Ūkinės veiklos reguliavimas aplinkos apsaugai užtikrinti

ĮVADAS

Siekiant mažinti ūkinės veiklos įtaką aplinkai, gerinti darbo sąlygas bei mažinti nelaimingų atsitikimų riziką kompanijoje yra globaliai organizuotas aplinkosaugos ir darbų saugos gerinimas. Stengiamasi naudoti ūkinės veiklos metodus, leidžiančius sumažinti nepageidaujama teršalų išmetimą į aplinką, pakeisti pavojingas medžiagas neteršančiomis aplinkos, padėti atskirti medžiagas atliekų perdirbimo ciklo metu bei pagerinti darbinę aplinką.
Pastariesiems dešimtmečiams būdingi dideli visuomenės požiūrio į gamtą ir jos apsaugą pokyčiai bei esminis jau susiformavusių vertybių perkainojimas. Nesaikingas gamtos išteklių naudojimas, vandens telkinių, oro ir dirvožemio tarša, kraštovaizdžio niokojimas bei kiti veeiksniai, metų metais blogindami aplinkos kokybę, verčia žmoniją pasukti kitu, gamtai ir žmogui nepavojingu keliu. Šiandien pripažįstama, kad aplinkos apsaugos problemos turi būti sprendžiamos sutelktomis visų valstybių jėgomis, nes žmonių ir gyvosios gamtos likimai įvairiuose pasaulio kraštuose yra glaudžiai susiję.
Verslininkai ir pramonininkai ima labiau suprasti aplinkai gresiantį pavojų. Nuo mažų gestų – kasmetinių įnašų aplinkos apsaugos organizacijoms pereinama prie rimtų švaresnės gamybos projektų. Neabejotina, verslininkai ir pramonininkai turi užtektinai techninių ir ekonominių žinių. Tereikia jas nukreipti reikiama linkme ir verslas bei prramonė veiks aplinkos apsaugos labui, remdamiesi savo pačių motyvacija ir varomosiomis jėgomis.
Temos aktualumas. Ūkinės veiklos reguliavimas atsižvelgiant į aplinkos apsaugos reikalavimus yra labai aktuali mūsų dienų problema. Kad išspręstų aplinkosaugos problemas įmonės tam skiria vis daugiau lėšų.
Darbo tikslas. Apžvelgti aplinkosaugos politiką ir

r jos pagrindinius principus, aplinkosaugos reikalavimus ūkinės veiklos vystymui, aplinkos kokybės apsaugą ūkinėje veikloje.
Darbo uždaviniai.
Išanalizuoti :
– aplinkos apsaugos politiką,
– aplinkos apsaugos priemones,
– aplinkosaugą ūkinėje veikloje,
– aplinkos kokybės apsaugą organizacijų veikloje.
Darbo metodai. Mokslinės literatūros, straipsnių bei teisės aktų analizė

TURINYS
ĮVADAS..............................2
1. GAMTOS IŠTEKLIŲ IR APLIN¬KOS APSAUGOS SAMPRATA........3
2. APLINKOS APSAUGOS POLITIKA........................4
2.1. Administracinės ir teisinės aplinkos apsaugos priemonės.............5
2.2. Ekonominiai aplinkos apsaugos metodai.......................6
2.3. Tiesioginis teršėjų apmokestinimas.........................7
2.4. Subsidijos už taršos mažinimą...........................8
3. PAGRINDINIAI APLINKOSAUGOS MECHANIZMO FORMAVIMO POSTULATAI..............................9
4. STRATEGINIS PLANAVIMAS IR APLINKOSAUGOS RAIDA.........11
5. PRAMONĖ – PAGRINDINIS ATLIEKŲ ŠALTINIS................16
6. ES APLINKOS APSAUGOS POLITIKA ĮMONĖMS...............17
7. APLINKOS APSAUGĄ REGULIUOJANTYS ĮSTATYMAI..........18
7.1. Aplinkos apsaugos įstatymas............................18
7.2. Aplinkos monitoringo įstatymas...........................22
7.3. Lietuvos respublikos žemės tvarkymo ir administravimo įstatymo koncepcija...23
8. LIETUVOS APLINKOS APSAUGOS INVESTICIJŲ FONDAS (LAAIF).....26
9. APLINKOS APSAUGOS VADYBOS SISTEMOS GARANTUOJA GAMTAI PALANKIĄ ĮMONIŲ VEIKLĄ..............................27
10. PREVENCINĖS APLINKOS VADYBOS SISTEMOS LINK ŽMOGAUS IR GAMTOS HARMONIJOS..............................32
IŠVADOS..............................36
LITERATŪRA..............................37
1 priedas. AKIRATYJE – ĮMONIŲ APLINKOS APSAUGOS POLITIKOS
2 priedas. EUROPOS KRAŠTOVAIZDŽIO KONVENCIJA

1.GAMTOS IŠTEKLIŲ IR APLIN¬KOS APSAUGOS SAMPRATA

Gamtos ištekliai — tai gamtos ellemen¬tai (žemė, vanduo, oras, klimatas, augalija, gyvūnija, naudingosios iškasenos, landšaf¬tas), naudojami visuomenės reikmėms ten¬kinti. Tarp žmogaus ir gamtos išteklių yra abipusė priklausomybė. Gamtos ištekliai su¬daro sąlygas žmonijai egzistuoti ir vystytis. O žmogus, plėtodamas gamybą, mokslo ir technikos pažangą, keičia gamtos išteklių struktūrą, įvaldo vis naujas gamtos jėgas. Jau dabar vis daugiau naftos išgaunama van¬denynuose, metalų rūdos kasamos amžino įšalo zonose, gėlo vandens atsargas rengia¬masi papildyti iš Arkties bei Antarktidos le¬dynų.
Gamtos ištekliai lemia šalių ekonominę raidą. Gamtos turtų turtingos valstybės turi ge

erokai didesnes galimybes plėtoti gamybą, prekybą, socialinę sferą. Šių išteklių ekspor¬tas yra svarbus pajamų šaltinis. Pavyzdžiui, dabar dideles pajamas gauna naftą ir meta¬lus eksploatuojančios šalys.
Gamtos turtų naudojimas sukelia dve¬jopas problemas. Pirmiausia, kai kurių gam¬tos turtų ištekliai senka. Naujų išteklių pa¬ieškai ir išgavimui reikia milžiniškų lėšų, dažnai iš esmės keičiasi jų geografinis išsi¬dėstymas. Dėl to didėja išteklių transporta¬vimo bei bendros gamybos išlaidos, ypač tuomet, kai dėl išteklių išsekimo įmonės pri¬verstos keisti technologijas ir gamybos pro¬filį. Antra problema ta, kad dažnai išgauna¬mi tik pagrindiniai mineralinių išteklių komponentai. Kiti prilyginami atliekoms, kuriomis teršiama aplinka. Todėl komplek¬sinis visų išteklių komponentų naudojimas yra ypatingai svarbus ekonominis ir gamtos apsaugos veiksnys.
Racionalus gamtos išteklių išgavimas bei naudojimas tiesiogiai susijęs su natūralios gamtinės ir žmogaus sukurtos (antropoge¬ninės) aplinkos išsaugojimu. Tuo rūpinasi aplinkos apsauga. Ji apima visą kompleksą tarptautinių, valstybinių ir visuomeninių priemonių, kuriomis siekiama išsaugoti na¬tūralius ekologinius ryšius, išvengti žalingų gamybos procesų ar žmonių veiklos pasek¬mių arba maksimaliai jas sumažinti. Aplin¬kos apsauga kaip mokslas yra dviejų moks¬lo grupių sandūroje — gamtos ir ekonominiu-socialinių. Tik kompleksinis ekonominių, teisinių, techninių, biologinių priemonių darbo, tiek ir kapitalo sąnaudų. Dažniau¬siai nei privačios firmos, nei valstybinės įmo¬nės nėra tuo suinteresuotos. Todėl efektyvi aplinkos apsauga turi būti valstybės regu¬liuojama. Valstybė turi nustatyti išmetamų teršalų kiekybines be
ei kokybines ribas, su¬kurti efektyvią gamtosaugos teisinę bazę, lai¬kytis racionalios ekonominės politikos.
Šiuolaikinis visuomenės raidos lygis dar nepajėgus visiškai išvengti gamtai daromos žalos. Pagal savo išgales galime tik mažinti šią žalą, stengtis, kad ji mažėtų.
Kad ir kokia būtų aplinkos apsaugos for¬ma bei metodai, jos išlaidos labiau ar ma¬žiau gula ant visos visuomenės pečių. Vie¬nu atveju visuomenė tai pajunta mokėdama mokesčius, išlaikydama aplinkos apsaugos tarnybas, finansuodama specialias gamtosau¬gos programas. Kitu atveju, kai aplinkos ap¬saugos išlaidas dengia firmų savininkai, vi¬suomenė tai pajunta kaip vartotoja, pirkdama brangesnes prekes. Trečiu atveju, nesvarbu, kas finansuotų gamtosaugos pro¬gramas — firmos ar valstybė — šių lėšų negalima panaudoti alternatyviems tikslams: gamybai plėtoti, socialinėms reikmėms ten¬kinti. Todėl visuomenė patiria nuostolius tiek dabar, tiek ir ateityje.
Pasirenkant aplinkos apsaugos formas, orientuojamasi į pigiausius ir efektyviausius būdus taršos sukeltai žalai mažinti. Negali¬ma visiškai atsisakyti gamybos plėtojimo, nes tuo būtų tik stabilizuojamas esamas už¬terštumo lygis, bet nesumažinamas pats už¬terštumo mastas. Negalima pamiršti ir to, kad aplinkos apsaugai skirtas lėšas dažnai galima efektyviai panaudoti ir netiesiogiai. Pavyzdžiui, stengiantis šiek tiek sumažinti nepavojingų dūmų kiekį, kurį gali absor¬buoti pati gamta, tikslinga apsvarstyti in¬frastruktūros objektų — poilsio parkų, au¬tomobilių kelių plėtojimo variantus. Jų naudojimas gali garantuoti racionalų gamtos išteklių naudojimą dabar ir ateityje.

2. APLINKOS APSAUGOS POLITIKA

Egzistuoja daug įvairių būdų bei me

etodų, kuriais galima efektyviai spręsti aplinkos apsaugos problemas. Tarp jų išskiriama:
— išorinių efektų sprendimas rinkos metodais;
— administracinės ir teisinės priemonės;
— ekonominiai aplinkos apsaugos metodai.
Panagrinėkime juos kiekvieną atskirai.
l. Rinkos metodų taikymas aplinkos apsaugai.
1960 m. Ronaldas Kouzas (Couse) paskelbė teoremą, pagal kurią vien rinkos metodais, be valstybės įsikišimo, išorinių efektų problemos sprendžiamos šiais atvejais, kai:
a) yra tiksliai nustatytos nuosavybės teisės;
b) jie susiję su palyginti nedideliu žmonių skaičiumi;
c) paties sandorio vertė yra santykinai maža.
Tokiomis aplinkybėmis valstybės vaid¬muo apsiriboja atskirų asmenų ar grupių skatinimu priimti visoms šalims naudingus kompromisinius sprendimus. Sakykime, gra¬žaus ežero pakrantėje įrengtas kempingas, o šalia esančio sklypo savininkas nutarė steig¬ti akmens skaldyklą. Be abejo, nukentės gamtovaizdis, triukšmas ir dulkės atbaidys kempingo lankytojus. Ar privalo valstybė spręsti kilusį ginčą tarp kempingo ir skal¬dyklos savininkų? Pagal Kouzo teoremą, abu savininkai savo ginčą gali spręsti be valsty¬bės pagalbos. Jeigu bent viena iš ginčo pu¬sių turi ginčijamo objekto nuosavybės teisę, tai abi pusės turi pakankamai paskatų su¬daryti kompromisinį sandorį. Kempingo sa¬vininkas suinteresuotas išsaugoti lankytojus ir savo pajamas. Todėl jis bus linkęs arba nupirkti gretimą sklypą, arba mokėti rentą, arba galų gale pasiūlyti kaimynui jungtis ir drauge plėtoti bendrą verslą. Akmens skal¬dyklos savininką domina užmokestis, kurį jis gali gauti iš kempingo savininko vien už tai, kad nesteigs įmonės, o panaudos savo kapitalą kitokioje veikloje. Nėra abejonės, kad abu savininkai turi puikias galimybes susitarti. Gavęs iš kempingo savininko dar tik laukiamam pelnui prilygstančią kompen¬saciją, akmens skaldyklos savininkas netu¬rės priežasčių, trukdančių jam atsižvelgti į kaimyno interesus. Tuo labiau, kad jau šian¬dien gauta kompensancija padidinęs savo kapitalą, jis turi geras galimybes kitokiam verslui plėtoti.
VšĮ „Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas” aplinkos apsaugos vizija – nuolat mažinti neigiamą įmonės veiklos poveikį aplinkai.
Aukščiausia vadovybė prisiima atsakomybę už bendrovės veiklos daromą poveikį aplinkai ir įsipareigoja:
– Vykdyti veiklą, laikantis atitinkamų aplinkos apsaugos įstatymų ir normatyvinių dokumentų, kurie galioja Lietuvos Respublikoje.
– Sukurti ir prižiūrėti aplinkos apsaugos vadybos sistemą, užtikrinančią LST EN ISO 14001 reikalavimų vykdymą.
– Siekti nuolatinio aplinkos apsaugos būklės gerinimo.
– Formuoti darbuotojams tikslus ir uždavinius aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimui.
– Ugdyti darbuotojų atsakomybę už švarią aplinką.

2.1. Administracinės ir teisinės aplinkos apsaugos priemonės

Administracinės ir teisinės aplinkos ap¬saugos priemonės — tai visuma teisės aktų, nustatančių oro, vandens, triukšmo ir kitus standartus. Jais remiantis yra parengiami at¬skirų įrenginių, technologijų, įmonių, taip pat valymo įrenginių techniniai normaty¬vai, reguliuojantys didžiausią išmetamų į ap¬linką teršalų kiekį. Mažiausiai užterštuose rajonuose, pavyzdžiui, saugomose teritori¬jose, paprastai įvedami griežtesni teršimo normų apribojimai, veikiantys tik tame ra¬jone. Geriausias administracinių priemonių pavyzdys yra automobilių išmetamų dujų ir švino kiekio benzine normavimus.
Skirtingai nuo daugelio kitų įstatyminių aktų, priimamų orientuojantis į vyriausybės vykdomą socialinę ir ekonominę politiką, pavyzdžiui, minimalaus darbo užmokesčio, skurdo ribos reglamentavimas, aplinkos ap¬saugą reguliuojantys norminiai teisės aktai daugiau grindžiami mokslo žiniomis ir kon¬krečiais apskaičiavimais. Tačiau mokslas taip pat yra atsinaujinanti, pasipildanti žinių sis¬tema. Todėl vis nauji mokslo laimėjimai nuolat transformuoja aplinkos apsaugos įsta¬tymų bazę: vieni aktai panaikinami, kiti pa¬tikslinami, treti naujai leidžiami. Problemiš¬ka čia tik tai, kad, priimant norminius aktus, empirinių žinių dažnai nepakanka. Pavyz¬džiui, kai neturima vietovės hidrologinio že¬mėlapio, kartais sunku nustatyti konkrečios ūkinės veiklos įtaką ekologijai.
Šiandien neabejojama administracinių priemonių būtinumu. Tačiau taip pat ne¬abejojama, kad ši sistema turi ir rimtų trū¬kumų. Pirma, ji efektyviai veikia tik tada, kai valdžios organai vykdo griežtą administ¬racinių priemonių įgyvendinimo politiką ir baudomis kontroliuoja nustatytų normų lai¬kymąsi. Tam reikalingas didelis ir brangus, plačius įgaliojimus turintis kontrolės apara tas. Jis privalo turėti modernią materialią techninę bazę: autotransportą, laivus, kil¬nojamas laboratorijas ir kt. Jei viso šito vi¬suomenė negali užtikrinti, administracinės priemonės gali tapti formaliomis, skatinan¬čiomis korupciją bei biurokratiją. Antra, ne-sąlygiškai šias priemones įgyvendinant, daž¬nai neatsižvelgiama į realias ekonomines galimybes ir dėl to lėtinami šalies ekonomi¬nio augimo tempai. Įstatyminiai aktai yra nelankstūs, jie neįvertina įgyvendinamų prie¬monių rentabilumo laipsnio. Be to, įstaty¬mais numačius įgyvendinti konkrečius ter¬šalų valymo būdus, panaikinamos paskatos ieškoti naujų, pigesnių metodų. Neatsižvel¬giama į tai, kad atskiros įmonės pastatytos skirtingu laiku ir todėl objektyviai ne visos gali įgyvendinti reikalaujamas priemones. Taigi pati problemos įvairovė rodo, kad, siekiant didinti aplinkos apsaugai naudoja¬mų lėšų efektyvumą, administracinį „spau¬dimą” reikia kuo plačiau derinti su ekono¬miniais metodais.

2.2. Ekonominiai aplinkos apsaugos metodai

Skirtingai nuo administracinės kon¬trolės, ekonominiai aplinkos apsaugos metodai materialiai suinteresuoja teršė¬ją mažinti išmetamų teršalų kiekį. Kuo daugiau firma sumažina taršą, tuo ma¬žiau ji moka mokesčių, tuo labiau pa¬didina savo pajamas. Šių metodų pra¬našumas pasireiškia ir tuo, kad jie nesiremia prievartos aparatu. Firmos, ži¬nodamos, kad už taršą reikia mokėti, turi didesnę pasirinkimo laisvę. Ji grin¬džiama pagrindiniais rinkos elementais ir konkrečiais ekonominiais skaičiavimais.
Veikiant administracinei sistemai, taršos mažinimo normatyvas arba visiems teršė¬jams būna vienodas, arba atsižvelgiama j ter¬šalų specifiką ir gamybos apimtį. Šiais atve¬jais sunku išvengti subjektyvumo, nes sprendimus paprastai priima konkretūs ap¬linkos apsaugos darbuotojai. Todėl šie sprendimai ir visuomenės požiūriu dažnai nėra racionaliausi. Panagrinėkime konkretų pavyzdį.
Sakykime, kad dvi greta esančios gamyk¬los — A ir B — per mėnesį į atmosferą išmeta po 3000 tonų vienodų teršalų. Ta¬čiau gamyklai A vienos tonos teršalų išvaly¬mas kainuoja 10 centų, o B — 40 centų. Priėmus administracinį sprendimą 50 proc. sumažinti taršą, abi gamyklos tai įgyven¬dins skirtingomis sąnaudomis. A gamyklai tai kainuos 150, o B — 600 litų.
Visai kita padėtis susiklosto įvedus 30 centų mokestį už vieną išmetamų teršalų toną. Gamyklai A yra daug pigiau išvalyti visus savo teršalus po 10 centų už toną, negu mokėti mokesčius po 30 centų. B ga¬mykloje nebus priima jokių taršą mažinan¬čių sprendimų, nes jai labiau apsimoka mo¬kėti 30 centų mokesčius, nei užsiimti valymo darbais po 40 centų. Vadinasi, ben¬dras išmetamų į atmosferą teršalų kiekis liks toks pat, kaip ir priėmus administracinį sprendimą — 3000 tonų. Tačiau, visuo¬menės požiūriu, bendri valymo darbai bus atlikti pigiau, iš viso už 300 litų (3000 x 0,1) = 300. Be to, B gamyklai sumokėjus mokesčių 900 litų (3000 x 0,3), visuomenė juos galės nukreipti sau naudingiausia lin¬kme.
Iš ekonominių aplinkos apsaugos meto¬dų aptarsime šiuos:
1) tiesioginis teršėjų apmokestinimas;
2) ekologinės licencijos;
3) subsidijos už taršos mažinimą.

