Užgavėnių tradicijos

Užgavėnių tradicijos

Užgavėnės – tai žiemos išlydėjimo, vaišingumo, žaidimo, skalsos ir gausumo skatinimo šventė. Takią šventę žiemos pabaigoje mūsų protėviai švęsdavo dar iki krikščioniškaisiais laikais, tik tuomet ji kitaip vadinosi ir trukdavo ilgiau.
Įvedus Lietuvoje krikščionybę, tos senovinės šventės pavadinimas ir laikas ilgainiui pasimiršo, bet papročiai liko gyvi – jie tapo katalikiškųjų Užgavėnių papročiais.
Senovinėse Užgavėnių apeigose yra keli pagrindiniai elementai:
1.Vaišės.
2.Važinėjimasis po laukus bei važiavimas į svečius ir žirgų lenktynės.
3.Moteriškos ir vyriškos lyties stabo vežiojimas ir jo žudymas.
4.Vaidinimas persirengus gyvuliais, svetimais žmonėmis bei demonais.
5.Žiemos demono – Lašininio koovos su pavasarių Kanapiniu vaizdavimas.
6.Laidotuvių inscenizacija.
7.Vestuvių inscenizacija.
8.Laistymas vandeniu.
9.Įvairus būrimai.
Žiemos pabaigos švenčių apeigose buvo rengiamas apeiginis stalas, kurio pagrindiniai patiekalai kilę iš pirmykštės bendruomenės laikų. Svarbiausiai valgiai buvo mėsa ir sklindžiai. Per dieną valgyti turėjo 9 ar net 12 kartų. Sklindžių forma galėjo simbolizuoti pavasario saulę.
Lietuviai dideli dėmesį skyrė Užgavėnių pasivažinėjimams. Mūsų protėvių paprotys buvo važinėtis rogutėmis, geldomis ir kt. nuo kalniukų. Daugiausia važinėdavo vaikai, jaunimas, ypač jaunavedžiai. Tai buvo magiška priemonė laiduoti gerą linų bei javų derlių. Be to važinėdavo rogėmis, pakinkytomis arrkliais. Vienas iš įdomiausių papročių buvo apvažiuoti laukus ratu ypač linų lauką, kartais net po trys kartus, tuo tikėdami, kad didesni užaugsią linai ir geriau seksis bitės.
Jaunimas važinėdavo arkliais, papuoštais žvangučiais. Plačiai buvo žinomas paprotys, atvažiavus į rugių lauką, iššokti iš ro

ogių ir pasivolioti sniege. Šis paprotys išplaukė iš tikėjimo, kad žmogus ir žemė glaudžiai tarp savęs susiję.
Apeiginiame pasivažinėjime svarbią reikšmę turėjo laistymasis vandeniu, tai priemonė sukelti oro atšilimą, paverčiant sniegą vandeniu.
Užgavėnių dieną važiodavo, ypač jaunavedžiai, pas gimines į svečius. Giminės laukdami svečių, prikepdavo blynų, privirdavo dešrų, mėsos ir kt..
Arklių lenktynės turėjo ryšį su mirusiųjų prosenių minėjimų, apeiginis supimasis per Užgavėnės buvo magiška priemonė paskatinti linus ir kitus javus bei gyvūnus gerai augti: kuo aukščiau pasisupsi, tuo didesni linai ar javai augsią.

Svarbią vietą užėmė vaidinami pagoniški šokiai. Moterys persirengdavo vyriškais drabužiais, vyrai – moteriškais. Persirenginėdavo žvėrimis, gyvūnais ir kt., dėdavosi kuo baisesnės kaukes, padarytas iš medžio žievės, avikailio ar kitokio kailio. Barzda, antakiai, plaukai buvo daromi iš arklio ar kiaulės odos iš šuns arr net lokio kailio plaukų, dažniausiai rudos, juodos ar baltos spalvos.
Su Užgavėnių apeigomis susiję ir stabų darymas, jų vežiojimas bei žudymas. Pvž. Palangoje raiti ir važiuoti kaukėti persirengėliai su muzika vežiodavo Bobą, pritaisyta prie penkto vežimo rato taip, kad ji suktųsi. Boba, vadinamą More arba Moryte apkabinėdavo riestainiais ir minios persirengėlių lydimą vežiodavo po mestelį, eidami iš vieno namo į kitą, prašydami maisto, gėrimo, pinigų, Užgavėnių sklendžių. Persirengėliai triukšmaudavo, dainuodavo įvairias, dažniausiai komiškas dainas, kartais grieždavo armonika ar lūpine armonikėle, pūsdavo ra

