir
vėliau pirkdamas brangesnius įrenginius.

Trečia. Žinodami susidėvėjimo (amortizacijos) normas (N), galime
apsiskaičiuoti, kiek kasmet sukaupsime nusidėvėjimo (amortizacijos) lėšų
(Am), kurios įrašomos į išlaidas ir savikainą . Ta pačia suma, kaip
anksčiau minėta, padidėja išlaidos ir sumažėja pelnas, nors nusidėvėjimo
(amortizacijos) priskaičiavimai lieka įmonei:

[pic]

Pavyzdžiui, 2XX1 m. sausio 1 d. įsigijome įrengimą už kurį sumokėjome
10300 Lt. Ši suma vadinama pradine ilgalaikio turto verte. Numatoma, kiek
metų šis įrenginys bus naudojamas ir kiek jis bus vertas po to. Įrenginys
bus naudojamas 5 metus ir po 5 metų pardavus tai kas liks iš šio
įrenginio planuojama gauti 300 Lt. Ši suma vadinama likvidacinė ilgalaikio
turto verte.

Įrenginys per 5 metus nusidėvės 10000 Lt.-nusidėvėtina ilgalaikio turto
vertė. Nustatyta, kad įrenginys nusidėvi proporcingai per visą jo
naudojimo laikotarpį. Kiekvienais metais į nusidėvėjimo sąnaudas
nurašysime po 2000 Lt.

Po kiekvienų įrengimo naudojimo metų jo (vertine išraiška) vis mažesnė:

20X1 m.sausio 1 d. – 8300 Lt (10300 Lt – 2000 Lt );

20X2 m.sausio 1 d. – 6300 Lt ( 8300 Lt – 2000 Lt ) ;

20X3 m.sausio 1 d. – 4300 Lt ( 6300 Lt – 2000 Lt ) ;

20X4 m.sausio 1 d. – 2300 Lt ( 4300 Lt – 2000 Lt );

20X5 m. sausio 1d.- 300 Lt ( 2300 Lt – 2000 Lt ).

Turto vertė, gauta atėmus iš pradinės vertės nudėvėtą jo dalį, vadinama
ilgalaikio turto likutine verte (kiek įrengimas yra vertas konkrečiu laiko
momentu ). Tai 20X1 m. ilgalaikio turto likutinė vertė – 8300 Lt.

Taigi 20X2 m. įrengimo pradinė vertė – 10300 Lt; likvidacinė vertė – 300
Lt; likutinė vertė – 6300 Lt; nusidėvėjimo ( nudėvėta ) vertė – 4000 Lt
(2000 Lt x 2 m.); nudėvėtina vertė – 6000 Lt.

Ankstesnėse rekomendacijose numatė keturis ilgalaikio turto
nusidėvėjimo skaičiavimo metodus:

tiesiogiai proporcingą (tiesinį),

produkcijos,

metų skaičiaus,

dvigubą (mažėjančios vertės) metodą.

Be to, galėtų būti taikomi ir kombinuoti, pavyzdžiui:

tiesiogiai proporcingas ir produkcijos,

metų skaičiaus bei produkcijos metodas ir t. t.

Nusidėvėjimo skaičiavimo metų skaičiaus ir mažėjančios vertės metodai
vadinami greitesnio susidėvėjimo skaičiavimo metodais.

Ilgalaikio materialaus turto pasyviajai daliai (pastatams, statiniams,
estakadoms, privažiavimo keliams ir kt.) greitesnio skaičiavimo metodai
netaikomi.

Žemės susidėvėjimas neskaičiuojamas. Bet lėšas melioracijai (irigacijai)
atstatyti vis vien reikėtų kaupti.

Aktyviai turto daliai (mašinoms, įrenginiams, instrumentams ir kt.)
amortizacija gali būti skaičiuojama ir pagal greitesnius metodus.

Įmonė nusidėvėjimo skaičiavimo metodą gali keisti tik kartą ir tik iš
greitesnio į tiesioginį.

Nematerialus ilgalaikis turtas nurašomas (amortizuojamas) dalimis tik
pagal tiesiogiai proporcingą metodą. Jis galiausiai į gamybos ir
cirkuliacijos išlaidas patenka visas, nepalikus likvidacinės vertės.

Ilgalaikio materialaus turto metiniam susidėvėjimui skaičiuoti turi būti
iš anksto numatyta turto likvidacinė vertė. Ji nusako, kiek dar ekonomiškai
tikslinga gamybos priemonę eksploatuoti. Reikalaujama, jog likvidacinė
vertė neviršytų 10% priemonės pradinės vertės. Tiksliajai aparatūrai,
matavimo prietaisams, prestižinei įrangai maksimaliai leistina likvidacinės
vertės norma yra aiškiai per maža.

Atliekant metinius nusidėvėjimo skaičiavimus pagal pirmus tris metodus,
likvidacinė vertė iš materialaus turto vertės atimama.

Pati įmonė pasirenka nusidėvėjimo skaičiavimo normatyvus (normas), tačiau
negali viršyti Ūkio ir Finansų ministerijų nustatytų maksimalių normatyvų
metais (o valstybinės ir valstybinės akcinės bendrovės privalo laikytis dar
ir minimalių atskaitymų ribų).

Norint apskaičiuoti metinius nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymus
(Am) pagal tiesiogiai proporcingą (tiesinį) metodą, iš priemonės pradinės
vertės (Vo) reikia atimti likvidacinę vertę (V1) ir padalyti ją iš tai
priemonei numatyto tarnavimo (ar susidėvėjimo) laiko metais (t):

Am = (Vo–V1) : t.

Jei priemonės pradinė vertė – 10 000 Lt, likvidacinė vertė – 1 000 Lt, o
tarnavimo laikas – 3 metai, tai amortizacijos atskaitymo norma yra 33,3%, o
metiniai atskaitymai – 3 000 Lt:

(10 000 – 1 000) : 3 = 3 000 Lt

100 : 3 = 33,3% arba (3 000 : 9 000) 100 = 33,3%.

Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymai gali būti nuolat įkalkuliuojami
į prekės ar paslaugos kainą, bet bendri rezultatai susumuojami kas ketvirtį
arba dar ir kas mėnesį. Jei skaičiuojama kas mėnesį, nusidėvėjimo
(amortizacijos) atskaitymų norma pateiktu atveju sudarys 2,77% (33,3 : 12)
nuo 9000 Lt priemonės vertės ir bus lygi 250 Lt.

Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymai kas ketvirtį atitinkamai
sudarys 750 Lt, arba 8,32% (33,3 : 4), nuo 9 000 Lt priemonės vertės.

Produkcijos metodas taikytinas aktyvaus ilgalaikio turto nusidėvėjimo
(amortizacijos) skaičiavimams. Susidėvėjimas siejamas su atlikto darbo ar
pagamintos (realizuotos) produkcijos kiekiu. Pavyzdžiui, jei maksimali
automobilio rida – 45 000 km, tai nusidėvėjimo skaičiavimo norma, tenkanti
vidutiniškai vienam km, sudarys 0,2 Lt:

(10 000 – 1 000) : 45 000 = 0,2 Lt.

Jei per metus automobilis nuvažiuoja 9000 km, tai metiniai nusidėvėjimo
atskaitymai sudarys 1800 Lt (9 000 km 0,2). Vadinasi, automobilio
tarnavimo laikas penkeri metai:

9 000 Lt : 1 800 Lt = 5 metai.

Galėtų būti taikomi mišrūs automobilio nusidėvėjimo skaičiavimo metodai.
Pavyzdžiui, pusė automobilio vertės (4 500 Lt) nusidėvėjimo atskaitymų
galėtų būti sukaupta pagal tiesiogiai proporcingą metodą, likusi – pagal
produkcijos metodą, bet sumažintu normatyvu – 0,1 Lt:

[pic]

Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymams pagal metų skaičiaus metodą
kiekvienais metais naudojamas vis kitoks atskaitymo koeficientas. Šio
koeficiento visų metų suma lygi vienetui. Jo vardiklyje yra visi susumuoti
metai, pavyzdžiui,

1 + 2 + 3 = 6, o pirmų metų koeficiento skaitiklyje – 3, antrų – 2, trečių
– 1 (žr. 2.8 lentelę):

[pic]

 lentelė. Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymai pagal metų skaičiaus
metodą per 3 metus

|Metai|Pradinė |Likvidacin|Skaičiavim|Amortizacijos |
| | |ė |o |atskaitymų |
| | vertė Vo|vertė V1 |koeficient|suma Lt|% |
| | | |as | | |
|1 |10 000 |1 000 |3:6 |4 500 |50,00 |
|2 |10 000 |1 000 |2:6 |3 000 |33,33 |
|3 |10 000 |1 000 |1:6 |1500 |16,66 |
|Iš |10 000 |1 000 |6:6 |9 000 |100,00 |
|viso | | | | | |

Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymai pagal metų skaičiaus metodą
pirmaisiais metais būna didžiausi, o vėliau tiek priskaičiavimo norma, tiek
ir suma sparčiai mažėja pagal aritmetinę progresiją (po 1500 Lt, arba
16,66%, kasmet). Pavyzdžiui, jei įrenginio eksploatavimo laikas – 5 metai,
tai atskaitymų norma kasmet mažės po 6,7% (punktų).

Nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo pagal dvigubą (mažėjančios
vertės), kaip ir pagal ankstesnį, metodą, atskaitymo sumos pirmaisiais
metais būna didžiausios, o po to dar staigiau mažėja. Tačiau pagal šį
metodą atskaitymo norma lieka ta pati, bet skaičiuojama nuo mažėjančios
likutinės vertės (žr. 2.9 lentelę).

 lentelė. Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymai pagal dvigubą
(mažėjančios vertės) metodą per 3 metus

|Metai|Pradinė |Likutinė |Sukaupti |Amortizacijos |
| | | |amortizacijos|atskaitymų |
| | vertė |vertė Lt |atskaitymai |suma Lt|% |
| |(Vo) | |Lt | | |
|1 |10 000 |3 333,4 |6 666,6 |6 666,6|66,6 |
|2 |10 000 |1 105,7 |8 894,3 |2 227,7|66,6 |
|3 |10 000 |1 000,0 |9 000,0 |105,7 |x |

Nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymų pagal mažėjančios vertės metodą
norma nustatoma panašiai kaip tiesiogiai proporcingu būdu, bet dvigubai
didesniu procentu. Pateiktu 2.9 lentelėje atveju pagal tiesiogiai
proporcingą metodą atskaitymo norma tesudarytų 33,3%, o pagal dvigubai
mažėjančios vertės metodą – 66,6% (33,32). Tačiau pagal šį nusidėvėjimo
(amortizacijos) skaičiavimo metodą paskutiniais metais į gamybos ir
cirkuliacijos kaštus nurašoma mažesnė susidėvėjimo vertė nei reikėtų pagal
dvigubą normą (nes dar turi likti nustatyto dydžio likvidacinė vertė,
pavyzdžiui, 10% pradinės vertės). Taip pat, skaičiuojant pagal šį metodą,
iš priemonės pradinės vertės neatimama likvidacinė vertė.

Eksploatuojant ilgalaikes materialines priemones, susidėvėjimas
skaičiuojamas iki jų likutinės vertės, pasiekusios likvidacinės vertės
lygį. Iš sukauptų lėšų gali būti formuojamas ir remonto fondas.

Trumpalaikis turtas (atsargos – žaliavos, pagaminta produkcija, pirktos
prekės skirtos perparduoti; iš anksto apmokėtos sumos; prekybos skolos –
pirkėjų skola; pinigai – bankuose, kasoje). Trumpalaikis turtas nurašomas į
išlaidas iškarto ar dalimis per vienus metus.

Atsargos apskaitoje įkainojamos įsigijimo verte, o finansinėje
atskaitomybėje – faktine savikaina. Faktinė savikaina apskaičiuojama
pirmiausia nurašant anksčiausiai įsigytas atsargas.

Ūkinės veiklos ciklas : Pinigai – Prekės – Pinigai

Nuosavybė. Skolintojų nuosavybė arba įmonės įsipareigojimai:

ilgalaikės skolos (skolos kreditinėms institucijoms; skolos tiekėjams;
avansu gautos sumos (neuždirbtos pajamos); kitos ilgalaikės skolos);

trumpalaikės skolos (skolos kreditinėms institucijoms; skolos tiekėjams;
avansu gautos sumos (neuždirbtos pajamos); mokėtini
mokesčiai; mokėtini atlyginimai; kitos trumpalaikės skolos).

Trumpalaikės ir ilgalaikės skolos sudaro įmonės įsipareigojimus.
„Įsipareigojimas – prievolė, atsirandanti dėl atliktų ūkinių operacijų ir
ūkinių įvykių, už kuriuos ūkio subjektas privalės ateityje atsiskaityti
turtu ir kurių dydį galima objektyviai nustatyti.”[ Buhalterinės apskaitos
įstatymas, 2001].

Savininkų nuosavybė (valstybinis kapitalas; akcinis kapitalas –
paprastosios bei privilegijuotosios akcijos; kooperatyvo narių pajus,
nepaskirstytas pelnas, savininko privati nuosavybė – fizinių asmenų teises
turinčiose įmonėse).

5. Išlaidos ir sąnaudos

Išlaidų rūšimi suprantamas verte išreikštas naudingas tam tikros vertybių
rūšies suvartojimas siekiant komercinės veiklos rezultato. Išlaidų pagal
rūšis apskaitomi specialiose išlaidų klasės apskaitos sąskaitose.

Visos išlaidos klasifikuojamos pagal tokius tris pagrindinius požymius:
rūšis (grupes, straipsnius), išlaidas sąlygojančius rodiklius, išlaidų
susidarymo vietą.

Išlaidų skirstymas į rūšis (straipsnius) yra svarbus jų klasifikavimo
požymis. Be to, visos ūkinės veiklos išlaidos sudaro dvi pagrindines
išlaidų grupes:

pirmines arba paprastąsias,

antrines arba kompleksines.

Įmonės pirmines išlaidas galima sugrupuoti į šių straipsnių grupes:

prekių ir paslaugų,

personalo išlaidų (darbo užmokesčio, tvirtų algų, komiso pinigų,
socialinių priemokų),

materialinių sąnaudų (pakavimo, fasavimo medžiagų, kuro, reklamos ir
dekoratyvinių priemonių, šildymo, dujų, vandens, elektros energijos),

kitų įmonių teikiamų paslaugų (nuomos, transporto išlaidų, išlaidų
pagrindinėms ir konsultacinėms tarnyboms, pašto, ryšių, inkasacijos,
paslaugų, apsaugos, draudimo),

amortizacijos ir nurašymų,

komercinės rizikos (prekių nuostolių dėl sugedimo, sunykimo, vagysčių
ir kita),

atskaitymų (įvairių rūšių ir paskirties mokesčių),

palūkanų.

Veiklos išlaidos ir cirkuliacijos išlaidos sudarant įvairias ataskaitas
gali susidaryti iš šių dalių:

materialinių ir joms prilygintų sąnaudų,

nusidėvėjimo (amortizacijos) atskaitymų,

išlaidų darbui apmokėti,

socialinio ir sveikatos draudimo įmokų,

privalomo ir kitų rūšių draudimo įmokų,

mokesčių už valstybinius gamtos išteklius ir aplinkos teršimą,

žemės ir kito nekilnojamojo turto mokesčio,

• pajamų (pelno), pridėtinės vertės ir kitų mokesčių,

palūkanų už kreditą,

žemės ir kito turto nuomos mokesčio.