2.3. Tiesioginis teršėjų apmokestinimas

Ką tik mūsų išnagrinėtas A ir B ga¬myklų pavyzdys yra tipinė tiesioginio ter¬šėjų apmokestinimo forma. Jos esmė ta, kad kiekviena pelno siekianti įmonė su¬lygina teršalų valymo ribines išlaidas su mokesčiais už taršą.
Sakykime, kad vyriausybė nustato tar¬šos mokestį T, už kiekvieną į aplinką iš¬mestą teršalų vienetą Q. Firma iš karto susiorientuoja ir mažina teršalų išmetimą nuo Q1 iki Q2 lygio, kuriam esant teršalų valymo ribinės išlaidos MC lygios taršos mokesčiui. Į dešinę pusė nuo Q2 teršalų valymo išlaidos yra didesnės negu mo¬kestis. Todėl firma už šią dalį sumoka mokesčius ir toliau teršia aplinką, tik ma¬žiau.
Taikant teršimo mokesčius, įmonės sa¬varankiškai priima sprendimus, kiek ter¬šalų joms valyti, o už kiek mokėti mo¬kesčius. Jeigu mokesčiai gana sparčiai didėja ir yra trumpalaikiai (galioja 1—3 metus), tai jie kartu skatina naujų, piges¬nių teršalų valymo bei „švaresnių” gamy¬bos technologijų kūrimą.
Paprastai problemiškas būna pats mokesčio dydis. Nežinodami įmonių fi¬nansinių išgalių ir išlaidų aplinkos ap¬saugai, gamtosaugos institucijos gali tik apytikriai numatyti būsimą mokesčių sąlygotą efektą. Todėl paprastai opti¬malus mokesčių dydis nustatomas per ilgesnį laikotarpį, naudojantis praktiniu patyrimu. Geriausių rezultatų pasiekia¬ma tada, kai mokestis didinamas laips¬niškai iki tokio lygio, kol taršos maži¬nimo tempai neatitinka normatyvinių reikalavimų.

2.4. Subsidijos už taršos mažinimą

Vienas iš ekonominių metodų aplinkai saugoti yra valstybinės subsidijos. Jos gali būti teikiamos šiomis formomis:
1. Taršą kontroliuojančių ir ją mažinančių įrenginių finansavimas.
2. Atlyginimas už taršos mažinimą arba nedidinimą, pavyzdžiui, už tam tikro lygio „nešvarios” gamybos stabilizavimą.
Kartais subsidijos teršėjams gali būti tiek pat efektyvios, kaip ir tiesioginis teršėjų apmokestinimas. Tuo labiau, kad subsidijas valymo ir kontrolės įrenginiams statyti galima skirti ne tiesiogiai, o mažinant privalomuosius teršėjų mokesčius arba ir visai nuo jų atleidžiant (pvz., nuo pelno mokesčio). Tuo tarpu be subsidijų taršos mažinimo išlaidų našta kai kuriems gamintojams būtų per didelė ir jie būtų priversti mažinti gamybą bei darbo jėgos panaudojimą. Dėl to didėtų nedarbas, sulėtėtų ekonominio augimo tempai.
Nors šie argumentai yra gana svarūs, teršėjų subsidijavimas nesusilaukia plataus pritarimo. Subsidijos akivaizdžiai parodo, kad tarsi gamyba palaikoma mokesčių mokėtojų sąskaita, kad teršėjai gauna transferines pajamas. Svarbus teršėjų subsidijavimo padarinys yra tai, kad kapitalas ir darbas išstumiami iš tų ūkio sferų, kur jų panaudojimas gali būti gerokai efektyvesnis. Be to, subsidijos kartais gali duoti visiškai priešingą rezultatą ir ne tik nesumažinti šalyje taršios gamybos apimties, bet dargi ją padi¬dinti. Kodėl? Todėl, kad subsidijos skatina vis naujus verslininkus pradėti panašią ga¬mybą.
Ar verta palaikyti tarsią gamybą „dirbti¬niu kvėpavimu”? Kad ekologiškai pažangios technologijos galėtų užtektinai sparčiai plės¬tis, paprastai reikia, kad kitoms būtų ne¬trukdoma žlugti. Taip jos išlaisvina darbą ir kapitalą pažangesnei gamybai. Sveikai gam¬tos aplinkai naudinga, kad taršos technolo¬gijos sunyktų, o pažangios — plėtotųsi. Pir¬masis procesas yra būtina antrojo sąlyga.
Išsivysčiusių šalių patyrimas rodo, kad, palaikant aktyvią ir nuoseklią ekonomi¬nių aplinkos apsaugos metodų įgyvendi¬nimo politiką, jų duodamas efektas yra gana didelis. JAV aplinkos apsaugos agen¬tūros duomenimis, ekonominių metodų panaudojimas vien tik oro kontrolės sri¬tyje leido 1979-1988 metais sutaupyti daugiau kaip 4 mlrd. dolerių. Tačiau, ne¬paisant šių įspūdingų skaičių, daugelyje šalių ekologinės problemos vis dėlto spren¬džiamos sunkiai. Rinkos metodai efekty¬viai veikia tik tada, kai yra tiksliai nusta¬tytos nuosavybės teisės, o dalykišku ekologiniu sprendimu suinteresuota ne¬daug žmonių. Tuo tarpu vyriausybinės ap¬linkos apsaugos programos labai dažnai lieka neįgyvendintos ir dėl finansinių re¬sursų stygiaus ir dėl įvairių biurokratinių vingrybių. Vis dėlto atskirų įmonių, vy¬riausybinių institucijų aplaidumas ar net¬gi nesąžiningumas aplinkos apsaugos sri¬tyje dabar jau retai lieka nepastebėtas ir nuslėptas nuo visuomenės. Tai teikia vil¬čių, kad galiausiai bus panaudotas platus administracinių ir ekonominių priemonių spektras, reguliuojant aplinką teršiančių ūkio subjektų veiklą.

3. PAGRINDINIAI APLINKOSAUGOS MECHANIZMO FORMAVIMO POSTULATAI

Pasirenkant pagrindines aplinkosauginės veiklos gaires, reikia įvertinti aibę kriterijų:
1) išlaidų optimizavimą (norima aplinkos kokybė turi būti pasiekta su minimaliomis finansinėmis, medžiaginėmis, darbo bei laiko išlaidomis);
2) informacinio aprūpinimo lygį (būtina gerai žinoti, kokios informacijos mums prireiks, bei numatyti racionalius būdus jai gauti);
3) žmogiškąjį veiksnį (visada reikia atsižvelgti į žmonių, organizacijų bei viešųjų grupių požiūri i vieną ar kitą siūlomą aplinkosauginės politikos vykdymo instrumentą).
Taip pat pasirenkant ekonominius instrumentus tam, kad būtų pasiekti vieni ar kiti aplinkosauginiai bei ekonominiai tikslai, reikėtų vadovautis ir šiais kriterijais:
a) suderinamumo (svarbu, ar tikslai bei priemonės neprieštarauja vieni kitiems, ar naujai siūlomos priemonės dera su kitomis jau naudojamomis ekonominėmis bei administracinėmis priemonėmis);
b) taršos šaltinių prigimties įvertinimo (čia svarbu, išsklaidyti ar taškiniai taršos šaltiniai, ar daug yra šaltinių, analizuojamos galimybės įgyvendinti taršos monitoringą);
c) organizacinių struktūrų buvimo (reikšminga, kokia aplinkosaugos sistema yra sukurta). Kaip rodo daugelio šalių patirtis, pasirenkant ekonominius instrumentus, svarbu atsižvelgti ir į bendrą politinį kontekstą bei šalies tradicijas. Norint vykdyti tikrai veiksmingą aplinkosaugine politiką, reikia laikytis ir sprendimų priėmimo decentralizavimo principo,
Kokią gi vietą aplinkosaugos mechanizme turėtų užimti ekonominiai metodai? Prieš bandant bent bendrais bruožais atsakyti į šį klausimą, reikėtų pažymėti, kad dėl pačių gamtosauginiu problemų nevienalytiškumo bei galimo ekonominio poveikio, organizacinių struktūrų, ekonominiu instrumentu įvairovės tobulinant aplinkosaugos mechanizmą reikia ištirti įvairius variantus. Grynai teoriniuose tyrimuose visada yra siekiama loginio darnumo, aiškumo, paprastumo. Bet tuo pat metu čia slypi pavojus nukrypti į vienpusiškumą, vienintelio teisingo, idealaus atsisakymo, universalaus sprendimo kriterijaus paiešką. O iš bendrosios sistemų teorijos gerai žinoma, kad neįvairovė galų gale stabdo pažangą. Todėl ir ekonomistų siūlomi neretai paprasti ir elegantiški ekonominiai gamtosaugos svertai, matyt, negali būti grynai įdiegti, o pats aplinkosaugos mechanizmo tobulinimas turėtų apimti daugelio gamtosauginiu strategijų variantų analizę. Fundamentalią klaidą darytume ir mėgindami supriešinti rinkos ekonomikos bei administracinius ekologiniu problemų sprendimo metodus, nes abu – rinka ir reguliavimas – nėra niekas daugiau kaip žmonių nustatytų taisyklių, nulemiančių mūsų elgesį, rinkinys. Be to, ir patį aplinkosauginės politikos veiksmingumą neįmanoma apriboti kažkokiu vienu piniginiu matu. Neekonominiai viešosios politikos tikslai dažniausiai nepaklūsta piniginiams Įvertinimams, o be to, ir vien rinkos metodais paremta politika negali būti veiksminga visais atvejais (ar net apskritai siekiant veiksmingumo).
Pagrindžiant vienų ar kitų ekonominių instrumentu taikymą aplinkosaugoje reikia įvertinti ir tas tendencijas, kurios išryškėjo Europos Sąjungos šalyse paskutiniais dešimtmečiais:
gyvenimą tiek finansiniu, tiek reguliavimo būdais;
2) siekiama integruoti visas politikas: ekonominę, aplinkosauginę, socialinę;
3) laipsniškai pereinama nuo „gydomosios” prie prevencinės aplinkosauginės politikos, stengiantis užkirsti kelią pačiai taršos kilimo galimybei.
ES šalių aplinkosaugos ekonominiame mechanizme vis labiau įsigali „ Teršėjas moka” ar „3P” principas (angį. PolIuter Pay Principle), apie kurį pirmą kartą prabilta dar 1972 m.. Šiuo atveju laikomasi principo, kad kiekvienas turi teisę į švarią aplinką, ir tas, kuris ją teršia, privalo už tai mokėti. (Nenorėdamos deformuoti tarptautinės prekybos netiesiogiai teikdamos subsidijas gamintojams – teršėjams, ES bei OECD šalys susitarė, kad teršėjai turi apmokėti teršalų valymo išlaidas, t. y. šios išlaidos turi tapti įmonėms – teršėjoms vidinėmis.) Paminėtina, kad, Teršėjas moka” principas pastaruoju metu traktuojamas plačiau – kaip „Prevencinis teršėjas moka” ar „4P” principas (angį. Precauntionary Polluter Pay Principle). Šiuo atveju yra įvedama speciali lanksti apsidraudžiančių obligacijų sistema, kurioje numatyta, kad potencialiam teršėjui pinigai grąžinami bei išmokamos palūkanos tik tada, jeigu jis realiai išvengia taršos. Kartu taip skatinamas ne taršos valymas, o prevencinių priemonių (ekologiškai saugių technologijų) diegimas.
Be to, visai galimas ir alternatyvus variantas, kai nukentėjusysis moka teršėjui, kad šis sumažintų taršą. Nors iš pirmo žvilgsnio tai akivaizdžiai prieštarauja „3P” principui. Bet ir šis požiūris turi ekonominės racijos. „Nukentėjusysis moka” ar VPP principas (angį. Victim Pay Principle) gali būti sėkmingai panaudoti turtingose šalyse, siekiant mažinti savo šalių patiriamą ekologinę žalą dėl aplinkos taršos, gausios kitose šalyse, iš kur ši tarša kyla ir toli išplinta. Juk dažniau pigiau panaikinti pradinį teršimo židinį, negu kovoti su tolimesnėmis pasekmėmis savo šalies teritorijoje. Šiuo atveju piniginiams sandėriams tarp šalių turi būti išlaikyta sąlyga: ribinė nauda, kurią dėl taršos sumažinimo gauna patirianti nuostoliu šalis, turi būti lygi ribiniams kaštams, kuriuos išleidžia taršai mažinti aplinką teršianti šalis.