agą, mušdavo būgną, tarškindavo barškalais, šaukštais ir šokdavo. Vežamą Morę pavakariais nuveždavo galan kiemo ir paskandindavo arba sudegindavo. Šitoks stabų žudymas buvo susijęs su tikėjimu, kad pavasarį jie atgimsią naujoje augalijoje, o svarbiausia – javuose, todėl paprastai juos pakasdavo arba sudegindavo rupių lauke ir ten išbarstydavo pelenus.
Viena iš pramogų yra persirengimas ožių ar ožka. Užsidėję jų kaukes, persirengėliai vaikščiodavo grodami, dainuodami, šokdami.
Po visų išdaigų jaunimas rinkdavosi sename didesniame name ir šokdavo, linksmindavosi. Buvo Užgavėnių paprotys vaidinti vestuves, meilę simbolizuojančius žaidimus, naujagimių nešiojimą. Tokie žaidimai turėję sukelti vaisingumą ir derlingumą. Į derlių pirmykštis žemdirbys žiūrėjo kaip į žemės apvaisinimą, neštumą ir gimdymą.
Per Užgavėnės namie sėdėti nepatariama. Reikia kuo toliau nuo namų nueiti arba nuvažiuoti. Taip pat pasižymi būrimais, spėjimais, bet jie beveik visi susiję su žemdirbyste.
Žiemos pabaigos švenčių apeigose buvo ypač gerbiami jaunavedžiai ir piktai išjuokiami nevedę. Manyta, kad jų nevaisingumas galįs persiduoti žemei motinai, ir ji negalėsianti gimdyti vaisių.
Kanapinio ir Lašininio vaizdavimas reiškė žiemos išvarymą ir pavasario sutikimą. Persirengę įvairiais gyvūnais ir žvėrimis ir nepažystamais asmenimis važiodavo rogėse Lašininį, padaryta iš šiaudų, kūlio, aprengtą sermėga, sujuosta pančiu, ir uždėta ant galvos kepure, o pavežioję veždavo už kaimo ir ten sudegindavo ar paskandindavo. Po to padarydavo moterį, vadinama Kanapine, kurią, išpuošę kanapėmis, tuose pa
ačiose rogėse iškilmingai įveždavo į kiemą. Kitur , kitoj apylinkėje Užgavėnių vidurnaktį Lašininis su Kanapinių žiauriai „mušdavosi“, kol nugalėdavo Kanapinis. Iš to galima spręsti, kad tai simbolizuodavo žiemos ir pavasario dvasių kovą, o persirengėlių Lašininio ir Kanapinio vaidinimai privalėjo kelti juoką. Senovės žmonių tikėjimu, juokas turėjęs nepaprastos galios: numarindavęs žiemą ir pažadindavęs pavasarį, prikeldavęs žemę naujam gyvenimui.

Užgavėnes dabar

Šitaip Užgavėnės švęsdavo mūsų senoliai. Dabar švenčiama kiek kitaip, bet dalis papročių tebėra.
Svarbiausias Užgavėnių paprotys – persirengėlių vaikštynės. Kaukėti, neįprastai apsirengę šventės dalyviai ir dabar vaizduoja nepaprastas būtybes, kurių galioje – derliaus gausa ir žmonių gerovė. O jų vaidinimai, keliamas triukšmas ir linksmybės žadina gyvybingumą ir vaišingumą. Ir dabar jaunimas, ar pagyvenę žmonės rengia karnavalus, gatvių eitynės su kaukėmis. Vaikštynių dalyviai apsitaiso taip, kad net artimi kaimynai sunkiai vienas kitą atpažįsta. Vyrai persirengia moterimis, moterys – vyrais, kiti – velnius, raganas, elgetas vaizduoja. Būna ir „čigonų“, „žydų“, „ubagų“. Persirengėlių apdarui viskas tinka: išvirkšti (vilna į viršų) kailiniai, seni nudėvėti drabužiai. Susijuosti – šiaudų grįžtėmis, virvagaliais, rankšluosčiais. Meistrai drožia specialias Užgavėnių kaukes. Ir dabar daug kandžių žodžių per Užgavėnės viengungiai sulaukią, o nesenai apsivedę kviečiami visur dalyvauti.
Ir dabar persirengėliai vežiojasi kokia nors pamėklę – iškamšą, padaryta iš senų skudurų, šiaudų. Įvairiose Lietuvos vietose ja vadina skirtingai: Boba, Motinėle, Sene Kūniške arba More, Kotre. Po

