Valiutų rinkos ir valiutos operacijos

by

1. Valiutų rinkos sąvokos ir struktūra1.1 Valiutų rinkų tikslai, tipai, funkcijos

Žiūrint iš institucijų požiūrio taško valiutų rinką surado daugybė komercinių bankų bei finansinių institucijų, kurios surištos tarpusavyje įvairiausiais sudėtingais komunikacijos kanalais bei jų pagalba vykdoma prekyba valiutomis.Kad bet kokia rinka pasiektų valiutinės lygį, ji savo dalyviams turi teikti privalomų įvairiausių paslaugų spektrą. Yra trys priežastys dėl kurių valiutinės rinkos populiarėja ir auga:• Pirmoji sąlyga, dėl kurios egzistuoja valiutinė rinka yra patogus pirkimo/pardavimo mechanizmas.• Antroji priežastis, leidžianti efektingai funkcionuoti valiutinėms rinkoms yra ta, kad jose yra įdiegti instrumentai leidžiantys drausti valiutinių operacijų riziką, susijusią su neplanuotu kursų pasikeitimų. • Trečioji priežastis leidžianti sėkmingai plėstis valiutinės rinkoms yra galimybė gauti kreditą. Šiame darbe mes daugiau akcentuosime antrąją priežastį.Faktiškai, valiutinė rinka yra nebiržinė (neorganizuota), bei panaši į rinka kurioje atliekami trumpalaikiai finansiniai įsipareigojimai. Kalbant dar konkrečiau valiutinė rinka susidaro iš eilės formaliai nenustatytų rinkų, tarpusavyje sujungtų tarptautiniais tarpbankiniais ryšiais. Valiutų rinka

Priklausomai nuo valiutinių operacijų bei naudojamos valiutios Priklausomai nuo dalyvių Priklausomai nuo atliekamų sandorių laiko salygų

Tarptautinė Biržinė Grunų pinigų rinka

Nacionalinė Nebiržinė Forvardinė rinka

Regioninė

1. Lentelė valiutinių rinkų tipai.Priklausomai nuo valiutinių operacijų tipu, apimties, naudojamų valiutų įvairovės bei norminių-teisinių reguliavimų valiutos rinkos skirstomos į tarptautines, nacionalines ir regionines.Tarptautinėse valiutinėse biržose atliekamos tokios valiutos bei operacijos kurios plačiai naudojamos tarptautiniuose atsiskaitymuose. Šios rinkos aptarnauja tuos piniginius srautus, kurie susiję su tarptautine prekyba, paslaugomis, kapitalo perskirstymu.Nacionalines valiutinės rinkos aptarnauja šalies vidaus piniginius srautus bei aptarnauja šių rinkų ryšį su pasauliniais valiutiniais centrais. Nacionalinių biržų įsitraukimo į tarptautines valiutines biržas lygis priklauso nuo šalies ekonominio lygio integracijos į pasaulinę ekonomiką. Regioninėse bei nacionalinėse valiutinėse rinkose operacijos atliekamos tik su ribotu kiekių laisvai konvertuojamomis valiutomis. Gauname, kad visos nacionalinės bei regionines valiutų rinkos yra glaudžiai susijusios ir sudaro vieninga pasaulio valiutų rinką.

Valiutų rinkos dalyvius galima skirstyti i organizuotus bei neorganizuotus. Priklausomai nuo to valiutinės rinkos skirstomos į biržines (čia dirba organizuoti dalyviai) ir nebiržines (neorganizuota prekyba valiutomis). Valiutos birža paprastai būna nekomercine organizacija, kadangi jos pagrindinė užduotis – ne aukšto pelno siekimas, o valiutos prekybos organizacija bei laikinai laisvų valiutinių rezervų panaudojimas.1.2 Valiutų rinkos Lietuvoje ir jų problemos