4. STRATEGINIS PLANAVIMAS IR APLINKOSAUGOS RAIDA

Bet kurios šalies kraštovaizdis yra joje vykstančių socialinių-ekonominių bei ekologinių procesų teritorinės raiškos atspindys. Jo geografinė struktūra ir architektūrinė išraiška, jo funkcinė bei ekologinė kokybė yra neatsiejamos nuo visos šalies raidos, pirmiausia nuo valstybėje priimtų ar įsigalėjusių politinių bei teisinių žemėnaudos ir aplinkosaugos nuostatų. Ne išimtis šiuo požiūriu yra ir Lietuvos kraštovaizdis, kurio formavimo, naudojimo ir apsaugos ateitis glaudžiai siejasi su visos mūsų šalies raidos ypatumais. Pastarajame dešimtmetyje vykstant Lietuvoje ypač spartiems socialiniams-ekonominiams pokyčiams mūsų Tautos namų – kraštovaizdžio – likimą ėmė lemti politinės konjunktūros vingiai ir sukuriamos vienokios ar kitokios krašto tvarkymo prielaidos.
Strateginis planavimas
XX a. pabaigoje vienu iš būdingų šimtmečio bruožu tapo plėtojimas strateginio planavimo, numatančio bei prognozuojančio valstybių, jų regionų bei makroregioninių teritorinių darinių ateitį, juose vykstančių ar galinčių vykti procesų kryptis bei tikėtiną pobūdį. Bene svarbiausiu strateginiu teritorinio planavimo dokumentu mūsų šalyje tenka laikyti 1997 metais UAB “Urbanistika” suburtos planavimo specialistų grupės pradėtą rengti Lietuvos generalinį (bendrąjį) planą. Nors šis dokumentas iki šiol dar nėra pilnai užbaigtas, tačiau jo preliminariniuose rezultatuose jau yra pateikta bendro šalies politinio konteksto vystymosi ir su tuo susijusios aplinkosaugos (įvertinant kraštovaizdžio tvarkymo tendencijas) raidos prognozės.
Trys šalies vystymosi scenarijai
Aplinkosaugos raidos strateginių vizijų formavimas neišvengiamai susiduria su šių visos šalies vystymosi scenarijų problema, nes kiekvienos tikslų sistemos realizavimas priklauso nuo tam tikrų konjunktūrinės situacijos sąlygų tiek šalies viduje, tiek ir jos išorėje. Tradicinė strateginio planavimo metodologija scenarijus formuoja pagal išorinių veiksnių įtakos alternatyvas, paprastai naudodama pesimistinio ir optimistinio raidos varianto sąvokas. Kartais bandoma teikti keletą konkrečiau nusakomų bei populistiškai įvardinamų raidos pobūdžio versijų, įvertinančių ne tik išorines bet ir vidines sąlygas bei galimus jų dinamikos ypatumus. Lietuvos generaliniame plane buvo formuojami ir vertinami trys pagrindiniai šalies vystymosi tendencijų scenarijai: 1) optimalios plėtros (optimistinis, tikslinis), 2) minimalios plėtros (pesimistinis) ir 3) neprognozuojamos plėtros (anarchistinis). Skirtingų šalies raidos scenarijų kontekste gali būti tikėtinos atitinkamai skirtingos Lietuvos aplinkosaugos būklės bei jos kraštovaizdžio ateities prognozės. Jas galima formuluoti ir pateikti šiuo būdu:
1 scenarijus – OPTIMISTINIS. Sutartinis devizas: “Kaip gražu miške.”
Valstybės raidos kontekstas
1. Užtikrinamos būtinosios nacionalinės bei užsienio investicijos;
2. Pastovus ir žymus (iki 5-7% kasmet) BVP augimas;
3. Spartus technologinis ūkio pertvarkymas;
4. Vyksta sparti teritorinė ūkio diferenciacija bei specializacija;
5. Sėkmingai įsijungiama į tarptautinę rinką;
6. Rytinis šalies užnugaris (hinterlandas) daugiau ar mažiau stabilus;
7. Palankiomis sąlygomis vyksta integracija į Europos Sąjungą;
8. Sėkmingai sprendžiama energetikos problema;
9. Šalyje įtvirtinama subalansuoto vystymo koncepcija.
Aplinkosaugos raida stabilizavimo ir stiprinimo keliu
1. Įgyvendinami valstybinėse aplinkosaugos strategijose numatyti veiksmų planai;
2. Valstybės biudžete aplinkos reikalams skiriamų lėšų dalis palaipsniui didinama ir 2020 m. pasiekia 7-8%;
3. Didėja tarptautinių investicijų aplinkosaugoje panaudojimo efektyvumas;
4. Pasiekiamas balansas tarp investicijų į aplinkos kokybės apsaugą ir teritorinę gamtosaugą;
5. Prioritetinėmis aplinkosaugos kryptimis išlieka:
a) gamybos technologijų ekologizavimas,
b) atliekų surinkimas ir perdirbimas,
c) kraštovaizdžio vertybių ir jo įvairovės išsaugojimas;
6. Nuosekliai plėtojamas ir stiprinamas ekologinis švietimas ir planuojamo laikotarpio pabaigoje beveik pasiekiamas devintojo dešimtmečio pabaigoje buvęs visuomenės ekologinio sąmoningumo lygis;
7. Iš esmės baigiama spręsti nuotekų valymo problema, Nemunas ir Neris atgauna švarių upių statusą;
8. Realizuojami jūrinės aplinkos apsaugos europiniai standartai;
9. Iki 2010 m. stabilizuojamas dabartinis bendras taršos lygis ir prasideda nuoseklus aplinkos užterštumo būklės gerinimas, įskaitant autotransporto cheminės bei akustinės taršos mažinimą miestuose;
10. Pertvarkoma šalies energetika laikotarpio pabaigoje projektuojant bei sparčiai plėtojant alternatyvių energijos šaltinių, pirmiausia geotermikos, naudojimą;
11. Atsigaunantis žemės ūkis pasuka ekologiškai mažiau agresyvių agrotechnologijų keliu;
12. Sparčiai apmiškinamos žemės ūkiui netinkamos arba mažai tinkamos žemės, stiprinamas gamtinis karkasas agrarinėse teritorijose, užtikrinant pastarųjų zonų pilnavertiškumą;
13. Bendras šalies miškingumas nuosekliai didinamas ir 2020 m. pasiekia 38-40% viso jos ploto, miškų ūkis pertvarkomas biologinės įvairovės išsaugojimo principais;
14. Baigiama formuoti saugomų teritorijų sistema, sukuriant biosferos monitoringo bei rekuperacinių teritorijų tinklus, sutvarkant apsauginių zonų grandis bei papildant draustinių (ypač biologinio profilio) ir valstybinių parkų tinklus trūkstamais elementais;
15. Bendras ypač saugomų teritorijų tinklas 2020 m. pasiekia 15 – 16% šalies teritorijos;
16. Stiprinamas ir plėtojamas tiek strateginis (vadybinis), tiek teritorinis aplinkosauginis planavimas, pastarajame įtvirtinamas kraštovaizdžio planavimo prioritetas;
17. Sukuriama ir įteisinama vieninga kraštotvarkinių reglamentų sistema;
18. Teritorinė aplinkosauga tampa pilnaverte bendrųjų planų dalimi, užtikrinančia teritorijų subalansuoto vystymo projektų sudarymą bei įgyvendinimą.
2 scenarijus – PESIMISTINIS. Sutartinis devizas: “Liūdna, oi, liūdna.”
Valstybės raidos kontekstas
1. Vystymas remiasi daugiausiai vietiniais ištekliais;
2. BVP augimas lėtas ir nepakankamas
3. Ūkio ekologinis reguliavimas silpnas ir neefektyvus;
4. Ūkio teritorinė diferenciacija ribota;
5. Šalies išėjimas į užsienio rinkas ribotas;
6. Rytinis šalies užnugaris (hinterlandas) nepakankamai stabilus;
7. Integracija į Europos Sąjungą vyksta nepalankiomis sąlygomis;
8. Grįžtama prie šiluminės energetikos prioriteto;
9. Konstruktyvių sprendimų deficitas;
10. Stiprėja biurokratizmas ir korupcija.
Aplinkosaugos raida vegetavimo ir palaikymo keliu
1. Aplinkosauga bando prisitaikyti prie ekstensyvaus šalies vystymosi ir apsiriboja tik būtiniausiais minimaliais reikalavimais, pirmiausia susijusiais su tiesioginės grėsmės žmonių sveikatai išvengimu;
2. Socialinės bei ekonominės pažangos nepakankamumas palaiko žemą ekologinę sąmonę ir formuoja nepalankias sąlygas visos Tautos ekologiniams interesams ginti;
3. Dėl nepakankamo dėmesio valstybės biudžete ir lėšų stokos realiai įgyvendinama tik 30-40% valstybinėse aplinkosauginėse strategijose numatytų priemonių;
4. Atsigaunantis ūkis dėl nepakankamų investicijų neužtikrina technologijų ekologizavimo ir palaipsniui pradeda vėl didėti bendras aplinkos užterštumas, ypač atmosferos, nes šalis pasuka šiluminės energetikos plėtojimo keliu;
5. Vis labiau sudėtingėja ir pasilieka neišspręsta atliekų problema;
6. Miestuose dėl tolesnės pasenusio neekologiško transporto invazijos formuojasi kritinė ekologinė situacija;
7. Ypač sunki padėtis klostosi teritorinėje aplinkosaugoje, kurios interesai – kraštovaizdžio vertybių ir įvairovės išsaugojimas – išlieka sunkiai suprantami ir praktinėje kraštotvarkoje yra nepakankamai vertinami;
8. Teritorinė ūkio plėtra darosi vis sunkiau ekologiškai reguliuojama, vyksta tolesnė gamtinio karkaso agrarinėse bei urbanizuotose zonose bei saugomų teritorijų gamtinio kraštovaizdžio degradacija;
9. Reiškiasi gamtinių išteklių, ypač miškų, neracionalaus naudojimo tendencijos;
10. Saugomų teritorijų tinklas beveik nesikeičia;
11. Strateginis bei teritorinis planavimas vyksta vangiai, mažai kreipiama dėmesio į parengtų planų įgyvendinimą, aiškus prioritetas teikiamas tik detaliems planams;
12. Valstybinių aplinkosaugos institucijų bei visuomeninių organizacijų pastangos pakeisti padėtį lieka neefektyvios, ekologinis švietimas – nepopuliarus;
13. Apskritai, aplinkosauga tik vegetuoja, stengdamasi bent jau išlaikyti turėtas pozicijas, tačiau tai pasiekti sekasi sunkiai.
3 scenarijus – ANARCHISTINIS. Sutartinis devizas: “Ant kalno mūrai.”
Valstybės raidos kontekstas
1. Vystymas remiasi nevaržomos plėtros, t. y., laukinio kapitalizmo principais;
2. Subalansuota perspektyva pagrįstas valstybinis reguliavimas ignoruojamas;
3. Priimami neatsakingi populistiniai, technokratiniai arba partokratiniai sprendimai;
4. Šalies raidos integralumas ir koordinacija neužtikrinami;
5. Vyrauja žinybiniai bei grupiniai interesai;
6. Klesti politinė pseudodemokratinė ar pseudoliberalinė demagogija;
7. Politinė sistema suka klaninio diktato arba ūkinės anarchijos keliu;
8. Išorės sąlygos nenuspėjamos ir lemiamos įtakos šalyje nebeturi;
9. Aplinkosaugos interesai nepopuliarūs ir apeinami;
10. Šalyje viešpatauja biurokratija ir korupcija.
Aplinkosaugos raida degradavimo ir naikinimo keliu
1. Aplinkosauga Lietuvoje vis labiau tampa nepopuliaria ir neperspektyvia veiklos rūšimi, nes, šalyje įsivyravus grupiniams utilitariniams interesams, krašto tvarkymas vyksta nenuspėjamomis ir, praktiškai, nereguliuojamomis kryptimis;
2. Šiuo metu turima valstybinė aplinkosaugos sistema pradedama vertinti kaip stabdis “tikrajai” plėtrai ir vis labiau stiprėja šios sistemos demontažo arba padarymo neveiksnia tendencijos;
3. Valstybinės aplinkosaugos strategijos palaipsniui “dedamos į stalčių” ir jų veiksmų planų vykdymas dažniausiai tik imituojamas;
4. Prasideda avantiūristinių projektų (panašių į jau turimus orimulsijos, tilto į Kuršių neriją atvejus) rengimo, prastūmimo bei įgyvendinimo laikmetis, ekologinės tokių projektų pasekmės sunkiai prognozuojamos;
5. Ypač didėja ūkinės veiklos agresyvumas gamtinių vertybių atžvilgiu, išauga gamtinių išteklių trumparegiškas naudojimas;
6. Šalis suka ekologinės degradacijos keliu, prarandamos neįkainojamos kraštovaizdžio vertybės, pamirštami bendrieji Tautos interesai ir visuomeninių vertybių naikinimas tampa tiesiog krašto tvarkymo norma, nepaklūstanti jokioms racionalaus subalansuoto planavimo reikalavimams;
7. Po 10-15 metų tiesiog neišvengiamas ir saugomų teritorijų statuso keitimas, dalies šių teritorijų likvidavimas;
8. Šalyje įsiviešpatauja nuostatos, išreiškiamos šūkiais: “geriausia apsauga yra naudojimas”, “gera gamta yra tik užstatyta gamta” ir panašiai;
9. Vyksta valstybinių aplinkosaugos padalinių teisinis diskriminavimas, netgi ištirpdinimas į statybų ūkio bei urbanistikos institucinę struktūrą, o visa dabartinė aplinkosaugos sistema transformuojama į tik formaliai veikiantį, tačiau Europoje dar būtiną valstybės atributą;
10. Neišvengiama tokio laisvosios rinkos ir laukinio kapitalizmo įsivyravimo laikmečio pasekmė – dar vienos ekologinės krizės grėsmė, kurios pasekmės ypač kraštovaizdžio apsaugoje būtų tragiškos ir nepataisomos.
Kuriuo keliu sukame
Beje, gryna forma visos šios raidos versijos retai pasireiškia ir vargu ar reikšis ateityje, todėl galima realiai kalbėti tik apie vienos ar kitos raidos versijos vyravimą bei prioritetą. Suprantama, kad labiausiai pageidautini šalies kraštovaizdžio ateičiai yra pirmosios versijos požymiai bei jos prioritetas, o labiausiai nelauktina yra trečioji versija.
Apskritai, būtų galima pateikti šiuos skirtingų tipų šalims būdingus kraštovaizdžio formavimo raidos tendencijų komplekso tikimybinės struktūros tipus:
Visi aukščiau aprašyti šalies kraštovaizdžio ateities prognoziniai variantai yra daugiau ar mažiau tikėtini. Šis tikimybinis santykis tarp stabilizavimo, vegetavimo bei degradavimo versijų 1998 metų vertinimu buvo reiškiami santykiu 50%:30%:20% , kurio dinamika turėjo priklausyti nuo daugelio vidaus ir išorės konjunktūros sąlygų. Po naujųjų Seimo rinkimų esmingai pasikeitė politinė konjunktūra – naujoji dauguma ėmė atvirai atstovauti didžiojo verslo grupiniams bei individualiems interesams, bendrieji visuomenės interesai pradedami laikyti stabdžiu nevaldomai monopolinei plėtrai, reali aplinkosauginė politika aukščiausiuose valdžios ešelonuose iš esmės nebeatstovaujama. Tai sudaro prielaidas reikštis ir klestėti įvairioms antiekologinėms, antigamtosauginėms bei antikultūrinėms nuostatoms ir smarkiai padidina pačias blogiausias pasekmes galinčio atnešti anarchistinio neprognozuojamos ir nereguliuojamos raidos scenarijaus tendencijų tikimybę.
Galima pateikti tokį kraštovaizdžio tvarkymo raidos perspektyvų Lietuvoje prognozių palyginimą (ženklų reikšmės tos pačios kaip ankstesniame brėžinyje):
Artėjame prie “bananinių” šalių
Taigi, mūsų kraštovaizdžio ateities prognozė politinės konjunktūros kontekste smarkiai priartėjo prie “bananinėms” šalims būdingo raidos tipo. Pageidaujamo tikslinio aplinkosaugos raidos scenarijaus realizavimas šiomis sąlygomis susiduria su daugeliu probleminių sunkiai nuspėjamų situacijų ir tampa neįmanomu be esminio įsigalinčių čikagiškų laukinio kapitalizmo nuostatų pakeitimo šiuolaikiniais europiniais subalansuoto vystymo, paremto tausojančiu išteklių naudojimu ir aplinkosaugos prioritetu, principais. Ypač neramina padėtis besiklostanti Aplinkos ministerijoje, kur pastebimi požymiai, jog įsigali beatodairiškos urbanistinės plėtros, aplinkosaugos interesų ignoravimo, saugomų teritorijų sistemos demontažo ir panašios pražūtingos šalies kraštovaizdžio ateičiai tendencijos. Egzistuoja reali grėsmė, kad konservatorių užleistas ekologines sutemas Lietuvoje gali pakeisti ekologinė naktis.
Tokia padėtis tiesiog reikalauja, kad:
-LR Seimas ir Vyriausybė nustatytų subalansuoto vystymo koncepcijos reikalavimų vykdymo privalomumą mūsų šalyje, analogiškas nuostatas priimtų regionų (apskričių) bei savivaldybių valdymo institucijos;
-būtų iš esmės sustiprintas teisinės sistemos stabilumas bei sugriežtinta teisinė atsakomybė už aplinkosaugos įstatymų pažeidimus;
-būtų užtikrintas visų socialinės-ekonominės raidos bei kraštotvarkos planų ir projektų mokslinis pagristumas;
-būtų formuojama ir įtvirtinama nuostata, kad kraštovaizdis nėra paprastas rinkos objektas, o veiklos reguliavimu bei apribojimais sukuriama racionali jo struktūra yra nulemta bendraisiais Tautos prigimtiniais poreikiais;
-būtų imamasi aktyvių ir efektyvių priemonių dabar esančioms negatyvioms šalies ar jos regionų raidos tendencijoms pakeisti, parengiant vykdymo resursais pagrįstus veiklos planus;
-integracija į ES, kurios vystymo politikoje yra įtvirtinta subalansuoto vystymo doktrina, turi būti išnaudota sustiprinti optimistinio šalies raidos scenarijaus tikimybei;
-būtų užkirstas kelias šiuo metu ryškėjančioms ir stiprėjančioms naujalietuvių propaguojamoms laukinio kapitalizmo įtvirtinimo šalies raidoje tendencijoms.

5. PRAMONĖ – PAGRINDINIS ATLIEKŲ ŠALTINIS

Nors ekonomikos augimas užtikrina turtingesnio gyvenimo perspektyvą, tačiau jis turi savo kainą. Šią kainą sudaro: gamtiniai ištekliai, kurie sunaudojami gamyboje ir atliekos, kurios lieka po gamybos proceso ir vartojimo. Pastaraisiais metais nerimą kelia senkantys gamtiniai ištekliai ir didėjantis aplinkos užterštumas, besikaupiantys teršalai ir atliekos (pasaulyje kasmet susidaro 400 mln. t pavojingų atliekų). Apie 10% jų kerta valstybių sienas. Atliekų susidarymas ir tvarkymas – viena svarbiausių aplinkosaugos problemų, atsiradusių vos įsikūrus pirmosioms gyvenvietėms ir tapusi ypatingai aktuali mūsų šimtmetyje.
XX amžiuje pasaulis patyrė neregėtą pramonės ir ekonomikos augimą. Plačiai paplito sintetinės ir cheminės medžiagos: nailonas ir lavsanas, polietilenas, polivinilchloridas, polipropilenas ir polisterolas, pesticidai, įvairiausi farmacijos preparatai ir daugelis kitų nenatūralių produktų.
Gamtinės kilmės medžiagos savo apytakos procese yra biologiškai skaidomos ir gana greitai suyra. Skirtingai nuo jų, žmogaus sukurtos sintetinės medžiagos nesuirusios gamtoje lieka ilgam. Popierius sudūla per dvejus metus, konservų dėžutės – per 90, polietileno maišiukai, pakuotės – per 200, o stiklas – per 900 metų.
Visose Europos šalyse atliekų kiekiai nuolat didėja. Ypač išaugo pakavimo medžiagų iš popieriaus, kartono, stiklo, metalo, plastmasių naudojimas. Iš įvairių medžiagų derinių pagaminti sluoksniuoti gaminiai, tokie kaip tetrapakai, sukelia ne tik rūšiavimo, bet ir perdirbimo problemų.
Geriausia – surinkti ir perdirbti
Siekdami išvengti žmonijos ateities atliekų kalno papėdėje, turime imtis visų galimų, ekologinį ir ekonominį efektą duodančių priemonių atliekų kiekiui ir kenksmingam jų poveikiui žmonių sveikatai ir aplinkai mažinti.
Geriausias būdas tvarkyti atliekas yra antrinių žaliavų surinkimas ir perdirbimas. Tai sumažina atliekų kiekį ir duoda didelę sąvartynų ploto ekonomiją. Svarbiausia tai, kad antrinių žaliavų perdirbimas padeda taupyti šalies gamtinius ir energetinius išteklius, mažinti nutekamųjų vandenų ir atmosferos užterštumą (JAV vien metalų antrinis perdirbimas, neskaitant produkcijos vertės, sutaupo apie 55 mln. m3 naftos ir sumažina vandens ir oro taršą iki 70%).

6. ES APLINKOS APSAUGOS POLITIKA ĮMONĖMS

Visai nenuostabu, kad raidė “E” ant prekės dažnai gali asocijuotis ne tik su ekologiškai švariu produktu, bet ir su Europa. ES proekologinė politika pasaulio mastu įgauna vis didesnę ekonominę reikšmę. Taigi neatsitiktinai šiame numeryje ES aplinkosaugos politika, ES aplinkosaugos normos ir jų įgyvendinimo pasekmės verslui.
Europa skiria nemažai dėmesio aplinkos ir ekonominio efektyvumo darnai bei socialinio teisingumo principams – žmogaus sveikatos neturi žaloti ekonominė veikla, o už taršą, jos prevenciją, išvalymą ir naikinimą turi mokėti teršėjas, bet ne visuomenė. Paskaičiuota, kad mažiau kainuoja išvengti teršalų susidarymo, nei po pramoninių avarijų juos valyti.
ES aplinkosaugos politika ateina ir į Lietuvą. Dėl Aplinkos skyriaus susiderėjome praėjusių metų birželio mėn, o nuo to laiko ES proekologinė politika dar labiau pajudėjo į priekį.
Tenka pripažinti, kad aplinkosauga – brangi būtinybė. Per artimiausią dešimtmetį Lietuvoje į ją reikės investuoti apie 2 milijardus litų. Išskirtinis iššūkis laukia Lietuvos verslo – jam reikės persiorientuoti į minimalią žalą aplinkai darančias technologijas.
Bendraudami su užsienio partneriais neretai sulaukiame savotiškų patikimumo patikrinimų: ar įmonė laikosi aplinkosaugos principų, kontroliuoja gamybos procesus ir ar turi aplinkos apsaugos vadybos sistemas.
ES šalių įmonės jau senokai taiko nuostatą, kad gera aplinkosaugos vadyba yra neatskiriama verslo vadybos dalis. Taikant aplinkosauginius principus didėja ekonominis veiksmingumas, sudaromos aplinkai palankios sąlygos ir atsiranda naujo pobūdžio konkurencinis pranašumas tarptautinėse rinkose. Lietuvoje ši nuostata dar jauna, nors 20 Lietuvos įmonių jau gali pasigirti atitikties ISO 14 000 sertifikatais.