o ietinių iškamšą sudegina, paskandina arba užkasa į sniegą.
Ir dabar išlikęs pagrindines Užgavėnių valgis – blynai. Sakoma, jai „žydukai“ atėję Užgavėnių dieną pas šeimininką negauna blynų, tai prašo „pinigus skaityti“.
Pirmoji diena po Užgavėnių – Pelenų diena. Tai krikščioniška švente, per kurią ir dabar bažnyčioje žmonėms ant galvų barstomi pelenai, primenant, kad žmogus, iš dulkės gimęs, dulke ir pavirs.
Pamėgtos ir neužmirštas būdas pavasario pergalei prieš žiemą pavaizduoti – Lašininio ir Kanapinio kova. Kadangi mėsėdį po Užgavėnių pakeičia pasninkas, tai storas nejudrus Lašininis visada pralaimi liesajam Kanapiniui.

Išvados

Užgavėnių papročių išlikę labai daug, tačiau papročiai, apeigos, ritualai neišlieka pastovūs, bet keičiantis pažiūroms ir pasaulėvokai, pamažu keičia savo formą. Dabartinis mūsų švenčių kalendorius – tai praeities įvykių: sukakčių, jubiliejų ar įvairių „dienų“ minėjimo seka. Senovės lietuviai tokių švenčių nesuprastų, lygiai taip pat ir mes menkai besuprantame senąsias šventės. Šventė senovės lietuviams buvo ypatingų pasaulio ir gamtos sėdos bei žmogaus gyvenimo įvykių pažymėjimas vienokių ar kitokių būdu.
Ateinančios kartos turėtų labiau įvertinti pasaulio gyvybės ir gyvastie kultūros, t.y. tradicinės kultūros vertė. Sąmoningai laikydamiesi savo protėvių papročių ir pasaulėjautos galime išsaugoti baltų prigimtą pasaulį. Liaudies dainos turėtų būti dainuojamos kaip šventos giesmės, juoda duona, lino drobė, gimtinės medis, akmuo ir visa, kas sieja mus su praėjusiomis kartomis, turėtų būti suvokiama kaip šventenybė.

Rekreacinės skaitytos literatūros apžvalga

B. Buračas „Lietuvos kaimo papročiai“
B. Buračas daugiausia domėjosi Lietuvos kaimo tradiciniais papročiais ir jų gyvenimu ketvirtajame dešimtmetyje, dievdirbių biografijomis ir jų kūrybą.
B. Buračas pateikia papročių aprašymus, nurodydamas, jog jie priklauso žemaičių, aukštaičių ar kokiai kitai sričiai. Aprašai iliustruoti dainų tekstais, patarlėmis priežodžiais, paįvairinti dialogais.
Jis taip pat yra paskelbęs pasakojimų apie ežerus, kalnus, gyvenamąsias vietas, tačiau jie nebeatitinka šių dienų tautosakos publikavimo reikalavimų, nes perpasakoti.
Tiek aprašymų, tiek nuotraukų turinys labai įvairus: piliakalniai, kaimo architektūra, kapinių elementai, kryžiai iš koplytėlės, amatininkai, dievdirbiai ir muzikantai, žemės ir namų ruošos darbai, turgų vaizdai, gyventojų tipai, autodalies kūriniai, kasdienės buities scenos, kalendorinės ir šeimos šventės, kupiškėnų vestuvių vaidinimai.
Šio rinkinio medžiaga suskirstyta į 4 skyrius: darbo, kalendorinių, šeimos švenčių papročiai, liaudies menas ir jo kūrėjai.

