Saugomos teritorijos bei gamtiniai ištekliai Klaipėdos apskrityje

2974 0

KLAIPĖDOS APSKRITIS

Klaipėdos apskritis plačia ir ilga šimto kilometrų juosta driekiasi Lietuvos vakarinėje dalyje nuo Latvijos iki Rusijos sienų. Kartu su Tauragės ir Telšių apskritimis sudaro Vakarų Lietuvos regioną. Klaipėdos apskritis apima 7 savivaldybes – Klaipėdos miesto, Palangos miesto, Neringos, Skuodo rajono, Kretingos rajono, Klaipėdos rajono ir Šilutės rajono.

Klaipėdos apskritis vienintelė iš dešimties Lietuvos apskričių, besiribojanti su Baltijos jūra ir Kuršių mariomis. Jūra, marios, Palanga, Kuršių nerija ir Neringa, Nemuno delta kartu sudaro svarbiausią Lietuvos rekreacinį regioną. Kasmet čia atvyksta ilsėtis šimtai tūkstančių viietinių ir užsienio turistų.

Apskrities centras – Klaipėdos uostamiestis. Čia gyvena apie 190 tūkst. žmonių. Priemiesčio poilsinės teritorijos – Smiltynė, Giruliai vilioja turistus savo nuostabiais smėlio paplūdimiais.

Turistai, trokštantys ramaus poilsio gamtos prieglobstyje, gali rinktis Kuršių neriją, Pamario regioną arba Karklės gyvenvietę. Kuršių nerija įtraukta į UNESCO kultūros ir gamtos pasaulio paveldo sąrašą. Turistai čia pamatys aukštas pustomas vėjo arba apaugusias pušynais smėlio kopas, o įveikę Naglių gamtos rezervate įrengtą pažintinį taką, galės grožėtis Kuršių nerijos, marių ir jūros panorama vienu metu. Pamarys yra įddomus savo kultūrine praeitimi, gamtinėmis vertybėmis. Tai buvusios Mažosios Lietuvos teritorijos. Iki šiol čia apstu ryškių pėdsakų, paliktų vokiškosios kultūros. Nemuno delta – žvejų, ornitologų, botanikų, pelkėtyros specialistų rojus. Karklės kaimas Klaipėdos rajone – vienintelis Lietuvoje išlikęs žvejų kaimas prie jūros. Kaimo ap

pylinkėse paplūdimiai yra akmenuoti. Niekur kitur Lietuvos pajūryje nepamatysite tiek mažų ir didelių akmenų.

Kretingos ir Skuodo rajonai – Klaipėdos apskrityje turtingiausi kultūriniais bei istoriniais ištekliais. Čia gausybė archeologinių vertybių – piliakalnių, pilkapių. Skuodo rajone aplankykite I. Navidansko parką, kuris pradėtas kurti 1928 metais Kalnėnų kaime, Lietuvos unikalių riedulių muziejų, įkurtą gydytojo Vaclovo Into dėka Mosėdyje. Kretingos rajono puošmena – unikali Viliaus Orvido sodyba–absurdo muziejus. Kretingos miestas garsus Kretingos Tiškevičių rūmais su žiemos sodu, peizažiniu parku. Miesto centre – senas pranciškonų vienuolynas.

Klaipėdos rajono pasididžiavimas – smėlėtoji Baltijos pakrantė, žuvingosios Kuršių marios ir Minijos upė. Čia įkurti Pajūrio regioninis parkas, Veiviržo kraštovaizdžio bei ichtiologinis, Minijos ichtiologinis bei Minijos senslėnio kraštovaizdžio, Ablingos geomorfologinis, Lužijos botaninis, Svencelės telmologinis, Kliošių kraštovaizdžio draustiniai. Klaipėdos rajonas kultūriniu požiūriu yra dvilypis, nes apima dvvi skirtingas etnoso apraiškas – Mažosios Lietuvos (lietuvininkų) ir Didžiosios Lietuvos (žemaitiškąjį) etninės kultūros paveldą.