7. APLINKOS APSAUGĄ REGULIUOJANTYS ĮSTATYMMAI ĮSTATYMAI

7.1. Aplinkos apsaugos įstatymas

Pagrindinis aplinkos įstatymas yra aplinkos apsaugos įstatymas .Pagrindinės sąvokos:
1) aplinka – gamtoje funkcionuojanti tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršiaus ir gelmių, oro, vandens, dirvožemio, augalų, gyvūnų, organinių ir neorganinių medžiagų, antropogeninių komponentų) visuma bei juos vienijančios natūraliosios ir antropogeninės sistemos;
2) aplinkos apsauga – aplinkos saugojimas nuo fizinio, cheminio, biologinio bei kitokio neigiamo poveikio, atsirandančio naudojant gamtos išteklius;
3) gamtos ištekliai – gyvosios ar negyvosios gamtos elementai, kuriuos žmogus naudoja arba gali naudoti savo poreikiams;
4) ekosistema – funkcinė gyvųjų ir negyvųjų aplinkos elementų, kuriuos jungia tarpusavio ryšiai, medžiagų apykaitos bei energijos pasikeitimo procesai, sistema;
5) aplinkos apsaugos normatyvas – nustatyta tvarka įteisinta ūkinės ar kitos veiklos poveikio aplinkai leistinumo skaitmeninė ar loginė išraiška;
6) aplinkos apsaugos standartas – nustatyta tvarka parengtas ir patvirtintas normatyvinis dokumentas, kuriame nustatomos bendro ir daugkartinio naudojimo aplinkos apsaugos taisyklės, bendrieji principai ar charakteristikos;
7) aplinkos stebėsena (monitoringas) – sistemingas aplinkos bei jos elementų būklės ir kitimo stebėjimas, antropogeninio poveikio įvertinimas ir prognozė;
12) ūkinė veikla – ūkinė ir kitokia veikla, kuri turi įtakos aplinkai;
Įstatymo paskirtis
Šis įstatymas reguliuoja visuomeninius santykius aplinkosaugos srityje, nustato pagrindines juridinių bei fizinių asmenų teises ir pareigas išsaugant Lietuvos Respublikai būdingą biologinę įvairovę, ekologines sistemas bei kraštovaizdį, užtikrinant sveiką ir švarią aplinką, racionalų gamtos išteklių naudojimą Lietuvos Respublikoje, jos teritoriniuose vandenyse, kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje.
Šio įstatymo pagrindu priimami kiti gamtos išteklių naudojimą bei aplinkos apsaugą reglamentuojantys įstatymai ir norminiai aktai.
Aplinkos apsaugos objektas yra Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti aplinka ir Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantys gamtos ištekliai. (3 straipsnis)
Aplinkos apsauga Lietuvos Respublikoje yra visos valstybės bei kiekvieno jos gyventojo rūpestis ir pareiga.
Aplinkos apsaugos valdymo politika ir praktika turi nukreipti visuomeninius bei privačius interesus aplinkos kokybei gerinti, skatinti gamtos išteklių naudotojus ieškoti būdų ir priemonių, kaip išvengti arba sumažinti neigiamą poveikį aplinkai, bei ekologizuoti gamybą.
Gamtos ištekliai turi būti naudojami racionaliai ir kompleksiškai, atsižvelgiant į aplinkos išsaugojimo bei atkūrimo galimybes ir Lietuvos Respublikos gamtos bei ekonomikos ypatumus.
Aplinkos apsauga grindžiama visapusiška, teisinga ir laiku sukaupta informacija apie aplinką. (4 straipsnis)

Saugomos teritorijos yra:

1) išsaugančios – rezervatai, draustiniai bei saugomi kraštovaizdžio objektai;

2) apsaugančios – įvairios paskirties apsaugos zonos;

3) gamtos išteklius atkuriančios – saugomi gamtos išteklių sklypai;

4) kompleksinės paskirties – valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai, biosferos monitoringo teritorijos – biosferos rezervatai ir biosferos poligonai.

Gamtinio pobūdžio saugomas teritorijas ir kitas aplinkos apsaugos požiūriu svarbias bei pakankamai natūralias teritorijas, garantuojančias bendrą kraštovaizdžio stabilumą, į bendrą kraštotvarkos ekologinio kompensavimo zonų sistemą jungia gamtinis karkasas.

Saugomų teritorijų apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą jose reglamentuoja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas,kiti įstatymai ir teisės aktai. (12 straipsnis)
Ūkinės veiklos reguliavimas
Ūkinė veikla planuojama ir vykdoma remiantis šiuo ir kitais įstatymais, norminiais aktais, aplinkos monitoringo, valstybinės gamtos išteklių apskaitos duomenimis, aplinkos apsaugos programomis bei schemomis, kraštotvarkos projektais bei generaliniais planais atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos gamtos potencialą.
Juridiniai ir fiziniai asmenys, planuojantys užsiimti ūkine veikla, savo lėšomis nustato, apibūdina ir įvertina planuojamos ūkinės veiklos galimą poveikį aplinkai, parengia poveikio aplinkai vertinimo dokumentaciją ir teikia ją poveikio aplinkai vertinimo proceso dalyviams įstatymų nustatyta tvarka. (15 straipsnis)
Šio straipsnio antrojoje dalyje nurodytos institucijos įvertina pateiktą dokumentaciją apie galimą ūkinės veiklos įtaką aplinkai ir pateikia pagal savo kompetenciją išvadas arba motyvuotą sprendimą dėl veiklos galimumo. Sprendimas privalomas institucijai, išduodančiai leidimus ūkinei veiklai.
Dokumentacijos apie ūkinės veiklos galimą poveikį aplinkai rengimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.
Ūkinės veiklos, galinčios turėti poveikio aplinkai, projektavimas
Juridinių bei fizinių asmenų ūkinės veiklos, galinčios turėti poveikį aplinkai, teritorinis organizavimas ir aplinkos tvarkymo valstybinis reguliavimas vykdomas pagal bendrojo ir specialiojo teritorinio planavimo dokumentus.

Juridiniai ir fiziniai asmenys, projektuojantys objektų, galinčių turėti poveikio aplinkai, statybą, rekonstravimą ar plėtimą, rengiantys bendruosius ir specialiuosius teritorinio planavimo projektus, projektinėje dokumentacijoje privalo numatyti priemones gamtos ištekliams racionaliai naudoti, neigiamam poveikiui aplinkai išvengti.

Projektinė dokumentacija nustatyta tvarka suderinama su vietos savivaldos institucijomis ir Aplinkos ministerija. (16 straipsnis)
Aplinkos būklės stebėjimo sistema
Aplinkai ir jos komponentų būklei stebėti Lietuvos Respublikoje sudaroma vieninga aplinkos monitoringo sistema, apimanti valstybinį ir ūkio subjektų aplinkos monitoringą. Aplinkos apsaugos ministerija vykdo aplinkos monitoringą ir koordinuoja ūkio subjektų vykdomą aplinkos monitoringą.

Valstybinis aplinkos monitoringas finansuojamas iš valstybės lėšų.Ūkio subjektai aplinkos monitoringą vykdo savo lėšomis.

Valstybinio ir ūkio subjektų aplinkos monitoringo turinį, struktūrą bei vykdymo tvarką nustato Aplinkos monitoringo įstatymas. (26 straipsnis)
Ekonominis aplinkos apsaugos mechanizmas
Ekologiniai ir ekonominiai valstybės interesai derinami taikant Lietuvos Respublikos įstatymuose bei kituose teisės aktuose įtvirtintą ekonominį aplinkos apsaugos mechanizmą. Jį sudaro:

1) mokesčiai už gamtos išteklių naudojimą;

2) mokesčiai už aplinkos teršimą;

3) kreditavimo reguliavimas;

4) valstybės subsidijos;

5) kainų politika;

6) ekonominės sankcijos ir nuostolių kompensavimas;

7) kiti ekologiniai mokesčiai ir priemonės. (28 straipsnis)
Mažaatliekių technologijų diegimas, ekologiškos produkcijos gamyba skatinami mažinant mokesčius, teikiant kreditavimo lengvatas bei valstybės subsidijas. (29 straipsnis)
Aplinkos apsaugos priemones pagal atitinkamus norminius aktus finansuoja gamtos išteklių naudotojai, valstybė bei savivaldybės.

Aplinkos apsaugai skiriamos valstybės biudžeto lėšos naudojamos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas prioritetines kryptis ir programas. (29 straipsnis)
Aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė ir teisinė atsakomybė

Lietuvos Respublikoje valstybinę aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo kontrolę vykdo Aplinkos apsaugos ministerijos sistemos pareigūnai – valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai.

Vykdydami tarnybines pareigas, valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai turi teisę:

1) nustatyta tvarka sustabdyti ūkinės ir kitos veiklos objektų statybą ar rekonstravimą, sustabdyti ar apriboti juridinių ir fizinių asmenų veiklą, jeigu pažeidžiami aplinkos apsaugos įstatymai arba ši veikla neatitinka aplinkos apsaugos normatyvų, taisyklių, limitų ir kitų nustatytų sąlygų;

2) pateikę tarnybinį pažymėjimą, netrukdomi įeiti (įvažiuoti) į visų įmonių, įstaigų, organizacijų, ūkių, karinių dalinių, pasienio ruožo teritorijas ir objektus, kad vykdytų juose valstybinę aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo kontrolę ir atliktų kontrolinius tyrimus bei matavimus;

3) surašyti protokolus, aktus ir kitokius nustatytos formos dokumentus;

4) nustatyta tvarka nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas;

5) sustabdyti ir tikrinti Lietuvos Respublikos bei užsienio valstybių laivus, kitas vandens transporto priemones Lietuvos Respublikos vidaus, teritoriniuose vandenyse ir ekonominėje zonoje – vykdyti juose valstybinę aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo kontrolę, taip pat vykdyti šią kontrolę tarptautiniuose vandenyse esančiuose Lietuvos Respublikos laivuose;

6) kad būtų užkirstas kelias aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimams, už kuriuos numatyta administracinė ar baudžiamoji atsakomybė, sustabdyti ir apžiūrėti įtariamų asmenų transporto priemones, nustatyta tvarka atlikti asmens apžiūrą ir daiktų patikrinimą, paimti daiktus ir dokumentus, apžiūrėti įvykio vietą;

7) pagal tarptautinius įsipareigojimus tikrinti Lietuvos Respublikos juridinių ir fizinių asmenų veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu tarptautiniuose vandenyse;

8) įstatymų numatytais atvejais pristatyti aplinkos apsaugos įstatymų pažeidėjus į policiją arba gyvenvietės, apylinkės savivaldybės patalpas asmenybei nustatyti;

9) saugoti, nešioti ir panaudoti nustatyta tvarka tarnybinį ginklą bei specialiąsias priemones – antrankius, asmens apsaugai skirtas dujas, tarnybinius šunis, transporto priverstinio stabdymo priemones;

10) dėvėti nustatyto pavyzdžio uniformą.

Aplinkos apsaugos ministerija, vykdydama valstybinę aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo kontrolę, steigia neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių institucijas, tvirtina jų nuostatus. (31 straipsnis)
Juridiniai ir fiziniai asmenys, neteisėta veika padarę žalos aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei, kitų juridinių ir fizinių asmenų turtui bei interesams, privalo atlyginti visus nuostolius ir, esant galimybei, atstatyti aplinkos objekto būklę. (32 straipsnis)
Juridiniai ir fiziniai asmenys, pažeidę aplinkos apsaugos reikalavimus, traukiami atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Ginčus aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo klausimais įstatymų nustatyta tvarka nagrinėja ir sprendžia Lietuvos Respublikos teismai.

Ginčai tarp Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių juridinių bei fizinių asmenų sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nenumatyta kita šių ginčų nagrinėjimo ir sprendimo tvarka. (34 straipsnis)

7.2. Aplinkos monitoringo įstatymas

Aplinkos monitoringo įstatymas nustato monitoringo organizacinę struktūrą, vykdymo tvarką ir su tuo susijusią atsakomybę. Jis taikomas aplinkos monitoringui, kuris yra apibrėžtas Aplinkos apsaugos ir Žemės gelmių įstatymuose. Aplinkos monitoringas – sistemingas aplinkos bei jos komponentų būklės ir kitimo stebėjimas, antropogeninio poveikio vertinimas ir prognozė.

3 straipsnis. Aplinkos monitoringo uždaviniai

Pagrindiniai aplinkos monitoringo uždaviniai:

1) sistemingai stebėti gamtinės aplinkos ir jos komponentų būklę Lietuvos Respublikos teritorijoje;

2) sisteminti, vertinti ir prognozuoti gamtinėje aplinkoje vykstančius savaiminius ir antropogeninio poveikio sąlygotus pokyčius, aplinkos kitimo tendencijas ir galimas pasekmes;

3) kaupti, analizuoti ir teikti valstybės institucijoms, visuomenei informaciją apie aplinkos būklę, reikalingą ūkio plėtros, teritorijų planavimo ir socialinės raidos sprendimams priimti, sveikatos apsaugos, mokslo ir kitoms reikmėms;

4) užtikrinti tarpvalstybinius monitoringo informacijos mainus.
Aplinkos monitoringo įgyvendinimas

8 straipsnis. Aplinkos monitoringo programa

1. Valstybinę aplinkos monitoringo programą rengia Aplinkos apsaugos ministerija kartu su kitomis valstybės institucijomis, vykdančiomis aplinkos monitoringą. Šią programą tvirtina Vyriausybė.

2. Specialaus aplinkos monitoringo programas rengia šios valstybės institucijos: Miškų monitoringo programą – Žemės ir miškų ūkio ministerija, Žemės gelmių monitoringo programą – Lietuvos geologijos tarnyba prie Statybos ir urbanistikos ministerijos (toliau – Lietuvos geologijos tarnyba). Monitoringo programas, suderintas su Aplinkos apsaugos ministerija, tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

3. Savivaldybių aplinkos monitoringo programas rengia savivaldos institucijos, jas derina Aplinkos apsaugos ministerija.

4. Ūkio subjektų aplinkos monitoringą vykdo ūkio subjektai. Vykdymo tvarką nustato Aplinkos apsaugos ministerija, suderinusi su Sveikatos apsaugos ministerija. Ūkio subjektų specialaus aplinkos monitoringo vykdymo tvarką tvirtina Žemės ir miškų ūkio ministerija bei Lietuvos geologijos tarnyba, suderinusios su Aplinkos apsaugos ministerija.

7.3. Lietuvos respublikos žemės tvarkymo ir administravimo įstatymo koncepcija

Įstatymo reguliavimo dalykas ir bendrieji tikslai
Rengiamas įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-2004 metų programos priemonių įgyvendinimo planą: 2002 m. numatyta parengti Žemės tvarkymo ir administravimo įstatymo koncepciją; jai pritarus, tais pačiais metais bus rengiamas Žemės tvarkymo ir administravimo įstatymo projektas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 935 patvirtintuose Lietuvos Respublikos derybinėse pozicija” „Laisvas kapitalo judėjimas” ir „Aplinka” numatoma:
– ne vėliau kaip iki 2003 metų priimti visus reikiamus teisės aktus, reikalingus užtikrinti laisvą kapitalo judėjimą, susijusį su žemės įsigijimu;
– Nitratų direktyvą (91/676/EEC), Buveinių direktyvą (92/4.3/EEC) ir Paukščių direktyvą (79/409/EEC) įgyvendinti etapais. Siekiant racionaliai naudoti lėšas, kol galutinai susiformuos žemės ūkio struktūra, investuoti būtų galima tik į stambiausius ūkius. Lietuva nustatys specialiąsias saugomas teritorijas iki 2003 metų pabaigos”.
Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (parengta kartu su kitais Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo lydimaisiais teisės aktais) projektu numatytas Žemės tvarkymo ir administravimo įstatymo rengimo poreikis. Įstatymo projekte numatyta, jog pirmumo teisę įsigyti žemę savivaldybė turi, jei tai reikalinga žemės sklypų išdėstymo pertvarkymui pagal žemėtvarkos projektus, taip pat ūkininkas, jei parduodamas žemės sklypas yra žemėtvarkos projekte suformuotas racionalios šiam asmeniui priklausančio ūkio žemėvaldos ribose. Žemėtvarkos projektai, reikalingi racionalių ūkių žemėvaldų formavimui, žemės sklypų išdėstymo pertvarkymui ir žemės naudojimo sąlygų nustatymui, rengiami vadovaujantis Žemės tvarkymo ir administravimo įstatymu.
Žemės tvarkymo ir administravimo įstatymo projekto rengimo bendrieji tikslai:
– apibrėžti valstybės politiką žemės tvarkymo srityse, susijusią su žemės naudotojų veiklos reguliavimu, panaudojant žemėtvarkos projektus, ir nustatyti šią politiką įgyvendinančių žemės administravimo įstaigų kompetenciją;
– nustatyti žemės tvarkymo ir administravimo darbams reikalingos geodezinės ir kartografinės medžiagos rengimo tvarką;
– nustatyti žemės tvarkymo ir administravimo darbams reikalingos žemės informacinės sistemos darbų turinį ir vykdymo tvarką;
– nustatyti žemėtvarkos darbų, vykdomų užbaigus nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, poreikį ir uždavinius;
– apibrėžti žemėtvarkos projektų, reikalingų skirtingiems žemės tvarkymo uždaviniams spręsti, rūšis; nustatyti jų rengimo, svarstymo, derinimo, tvirtinimo ir įgyvendinimo tvarką;
– numatyti žemėtvarkos projektų rengimo kaimo vietovėms principus, užtikrinančius konkurencingą ūkių žemėnaudų formavimą, žemės ūkio ir kaimo plėtrai reikalingą infrastruktūros objektų išdėstymą, kraštovaizdžio formavimą ir gamtos išteklių apsaugą;
– susieti žemėtvarkos darbų pagrindines nuostatas su kitais teisės aktais, numatančiais žemės ūkio ir kaimo plėtros reguliavimą, valstybės paramą žemės ūkio subjektams ir racionalų žemės naudojimą;
-. nustatyti žemėtvarkos darbus vykdančių įmonių teises, pareigas ir atsakomybę, taip pat kvalifikacinę reikalavimų žemėtvarkos specialistams taikymą;
2.9. nustatyti žemėtvarkos projektų sprendimų privalomus ir rekomendacinio pobudžio reikalavimus.
Pagrindiniai teisės aktai, susiję su žemės tvarkymu ir administravimu, yra šie:
1) Žemės įstatymas (Žin., 1994, Nr. 34-620). 2001 m. parengta nauja šio įstatymo redakcija, kurioje įstatymas suderintas su šiuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusiu Civiliniu kodeksu bei su kitais įstatymais. Žemės įstatyme apibrėžti reikalavimai žemės naudojimui ir nustatytos valstybės bei savivaldos institucijų kompetencija, reguliuojant žemės santykius. Žemės tvarkymo ir administravimo įstatymui bus panaudoti Žemės įstatymo 46, 47, 48, 49, 50 ir 51 straipsniai, apibūdinantys žemėtvarkos ir žemės informacinės sistemos darbus. Priėmus Žemės tvarkymo ir administravimo įstatymą, šie straipsniai iš Žemės įstatymo bus išbraukti.
2) Teritorijų planavimo įstatymas (Žin., 1995, Nr. 107-2391). Bus atsižvelgta į Aplinkos ministerijos 2001 m. parengtą šio įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymo koncepciją, kuria numatoma supaprastinti teritorijų planavimo dokumentų rengimo procedūras bei patikslinti valstybės ir savivaldybių institucijų, kitų asmenų funkcijas, organizuojant planų rengimą.
3) Aplinkos apsaugos įstatymas (Žin., 1992, Nr. 5-75). Įstatyme apibrėžtos bendrosios nuostatos aplinkos apsaugai užtikrinti, kurios bus panaudotos žemėtvarkos projektų rengimo principams nustatyti.
4) Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas (Žin., 2001, Nr. 58-1704; Nr. 16-497), kuriame nustatytos sąlygos ir tvarka žemės sklypų ir kitų nekilnojamojo turto objektų kadastro rodikliams parengti bei įregistruoti. Žemės tvarkymo ir administravimo įstatyme bus panaudoti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo straipsniai arba jų dalys, apibūdinantys žemės sklypų formavimą (10, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 36, 37 straipsniai), kadangi tai žemėtvarkos proceso sudėtinė dalis. Rengiant Žemės tvarkymo ir administravimo įstatymą, kartu bus parengta ir nauja Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo redakcija, išbraukiant minėtus straipsnius ar jų dalis.
Užsienio valstybių įstatymai
Aalogiški Vokietijos Federacinės Respublikos ir Danijos įstatymai. Pagrindinės VFR Žemės sklypų pertvarkymo įstatymo (Flurbereinigungsgesetz; Land Consolidation Act) nuostatos:
Žmės pertvarkymas turi būti atliekamas kai reikia:
– pakeisti arba naujai suformuoti ekonomiškai pagrįstas žemės sklypų ribas;
– panaudoti žemę kelių ar gatvių tiesimui, kitų visuomenei reikalingų įrenginių statybai;
– taikyti žemės apsaugos, jos kokybės pagerinimo ir kraštovaizdžio formavimo priemones;
– sureguliuoti teisinius santykius susijusius su žemės nuosavybe ir naudojimu;
– įgyvendinti priemones kaimų atnaujinimui;
– įgyvendinti kitas priemones, padedančias žemės naudotojų veiklai ar sumažinančias išlaidas žemės ūkio darbams;
Žmės pertvarkymo metu žemės savininkai ir naudotojai (pertvarkymo proceso dalyviai) gali įsteigti bendriją, kurios paskirtis – organizuoti žemės sklypų pertvarkymo projekto rengimą ir reguliuoti dalyvių tarpusavio santykių pertvarkymo procese;
Tarptautinės teisės normos
Pagrindiniai reglamentai:

-Europos Tarybos 1992 m. birželio 30 d. reglamentas Nr. 2078/96/EEC, nustatantis reikalavimus žemės ūkio gamybos metodams, atitinkantiems gamtos apsaugos ir kaimo vietovių tvarkymo reikalavimus;

-Europos Tarybos 1999 m. gegužės 17 d. reglamentas Nr. 1257/1999/EB „Dėl paramos kaimo plėtrai iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo”.
Žemės tvarkymo ir administravimo įstatymo įgyvendinimui reikalingas organizacinės struktūros yra sukurtos. Tai – apskrities viršininko administracija, savivaldos vykdomosios institucijos ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Pagrindinių žemėtvarkos darbus vykdo valstybės įmonė „Valstybinis žemėtvarkos institutas” (steigėjas – Žemės ūkio ministerija). Reorganizavus apskrities viršininko administracijos padalinį – Žemės tvarkymo departamentą ir perdavus žemėtvarkos funkcijas savivaldos vykdomosios institucijoms, savivaldybių teritorijose turėtų išlikti žemėtvarkos skyriai, kuriems metodiškai vadovautų Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

8. LIETUVOS APLINKOS APSAUGOS INVESTICIJŲ FONDAS (LAAIF)

LAAIF pagrindinis uždavinys yra remti visuomeninį ir privatų sektorius, įgyvendinant aplinkos apsaugos projektus, mažinančius neigiamą ūkinės veiklos įtaką aplinkai, atitinkančius Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos strategiją. Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas (LAAIF) buvo įsteigtas 1996m. lapkričio mėn. 11d. kaip viešoji įstaiga, remiantis Lietuvos Respublikos Viešųjų įstaigų įstatymu. Bendrus LAAIF darbo aspektus apibrėžia LAAIF įstatai. LAAIF steigėjas – Aplinkos ministerija.
Fondo įsteigimą rėmė Europos Komisija, skyrusi Fondui 3 mln. eurų kapitalą ir techninę pagalbą bei Jungtinių Amerikos Valstijų tarptautinės plėtros agentūra, skyrusi Fondui keliasdešimt tūkstančių JAV dolerių techninę pagalbą.
Aplinkos ministerija įkūrė kolegialų organą – Priežiūros tarybą, kurios sudėtyje yra 13 narių, atstovaujančių vyriausybines ir nevyriausybines institucijas. Priežiūros taryba nustato LAAIF teikiamos paramos prioritetus, priima sprendimus dėl konkrečių projektų finansavimo, be to, aprobuoja LAAIF sąmatą, veiklos ataskaitas, veiklos planus ir pan.
Investicinius projektus Fondas remia lengvatinių paskolų ir subsidijų forma. Kokiam projektų teikėjų tipui ir kokiai aplinkosauginei investicijų sričiai taikomos minėtos finansavimo rūšys, kiekvienais metais nustato Fondo Priežiūros taryba.
Fondas aukščiau minėtomis formomis finansuoja Lietuvos Respublikoje nustatyta tvarka įregistruotų ir vykdančių ūkinę veiklą juridinių asmenų, taip pat fizinių asmenų bei savivaldybių aplinkosauginę naudą duodančius investicinius projektus, kurių įgyvendinimas mažina neigiamą ūkinės veiklos įtaką aplinkai.
Remiami tik aplinkosauginio efekto tęstinumą užtikrinantys projektai.
Pagrindinis Fondo lėšų šaltinis – nuo 2000 metų Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pagrindu į LAAIF mokami 20 proc., o nuo 2003 m. sausio 1d. – 30 proc. mokesčių už taršą. Tai sudaro apie 12 mln. litų per metus. Phare kapitalo dotacija – antras svarbus Fondo finansinis resursas. LAAIF gavo 11,5 mln. litų Phare lėšų.
LAAIF investiciniams projektams finansuoti skirtas paskolas išduoda per komercinius bankus ir lizingo bendroves, kurie prisiima paskolos grąžinimo riziką bei gali prisidėti ir savo lėšomis prie projektų finansavimo. Priežiūros tarybos įgaliojimu šiuo metu pasirašytos sutartys ir bendradarbiaujama remiant investicinius projektus su devyniais komerciniais bankais ir keturiomis lizingo bendrovėmis.

9. APLINKOS APSAUGOS VADYBOS SISTEMOS GARANTUOJA GAMTAI PALANKIĄ ĮMONIŲ VEIKLĄ

ISO 14000 ir aplinkos apsaugos vadybos sistemos atsirado augant aplinkos apsaugos politikos reikšmei, siekiant sumažinti bei valdyti gamtą teršiančius pramonės ūkinės veiklos padarinius. Plačiau apie ISO 14000 serijos standartus bei jų įdiegimo procedūras.
Aplinkos apsauga glaudžiai susijusi su ekonomikos plėtra. Viena vertus, ekonomikos plėtra reikalauja daugiau gamtos išteklių ir sukelia daugiau vandens, oro ir žemės taršos. Kita vertus, stipri ekonomika turi daugiau išteklių ir galimybių naudoti švaresnes technologijas bei geriau spręsti aplinkos apsaugos klausimus.
Tvari plėtra – išsaugoti pasaulį ateities kartoms
Požiūris į aplinką ir jos apsaugą labai keitėsi, ypač paskutiniais dešimtmečiais. Dar iki praėjusio šimtmečio gamtos apsauga nesulaukė tinkamo dėmesio. Tačiau XX amžiaus 7-ąjį dešimtmetį požiūris ėmė keistis. Pradžią padarė mokslininkų aktyvistų tyrimai. 8-ajame dešimtmetyje ekologija tampa itin reikšminga. 1972 m. surengta pirmoji Jungtinių Tautų konferencija apie žmogaus aplinką, įvairiose valstybėse atsiranda aplinkos apsaugos politika, išleidžiami su aplinkos apsauga susiję įstatymai. Tačiau tuo metu dar buvo skatinamos technologijos, mažinančios teršalų poveikį aplinkai.
Devintajame dešimtmetyje ekologinis judėjimas toliau stiprėjo. Publikuojami ekologinių problemų moksliniai tyrimai didino visuomenės susidomėjimą šiais klausimais, aplinkos apsauga tapo vienu iš valstybių politikos elementų. ˭ė keistis požiūris į aplinkos apsaugą: užuot šalinus taršos pasekmes, imta ieškoti būdų taupyti gamtos išteklius ir užkirsti kelią atsirasti teršalams. Pavyzdžiui, Europos Bendrijos (dabartinės Europos Sąjungos) aplinkos apsaugos politika rėmėsi tokiais principais:
1. Atsargumas. Nelaukti, kol paaiškės tikrasis problemos mastas, o nedelsiant imtis veiksmų. Ekologinės problemos formuojasi iš lėto, todėl joms išspręsti reikia daug laiko.
2. Už taršą moka teršėjas. Už taršos prevenciją ir išvalymą turi mokėti taršos sukėlėjas, o ne pati visuomenė.
3. Taršos prevencija. Mažiau kainuoja išvengti teršalų susidarymo, negu po to juos valyti ir naikinti.
1992 m. Rio de Žaneire vykusioje Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos ir plėtros konferencijoje priimta keletas svarbių aplinkos apsaugos konvencijų, vėlesniuose susitikimuose Buenos Airėse ir Kiote buvo siekiama nustatyti tam tikrus nacionalinius klimato gerinimo uždavinius. Ekologinės problemos turi globalinį poveikį, tačiau jos susidaro dėl daugybės milijonų pavienių žmonių ir įmonių daromos įtakos aplinkai.
ISO 14000 standartuose – naujausias požiūris į aplinkos apsaugą
Naujausias požiūris į aplinkosaugą atsispindi vis griežtesniuose aplinkos apsaugos įstatymuose bei labiau ekologiškose visuomenės nuostatose. Pramonei būtina prisitaikyti prie šių aplinkybių. Todėl siekdama prisidėti prie minėtosios Rio de Žaneiro aplinkos apsaugos ir plėtros konferencijos iškeltų uždavinių, Tarptautinė standartizacijos organizacija, pasitelkusi daugybę įvairių šalių aplinkos apsaugos specialistų, 1996 m. išleido pirmuosius ISO 14000 serijos aplinkos apsaugos standartus. Juose pateiktos priemonės ir būdai, kaip padėti įmonėms valdyti jų daromą poveikį aplinkai. Be to, sertifikavimu įmonės gali pademonstruoti suinteresuotosioms šalims (vartotojams, valstybės institucijoms, bendruomenei, investuotojams, aplinkos apsaugos aktyvistams ir pan.) savo nuostatas aplinkos apsaugos atžvilgiu.
Aplinkos apsaugos vadybos sistemos leidžia įmonėms valdyti jų poveikį aplinkai
ISO 14000 serijoje išleista arba numatoma išleisti apie 20 standartų ir kitų dokumentų. Vieni šios serijos standartai (tokie kaip ISO 14001 ir ISO 14004) susiję su aplinkos apsaugos vadybos sistemomis (AAVS), kiti – su pagalbinėmis priemonėmis, kurių reikia įmonei, kad ji galėtų įgyvendinti AAVS normas (pvz., atlikti aplinkos apsaugos auditą, įvertinti produktų aplinkos apsaugos aspektus ir kt.).
Pagrindiniai AAVS standartai yra du:
ISO 14001:1996 Aplinkos apsaugos vadybos sistemos. Reikalavimai ir naudojimo rekomendacijos.
Šiame standarte išdėstyti reikalavimai, kurie turėtų organizacijai padėti suformuluoti aplinkos apsaugos politiką ir tikslus, atsižvelgiant į privalomuosius reikalavimus bei reikšmingus aplinkos apsaugos aspektus.
Tinka įmonėms, norinčioms įdiegti ir pagerinti aplinkos apsaugos vadybos sistemą, įsitikinti pačioms ir parodyti kitiems, kad įmonė laikosi aplinkos apsaugos politikos, taip pat norinčioms sertifikuoti arba deklaruoti savo AAVS ir standarto reikalavimų atitiktį.
ISO 14004:1996 Aplinkos apsaugos vadybos sistemos. Principai, sistemos ir pagalbiniai metodai.
Šiame standarte pateiktos rekomendacijos, skirtos padėti įmonėms sukurti ir įdiegti AAVS. Šios rekomendacijos yra platesnio požiūrio nei reikalavimai, išdėstyti ISO 14001.
Lietuvoje šie standartai išleisti su žymenimis LST EN ISO 14001:1999 ir LST EN ISO 14004:1999. Tai reiškia, kad Lietuvos standartas (LST) tapatus ES standartui (EN), o pastarasis – tarptautiniam standartui (ISO). Vadinasi, įdiegę vadybos sistemą pagal tokį plačiai taikomą standartą, galime būti tikri, kad įmonėje veikia tokia pati sistema kaip ir kitų šalių įmonėse, kurios įdiegė savo sistemas pagal šį standartą. Tokiu būdu įmonė aplinkos apsaugos vadybos sistemų srityje turi tuos pačius privalumus kaip ir minėtos kitų šalių įmonės.
Aplinkos apsaugos srityje pagrindinė suinteresuotoji šalis yra visuomenė, savo poreikius išreiškianti per atitinkamus įstatymus ir kitus norminius reikalavimus, dar vadinamus privalomaisiais reikalavimais. Įmonės privalo jų laikytis bet kuriuo atveju.
Įmonių vadovai suinteresuoti neteršti aplinkos, kad nesulauktų baudų iš aplinkos apsaugos inspektorių. Tačiau apdairūs vadovai nebus linkę balansuoti ties privalomųjų reikalavimų vykdymo ar pažeidimo riba ir nerimauti, ar aplinkos apsaugos inspektoriai neatras problemų. Jie siekia užtikrintumo visose savo įmonės veiklos srityse, įskaitant ir susijusią su aplinkos apsauga. Todėl rinkdamosi ISO 14000 standartuose pateiktą vadybos sistemos modelį, įmonės susikurs priemonę, kaip sistemingai valdyti ir gerinti aplinkai daromą poveikį, kad būtų tenkinami privalomieji reikalavimai.
Be to, ISO 14000 serijos standartai pateikia ne tik reikalavimus ir rekomendacijas AAVS, bet ir papildomų priemonių, pvz., kaip įvertinti įmonės veiklos ir jos produktų poveikį aplinkai, kokiais būdais pateikti atitinkamą informaciją suinteresuotosioms šalims.
ISO 14000 standartuose aprašytos AAVS modelis ir veikimo principai panašūs į ISO 9000 serijos standartuose (ypač 2000 metų redakcijos) aprašytų kokybės sistemų. Šis panašumas suteikia galimybę sujungti kokybės bei aplinkos apsaugos sistemas ir tokiu būdu sumažinti šių sistemų įdiegimo ir palaikymo sąnaudas, o sertifikuojant abi sistemas – ir sertifikavimo kainą.
“Planuok – daryk – tikrink – veik” principai bet kokios veiklos ir dydžio įmonei
AAVS prasideda nuo aplinkosaugos politikos, kuri apima ir įmonės nuostatas šioje srityje. Pagal standarto normas įsipareigojama tenkinti privalomuosius reikalavimus, užkirsti kelią taršai ir nuolat gerinti gamybos procesus. Tai atlikti padės vadybos priemonė – aplinkos apsaugos vadybos sistema. Stambiu mastu sistemos veikimas pasireiškia keliais žingsniais.
Pirmasis žingsnis – planavimas. Įmonė turi nustatyti (ir periodiškai peržiūrėti) savo įtakos sferoje esančius vadinamuosius aplinkos apsaugos aspektus, t.y. veiklos, gaminių ar paslaugų elementus, galinčius veikti aplinką. Tam reikia aplinkos apsaugos požiūriu “perkratyti” visą įmonės veiklą ir teritoriją, naudojamas medžiagas, vykstančius technologinius procesus, susidarančias atliekas. Neužtenka įvertinti tik tai, kas vyksta įmonės teritorijoje, bet ir kur dedamos atliekos, kokios naudojamos subrangovinės paslaugos ir pan. Taip galima nustatyti, kurie aspektai gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai. Tada, atsižvelgiant į galiojančius privalomuosius reikalavimus, reikšmingus aplinkos apsaugos aspektus, technologines galimybes, finansinius, veiklos ir verslo veiksnius bei suinteresuotųjų šalių nuomonę nustatomi aplinkos apsaugos tikslai ir uždaviniai.
Antrasis žingsnis – AAVS įgyvendinimas ir veiklos vykdymas. Įmonėje turi būti sukurta ir įdiegta struktūra, pajėgi valdyti aplinkos apsaugos priemones. Vadovybė turi skirti reikalingus žmonių, techninius ir finansinius išteklius. Be to, reikia paskirti vadovybės įgaliotinį, kuris užtikrintų sistemos veikimą ir informuotų vadovybę apie sistemos efektyvumą.
Įgyvendinti sistemą neįmanoma be tinkamo įmonės padalinių darbuotojų parengimo ir apmokymo aplinkos apsaugos srityje. Darbuotojai turi žinoti ir suvokti aplinkos apsaugos politiką, žinoti savo pareigas ir įgaliojimus AAVS.
Pagrindiniai AAVS elementai ir jų sąveika turi būti aprašyta. Nereikalaujama smulkiai nurodyti visus sistemos elementus ir su aplinkos apsauga susijusią veiklą – dokumentuose turi būti išdėstyti reikalavimai, būtini rezultatyviam sistemos veikimui, jos vientisumui bei aplinkos apsaugos politikos ir tikslų įgyvendinimui.
Taip pat reikia nustatyti procedūras, susijusias su tiekėjų ir subrangovų teikiamais gaminiais ir paslaugomis.
Įmonė turi įvertinti ekologinių avarijų ir kritinių situacijų atsiradimo tikimybę bei pasiruošti užkirsti kelią arba sumažinti su tuo susijusį poveikį aplinkai. Turi būti paruoštos, palaikomos ir peržiūrimos bei periodiškai išbandomos atitinkamos parengties avarijoms procedūros.
Trečiasis žingsnis – tikrinimas ir koregavimas. Įmonė turi nustatyti reguliarias procesų ir veiklos, galinčių reikšmingai paveikti aplinką, stebėjimo ir matavimo procedūras bei įrašyti atitinkamus duomenis. Be to, reikia reguliariai įvertinti aplinkos apsaugos rodiklių ir atitinkamų privalomųjų reikalavimų atitiktį, t.y. pati įmonė turi stebėti, ar nenukrypsta nuo valstybės reglamentuojamų su aplinkos apsauga susijusių normatyvų.
Be šių veiksmų, įmonė pati periodiškai turi atlikti AAVS vidaus auditą, ar veikia taip, kaip numatyta. Be tikrinimo procedūrų, sistemoje turi būti numatytos su aplinkos apsauga ir su AAVS susijusių įvykių ir neatitikčių (įvykusių ir galimų) procedūros – pareigos ir įgaliojimai tvarkyti neatitiktis, mažinti dėl to susidariusį poveikį aplinkai, aiškintis priežastis, nustatyti ir atlikti reikiamus ir adekvačius koregavimo ar prevencinius veiksmus. Šių veiksmų pagrindinė paskirtis – patobulinti aplinkos apsaugos vadybos sistemą taip, kad būtų pašalinta galimybė įvykti arba pasikartoti neatitikčiai.
Ketvirtasis žingsnis – sistemos veikimo analizė. Ją periodiškai turi atlikti įmonės vadovybė. Analizei atlikti reikia turėti faktais pagrįstos informacijos – duomenų. Informacija apie AAVS veikimą ir aplinkos apsaugos rodiklių atitiktį turi būti renkama ir laikoma pagal nustatytą tvarką, kad prireikus ja būtų galima pasinaudoti. Remdamasi informacija, vadovybė gali priimti sprendimus dėl aplinkos apsaugos politikos, tikslų ar kitų AAVS elementų keitimo, siekiant didesnio aplinkos apsaugos vadybos sistemos efektyvumo.
Sertifikavimas
Įdiegtą ir veikiančią AAVS galima sertifikuoti. Sertifikavimo etapai iš esmės nesiskiria nuo kokybės sistemos sertifikavimo .
Įdiegti savo įmonėje AAVS iš esmės gali kiekviena įmonė. Be abejo, aktualiausia tai būtų toms įmonėms, kurių veikla generuoja daug teršalų. Pagrindiniai galintys iškilti sunkumai – reikiamų žinių aplinkos apsaugos privalomųjų reikalavimų srityje stoka ir lėšų trūkumas greitai pakeisti naudojamas technologijas į mažiau taršias, kad būtų tenkinami privalomieji reikalavimai.
Konsultacijų diegiant aplinkos apsaugos vadybos sistemas pagal ISO 14000 reikalavimus galima gauti iš tų pačių konsultacinių įstaigų, kurios padeda įdiegti kokybės sistemas pagal ISO 9000.
ISO 14000 vadybos sistemų sertifikatus išduoda sertifikacijos įstaigos. Daugelis sertifikacijos įstaigų, sertifikuojančių kokybės sistemas ISO 9000 standartų atitikčiai, sertifikuoja ir ISO 14000 vadybos sistemas. Lietuvoje jau kelerius metus veikia ir šias paslaugas teikia nacionalinė vadybos sistemų sertifikacijos įstaiga “LST Sert” bei keletas žinomų tarptautinių ar atskirų šalių sertifikacijos įstaigų (pvz., “Bureau Veritas Quality International” (BVQI), “TUV-Cert”, KEMA ir kt.).
Tiek konsultavimo, tiek sertifikavimo paslaugos yra mokamos. Tačiau egzistuoja tam tikri fondai ar paramos programos, per kurias įmonės, diegiančios ir (arba) sertifikavusios savo aplinkos apsaugos vadybos sistemą, gali gauti dalinę atitinkamų išlaidų kompensaciją. Be to, yra fondų, kurie paremia įmonių technologijų modernizavimą siekiant sumažinti aplinkos taršą.
Galimi paramos šaltiniai
Ūkio ministerija kompensuoja dalį sertifikavimo išlaidų
Remiantis Verslo plėtojimo tarybos 2001 03 15 posėdžio protokolu Nr. 1 (2 P.) patvirtinta kokybės sistemų, aplinkos apsaugos vadybos sistemų ir lietuviškos kilmės gaminių sertifikavimo (registravimo) išlaidų dalinio kompensavimo (subsidijavimo) tvarka (patvirtinta 2001 m. kovo 23 d., paskelbta “Valstybės žiniose” 2001.03.28, dok. Nr. 876) , ūkio subjektams (įmonėms) sudaryta galimybė kreiptis dėl dalinio sertifikavimo išlaidų kompensavimo.
Ši programa skirta tiesiogiai finansiškai remti mažas ir vidutinio dydžio Lietuvos įmones. LVKP gali negrąžintinai padengti iki pusės konsultacijų kainos, tačiau paramos suma negali viršyti 9000 eurų. Įmonių pasirinkti konsultantai gali būti Lietuvos ar ES šalių konsultacinės bendrovės ar pavieniai specialistai, jei jų patirties bei sugebėjimų pakanka kokybiškai atlikti numatomą darbą. Mažos ir vidutinės įmonės turi būti perspektyvios, turinčios potencialių galimybių ateityje sėkmingai konkuruoti su Europos Sąjungos šalių kompanijomis.