Sudėtingiausios materialinės ir joms prilygintos išlaidos. Jų grupę
sudaro apie 40 išlaidų elementų. Svarbesni iš jų yra:

žaliavos ir medžiagos, perkeltos į galutinį produktą ar sunaudotos
technologiniame procese,

atsarginės dalys remontui, instrumentai, prietaisai ir prietaisai,
neįeinantys į pagrindines priemones,

apranga ir maisto produktai, skirti darbuotojams, pacientams ir
klientams,

visų rūšių kuro ir energijos išlaidos įmonės tikslams,

darbai ir paslaugos, atliekami įmonei ir skirti ne pagrindinei jos
veiklai,

prekių, prekių su tara, taros transportavimo išlaidos,

ryšių ir skaičiavimo centrų paslaugos,

įpakavimo medžiagos,

natūrali ir kitokia prekių netektis,

prekių, žaliavų ir medžiagų bei paslaugų vidinis vartojimas,

prekių garantinio remonto bei aptarnavimo po prekės ir paslaugų
suteikimo vertė,

prekių pardavimo išlaidos,

atskaitymai keliams tiesti ir taisyti,

mokslo tyrimo išlaidos,

darbuotojų, klientų ir kitų verslo dalyvių vežimo išlaidos,

darbuotojų telkimo išlaidos,

prekių kokybės išlaidos,

finansinės paslaugos,

savanoriškas turto draudimas,

darbuotojų mokymas, perkvalifikavimas ir profesinis rengimas,

medicinos,

nutekamojo vandens, atliekų šalinimo ir valymo bei utilizavimo,

juridinės,

reklamos paslaugos,

neapyvartaus turto nusidėvėjimas (amortizacija),

licencijų, sertifikatų ir patentų įsigijimo išlaidos,

priešgaisrinė ir kita apsauga,

komandiruotės išlaidos,

sanitarinės higienos ir buitinės priemonės bei paslaugos,

kitos paslaugos, darbai, išlaidos.

Visas įmonės išlaidas sąlygiškai galima suskirstyti į dvi dalis: į
produkcijos ir veiklos išlaidas.

Į produkcijos išlaidas įeina pačių prekių ir paslaugų vertė (produkcijos
savikaina) ir kitos tiesiogiai su preke susijusios išlaidos:

prekių, medžiagų ir žaliavų pirkimo kaina pagal dokumentus,

pristatymo išlaidos.

Produkcijos išlaidos koreguojamos kiekio ir kainos kompensacijomis,
paruošimo parduoti bei finansinėmis išlaidomis (nuolaidomis, skontais ir
t. t.).

Veiklos išlaidos apima visus likusius įmonės, įskaitant prekių
apdorojimo, realizavimo ir valdymo išlaidas.

Be įmonės pirminių (paprastųjų) išlaidų, kai kurios įmonės (paslaugų,
masinio maitinimo ir pan.) turi nemažų antrinių (kompleksinių) išlaidų.
Šiomis išlaidomis laikomos visos įkainotos vertybės, kurias gamina pati
įmonė. Įmonės vidinė produkcija (savos gamybos produkcija, gamybinio
pobūdžio paslaugos) yra skirta savo komerciniams tikslams siekti. Prie
antrinių išlaidų gali būti priskirtos produkcijos apsaugos, tvarkos
palaikymo, raštvedybos ir kitos išlaidos. Prekybos įmonės, neturinčios
dirbtuvių ir cechų, skirtų savo produkcijai gaminti ir paslaugoms teikti,
atskirai antrinių išlaidų neišskiria ir neapskaito.

Smulkių įmonių išlaidų skaidymas pagal rūšis (grupes ir straipsnius) yra
pagrindinis ir dažnai tuo apsiribojama.

Atskirų rūšių išlaidų apskaita vyksta trim pakopom:

nustatomi sąnaudoms prilygintos išlaidos (tikslinės paskirties
sąnaudos arba pagrindinės išlaidos),

nustatomos papildomos išlaidos,

atimamos neutralios sąnaudos, kurių negalima laikyti realiomis
išlaidomis.

Įmonių ūkinės veiklos išlaidas galima suskirstyti taip:

išlaidos personalui, neįskaitant įmonininkų algų ir komisinių,

įmonininkų algos,

komisiniai,

visos personalo išlaidos,

nuomos mokestis ir jos vertė,

patalpų išlaikymo,

reklamos ir kelionių,

pervežimo ir įpakavimo (didmeninėje prekyboje),

autotransporto išlaidos,

skolinto kapitalo,

savo kapitalo palūkanos,

verslo mokestis (paslaugos ir mažmeninė prekyba),

amortizaciniai atskaitymai,

bendrosios valdymo išlaidos,

visos likusios išlaidos.

Kitas išlaidų klasifikavimo kriterijus yra priklausomybė nuo veikiančio
faktoriaus:

pajėgumo išnaudojimo (apyvartumo),

prekybos salės (prekybos ploto) m2,

darbo vietų skaičiaus,

prekių atsargų vertine išraiška,

atlyginimo ir algos,

nuvažiuotų kilometrų, valandų, tonkilometrių ir t. t. skaičiaus.

Pagrindinė išlaidų dalis susijusi su galutiniais ūkinės komercinės
veiklos rezultatais:

pagamintų ir parduotų prekių kiekiu (arba suma),

suteiktų paslaugų apimtimi.

Todėl ta dalis išlaidų, kuri kinta kintant realizavimo apimčiai, vadinama
sąlygiškai kintama: visa ar pagrindinė darbo užmokesčio dalis, reklamos,
prekių įsigijimo, sandėliavimo, transportavimo ir dalis kitų išlaidų.
Likusi išlaidų dalis yra fiksuoto dydžio ir vadinama sąlygiškai pastovia
(nepriklausoma nuo ūkinės veiklos rezultatų). Prie šių išlaidų priskiriamos
išlaidos, susijusios su įmonės pagrindinių priemonių priežiūra ir
eksploatacija nepriklausomai nuo to, ar šios priemonės naudojamos, ar
nenaudojamos.

Tačiau šios išlaidos (šildymo, apšvietimo, amortizacijos, nuomos, valymo
ir t. t.) priklauso nuo gamybinių patalpų, sandėlių, prekybos salės plotų.
Darbo vietų skaičius sąlygoja jų aprūpinimo smulkiu inventoriumi,
medžiagomis ir žaliavomis išlaidas. Vadinasi, šių vertybių naudojimas
tiesiogiai susijęs su darbo vietų skaičiumi.

Prekių atsargos tiesiogiai ir per apyvartumą susijusios su trumpalaikio
kredito poreikiu. Todėl kartu susijusios ir su palūkanomis už kreditą. Taip
pat atsargų laikymo trukmė dažnai lemia prekių nuostolius, rizikos laipsnį
dėl kainų sumažėjimo, veikia kitus prekių saugojimo kaštus.

Atlyginimai ir algos, jų sumos, pačios priklausydamos nuo ūkinės veiklos
rodiklių (realizavimo ir pajamų), savo ruožtu sąlygoja kitas pridėtines
išlaidas (socialinio ir sveikatos draudimo priskaičiavimus ir kita). Kitose
šalyse nuo jų iš dalies priklauso verslo mokestis ir kitos išlaidos,
pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokestis ar bendrasis akcizas, nes jie
skaičiuojami nuo pridėtinio produkto, į kurį įeina ir darbo užmokestis.
Transporto išlaidos gali būti glaudžiai susijusios su realizavimu arba
prekių gavimu tiek vertine, tiek natūrine (tonų, dėžių, statinių, vagonų)
išraiška, taip pat ir su kitais transporto panaudojimo rodikliais.

Neretai bendrosios išlaidos, kurios susidaro kaip netiesioginės
išlaidos, yra netiesiogiai per priežastinį ryšį susiejami su atskirais
rodikliais. Tai leidžia jas suskirstyti ir sugrupuoti pagal kitus požymius
(ir pagal išlaidas sąlygojančius rodiklius, ir pagal jų susidarymo vietas).

Nustatant išlaidas pagal jų susidarymo vietą, bendros išlaidos
skaidomos į individualius ir bendruosius (netiesioginius) kaštus.

Individualios išlaidos nustatomos tiesiogiai, be papildomų
perskaičiavimų.

Bendrosios (netiesioginės) išlaidos susidaro iš formavimosi vietų bei
kitų išlaidų, apskaičiuotų pagal įvairius koeficientus, rodiklius bei
veiksnius. Kiekvienai vietai priskiriamos tos išlaidos arba įkainotų
vertybių sunaudojimas, kurių priežastis yra ši vieta. Atitinkamai pagal
išlaidų susidarymo vietų reikšmę ūkiniame procese jos visos skirstomos į:
pagrindines, pagalbines ir bendrųjų išlaidų susidarymo vietas.

Pagrindinės išlaidų susidarymo vietos dažniausiai duoda ūkinius darbo
rezultatus, todėl jos sutampa su pagrindinėmis veiklos sritimis: savos
produkcijos gamyba, aptarnavimu, realizavimu, tarpininkavimu, paruošomis ir
t. t.

Jei ūkinės veiklos rezultatus galima suskirstyti pagal skyrius, sekcijas,
filialus, sandėlius, cechus, dirbtuves, tarnybas, aptarnavimo ir
realizavimo zonas, tai tokios gali būti ir pagrindinės išlaidų susidarymo
vietos.

Išlaidos pagal pagrindines jų vietas gali būti grupuojami ir taip: vaisių
ir daržovių, šaldomų, kitų prekių gamyba ar prekyba, “mokėk ir imk” prekių
asortimento, tranzitinių operacijų ir kitas grupes.

Išlaidų susidarymo pagalbinės vietos yra skirtos pagrindinei veiklai
aptarnauti ar kitaip ją remti. Prie tokių vietų priskiriami autoūkis,
remonto dirbtuvės, dekoravimo skyrius, įvairios ūkio tarnybos, apsaugos
skyrius ir t. t.

Bendrosios išlaidų susidarymo vietos yra reikšmingos visoms įmonės
tarnyboms, nes šitose vietose atliekami darbai yra reikalingi tiek
pagrindinei, tiek ir pagalbinei veiklai. Prie tokių išlaidų susidarymo
vietų priskiriama: pastatai, įmonės vadovybė, sekretoriatas, kadrų skyrius,
juridinė tarnyba, apskaitos grupė ir t. t.

Būtina skirti bendrąsias išlaidas nuo išlaidų pagal bendrąsias susidarymo
vietas.

Sąnaudos buhalterinės paskaitos įstatyme apibūdinamos kaip
ūkio subjekto ekonominės naudos sumažėjimas dėl turto sunaudojimo, turto
pardavimo, turto netekimo, turto vertės sumažėjimo bei įsipareigojimų
prisiėmimo per ataskaitinį laikotarpį, kai dėl to sumažėjo nuosavas
kapitalas, išskyrus tiesioginį jo mažinimą.

„Dažniausiai vartojamų verslo tvarkymo žodžių mokomasis žodynas”
sąnaudų sąvoka yra apibūdinta taip:

„Sąnaudos – kuriam nors tikslui naudojamos lėšos”[ Dažniausiai
vartojamų verslo tvarkymo žodžių mokomasis žodynas, 1997, 5, 36].

Sąnaudų sąvoka yra apibrėžta „Pajamų ir sąnaudų pripažinimo
apskaitoje” tvarkoje:

„Sąnaudas, patirtas uždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamas, įmonės
turi registruoti apskaitoje ir pateikti metinėje finansinėje atskaitomybėje
pagal duomenų kaupimo ir pajamų bei sąnaudų palyginimo principus. Tai
reiškia, kad ne visos įmonėje per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos
(pinigų išleidimas, turto bei paslaugų sunaudojimas, taip pat skolų
atsiradimas) laikomos sąnaudomis ir ne visos per ataskaitinį laikotarpį
patirtos sąnaudos turi būti susijusios su šio laikotarpio išlaidomis. Per
ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos, kurios nelaikomos sąnaudomis,
nurodomos balanse kaip turtas.(.)

Sąnaudų pripažinimo samprata. „Nuo 1994 m. sausio 1 d. Įvedus naująjį
sąskaitų planą ir patvirtinus naujas finansinės atskaitomybės formas (pelno
(nuostolio) ataskaitą, pelno paskirstymo ataskaitą, finansinės būklės
pakitimų (pinigų srautų) ataskaitą bei paaiškinamojo rašto nuostatas ir
t.t.) atsirado būtinybė aiškiai skirti pajamų ir sąnaudų apskaitoje
pripažinimo kategorijas ir tvarką. Metinės finansinės atskaitomybės
sudarymo tvarka bei pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka buvo
patvirtinta Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. Nutarimu Nr. 804.

Yra tam tikros sąnaudų apskaitoje pripažinimo sąlygos:

1. sąnaudomis gali būti pripažinta išlaidų dalis, susijusi su parduotų
prekių (produkcijos) pagaminimu ar paslaugų atlikimu, kadangi sąnaudų
pripažinimo kriterijus – ataskaitinio laikotarpio pajamos, kurias uždirbant
buvo patirtos šios sąnaudos;

2. sąnaudų susidarymas turi būti susijęs su įmonės turto ar kitų
įmonių bei asmenų jai teikiamų paslaugų naudojimu arba įmonės įsiskolinimų
ar įsipareigojimų kitoms įmonėms bei asmenims didėjimu, be to, visi šie
ūkiniai faktai turi būti patikimai įvertinti;

3. jeigu pajamos, susijusios su tam tikrų išteklių naudojimu, bus
uždirbamos per keletą ateinančiųjų ataskaitinių laikotarpių ir dėl to
pajamų bei sąnaudų tarpusavio ryšys gali būti nustatytas tik apytiksliai,
apskaitoje turi būti naudojami netiesioginiai sąnaudų pripažinimo bei jų
registravimo būdai (susidėvėjimas ir amortizacija);

4. per ataskaitinį laikotarpį įmonės padarytos išlaidos gali būti
nedelsiant pripažintos to ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis, jeigu jų
neįmanoma susieti su konkrečių pajamų uždirbimu ir nenumatoma, kad per
ateinančiuosius ataskaitinius laikotarpius iš šių išlaidų bus galima gauti
pajamų.

Sąnaudos, susijusios su pajamomis, uždirbtomis per ataskaitinį
laikotarpį, pripažįstamos ir įregistruojamos apskaitoje bei pateikiamos
metinėje finansinėje atskaitomybėje nepriklausomai nuo pinigų išleidimo
laiko.” [3]

Nutarime yra nusakyti kai kurie sąnaudų pripažinimo atvejai:

„ Sąnaudomis laikomas ne bet koks turto sumažėjimas ar įmonės skolų
padidėjimas, bet tik ta jų dalis, kuri buvo sunaudota įmonės per tam tikrą
ataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai pagaminti ar paslaugoms
suteikti – pajamoms uždirbti.

Sąnaudos – tai įmonės turto (įsigytų paslaugų) sunaudojimas ar jo
išsekimas arba įmonės skolų bei įsipareigojimų padidėjimas, kuris sąlygoja
įmonės nuosavybės sumažėjimą, nesusijusį su turto paskirstymu įmonės
savininkams.

Turto išlaidos, nesusijusios su ataskaitinio laikotarpio pajamų
uždirbimu, bet skirtos šioms pajamoms uždirbti ateinančiaisiais
ataskaitiniais laikotarpiais, apskaitoje registruojamos ir metinėje
finansinėje atskaitomybėje pateikiamos kaip turtas (jo formos pakitimas).

Turto dalis, skirta pajamoms uždirbti ateinančiaisiais laikotarpiais,
turi būti priskirta prie sąnaudų nurodytaisiais laikotarpiais.

Išlaidos, kurių neįmanoma aiškiai susieti su ateinančiųjų laikotarpių
pajamų uždirbimu, negali būti laikomos turtu, todėl šios išlaidos
nedelsiant (tą patį ataskaitinį laikotarpį, kurį buvo padarytos)
priskiriamos prie sąnaudų. Jos laikomos ataskaitinio laikotarpio veiklos
sąnaudomis. Prie jų paprastai priskiriamos pardavimų ir bendrosios bei
administracinės sąnaudos.

Parduotų prekių savikainos rodiklis visuomet siejamas su ataskaitiniu
laikotarpiu parduota produkcija ir suteiktomis paslaugomis. Į šį rodiklį
turi būti įskaitoma tik ta išlaidų dalis, kuri buvo padaryta per
ataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai pagaminti ar paslaugoms
suteikti.