GAMTINĖ APLINKA

Klimatas

Klaipėdos apskrities klimatinės sąlygos kiek skiriasi nuo kitų Lietuvos teritorijų. Dėl Baltijos jūros įtakos vasaros Klaipėdos apskrityje yra vėsesnės, nei kitur Lietuvoje, o žiemos yra minkštesnės. Vidutinė metinė temperatūra pajūryje yra 7.0 0C, o visoje Lietuvoje – 6.2 0C. Vidutinė rugpjūčio mėnesio temperatūra yra 16.7 0C, sausio – -2.8 0C.

Klaipėdos apskritis, kaip ir visa Lietuva, yra drėgmės pertekliaus zonoje. Tai nulemia geografinė padėtis – Baltijos jūra ir ištisus metus vyraujanti drėgnų Atlanto ma
asių pernaša. 1961 – 1990 m. pajūryje vidutiniškai per metus iškrito 735 mm kritulių (Lietuvoje 675 mm). Didžiausias lietingų dienų skaičius būna lapkričio – sausio mėnesiais, o mažiausias – birželio – gegužės mėnesiais.

Pajūryje sniego danga nepastovi. Dėl Atlanto cikloninio aktyvumo žiema dažni atodrėkiai. Sniego danga išsilaiko vidutiniškai 68 dienas per metus. Atskirais metais tas skaičius gali smarkiai svyruoti. Daugiausia dienų su sniego danga būna sausio ir vasario mėnesiais.

Apskrityje vyrauja pietryčių, vakarų krypčių vėjai. Žiemą dažniausiai pučia pietryčių vėjai. Vasarą dažniausiai pasitaiko vakarų krypčių vėjai. Vidutinis metinis vėjo greitis pajūryje yra 5.2 m/s. Stipriausi vėjai pučia rudenį ir žiemą. 1956 m, 1967, 1993 ir 1999 metais buvo labai stiprių audrų, turėjusių katastrofinių padarinių.

Reljefas

Pagrindinė jėga, sukūrusi ne tik Klaipėdos apskrities, bet ir visos Lietuvos reljefą buvo ledynai. Dėka jų susiformavo lygumos, kalvos, ežerai ir upės. Paskutiniai ledynai Lietuvą apleido prieš 13 000 metų. Tad geologine prasme Lietuvos ir Klaipėdos apskrities reljefas yra jaunas.

Klaipėdos apskrities reljefas yra pakankamai įvairus. Didžiausią plotą apskrityje užima pajūrio žemuma. Atskirose apskrities dalyse plyti ir kalvotasis reljefas. Išilgai Baltijos jūros tęsiasi siauras sausumos ruožas, suformuotas jūros ir vėjo. Tai smėlėti paplūdimiai, apsauginis kopagūbris ir užkopė. Vėjo ir jūros bangų dėka susiformavo ir Kuršių nerija, kurios atskiros kopos pakyla į 60 metrų aukštį. Pietvakarinėje apskrities dalyje plyti Nemuno delta. Ši teritorija nuolat veikiama potvynių, kurie nusodina didelį ki

iekį nuosėdų. Todėl reljefas čia yra lėkštas, lyguminis. Didžiausia Lietuvos sala – Rusnė tik per metrą pakilusi virš Nemuno ir Kuršių marių vandens.

Apskrities pietrytinėje dalyje plyti Žemaičių aukštumos vakariniai šlaitai. Ši vietovė pasižymi didžiausiu Lietuvoje metiniu kritulių kiekiu, tankiausiu upių tinklu. Kaip ir kaimyninėje žemumoje, čia vyrauja banguota moreninė lyguma, tik paįvairinta daug gausesnių ir stambesnių kalvų.

Vandens telkiniai

Dėl drėgmės pertekliaus ir ledynmečio palikimo Lietuvoje susidarė tankus ir įvairus hidrografinis tinklas. Didžiausiu upių tankumų pasižymi vakarinis Žemaičių aukštumos šlaitas, vidutiniškai tiekiantis net 14 l vandens per sekundę iš vieno kvadratinio kilometro.

Svarbiausias vandens telkinys Klaipėdos apskrityje yra Baltijos jūra (plotas 386 tūkst. kv. km, vidutinis gylis – 48m). Lietuvai priklauso tik 99 km Baltijos pajūrio, iš jų 54 km tenka Kuršių nerijai. Lietuvos pakrantėje Baltijos jūros dugno gylis siekia iki 50 m. Kuršių nerijoje, Palangoje Baltijos jūros paplūdimiai yra smėlėti, o ties Karklė plyti klifas, paplūdimiai susiaurėję iki 8-10 m ir nusėti įvairaus dydžio akmenimis.