10. PREVENCINĖS APLINKOS VADYBOS SISTEMOS LINK ŽMOGAUS IR GAMTOS HARMONIJOS

Siekiant mažinti taršą tikslinga įgyvendinti visapusišką aplinkos apsaugos vadybos sistemą gamybos ir paslaugų organizacijose. Ją būtina integruoti į bendrąją įmonės vadybą, nes aplinkos apsauga – tai vienas iš daugelio įmonę veikiančių išorinių veiksnių. Tarptautinė standartizacijos organizacija pateikė naują ISO 9001:2000 standarto versiją (kuri pakeitė nuo 1994 metų galiojusius ISO 9001 ir 9002 standartus). Diegiant vadybos sistemą pagal ISO 14001 standartą, jau dabar galima pereiti nuo esamo kokybės vadybos sistemos modelio prie naujų ISO 9001:2000 sistemos reikalavimų.
Prieš ketvertą metų UAB Ave-Matrox buvo įteiktas Vokietijos ir Austrijos techninės apsaugos sąjungų susivienijimo TÜV-CERT tarptautinis ISO 14001 sertifikatas. Tai pirmasis toks sertifikatas Lietuvoje ir ypač svarbus APINI specialistams, tiesiogiai dalyvavusiems diegiant sistemą. Padedant KTU mokslininkams tokie projektai buvo sėkmingai įdiegti taip pat AB Klaipėdos baldai, AB Šilutės baldai, AB Snaigė, AB Alita, AB Marijampolės statyba, AB Ukmergės vienybė, AB Vilniaus vingis, AB Rokiškio sūris, AB Utenos trikotažas ir kitur (iš viso per 25 įmones). APINI specialistams padedant tokios sistemos šiuo metu diegiamos keliasdešimtyje Lietuvos tekstilės, elektronikos, metalo apdirbimo, chemijos bei maisto pramonės įmonių.
Ateities kartoms – švaresnį vandenį
Kad ateities kartoms paliktume švaresnę gamtą, nemažiau aktuali problema yra paviršinių vandens telkinių kokybė. Jų modeliavimas ir racionalesnė vadyba įvairių Lietuvos upių baseinuose – dar vienas prof. J. Staniškio vadovaujamų mokslininkų tyrimo objektas.
Dalis APINI specialistų atlieka natūralių vandens telkinių vandens kokybės įvertinimo, taršos šaltinių analizės bei jų poveikio vandens telkiniui įtakos tyrimo, vandens kokybės modeliavimo, prognozavimo bei įvairių jos valdymo darbus. Sukurti Nemuno, Nevėžio, Lielupės, Kulpės, Vilnelės, Šešupės vandens kokybės (aprašomi vykstančiais upėje fiziniais procesais) modeliai būsenai įvertinti, savaiminio apsivalymo procesams tirti, upės vandens kokybei prognozuoti, įvairiems upių vandens kokybės valdymo scenarijams kurti. APINI mokslininkai parengė tarptautinių baseinų ekologinio ir aplinkosauginio įvertinimo metodiką (Ventos ir Lielupės baseinų pavyzdžiu) ir sukūrė upės vandens kokybės bei taršos šaltinių vertinimui duomenų bazių pavyzdžius. Be to, parengta pertvarkos koncepcija dėl perėjimo prie baseininio upių valdymo – tai įgalina sudaryti veiksmų planą baseino vandens kokybei valdyti ir gerinti. Šia tema atlikta 10 projektų bei programų, apgintos dvi mokslo daktaro disertacijos.
Ypač išskirtini stambūs tyrimai, prie kurių dabar dirbame. Tai tarptautinis projektas Didžiųjų ežerų – Baltijos jūros bendradarbiavimo programa (upių baseinų vadybos demonstraciniai projektai Šešupės, Lielupės, Parnu upėms). Partneriai: JAV 5-ojo regiono aplinkos apsaugos agentūra, Ohajo upės baseino vandens sanitarijos komisija – ORSANCO (JAV) bei Latvijos, Lietuvos ir Estijos Aplinkos ministerijos. Kitas pavyzdys Trijų valstybinių susitarimų bendradarbiavimo išvystymas Nemuno baseine. Šio darbo partneriai: Švedijos aplinkos apsaugos agentūra (SEPA), Lietuvos, Baltarusijos bei Rusijos aplinkos ministerijos bei Aplinkos politikos centras.
Europos Komisijos Reguliarioji ataskaita apie Lietuvos pažangą rengiantis narystei Europos Sąjungoje 1999 http://www.eudel.lt/lt/es_ir_lietuva/Files/Regular%20report%2099_galutinis.doc
Lietuva gerai suvokia aplinkos apsaugos acquis bei administracinius ir finansinius jos įgyvendinimo poreikius.
1998 m. spalio mėnesį Aplinkos apsaugos ministerija patvirtino Aplinkos apsaugos teisės normų derinimo su Europos Sąjungos reikalavimais strategiją, kuri apibrėžia kiekvieno aplinkos apsaugos sektoriaus teisės aktų derinimo prioritetus, nurodo pagrindines įgyvendinimo priemones, atlikimo terminus ir pateikia atitinkamus kaštų įvertinimus bei nurodo būtinybę stiprinti institucinę infrastruktūrą.
Šioje strategijoje taip pat kalbama apie aplinkos apsaugos klausimų integravimą į kitus sektorius. Strategijoje teigiama, kad aplinkos apsaugos politika turi tapti sudėtine visos nacionalinės ekonomikos ir atskirų teritorijų planavimo dalimi. Lietuva dalyvauja Baltijos regiono darbotvarkė 21 darbe. Baltijos darbotvarkė 21 akcentuoja regioninį bendradarbiavimą ir aplinkos apsaugą bei jos įtaką ekonominiams ir socialiniams aplinką tausojančios plėtros veiksniams.
Iš horizontalių teisės aktų Lietuva priėmė Civilinės saugos kodeksą, kuriuo nustatė teisines ir organizacines civilinės gynybos ir gelbėjimo struktūras. Vyriausybė patvirtino naują gyventojų apsaugos avarijos Ignalinos atominėje elektrinėje atveju planą bei patobulino gyventojų apsaugos Ignalinos kaimyniniuose rajonuose planą. Lietuva yra pasirašiusi Aarhus konvenciją dėl informacijos prieinamumo, visuomenės dalyvavimo sprendžiant aplinkos apsaugos klausimus ir galimybę kreiptis į teisingumo institucijas. Lietuva turi sparčiau dirbti priimdama poveikio aplinkai vertinimo reikalavimus.
Patvirtinta strategija dėl teisės derinimo vandens sektoriuje. Priėmus geriamo vandens higienos normą, dauguma parametrų, verčių ir kontrolės reikalavimų atitinka ES teisės reikalavimus. Ši norma nustato ir kontrolės tobulinimo įgyvendinimo terminus. Yra didelių spragų transponuojant kitas šio sektoriaus direktyvas. Būtina pertvarkyti esamas administracines struktūras ir įsteigti naujas. Kad būtų pasiektas visiškas acquis atitikimas, reikės didelių investicijų.
Siekdama pagreitinti Atliekų tvarkymo įstatymo įgyvendinimą, 1999 m. gegužį Vyriausybė priėmė atliekų tvarkymo strategijos ir veiksmų programos metmenis. Ši strategija buvo parengta remiantis pagrindinėmis su atliekų tvarkymu susijusiomis direktyvomis. 1998 m. gruodį Seimas ratifikavo Bazelio konvenciją dėl pavojingų atliekų tarpvalstybinio gabenimo bei jų tvarkymo kontrolės. Nemažai pastangų reikės transponuojant ES teisės nuostatas į nacionalinę teisę. Administracines struktūras reikia pertvarkyti bei sustiprinti, ir jau dabar galima laukti nemažų sunkumų įgyvendinant naujai priimtas nuostatas, pvz. sąvartynų direktyvos nuostatas.
Pramoninės taršos ir rizikos valdymo srityse taip pat reikia daug padaryti. Jau imtasi priemonių siekiant įgyvendinti Ekologijos – valdymo ir audito reikalavimus Lietuvoje. TIPK sektoriuje pasistūmėta labai nedaug, todėl Lietuvai reikėtų paskubėti.
Naujosios oro apsaugos taisyklės dėl didžiausios leistinos cheminių medžiagų koncentracijos gyvenamuosiuose rajonuose iš dalies atitinka bazinės oro direktyvos reikalavimus. Be to, siekiant suderinamumo su ES reikalavimais, buvo modernizuoti ir kai kurie laboratoriniai metodai. Teisės aktų derinimo su ES teise strategija buvo patvirtinta 1998 m., tačiau šiame sektoriuje tebesama nemažų spragų. Kad į nacionalinę teisę būtų perkelti ribinių dydžių bei kontrolės reikalavimai ir parengtos būtinos programos, Lietuva privalo priimti pagrindinį įstatymą ir jo lydimuosius aktus.
Geresnio suderinimo su chemines medžiagas reglamentuojančiais ES teisės aktais pasiekta patvirtinus pavojingų cheminių medžiagų įvežimo ir išvežimo taisykles. Šiuose dokumentuose išvardijamos uždraustos ir ribojamos medžiagos ir reglamentuojama pavojingų medžiagų laikymo ir prekybos jomis tvarka. Gerai suderintos ozoną ardančių medžiagų įvežimo ir išvežimo nuostatos. Šiuo metu Lietuva yra visiškai suderinusi su ES reikalavimais nacionalinės teisės nuostatas dėl laboratorinių gyvūnų apsaugos. Reikėtų dėti daugiau pastangų įstatymams, reglamentuojantiems genetiškai modifikuotus organizmus, priimti bei atitinkamoms valdymo bei įgyvendinimo institucijoms įsteigti.
Gamtos apsaugos srityje 1999 m. sausio mėnesį Seimas priėmė Laukinės augalijos įstatymą. Įstatymų bazė sukurta, tačiau yra saugomų teritorijų klasifikavimo, tų teritorijų apibrėžimo kriterijų, medžioklės taisyklių koregavimo bei nuostatų dėl prekybos nykstančiomis rūšimis spragų.
Aplinkos apsaugos acquis įgyvendinimas brangiai kainuoja, ypač vandens, atliekų ir TIPK srityse. Bendra tokio įgyvendinimo sąmata siekia apie 1 milijardą eurų. 1997-1998 m. buvo investuota apie 50 milijonų eurų, daugiausiai į vandens sektorių.
Radiacinės ir branduolinės saugos srityje buvo padaryta didelė pažanga. 1999 m. sausį Seimas patvirtino Radiacinės saugos įstatymą, kuris visiškai atitinka acquis. Juo valstybės vykdytos radiacinės saugos priežiūros ir kontrolės funkcijos pavedamos vykdyti Radiacinės saugos centrui. 1999 m. gegužį Seimas priėmė Radioaktyviųjų atliekų įstatymą. Šis įstatymas numato steigti agentūrą, atsakingą už visų Lietuvoje pagamintų radioaktyvių atliekų saugojimą bei saugyklų priežiūrą. Abu šiuos įstatymus papildo lydimieji aktai dėl radioaktyviųjų medžiagų ir radioaktyviųjų atliekų gabenimo, mokymo reikalavimų, radiacinės saugos normų ir radiacijos šaltinių atitikties kontrolės, saugos įrenginių ir kitų priemonių. Tačiau dar ne viskas suderinta. Dar reikia išspręsti ilgalaikio Ignalinos eksploatacinių atliekų valdymo klausimus.
Lietuva įgyvendino didelę dalį Stojimo partnerystėje nurodytų šios srities artimiausio laikotarpio prioritetų. Tačiau įteisintas aplinkos apsaugos teisės derinimas su ES teisės aktais įvairiuose sektoriuose labai nevienodas. Lietuva patvirtino keletą atskirų sektorių strategijų ir programinį dokumentą. Dabar reikėtų sutelkti pastangas toms programoms įgyvendinti, t.y. ir perkelti ES teisės reikalavimus į nacionalinę teisę, ir juos įgyvendinti. Didesnės pastangos turėtų būti dedamos ES teisei oro ir vandens sektoriuose perkelti bei TIPK stiprinti.
Nemažai reikės padaryti kuriant veiksmingą struktūrą acquis praktiniam įgyvendinimui. Šiuo metu aplinkos apsaugos teisės aktus įgyvendina ir jų priežiūrą vykdo daug institucijų, kurių atsakomybė šiame procese nėra visiškai apibrėžta. Lietuvai reikia labiau pasistengti pertvarkant administracines struktūras.

IŠVADOS

Aplinkos apsaugos įgyvendinimas brangiai kainuoja, todėl, kad ateities kartoms paliktume švaresnę gamtą, aktuali problema yra aplinkos apsaugos kokybė.
Įmonių vadovai suinteresuoti neteršti aplinkos, kad nesulauktų baudų iš aplinkos apsaugos inspektorių. nelinkę balansuoti ties privalomųjų reikalavimų vykdymo ar pažeidimo riba ir nerimauti, ar aplinkos apsaugos inspektoriai neatras problemų. Jie siekia užtikrintumo visose savo įmonės veiklos srityse, įskaitant ir susijusią su aplinkos apsauga. Jie diegia aplinkos kokybės vadybos sistemą. Rinkdamosi ISO 14000 standartuose pateiktą vadybos sistemos modelį, įmonės susikurs priemonę, kaip sistemingai valdyti ir gerinti aplinkai daromą poveikį, kad būtų tenkinami privalomieji reikalavimai.
Naujausias požiūris į aplinkosaugą atsispindi vis griežtesniuose aplinkos apsaugos įstatymuose bei labiau ekologiškose visuomenės nuostatose
Aplinkos apsauga glaudžiai susijusi su ekonomikos plėtra. Viena vertus, ekonomikos plėtra reikalauja daugiau gamtos išteklių ir sukelia daugiau vandens, oro ir žemės taršos. Kita vertus, stipri ekonomika turi daugiau išteklių ir galimybių naudoti švaresnes technologijas bei geriau spręsti aplinkos apsaugos klausimus.