Valiutų rinkos Lietuvoje apyvarta per mėnesį viršija 20 mlrd. JAV dolerių, o lito ir euro sandoriams tenka beveik penktadalis visų sandorių. Kaip ir pasaulinėje valiutų rinkoje, Lietuvos valiutų rinkoje daugiausia prekiaujama JAV doleriais, taip pat eurais ir litais. Valiutų ir palūkanų normos nebiržinių išvestinių priemonių rinka Lietuvoje kol kas neaktyvi. 2004 metų balandį šių sandorių apyvarta buvo tik 127 mln. JAV dolerių (355,6 mln. litų). Lietuvoje dalyvauja septyni komerciniai bankai (atskaitingieji agentai), kurių dalis valiutų ir išvestinių priemonių rinkose siekia 99 procentus. Tai leidžia daryti išvada, kad nors valiutinių operacijų apyvarta Lietuvoje gana didelė, tačiau rinkos dalyviai gana neaktyviai reiškiasi valiutinėse operacijų spekuliacijose. Kaip „naujokai“ valiutinėse rinkose tiek bankai tiek importuotojai – eksportuotojai kuo stabilesnes tarptautines prekybos bei valiutos mainų. Toki stabilumą užtikrina tiek valiutinių operacijų mechanizmai, tiek centrinių bei komercinių bankų veikla bei vykdoma nacionalinės valiutos politika. 2. Valiutinių operacijų rizikos valdymas ir ypatumai2.1 Valiutinių operacijų klasifikavimas ir ypatumaiYra dar du svarbūs valiutinių rinkų tipai, kurios skirstomos pagal atliekamų valiutinių operacijų laiką. Tai „Spot“ bei „firward“ rinkos. Jei operacijos atliekamos pagal esamas kainas pagal neatidėliotiną sąlygų vykdymą. Takia rinka vadinama „spot market“ arba grynųjų pinigų rinka arba valiutos apsikeitimo rinka. „Forward“ rinkose, kurios dar vadinamos išankstinėmis valiutos rinkomis, sudaromi sandoriai kurie bus atliekami ateityje. Juose taikomos valiutos apsikeitimo įvairovė įgalina rinkos tiek drausti savo valiutinius įsipareigojimus, tiek planuoti dabarties bei ateities prekybos pelnus, užtikrinti savalaikį atsiskaitymą su partneriais.

2.1.1 Klasikinis sandoris

Valiutų keitimas – tai banko paslauga, kuria galite keisti vieną valiutą į kitą pagal tuo metu banke galiojantį valiutų keitimo kursą. 2.1.2 Išankstinis sandoris

Išankstinis sandoris pirkti arba parduoti valiutą (angl. forward) – tai sandoris, kuriuo abi šalys įsipareigoja pirkti arba parduoti valiutą sutartu laiku ateityje iš anksto nustatytu kursu. Išankstinis sandoris suteikia galimybę apsidrausti nuo valiutos kurso pasikeitimo, atsiribojant tiek nuo galimų nuostolių, tiek nuo galimo pelno dėl kurso pasikeitimo.Galimybės ir privalumai: • apsidraudžiate nuo galimo valiutų kurso pasikeitimo ir su tuo susijusių nuostolių; • galite planuoti pajamas ir išlaidas nepriklausomai nuo kursų svyravimų; • sandorio sudarymo dieną fiksuojate valiutų keitimo kursą ateityje; • sandorio trukmė iki 1 metų, tačiau išimtinais atvejais gali būti iki 5 metų; 2.1.3 Apsikeitimo sandoris (Svopas)

Apsikeitimo sandoriu galite turimą laikinai nereikalingą valiutą iškeisti į reikiamą. Pagal valiutos apsikeitimo sandorį šalys neatidėliotinai perka arba parduoda sutartą vienos valiutos sumą už kitą valiutą ir sutaria parduoti arba pirkti tą pačią valiutos sumą už kitą valiutą ateityje pagal sandorio metu nustatytą kainą.Apsikeitimo sandoris susideda iš dviejų valiutos pirkimo-pardavimo sandorių: neatidėliotino sandorio (angl. spot) ir išankstinio sandorio (angl. forward). Galimybės ir privalumai: • apsidraudžiate nuo galimo valiutų kurso pasikeitimo ir su tuo susijusių nuostolių; • apsikeitimo sandorį galite panaudoti atsiskaitymams pagal kitus sandorius nukelti vėlesniam ar atkelti ankstesniam laikui. Jei sudarėte išankstinį sandorį, o jūsų atsiskaitymo su verslo partneriais terminai pasikeis, sudarydami apsikeitimo sandorį galite “pratęsti” išankstinį sandorį arba jį “sutrumpinti”; • sandorio trukmė iki 1 metų, tačiau išimtinais atvejais gali būti iki 5 metų.Šiuo sandoriu patartina naudotis, kai šiuo metu atsiskaitymams reikiamos valiutos nėra, tačiau ateityje numatomos įplaukos ta valiuta, nes apsikeitimo sandoris valiutos poreikio nepanaikina, o tik atideda vėlesniam laikui.2.1.4 Pasirinkimo sandoris

Pasirinkimo sandoris (angl. – option) suteikia galimybę apsidrausti nuo valiutų kurso pasikeitimo, tuo pat metu paliekantis galimybę ir gauti naudos iš valiutų kursų svyravimų. Sudarę pasirinkimo sandorį, turėsite teisę, bet ne įsipareigojimą, pirkti arba parduoti valiutą iki sandoryje sutartos datos ir už sandorio metu sutartą kainą.