Irena Čepienė „ Lietuvių etninės kultūros istorija“
Etninė kultūra yra ne tik tautos dvasinės ir materialinės kultūros palikimas, bet ir natūrali šio palikimo tąsa.
Naujajai Lietuvos mokyklai iškyla svarbus uždavinys ugdyti etninę kultūrą. Etninė kultūra sukaupė ilgaamžių žmonių patirtį, išsaugojo vertingiausią protėvių kultūrinio palikimo dalį. Etninei kultūrai turėjo įtakos gamtinės, išorinės, socialinės sąlygos, žmonių būdo ir antropologinės savybės. Visa tai apsprendė etninės kultūros savitumą, kuri išreiškia dvasinės ir materialinės vertybės: kalba bendravimo normos ir dorovė, žmonių bendrijos, religija it mitologija, tautosakos liaudies choreografija, muzika, tautodailė, darbo ir kitokios veiklos įgūdžiai bei įrankiai.
Nemažai mitinio pasaulėvaizdžio atspindžių liko kalendorinėse apeigose ir dainose. Baltų pasaulėžiūrai budinga mitinio pasaulio medžio ? visatos struktūrą, samprata.
Senovės lietuvių buitį padeda atkurti įvairūs rašytiniai šaltiniai. Senuosiuose raštuose minimi įvairūs dvasininkai(žyniai, vaidilos), burtininkai. Tai tarpininkai tarp žmonių ir dievų.
Tradiciniai valstiečių trobesių puošybos elementai susiję su senąja liaudies pasaulėjauta, tikėjimais simboliniais ženklais, turėjusias užtikrinti sodybos šeimininkams sėkmę, gerovę.

P. Dundulienė „Medžiai senovės Lietuvių tikėjimuose“
Lietuviai ilgus šimtmečius ypatingu kultu gaubė dvikamienius ir trikamienius medžius, priskirdami jiems nepaprastumo, antgamtiškmo bei sakrališkumo savybių. Gamtoje dvikamieniuose medžiuose jie matė du visiškai priešingus reiškinius, tai šviesa ir tamsa, dangus ir žemė, paukščiai ir ropliai ir t.t.. Tuo metu žmonės tapatino save su visa aplinka. Buvo garbinami ir trikamieniai medžiai, nes žmogus manė, kad skaitmuo trys yra nepaprastas, kupinas magiškos galios, sakrališkumo. Tokie medžiai buvo siejami su vaisingumu. Jie buvo laikomi šventais
Lietuviai daugiausiai garbino įmantrios išvaizdos ąžuolus, liepas, uosius, egles, pušis ir kitus medžius. Stebuklingieji ir kiti šventi medžiai turėjo išsiskirti milžinišku dydžiu, neįprasta išvaizda, žmogui nesuprantamomis, todėl laikomomis antgamtinėmis, savybėmis.
Žmonės tvirtai tikėjo, kad garbinamas medis yra tapatus žmogui. Paprotys sodinti medį kūdikio gimimo dieną žinomas daugeliui tautų. Medžių, tariamai gydančių žmonių ligas, buvo įvairiuose Lietuvos vietose. Nibūdžiuose augo šventas rumbuotas kriaušės medis, prie kurio žmonės atvykdavo gydytis. Stebuklingą galią priskindavo šermukšniu su palinkusiomis į saulę šakomis, kurios sulenkdavo kaip lanką.
Pasaulio medis – tai išminties, paslapčių žinojimo, nemirtingumo šaltinis. Lietuviai žinojo Pasaulio medį – rožę. Iš pasodinto rožių kelmo išauga didelis medis, kurio šakos siekia dangų. Lietuvių Pasaulio medį primena iš rugiapjūtės pabaigtuvių dainose augantis ant kalno jovaras, giliai įleidęs šaknis į žemę, šakas išskleidęs po visą pasaulį, viršūnę įremęs į dangų.
Pasaulio medžiu dažniausiai buvo laikomas ąžuolas. Jame gyvenąs visa žinantis erelis, kuris tarpininkauja tarp dangaus ir žemės. Nuo žilos senovės baltams, jų tarpę ir lietuviams buvo žinomi aukos stulpai, simbolizuojantys Pasaulio medį. Jų prototipas buvo augantis nugenėtas medis.
Lietuviai jau žiloje senovėje ėmė garbinti amžinai žaliuojanti bei pirmiausiai išsprogstanti, taip pat žydinti medį. Nesuprasdami gamtos dėsningumo, ilgainiui tokį medį jie pradėjo lakyti nesibaigiančios gyvybės įsikūnijimu, gyvenimo šaltinių. Gyvybės medžiai daugiausiai yra egles, pušys, kadagiai, apaugę amalais ąžuolai, beržai ir kiti.
Apskritai miškas senovės žmogui buvo paslaptingas gamtos kūrinys, kuriame tariamai gyveno įvairios dvasios, dievybės, demonai. Daugelis senovės tautų turėjo miško deivės: Graikai – Dianą, romėnai – Hekatę ir kt., jų turėjo ir lietuviai. Vyriausioji miškų deive, kaip liudija Volynės kronika, buvo Medeina. J.Losickis miškų deivę vadina Ragaine.