LITERATŪRA

1. Čiegis R. ir kt.Aplinkos ekonomika. VU.2003 p.97-98
2. Kavaliauskas Paulius KRAŠTOVAIZDŽIO ATEITIS POLITINĖS RAIDOS KONTEKSTE // Žalioji Lietuva. 2000 gruodis Nr.22 (138) http://www.zalieji.lt/zl/138/kontekste
3. Skominas V. Mikroekonomika. Vilnius. Enciklopedija. 2000. p.348-366
4. Aplinkos apsaugos įstatymas I-2223 1997.06.26(su pakeitimais Nr.5-75 I-2223 2003 06 10) , //Valstybės žinios 1992.
5. Aplinkos monitoringo ĮSTATYMAS VIII-529 1997.11.20 //Valstybės žinios,1997, Nr. 112-2824
6. Švari aplinka ne tik mums, bet ir ateities kartoms. Aplinkos apsaugos politika http://www.laaif.lt/index.asp?DL=L&TopicID=28
7. Buitinės atliekos, ekonomika, ekologija // Žalioji Lietuva.2000 balandis Nr.8 (124)
8. ES aplinkos apsaugos politika įmonėms // Euroverslo naujienos. 2002 m. sausio mėn. Nr. 01 (12)
9. Lietuvos respublikos žemės tvarkymo ir administravimo įstatymo koncepcija 2001 m. gruodis 20 d.
10. http://www.laaif.lt/index.asp?DL=L&TopicID=14
11. http://www.euroverslas.lt/?1591620388
12. ES aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimas Lietuvoje MOKSLO LIETUVA Nr 9 (277) 2003 m. gegužės 1 – 14 d. http://ml.lms.lt/200309/20030908.htm
13. http://www.heritage.lt/t_aktai/konvencijos/krastovaizdzio.htm

1 priedas
AKIRATYJE – ĮMONIŲ APLINKOS APSAUGOS POLITIKOS

http://www.pakmarkas.lt/index.php/lt/18428/
Aplinkos apsaugos politika
UAB „PakMarkas”, būdama įvairių pakavimo produktų importuotoja, gamintoja bei platintoja ir dėl to turėdama galimybę daryti tiesioginę įtaką mus supančiai aplinkai, įsipareigoja:
 Vykdyti įmonės ūkinę veiklą, laikydamasi su tuo susijusių aplinkos apsaugos įstatymų ir normatyvinių reikalavimų;
 Savo veikloje naudoti technologijas, darančias mažiausią žalingą poveikį aplinkai, siekti taršos prevencijos ir nuolatinio aplinkos būklės gerinimo;
 Organizuoti veiksmingą žaliavų, energetinių ir neatsinaujinančių gamtos išteklių naudojimo sistemą, dirbti taip, kad būtų kuo mažiau atliekų ir organizuoti antrinį jų panaudojimą;
 Ugdyti kiekvieno įmonės darbuotojo atsakomybę ir supratimą, kad aplinkos apsauga bei gamtinių išteklių tausojimas yra ne tik bendra įmonės, bet ir jo asmeninė pareiga;
 Tapti profesionaliais savo klientų konsultantais, pasirenkant aplinką tausojančius pakavimo metodus, įrenginius ir medžiagas.

http://www.stevila.lt/aa_politika_lt.html
UAB “Stevila” aplinkos apsaugos politika
Neužteršta aplinka yra gyvybiškai svarbi žmonijai išlikti, ji – brangiausias mūsų turtas. Nuo to, kaip puoselėsime šį turtą, kaip naudosimės gamtos ištekliais, priklauso visų mūsų ateitis.
Mūsų bendrovė siekia, kad aplinkosaugos uždaviniai būtų sprendžiami integraliai – kartu su ekonominiais, socialiniais reikalais ir įmonės plėtros strategija.
Bendrovės veikla susijusi su gamtos išteklių (energijos, vandens, žaliavų) naudojimu, pavojingų ir nepavojingų atliekų susidarymu, bei įvairių teršalų emisijomis, todėl UAB “Stevila” vadovybė, suprasdama aplinkos apsaugos svarbą, prisiima atsakomybę už įmonės veiklos daromą poveikį aplinkai ir įsipareigoja:
• įdiegti, prižiūrėti ir nuolat tobulinti aplinkos apsaugos vadybos sistemą pagal LST EN ISO 14001:1999 standarto reikalavimus;
• siekiant nuolatinio aplinkos apsaugos veiksmingumo gerinimo visose gamybos srityse, pagal galimybes spręsti aplinkos apsaugos problemas, diegiant švaresnę gamybą ir vykdant taršos prevenciją;
• periodiškai vertinti aplinkos apsaugos veiksmingumo rezultatus;
• organizuoti aplinkos apsaugos mokymus darbuotojams;
• į aplinkos apsaugos veiklos įgyvendinimą įtraukti visus dirbančiuosius;
• laikytis visų bendrovei taikomų aplinkos apsaugos teisinių reikalavimų;
• taupiai ir racionaliai naudoti žaliavas ir energetinius išteklius;
• kur įmanoma, naudoti mažiausiai kenksmingas aplinkai medžiagas;
• skirti reikalingus resursus nustatytiems aplinkos apsaugos tikslams ir uždaviniams įgyvendinti;
• užtikrinti aplinkos apsaugos politikos prieinamumą visuomenei.
Bendrovės vadovybė, nustatydama ir vykdydama savo tikslus ir uždavinius esančiuose bei būsimuose gamybos procesuose, numatys prevencinius veiksmus, leisiančius mažinti savo vykdomos veiklos neigiamą poveikį aplinkai.
Visi bendrovės darbuotojai supažindinti su šia aplinkos apsaugos politika ir savo veikloje vadovaujasi jos nuostatomis.

http://www.lifosa.com/apie-lifosa/aplinka.html
AB „Lifosa“ aplinkosauginė veikla vykdoma vadovaujantis šiuo metu Lietuvos Respublikoje galiojančius aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų normatyvinių dokumentų reikalavimais.
Bendrovė, planuodama ūkinę veiklą, nuolat taiko geriausias gamybos technologijas ir pažangiausius aplinkos apsaugos būdus, kurie leidžia mažinti žalingą poveikį aplinkai.
Akcinės bendrovės vadovybė, žinodama Europos Sąjungos ir kitų pasaulio šalių reikalavimus aplinkos apsaugai, bei, siekdama įsitvirtinti pasaulinėje trąšų rinkoje, toliau vystydama ir tobulindama aplinkosauginį darbą, prisiėmė tokią
APLINKOS APSAUGOS POLITIKĄ
Mūsų devizas – išsaugokime gamtą ateinančioms kartoms.
AB „LIFOSA“ aplinkos apsaugos vizija – tenkinti Europos Sąjungos aplinkos reikalavimus, įsitvirtinti tarptautinėje rinkoje.
AB „LIFOSA“ vadovaujasi šiais PRINCIPAIS:
• už taršą moka teršėjas;
• taršos prevencija – racionaliau, nei mokesčiai už taršą;
• plėtra turi atitikti dabarties ir ateities kartų raidos ir aplinkos poreikius;
• geriausių prieinamų gamybos būdų taikymas;
• informacijos viešumas, siekiant įtraukti visuomenę į aplinkos apsaugos politikos kūrimą;
• aplinkos apsaugos politikos integravimas į bendrovės politiką.
AB „LIFOSA“ vadovybė prisiima atsakomybę už savo produktų bei veiklos daromą poveikį aplinkai ir, siekdama šį poveikį mažinti, ĮSIPAREIGOJA:
• gerinti aplinkos apsaugos vadybą;
• siekti taršos prevencijos ir nuolatinio aplinkos apsaugos gerinimo;
• laikytis aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų;
• racionaliai ir taupiai naudoti gamtinius ir energetinius išteklius;
• bendradarbiauti su visomis suinteresuotomis šalimis aplinkos apsaugos klausimais.
Bendrovės vadovybė laiduoja šios politikos įgyvendinimą bei aprūpinimą ištekliais politikos tikslams pasiekti ir kviečia visus darbuotojus sutelkti pastangas jos vykdymui.
AB „LIFOSA“ aplinkos apsaugos politika yra prieinama visuomenei.
2003 metų birželį AB „LIFOSA“ baigta diegti aplinkos apsaugos vadybos sistema pagal ISO 14001 standarto reikalavimus, o rugpjūčio 21 dieną iškilmingai buvo įteiktas SERTIFIKATAS, liudijantis, kad bendrovėje sukurta sistema atitinka tarptautiniams aplinkosauginiams reikalavimams.

http://www.aga.com/Web/web2000/lt/WPP.nsf/pages/safetyenvironment
AGA saugos, sveikatos ir aplinkos apsaugos politika
Dujų gamyba ir distribucija yra veiklos, kurios nežymiai veikia aplinką.
Taršalų emisijos į gruntą ar vandenis yra nereikšmingos arba neegzistuojančios.
Kita vertus, veikla, ypač oro dujų gamyba ir pervežimas keliais, sunaudoja didelius kiekius energijos ir sukelia tam tikrą oro taršą.
Vykstančios investicinės ir modernizavimo programos padeda taupyti energijos išteklius gamyboje.
Transporto srityje naujos sistemos pritaikytos distribucijos optimizavimui, derinant su augančiu transporto priemonių pajėgumu, sumažino energijos sunaudojimą pervežtam produkcijos vienetui.
Vertindama visavertį naujai diegiamų dujų pritaikymų būdų poveikį aplinkai, AGA naudoja prekės gyvavimo ciklo principą.
Savo veikloje AGA remiasi sistemingu aplinkosauginiu požiūriu.
2001 metais balandžio mėn. įmonėje priimta, patvirtinta nauja “AGA Saugos, Aplinkosaugos ir Kokybės politika”(žr. apačioje).
Joje pabrėžiamas vadovų vaidmuo ir darbuotojų pastangos, gerinant darbo sąlygas, mažinant nelaimingų atsitikimų riziką bei veiklos poveikį aplinkai.
Žymiausią indėlį aplinkosaugai AGA daro savo dujų technologijų pritaikymais klientų veikloje.
AGA parduodamos technologijos leidžia sumažinti nepageidaujamas taršalų emisijas, pakeisti aplinkai kenksmingas medžiagas, padeda atskirti medžiagas perdirbimo metu, pagerinti darbo aplinką, palengvinti aptikimą ir taršos matavimus, sumažinti energijos suvartojimą ir pan.
Metalo apdirbimo pramonėje siekiama sumažinti pjovimo ir suvirinimo darbų žalingą poveikį aplinkai. Tuo tikslu AGA teikia informaciją ir organizuoja mokymus. Be to, AGA sukūrė techninio deguonies užkvapinimo sistemą – ODOROX. Pagal kvapą, lengviau galima aptikti deguonies nuotėkius ir taip sumažinti nelaimingų atsitikimų riziką dėl aplinkos oro prisotinimo deguonimi uždarose patalpose.
Naujos apsauginės dujos MISON sumažina kitą darbo aplinkos problemą. MISON yra ne tik tai efektyvios apsauginės dujos, bet ir medžiaga, sauganti nuo ozono susidarymo suvirinimo metu, ir kuris, jo įkvėpus, sukelia plaučių sudirginimą.

http://www.klenergija.lt/index.php?cid=98
AB “Klaipėdos energija” aplinkos apsaugos politika

Gamta yra mūsų namai ir turtas, kuriuos mes norime saugoti dabartinėms ir ateinančioms kartoms. AB “Klaipėdos energija”, kaip pagrindinė šilumos energijos gamybos ir tiekimo Klaipėdos miesto gyventojams įmonė, diegdama aplinkos apsaugos vadybos sistemą pagal ISO 14 001, siekia, kad aplinkos apsauga būtų ne tik bendrovės rūpestis, tačiau skatina tiesiogiai ir netiesiogiai prie to prisidėti visus įmonės darbuotojus, rangovines organizacijas, nepriklausomus šilumos gamintojus, miesto Savivaldybę ir gyventojus.

Bendrovės aplinkos apsaugos politikos tikslas – išsaugoti ir plėtoti, kaip aplinkosauginiu požiūriu racionaliausią ir perspektyviausią, centralizuotą šilumos tiekimą, taikant šilumos gamybai, tiekimui ir vartojimui šiuolaikines technologijas ir įrenginius. Racionalus ir taupus gamtos išteklių ir energijos vartojimas, aplinkos teisės įstatymų ir aplinkosauginių reikalavimų vykdymas, nuolatinė aplinkos apsaugos būklės bendrovėje priežiūra ir gerinimas leis sumažinti įmonės veiklos sukeliamą neigiamą poveikį aplinkai.
Aplinkos apsaugos gairės

Mes siekiame:
• garantuoti ir gerinti darbų saugą ir įrenginių saugumą;
• taupyti gamtinius išteklius, efektyviai ir racionaliai naudojant žaliavas ir pagalbines medžiagas;
• taikyti kenksmingų medžiagų emisijos į aplinką prevencines ir mažinimo priemones;
• teikti prioritetą ekologiškai švaresniam kurui;
• vykdyti atliekų susidarymo prevenciją ir antrinį atliekų panaudojimą;
• ugdyti bendrovės darbuotojų aplinkosauginį sąmoningumą;
• supažindinti klientus, rangovus ir tiekėjus su aplinkosaugos vadybos sistemos įdiegimu ir bendrovės aplinkosauginiais reikalavimais;
• informuoti visuomenę apie bendrovės veiklos poveikį aplinkai;
• tobulinti aplinkosauginės politikos ir veiklos veiksmingumą bei užtikrinti nuolatinį gerinimą.

http://www.paroc.lt/kokybe.htm
PAROC aplinkos apsaugos politika
Dėmesys žmogui ir aplinkai
Mūsų tikslas yra nuolat vystyti ir tobulinti procesus bei produktą, kad mažėtų veiklos poveikis aplinkai. Akmens vata sutaupo šimtą kartų daugiau energijos, nei jos reikia akmens vatai pagaminti. Racionaliai naudojant izoliaciją, sumažėja šildymo išlaidos, vartojama mažiau kuro (energijos) bei mažiau teršiama aplinka. Akmens vata efektyviai slopina garsą – namuose sumažėja triukšmo lygis bei pagerėja gyvenimo sąlygos.
Išteklių valdymas
Nuolat gerindami procesų efektyvumą , mažiname žaliavų ir energijos suvartojimą. Šilumos perteklių nukreipdami pakartotiniam naudojimui mažiname energijos poreikį. Nuolat ieškome galimybių susidarančių atliekų pakartotiniam panaudojimui gamybos procese.
Poveikis aplinkai
Vystydami technologijas ir optimizuodami parametrus mažiname išmetimus, triukšmą, atliekų kiekį bei kitą poveikį aplinkai. Atviras bendradarbiavimas Pasirinkdami subrangovus ir tiekėjus, aiškiai ir atvirai juos informuojame apie savo aplinkosaugos tikslus bei reikalavimus. Kad užtikrintume teisingą ir saugų produktų naudojimą mes ruošiame klientams aiškias instrukcijas. Suteikdami aiškią ir teisingą informaciją klientams ir partneriams, padedame jiems spręsti jų aplinkos apsaugos problemas.
Geros darbo ir gyvenimo sąlygos
Viena iš pagrindinių krypčių gaminamų produktų tobulinimui yra vartotojų darbo ir gyvenamosios aplinkos gerinimas.
Atsakomybė
Mes įsipareigojame laikytis mums taikomų aplinkos apsaugos įstatymų bei kitų norminių dokumentų reikalavimų. Visi įmonės darbuotojai susipažinę su aplinkos apsaugos politika bei įmonės tikslais, aiškiai žino savo atsakomybę. Tai leidžia užtikrinti, kad aplinkos apsaugos įstatymai ir kiti norminiai aktai būtų vykdomi.

http://www.hronas.lt/index_lt.php?ev=sys.html&par=113
UAB Hronas Aplinkos Apsaugos Politika
Mes, gamindami šiuolaikinius langus, duris ir pertvaras iš medžio, plastiko, aliuminio profilių ir berėmių stiklo konstrukcijų, siekdami sumažinti poveikį aplinkai ir racionaliai naudoti gamtos išteklius, įsipareigojame:

Vykdant ūkinę veiklą, laikytis Lietuvos Respublikos teisinių ir normatyvinių reikalavimų, reglamentuojančių aplinkos apsaugą.

Sukurti, įdiegti, prižiūrėti ir atnaujinti aplinkos apsaugos vadybos sistemą, atitinkančią tarptautinių standartų reikalavimus.

Tobulinti produktus ir procesus, mažinti jų poveikį aplinkai gyvavimo ciklo metu.

Nuolat vykdyti taršos prevenciją, racionaliai naudoti gamtos išteklius.

Skirti reikalingus žmogiškuosius ir techninius išteklius, priimtų įsipareigojimų įgyvendinimui ir aplinkos apsaugos sistemos įdiegimui.
Įmonės personalui suteikti galimybę kelti kvalifikaciją aplinkos apsaugos ir racionalaus gamtos išteklių naudojimo srityse.

Bendradarbiauti ir teikti informaciją kitoms įmonėms ir organizacijoms apie aplinkos apsaugos vadybos sistemos veiksmingumą.

http://www.stamita.lt/iso14001.html
APLINKOS APSAUGOS POLITIKA

Viena iš perspektyviausių plastiko, aliuminio konstrukcijų ir stiklo paketų gamintojų Lietuvoje – UAB „STAMITA“, pajėgi atlikti didelių apimčių ir labai sudėtingus konstrukcijų projektavimo, gamybos, montavimao, pardavimo ir priežiūros darbus.

Bendrovė nuolat rūpinasi, kad būtų gaminama aplinkos apsaugos reikalavimus atitinkanti produkcija, modernizuojami įrengimai, diegiamos pažangios technologijos, leidžiančios mažinti poveikį aplinkai. Įmonėje derinama aplinkos apsaugos vadybos sistema su kokybės vadybos sistema, užtikrinant harmoningą bendrovės veiklą.

Vadovaudamiesi ISO14001 standarto reikalavimais, įsipareigojame optimaliai derinti savo ūkinius interesus ir su tuo susijusius aplinkos apsaugos reikalavimus, efektyviai užkirsti kelią avarinėms situacijoms ir imtis sistemingos veiklos siekiant nuolat gerinti bendrovės aplinkos apsaugos veiksmingumą. Savo veikloje nuolat ieškome įvairių galimybių, kurios padėtų įgyvendinti užsibrėžtus tikslus ir uždavinius:
• vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius ir mūsų veiklos įmonėms taikomus aplinkos apsaugos teisės aktų reikalavimus.
• aplinkos apsaugos politiką derinti su kokybės politika, ekonomiškai pagrindžiant technologinio gamybos proceso modernizavimą ir tobulinimą;
• keistis informacija aplinkos apsaugos klausimais (kokybiškų žaliavų parinkimas) su žaliavų tiekėjais ir produkcijos vartotojais;
• gerinti visų lygių darbuotojų suvokimą apie aplinkos apsaugą įmonėje rengiant apmokymus; • stebėti bendrovės daromą poveikį aplinkai;
• diegti taršos prevenciją, mažinant žaliavų, energijos išteklių suvartojimą bei atliekų susidarymą, kur tai įmanoma;

Su šia politika yra supažindinti visi Bendrovės darbuotojai ir jos principus privalo taikyti savo veikloje. Šis dokumentas prieinamas bei esant galimybei skelbiamas plačiai visuomenei.

