Vandens išteklių pasiskirstymas pasaulyje

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

TURINYS

TURINYS

ĮVADAS

Žmonių gyvenimas ir išgyvenimas priklauso nuo vandens. Daugėjant pasaulio gyventojų, švaraus vandens poreikis didėja. Daugelyje pasaulio vietų žmonėms trūksta gėlo geriamojo vandens, būtino išgyventi; jų klestėjimui reikia daugiau saugaus ir nebrangaus vandens. Užtikrinti saugaus vandens tiekimą gerti, pramonei ir žemės ūkiui būtų neįmanoma be požeminio vandens, didžiausio ir patikimiausio šaltinio. Daugelyje pasaulio vietų didelę geriamojo vandens dalį sudaro požeminis vanduo – iki 80 proc.

Tyrimo tikslas. Išanalizuoti vandens išteklių pasiskirstymą pasaulyje.

Tyrimo uždaviniai:

Vandens išteklių ypatumai.

Vandens išteklių pasiskirstymas pasaulyje.

Vandens išteklių prognozės atteityje.

Tyrimo objektas. Vandens išteklų pasiskirstymas pasaulyje.

Tyrimo metodai:

analizuojant vandens išteklių pasiskirstymą pasaulyje, naudoti bendramoksliniai tyrimo metodai – mokslinės literatūros ir juridinių dokumentų analizė ir sintezė;

analizuojant vandens pasiskirstymą pasaulyje, jų pokyčiams įvertinti naudoti ekonominiai – statistiniai duomenų rinkimo ir analizės metodai;

statistinei informacijai apdoroti ir sisteminti naudoti grupavimo, palyginimo ir grafinio vaizdavimo metodai.

VANDENSIŠTEKLIŲ YPATUMAI

Vandens išteklių apibrėžimas

Vandens ištekliais vadinamas tam tikroje teritorijoje (Žemės rutulyje, valstybėje, upės baseine ir t. t.) esantis paviršinio ir požeminio vandens kiekis. Vandens ištekliai yra svarbus gamtos turtas, nes jie nulemia šalies ūkio pllėtros galimybes ir sąlygas, todėl turi būti racionaliai naudojami ir saugomi. Jie yra vienas pagrindinių veiksnių sudarant bet kurios valstybės gamybos jėgų vystymosi ir išdėstymo perspektyvinę schemą. Vandens ištekliai skiriasi nuo kitų gamtos išteklių tuo, kad jie nuolat atsinaujina. Vandens iš

šteklius galima skirstyti pagal įvairius rodiklius: slūgsojimo sąlygas, vandens pasikeitimo aktyvumą, bendrąjį mineralizacijos laipsnį, naudojimą ir kt. Pagal slūgsojimo sąlygas vandens ištekliai skirstomi į paviršinius ir požeminius.

Paviršiniai vandens ištekliai yra:

• upių;

• ežerų;

• ledynų;

• pelkių;

• jūrų ir vandenynų.

Upės baseino paviršinio vandens ištekliais vadinamas nuotėkio tūris, pratekantis upės žiotyse per metus. Upių vandens išteklius apibūdina kiekybiniai rodikliai, nusakantys jų vandeningumą (baseino plotas, debitas, nuotėkis), bei kokybiniai rodikliai, pvz., hidrogalia, vandens užterštumas ir kt. (Ozolinčius, 2005).

Ežerų, ledynų, pelkių, jūrų ir vandenynų vandens ištekliais vadinamas juose sukauptas vandens tūris.

Požeminio vandens išteklius sudaro Žemės sluoksniuose slūgsantis arba tekantis vanduo. Požeminio vandens ištekliai – tai gamtos turtas, kuris gali dalinai arba visiškai atsinaujinti, o kartais jį naudojant net gausėti. Požeminis vanduo labai susijęs su paviršiniu vandeniu ir krituliais. Požeminiai vandens ištekliai skirstomi į:

• gruntinius;

• tarpsluoksninius.

Arčiausiai Žeemės paviršiaus, t. y. virš pirmos vandensparos, slūgsančio požeminio vandens ištekliai yra vadinami gruntiniais. Požeminio vandens, slūgsančio tarp dviejų vandensparų, ištekliai, vadinami tarpsluoksniniais.

1.2. Vandens išteklių klasifikacija

Požeminio vandens išteklius sudaro gravitaciniai (statiniai) ir gamtiniai (dinaminiai) vandens ištekliai. Gravitaciniai požeminio vandens ištekliai – tai vandens, pripildančio vandeningojo sluoksnio poras ir plyšius, tūris. Gamtiniai požeminio vandens ištekliai – tai pratekančio vandeninguoju sluoksniu vandens debitas.

Požeminis vanduo naudojamas ūkinėje veikloje, todėl yra išskiriami eksploataciniai požeminio vandens ištekliai – toks požeminio vandens kiekis, kuris gali būti paimamas iš Žemės gelmių be

e žalos aplinkai. Požeminis vanduo nuolat atsinaujina, nes paviršinis vanduo infiltruojasi į eksploatuojamą vandeningąjį sluoksnį, taip pat atiteka požeminis vanduo iš kaimyninių vandeningųjų sluoksnių (papildomi požeminio vandens ištekliai).

Eksploatacinius požeminio vandens išteklius galima suskirstyti į prognozinius ir išžvalgytus. Išžvalgytiištekliai nustatomi atlikus žvalgymo darbus, todėl yra patikimesni už prognozinius, kurie įvertinami tik pagal turimą geologinę – hidrologinę informaciją (Ozolinčius, 2005).

0x01 graphic

1 pav. Požeminio vandens išteklių klasifikacija(Ozolinčius, 2005).

Požeminio vandens ištekliai kaupiasi įvairių rūšių vandeningose uolienose, todėl juos sudarantis vanduo pasižymi skirtingomis fizikinėmis ir cheminėmis savybėmis ir gali būti naudojamas skirtingoms reikmėms. Pagal praktinį panaudojimą jis gali būti skirstomas:

buityje (gėrimui, maisto ruošimui) ir žemės ūkyje (drėkinimui) naudojamas gėlas ir mažai mineralizuotas vanduo;

gydomasis mineralinis vanduo, naudojamas gėrimui ir gydymui;

pramoninis mineralinis vanduo, naudojamas kai kurių mikroelementų (bromo, jodo, ličio) gavybai;

termoenergetinis (karštas) vanduo, naudojamas įvairių objektų šildymui, elektros energijos gamybai.