Prekybos įmonių parduotų prekių savikainą sudaro prekių, parduotų per
ataskaitinį laikotarpį (taip pat perparduoto nekilnojamojo turto),
įsigijimo išlaidos, įskaitant ir jų atsigabenimo bei kitas parengimo
išlaidas. Jeigu atsigabenimo išlaidos sudaro nedidelę parduotų prekių
savikainos dalį, visas tam tikro ataskaitinio laikotarpio prekių
atsigabenimo išlaidas leidžiama įskaityti į to laikotarpio parduotų prekių
savikainą nepriklausomai nuo to, ar buvo parduotos atsigabentos prekės, ar
ne.

Perdirbimo įmonių parduotų prekių savikainą sudaro pagamintos per
ataskaitinį laikotarpį produkcijos savikaina, pakoreguota atsižvelgiant į
gatavos produkcijos likučių pasikeitimą per šį laikotarpį.

Pagamintos per ataskaitinį laikotarpį produkcijos savikainą sudaro
tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos.

Šios išlaidos pripažįstamos sąnaudomis, įregistruojamos apskaitoje ir
nurodomos pelno ataskaitoje ne tuo metu, kai išleidžiami pinigai resursams
(medžiagoms, įrenginiams, darbo jėgai ir pan.) ar už įsigytus resursus
atsiranda skolų, bet kai produkcija ar paslaugos, kurioms gaminti (teikti)
buvo sunaudoti šie resursai, padidina įmonės pajamas (yra parduodamos).
Tiesioginėmis gamybos išlaidomis laikomos tos, kurias be didelių sąnaudų ir
pastangų galima tiesiogiai priskirti gaminamai produkcijai. Prie
tiesioginių gamybos išlaidų priskiriamos pagrindinių žaliavų (medžiagų),
komplektavimo gaminių ir tiesioginio darbo užmokesčio išlaidos, taip pat
tiesiogiai su tos produkcijos gamyba ar paslaugų teikimu susijusių
tiriamųjų darbų metinė dalis.

Prie pagrindinių žaliavų (medžiagų) išlaidų priskiriamos produkcijos
gamybos metu sunaudotos žaliavos (medžiagos) ar komplektavimo gaminiai,
kurie sudaro materialųjį produkcijos pagrindą arba įeina į produkcijos
sudėtį ir be žymių sąnaudų gali būti priskirti prie konkrečių gaminių ar jų
grupių.

Prie tiesioginio darbo išlaidų priskiriamos darbuotojų, tiesiogiai
dalyvaujančių produkcijos gamyboje, atlyginimų bei nuo šių atlyginimų
priskaičiuoto socialinio draudimo įmokų sumos, kurios gali būti be didelių
papildomų sąnaudų priskirtos prie konkrečių gaminių ar jų grupių.

Prie netiesioginių (paskirstomųjų) išlaidų priskiriamos išlaidos,
netiesiogiai susijusios su produkcijos gamyba ar paslaugų teikimu. Įmonės
neprivalo pelno (nuostolio) ataskaitoje atskirai pateikti tiesioginių ir
paskirstomųjų sąnaudų. Visos šios sąnaudos gali būti nurodytos Parduotų
prekių savikainos straipsnyje. Prie paskirstomųjų išlaidų priskiriamos
pagalbinės žaliavos (medžiagos), netiesioginis darbo užmokestis,
tiesioginėms sąnaudoms nepriskirtinos kitų įmonių ir asmenų paslaugos bei
kitos paskirstomosios sąnaudos, kurių neįmanoma arba ekonomiškai
netikslinga priskirti prie tiesioginių.

Prie pagalbinių žaliavų (medžiagų) išlaidų priskiriamos produkcijos
gamybos metu sunaudotos žaliavos (medžiagos), kurios siejasi su gamyba, bet
į gaminio sudėtį tiesiogiai neįeina, arba, sudarydamos gaminio dalį, nėra
tokios reikšmingos, kad galėtų būti priskirtos prie pagrindinių.

Prie netiesioginio darbo išlaidų priskiriamos tiesiogiai su
produkcijos gamyba nesusijusios, bet sudarančios sąlygas gamybai vykti
darbuotojų atlyginimų ir socialinio draudimo įmokų sumos, apskaičiuotos nuo
šių atlyginimų.

Į parduotos produkcijos savikainą taip pat įskaitomos kitos
paskirstomosios sąnaudos, kurių ryšys su pajamomis negali būti tiesiogiai
nustatytas, todėl apskaitoje jos pripažįstamos pagal paskirstymo būdus. Šie
būdai naudojami, kai pajamas dėl resursų naudojimo numatoma gauti per
keletą ataskaitinių laikotarpių (pripažįstant sąnaudas, susijusias su
ilgalaikio materialiojo turto – pastatų, įrengimų ir pan., taip pat
nematerialiojo turto – formavimo sąnaudų, patentų, licencijų, programinės
įrangos ir pan. naudojimu).

Parduotų prekių savikainos straipsnyje taip pat nurodoma atidėjimų,
susijusių su produkcijos gamyba ir jos pardavimu suma, tenkanti per
ataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai.

Išlaidos, susijusios su visa tipine įmonės veikla per ataskaitinį
laikotarpį nepriklausomai nuo parduotų prekių kiekio ir nepriskiriamos prie
finansinės ir investicinės veiklos sąnaudų ar netekimų, turi būti
traktuojamos kaip veiklos sąnaudos ir nurodytos pelno (nuostolio) atskaitos
atskirame straipsnyje. Į pagamintos ir parduotos per ataskaitinį laikotarpį
produkcijos savikainos rodiklį neįskaitomos produkcijos pardavimo,
bendrosios ir administracinės išlaidos, patirtos per ataskaitinį
laikotarpį.

Visos šios išlaidos laikomos ataskaitinio laikotarpio veiklos
sąnaudomis ir yra nurodomos to paties laikotarpio pelno ataskaitos
atitinkamuose straipsniuose.

Visa per ataskaitinį laikotarpį parduotų prekių savikaina turi būti
pateikta to paties laikotarpio pelno ataskaitos viename straipsnyje. Jeigu
įmonė verčiasi prekyba ir perdirbimu, pelno ataskaitoje pateikiamas visas
parduotų prekių savikainos rodiklis, kuris prireikus gali būti detalizuotas
aiškinamajame rašte.

Į parduotų prekių savikainos rodiklį neturi būti įskaitytas įmonės
mokamas pridėtosios vertės mokestis.

Iš parduotų prekių savikainos turi būti atimtos visos prekybos
nuolaidos (diskontai), kuriomis įmonė pasinaudojo pirkdama materialines
vertybes. Jeigu numatoma pasinaudoti šiomis nuolaidomis ateityje,
apskaičiuota jų suma taip pat turi būti atimta iš atitinkamo sąnaudų
straipsnio.

Jeigu įmonė sudaro pirktų prekių grąžinimo ir nukainojimo atidėjimą,
jo suma atimama iš parduotų prekių savikainos rodiklio.

Įmonės, atsižvelgdamos į gamybos specifiką, savarankiškai pasirenka
produkcijos savikainos apskaičiavimo sistemą.

Prie kitos veiklos sąnaudų priskirtinos visos tretiesiems asmenims
sumokėtos arba sumokėtinos sumos, nesusijusios su pagrindine įmonės veikla,
finansinės ir investicinės veiklos sąnaudomis ir netekimais, taip pat savos
statybos sąnaudos.

Prie finansinės veiklos sąnaudų priskiriama valiutų kurso kitimo ir
valiutų konversijos neigiama įtaka, sumokėtos ir mokėtinos (sukauptos)
palūkanos, pirkėjų įsiskolinimų bei kitų skolų įmonei nurašyta
(amortizuota) dalis, taip pat kitos su skolomis susijusios sąnaudos (baudos
ir pan.) ir metinė dalis sąnaudų, susijusių su kapitalo padidėjimu ar
sumažėjimu.

Prie šių sąnaudų priskiriamos gautinų sumų diskontavimo sąnaudos,
susijusios su išduotais vekseliais, išrašytomis sąskaitomis ir pan., taip
pat faktoringo sąnaudos. Finansinės veiklos sąnaudos pripažįstamos tuo
laikotarpiu, kuriuo jos patiriamos, nepriklausomai nuo pinigų išleidimo.

Prie investicinės veiklos sąnaudų priskiriama kitose įmonėse esančių
investicijų vertės sumažėjimas, pagrįstas jų rinkos kainos sumažėjimu arba
įmonių, į kurias buvo investuota, įvykusiu arba numatomu finansinės būklės
pasikeitimu.

Prie netekimų (ypatingųjų praradimų) priskiriami nepriklausomai nuo
valdytojų valios patirti praradimai, susiję su neįprastine įmonės veikla:
pagreitintai nurašoma formavimo savikainos dalis, ilgalaikio ir
trumpalaikio turto ypatingai nurašomos sumos, atidėjimai ypatingiesiems
reikalavimams bei įsipareigojimams padengti, netekimai dėl ilgalaikio turto
perleidimo, nurašytos finansinių investicijų sumos (išskyrus trumpalaikio
finansinio turto sąnaudas), anksčiau kapitalizuotų reorganizavimo išlaidų
(reorganizavimo savikainos) nurašoma metinė dalis ir kiti.

Netekimai nurodomi to ataskaitinio laikotarpio atskaitomybėje, kurį
jie buvo patirti. Netekimai neturi būti siejami nei su pajamomis,
uždirbtomis iš tikslinės įmonės veiklos, nei su pagaute.

Prie pelno mokesčio sąnaudų priskiriamos sumokėtos arba mokėtinos
(sukauptos) pelno mokesčio sumos. Į šį rodiklį įeina ir iš anksto sumokėta
pelno mokesčio suma (pakoreguota išskaitymais iš mokėtinos biudžetui
sumos), išskyrus tą atvejį, kai bendra išankstinių apmokėjimų suma yra
didesnė už nustatytą mokėti mokesčių sumą. Šiuo atveju nurodytoji suma
pateikiama balanso turto dalyje. Pelno mokesčio sąnaudų rodiklis
apskaičiuojamas remiantis kaupimo principu, į šį rodiklį įeina suma, kuria
nustatyti mokėti mokesčiai viršija išankstinius apmokėjimus.

Kaip jau anksčiau buvo paminėta tiesioginės ir netiesioginės
gamybos išlaidos, veiklos sąnaudos yra nurodomos Pelno (nuostolio)
ataskaitoje.

Pajamų ir sąnaudų apskaita. Nežiūrint į tai, kad jau daug metų, kai
turi būti taikomas naujasis sąskaitų planas ir sudaroma finansinė
atskaitomybė bei įgyvendinamos to nutarimo nuostatos, dėl tikslaus pajamų
ir sąnaudų apibrėžimo bei jų praktinio įgyvendinimo iki šiol išlieka ne
mažai ginčytinų dalykų.

Pajamų apskaitai sąskaitų plane yra skirta 5 klasė, o sąnaudų 6 klasė.
Nurodymuose dėl sąskaitų plano naudojimo yra nurodyta, kad 5 klasės
sąskaitos, jas uždarant, koresponduoja su 39 sąskaita. Analogiška metodika
yra ir dėl 6 klasės sąskaitų taikymo – jas uždarant 6 klasės sąskaitos
koresponduoja su 39 sąskaita. Tačiau paaiškinimuose prie atskirų sąskaitų
naudojimo yra sutinkama visai kitokių korespondencijų, pvz., yra nurodoma,
kad savikainos formavimo sąskaita gali būti debetuojama atlikus formavimo
darbus, kredituojant 6 klasės sąskaitas. O tai jau reiškia, kad šiuo atveju
išnyksta kaupimo principo reikalavimai.

Analogiška padėtis atsiranda ir su pajamų kaupimo principo
pripažinimu. Pavyzdžiui, registruojant pirkėjų apmokėjimą diskonto taikymo
metu arba grąžinant parduotas prekes. Yra ir daugiau atvejų, kada yra
leidžiama kredituoti 6 klasės sąskaitas ir debetuoti 5 klasės sąskaitas,
mažinant jose sukauptas sąnaudas ar pajamas.

Metodiniu apskaitos organizavimo ir atskaitomybės sudarymo požiūriu
tai gali privesti prie tam tikrų klaidų. Juk jeigu apskaitos darbuotojas,
pamiršęs arba nežinodamas į pelno (nuostolio) ataskaitą įrašys 5 ir 6
klasės sąskaitų duomenis, suregistruotus kaupimo principu. Neatėmęs
perkeltų į kitas sąskaitas sumų, jo pelno (nuostolio) ataskaitos rodikliai
bus iškraipyti. Ir jeigu tas iškraipymas lems sąnaudų padidėjimą (jei nebus
eliminuotos į kitas sąskaitas iškeltos sąnaudų sumos), tai bus nustatytas
žymiai mažesnis pelno mokestis. Tada tai nustačius, bus perskaičiuotas
pelnas, pelno mokestis, nustatytos baudos ir delspinigiai.

Su sąnaudų terminu sietina keletą kitų, su jomis susijusių svarbių
sąvokų:

„Sąnaudų absorbcija” (absorption costing) – apskaitos valdymo
priemonė, leidžianti paskirstyti visas gamybos sąnaudas (kintamas ir
pastovias) pagamintam produktui.

Sąnaudų centras (cost centre) – valdytojo kontroliuojama
mechanizmų grupę ar gamyklos cechas, kur gali būti nustatytos sąnaudos. Tai
daroma norint kontroliuoti sąnaudas.

Sąnaudos (costs, inputs) – įmonės išlaidos (eksplicitinės sąnaudos ir
implicitinės sąnaudos), susijusios su jos produkcijos gamyba. [Ekonominių
terminų žodynas, 1998 , 448]

Eksplicitinės ir implicitinės sąnaudos yra paaiškintos A. Jakučio,

V. Petraškevičiaus, A. Stepanonovo ir L. Šečkutės knygoje “Ekonomikos

teorijos pagrindai”:

”Verslo įmonėse pinigai išleidžiami mokesčiams apmokėti, išmokėti

palūkanas, įrenginiams pirkti, skoloms, materialinėms gėrybėms, žaliavoms,

kurui, darbo užmokesčiui ir panašiems tikslams. Tokios išlaidos vadinamos

eksplicitinėmis arba aiškiomis išlaidomis. Visos šios įmonės piniginės

išlaidos įrašomos į buhalterines knygas, todėl joms tinka ir buhalterinių

išlaidų pavadinimas. Tačiau realios išlaidos matuotinos ne vien patirtomis

išlaidomis, bet ir įvertinant prarastą naudą palyginus pasirinktą resursų

panaudojimo alternatyvą su atmesta. Tai ir yra alternatyvios išlaidos.(

implicitinės sąnaudos) Į gamybos alternatyvias išlaidas verslininkas,

turintis savo kapitalą, įmonės pastatus ir pats vadovaudamas verslui,

įtrauks ne tik minėtus buhalterines išlaidas, bet ir negautas pajamas,

kurios jam tektų:

➢ atlyginimo už darbą, parsisamdžius svetimoje įmonėje atlikti tas

pačias funkcijas, forma

➢ rentos forma, žemės sklypą ir darbo objektus, t.y. nuosavybę

išnuomojus kitam verslininkui už tam tikrą mokestį

➢ palūkanų forma, investavus lėšas bei santaupas į alternatyvų

verslą.

Taigi įmonės savininkas palygina galimus išteklių panaudojimo būdus,
alternatyvas. Jeigu jis nutaria turimus įmonės išteklius panaudoti įkurtame
versle, šių resursų sąnaudos nėra aiškios, nes už jas nėra užmokama ir jos
neįrašomos į buhalterines knygas.”[Dažniausiai vartojamų verslo tvarkymo
žodžių mokomasis žodynas, 1997, 59]

Sąnaudų efektyvumas (Cost effectiveness) – didžiausias
prekių ar paslaugų kiekis, panaudojant tam tikrą kiekį išteklių. Sąnaudų
efektyvumas dažnai yra tikslas, kurio siekiama tais atvejais, kai
organizacijos gali išleisti tam tikrą turimų pinigų kiekį ir siekia gauti
už juos didžiausią paslaugų kiekį. Tai tie atvejai, kai paslaugų negalima
įvertinti pinigais (pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės Sveikatos apsaugos
tarnyba). Tais atvejais, kai produkciją ir sąnaudas galima įvertinti
pinigais, naudojamas išlaidų ir naudos metodas.