Sudarydami pasirinkimo sandorį, turėsite pervesti komisinį mokestį – premiją. Jeigu sandorio galiojimo laikotarpiu nustatytas kursas jūsų netenkintų ir rinkoje galima būtų nusipirkti arba parduoti valiutą palankesnių kursu, teise pirkti arba parduoti nesinaudotumėte.Galimybės ir privalumai: • apsidraudžiate nuo galimo valiutų kurso pasikeitimo ir su tuo susijusių nuostolių; • turite galimybę gauti naudos iš valiutų kursų svyravimų; • sandoris įvykdomas tik jums pageidaujant; • sandorio trukmė iki 1 metų, tačiau išimtinais atvejais gali būti ir ilgesnė; Šiuo sandoriu patartina naudotis, kai tiksliai nėra aišku dėl būsimų pinigų srautų ateityje. Tokiu būdu apribosite savo maksimalius nuostolius, pasilikdami galimybę gauti neribotą pelną iš valiutų kursų svyravimų.2.2 Centrinio banko valiutinių operacijų rizikos valdymo mechanizmai

Finansų sistemai sukurti visose šalyse veikia speciali savarankiška institucija – centriniai bankai. Šie bankai praktiškai yra nepriklausomi, paprastai jiems nedaro įtakos politinės jėgos. Svarbiausias centrinių bankų uždavinys finansų srityje – nacionalinės valiutos stabilumo garantija pinigų politikos priemonėmis. O tai yra dar vienas iš ekonominiu instrumentų, mažinančių valiutinių operacijų riziką.2.2.1 Kreditinis reguliavimas

Siekdamas apriboti apyvartinių pinigų kiekį, centrinis bankas naudojasi pinigų prigimtimi: pinigai į cirkuliaciją dažniausiai patenka kaip bankų teikiami kreditai. Kuo brangesni kreditai, tuo mažiau jų ima verslininkai iš komercinių bankų; dėl to sumažėja cirkuliuojančių pinigų kiekis. Komercinių bankų imamos palūkanos savo ruožtu priklauso nuo to, kokias palūkanas jie moka už centrinio banko skolinamus pinigus.Centrinio banko pinigai į cirkuliaciją patenka daugiausia kaip jo teikiami kreditai komerciniams bankams. Tų kreditų apimtį ir už juos imamų palūkanų dydį reguliuoja centrinis bankas. Kitas labai svarbus cirkuliuojančių pinigų kiekio reguliavimo veiksnys – pinigų rinka. Pinigų rinkoje komerciniai bankai prekiauja centrinio banko pinigais. Centrinis bankas, nustatydamas komerciniams bankams skolinamų pinigų palūkanų normą, netiesiogiai nustato ir palūkanų normą pinigų rinkoje. O palūkanų normos pakitimas pinigų rinkoje yra tik pradžia ilgos poveikių grandinės, kurios gale yra svarbiausias tikslas – kainų stabilumas.

2.2.2 Infliacijos reguliavimas

Svarbus centrinio banko uždavinys – pinigų stabilizavimo priemonėmis kovoti su infliacija. Žinoma, vien centrinio banko pastangų tam nepakanka, reikalinga ir derama vyriausybės finansų ir atlyginimų politika, o jai centrinis bankas gali daryti tik netiesioginį poveikį.2.2.3 Pinigų politikos priemonės

Pagal pinigų politikos priemonių naudojimo sritis jas galima skirstyti į dvi grupes: palūkanų politikos ir likvidumų politikos sferas. Likvidumų politikos strateginio reguliavimo priemonėmis siekiama patenkinti ilgalaikį bankų poreikį centrinio banko pinigams, o palūkanų politikos strateginio reguliavimo priemonės nustato palūkanų normos ilgalaikius orientacinius rodiklius pinigų bei kredito rinkose. Tikslaus reguliavimo metodais, priešingai, siekiama kuo daugiau išlyginti laikinus bankų likvidumų ir palūkanų normų svyravimus pinigų rinkose. Strateginio reguliavimo būdai palūkanų politikos srityje – tai diskontinių ir lombardinių palūkanų normų pakeitimai, o likvidumų politikos srityje – privalomųjų rezervų normos bei rediskontinio kontingento pakeitimai.