Vandens ištekliai nėra statistiški, jie nuolat juda. Dėl apytakos vandens ištekliai nuolat atsinaujina. Pagal vandens atsinaujinimo aktyvumą vandens išteklius galime suskirstyti taip:

stacionarūs (amžini);

dinaminiai (atsinaujinantys).

Stacionarius vandens išteklius sudaro ledynų, jūrų, vandenynų, ežerų, pelkių ir gilūs požeminiai vandenys, o dinaminius – upių ir eksploataciniai požeminiai vandenys.

Atsinaujinantys vandens ištekliai, ypač upių nuotėkis, turi didžiausią reikšmę ir ekologiniams, ir ekonominiams įvairių žemynų, regionų plėtros rodikliams. Taigi būtent nuo upių nuotėkiopriklauso vandens trūkumas ar pakankamumas vienoje ar kitoje pasaulio vie

etoje.

Pagal bendrąjį mineralizacijos laipsnį vandens ištekliai gali būti:

gėli, kurių bendroji mineralizacija (t. y. ištirpęs vandenyje druskų kiekis) yra iki 1 g/l;

sūroki, kurių bendroji mineralizacija yra 1-25 g/l;

sūrūs arba jūros vandenys, kurių bendroji mineralizacija yra 25-50 g/l;

sūrymai arba tirpalai, kurių bendroji mineralizacija yra >50 g/l.

Vandenynų vandens druskingumas yra vidutiniškai 35‰, t. y. 1 l vandens yra 35 g druskų. Baltijos jūros druskingumas yra nedidelis. Nuo Kategato sąsiaurio iki centrinės Baltijos dalies vandens druskingumas sumažėja nuo 30-32‰ iki 7-8‰. Suomijos ir Botnijos įlankų vandens druskingumas siekia tik 4-2,5‰. Yra sąsiaurių, kuriuose vanduo visiškai gėlas. Baltijos jūros druskingumas ties Palanga yra apie 5‰ (Ozolinčius, 2005).

Pagal ištirpusių druskų anijonus vandens ištekliai gali būti:

hidrokarbonatiniai;

sulfatiniai;

chloridiniai.

Pagal ištirpusių druskų katijonus vandens ištekliai yra:

kalciniai;

magniniai;

natriniai.

Bendrai pagal naudojimą įvairiose ūkio srityse vanduo gali būti skirstomas taip:

geriamasis;

ūkinis;

techninis;

vėsinimo;

gydomasis;

kitoms reikmėms.

VANDENS IŠTEKLIŲ PASISKIRSTYMAS PASAULYJE

2.1. Vandens išteklių pasiskirstymas Žemės rutulyje

Kaip žinoma, Žemėje vanduo aptinkamas trijų fizinių būsenų: skystosios, dujinės ir kietosios. Iš viso mūsų planetos paviršiuje yra apie 1,4 mlrd. km3 vandens išteklių visų trijų fizinių būsenų kartu. Deja, net 97,5% šių išteklių sudaro sūrus vanduo, kuris kol kas naudojamas labai ribotai. Plačiausiai naudojamas ir vertingiausias yra gėlas vanduo, kurio mūsų planetoje yra tik 2,5% ir didžiausias jo kiekis sukauptas ledynuose. Mes galime naudoti likusį jo kiekį, sukauptą po žeme, upėse, ežeruose (Gleich, 2008)

Įvairių autorių pateikiami duomenys apie vandens išteklių pas

siskirstymą Žemės rutulyje šiek tiek skiriasi.

0x01 graphic

2 pav. Pasaulio vandens ištekliai (Summary., 1995)

Žemės mantijoje sukaupta apie 21 mlrd. km3 vandens. Didžiausios planetos skysto vandens atsargos yra sukauptos vandenynuose ir jūrose – apie 1400 mln. km3, gėlo vandens atsargos sudaro 35 mln. km. Tik apie 10 mln. km3 gėlo vandens dalyvauja apytakoje, nes likusioji dalis – apie 70% yra sukaupta kaip ledas ir sniegas. Apytakoje nedalyvaujanti vandens išteklių dalis sudaro gėlo vandens rezervinį fondą.

Praėjusio amžiaus viduryje didžiojoje pasaulio dalyje buvo vidutiniai ar didesni negu vidutiniai vandens ištekliai (5,1-10 tūkst. m3 gyventojui per metus ir daugiau) ir tik Šiaurės Afrikoje vandens ištekliai buvo labai maži (1,1-2,0 tūkst. m3 gyventojui per metus). Katastrofiškai mažų (mažiau nei 1 tūkst. m3 gyventojui per metus) vandens ištekliųnebuvo pastebėta nei viename pasaulio regione.

1995 m. situacija drastiškai pasikeitė. Daugelyje pasaulio regionų vandens ištekliai sumažėjo ir tapo katastrofiškai maži Šiaurės Afrikoje, Arabų pusiasalyje, Šiaurės Kinijoje ir Pietų bei Vakarų Azijoje. Dar septyniuose regionuose užfiksuoti maži (2,1-5,0 tūkst. m3 gyventojui per metus) vandens ištekliai (Shiklomanov, 1993).

0x01 graphic

0x01 graphic

3 pav. Psaulio vandens ištekliai ir jų pasiskirstymas Žemės rutulyje

(Shiklomanov, 1993).

Prognozuojama, kad situacija dar pablogės iki 2025 m. Tada didelė Žemės gyventojų dalis (apie 30-35%) gyvens mažo ar katastrofiškai mažo aprūpinimo vandeniu sąlygomis. Vis dar dideli (10,1-20 tūkst. m3 gyventojui per metus ir daugiau) vandens ištekliai išliks Šiaurės Europoje, Kanadoje ir Aliaskoje, beveik visoje Pietų Amerikoje, Centrinėje Afrikoje, Sibire, Tolimuosiuose Rytuose ir Okeanijoje. Vandens išteklių mažėjimo greitis priklauso nuo dviejų pagrindinių veiksnių: nuo regiono klimatinių sąlygų ir regiono šalių socialinės-ekonominės plėtros (Summary, 1995).