Sąnaudų funkcija (cost function) – funkcija, nusakanti ryšį tarp
firmos sąnaudų ir produkcijos sąnaudų. Norėdami nustatyti tam tikros
produkcijos gamybos sąnaudas, turime žinoti ne tik reikalingą įvairių
sąnaudų kiekį, bet ir jų kainą. Sąnaudų funkciją galima apskaičiuoti prie
gamybos funkcijos pridedant informaciją apie gamybos sąnaudų kainas. Tai
atrodytų taip:

Qc=f(pl Il,p2I2-pnln),

kur Qc yra tam tikros produkcijos Q gamybos sąnaudos, o pl, p2 ir

t.t., yra įvairių panaudojamų gamybos sąnaudų kainos, o I1, I2 yra pirmo,

antro ir t.t. išteklių reikalingas kiekis. Gamybos sąnaudų kainos pl, p2

ir t.t., kurias firma turi užmokėti tam, kad pritrauktų šias gamybos

priemones, priklausys nuo paklausos ir pasiūlos jėgų sąveikaus gamybos

sąnaudų rinkoje.

Sąnaudų minimizavimas (cost minization) – tam tikros produkcijos
kiekio pagaminimas mažiausiomis sąnaudomis, sujungiant gamybos sąnaudas su
jų santykinėmis kainomis.

Sąnaudų – produkcijos lentelė (tarpšakinis balansas) (input-output
analysis or interindustry analysis) – sudėtinės tarpusavio priklausomybės
tarp ekonomikos gamybos sektorių tyrimas ir empirinis išmatavimas, sukurtas
Vasilijaus Leontjevo (g.1906 m.). Jis skirtas matuoti gamybos ištekliams,
kurių reikia atskiroms pramonės šakoms, siekiančioms pagaminti tam tikrą
produkcijos kiekį. Kiekvienai ekonomikos sričiai, kad ji galėtų duoti tam
tikrą produkciją, reikia išteklių iš kitų sričių (žaliavų, pusgaminių,
paslaugų, ar darbo jėgos). Pramonės šakos arba sritys viena nuo kitos
priklauso ne lygiagrečiai, bet kompleksiškai. Pavyzdžiui, kasybos sritis
negamina anglies kitoms, nepriklausomoms nuo anglies pramonės išteklių iš
kitų sričių. Kasybos sričiai anglis yra produkcija. Bet anglis yra
ištekliai elektros pramonei. Lygiai taip pat anglies gavybos pramonei
reikia išteklių (įskaitant elektrą), kad ji galėtų tiekti anglį. Šis
pavyzdys puikiai iliustruoja ekonomikos sudėtingumą.

Sandorių sąnaudos (transaction costs) – sąnaudos, patiriamos rinkoje
perkant bei parduodant gamybos veiksnius ir galutinius produktus. Sandorių
sąnaudos apima tiekėjų ar klientų suradimo ir kontraktų su jais aptarimo
išlaidas, taip pat sąnaudas, susijusias su netobula rinka, pavyzdžiui,
monopolijos išpūstos išlaidos, nepatikimi tiekimo šaltiniai ir pardavimo
apribojimai, tarifai ir kvotos.”[Ekonomikos terminų žodynas, 1998, 4, 448-
449]

Bendrosios sąnaudos (total cost) – firmos visų pastovių sąnaudų
ir visų kintamų sąnaudų, gaminant tam tikrą produkciją, bendra suma per tam
tikrą , trumpą laikotarpį.

Trumpo laikotarpio bendrųjų sąnaudų kreivė 1 pav. rodo bendrųjų
pastoviųjų sąnaudų ir bendrųjų kintamųjų sąnaudų sumą. Ji yra S formos,
kadangi esant mažai produkcijos apimčiai kintamosios sąnaudos didėja lėtai
(dėl didėjančių pajamų iš kintamųjų gamybos išteklių įtakos), o esant
didelei produkcijos apimčiai, bendrosios kintamosios sąnaudos auga greičiau
(dėl mažėjančių pajamų iš kintamųjų gamybos išteklių įtakos).

Bendrosios sąnaudos sąveikauja su bendromis pajamomis, kai nustatomas
pagamintos produkcijos lygis, pagal kurį įmonė pasiekia savo tikslą –
maksimaliai padidina pelną ir sumažina nuostolius.

Pagal rinkų teoriją įmonė paliks rinką, jeigu per trumpą laikotarpį ji
negalės gauti pakankamai bendrųjų pajamų padengti savo bendrosioms
kintamoms sąnaudoms. Jeigu ji gali gauti pakankamai bendrųjų pajamų
bendrosioms kintamoms sąnaudoms padengti ir įnešti tam tikrą sumą į
bendrąsias pastoviąsias sąnaudas, tuomet ji, net jeigu ir turės nuostolių,
bent trumpą laikotarpį ir toliau gamins. Per ilgą laikotarpį firma turi
gauti pakankamai bendrųjų pajamų bendrosioms kintamoms ir pastovioms
sąnaudoms padengti (įskaitant normalų pelną) arba priešingu atveju ji
paliks rinką.

Jungtinės (joint costs) – sąnaudos, susijusios su kelių prekių,
teikiamų kartu, gamyba. Tai gali būti benzinas, dyzelinis kuras, degutas ir
t.t., gaunami iš bendro naftos perdirbimo. Tokias bendras sąnaudas
(pavyzdžiui, naftos perdirbimo gamyklos išlaikymas) sunku tiksliai
paskirstyti tarp skirtingų produktų ir nustatyti tikslią kiekvieno iš jų
kainą.”[Ekonomikos terminų žodynas, 1998, 4, 45-46]

Pateikiame fiksuotų, kintamųjų ir bendrųjų išlaidų grafiką:

2 pav. Fiksuotosios, kintamosios ir bendrosios išlaidos

„Bendrosios išlaidos apima visas išlaidas, susijusias su sąnaudomis
produkto gamybai. Jos gali būti padalinti į fiksuotas ir kintamas.

Bendrosios išlaidos (BK)=bendrosios fiksuotos išlaidos (BFK)+
bendrosios kintamosios išlaidos (BKK).

Bendrosios fiksuotos išlaidos nepriklauso nuo gamybos rezultatų
dydžio. Nesvarbu, kiek gaminama produktų vienetų, trumpame laikotarpyje
dalis išlaidų, susijusių su pastoviomis kapitalo sąnaudomis, nekinta.

Bendrosios kintamosios išlaidos .Paprasčiausia savo forma bendrosios
kintamosios išlaidos – tai išlaidosi, susijusios su kintamojo veiksnio
sąnaudomis gamybos procese. Kintamoios išlaidos apskaičiuojamos padauginus
kintamojo veiksnio sąnaudų kiekį iš jų kainos. Kadangi kintamojo veiksnio
sąnaudų ribinis produktas nuo atitinkamos ribos mažėja, kintamosios
išlaidos auga didėjančiu laipsniu, didinant gamybos apimtį.”[ Dažniausiai
vartojamų verslo tvarkymo žodžių mokomasis žodynas, 1997, 5, 64]

1993 metų spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 Lietuvos Respublikos
Vyriausybė patvirtino „Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka”.
Bendrojoje dalyje yra nusakyta, kas šios tvarkos turi laikytis:

„Šios tvarkos turi laikytis visos įmonės, tvarkančios apskaitą ir
pateikiančios metinę finansinę atskaitomybę pagal pajamų ir sąnaudų kaupimo
principus.

Nurodytosios įmonės uždirbtas per ataskaitinį laikotarpį pajamas ir
sąnaudas, patirtas šias pajamas uždirbant, privalo registruoti apskaitoje
bei pateikti viešai skelbiamoje metinėje finansinėje atskaitomybėje,
parengtoje pagal įmonės tęsiamos veiklos bei pajamų ir sąnaudų kaupimo
principus.”[ Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka, 1993]

Išlaidų ir sąnaudų panašumai ir skirtumai

Sąnaudų pripažinimo samprata buvo apibrėžta Vyriausybės nutarime Nr.
804 „Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka”, tačiau tame nutarime
yra daug dviprasmiškumo. Pvz., 5p. buvo nurodoma: „Sąnaudas, patirtas
uždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamas, įmonės turi registruoti
apskaitoje ir pateikti metinėje finansinėje atskaitomybėje pagal duomenų
kaupimo ir pajamų bei sąnaudų palyginimo principus. Tai reiškia, kad ne
visos įmonėje per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos (pinigų
išleidimas, turto bei paslaugų sunaudojimas, taip pat skolų atsiradimas)
laikomos sąnaudomis ir ne visos per ataskaitinį laikotarpį patirtos
sąnaudos tiri būti susijusios su šio laikotarpio išlaidomis.”

Iš tokio apibrėžimo visai neaišku, kokios išlaidos laikomos sąnaudomis
ir kokios sąnaudos nelaikomos išlaidomis.

Norint išvengti klaidų, o tuo pačiu papildomų mokesčių ir baudų,
apskaitos darbuotojams tikslinga atskirti išlaidas nuo sąnaudų. Cituoto 5
p. atskiras tezes, kaip pinigų išleidimas bei paslaugų sunaudojimas,
žinoma, reikėjo suprasti logiškai pagal apskaitos metodiką:

➢ pinigai gali būti išleisti ir atsargų įsigijimui, ir skolų grąžinimui.

Tai nėra sąnaudos. Sąnaudomis jie iš tikrųjų taps tada, kada tos atsargos

bus realizuotos ar bus nurašytos į veiklos sąnaudas bei ilgalaikio turto

gamybai;

➢ paslaugų sunaudojimas, jei tos paslaugos nėra realizuojamos, o

naudojamos gamybos procese, tai jos yra tiktai išlaidos. Sąnaudomis taps

tada, kada jos yra tiesiogiai realizuojamos, arba tada, kada bus

realizuota pagamintoji produkcija.

➢ skolų atsiradimas taip pat iš karto gali netapti sąnaudomis, jei skolos

atsiranda:
1. gaunant paskolą (kreditus),
2. išmokėtinai gaunant prekes ir atsargas;

➢ Skolų atsiradimas gali tapti ir sąnaudomis:
1. Veiklos poreikiams sunaudojami energetiniai resursai,
2. Ryšių paslaugos pagal jų sunaudojimą,
3. Transporto ir kitos paslaugos tiesiogiai panaudotos produkcijos

realizavimui, ilgalaikio turto gamybai ir t.t.

Būtina patikslinti, kas yra sąnaudos ir kas yra išlaidos, turime
laikytis apskaitos metodikos:

➢ pagal apskaitos metodiką sąnaudos yra apskaitomos 6 klasės sąskaitose.

Tiek išleidžiant pinigus (sumokant palūkanas), tiek atsirandant skoloms

(už ryšių, transporto ir t.t. paslaugas), jei tie išleisti pinigai ar

skolų atsiradimas pagal sąskaitų korespondencijas yra įrašoma į sąnaudų

sąskaitas, tai ir bus sąnaudos;

➢ jeigu tie patys išleisti pinigai negali patekti į 6 klasės sąskaitas,

o jais yra padengiamos skolos arba yra sumokamas avansas tiekėjams,

sumokamas avansinis pelno mokestis ir t.t., tai jie nėra sąnaudos;

➢ išlaidomis, o ne sąnaudomis taps įsigytų žaliavų ar remonto medžiagų

sunaudojimas gamybiniame procese. Iš gamybos bus užpajamuoja pagaminta

produkcija. Sąnaudomis šiuo atveju ta produkcija taps tik ją realizavus.

Ir šuo atveju tuo pat metu turi būti įvykdyta dar ir kita sąlyga –

pripažintos uždirbtomis realizacinės pajamos.

Reiškia, bet koks pinigų išleidimas ar skolų atsiradimas, jeigu tai
neuždirbo pajamų, t.y. nepateko į 6 klasės sąskaitas, nėra sąnaudos.

Pinigų uždirbimo sąlyga yra susieta tik su prekių, produkcijos ar
paslaugų realizavimu. Nes čia turi būti taikomas palyginimo principas.

Kitoks pinigų išleidimas – mokesčių sumokėjimas, skolų grąžinimas ir
t.t. nėra sąnaudomis. Tolygiai išleisti pinigai ne visada gali uždirbti
pajamas – akcizų, baudų bei kitokių mokesčių mokėjimas ( kas yra
atvaizduojama kitose 6 klasės sąskaitose) negali uždirbti pajamų ir negali
būti toms operacijoms taikomas palyginimo principas.

Galiausiai išlaidų ir sąnaudų skiriamasis bruožas, tai ne koks nors
filosofinis sąvokų traktavimas, bet konkretus apskaitos metodikos taikymas.
Iš esmės, kaip buvo sakyta anksčiau, reikia laikytis pelno (nuostolio)
ataskaitos sudarymo taisyklių it taip vadinamo kaupimo principo.” [Valužis,
1993, 8, 48-49]

6. Atskaitomybė

Įmonių atskaitomybė numatyta valstybės norminiais aktais. Finansinė
atskaitomybė numatyta Įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme.

Atskaitomybės sudėtis ir teikimas. Įmonių finansinę metinę atskaitomybę,
išskyrus tų įmonių, kurios turi teisę pateikti sutrumpintą ir trumpą
atskaitomybę, sudaro balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, pinigų srautų
ataskaita, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita ir aiškinamasis raštas.

Finansinės atskaitomybės formos ir jų teikimo bei skelbimo tvarką nustato
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Ataskaitos pagal Įstatymą gali būti
pilnos, sutrumpintos ir trumpos. Reikalauti nenustatytos finansinės
atskaitomybės draudžiama.

Iki metinės finansinės atskaitomybės sudarymo buhalterinėje apskaitoje
turi būti nurodytos visos ataskaitinio laikotarpio ūkinės operacijos.
Buhalterinės apskaitos duomenys turi būti patvirtinti ilgalaikio turto,
prekinių bei materialinių vertybių, atsiskaitymų, piniginių ir kitų lėšų
inventorizacijų duomenimis.

Įmonių finansinės atskaitomybės tvirtinimas. Įmonių finansinė
atskaitomybė, prieš pateikiant valdymo organams, svarstoma ir tvirtinama
įmonių įstatuose nustatyta tvarka.

Prieš pateikiant tvirtinti ataskaitas gali būti atliekama finansinės
atskaitomybės auditinė kontrolė. Už pateiktą neteisingą finansinę
atskaitomybę, nors ji patikrinta ir patvirtinta auditoriaus, atsako įmonės
administracijos vadovas arba savininkas.

Juridinio asmens teisės turinčios įmonės finansinę atskaitomybę sudaro
gruodžio 31 dienos duomenimis – dar įmonės steigimo ir likvidavimo dienos
duomenimis.

Finansinė atskaitomybė – tai dokumentų rinkinys, kuriame pateikiama
apskaitinė informacija, apibūdinti įmonės finansinę būklę įvairiais
aspektais, skirtas išoriniams, o iš dalies – ir vidiniams vartotojams.
Finansinių ataskaitų tikslas – suteikti viešą, aiškią ir suprantamą
finansinę informaciją apie įmonių finansinę būklę. Tokios informacijos
vartotojas yra vidiniai ir išoriniai vartotojai.