2.2.3.1 Refinansavimo politika

Refinansavimas – tai centrinio banko kreditų teikimas kredito institucijoms, perkant iš jų vekselius (diskontavimo kreditas) arba skolinant pinigus už užstatą vekseliais ar vertybiniais popieriais (lombardo kreditas). Refinansavimo tikslas – daryti poveikį pinigų cirkuliacijai ir kreditavimui. Svarbiausia refinansavimo poveikio priemonė – palūkanų norma.2.2.3.2 Diskonto politika

Centrinis bankas turi teisę pirkti iš bankų ir jiems parduoti komercinius bei iždo vekselius, laikydamasis jo paties nustatytos diskonto normos. Diskonto normos keitimas – jautri diskonto politikos priemonė, daranti įtaką pinigų politikos ir visos ekonomikos raidai. Pavyzdžiui, ją didinant didėja bankų refinansavimo išlaidos, bankai traukiasi iš pinigų rinkos, palūkanos pinigų rinkoje didėja, bankai, siekdami prisivilioti daugiau indėlininkų, didina palūkanas už indėlius, kartu ir palūkanas už teikiamus kreditus, dėl to mažėja kreditų paklausa, mažėja cirkuliacijoje esančių pinigų kiekis ir jų paklausa.2.2.3.3 Lombardo politika

Lombardo kreditai – tai centrinio banko kredito institucijoms už atitinkamas palūkanas teikiami kreditai už įkeistus vertybinius popierius. Jie skiriami tik trumpalaikiam likvidumų trūkumui kompensuoti ir išduodami ne ilgiau kaip trims mėnesiams.

2.2.3.4 Privalomųjų rezervų politika

Privalomieji rezervai yra svarbi centrinių bankų pinigų politikos priemonė. Privalomųjų rezervų esmė ta, kad kredito institucijos privalo savo sąskaitose centriniame banke laikyti tam tikrą savo įsipareigojimų procentą. Šį procentą nustato centrinis bankas. Nevienodas įvairių tipų indėlių procentas nustatomas todėl, kad įvairus jų likvidumo laipsnis.Likvidumų politikos požiūriu galima skirti du privalomųjų rezervų aspektus. Pirmiausia privalomieji rezervai sukuria pastovų centrinio banko pinigų poreikį ir gan stabilią centrinio banko pinigų paklausą. Būtent dėl to bankų ir centrinio banko ryšiai gana glaudūs, be to, jie sušvelnina likvidumų ir palūkanų svyravimus pinigų rinkoje.Kita vertus, centrinis bankas, keisdamas privalomųjų rezervų dydį, gali koreguoti ilgalaikį savo pinigų leidimą. Keičiant šių rezervų dydį išlaisvinami arba suvaržomi centriniame banke esantys bankų aktyvai.2.2.3.5 Valiutų rinkos politikaCentrinis bankas, valiutos kursui rinkoje pasiekus leistiną ribą, privalėdavo įsikišti ir supirkti ją neribotais kiekiais, kad numuštų tą kursą iki leistinos ribos. Visos centrinio banko vykdomos valiutinės operacijos turi įtakos likvidumų situacijai rinkoje: jei centrinis bankas valiutą superka (nesvarbu, kokiais tikslais), tai likvidumų kiekis rinkoje didėja, jei parduoda – atvirkščiai. Beje, likvidumų kiekiui rinkoje turi įtakos ne tik centrinio banko valiutinės operacijos, bet ir kitų šalių centrinių bankų operacijos nacionalinės valiutos atžvilgiu.Minėtos valiutinės operacijos iš esmės yra terminuotos atvirosios rinkos operacijos. Tai labai lankstus valiutos rinkos reguliavimo būdas, turintis tik tą trūkumą, kad apima tik nedidelę kredito institucijų dalį.2.3 Valiutinių operacijų analizė Lietuvos valiutų rinkoseSkirtingai nei pasaulinėje valiutų rinkoje, Lietuvos valiutų rinkos dalyviai daugiausia sandorių – 72 proc. – sudarė su kitomis finansų institucijomis. Sandoriams su atskaitingaisiais agentais (vietiniais ir tarptautiniais) teko 22 proc., o sandoriams su nefinansinėmis institucijomis – 7 proc. Lietuvos valiutų rinkos mėnesio apyvartos. Neatidėliotini sandoriai sudarė 89 proc., valiutų apsikeitimo sandoriai – 9 proc., išankstiniai sandoriai – 2 proc. Lietuvos valiutų rinkos mėnesio apyvartos.