Lietuvių kalendorinės šventės.
Kasmet tuo pačių ar artimu metu pasikartojančios įvairios šventės sudaro vadinamųjų kalendorinių švenčių grupę. Be jų dar yra darbo, šeimos šventės (pvž., įvairių darbų pradetuvės, pabaigtuvės, vestuvės, laidotuvės, krikštynos, vardinės, gimtadieniai ir pan.).
Lietuvių tauta praeityje – didžiąją dalimi žemdirbių tauta, vertusis dviem pagrindiniais verslais – žemdirbyste ir gyvulininkyste, todėl dvasinėje kultūroje yra palikę ženkliausia pėdsaką. Žinoma ne paskutinę vietą užėmė ir rūpestis šeima, vaikais, jų sveikata. Tik sveika, darbšti, vieninga šeima pajėgi grumtis su gamtos stichija ir įvairiomis negandomis. Liaudės kalendoriuje turime dvejopas šventės – pastovias ir kilnojamąsias, pvž. Velykos.
Žemdirbio kalendoriuje didžiausia metinė žiemos šventė yra Kalėdos – gruodžio 25-oji. Kalėdos – bažnytinė, o Kūčios – namų šventė, pasiruošimas šventam vakarui, ritualinei vakarienei.
Tarp apeigos ir papročio yra tam tikras skirtumas. Apeiga yra simbolinę prasmę turintis veiksmas, o paprotys gali tokios prasmės ir neturėti.
Paprotys laužti duoną ar kalėdaitį per Kūčių vakarinę jau yra apeiga. Daugelyje apeigų, pvž., užkalbėjimuose, būrimuose, senojo mitinio tikėjimo ir krikščioniški elementai yra visiškai sumišę. Apeigų suvokimas iš kartų į kartas nešė ir saugojo tą istorinę atmintį, kurią ir šiandien turime kaip mus iš amžių glūdumos per sumaištis ir negandas pasiekusią tautinės kultūros vertybę.

Danutė Bražytė Bindokienė „Lietuvių papročiai ir tradicijos“
Knygos turinys skirstomas į keturis pagrindinius skyrius. Pirmajame trumpai susipažindiname su lietuvių pasaulėjauta, pažiūromis į svarbias ir nelabai svarbias gyvenimo apraiškas, taip pat pažvelgiama į priežastis, vertusias juos pakeisti savo kilmės kraštą Lietuvą, pasklisti išeiviais visuose pasaulio kraštuose.

Antrąjį skyrių sudaro „tautinės šventės“. Jame rasime penkias, lietuvių tautai brangias, tautinės šventes. Aprašoma švenčių reikšmė ir svarbumas.
Trečia dalis skiriama kolendorinems šventėms, kuriose ypač gausu lietuviškų papročių.
Ketvirtasis skyrius pavadintas :“šeimos šventės“, tai lietuviškų vestuvių, krikštynų, laidotuvių bei kitų švenčių papročiai ir tradicijos.
Tautos charakteristika, yra mūsų visų paveldėjimas. Svarbiausios lietuvio tautybės požymis yra lietuvių kalba. Tvirčiausia lietuvių kalbos atrama visais laikais buvo liaudis – lietuviškas kaimas, jame išsilaikė nepažeista lietuvių kalba ir tautos dvasia.
Senovės lietuviai buvo gamtos ir jos jėgų garbintojai. Jų dievai ir deivės – Saulė, Perkūnas, Menulis, Aušrinė, Žemė.
Pirmieji keliautojai po Lietuvos kraštą dar prieš istorinius laikus yra pastebėję, kad lietuviai labai tolerantiški: nepersekioja kitataučių ar kitos religijos žmonių. Kelionių aprašymuose budavo pažymima, kad pagonys lietuviai yra lbai užsispyrę ir jų nusistatymo pakeisti nėra lengva.