Pietvakarinė Klaipėdos apskrities dalis ribojasi su Kuršių mariomis. Tai didžiausias Lietuvos vidaus vandens telkinys. Kuršių marios yra Baltijos jūros lagūna, atskirta nuo jūros siaura ir ilga smėlio nerija. Lagūna susidarė prieš 4–5 tūkst. metų. Į Kuršių marias įteka Nemunas bei dar 24 mažos upės ir upeliai, o vandens perteklius nuteka giliu Klaipėdos sąsiauriu, esančiu šiauriniame lagūnos ga

ale. Kuršių marios yra vienas žuvingiausių vandens telkinių. Per metus sugaunama apie 1,5 tūkst. t žuvies. Marių pakrantėse gausu rekreacinių vietovių. Marios tinkamos buriavimui, rekreacinei žūklei.

Klaipėdos apskritis pasižymi upių gausumu. Didžiausias pagal plotą – Nemuno-Minijos baseinas. Be to, apskrities teritorijoje išskiriamas Pajūrio upių baseinas, Šventosios ir Bartuvos baseinai. Didžiausios apskrities upės – Nemunas (bendras ilgis – 937 km), Minija (202 km), Šventoji (68 km), Bartuva (101 km), Danė-Akmena (62.5 km), Tenenys (72 km), Veiviržas (68 km) ir kt. Vienas įdomiausių objektų – Klaipėdos kanalas (28 km), XIX a. viduryje sujungęs Minijos žemupį ir Kuršių marių Malkų įlanką ties Klaipėdą. Nemuno upėje vykdoma pakankamai intensyvi laivyba. Nesenai vėl atsirado galimybė iš Kauno turistiniu laivu pasiekti Kuršių neriją ir Klaipėdą. Minijos upė – viena iš gražiausių Žemaitijos upių. Nepakartojami įspūdžiai laukia vandens turistų, pasiryžusių įveikti Miniją baidare. Šiuo metu upėje plečiama vandens turizmo infrastruktūra.

Ežerai Lietuvos teritorijoje išsidėstę netolygiai. Ežeringiausios yra Baltijos aukštumos (Utenos, Telšių apskritis). Klaipėdos apskritis ežerų gausumu nepasižymi. Didžiausi ežerai – Krokų lanka (Šilutės rajonas), susidaręs Nemuno nešmenims atitvėrus Kuršių marių dalį, Kalčių ežeras (Skuodo rajonas), Papės ežeras (Kretingos rajonas), Kalotės, Kapstato ežerai (Klaipėdos rajonas). Ežerų trūkumą kompensuoja tvenkinių gausa. Didžiausias jų skaičius yra Skuodo ir Kretingos rajone. Tvenkiniai naudojami žuvininkystei, rekreacijai, upių nuotėkiui reguliuoti.

Šilutės rajonas išsiskiria ne tik Nemuno delta su išvystyta polderių sistema. Čia gausu pelkių, turinčių didelę ekologinę, pramoninę vertę. Aukštumalos pelkė yra žinomiausia ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Būtent šitos aukštapelkės tyrinėjimų pagrindu gimė pelkėtyros mokslas. Šioje pelkėje yra įrengtas pažintinis takas.

Palangos kurorte gydymui naudojami ne tiek paviršiniai vandenys, kiek požeminiai. Tai mineralinis vanduo. Šiuo metu Palangoje yra penki gręžiniai, iš kurių į sanatorijas tiekiamas gydomasis mineralinis vanduo. Šiame kurorte vartojamas dviejų grupių – be specifinių komponentų ir bromo mineralinis vanduo. Pastarasis išgaunamas tik Palangoje ir Likėnuose.