Kaip ir pasaulinėje valiutų rinkoje, Lietuvos valiutų rinkoje daugiausia prekiaujama JAV doleriais, taip pat eurais ir litais. Nacionalinės valiutos atžvilgiu sudarytų sandorių apyvarta sudarė 20 procentų.

Sandoriai / Sandorių dalyviai Suma Dalis; %Neatidėliotini sandoriai 19 586 89Išankstiniai sandoriai 373 2Valiutų apsikeitimo sandoriai 2 026 9Iš viso valiutų rinkos sandorių 21 985 100(nominaliosios arba sąlyginės sandorių sumos; mln. JAV dolerių)2 lentelė. 2004 m. balandžio mėn. Lietuvos valiutų rinkos apyvarta pagal sandorius, sandorių dalyvius ir trukmę

Viena iš esminių sąlygų šalies finansų stabilumui yra šalies centrinio banko nepriklausomumas. Lietuvos banko (LB) nepriklausomumas įtvirtintas Lietuvos banko įstatymu. Jis savarankiškai vykdo nacionalinės valiutos politiką. Šiuo metu intensyviai dirbama prie šių klausimu: (a) išlaikyti stabilų lito kursą; (b) išplėsti pinigų politikos galimybes (arsenalą) ir (c) sukurti bei palaikyti Lietuvos finansų sistemą kuri atitiktų EPS narystės reikalavimus.

Išvados

Valiutų operacijų aukšta rizika valiutų rinkose bei jų valdymas buvo ir liks vienas iš aktualiausių uždavinių bei tikslų ne tik centriniams ar komerciniams bankams, bet ir kitiems valiutinės rinkos dalyviams, intensyviai prekiaujantiems su užsienio valstybėmis. Infliacija, politinė šalies atmosfera, importo – eksporto balansas, centrinių bei komercinių bankų tarptautinė prekyba valiutomis ir net likusių valiutos rinkos dalyvių valiutinių operacijų spekuliacijos įtakoja valiutos stabilumą, bei gali tapti rimtu prekybos trukdžiu.Valiutinių operacijų stabilumui užtikrinti taikomos dvi priemones: makroekonominės situacijos šalyje stabilizavimo politika, bei valiutinių sandorių draudimas. Už šalies valiutos stabilumą paprastai atsakingi centriniai bankai, kurie atstovaudami valstybės interesus, valiutos stabilumą reguliuoja pasitelkdami savo makroekonominius mechanizmus, kaip kreditinis reguliavimas, infliacijos reguliavimas ar taikydami kitas pinigų politikos priemones.Komerciniai bankai ir kiti smulkesni valiutinių rinkų dalyviai savo valiutines operacijas gali drausti naudodamiesi įvairiais valiutiniai sandoriais, kaip išankstinis sandoris, apsikeitimo sandoris ar pasirinkimo sandoris. Kiekvienas sandoris yra pritaikytas skirtingiems planuojamiems vaiksmams su valiutomis.Valiutos stabilumas daro verslą ne tik saugų, bet ir pritraukia investicijas. Tiek valstybė, tiek produkcijos importuotojai ir eksportuotojai yra suinteresuoti užtikrinti ir išlaikyti valiutos stabilumą.

Informacijos šaltinių sąrašas

1. Valiutinės operacijos, Filinis, 1999 – 352с.2. Pinigai ir kreditas, 2002. – Nr.23. Ekonomikos naujienos, http://www.ub.lt/index.php/lt/press/business/4. Tarptautinės valiutų rinkos, http://www.forex.lt./forex.htm5. Valiutų rinkų paslaugos, http://www.snoras.com/corporate/6. Centrinių bankų veiklos principai, http://finansai.tripod.com/6.htm7. Prekyba valiutomis, http://www.hansa.lt/fiziniams59_63.html