2.2. Atsinaujinantys vandens ištekliai

Ekologiniam ir ekonominiam įvairių šalių vystymuisi svarbiausi atsinaujinantys vandens ištekliai. Vidutinė pasaulio atsinaujinančių vandens išteklių reikšmė siekia 42 750 km3 per metus ir labai skiriasi, priklausomai nuo vietos ir laiko. Pasaulio upių nuotėkis yra labai netolygiai pasiskirstęs beveik visose pasaulio vietose. Apie 60-70%šio nuotėkio iš esmės susidaro potvynių metu, todėl atsinaujinančių vandens išteklių vertės žemynuose per metus pastebimai skiriasi. Didžioji dalis upių nuotėkio Europoje susidaro balandžio-birþelio mėnesiais (46%), Azijoje – birželio-spalio mėnesiais (72%), Afrikoje – gegužė s-rugpjūčio mėnesiais (52%), Pietų Amerikoje – balandžio-birželio mėnesiais (44%), Australijoje ir Okeanijoje – sausio-balandžio mėnesiais (47%).

Upių nuotėkis per metus taip netolygiai pasiskirstęs, kad žmogus turi jį reguliuoti, įrengti įvairių tipų tvenkinius. Svarbiausias vandens ištekliams yra taip vadinamasis pagrindinis nuotėkis, jis yra gana stabilus, mažai skiriasi daugiamečiame laikotarpyje. Jį panaudoti galima be dirbtinio reguliavimo. Šio nuotėkio dydis sudaro apytikriai 37% bendro Žemės upių nuotėkio, arba 16 000 km³ per metus.

Kasmetiniai vandens išteklių pokyčiai gamtiniuose-ekonominiuose regionuose gali būti labai svarbi informacija, reikšmingai papildanti vidutinius žemyno vandens išteklių įvertinimus. Tai ypač pasakytina apie sausus ir pusiau sausus regionus, kur vandens išteklių yra mažai. Tokiose vietose tam tikrų metų nuotėkio vertės gali būti nuo 1,5 iki 2 kartų mažesnės nei daugiametis vidurkis, o drėgniems regionams tokie skirtumai gali svyruoti nuo 15 iki 20%.

Galimybes vandenį panaudoti ekonominėms reikmėms tenkinti nustato ne tik metiniai, bet ir sezoniniai ar net mėnesio skirtumai. Daugeliui regionų charakteringas labai netolygus metinio upių nuotėkio pasiskirstymas, kai 3-4 mėnesius trunkančiu potvynių periodu nuteka 60-80% vandens. Pavyzdžiui, 64% viso upių vandens nuteka per tris potvynio mėnesius pietinėje ir šiaurinėje buvusios Sovietų Sąjungos europinėje dalyje. Taip pat nustatyta, kad taip nuteka 57% vandens centrinėje Šiaurės Amerikos ir Pietų Azijos dalyje, 59% Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose, 68% Australijoje ir 80% Vakarų Afrikoje.

Kita vertus, tris-keturis mėnesius per metus kai kuriuose regionuose vandens nuotėkis sudaro tik nuo 2 iki 10% viso metinio nuotėkio. Pavyzdžiui, europinės buvusios Sovietų Sąjungos dalies Šiaurėje, Kanadoje, Aliaskoje, Šiaurės Kinijoje ir Mongolijoje per tris atoslūgio mėnesius nuteka 8-9% bendro metinio nuotėkio. Centrinėje Amerikoje – 6,7%, 4-5% – Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose bei Pietų Azijoje ir tik 0,8% Vakarų Afrikoje.

Atsinaujinantys vandens ištekliai yra įvertinti gamtiniuose-ekonominiuose regionuose ir 60 atskirų valstybių visuose Pasaulio žemynuose. Pasirinktos šalys yra ir išsivysčiusios, ir besivystančios įvairių kontinentų valstybės. Tarp šių valstybių yra ir pereinamosios ekonomikos šalių, pagal dydį ir gyventojų skaičių mažiausių ir didžiausių valstybių, taip pat valstybių, turinčių vandens išteklių deficitą ir perteklių. Šiose valstybėse susiformuoja apie 71% vandens išteklių ir gyvena apie 70% Žemės gyventojų. Didžiausi atsinaujinantys vandens ištekliai yra sutelkti šešiose pasaulio valstybėse: Brazilijoje, Rusijoje, Kanadoje, JAV, Kinijoje ir Indijoje. Jų teritorijose susiformuoja daugiau nei 40% viso metinio upių nuotėkio (Summary., 1995).

0x01 graphic

0x01 graphic

4pav. Atsinaujinantys vandens ištekliai ir jų gavyba įvairiose šalyse (Sustainable., 2000).

Valstybių, regionų ir žemynų atsinaujinantys vandens ištekliai įvertinami skaičiuojant upių nuotėkį pagal hidrologinio tinklo stebėjimo duomenis. Penkios didžiosios upių sistemos: Amazonė, Gangas su Bramaputra, Kongas, Jangdzė ir Orinokas sudaro 27% Pasaulio vandens išteklių.

Upių nuotėkis susidaro iš vandens, tiesiogiai patenkančio į hidrografinį tinklą lietaus metu arba tirpstant sniegui, taip pat iš požeminių vandenų, susikaupusių viršutiniuose vandeninguose sluoksniuose, papildančių upių nuotėkį daugiau ar mažiau tolygiai per visus metus. Tam tikra požeminių vandenų dalis, priskiriama atsinaujinantiems vandens ištekliams, nepatenka į upes, o įteka tiesiai į jūras. Tokiu atveju, skaičiuojant atsinaujinančių vandens išteklių apimtis tik pagal upių nuotėkio duomenis, rezultatas nėra tikslus.

Informacija apie atsinaujinančio požeminio vandens, nepatenkančio į upių vandenis, dydį turi didelę praktinė reikšmę . Naudinga žinoti, kokiuose regionuose tokia informacija

yra svarbiausia. Akivaizdu, kad tai regionai, kuriuose hidrografinis tinklas menkai išvystytas, klimatas sausas arba pusiau sausas, vyrauja lygumos. Tokiose vietose upių nuotėkis

mažas, o hidrologinių kompleksų požeminiai vandenys yra labai svarbūs bendrai atsinaujinančių vandens išteklių apimčiai (Summary, 1995).

2.3. Klimato kaitos poveikis vandens ištekliams

Per visą hidrometeorologijos istoriją vandens išteklių, vandens naudojimo, jo pasiskirstymo erdvėje ir laike apskaičiavimo metodai buvo pagrįsti klimato stabilumu. Buvo manoma, kad klimatosąlygos ir su tuo susijęs vandens išteklių kitimas ateityje bus analogiški stebėtiesiems praeityje. Klimato pastovumo sąlyga remiasi visos vandens išteklių kiekio ir vandens naudojimo prognozės.