Augalija ir gyvūnija

Skuodo rajonas

Miškai Skuodo rajone užima 14.8% teritorijos ploto. Jie išsidėstę vakarinėje, šiaurinėje ir pietinėje rajono teritorijos dalyse. Dažniausiai miškai užima žemesnes lygesnes reljefo vietas. Dauguma rajono miškų mišraus pobūdžio: auga eglės, pušys, beržai, drebulės, alksniai, juodalksniai, lazdynai, liepos, klevai, uosiai, ąžuolai ir kiti medžiai. Eglėmis apsodinta daugumos sodų šiaurinė pusė nuo šaltų vėjų. Šlapesniuose miškuose vyrauja juodalksniai su eglių, beržų priemaiša. Krūmai atskirų didelių masyvų nesudaro.

Nors Skuodo rajonas nėra labai miškingas, tačiau eglynai, pušynai, mišrių lapuočių miškai tinkami grybauti, uogauti, medžioti. Skuodo rajone propaguojama mėgėjiška žūklė, komercinė medžioklė. Medžiotojų pagrindiniai laimikiai – briedžiai, šernai, elniai, stirnos, lapės, kiaunės, kiškiai, antys, kurapkos.

Skuodo rajono vandenyse be introdukuotų karpių, sidabrinių karosų ir baltųjų amūrų gyvena dar 26 rūšių žuvys ir apskritažiomeniai, priklausantys 9 šeimoms: nėginių (Petromyzonidae) – mažoji ir upinė nėgės; lašišinių (Salmonidae) – lašiša, šlakis, m. upėtakis; lydekinių (Esocidae) – lydeka; karpinių (Cyprinidae) – kuoja, lynas, raudė, p. aukšlė, karšis, paprastasis karosas, sidabrinis karosas, gružlys, karpis, saulažuvė, kartuolė, rainė, strepetys, šapalas, žiobris, baltasis amūras; vijūninių (Cobitidae) – kirtiklis, Sližys; menkinių (Gadidae) – vėgėlė; ešerinių (Percidae) – ešerys, pūgžlys; dyglinių (Gasterosteidae) – trispyglė dyglė; kūjagalvinių (Cottidae) – paprastasis kūjagalvis. Ežeruose sutinkamos – 9-10, tvenkiniuose ir saugyklose -19-20, upėse – 25 rūšių žuvys.

Kretingos rajonas

Rajono miškai sudaro trečdalį rajono teritorijos. Didžiausi miškai – Vaineikių ir Šventosios. Auga pušynai, eglynai, mišrieji miškai. Dėl klimatinių ir žmogaus veiklos ypatybių Kretingos rajono miškai savo rūšine sudėtimi, formuojamo kraštovaizdžio bei floros ir faunos įvairove yra unikalūs Lietuvos mastu. Drėgnesnis oras vegetacijos laikotarpiu ir įmirkę dirvožemiai sudaro geras sąlygas eglynams augti.

Kretingos rajono teritorijos yra svarbios migruojantiems paukščiams. Čia gausiai sutinkama gulbių, žąsų, ančių. Kretingos r. aptinkama daug retų paukščių, kuriuos būtų įdomu stebėti turistams. Tai – baltasis gandras, juodasis gandras, gervė, didysis apuokas, ir kt. Sutinkamos ir tokios retos Europoje rūšys, kaip griežlė ir meldinė nendrinukė.

Kretingos rajono upės svarbios lašišinių žuvų nerštavietės. Pavyzdžiui, Minijos upė, dėl savo palyginti švaraus vandens ir smėlėto bei žvirgždėto dugno, yra saugoma kaip ichtiologinis draustinis (Plungės, Kretingos, Klaipėdos ir Šilutės r.). Draustinyje gyvena apie 25 rūšių žuvys: visur dažni margieji upėtakiai, neršia lašišos, šlakiai, žiobriai. Ichtiologinio draustinio paskirtis apsaugoti lašišų, šlakių, žiobrių nerštavietes, pagausinti jų išteklius.

Klaipėdos rajonas

Klaipėdos rajono miškingumas siekia 25,1%. Per pastaruosius trisdešimt metų miškingumas padidėjo 3,6%. Nors rajono miškingumas nėra didelis, čia ošia turistų labiausiai mėgiami pajūrio ir pamario sausi pušynai. Rajone pagrindiniai miškų masyvai yra išsidėstę pietrytinėje dalyje. Didžiausi miškų masyvai yra Girulių (1750 ha), Padumblių (1250 ha), Vėžaitinės (2250 ha), Kliošių (1500 ha), Miežeikių ir kt. Atstumai tarp jų yra pakankamai dideli, iki 6 km. Mažesnių miško masyvų nedaug.