Rengiant finansines ataskaitas reikia vadovautis tuo, kad:
jos turi būti pateiktos pilnosios ir pavyzdinės arba sutrumpintos ar
trumposios metinės atskaitomybės. Atskaitomybės tvarka ir formos,
patvirtintos Finansų ministerijos raštu Nr. 83 N, o taip pat Įmonių
finansinės atskaitomybės įstatyme (įstatymas įsigalioja nuo 2003 01 01 d.),
finansinės ataskaitos turi būti parengtos tam tikslui skirtuose specialiose
blankuose ir atitikti Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės
įstatymo reglamentuojamus bendruosius apskaitos principus: įmonės
besitęsiančios veiklos, apskaitos pastovumo, pajamų ir sąnaudų kaupimo ir
kitus (žr. ankstesnį tekstą),
finansinės ataskaitos turi pasirašyti už jas atsakingas darbuotojas, o
atskirais atvejais privalo pateikti patikrinti nepriklausomam auditoriui
ir gauti išvadas apie duomenų tikslumą,
analizuoti finansines ataskaitas reikėtų tik po to, kai jos patikrintos
auditoriaus, nes auditoriaus nepatikrintos atskaitomybės analizė gali būti
beprasmė,
balansas, parengtas finansinių metų pabaigai, o pelno (nuostolio)
ataskaita, parengta už tą patį ataskaitinį laikotarpį,
finansinėms ataskaitoms sudaryti naudojami finansinės apskaitos duomenys,
finansinės ataskaitos apibūdina atitinkamo laikotarpio įmonės ūkinę
finansinę veiklą. Visos ataskaitos sudaromos tam tikro ataskaitinio
laikotarpio pabaigoje,
sudarant finansines ataskaitas, apskaitos duomenys, atsispindintys
žurnaluose, knygose, žiniaraščiuose ir kituose apskaitos registruose,
apibendrinami ir susisteminami tam tikru būdu: vadovaujantis bendraisiais
apskaitos principais, tarptautiniais ir nacionaliniais apskaitos
standartais ar norminiais aktais,
finansinės ataskaitos privalo patenkinti vartotojų poreikius, jos turi
atvaizduoti visus svarbiausius įvykius, turinčius įtakos priimamiems
sprendimams.

Finansinės informacijos vartotojai. Finansinės informacijos vidiniai
vartotojai – tai įmonės bendrąsavininkii (akcininkai), kapitalo skolintojai
(obligacijų turėtojai), kredito ir finansų institucijos, valstybinės
mokesčių inspekcijos, partneriai, profsąjungos, ministerijų specialistai,
kiti valdžios atstovai.

Ataskaitose gali būti pateikti duomenys tiek apie visą įmonės veiklą,
tiek apie tam tikrą įmonės veiklos sritį. Įmonės ataskaitų pobūdis
priklauso nuo informacijos naudotojų:
įmonės savininkai domisi turtu, metiniu pelnu, pagal tai sprendžia ar gerai
dirba valdyba, administracija. Jei jie yra akcininkai, tai neturi teisės į
visą informaciją,
įmonės administracija (valdyba). Ji atsakinga už paskolas, atsiskaitymus su
savininkais, mokesčius ir pan. Jai prieinama detali informacija apie
įmonės veiklą, jos rezultatus. Todėl sudarant darbo sutartis, kad
administracija neišduotų komercinės paslapties, turi būti įtraukti tam
tikri informacijos apsaugos ir neplatinimo punktai,
įmonės darbuotojai. Jei darbuotojai mato, kad įmonė turi didelę pelną, tai
jie nori gauti didesnius atlyginimus (per derybas su darbdaviais ir
profsąjungos pagalba). Taip pat darbuotojus domina veiklos perspektyvos dėl
karjeros, darbo sąlygų ir t. t.,
kredito institucijos. Jas domina įmonės finansinės galimybės laiku grąžinti
skolą bei palūkanas,
įmonės tiekėjai. Juos, kaip ir kreditoriai seka įmonės pajėgumą
atsiskaityti už suteiktas prekes bei paslaugas,
pirkėjai. Įmonės veikla domina ir pirkėjus, ypač tuos, kurie perka prekes
su garantiniu aptarnavimu, kurioms reikalingos tam tikros atsarginės dalys.
Jeigu įmonė yra prie bankroto ribos, tai vartotojui reikia žinoti, iš kur
jis gaus detalių ar kas suteiks garantinį aptarnavimą, įmonei bankrutavus,
valdžios institucijos. Mokesčių rinkėjai formuoja iš įmonių mokesčių
vietinį ir šalies biudžetą ir seka ar teisingai apskaičiuoti mokesčiai,
statistikos tarnybos sudaro valstybės makroekonominius modelius ir t.t.,
ministerijos ir kitos žinybos suvestinius ataskaitų duomenis naudoja
sprendimams, susijusiems su šakų vystymu, priimti, išskirtiniais atvejais
gali domėtis ir teisinės institucijos, spauda, visuomeninės organizacijos.

Visus šiuos ataskaitose pateiktos informacijos vartotojus galima
išskirstyti į 2 grupes:
3. vidinius (įmonės administracija ir kiti darbuotojai),
4. išorinius (akcininkai, kredito institucijos, tiekėjai, pirkėjai,

visuomeninės organizacijos, valdžios institucijos).

Pagal tai galima grupuoti ir ataskaitas:

1) ataskaitos įmonei (gamybinės),

2) ataskaitos visuomenei (viešosios).

Kiekvienam apskaitinės informacijos vartotojui ypač svarbu, kad
finansinių ataskaitų duomenys rodytų teisingą (neiškreiptą) įmonės
finansinę būklę, todėl finansinę atsakomybę tikslinga (bet ne visoms
privaloma) patikrinti nepriklausomam ekspertui auditoriui, kurio galutinė
išvada taip pat yra nurodoma atskaitomybėje. Auditorius savo išvadoje
pažymi, ar finansinė atskaitomybė yra paruošta pagal bendruosius apskaitos
principus ir kaip ataskaitų duomenys atspindi įmonės finansinę būklę. Jeigu
finansinė atskaitomybė sudaryta teisingai, auditorius pateikia standartinę
teigiamą (besąlygišką) išvadą. Esant tam tikriems neatitikimams, auditorius
nurodo trūkumus.

Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, savininkai išklauso įmonių vadovų
pranešimą bei susipažįsta su ekspertų išvadomis dėl įmonės ūkinės
finansinės būklės. Akcininkai ar tiesioginiai savininkai svarsto
administracijos siūlymus, kaip reikėtų skirstyti pelną (gali nurodyti, iš
ko dengti nuostolį). Šis jų sprendimas užfiksuojamas atskaitomybės formoje
– pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitoje. Tada metinė finansinė
atskaitomybė tampa oficialiu dokumentu, kuris platinamas visiems
suinteresuotiems ir turintiems teisę ją gauti fiziniams bei juridiniams
asmenims.

Kiekviena įmonė privalo rengti savo veiklos finansines ataskaitas
(skirtingoms įmonėms nustatyti skirtingi reikalavimai). Ataskaitų rengimą
sąlygoja keletas priežasčių:

1. Ataskaitos parodo, kokie ankstesnių metų veiklos rezultatai ir kiek

įmonė verta ataskaitiniams metams pasibaigus:

a) palyginus ankstesnių metų pelno ir nuostolio ataskaitas, galima

pastebėti, kaip kito pardavimas ir sąnaudos;

b) galima palyginti savo ir konkurentų arba savo ir vidutinius verslo

šakos rezultatus;

c) planuojamų sąmatų ir prognozių nagrinėjimas parodo įmonės finansinę

būklę pagal pasirinktą strategiją ir sritį.

2. Rengti ataskaitas svarbu ne tik, kai norima įvertinti įmonės veiklą ir

turtą, bet ir kai norima gauti pinigų. Investitoriai ir skolintojai

domisi, kokie numatomi dividendai akcininkams ir palūkanos

skolintojams, koks įmonės turtas galėtų būti užstatytas imant paskolą.

2. Nustatyta, kad atsakantys savu turtu verslininkai, akcinės bendrovės

privalo pateikti metines finansines ataskaitas pagal Lietuvos

Respublikos įstatymus ir Vyriausybės atitinkamus nutarimus.

Vyriausiasis finansininkas (buhalteris) pagal Lietuvos Respublikos
įstatymus ir poįstatyminius aktus tvarkydamas buhalterinę apskaitą turi
garantuoti buhalterinių įrašų teisingumą ir kad atskaitomybė būtų parengta
laiku. Jo nurodymai dėl buhalterinės apskaitos yra privalomi visiems įmonės
darbuotojams.

Finansinių ataskaitų reikšmę atspindi duomenys, kurie turi didžiausią
įtaką įmonės vertinimui ir sprendimams pagrįsti. Todėl finansinių ataskaitų
sudarytojai turi nuspręsti, kokie iš daugelio duomenų yra tinkamiausi
įvairių vartotojų sprendimams.

Svarbiausi finansinių ataskaitų rengimo dokumentai yra šie:

1) finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo nuostatai,

2) tarptautiniai apskaitos standartai,

3) Europos Sąjungos direktyvos.

Finansinės ataskaitos rengiamos siekiant aprūpinti naudinga informacija.
Jos rengiamos ir pateikiamos mažiausiai kartą per metus ir yra informacijos
šaltinis daugeliui vartotojų. Dalis šių vartotojų gali reikalauti ir turi
teisę gauti papildomos informacijos, t. y. tos, kurios nėra finansinėje
ataskaitoje. Tačiau daugelis vartotojų turėtų pasitikėti finansinėmis
ataskaitomis kaip pagrindiniu finansinės informacijos šaltiniu. Todėl
finansinės ataskaitos turėtų būti parengtos ir pateiktos atsižvelgiant į
anksčiau pateiktų apskaitos ir atskaitomybės principų bei nuostatų
reikalavimus.

Kaip teigiama tarptautinių apskaitos standartų nuostatose, šalių
vyriausybės savo tikslams gali nustatyti įvairius ar papildomus
reikalavimus finansinėms ataskaitoms sudaryti. Tačiau šie reikalavimai
negali daryti esminės įtakos finansinėms ataskaitoms, sudarytoms įvairiems
vartotojams. Jie turėtų kuo labiau sutapti su visų vartotojų poreikiais.

Finansinės ataskaitos paprastai rengiamos atsižvelgiant į apskaitos
modelį, pagristą istorinių išlaidų principų ir nominalia finansinio
kapitalo koncepcija. Kiti modeliai gali būti panaudoti siekiant gauti
objektyvią informaciją, naudingą darant ekonominius sprendimus, nors šiuo
metu visiško sutarimo šiuo klausimu nėra.

Tarptautinių apskaitos standartų nuostatos yra gana svarbios. Šie
standartai pateikia gana konkrečius nurodymus finansinėms ataskaitoms
sudaryti, pateikti ir jų informacijai vartoti. Šių nuostatų pagrindinis
tikslas – parengti koncepciją, kaip sudaryti ir pateikti finansines
ataskaitas išoriniams vartotojams, o kartu padėti geriau derinti apskaitos
taisykles, standartus ir procedūras, susijusias su finansinių ataskaitų
rengimu.

Nuostatos nusako finansinių ataskaitų parengimo ir pateikimo koncepciją.
Jos nusako:

1) finansinių ataskaitų tikslus;

2) kokybinės charakteristikas, nusakančias finansinių ataskaitų

naudingumą;

3) sudaromų finansinių ataskaitų apibrėžimą ir pripažinimą, ataskaitų

pateikiamus elementus;

4) kapitalo sąvokas.

Europos Sąjungos direktyvos reglamentuoja ir finansinių ataskaitų
sudarymą bei jose pateiktos informacijos atskleidimą. Ypač svarbią reikšmę
turi Ketvirtoji direktyva “Kompanijų ataskaitos” (1978 m.) ir Septintoji
direktyva “Konsoliduotos ataskaitos” (1983 m.).

Atskaitomybės klasifikavimas. Įmonių atskaitomybė gali būti (Kalčinskas,
1996. – p. 49 – 70 ir kitus):

1.Pagal paskirtį:

finansinė,

mokestinė,

statistinė,

specialios paskirties.

2. Pagal turinį ir periodiškumą:

31. metinė,

32. ketvirtinė,

33. mėnesinė,

34. savaitinė (dekadinė ar kitą),

35. rengiamą pagal pareikalavimą.

3. Pagal skelbimo pobūdį:

36. privaloma viešai skelbti,

37. neprivaloma viešai skelbti.

3. Pagal apimtį:
pilnoji,
sutrumpintoji,
trumpoji.

Finansinių ataskaitų sudėtis – tai ataskaitų formos, kurios įeina į tam
tikro laikotarpio bendrą ataskaitą. Metinės finansinės ataskaitos paprastai
yra platesnės lyginant su taip vadinamomis tarpinėmis ataskaitomis.
Finansinių ataskaitų vartotojams reikia žinoti tai, kad ataskaitų turinys
gali skirtis – visa tai priklauso nuo šalies teisinės, finansinės,
ekonominės, politinės sistemos bei kitų veiksnių.

Mažosios įmonės galės rengti sutrumpintą ar trumpą atskaitomybę, kurios
formas tvirtina Finansų ministerija.

Finansines ataskaitas sąlyginai galima skirstyti į 2 kategorijas:
einamos padėties ataskaitos,
pasikeitimų ataskaitos.

Buhalterinis balansas pateikia informaciją apie įmonės finansinę būklę
konkrečiu momentu ir priskiriamas pirmos kategorijos ataskaitai. Kitos dvi
ataskaitos, t.y. pelno ir nuostolio ataskaita ir pinigų srautų ataskaita,
priskirstamos antrai kategorijai. Jos parodo įmonės veiklą per tam tikrą
laikotarpį, nes įmonės vadovybei svarbu žinoti, kaip vyksta įmonės veikla,
todėl ataskaitos pateikiamos tam tikrais laikotarpiais. Išorės informacijos
vartotojams paprastai pateikiama tik metinė ataskaita.

Kiekviena šalis, nustatydama finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo
tvarką, vadovaujasi minėtais tarptautiniais aktais. Lietuvos Respublikos
Vyriausybė yra priėmusi nutarimus dėl finansinės atskaitomybės sudarymo
tvarkos. Juose pateikiama:

1) metinės finansinės atskaitomybės sudėtis;

2) pagrindiniai reikalavimai metinei finansinei atskaitomybei;

3) metinės finansinės atskaitomybės rengimas ir skelbimas;

4) balanso, pelno (nuostolio) ataskaita, finansinės būklės pakitimų

(pinigų srautų) ataskaitos pavyzdžiai;

5) pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka.

Lietuvos Respublikos įmonės finansinės atskaitomybės įstatymu patvirtina
tokią metinės atskaitomybės sudėtį:

1) balansas,

2) pelno (nuostolio) ataskaita,

3) nuosavo kapitalo polyčio ataskaita;

4) pinigų srautų (finansinės būklės pakitimų) ataskaita,
5) aiškinamasis raštas.

Įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinė finansinė atskaitomybė
rengiama apibendrinant kiekvienų finansinių metų duomenis, o balansas – dar
ir įmonės steigimo bei likvidavimo dienos duomenis. Finansinių metų antroje
pusėje įsteigtos įmonės metinės finansinės atskaitomybės tais pačiais
finansiniais metais skelbti nereikia ir gali pateikti to laikotarpio
finansinius rezultatus kitų finansinių metų atskaitomybėje. Metinė
finansinė atskaitomybė pateikiama per mėnesį, kai ją patvirtina akcininkų
susirinkimas, o valstybinių įmonių – kai ją parvirtina vadovai.

Balanso apibūdinimas. Balansas yra vienas iš svarbiausių apskaitos
sistemos elementų, todėl jam turi būti skiriama daug dėmesio. Balansas yra
pagrindinė įmonės finansinės ataskaitos forma. Jis turi labai didelę
reikšmę atliekant įmonės finansinės būklės analizę, todėl visose šalyse
laikomas svarbiausiu finansinės analizės šaltiniu.

Sąvoka balansas išvertus iš lotynų kalbos reiškia svarstykles (bis –
dukart, lanx – svarstyklių lėkštė). Balansas dažnai vadinamas “sąskaitų
balansų lentele”. I.Corbin pateikia net tris balanso apibūdinimus:

1. Buhalteriai dažnai apibūdina balansą kaip sąskaitų suminę išraišką. Ši

suminė išraiška atvaizduoja turtą ir nuosavybę.