Daugiametė patirtis projektuojant, naudojant ir valdant vandens išteklius parodė, kad klimato stabilumo sąlyga yra (ar bent jau iki šiol buvo) teisinga ir patikima. Įvairiose šalyse ir įvairiu metu buvo sudarytos regioninės ir globalinės vandens naudojimo prognozės net ir tolimai ateičiai. Jos visada rėmėsi stabilių klimatinių sąlygų koncepcija (Mays, 2001).

Dar visai neseniai mokslininkams, besidomintiems vandens problemomis, šios koncepcijos teisingumas nekėlė abejonių, tačiau pastaraisiais metais situacija pasikeitė kardinaliai, kai buvo imta svarstyti, kad dėl antropogeninės veiklos, tokios kaip iškastinio kuro deginimas, pramonės plėtojimas ir miškų kirtimas, atmosferoje padaugėja anglies dioksido, todėl klimatas keičiasi.

Net ir maži anglies dvideginio (ir kai kurių kitų dujų) kiekiai atmosferoje gali reikšmingai susilpninti ilgųjų bangų spinduliavimą, sukurdami taip vadinamąją „šiltnamio efektą “. Šis efektas savo ruožtu skatina oro temperatūros kilimą. Tam tikrais labai autoritetingų klimatologų apskaičiavimais, ateinančiais dešimtmečiais šis efektas gali sukelti drastiškų dar niekada žmonijos istorijoje nefiksuotų visuotinio klimato pokyčių. Tokiu atveju kyla klausimas: kiek galima pasikliauti klimato stabilumo sąlyga, ypač kai galimų paimti vandens išteklių kiekis prognozuojamas tolimai ateičiai? Kuriuose regionuose ir kokias klaidas galima padaryti, jei bus ignoruojamas visuotinio atšilimo faktas?

CO2 kiekiai atmosferoje pradėti skaičiuoti dar aštuonioliktame amžiuje, tačiau šie skaičiavimai buvo labai netikslūs. Sistemingai moderniais būdais šis dydis imtas matuoti 1958 metais. Naudojant įvairius metodus, buvo gana patikimai apskaičiuota, kad nuo1880 m. iki 1990 m. anglies dioksido koncentracija atmosferoje padidėjo 22,8%. Šis CO2 didėjimas pakėlė oro temperatūrą 0,5°C. Kaip rodo empiriniai duomenys, ypač didelis oro temperatūros kilimas įvyko 1980-aisiais. O per pastaruosius 10-15 metų kai kuriose Žemės vietose oro temperatūra pakilo 1-2°C, ir tai turėjo pastebimos įtakos atsinaujinantiems vandens ištekliams, ypač jų pasiskirstymui per metus. Šie klimato sąlygų ir upių nuotėkio režimo pasikeitimai siejami su visuotiniu klimato atšilimu dėl žmonių veiklos.

Ateityje anglies dioksido koncentracija atmosferoje ir toliau didės, o didėjimo intensyvumui pramonės plėtojimas ir energijos gamyba. Žinoma, kai kurios valstybės stengsis sumažinti CO2 ir kitų dujų išmetimą į aplinką. Nepaisant to, kaip spėjama, per ateinančius keliasdešimt metų šių dujų augimo mastai bus gana dideli. Manoma, kad 21- ame amžiuje anglies dioksido koncentracija atmosferoje padvigubės, tačiau nesutariama, kada tiksliai tai turėtų atsitikti. 1984-1988 m. prognozės teigė, kad CO2 koncentracijos padvigubėjimas oro temperatūrą pakels 2,5-3,5°C (palyginus su 1980-ųjų temperatūra), o 1994-1999 m. sudarytos prognozės numatė tik 1,6 -2,2°C atšilimo. Atliekant šiuolaikinius skaičiavimus daugiau dėmesio kreipiama į atmosferinius aerozolius,kurie apsunkina saulės energijos įeigą ir šaldo orą, taip pat kitus veiksnius.

Klimatinių pasikeitimų prognozės gali būti ir labai patikimos, tačiau jų nepakanka net ir labiausiai apytikriams būsimų vandens išteklių skaičiavimams. Tokius skaičiavimus būtų galima atlikti tik disponuojant duomenimis apie galimus klimato pasikeitimus konkrečiuose regionuose (pirmiausia kritulių kiekį, sezoninę ir mėnesinę oro temperatūrą). Deja, tokie skaičiavimai net ir dideliems regionams bei upių baseinams yra nepatikimi. Regioninio klimato pakitimų dėl globalinio atšilimo prognozėms dažniausiai naudojami atmosferos bendrosios cirkuliacijos modeliai. Įvairiose pasaulio šalyse yra sukurta daugybė įvairių atmosferos bendrosios cirkuliacijos modelių tipų. Jie visai šalies teritorijai pateikia prognozes apie tam tikrų mėnesių temperatūrą ir kritulių kiekį, kai anglies dioksido koncentracija padvigubės. Kai kurie modeliai teikia informaciją apie pokyčius taip pat ir esant mažesnėms CO2 koncentracijoms. Būtina pažymėti, kad jei visuotinis atšilimas pasiektų 2-3°C, kai kuriose pasaulio vietose, ypač vėsaus klimato zonose, temperatūra gali pakilti 5-6°C, o mažiausiai (0-1°C) temperatūra pakistų subekvatoriniuose regionuose. Tokie visuotinio atšilimo duomenys gaunami naudojant visus bendrosios cirkuliacijos modelių tipus ir paleoklimatinius analogus (Zapolskis, 2007).

Sunkiausia skaičiuojant regioninį klimato pasikeitimą bendrosios cirkuliacijos modeliais yra išspręsti nesutarimus dėl klimato pasikeitimo prognozių tam pačiam regionui. Skaičiuojant oro temperatūros pakitimus, skirtingi modeliai kokybiškai pateikia panašią informaciją, tačiau bandant prognozuoti kritulių kiekį, gaunami rezultatai gali ne tik labai skirtis, bet net visiškai vienas kitamprieštarauti. Todėl neįmanoma planuoti jokių tikrų įvykių, numatyti vandens tiekimo problemų ateityje. Įvairiose šalyse pateikiama daugybė versijų apie numatomus upių nuotėkius, vandens išteklius ir vandens poreikius. Tokius apskaičiavimas galima greičiau laikyti pasvarstymais apie upių baseino jautrumą ir vandens valdymo galimybes, o ne realiomis prognozėmis. Žinoma, ši analizė yra moksliškai įdomi ir gali būti labai naudinga kuriant būdus vandens valdymo sistemų efektyvumui gerinti didelių klimato pasikeitimų atvejais.