Lietuviškas pajūris turtingas saugoma augmenija. Klaipėdoje prie karaliaus Vilhelmo kanalo Tyro pelkėje auga pajūrinis sotvaras. Prie Kiaulės nugaros, Tarptautinės perkėlos teritorijoje ir jos prieigose, prie pat vandens rasime žaliuojant pajūrinę pienžolę ir trispalvį astrą. Visi šie augalai įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą. Didelė augalijos ir gyvūnijos įvairovė yra Pajūrio regioniniame parke. Čia plytinčiuose smiltpievėse sutinkamos unikalios augalų bendrijos. Čia auga 8 orchidinių augalų rūšys. Vienas jų – tamsialapis skiautalūpis, Lietuvos Raudonosios knygos atstovas. Baltijos jūros pakrantėje dėka sudėtingų augimo sąlygų tokie augalai, kaip Baltijinė stoklė, sultingoji jūrasmiltė, smiltyninė rugiaveidė, smiltnendrė, muilinė guboja ir kt., formuoja smėliamėgių augalų bendrijas.

Gyvūnijos įvairovė Klaipėdos rajone išties didelė. Čia sutinkama daugybė paukščių rūšių. Ornitologine prasme ypač turtingas Pajūrio regioninis parkas – 138 paukščių rūšys, iš jų 65 perinčios. Visame rajone, didesniuose miško masyvuose aptinkami briedžiai, stirnos, šernai, bebrai ir kt. žinduoliai. Baltijos pakrantėse nereti svečiai yra ruoniai.

Kuršių nerija

Žmonių pastangomis, net 70,1% Lietuvos Kuršių nerijos užima miškai. Daugiausia yra spygliuočių miškų. Labiausiai paplitusi paprastoji ir kalninė pušys. Lapuočių miškui tenka penktadalis visų miškų ploto. Smėlynai Kuršių nerijoje užima net 25,4% teritorijos. Iš viso Lietuvos Kuršių nerijoje sutinkama apie 960 augalų rūšių. Iš jų 29 rūšys – įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Nerijoje auga retos Lietuvoje pajūrinė zunda, tyrulinė erika, pajūrinė pienažolė, pajūrinė širdažolė, vandeninė plaumuonė.

Iš Lietuvoje gyvenančių 65 rūšių žinduolių, 37 rūšys sutinkamos Kuršių nerijoje, 4 iš jų – įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą – tai šikšniukas nykštukas, vėlyvasis šikšnys, ūdra ir ilgasnukis ruonis. Čia galima sutikti tokių vabzdžių rūšių, kurių niekur kitur Lietuvoje nėra. Šiai teritorijai būdingi pietinių ir stepinių rūšių atstovai. Vienas žymiausių nerijos drugių – pušinis keliaujantis verpikas, tai į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytas vabzdys.

Pavasarinės ir rudeninės migracijos metu Per Kuršių neriją praskrenda apie 15 milijonų paukščių, dalis jų čia ir žiemoja. Nerijoje peri virš 100 paukščių rūšių. Į šiaurę nuo Juodkrantės įsikūrusi didžiausia Lietuvoje garnių-kormoranų kolonija – apie 1 500 lizdų.

Baltijos jūroje prie nerijos sutinkama apie 70 žuvų rūšių. Labiausiai paplitusios strimelės, menkės, plekšnės, uotai. Kuršių mariose gaudomi ešeriai, karšiai, unguriai, starkiai ir kitos žuvys.

Šilutės rajonas

Šilutės rajonas nėra labai turtingas miškais. Vidutinis miškingumas – 19,9%, daugiausia pušynai ir eglynai. Didesni miškai – Žalgirių, Kintų, Begėdžių, Parubežio, Žemaičių Naumiesčio ir kt. Šiaurrytinėje Kuršių marių pakrantėje daugiausia auga pušynai, rečiau – beržynai, juodalksnynai, eglynai. Žemesnėse, ties Nemuno delta, marių pakrantės vietose žaliuoja alksniai, karklai, žilvičiai, aukštesnėse – eglės, beržai, pušys.