2. Balansas – tai lentelės pavidalo ataskaita arba buhalterinės apskaitos

tvarkomose knygose atvaizduotų sąskaitų likučių (debitų ir kreditų)

suminė išraiška.

3. Balansas – tai turto ir įsiskolinimų bei nuosavybės ataskaita.

Duomenys apie visą turtą, kurio disponuoja įmonė, ir šio turto savininkus
pateikiami ataskaitoje, kuri vadinama balansu. Balanse atsispindi turto ir
nuosavybės lygybės dalys. Ši ataskaita parodo bendrą turto, įsiskolinimų ir
savininkų nuosavybės vertę tam tikru laiko momentu.

Balansas – išreškia pusiausvyrą tarp turto ir nuosavybės ir pateikia
informaciją apie tai, kokį turtą turi įmonė konkrečiu momentu bei kam jis
priklauso. Šią ataskaitą sudaro trys pagrindinės dalys: turtas, kuriuo
disponuoja įmonė ataskaitos sudarymo metu; skolintojų nuosavybė bei
savininkų nuosavybė tuo pačiu laiko momentu.

Balanse turtas yra detalizuotas, t.y. nurodyta, kiek kiekvienas jo
elementas kainavo. Balansą apskaitininkas gali pagražinti: nederamas sumas
pervesti į pozicijas, kurios laikomos naudingesnėmis; netinkamus dokumentus
priskirti priimtinų dokumentų grupei ir pan. Balanso pagražinimo tikslas –
pagerinti finansinius rodiklius. Tačiau tokie veiksmai yra draudžiami
įstatymų.

Balanse pateikiami įmonės trumpalaikiai ir ilgalaikiai
įsipareigojimai, kurie įstatyme taip pat yra paaiškinti:

Balansas yra pagrindinė finansinės ataskaitos forma, parodanti turto,
nuosavybės ir įsipareigojimų būklę tam tikrą dieną pinigine išraiška:
jis turi parodyti turto ir nuosavybės bei įsipareigojimų būklę (kiek ir
kokio turto turi įmonė, kokio dydžio jos nuosavybė ir įsipareigojimai).
parodant turtą, nuosavybę ir įsipareigojimus tam tikrai dienai, balansas
turi fiksuoti įmonės veiklą tam tikru momentu, t.y. įmonės veikla tarsi
stabdoma, o bet kokia kita operacija jį pakeis.
turtas, nuosavybė ir įsipareigojimai parodomi pinigine išraiška.
atvaizduojama pusiausvyra tarp turto ir nuosavybės bei įsipareigojimų ir
pateikiama išsami informacija apie įmonės turtą, kurį turi konkrečiu
momentu.
balansas turi pateikti tikrą ir teisingą turto, nuosavybės ir
įsipareigojimų būklę.
balansas yra ne tik suvestinis dokumentas, bet svarbiausia finansinės
atskaitomybės forma.

Balanse yra nurodoma ir savininkams priklausanti pelno ar patirto
nuostolio suma, tačiau ataskaita nenurodo, kokiu būdu įmonė pasiekė tokių
rezultatų. Todėl per ataskaitinį laikotarpį uždirbtoms pajamoms ir jas
uždirbant patirtoms sąnaudoms fiksuoti yra skirta speciali finansinės
atskaitomybės forma – pelno (nuostolio) ataskaita. Pelno ataskaitoje
apskaičiuojamas grynas pelnas, kuris parodo, kokia pelninga buvo įmonės
veikla.

Vietos mokesčių administratoriui pateikiami du apyskaitos egzemplioriai,
vienas jų pažymėtas grąžinamas mokesčio mokėtojui.

Pelno (nuostolių) ataskaitoje pateikiamas įmonės ataskaitinio laikotarpio
ūkininkavimo rezultatas, t.y. ataskaita perduoda žinias apie turto įplaukas
(vadinamas pajamomis) ir turto sąnaudas (vadinamas išlaidomis) įmonės
veikloje. Šios ataskaitos objektas – pelnas, kurį įmonė gavo per tam tikrą
laikotarpį, arba nuostolis, patirtas nagrinėjamu laikotarpiu. Visa įmonės
veikla yra suskaidyta į ataskaitinius laikotarpius (pvz. metus, ketvirčius,
mėnesius). Pasibaigus tokiam ataskaitiniam laikotarpiui, įmonė apskaičiuoja
ūkininkavimo rezultatą ir galutinai atsiskaito su valstybe, sumokėdama
pastarajai mokesčius.

Pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą Pelno (nuostolio)
ataskaita ( finansinė ataskaita, kurioje nustatomos visos per finansinius
metus įmonės uždirbtos pajamos bei sąnaudos uždirbant šias pajamas ir
veiklos rezultatai. sudaro:

Įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinės

finansinės atskaitomybės Pelno (nuostolio) ataskaita sudaroma litais.
Jpje :nurodomi:

Įmonės pavadinimas ir kodas

➢ Eil. Nr, Straipsniai ir kodai

➢ Finansiniai metai

➢ Praėję finansiniai metai

➢ Pardavimai ir paslaugos

Pajamos už parduotas prekes,

Pajamos už atliktas paslaugas

➢ Parduotų prekių ir atliktų paslaugų savikaina:

žaliavų, komplektavimo gaminių ir perparduoti skirtų prekių paslaugų,
darbų ir tyrimų

➢ Bendrasis pelnas (nuostolis)

➢ Veiklos sąnaudos:

pardavimų

bendrosios ir administracinės

➢ Veiklos pelnas (nuostolis)

➢ Kita veikla:

pajamos

sąnaudos

➢ Finansinė ir investicinė veikla:

Pajamos

Sąnaudos

➢ Įprastinės veiklos pelnas (nuostolis)

➢ Pagautė (ypatingasis pelnas)

➢ Netekimai (ypatingieji praradimai)

➢ Ataskaitinių metų pelnas (nuostolis) prieš apmokestinimą

➢ Pelno mokestis

➢ Grynasis ataskaitinių metų pelnas (nuostolis), numatytas

paskirstyti.

Šios informacijos investitoriams, kreditoriams ir savininkams
nepakanka. Jie pageidauja žinoti, iš kur ir kiek buvo gauta pinigų bei kam
jie išleisti. Visa tai parodo pinigų srautų ataskaita.

Pinigų srautų (finansinės būklės) pakitimų ataskaita:

➢ Pinigų srautai iš įmonės veiklos,

➢ Grynasis pelnas (nuostolis),

➢ Nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudos,

➢ Užsienio valiutos kurso pasikeitimo neigiama (teigiama) įtaka,

➢ Ilgalaikio turto perleidimo netekimai (pagautė),

➢ Pirkėjų įsiskolinimo sumažėjimas (padidėjimas),

➢ Įsiskolinimo tiekėjams padidėjimas (sumažėjimas),

➢ Įvairių įmonės skolų padidėjimas (sumažėjimas),

➢ Įsiskolinimo biudžetui padidėjimas (sumažėjimas),

➢ Išankstinių apmokėjimų sumažėjimas (padidėjimas),

➢ Finansinės ir investicinės veiklos nuostolis (pelnas),

➢ Grynieji pinigų srautai iš įmonės veiklos (+/-) ,

➢ Pinigų srautai iš investicinės veiklos,

➢ Iš ilgalaikio turto perleidimo (įsigijimo),

➢ Iš investicijų perleidimo (įsigijimo),

➢ Grynieji pinigų srautai iš investicinės veiklos (+/-) ,

➢ Pinigų srautai iš finansinės veiklos,

➢ Paprastųjų ir privilegijuotųjų akcijų išleidimas,

➢ Savų akcijų supirkimas (-),

➢ Obligacijų išleidimas,

➢ Išperkamosios nuomos įsipareigojimų apmokėjimai (-),

➢ Skolų bankui padidėjimas (sumažėjimas),

➢ Kitos įmonės:

mokėtinų sumų padidėjimas (sumažėjimas)

gautinų sumų sumažėjimas (padidėjimas)

Išmokėti dividendai (-)

Kiti pinigų gavimai (išmokėjimai)

Grynieji pinigų srautai iš finansinės veiklos (+/-) ,

➢ Pinigų srautai iš ypatingosios veiklos:

Pinigų srautų iš ypatingosios veiklos padidėjimas (sumažėjimas)

Grynieji pinigų srautai iš ypatingosios veiklos (+/-)

Grynųjų pinigų srautų padidėjimas (sumažėjimas)

➢ Pinigai laikotarpio pradžioje

Pinigai laikotarpio pabaigoje”[3]

Pinigų srautai apsprendžia įmonės sėkmę, todėl įmonei pravartu
išanalizuoti, kodėl sumažėjo pinigų, net gavus grynąjį pelną. Pinigų srautų
ataskaita parodo įmonės gamybinę, finansinę, investicinę veiklą.

Akcininkų susirinkimui ruošiamas pelno (nuostolio) paskirstymo projektas,
kuriame pateikiama, kaip turėtų būti paskirstomas per ataskaitinį
laikotarpį uždirbtas pelnas.

Minėtame projekte, o vėliau ir ataskaitoje atsispindi esminiai įmonės
veiklos, jų turto bei nuosavybės elementai. Detaliau šie klausimai
aptariami aiškinamajame rašte. Jį sudaro bendrosios pastabos, kuriose įmonė
pateikia informaciją apie savo padėtį rinkoje, svarbiausius turto bei
nuosavybės pasikeitimus, taip pat aprašo principus, kuriais remdamasi
tvarkė apskaitą ir t.t. Po bendrųjų pastabų einamosiose pažymose
detalizuojama jau minėtose ataskaitose pateikta informacija.

Aiškinamasis raštas sudarytas iš standartinių valdžios patvirtintų
lentelių, vadinamų pažymomis. Rašte laisva forma surašomos pastabos apie
šiose pažymose pateiktus duomenis ir kiti pastebėjimai apie svarbius įmonės
veiklos aspektus, neatskleistus pagrindinėse finansinės atskaitomybės
formose.

Mokestinę atskaitomybę įmonės rengia ir pateikia įvairioms mokesčius
kontroliuojančioms institucijoms: Valstybinei mokesčių inspekcijai,
socialinio draudimo ir kitoms įstaigoms. Šioje atskaitomybėje pateikiami
ne tikrieji, bet apmokestinamieji įmonės veiklos rezultatai. Ruošiant
mokestinę atskaitomybę paprastai netaikomi bendrųjų apskaitos principų
reikalavimai. Šios atskaitomybės turinys gana dažnai keičiamas. Įmonė
kiekvieną mėnesį į Valstybinę mokesčių inspekciją privalo pristatyti PVM
deklaraciją, pasikeitus reikalavimams, įmonei jau nebereikia pristatyti
ketvirtinių ataskaitų, o metinį balansą būtina pristatyti iki gegužės
mėnesio 1 dienos; kartą į metus būtina pristatyti žemės mokesčio
deklaraciją; nekilnojamo turto deklaraciją ir pan; ketvirtinės ataskaitos
pristatomos į Sodrą.

Reikalaujama atitinkamas ataskaitas pristatyti valstybės statistikos
įstaigoms. Šie duomenys labai svarbūs atliekant ekonominę socialinę analizę
valstybės mastu. Sudarant statistines ataskaitas pateikiami ne tik
buhalterijos duomenys, nes ši ataskaitos rūšis dažnai apima ir pinigais
neišmatuojamus rodiklius, tokius kaip darbuotojų skaičius, sudėtis,
kvalifikacija ir pan.

Specialios paskirties atskaitomybė gali apimti labai platų apskaitos
spektrą. Tokio pobūdžio atskaitomybė aprūpina reikalinga informacija visą
įmonės valdymo personalą. Joje pateikti duomenys gali būti išreikšti tiek
piniginiu, tiek natūriniais vienetais. Šiose ataskaitose pateikiami
ekonominiai ir finansiniai, veiklos organizavimo duomenys. Specialios
paskirties atskaitomybė gali būti pateikiama ir išorės vartotojams.
Statistikos įstaigoms reikalingi detalūs duomenys apie gyventojų ir
įstaigų pirkimus, vartojimo struktūrą, dirbančiųjų pajamų lygį,
išleidžiamos produkcijos kainas ir t.t., gamtos apsaugos institucijoms
reikalingi duomenys apie ekologinę būklę, teršalų išmetimą į atmosferą bei
vandenį; liftus prižiūrinčioms tarnyboms – informacija apie šių transporto
priemonių kiekį, techninę būklę ir patikrinimus. Specialių ataskaitų
(įstatymo numatytais atvejais) gali pareikalauti policija, teismai,
sveikatos apsaugos įstaigos, savivaldybė ir kitos viešojo administravimo
institucijos.

Pagal turinį ir periodiškumą atskaitomybė gali būti suskirstyta į metinę,
ketvirtinę, mėnesinę, savaitinę arba dekadinę, taip pat neperiodinę –
rengiama pagal pareikalavimą.

Klasifikuojant atskaitomybę šiuo požiūriu, ji grupuojama ne tik pagal
laiką, bet ir pagal turinį. Labai svarbi įmonės metinė finansinė
atskaitomybė, kuri apima visus įmonės veiklos rezultatus per ataskaitinius
metus, tačiau metai labai ilgas laiko tarpas ir įmonė negali apsiribuoti
tik šios ataskaitos sudarymu, nes įmonei kas mėnesį reikia pristatyti PVM
deklaraciją, o tam reikia sudaryti mėnesinę ataskaitą. Nors ir kai kurių
ataskaitų nereikia pristatyti oficialioms institucijoms, jos tiesiog
būtinos įmonei, nes jų pagrindu reikalaujama pateikti kitas ataskaitas.

Įmonės, kuriose apskaita kompiuterizuota, palengvindamos sau tolimesnį
darbą ar tam tikroms vidaus reikmėms rengia net ir savaitines arba
dekadines ataskaitas.

Neperiodinės ataskaitos gali būti sudaromos prireikus tam tikos
informacijos investitoriams, kreditoriams, bankinėms institucijoms, kai
įmonė prašo iš jų finansavimo, lizingo ar kitų paslaugų.

Pagal skelbimo pobūdį atskaitomybė skirstoma į privalomą ir neprivalomą
viešai skelbti. Viešai turi būti skelbiama valstybinių įmonių ir akcinių
bendrovių metinė finansinė atskaitomybė. Toks viešas skelbimas nereiškia,
kad įmonė privalo spaudoje skelbti visas atskaitomybės formas, todėl
finansinės atskaitomybės paskelbimui prilyginamas viešas pranešimas apie
akcininkų susirinkimą ir galimybė susipažinti su metine finansine
ataskaita.

Viešu skelbimu pripažįstamos finansinės atskaitomybės arba pranešimo apie
visuotinį akcininkų susirinkimą publikavimas spaudoje. Nežiūrint į tai, ar
finansinė atskaitomybė privaloma viešai skelbti ar ne, įmonės
administracija turi sudaryti galimybes savininkams susipažinti su visomis
pagal galiojančius įstatymus parengtomis finansinėmis ataskaitomis.

Kiekvieno ūkio subjekto ūkinė – finansinė veikla yra konfidenciali.
Pateikdama savo duomenis mokesčių administratoriui, įmonė tikisi, kad jis
išsaugos įmonės komercinę – ūkinę paslaptį.

Vyriausybė 1998 m. rugsėjo 3 d. priėmė nutarimą “Dėl mokesčio bazės
netiesioginio nustatymo”, kurio mokesčių administratoriams suteikiama teisė
patiems apskaičiuoti, kiek įmonė privalo sumokėti mokesčių.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos darbo patirtis
parodė, kad Lietuvoje labai daug nelegalaus darbo, kurio rezultatai
valstybei nedeklaruojami. Yra nemažai faktų, kai pateiktose deklaracijose
nurodomi neteisingi ir prieštaringi duomenys, kurie neatspindi tikrosios
ūkio subjekto ekonominės padėties. Įmonių vadovams, verslininkams,
buhalteriams gali tekti įrodinėti, kad mokesčiai apskaičiuoti teisingai.