Įvairių šalių mokslininkų atlikti tyrimai įtikinamai parodė, kad besikeičiančios regioninio klimato charakteristikos gali turėti rimtų pasekmių vandens ištekliams, ypač sausuose regionuose. Pavyzdžiui, metinei temperatūrai pakilus 1-2°C ir 10% sumažėjus krituliams, galima tikėtis 40-70% metinio upių nuotėkio sumažėjimo regionuose, kur drėgmės nepakanka, o vandens ištekliai gali sumažėti nuo 1,5 iki 2 kartų, jei šalis yra sauso klimato zonoje.

Tiriant įvairius pasaulio regionus, buvo nustatytas didelis vandens išteklių jautrumas net nežymiems klimato pokyčiams. Nustatyta, kad vandens ištekliai jautriau reaguoja į kritulių, o ne temperatūros kitimą. Apibendrinant gautus rezultatus galima padaryti tokią išvadą: jeigu atsitiks taip, kad klimato atšilimui bus charakteringas ir kritulių kiekio mažėjimas, vandens ištekliai sausuose pasaulio regionuose labai sumažės. Šie regionai užima 30% Europos teritorijos, 60% Azijos, didžiąją Afrikos dalį, pietvakarinius Šiaurės Amerikos rajonus, 30% Pietų Amerikos teritorijos ir didiąją Australijos dalį. Dėl dabartinių klimato pasikeitimų šiose vietose vis labiau trūksta gėlo vandens. Tiriant šalto ir vidutinio klimato regionus nustatyta, kad pasaulinio klimato kitimas gali paveikti ir šių regionų upių nuotųkį. Ypač dideli upių nuotėkio pasiskirstymo pokyčiai numatomi tose vietose, kur pagrindiniai vandens ištekliai susidaro pavasario potvynio periodais: didžiojoje buvusios Sovietų Sąjungos dalyje, Europoje, Šiaurės Amerikoje (Summary, 1995).

2.4. Požeminio vandens ištekliai

Žmonių gyvenimas ir išgyvenimas priklauso nuo vandens. Daugėjant pasaulio gyventojų, švaraus vandens poreikis didėja. Daugelyje pasaulio vietų žmonėms trūksta gėlo geriamojo vandens, būtino išgyventi; jų klestėjimui reikia daugiau saugaus ir nebrangaus vandens. Užtikrinti saugaus vandens tiekimą gerti, pramonei ir žemės ūkiui būtų neįmanoma be požeminio vandens, didžiausio ir patikimiausio šaltinio. Daugelyje pasaulio vietų didelę geriamojo vandens dalį sudaro požeminis vanduo – iki 80 proc. Europoje ir Rusijoje, ir netgi Šiaures Afrikoje ir Viduriniuosiuose Rytuose (Lietuvoje – 100 proc.).

Skirtingai nei kiti gamtos ištekliai ar naudingosios iškasenos, požeminis vanduo yra paplitęs visame pasaulyje. Tačiau galimybės jį naudoti labai skiriasi ir priklauso nuo vietos klimato sąlygų – klimato ir vandeningųjų sluoksnių (uolienos, smėlingi sluoksniai ir pan., kurių porose kaupiasi vanduo) paplitimo. Požeminis vanduo pasipildo tik tam tikrais metų laikotarpiais, bet imamas gali būti visus metus. Užtikrinus pakankamą požeminio vandens pasipildymą ir jo šaltiniųapsaugą nuo taršos, šis vanduo galėtų būti naudojamas neribotą laiką (Kusta, Rutkuviene. 2003).

Požeminis vanduo sudaro požeminę „vandens ciklo“ dalį. Kartu jis yra labai susijęs su atmosferos arba klimato procesais, su paviršinio upių ir ežerų vandens režimu, su šaltiniais ir pelkėmis, kuriose požeminis vanduo natūraliai išsikrauna žemės paviršiuje. Visi šie šaltiniai yra labai įvairūs – pradedant nuo aridinių (sausų) teritorijų, kuriose beveik visai nėra vandens, iki humidinių (drėgnų) tropinių zonų, kur gausu paviršinio vandens ir lietaus.

Požeminis vanduo, dalyvaujantis šiuolaikiniame vandens cikle, sudaro tik mažą dalį, palyginti su požeminiu vandeniu, kuris yra „atsargos“, susikaupęs ivairių nuogulų porose ir plyšiuose ir slūgso iki kelių tūkstančių metrų po žeme.

0x08 graphic
0x01 graphic

5 pav. Požeminio vandens pasiskirstymas pasaulyje (UNESCO, 2003)

Didžioji Žemės natūralaus gėlo vandens išteklių dalis – ledas, sniegas ir požeminis vanduo. Upės ir ežerai tesudaro nedidelę bendro pasaulinio gėlo vandens išteklių dalį.

Bendras Žemės gėlo požeminio vandens išteklių kiekis yra apie 10 mln. km3 – tai daugiau nei du šimtus kartų viršija atsinaujinančius metinius vandens išteklius, atnešamus su krituliais. Taip yra dėl to, kad požeminis vanduo kaupėsi per šimtmečius ar net tūkstantmečius. Unikalių požeminio vandens išteklių galima rasti net ir šiuolaikinėse dykumose (Tumas, 2003).

Didžiuliai, kasmet atsinaujinantys gėlo vandensištekliai yra krituliai. Upėms tenka labai svarbus šio vandens paskirstymo vaidmuo. Sausose pasaulio vietovėse atsinaujinančio gėlo vandens ištekliai yra menki, gyventojams tenka naudoti bet kokį turimą požeminį vandenį. Tokios požeminio vandens gavybos reikia vengti, nes požeminis vanduo yra eikvojamas, o beatidairė gavyba gali sukelti nepageidaujamų reiškinių – įgriuvų ir plyšių Žemės paviršiuje.

Vandens gavyba jose yra galima tik retais atvejais, kai požeminio vandens telkinys yra labai didelis, palyginti su gyventoju skaičiumi.

Kadangi atsinaujinantis gėlo vandens kiekis yra matuojamas naudojant tėkmės greitį (kubinius kilometrus per metus, kubinius metrus per sekunde ir pan.), o neatsinaujinantys gėlo vandens ištekliai matuojami pagal jų tūrį arba masę (km³, m³), dažnai juos yra sunku kiekybiškai palyginti.