Pranė Dundulienė „Lietuvių šventės, tradicijos, apeigos“
Kalendoriniai ir agrariniai papročiai bei apeigos yra vieni aktyviausių žmonijos dvasinės kultūros kūrinių. Lietuvių tradiciniai papročiai glaudžiai susieti su magija ir mitologija.
Kalendorinių bei agrarinių švenčių apeigose svarbią vietą užėmė žalčių, gyvačių ir paukščių, kaip vegetarinės jėgos nesibaigiamumo simboliu.
Kalendorines bei agrarines apeigas atskleisti padeda rašytiniai šaltiniai. Pirmasis lietuvių rudens šventę aprašė J.Dlugošas. apie trečią tūkstantmetį, atsiradus gyvulininkystei ir žemdirbystei, lietuviai per ilgus šimtmečius sukūrė ir išvystė įdomias ir nepaprastai turtingas agrarinių švenčių apeigas, spėdavo ir burdavo būsimąjį derlių žemdirbiai rengdavo iškilmingas šventes kuriuose reiškėsi jų tarpusavio bendradarbiavimo tradicija.
Buvo sukurta turtinga tautosaka, pasireiškusi apeiginėmis giesmėmis bei dainomis ir šokiais.
Mūsų žemdirbiai sukūrė turtingą mitologiją ir apeigas, susijusias su žemės, vandens, vėjo, saulės, menulio žvaigždžių ir kt. kultų.
Sukurtas labai įvairus, turtingas ir sudėtingas menas, pasireiškiantis vaidyba su kaukėmis bei įvairiais persirengėliais.

Junona Almonaitienė „Švenčių ratas“
Kasmet vienas kitą keičia keturi metų laikai – pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Vieni jų pažadina gamtoje gyvybę, atvilioja šilumą ir šviesą, kiti užmigdo žemę, atneša rūškanos dienas, šaltus vėjus ir sniegus.
Tokį gamtos pokyčių negalėjo nepastebėti tolimi mūsų protėviai. Labai senos mūsų kalendorinių papročių dainos, kurios skambėdavo tik per tam tikras šventes, tam tikru metų laiku.
XIV – XV amžiuje į mūsų kraštą atėjusi krikščionybė atsinešė savas tradicijas. Kūčios nuo seno įprasta švęsti namie, šeimos rate. Tai paskutinis Advento vakaras, kurį dera praleisti itin santūriai, rimtai, iškilmingai. Vyriausias šeimos narys pasveikina visus sulaukus dar vieną Kūčių vakarą. Vieni kitiems palinki sveikatos, sėkmės ir laimė.
Po nepaprastos Kūčių nakties išaušta pirmoji Kalėdų diena – gruodžio 25-oji. Nukrausčius nakčiai paliktąjį Kūčių maistą, ant stalo dedamas tradicinis lietuvių Kalėdų valgis, reiškiantis sotumą. Aplankydavo žmonės ir senis Kalėdų su pilnu krepšių.
Užgavėnės – tai žiemos išlydėjimo, vaišingumo, žaidimo, skolos ir gausumo skatinimo šventė.

Gavėnia – tai bažnyčios nustatytos pasninkas, trunkantis septynias savaites prieš Velykas.
Velykos – tai krikščioniška Kristaus prisikėlimo iš mirusiųjų šventė. Dauguma Velykų papročių yra perimti iš senųjų, pagoniškųjų pavasario sutikimo švenčių.
Jurginės švenčiamos balandžio 23 dieną. Tai metas, kai visą, kas gyva, pradeda dygti, augti ir žaliuoti, žmonės džiaugiasi atėjus pavasariui, pradeda vaikščioti basi. Aprašomos ir kitos šventės: sekminės, kupolinės, vėlinės.

LITERATŪRA

1.„Lietuvos etnologija“ Pranė Dundulienė Vilnius 1991
2.Danutė Bražytė Bindokienė „Lietuvių papročiai ir tradicijos“ Chikago, Illionois 1989
3.Pranė Dundulienė „Lietuvių šventės, tradicijos, apeigos“
4.Junona Almonaitienė „Švenčių ratas“ Vilnius 1999
5.Irena Čepienė „ Lietuvių etninės kultūros istorija“ Kaunas 1992
6.B. Buračas „Lietuvos kaimo papročiai“ Vilnius 1993
7.Pranė Dundulienė „Senieji lietuvių šeimos papročiai“ Vilnius 1999
8.Pranė Dundulienė „ Medžiai senovės Lietuvių tikėjimuose“ Vilnius 1979
9.Jonas Trinkūnas „ Lietuvių pasaulėjauta“ Vilnius 2003

Leave a Comment