Neretai mokesčių mokėtojai netvarko buhalterinės apskaitos, patikrinimo
metu nepateikia apskaitos dokumentų arba juos pateikia ne visus, todėl
mokesčių administratoriai neturi galimybės nustatyti mokesčio mokėtojo
pajamų. Yra atvejų, kai pateikti dokumentai yra surašyti asmenų, kurie
ūkinę – ekonominę veiklą vykdo neteisėtai naudodamiesi fiktyvios įmonės
vardu.

Taikant mokesčio bazės neteisingo nustatymo metodus, informacija apie
mokesčių mokėtoją bandoma rinkti iš įvairių šaltinių, t.y. iš paties
mokesčių mokėtojo, iš valstybinių institucijų, įmonių, įstaigų,
organizacijų bei piliečių, taip pat panaudojama mokesčių administratoriaus
stebėjimo būdu sukaupta informacija. Tai padeda nustatyti ir mokesčių
mokėtojo įsigytų ar realizuotų prekių ir paslaugų vertę (kainą), jeigu jis
nepateikė prekių ir medžiagų įsigijimą (pardavimą) patvirtinančių
dokumentų. Mokesčio bazės nustatymo naujų metodų taikymas – didelis
Vyriausybės įpareigojimas ir atsakomybė Valstybinės mokesčių inspekcijos
prie Finansų ministerijos darbuotojams ir mokesčių administratoriams.

Minėtas nutarimas leidžia naudotis duomenimis “iš kitų tokią pat arba
panašią komercinę veiklą vykdančių asmenų mokesčio deklaracijų”. Neaišku,
kaip galima apskaičiuoti mokestį, nepaaiškinant mokėtojui, kaip jis
apskaičiuojamas, kokiais ir iš kur gautais duomenimis remtasi. Iškyla taip
pat ir ūkio subjektų komercinių paslapčių platinimo grėsmė.

Įmonėms reikia subalansuoti pateikiamą apie įmonės veiklą informaciją
suinteresuotiems asmenims ir institucijoms taip, kad pateikti duomenys
būtu pakankamai vieši, tačiau neatskleistų komercinių paslapčių. Ataskaitų
duomenis galima pakoreguoti, juos pateikti taip, kad nebūtų matomi tam
tikri veiklos aspektai.

Duomenų įslaptinimo ir koregavimo priemonės verslininkai gali panaudoti
tiek sąžiningais tikslais – norėdami apsisaugoti nuo informacijos
nutekėjimo, tiek nesąžiningais tikslais – vengdami mokėti mokesčius.

Norėdamos apsisaugoti nuo konkurentų, įmonės neskelbia duomenų, kurie
galėtų pakenkti joms pačioms: pirkimų bei pardavimų kainos (jeigu įmonė yra
ne parduotuvė), įrengimų našumo, naudojamos technologijos, veiklos taktikos
ir strategijos ir t.t. Tokia informacija neskelbiama ir akcininkams, nes
priešingu atveju, kuris nors akcininkas, turintis nors ir nedidelį įmonės
akcijų skaičių, galėtų susipažinti su šiais duomenimis ir panauduoti
nesąžiningiems tikslams (parduoti konkurentams; nesąžiningai konkuruoti,
jei jis turi daug didesnę nuosavybės dalį kitoje analogiško profilio
įmonėje). Dėl šios priežasties Lietuvos Respublikos įstatymai akcininkams
(tik akcinių bendrovių) garantuoja tik metinių finansinių ataskaitų
prieinamumą. Įmonės nenoriai teikia duomenis ir statistikos institucijoms,
nes jos nėra garantuotos šių įstaigų darbuotojų sąžiningumu bei sugebėjimu
išlaikyti įmonės komercines paslaptis.

Įmonės administracija turi sudaryti sąlygas akcininkams prieš susirinkimą
susipažinti su visomis valdžios patvirtintomis atskaitomybės formomis.
Įmonės vadovai dažnai neįvertina šios aplinkybės ir akcininkams nesuteikia
privalomos informacijos, tokiu atveju jie pažeidžia konstitucines savininkų
nuosavybės teises. Įmonės ataskaitų pateikimas atitinkamoms institucijoms
taip pat gali būti suprantamas kaip oficialus jų paskelbimas.

Pagal apimtį atskaitomybė skirstoma į pilnąją,sutrumpintąją ir trumpąją
Reikėtų pastebėti, kad juridinio asmens teises turinčios įmonės labai
skiriasi: vienos akcinės bendrovės gali būti labai didelės, kitos, ypač
uždarosios akcinės bendrovės, gali būti labai mažos, tokios įmonės
atskaitomybei parengti negali skirti daug lėšų, todėl joms leidžiama rengti
duomenų kaupimo principu pagristą, tačiau kiek sutrumpintą metinę finansinę
atskaitomybę. Sutrumpintą ir trumpą atskaitomybę rengiančių įmonių skiriasi
balansai, pelno (nuostolio) ataskaitos ir kitos formos. Kai kurios
ataskaitos joms visai neprivalomos.

Finansinės ataskaitos, parengtos vadovaujantis nuostatais, patenkina
bendrus daugelio vartotojų poreikius. Taip yra todėl, kad vartotojai,
darydami ekonominius sprendimus, turi:
nuspręsti, kada pirkti, laikyti ar parduoti investuotą turtą;
numatyti įmonės pagrindinius finansų valdymo sprendimus ir atsiskaitymus;
apskaičiuoti įmonės galimybę apmokėti už darbą bei suteikti kitą naudą savo
tarnautojams;
garantuoti įmonei paskolintų sumų saugumą;
nustatyti mokesčių politiką;
numatyti galimą pelną ir dividendus;
parengti ir naudoti nacionalinių pajamų statistiką;
57. reguliuoti įmonės veiklą.

Apibendrinant atskaitomybės klasifikaciją, pažymėtina, kad ši
klasifikacija nėra alternatyvi: kiekviena ataskaita pagal tam tikrą
klasifikacinį požymį gali būti priskirta vienai ar kitai grupei, bet gali
turėti kelis skirtingus klasifikacijos požymius.

Remiantis įmonės atskaitomybės klasifikacija, galima teigti, kad labai
svarbią vietą užima finansinės metinės ataskaitos ir atskaitomybė,
kuriomis galima atlikti įmonės finansinės būklės analizę, nustatyti įmonės
veiklos efektyvumą, likvidumą, mokumą.

7. Balanso teorijos ir politikos įgyvendinimas

Pagrindinės balanso teorijos. Balanso sudarymo problemą įvairių šalių
autoriai traktuoja įvairiai, siūlomos įvairios balanso teorijos: dinaminė,
organinė, statinė. Kuriant šias teorijas, didžiausią indėlį įnešė vokiečių
mokslininkai E.Kosiol, W.Hasenack, K.Kafer, F.Schmidt, prancūzas W.Le
Coutre ir kt.

Dinaminė balanso teorija balansą apibūdina kaip periodinį pelno ir
nuostolio apskaičiavimą. Tai naudojama tinkamai valdyti įmonę. O statinis
balansas – tai būdas nustatyti rezultatą, lyginant turimą turtą su
įsiskolinimais ir jo dinaminį kitimą per tam tikrą laikotarpį. Dinaminė
balanso teorija apima visą įmonės rezultatą, t.y. rezultatą, gautą lyginant
visas pajamas su visomis išlaidomis, pridedant sunaudotas materialines ir
finansines lėšas ir atimant nuosavą kapitalą. Vadinasi, balansas atlieka
svarbesnį vaidmenį nei tik pelno ar nuostolio apskaičiavimas.

Svarbiausia šios teorijos atstovo E.Schmalenbach išreikštos koncepcijos
esmė yra periodiškai apskaičiuoti rezultatą.

Organinė balanso teorija pagrįsta tuo samprotavimu, kad egzistuoja
organinis ryšys tarp įmonės ir šalies ūkio išplėtojimo, o jį atspindi
apskaita. Organiniam balansui buvo keliamas reikalavimas tiksliai nustatyti
turto vertę ir rezultatą. Turtas turi būti įvertintas, siekiant išsaugoti
ne tik kapitalą, bet ir materialines vertybes. Todėl būtina atskirti
grynąjį pelną nuo įsivaizduojamojo ir nerealų nuostolį nuo realaus. Grynas
pelnas gaunamas tik tada, kai perkamoji kaina didesnė už atstatomąją vertę
pirkimo metu. Jei atvirkščiai, tai pelnas esti tik įsivaizduojamas.

Statinis balansas pagrįstas tuo, kad jis turi nustatyti turtinę įmonės
būklę ir atvaizduoti tikslingai turtą, t.y. parodyti turtą, laisvą nuo
skolų, ir turto bei kapitalo struktūrą. Globaliniu šios teorijos požiūriu
balanso uždavinys – atsiskaityti visuomenei.

Apibūdinant balanso teorijas galima teigti, kad balanso sudarymo praktika
atitinka teorinius samprotavimus tais atvejais, kai susiklosčiusią būklę
vertiname daugiau atsižvelgiant į ateities perspektyvas, o ne į buvusią
situaciją, kurios negalima pakeisti. Tiesa, kai kuriose šalyse, pavyzdžiui,
JAV, jei verslininkas tinkamai neapsiskaičiavo rezervinio “krepšelio”, o
po to nepasitvirtino deklaruotos pajamos ir pelnas, gali persiskaičiuoti ir
susigrąžinti permokėtus mokesčius.

Dauguma apskaitos specialistų pripažįsta, kad sudaromi balansai pakankamai
gerai informuoja apie įmonės stabilumą, disponavimą grynųjų pinigų
rezervais ar kitais aktyvais, apie įmonės veiklos ir jos nuosavybės
finansavimą iš skolintų ir savų sukauptų lėšų ir apie daugelį kitų
klausimų, padedančius priimti strateginius valdymo sprendimus.

Balanso politika. Balanso politikos sąvoka apima sąmoningą balanso
įforminimą pagal galiojančius įstatymus ir prisilaikant bendrųjų finansinės
atskaitomybės rengimo principų. Ši sąvoka paprastai apima kapitalo
struktūros ir pelno dydžio pakeitimo prieš sudarant balansą nuostatas.

Balanso politikos tikslas – yra sąmoningas pelno dydžio pakeitimas,
nepažeidžiant mokesčių įstatymų, tam, kad būtų mokami mažesni mokesčiai
arba dividendai ir kartu pakeistas rezervinis kapitalas.

Kartais įmonė sąmoningai padidina pelną balanse, kad neparodytų blogos
finansinės padėties. Paprastai tai pasiekiama likviduojant paslėptus
rezervus, didesne suma įvertinant gatavos produkcijos išleidimą arba
žaliavų atsargas, atsisakant formuoti būtiną rezervinį kapitalą ir pan.
Todėl, pavyzdžiui, bankai yra linkę atspindėti didelį likvidaus turto kiekį
savo balansuose, kurį jie sukaupia jo sudarymo dienai. Tai vadinama
“vitrinų dekoravimu”. Balanso politikos objektas visuomet yra išorinis
balansas, kuris specialiai sudaromas paskelbimui.

Pateikiame keletą atvejų, kaip tai gali atrodyti praktikoje:

pagrindinis įmonės akcininkas, disponuojantis visa informacija didelio
pelno metais stengiasi sąmoningai pabloginti balanso rezultatus, kad esant
žemam kursui supirktų biržoje kuo daugiau akcijų ir kartu padidintų savo
dalį įmonės kapitale. Atėjus nepalankiam įmonės veiklos laikotarpiui,
kitaip tariant, tais metais, kai pelnas mažas, pagrindinis akcininkas gali
reikalauti “pagražinti” balansą, kad galėtų pardavinėti savo akcijas aukštu
kursu be nuostolių;

įmonės vadybininkai gali pradėti spekuliuoti savo įmonės akcijomis.
Kadangi balansą sudaro vadovybė ir jis tik po to tvirtinamas stebėtojų
taryboje, įmonės specialistai, didindami ar mažindami balanso duomenis, be
didelių pastangų gali paveikti akcijų biržos kurso dinamiką;

įmonės vadovybės požiūriu netikslinga geraisiais metais rodyti visą gautą
pelną ir kartu informuoti apie jį akcininkus bei visuomenę. Pirma, tai duos
pernelyg aukštus rodiklius palyginti su ateinančiais metais, kai dėl
įvairių priežasčių nebus įmanoma pasiekti tokių gerų rezultatų. Antra,
slepiant pelną, galima sudaryti paslėptus rezervus, kurie būtini didesniam
manevringumui, kai sudaromas balansas blogesniais metais. Reikia pabrėžti,
kad vadovams bus ne tiek pavojinga, jei balansai atspindės tolygiai gaunamą
pelną, o ne staigius jo pakitimus.

Priklausomai nuo įmonės ir administratorių keliamų tikslų galimos ir
įvairios balanso politikos bei jų įgyvendinimo priemonės (žr. 2 lentelę).

2 lentelė.Balanso politika ir jos priemonės

|Išorinio (viešo) balanso |Apmokestinimo sistemai |
|sudarymas |Spaudai ir visuomenei |
| |Kreditoriams ir akcininkams |
| |Mokslininkams, institutams |
| |Darbuotojams |
|Vidinio balanso sudarymas |Įmonės vadovybei |
|Politikos sudėtinės dalys |Vertinimo politika |
| |Balansų straipsnių iššifravimo |
| |politika |
| |Pelno politika |
| |Dividendų politika |
| |Informacijos politika |
|Politikos techninės priemonės |Pelno perkėlimas |
| |Slaptų rezervų panaudojimas ar |
| |nuslėpimas |
| |Amortizacija ir turto nurašymas |
| |Turto vertės pakeitimas |
| |Kitos |
|Poveikio balansui rūšys |Tiesioginė įtaka metiniams |
| |rezultatams |
| |Netiesioginė įtaka metiniams |
| |rezultatams |
| |Rezultatų manipuliavimas be |
| |tiesioginių ir |
| |netiesioginių pasekmių |
| |Turto ar kapitalo struktūros |
| |pakeitimas |
| |Formalus kapitalo ir jo struktūros|
| |pakeitimas |

Kaip matyti iš 2 lentelės, formuojant balanso politiką, pirmiausia
nustatomi balanso vartotojai, po to apsvarstomas politikos sudėties dalys
ir jų pateikimo galimybės (apsaugant įmonės interesus ir pateikiant
ataskaitas vartotojams), pasirenkamos techninės politikos įgyvendinimo
priemonės. Pasirinkta politikos kryptis gali duoti vienokius ar kitokius
rezultatus bei poveikį balansui.

Kai kalbama apie banko kredito gavimą ar derybas dėl kainų arba atlyginimų
pakėlimo naudojamos skirtingos priemonės, koreguojant balansą vienu ar kitu
aspektu.

Balanso politika nėra nusikaltimas, jei ji vykdoma atsižvelgiant į
galiojančius įstatymus, atsižvelgiant į įkainojimo taisykles bei balanso
sudarymo principus.

Bet negalima pamiršti to, kad pelno sumažinimas vienais metais sąlygoja jo
padidėjimą kitais, ir atvirkščiai – sąmoningas atitinkamų balanso rodiklių
pagerinimas sąlygoja jų pablogėjimą ateinančiais metais.

Yra išskirtinos dvi taisyklių grupės, susijusios su balanso sandara:
vertikalaus ir horizontalaus finansavimo.

Vertikalaus finansavimo taisyklėms priskiriamos visos proporcijos,
santykiai ir kiti ryšiai, pagal kuriuos reguliuojami balanso aktyvo arba
pasyvo straipsniai. Šios taisyklės nusako, koks santykis turi būti tarp
pagrindinių ir apyvartinių fondų, tarp savo ir skolinto kapitalo.
Vertikalaus finansavimo taisyklės pagrindas gali būti sau nusistatytas
ilgalaikio ir trumpalaikio turto santykis 1 : 1 arba 1,2 : 1 ir t.t.
Atitinkamai pagrindžiama ir kapitalo (balanso pasyvo) sudėtis, pavyzdžiui,
apribojanti skolinto kapitalo apimtį savo kapitalo dydžiu santykiu 1 : 2
ir t.t.