Tinkamų naudoti požeminio vandens išteklių paplitimas yra labai nevienodas. Klimato sąlygos, ypač krituliai, lemia, kiek požeminio vandens ištekliai yra papildomi. Kartu vandens kiekis, kuris gali susikaupti po žeme, priklauso nuo geologinių sluoksnių talpinių savybių.

Požeminio vandens galima rasti net ir sauso klimato zonose, ten, kur yra tinkamos vietos geologinės sąlygos ir palanki klimato istorija. Vandens ištekliai gali būti saugiai naudojami tik jei jų paplitimas erdvėje ir jų kaitos per laiką dėsningumai yra gerai žinomi. Deja, tokios informacijos dažnai trūksta net ir išsivysčiusiuose regionuose (Summary, 1995).

VANDENS IŠTEKLIŲ PROGNOZĖS ATEITYJE

Pastangos mažinti gėlo vandens trūkumą pasaulyje

Esant skirtingam natūralių vandens išteklių pasiskirstymui laike ir erdvėje, taip pat dėl intensyvios žmonių veiklos ir greito žmonių skaičiaus augimo daugybėje pasaulio valstybių ir regionų jau dabar jaučiamas ženklus gėlo vandens deficitas, ypač sausais metais. Apskaičiavimai rodo, kad per kelis ateinančius dešimtmečius daugybė Žemės gyventojų ir dešimtys valstybių atsiras kritinėje vandens tiekimo situacijoje. Vandens išteklių trūkumas taps svarbiausiu veiksniu, mažinančiu pragyvenimo lygį, stabdančiu ekonominį ir socialinį vystymąsi labiausiai išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Jau dabar aišku, kad 21-ame amžiuje vandens problema yra viena svarbiausių šalia tokių žmonijos problemų kaip maistas ir energijos gamyba.

Netolimoje ateityje žmonėms teks sukurti ir įgyvendinti priemones gėlo vandens deficitui šalinti, tam reikės didžiulių materialinių ir finansinių išlaidų. Be abejo, pačios realiausios ir efektyviausios priemonės būtų visuotinis vandens išteklių taupymas ir saugojimas. Gerų rezultatų duotų drastiškas vandens vartojimo, ypač drėkinamojoje žemdirbystėje ir pramonėje, mažinimas, nevalytų nuotekų patekimo į hidrografinius tinklus apribojimas arba visiškas nutraukimas, pilnesnis vietinio vandens naudojimas, reguliuojant sezoninį ir daugiametį upių nuotėkį, didesnis sūraus vandens ir mangrovių naudojimas, efektyvus vandens talpyklų naudojimas, teritorinis vandens išteklių perskirstymas.

Visoms šioms priemonėms įgyvendinti reikia gana didelių materialinių ir fi nansinių išlaidų, kiekviena turi dar irsavų trūkumų. Beveik visos jos aplinkai turėtų nemažų padarinių. Tai reiškia, kad, kalbant apie ekologines pasekmes, priemonės nėra nekenksmingos. Šios pasekmės gali būti labai reikšmingos, tačiau jas numatyti iš anksto labai sunku. Išimtis sudarytų tik nevalytų nuotekų patekimo į hidrografinius tinklus apribojimas ir vandens naudojimo specifiniams tikslams mažinimas – šios priemonės visada labai priimtinos ir reikalingos saugant vandens išteklius ir gamtą apskritai.

Visi metodai, kuriais gaunami papildomi vandens ištekliai, laikui bėgant vis daugiau naudojami ir vandens tiekimo problema sprendžiama. Pirmiausia tai pasakytina apie tas šalis, kuriose dėl fi zinių-geografinių sąlygų ir vandens naudojimo ypatumų jie atrodo labiausiai tinkami, ekologiškai pateisinami ir ekonomiškai naudingi.

Labai perspektyvios priemonės, mažinančios ilgalaikį gėlo vandens deficitą, yra žmogaus reguliuojamas upių nuotėkis ir vandens išteklių teritorinis perskirstymas.

Priemonės, leidžiančias dalį upių nuotėkio nukreipti į kitus regionus, remiasi šiuolaikinėmis vandens išteklių formavimo metodikomis, jų paskirstymo teritorijoje ir naudojimo ypatumais. Pirma, Žemėje esančių vandens išteklių yra pakankamai, kad dar ilgus dešimtmečius žmonijos poreikiai būtų visiškai patenkinti. Antra, gėlo vandens ištekliai Žemėje yra labai netolygiai pasiskirstę : kiekviename žemyne yra vietų, kur vandens ištekliai viršija poreikį, tačiau taip pat yra vietų, kur gėlo vandens labai trūksta. Trečia, žmogaus veikla dar daugiau skatina vandens išteklių natūralaus pasiskirstymo teritorijoje netolygumą. Tai reiškia, kad ten, kur vandens išteklių yra per daug, jų naudojamapalyginti mažai, o upių nuotėkis beveik nemažėja. Vietose, kenčiančiose nuo vandens išteklių deficito, dėl antropogeninės veiklos situacija kasmet darosi vis kritiškesnė. Taigi galima suprasti žmonių siekį sukurti ir įgyvendinti priemones, leisiančias iš regionų su per dideliais vandens ištekliais nukreipti juos į vietas, kur vandens išteklių trūksta. Ateityje augant vandens poreikiui bei technologinėms ir ekonominėms galimybėms, nuotėkio perskirstymo mastai turėtų didėti. Tačiau didelio masto nuotėkio perskirstymo planus stabdo finansinės ir technologinės kliūtys, būtinybė smulkiai išsiaiškinti, kaip tokios priemonės paveiks gamtą, patikimai nustatyti ir ekologines pasekmes, ir surasti bei įgyvendinti būdus toms pasekmėms įveikti.

Tolimoje ateityje visuotinis klimato kitimas dėl antropogeninės veiklos ir karščio bei drėgmės zonų persiskirstymas Žemės teritorijoje kai kurių mokslininkų nuomone privers grįžti prie didžiųjų teritorinių upių nuotėkio perskirstymo planų. Tokių projektų buvo daug sukurta 1960-1970 metais. Antra vertus, nepalankūs klimato pokyčiai gali užklupti didžiules teritorijas, taip pat ir tuos upių baseinus, iš kurių tikimasi paimti dalį nuotėkio. Be to, mums dar nežinoma, kaip gali keistis klimatas konkrečiame regione, todėl realiai planuoti didelio masto priemones tolimai ateičiai yra neįmanoma (Summary., 1995).