2 priedas
EUROPOS KRAŠTOVAIZDŽIO KONVENCIJA

http://www.heritage.lt/t_aktai/konvencijos/krastovaizdzio.htm

PREAMBULĖ

Šią Konvenciją pasirašiusios Europos Tarybos valstybės narės,

manydamos, kad Europos Tarybos tikslas yra siekti didesnės savo narių vienybės, idant būtų saugomi ir įgyvendinami jų bendrą paveldą atitinkantys idealai ir principai ir kad šio tikslo yra siekiama visų pirma susitarimais ekonomikos ir socialinėje srityse;

suinteresuotos siekti subalansuotos plėtros, grindžiamos socialinių reikmių, ekonominės veiklos ir aplinkos santykių pusiausvyra ir darna;

pabrėždamos, kad kraštovaizdis vaidina svarbų visuomenei rūpimą vaidmenį kultūros, ekologijos, aplinkos bei socialinėje srityse ir yra ekonominei veiklai palankus išteklius, kurio apsauga, tvarkymas ir planavimas gali padėti kurti darbo vietas;

žinodamos, kad kraštovaizdis padeda formuoti vietos kultūrą ir yra viena iš pagrindinių Europos gamtos ir kultūros paveldo sudedamųjų dalių, prisidedančių prie žmonių gerovės ir įtvirtinančių Europos savastį;

pripažindamos, kad kraštovaizdis yra svarbi gyvenimo kokybės dalis žmonėms visur: miesto ir kaimo vietovėse, sunykusiose ir gerai sutvarkytose vietovėse, pripažintose nepaprasto grožio vietovėse ir įprastinėse vietovėse;

pažymėdamos, kad žemės ūkio, miškininkystės, pramonės ir naudingųjų iškasenų gavybos būdų, taip pat teritorijų planavimo, miestų planavimo, transporto, infrastruktūros, turizmo bei poilsio formų raida ir dar bendresniu mastu pasaulio ekonomikos pokyčiai paspartino kraštovaizdžių transformaciją;

norėdamos atsiliepti į visuomenės norą gėrėtis gerai sutvarkytais kraštovaizdžiais ir aktyviai dalyvauti kuriant kraštovaizdžius;

tikėdamos, kad kraštovaizdis yra vienas iš svarbiausių individualios ir socialinės gerovės elementų ir kad dėl jo apsaugos, tvarkymo ir planavimo kiekvienam atsiranda teisės ir pareigos;

atsižvelgdamos į jau esančius tarptautinio lygmens teisės tekstus gamtos ir kultūros apsaugos ir tvarkymo, regionų ir vietovių planavimo, vietos savivaldos ir transnacionalinio bendradarbiavimo srityse, ypač į Konvenciją dėl Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos (Bernas, 1979 m. rugsėjo 19 d.), Konvenciją dėl Europos architektūros paveldo apsaugos (Granada, 1985 m. spalio 3 d.), Europos konvenciją dėl architektūros paveldo apsaugos (nauja redakcija) (La Valeta, 1992 m. sausio 16 d.), Europos konvenciją dėl bendradarbiavimo per sienas tarp teritorinių bendrijų ir valdžios organų (Madridas, 1980 m. gegužės 21 d.) ir jos papildomus protokolus, Europos vietos savivaldos chartiją (Strasbūras, 1985 m. spalio 15 d.), Biologinės įvairovės konvenciją (Rio de Žaneiras, 1992 m. birželio 5 d.), Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvenciją (Paryžius, 1972 m. lapkričio 16 d.) ir Konvenciją dėl prieinamumo prie informacijos, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teisėsaugos institucijas aplinkos apsaugos klausimais (Orhusas, 1998 m. birželio 25 d.);

pripažindamos, kad Europos kraštovaizdžių kokybė ir įvairovė yra bendras išteklius ir kad svarbu bendradarbiauti siekiant jį saugoti, tvarkyti ir planuoti;

norėdamos pateikti naują teisės dokumentą, išimtinai skirtą visų kraštovaizdžių Europoje apsaugai, tvarkymui ir planavimui,

s u s i t a r ė:

I SKYRIUS – BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis – Apibrėžimai

Šioje Konvencijoje:

a “kraštovaizdis” – tai žmonių suvokiama vietovė, kurios pobūdį nulėmė gamtos ir (arba) žmonijos faktorių veikimas ir sąveika;

b “kraštovaizdžio politika” – tai kompetentingų valdžios institucijų bendrų principų, strategijų ir gairių, leidžiančių imtis konkrečių priemonių kraštovaizdžiams saugoti, tvarkyti ir planuoti, raiška;

c “kraštovaizdžio kokybės tikslas” – tai konkrečiam kraštovaizdžiui kompetentingų valdžios institucijų parengta žmonių siekimų formuluotė atsižvelgiant į jų apylinkės kraštovaizdžio ypatumus;

d “kraštovaizdžio apsauga” – tai veiksmai, kuriais siekiama išsaugoti ir palaikyti kraštovaizdžiui svarbias arba būdingas ypatybes, pateisinami jo paveldo verte, atsiradusia dėl natūraliai susiformavusio gamtovaizdžio ir (arba) žmonių veiklos;

e “kraštovaizdžio tvarkymas” – tai veiksena atsižvelgiant į subalansuotos plėtros perspektyvą, kuria siekiama užtikrinti nuolatinę kraštovaizdžio priežiūrą, kad būtų galima orientuoti ir derinti pokyčius, kuriuos sukelia socialiniai, ekonominiai ir aplinkos raidos procesai;

f “kraštovaizdžio planavimas” – tai aiškiai į ateitį orientuota veiksena, kuria siekiama tobulinti, atkurti arba kurti kraštovaizdžius.

2 straipsnis – Taikymo sritis

Priklausomai nuo 15 straipsnio nuostatų ši Konvencija yra taikoma visai Šalių teritorijai ir apima natūralios gamtos, kaimo, miesto ir miesto apylinkių vietoves. Ji aprėpia žemę, vidaus vandenis ir jūrų vietoves. Ji taikoma kraštovaizdžiams, kurie galėtų būti laikomi nuostabiais, ir įprastiniams ar sunykusiems kraštovaizdžiams.

3 straipsnis – Tikslai

Šios Konvencijos tikslai – skatinti kraštovaizdžių apsaugą, tvarkymą bei planavimą ir organizuoti Europos bendradarbiavimą kraštovaizdžio klausimais.

II SKYRIUS – NACIONALINĖS PRIEMONĖS

4 straipsnis – Pareigų padalijimas

Kiekviena Šalis šią Konvenciją, konkrečiai 5 ir 6 straipsnius, įgyvendina pagal savo valdžių padalijimą, laikydamasi savo konstitucinių principų ir administracinės tvarkos bei gerbdama subsidiarumo principą ir atsižvelgdama į Europos vietos savivaldos chartiją. Nenukrypdama nuo šios Konvencijos nuostatų, kiekviena Šalis derina šios Konvencijos įgyvendinimą su savo politikos kryptimis.

5 straipsnis – Bendro pobūdžio priemonės

Kiekviena Šalis įsipareigoja:

a įteisinti kraštovaizdį kaip svarbią žmones supančios aplinkos sudedamąją dalį, jų bendro kultūros ir gamtos paveldo apraišką bei jų savasties pagrindą;

b nustatyti ir įgyvendinti kraštovaizdžio politiką, kuria siekiama saugoti, tvarkyti ir planuoti kraštovaizdį imantis 6 straipsnyje nustatytų konkrečių priemonių;

c nustatyti plačiosios visuomenės, vietos ir regionų valdžios institucijų bei kitų dalyvių, suinteresuotų b punkte paminėtos kraštovaizdžio politikos apibrėžimu ir įgyvendinimu, dalyvavimo tvarką;

d integruoti kraštovaizdį kaip reiškinį į savo teritorijų ir miestų planavimo politiką bei savo kultūros, aplinkos, žemės ūkio, socialinę ir ekonominę politiką, taip pat į kiekvieną kitą politikos sritį, galinčią turėti poveikio kraštovaizdžiui.

6 straipsnis – Konkrečios priemonės

A Supratingumo didinimas

Kiekviena Šalis įsipareigoja didinti visuomenės, privačių organizacijų ir valdžios institucijų supratingumą apie kraštovaizdžių vertę, jų vaidmenį ir pokyčius.

B Profesinis rengimas ir švietimas

Kiekviena Šalis įsipareigoja skatinti:

a kraštovaizdžio vertinimo ir tvarkymo specialistų rengimą;

b kraštovaizdžio politikos, apsaugos, tvarkymo ir planavimo daugiadalykes mokymo programas privataus ir viešojo sektoriaus profesionalams bei atitinkamoms asociacijoms;

c mokyklų ir universitetų kursus, kurie atitinkamose dalykinėse srityse būtų skirti su kraštovaizdžiu siejamoms vertybėms ir klausimams, kuriuos kelia jo apsauga, tvarkymas ir planavimas.

C Nustatymas ir vertinimas

1 Aktyviai dalyvaujant 5 straipsnio c punkte numatytiems suinteresuotiems dalyviams, kad galėtų pagerinti savo kraštovaizdžių pažinimą, kiekviena Šalis įsipareigoja:

a i visoje teritorijoje nustatyti savo kraštovaizdžius;

ii analizuoti jų charakteristikas ir juos keičiančius

veiksnius;

iii atkreipti dėmesį į pokyčius;

b šitaip nustatytus kraštovaizdžius įvertinti atsižvelgiant į suinteresuotų dalyvių ir atitinkamos gyventojų grupės jiems priskiriamą ypatingą vertę.

2 Nustatymas ir vertinimas yra atliekami vadovaujantis patirties ir metodologijos mainais, organizuojamais tarp Šalių Europos mastu pagal 8 straipsnį.

D Kraštovaizdžio kokybės tikslai

Kiekviena Šalis įsipareigoja po konsultacijų su visuomene pagal 5 straipsnio c punktą nustatytiems ir įvertintiems kraštovaizdžiams apibrėžti kraštovaizdžio kokybės tikslus.

E Įgyvendinimas

Kad kraštovaizdžio politika būtų įgyvendinama, kiekviena Šalis įsipareigoja priimti kraštovaizdžio apsaugai, tvarkymui ir (arba) planavimui skirtus teisės dokumentus.

III SKYRIUS – BENDRADARBIAVIMAS EUROPOS MASTU

7 straipsnis – Tarptautinės politikos kryptys ir programos

Šalys įsipareigoja bendradarbiauti svarstant su kraštovaizdžiu susijusius tarptautinės politikos krypčių bei programų aspektus ir, jeigu tinka, rekomenduoti atsižvelgti jose į kraštovaizdžio svarbą.

8 straipsnis – Savitarpio pagalba ir keitimasis informacija

Šalys įsipareigoja bendradarbiauti, kad padidintų priemonių, kurių imamasi pagal šios Konvencijos straipsnius, veiksmingumą, būtent:

a teikti viena kitai su kraštovaizdžio reikalais susijusią techninę ir mokslinę pagalbą kartu kaupiant patirtį ir dalijantis ja bei mokslinių tyrimų projektų rezultatais;

b skatinti kraštovaizdžio specialistų mainus, ypač mokymo ir informavimo tikslais;

c keistis informacija visais su šios Konvencijos nuostatomis susijusiais klausimais.

9 straipsnis – Transnacionaliniai kraštovaizdžiai

Šalys skatina vietos ir regionų transnacionalinį bendradarbiavimą bei prireikus rengia ir įgyvendina bendras kraštovaizdžio programas.

10 straipsnis – Konvencijos įgyvendinimo priežiūra

1 Pagal Europos Tarybos statuto 17 straipsnį įsteigtus esamus kompetentingus ekspertų komitetus Europos Tarybos Ministrų komitetas skiria būti atsakingais už Konvencijos įgyvendinimo priežiūrą.

2 Po kiekvieno ekspertų komitetų posėdžio Europos Tarybos Generalinis Sekretorius Ministrų komitetui perduoda pranešimą apie nuveiktą darbą ir Konvencijos veikimą.

3 Ekspertų komitetai pasiūlo Ministrų komitetui Europos Tarybos apdovanojimo už kraštovaizdį suteikimo kriterijus ir jį reglamentuojančias taisykles.

11 straipsnis – Europos Tarybos apdovanojimas už kraštovaizdį

1 Europos Tarybos apdovanojimas už kraštovaizdį yra pasižymėjimo ženklas, suteikiamas vietos ir regionų valdžios institucijoms ir jų grupėms, kurios, konkrečiai įgyvendindamos Šalies kraštovaizdžio politiką, ėmėsi tokios politikos ar priemonių saugoti, tvarkyti ir (arba) planuoti savo kraštovaizdžius, kurios pasirodė turinčios ilgalaikį poveikį ir dėl to gali būti pavyzdys kitoms Europos teritorinės valdžios institucijoms. Šis pasižymėjimo ženklas taip pat gali būti suteikiamas nevyriausybinėms organizacijoms už ypatingai didelį įnašą į kraštovaizdžių apsaugą, tvarkymą ar planavimą.

2 Paraiškas gauti Europos Tarybos apdovanojimą už kraštovaizdį Šalys pateikia 10 straipsnyje paminėtiems ekspertų komitetams. Pasienio vietos ir regionų valdžios institucijos bei atitinkamos vietos ir regionų valdžios institucijų grupės gali pateikti paraiškas, jeigu jos tą kraštovaizdį kartu tvarko.

3 Remdamasis 10 straipsnyje paminėtų ekspertų komitetų pasiūlymais, Ministrų komitetas nustato ir paskelbia Europos Tarybos apdovanojimo už kraštovaizdį suteikimo kriterijus, priima atitinkamas taisykles ir skiria tą apdovanojimą.

4 Europos Tarybos apdovanojimas už kraštovaizdį turi skatinti šį apdovanojimą gavusiuosius užtikrinti subalansuotą atitinkamų kraštovaizdžių vietovių apsaugą, tvarkymą ir (arba) planavimą.

IV SKYRIUS – BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

12 straipsnis – Ryšys su kitais teisės dokumentais

Šios Konvencijos nuostatos neatmeta griežtesnių kraštovaizdžių apsaugos, tvarkymo ir planavimo nuostatų, nustatytų kituose esamuose ar būsimuose privalomuose nacionalinės ar tarptautinės teisės dokumentuose.

13 straipsnis – Pasirašymas, ratifikavimas ir įsigaliojimas

1 Ši Konvencija yra pateikiama pasirašyti Europos Tarybos valstybėms narėms. Ji yra ratifikuojama, priimama arba patvirtinama. Ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentai deponuojami Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui.

2 Ši Konvencija įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai dešimt Europos Tarybos valstybių narių yra pareiškusios apie savo sutikimą įsipareigoti laikytis Konvencijos pagal šio straipsnio pirmos dalies nuostatas.

3 Kiekvienai pasirašiusiai valstybei, kuri vėliau pareiškia apie savo sutikimą įsipareigoti laikytis Konvencijos, ji įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai ji deponuoja ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentą.

14 straipsnis – Prisijungimas

1 Šiai Konvencijai įsigaliojus, Europos Tarybos Ministrų komitetas gali pakviesti Europos Bendriją ir kiekvieną Europos valstybę, kuri nėra Europos Tarybos narė, prisijungti prie Konvencijos daugumos sprendimu, kaip nustatyta Europos Tarybos statuto 20 straipsnio d punkte, ir Šalių, turinčių teisę užimti vietas Ministrų komitete, vieningu pritarimu.

2 Kiekvienai prisijungiančiai valstybei arba Europos Bendrijai, jai prisijungus, ši Konvencija įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui deponuojamas prisijungimo dokumentas.

15 straipsnis – Teritorinis taikymas

1 Kiekviena valstybė arba Europos Bendrija, pasirašydamos arba deponuodamos savo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumentą, gali nurodyti teritoriją arba teritorijas, kurioms Konvencija yra taikoma.

2 Kiekviena Šalis gali vėliau Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui adresuotu pareiškimu išplėsti šios Konvencijos taikymą bet kuriai kitai tame pareiškime nurodytai teritorijai. Tokiai teritorijai Konvencija įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai Generalinis Sekretorius gauna pareiškimą.

3 Kiekvienas pareiškimas, padarytas pagal šio straipsnio pirmą ir antrą dalis, dėl bet kurios tokiame pareiškime paminėtos teritorijos gali būti Generaliniam Sekretoriui adresuotu pranešimu atšauktas. Toks atšaukimas įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai Generalinis Sekretorius gauna pranešimą.

16 straipsnis – Denonsavimas

1 Kiekviena Šalis Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui adresuotu pranešimu gali bet kada denonsuoti šią Konvenciją.

2 Toks denonsavimas įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai Generalinis Sekretorius gauna pranešimą.

17 straipsnis – Pakeitimai ir papildymai

1 Kiekviena Šalis arba 10 straipsnyje paminėti ekspertų komitetai gali siūlyti šios Konvencijos pakeitimus ir papildymus.

2 Apie kiekvieną pasiūlymą dėl pakeitimo ar papildymo pranešama Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui, kuris perduoda jį Europos Tarybos valstybėms narėms, kitoms Šalims ir kiekvienai Europos valstybei, nesančiai Europos Tarybos nare, pakviestai prie šios Konvencijos prisijungti pagal 14 straipsnio nuostatas.

3 10 straipsnyje paminėti ekspertų komitetai išnagrinėja kiekvieną pasiūlytą pakeitimą ar papildymą ir trijų ketvirtadalių Šalių atstovų balsų dauguma patvirtintą tekstą pateikia Ministrų komitetui tvirtinti. Ministrų komitetui Europos Tarybos statuto 20 straipsnio d punkte nustatyta balsų dauguma ir Šalims, turinčioms teisę užimti vietas Ministrų komitete, vieningu pritarimu patvirtinus šį tekstą, jis yra siunčiamas Šalims priimti.

4 Kiekvienas pakeitimas ar papildymas jį priėmusioms Šalims įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai apie priėmimą yra Generaliniam Sekretoriui pranešusios trys Europos Tarybos valstybės narės. Kiekvienai Šaliai, kuri jį priima vėliau, toks pakeitimas ar papildymas įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai ta Šalis apie priėmimą praneša Generaliniam Sekretoriui.

18 straipsnis – Pranešimai

Europos Tarybos Generalinis Sekretorius Europos Tarybos valstybėms narėms, kiekvienai valstybei arba Europos Bendrijai, prisijungusioms prie šios Konvencijos, praneša apie:

a kiekvieną pasirašymą;

b kiekvieno ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumento deponavimą;

c kiekvieną šios Konvencijos įsigaliojimo pagal 13, 14 ir 15 straipsnius datą;

d kiekvieną pareiškimą, padarytą pagal 15 straipsnį;

e kiekvieną denonsavimą pagal 16 straipsnį;

f kiekvieną pasiūlymą dėl pakeitimo ar papildymo, kiekvieną pakeitimą ar papildymą, patvirtintą laikantis 17 straipsnio, ir jo įsįgaliojimo datą;

g kiekvieną kitą su šia Konvencija susijusį aktą, pranešimą, informaciją ar komunikatą.

Tai patvirtindami toliau nurodyti įgaliotieji asmenys pasirašė šią Konvenciją.

Priimta 2000 m. spalio 20 d. Florencijoje, Italijoje anglų ir prancūzų kalbomis. Abu tekstai turi vienodą teisinę galią ir vienu egzemplioriumi deponuojami Europos Tarybos archyvuose. Europos Tarybos Generalinis Sekretorius kiekvienai Europos Tarybos valstybei narei ir kiekvienai valstybei arba Europos Bendrijai, pakviestoms prisijungti prie šios Konvencijos, pasiunčia patvirtintas kopijas.

Leave a Comment