Horizontalaus finansavimo taisyklės skirtos santykiams tarp turto dalių
(aktyvo straipsnių) ir kapitalo sudėtinių dalių (pasyvo straipsnių)
palaikyti. Pavyzdžiui, gali būti priimta norma, jog ilgalaikiai
kapitaliniai įdėjimai finansuojami tik savo kapitalu. Arba savos lėšos
skiriamos pagrindiniams fondams įsigyti, taip pat apyvartoje nuolat
cirkuliuojantiems apyvartiniams fondams išlaikyti. Sezoninės paskirties
prekėms, laikinoms kitoms reikmėms naudotini trumpalaikiai kreditai. Be to,
šos taisyklės nusako tvarką, jog investicijos į spartaus apyvartumo aktyvus
dengiamos trumpalaikiu finansavimu, o į lėtesnio apyvartumo aktyvus –
ilgalaikiu finansavimu. Taip susiejama kapitalo perleidimo ir įdaiktinimo
trukmė.

Bandomojo balanso panaudojimo galimybės. Pasibaigus ataskaitiniam
laikotarpiui, turi būti sudaroma finansinė atskaitomybė. Norint įvertinti
veiklos pelningumą, sudaroma pelno ataskaita, o norint nustatyti, kokiu
turtu disponuoja įmonė ir kam jis priklauso – balansas.

Prieš sudarant finansinę atskaitomybę pravartu pasitikrinti, ar teisingai
apskaičiuoti sąskaitų likučiai, ar fiksuojant ūkines operacijas bei įvykius
Bendrajame žurnale, ar perkeliant duomenis iš vieno registro į kitą
nepadaryta aritmetinių klaidų. Tam tikslui parengiamas bandomasis balansas.

Bandomasis balansas yra lentelė, kurioje pateikiami debetiniai ir
kreditiniai Didžiosios knygos sąskaitų likučiai, susiformavę per
ataskaitinį laikotarpį. Jis parodo, ar visų debetinių likučių suma lygi
kreditinių likučių sumai. Iš to galima spręsti, ar išlaikyta apskaitos
lygybė, nes debetinius likučius paprastai turi turto ir sąnaudų, o
kreditinius – nuosavybės ir pajamų sąskaitos. Šiuo būdu pasitikrinti, ar
teisingai vedama apskaita, galima ne tik ataskaitinio laikotarpio
pabaigoje, bet ir dažniau (pasibaigus savaitei ar net kiekvienos dienos
pabaigoje).

Bandomasis balansas yra pagalbinė lentelė, kurioje užfiksuoti duomenys,
skirti vidiniams apskaitinės informacijos vartotojams (valdytojams).
Paprastai jį sudaro trys skiltys, skirtos sąskaitų pavadinimams,
debitoriniams ir kreditoriniams sąskaitų likučiams. Į pirmąją skiltį
surašomi visų įmonės sąskaitų, turinčių likučius, pavadinimai. Tai reiškia,
kad sąskaitos, kurių likučiai bandomojo balanso sudarymo metu lygūs nuliui,
nėra į jį įtraukiamos. Kad būtų patogiau, į bandomąjį balansą rašomos tos
sąskaitos, pagal kurių likučius sudaromas balansas. Pirmiausiai išrašomos
visos turto ir nuosavybės sąskaitos, o žemiau surašomos tos, iš kurių
duomenų rengiama pelno ataskaita. Taip suvedamos visos pajamų ir sąnaudų
sąskaitos. Debetinius sąskaitų likučius rašome į Debeto skiltį, o
kreditinius – į Kredito skiltį.

Yra nemažai klaidų, kurios nepažeidžia apskaitinės lygybės ir nepasirodo
bandomajame balanse. Pirmiausia – tai principinės klaidos, kai neteisingai
nustatoma sąskaitos, kurioje turi būti atspindėta ūkinė operacija, klasė
(pavyzdžiui, vietoje sąnaudų debetuojama turto sąskaita). Bandomajame
balanse negalima nustatyti iš Bendrojo žurnalo perkeltų klaidų, jei
neteisingai užfiksuotas pardavimų kiekis, buvo praleidimų fiksuojant prekių
įsigijimo operacijas arba daromos klaidos perkeliant duomenis iš Bendrojo
žurnalo į Didžiąją knygą. Tokio pobūdžio klaidas labai sunku pastebėti.
Norint jas surasti, reikia vėl peržiūrėti Bendrąjį žurnalą, kiekvieną įrašą
tikrinant su atitinkamu pirminiu dokumentu, bei nustatyti, ar visi duomenys
teisingai buvo perkelti į atitinkamas sąskaitas.

Jeigu bendra debetinių likučių suma nelygi bendrai kreditinių likučių
sumai, tai klaidą galima surasti daug greičiau jos ieškant nuosekliai tik
priešinga kryptimi negu vedama apskaita: nustačius bandomojo balanso
galutinių sumų neatitikimą, tikrinamos Didžiosios knygos sąskaitos, ir tik
po to – bendrojo žurnalo įrašai.

Dažniausiai pasitaikančioms apskaitos klaidoms galima priskirti šias:
bandomajame balanse sumuojant sąskaitų likučius, padaryta aritmetinė
klaida. Norint ją ištaisyti reikia pakartotinai susumuoti visus likučius;
ne visos sąskaitos, turinčios likučius, įtrauktos į bandomąjį balansą.
Taisant reikia suskaičiuoti visas į balansą surašytas sąskaitas. Jų
skaičius turi sutapti su įmonės naudojamų sąskaitų, turinčių likučius,
skaičiumi;
debetinis balansas įrašytas į Kredito skiltį ir atvirkščiai. Šią klaidą
galima rasti, apskaičiavus skirtumą tarp Debeto ir Kredito skilčių ir gautą
skaičių padalijus iš 2. Jeigu bandomajame balanse yra skaičius identiškas
gautajam, tai didelė tikimybė, kad pastarasis įrašytas ne į tą skiltį;
perrašant sąskaitų likučius į bandomąjį balansą, supainiojama kablelio
vieta;
neteisingai apskaičiuotas kokios nors sąskaitos likutis. Reikia patikrinti,
ar visi įrašai iš Bendrojo žurnalo perkelti į sąskaitas, ir vėl
apskaičiuoti sąskaitų likučius;
operacija užfiksuota nesilaikant dvejybinio įrašo taisyklės, kitaip
tariant, debeto suma nelygi kredito sumai. Šiuo atveju reikia atidžiai
peržiūrėti Bendrąjį žurnalą.

Pateikti patarimai, kaip greičiau surasti klaidas, padės tik tuo atveju,

jeigu padaryta viena klaida. Priešingu atveju klaidų teks ieškoti

nepalyginamai ilgiau, nes abi šios klaidos gali veikti bandomąjį balansą

priešingomis kryptimis: viena – didinti jo sumą, o kita – mažinti. Jeigu

bus suklysta vienodomis sumomis, tai bandomojo balanso parengimas apskritai

nepadės išsiaiškinti tokių klaidų. Apskaitos darbuotojai turi žinoti šį

bandomojo balanso ribotumą. Be to, klaidos gali būti padarytos ir

fiksuojant duomenis pirminiuose dokumentuose.

Jeigu klaida padaroma pirminiame dokumente, ji ištaisoma korektūros būdu,
kurio esmė yra ta, kad išbraukus neteisingai parašytą skaičių (išbraukti
reikia taip, kad galima būtų įskaityti klaidingą įrašą – ši nuostata
susijusi su tuo, kad kartais klaidos gali būti daromos sąmoningai), virš jo
arba greta parašomas teisingas, kurį savo parašais patvirtina dokumentą
surašę asmenys. Tokio pobūdžio klaidų taisymo tvarką paprastai reguliuoja
vyriausybinės instancijos, išleisdamos atitinkamas instrukcijas.

Kas kita, jeigu klaida padaroma perrašant duomenis iš pirminių dokumentų į
apskaitos registrus. Šiuo atveju korektūros būdo dažnai negalima
pritaikyti, ypač jeigu klaidą pavyksta nustatyti tada, kai jau būna
parengta atskaitomybė.

Pagrindiniai balanso trūkumai. Kai kurių balanso trūkumų iki šiol
nepavyksta pašalinti, manoma, kad balansas turi daugiausiai trūkumų iš visų
finansinių ataskaitų. Labai išsamiai balanso trūkumus išnagrinėjo rusų
mokslininkai V.Patrovas ir V.Kovaliovas.

Vienas iš svarbiausių balanso trūkumų yra tas, kad jame atspindėtas turtas
yra įkainotas jo pinigine verte, kaip tai ir numato bendrieji apskaitos
principai. Esant didesnei infliacijai tokie duomenys yra iškraipomi ir
neatitinka realios padėties. Kitas trūkumas tas, kad nemažai pateikiamų
balanse duomenų yra nevienodai apibrėžti. Įmonė negali tiksliai žinoti,
kiek skolų jai negrąžins pirkėjai, kiek laiko bus galima eksploatuoti
ilgalaikį turtą ir pan. Be to, tam tikri veiksniai (darbuotojų
kvalifikacija, darbo organizavimo formos ir t.t.) visai neapskaitomi, nes
jų negalima tiksliai išmatuoti.

Balansas sudaromas ne kasdien ir parodo tik momentinę įmonės būklę, todėl,
jeigu jis ir parodo gerą įmonės finansinę būklę, nereiškia, kad tokia ji
buvo ir yra visuomet.

Balansas atspindi įmonės turto būklę, bet neatsako į klausimą, dėl kieno
poveikio susiklostė vienokia ar kitokia situacija. Tam reikia daugiau
nuodugnesnės analizės.

Pagal balanso duomenis galima apskaičiuoti daugybę analitinių rodiklių,
bet jie visi bus nereikšmingi, jei jų negalėsime su kuo nors palyginti,
todėl analizė turi būti papildoma analogiškais giminingų įmonių ar
vidutiniais verslo įmonių rodikliais, t.y. įmonės veiklos efektyvumas
vertinamas šakos kontekste.

Svarbiausias įmonės tikslas yra pelnas, tačiau šis rodiklis balanse
atvaizduojamas vienpusiškai ir statiškai. Balanso rezultatas neatspindi tos
lėšų sumos, kuria realiai disponuoja įmonė.

Mokslininkai, kalbėdami apie balanso informatyvumo didinimą, teigia –
balansas turi teikti kuo daugiau naudingos informacijos visiems jos
vartotojams. Manoma, kad viena iš priemonių, garantuojančių informacijos
patikimumą buhalteriniame balanse, yra visų ūkinių operacijų
dokumentavimas; kitas patikimumo didinimo veiksnys susijęs su apskaitos
metodika, kadangi ir surinktus kokybiškus duomenis galima apdoroti
netikusiais metodais, tuomet informacijos patikimumo laipsnis gali labai
sumažėti.

Iš ūkinės finansinės veiklos rodiklių ir balanso galima nustatyti bankroto
tikimybę pagal “Z” koeficiento skaičiavimą. E.Altmano “Z” – skaičiavimas
padeda nustatyti bankroto galimybę (žr. 3 lentelę):

“Z”= Apyvartinis kapitalas * 1,2 + Nepaskirstytas pelnas *
1,4 +

Visas turtas

Visas turtas

Pagrindinės veiklos pajamos * 3,3 + Visų akcijų rinkos
vertė * 0.6 +

Visas turtas Visa
nuosavybė ir įsipareigojimai

Pardavimų apimtis * 1.0 .

Visas turtas

Vertinant įmonės bankroto grėsmę tikslinga išanalizuoti santykius
(koeficientus) (Dogil, Semenov, 1997.-171 psl.):

1. apyvartinio kapitalo ir viso turto;

2. įsiskolinimo ir akcinio kapitalo;

3. visų įsipareigojimų ir nuosavybes bei viso turto;

4. pagrindinio kapitalo ir akcinio kapitalo;

5. gryno pelno ir viso turto;

6. grynųjų pinigų iš operacijų gavimo ir visos nuosavybės bei

įsipareigojimus;

7. grynojo pelno pridėjus procentus už kreditą.

3.lentelė. Z
skaičiavimo reikšmės

|Z koeficientas |Bankroto tikimybė |
|1,8 ir mažiau |Labai didelė |
|nuo 1,81 iki 2,7 |Didelė |
|nuo 2,8 iki 2,9 |Galima |
|3,0 ir daugiau |Labai maža |

Pradedančiųjų verslininkų nesėkmės priežastys (Dogil, Semenov, 1997.-172
psl.):
8. kapitalo stygius – 38%;
9. komercijos ir valdymo kompetencijos stoka – 22%;
10. įmonė mažai žinoma vartotojui – 12%;
11. savininko liga, blogi įpročiai, konfliktai su partneriais, nesilaikymas

įstatymų ir kita – 11%;
12. netinkamai parinkta įmonės vieta ir blogas atsargų valdymas – 9%;
13. išlaidavimas – 6%;
14. blogas atsidavimas verslui – 4%.

Pagyvenusių verslininkų sutinkamos tipinės veiklos klaidos (Dogil,
Semenov, 1997 –172 psl.):

15. nesavalaikis išėjimas į rinką – 31%;

16. pasenusios technologijos ir morališkai susidėvėjusių įrengimų

naudojimas – 22%;

17. nesėkmingas vadovo pakeitimas – 19%;

18. įmonės vadovo negalavimai – 14%;

19. vadovo ir savininkų nesutarimai, agresyvios aplinkos, katastrofų,

gaisro, grobimų, steigėjų mirties ir kitos – 14%.

Smulkaus verslo bankroto komercinės priežastys (Dogil, Semenov, 1997 –170
psl.):

7. per mažos pardavimo apimtys – 49%;

8. stipri konkurencija – 23%;

9. per dideli eksploatavimo kaštai – 16%;
10. debitinių įsiskolinimų susigrąžinimo, atsargų valdymo klaidos,

netinkamos vietos ir kitos – 12%.

Šių procentų vertinant SVV nesėkmes gal ir nevertėtų suabsoliutinti, bet
bankroto priežasčių pasiskirstymas turėtų verslininkus priversti
susimąstyti ir iš anksto jų vengti, apsidrausti, apeiti, laiku blaiviai ir
tinkamai įvertinti situaciją.

Literatūra

1. .Jakutis A. ir kt. Ekonomikos teorijos pagrindai .K.: Smaltijos

leidykla, 2000

2. Dažniausiai vartojamų verslo tvarkymo žodžių mokomasis žodynas. K.,

1997.

3. Dogil L.F., Semenov B.D. Predprinematelstvo I malij biznes. –

Minsk: Visšaja škola, 1997.

4. Ivanauskienė A. Apskaitos pagrindai. Vilnius: Danielius, 1998

5. .Kalčinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai. V.: Pačiolis, 1996

ir 2001.

6. Lazauskas J. Apskaita ir finansai. – Vilnius: Technika, 1995.

7. LR buhalterinės apskaitos įstatymas.

8. LR įmonės finansinės atskaitomybės įstatymas.

9. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai.K.: Technologija,

2001.

10. Pass Ch., Lowes B. Davies L.. Ekonomikos terminų žodynas, 1998.

11. Sudžius V. Smulkaus ir vidutinio verslo administravimas ir valdymas.

V.:Kronta, 2001.

12. Valužis K. Apskaitos metodika: apskaita, atskaitomybė, analizė.

Vilnius: Viltis, 1993.

13. Wilsonas P. Mažos įmonės finansinis valdymas. V.:Alma litera, 1997.

1  Detaliau apie pagrindines priemones ir visą gamybinį potencialą
galima pasiskaityti A. Juškevièiaus, V. S8džiaus ir V. Vengrausko knygelėje
“Didmeninės prekybos savarankiškumo prielaidos ir sąlygos”.

———————–
[5, 64]

Q

BFK

BKK

BK

Kaštai

1 pav. Bendrosios sąnaudos

Produkcijos vienetai

Pastovios sąnaudos

Kintamosios sąnaudos

Bendros

i

os

sąnaudos

Leave a Comment