Vandens išteklių valdymo problemos

Mūsų planetos gyventojų skaičius per praėjusį šimtmetį išaugo beveik tris kartus, o vandens sunaudojimas – apie septynis kartus. Šiuo metu beveik trečdalis žmonių gyvena šalyse, kuriose vidutiniškai ar labai trūksta vandens. Manoma, kad 2025 metais šis skaičius išaugs iki dviejų trečdalių. Didėjant gyventojų skaičiui, sparčiai vystantis ekonomikai, atsiranda konkurencija ir konfliktai dėl gėlo vandens išteklių, kurių kiekis yra ribotas. Dėl ekonominio nuosmukio, socialinės nelygybės, skurdo mažinimo programų stokos žmonės nesaikingai naudoja Žemės ir vandens išteklius.

Penktadalis (1,2 mlrd.) pasaulio gyventojų neturi sveiko geriamojo vandens, 2,4 mlrd. arba kas trečias žmogus gyvena antisanitarinėmis sąlygomis. Šių paslaugų labiausiai trūksta skurdžiai gyvenančių besivystančių šalių gyventojams. Besivystančiose šalyse dėl vandens stokos arba jo sukeltų ligų kasdien miršta 5-6 tūkst. žmonių. Vandens tiekimas ir sanitarinės paslaugos išlieka viena opiausių problemų trečiojo pasaulio šalyse. Nors Lietuvoje vandens nestokojama, higienos ir sanitarijos srityje padėtis gana prasta. Apie 320 mokyklų, arba 16 tūkst. vaikų ir mokytojų, dar ir dabar naudojasi lauko tualetais.

Vanduo yra reikalingas maisto gamybai. Įvertinus gyventojų augimo tempus matyti, kad iki 2025 metų maisto reikės apie 2-3 milijardams žmonių. Dėl vandens trūkumo gali labai sumažėti maisto gamybos apimtys.

Šiuo metu drėkinimui yra sunaudojama apie 70% viso paimamo vandens kiekio, per ateinančius 25 metus papildomai dar bus sunaudojama apie 15-20% vandens. Problema taps dar didesnė, jei stokojančios vandens šalys stengsis pačios gaminti maistą, o ne jį importuoti.

Vanduo reikalingas ne tik maisto gamybai, bet ir visai kitai žmonių veiklai.Kai kuriose ūkio šakose reikia labai daug vandens ir susidaro daug atliekų. Į tai būtina atsižvelgti regionuose, kur trūksta vandens išteklių. Dėl taršos blogėjanti vandens kokybė ne tik riboja vandens panaudojimą, turi įtakos žmonių sveikatai, ekonominiam vystymuisi ir ekosistemų funkcionavimui, mažina naudojimui tinkamų vandens išteklių kiekį, bet tuo pačiu didina konkurenciją dėl geros kokybės vandens.

Vandens ištekliai yra labai netolygiai pasiskirstę laiko ir vietos atžvilgiu. Sezoniniai ir metiniai kritulių svyravimai ypač dideli tropiniuose ir subtropiniuose regionuose. Tose vietose būtinas kompleksinis vandens išteklių valdymas, tačiau neturtingose šalyse jam įgyvendinti trūksta finansinių resursų ir žmonių. Paviršinio vandens telkinių ir požeminio vandens mitybos svyravimai, kuriems įtakos turi žmogus ar gamta, gali padidinti sausrų ir potvynių, turinčių katastrofiškus padarinius žmogui, galimybę.

Vanduo yra labai svarbus ir vandens, ir sausumos ekosistemų egzistavimui. Didžiausią poveikį ekosistemoms turi vandens kokybė, taip pat vandens lygio svyravimai, vandens kiekis ir kt. Vandens išteklių valdymas turi užtikrinti ekosistemų egzistavimą. Pagrindinė vandens išteklių valdymo problema – palaikyti pusiausvyrą tarp vandens išteklių, kaip augančio žmonių skaičiaus pragyvenimo šaltinio ir išteklių, kaip gamtinio kūno su natūraliomis funkcijomis ir ypatybėmis (Gudas, Steponavičiūtė, 2008).

Požeminio vandens apsauga

Požeminio vandens apsauga yra suprantama kaip kompleksas priemonių, užtikrinančių racionalų požeminio vandens naudojimą ir jo geros kokybės išsaugojimą.

Požeminiai vandenys, palyginus su paviršiniais,geriau apsaugoti nuo taršos. Iš vandeningųjų sluoksnių blogiausiai apsaugotas gruntinio vandens sluoksnis, nes jis slūgso

virš pirmos vandensparos ir į ją filtruojasi teršalai nuo Žemės paviršiaus.

Svarbiausios Lietuvos požeminio vandens naudojimo sritys ir apsaugos priemonės yra numatytos Požeminio vandens naudojimo ir apsaugos 2002-2010 m. strategijoje. Strategija parengta atsižvelgiant į Bendrosios vandens politikos direktyvos reikalavimus. Vadovaujantis šia strategija siekiama aprūpinti visuomenę geros kokybės geriamuoju vandeniu ir išsaugoti ją ateities kartoms (Stravinskienė, 2003).

Požeminio vandens naudojimo ir apsaugos 2002-2010 m. strategijoje numatomos keturios pagrindinės veiksmų, skirtų požeminio vandens ištekliams įvertinti ir jų naudojimą bei apsaugą racionaliai valdyti, kryptys:

požeminio vandens išteklių ir jų kokybės tyrimai;

natūralios požeminio vandens saugos ir antropogeninio poveikio vertinimas;

požeminio vandens naudojimo ir apsaugos valdymo plėtra;

informacijos apie požeminio vandens išteklius ir jų apsaugą skleidimas.

Strategijoje numatyta parengti kiekvienos balansinės hidrodinaminės sistemos matematinius modelius, apimančius tam tikras Lietuvos teritorijos dalis. Šie modeliai turi padėti praktiškai spręsti požeminio vandens išteklių naudojimo ir apsaugos valdymo uždavinius.

Geriamojo vandens gavybos ir tiekimo srityje labai svarbu spręsti kaimo gyventojų aprūpinimo geros kokybės geriamuoju vandeniu problemą. Kaimo vietovėse geriamasis vanduo gaunamas iš gruntinio vandeningojo sluoksnio, kuris, kaip jau minėta, silpniausiai apsaugotas nuo paviršinės taršos ir yra prastos kokybės. Gerėjant Lietuvos ekonomikos būklei, kaimo gyventojai geros kokybės geriamuoju vandeniu turėtų būti aprūpinami iš gilesnių vandeningųjų sluoksnių.

Šiuo metu produktyvūs vandeningieji sluoksniai naudojami centralizuotam geriamojo vandens tiekimui ir yra gerai ištirti, todėl ateityje daug dėmesio bus skiriama negilių, mažiau produktyvių vandeningųjų sluoksnių ištekliams, siekiant toliau plėtoti geriamojo vandens naudojimą.

IŠVADOS

1. Vandens ištekliais vadinamas tam tikroje teritorijoje (Žemės rutulyje, valstybėje, upės baseine ir t. t.) esantis paviršinio ir požeminio vandens kiekis. Vandens ištekliai yra svarbus gamtos turtas, nes jie nulemia šalies ūkio plėtros galimybes ir sąlygas, todėl turi būti racionaliai naudojami ir saugomi. Jie yra vienas pagrindinių veiksnių sudarant bet kurios valstybės gamybos jėgų vystymosi ir išdėstymo perspektyvinę schemą. Vandens ištekliai skiriasi nuo kitų gamtos išteklių tuo, kad jie nuolat atsinaujina. Vandens išteklius galima skirstyti pagal įvairius rodiklius: slūgsojimo sąlygas, vandens pasikeitimo aktyvumą, bendrąjį mineralizacijos laipsnį, naudojimą ir kt. Pagal slūgsojimo sąlygas vandens ištekliai skirstomi į paviršinius ir požeminius.

2. Kaip žinoma, Žemėje vanduo aptinkamas trijų fizinių būsenų: skystosios, dujinės ir kietosios. Iš viso mūsų planetos paviršiuje yra apie 1,4 mlrd.km3 vandens išteklių visų trijų fizinių būsenų kartu. Deja, net 97,5% šių išteklių sudaro sūrus vanduo, kuris kol kas naudojamas labai ribotai. Plačiausiai naudojamas ir vertingiausias yra gėlas vanduo, kurio mūsų planetoje yra tik 2,5% ir didžiausias jo kiekis sukauptas ledynuose. Mes galime naudoti likusį jo kiekį, sukauptą po žeme, upėse, ežeruose. Žemės mantijoje sukaupta apie 21 mlrd. km3 vandens. Didžiausios planetos skysto vandens atsargos yra sukauptos vandenynuose ir jūrose – apie 1400 mln. km3, gėlo vandens atsargos sudaro 35 mln. km. Tik apie 10 mln. km3 gėlo vandens dalyvauja apytakoje, nes likusioji dalis – apie 70% yra sukaupta kaip ledas ir sniegas.

3. Mūsų planetos gyventojų skaičius per praėjusį šimtmetį išaugo beveik tris kartus, o vandens sunaudojimas – apie septynis kartus. Šiuo metu beveik trečdalis žmonių gyvena šalyse, kuriose vidutiniškai ar labai trūksta vandens. Manoma, kad 2025 metais šis skaičius išaugs iki dviejų trečdalių. Didėjant gyventojų skaičiui, sparčiai vystantis ekonomikai, atsiranda konkurencija ir konfliktai dėl gėlo vandens išteklių, kurių kiekis yra ribotas. Dėl ekonominio nuosmukio, socialinės nelygybės, skurdo mažinimo programų stokos žmonės nesaikingai naudoja Žemės ir vandens išteklius.

LITERATŪROSSĄRAŠAS

GLEICK, P. 2008. The World’s Water 2008-2009. The Biennial Report on Freshwater Resources. New York: Island Press.

GLEICK, P. 1993. Water in Crisis: A Guide to the World`s Fresh Water Resources. New York: Oxford University Press.

KARAMOUZ, M.; Szidarovsky, F.; Zahraie, B. 2003. Water Resources Systems Analysis. USA: Lewis Publishers.

SHIKLOMANOV, I. 1993. World Fresh Water Resorces. Water in Crisis. New York: Oxford University Press.

MAYS, L. W. 2001. Water Resources Engineering. USA: John Wiley & Sons, Inc.

MAYS, L. W. 1996. Water Resources Handbook. New York: McGraw-Hill.

TUMAS, R. 2003. Vandens ekologija. Kaunas: Naujasis lankas.

BURNEIKIS, J.; GAILIUŠIS, B. 1970. Lietuvos upių kadastras, IV d. Vilnius.

GUDAS M.; STEPONAVIČIŪTĖ, R. Bendroji vandens politikos direktyva ir jos įgyvendinimas.

Summary of monograph. 1995. World water resources at the beginning of the 21st century.

Lietuvoje. [interaktyvus]. [žiūrėta 2010 balandžio 05 d.]. Prieiga per internetą: www. ateitiesvanduo.lt.

HEIRICH, D.; HERG, M. 2000. Ekologijos atlasas. Vilnius: Alma litera.

KUSTA, A.; RUTKOVIENĖ, V. M.; ČESONIENĖ, L. 2003. Geriamasis vanduo sodyboje. Kaunas: LŽŪU.

OZOLINČIUS, R. 2005. Aplinkos ištekliai. Mokomoji knyga. Kaunas: VDU.

STRAVINSKIENĖ, V. 2003. Bendroji ekologija. Kaunas: Šviesa.

ZAPOLSKIS, M. 2007. Gėlo vandens geopolitika. [interaktyvus]. [žiūrėta 2010 balandžio 30 d.]. Prieiga per internetą: http://www.geopolitika.lt/?artc=1380.

MEILUTYTĖ-BARAUSKIENĖ, D.; KOVALENKUVIENĖ, M.; IRMINSKAS, V. 2008. Lietuvos upių vandens ištekliai klimato kaitos fone. [interaktyvus]. [žiūrėta 2010 gegužės 11 d.]. Prieiga per internetą: http://images.katalogas.lt/maleidykla/Geo82/Geogr_44-2_01str_%5B01-08%5D.pdf.

Ištekliai- tausojamojo naudojimo link. [interaktyvus]. [žiūrėta 2010 gegužės 11 d.]. Prieiga per internetą: http://www.smm.lt/veikla/docs/dv_svietimas/Istekliai.pdf.

Leave a Comment