Miškuose gausu lapių, kiškių, pasitaiko usūrinių šunų, miškinių kiaunių, ūdrų. Medžiojami briedžiai, šernai, stirnos, kiškiai, lapės, ondatros, bebrai.

Nemuno delta – viena iš unikaliausių Šilutės rajono teritorijų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Čia gausūs paukščių, žuvų, žolinės augalijos ištekliai. Iš praskrendančių paukščių gausiausios yra baltakaktės žąsys, gulbės giesmininkės, antys cyplės, didžiosios, smailiauodegės. Užliejamose pievose pavasarinės paukščių migracijos metu koncentruojasi dešimtys tūkstančių vandens paukščių. Vasaros pradžioje kai kuriose vietose peri retos tilvikinių paukščių rūšys. Kuršių mariose kasmet rudenį iki joms užšąlant koncentruojasi žiemoti likę didieji dančiasnapiai, ledinės antys.Būtent čia, kur praeina pagrindiniai paukščių migravimo takai, Ventės rage 1929 m. prof. Tadas Ivanauskas įkūrė vieną pirmųjų Europoje ornitologinių stočių. Šioje stotyje nuo seno mokslininkai tinklais gaudo ir žieduoja paukščius.

Šilutės rajonas ribojasi su Kuršių mariomis – žuvingiausiu vandens telkiniu Lietuvoje. Kuršių mariose aptinkama apie 50 rūšių žuvų. Labiausiai vertinamos verslinėje žuvininkystėje žuvys – karšis, stinta, stintelė, sterkas, lydeka, vėgėlė, žiobris, ungurys, jūrinis sykas, salatis, lynas.

SAUGOMOS TERITORIJOS

Kuršių nerijos nacionalinis parkas

Kuršių nerijos nacionalinis parkas yra vakarinėje Lietuvos dalyje, nerijos pusiasalyje. Jo rytinius krantus skalauja Kuršių marios, o vakarinius – Baltijos jūra. Nacionalinis parkas įsteigtas 1991m. balandžio 23 d. vertingiausiam gamtiniu bei kultūriniu požiūriu Lietuvos pajūrio kraštovaizdžio kompleksui su unikaliu Europoje kopagūbriu ir etnokultūriniam paveldui išsaugoti, tvarkyti bei naudoti. 2000m. visa Kuršių nerija (Lietuvos respublikos ir Rusijos federacijos dalys) įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Parko plotas – 26474 ha. Iš jų 9774 ha sudaro sausuma ir 16700 ha vandenys (Baltijos jūros – 12500 ha ir Kuršių marių – 4200 ha).

Parko teritorijoje yra du gamtos rezervatai. Grobšto gamtos rezervatas yra prie Kaliningrado srities sienos. Į jį patenka pustoma Sklandytojų kopa, pajūrio palvė su pajūrio apsauginiu kopagūbriu, mišrūs pelkėti miškai, saugomi augalai ir gyvūnai. Naglių gamtos rezervatas yra tarp Juodkrantės ir Pervalkos. Čia saugoma charakteringa pajūrio palvė su pajūrio apsauginiu kopagūbriu, marių ragai, Pilkųjų kopų kopagūbris su retųjų augalų – tyrulinės erikos (Erica tetralix L.), pajūrinės zundos (Eryngium maritimum L.) – augimvietėmis, senaisiais išpustytais miškų dirvožemiais bei kupstynių kompleksais. Rezervatuose draudžiama bet kokia veikla, nesusijusi su natūralios gamtos išsaugojimu arba atkūrimu.

Be gamtos rezervatų, Kuršių nerijos nacionalinio parko sudėtyje yra ir keturi kraštovaizdžio draustiniai.

Parnidžio. Tai buferinė teritorija tarp Nidos gyvenamosios zonos ir Grobšto gamtos rezervato. Jo vertybės – pustoma Parnidžio kopa ir ragas, pajūrio palvė su apsauginiu kopagūbriu, Mirties slėnis bei saugoma flora ir fauna.

Karvaičių. Jam priklauso kalnine pušimi apaugusios Giedružės, Preilos, Karvaičių, Skirpsto kopos, kurių aukštis apie 60m, ir aukščiausia visoje nerijoje (67,2 m) Vecekrugo kopa. Taip pat pajūrio ir pamario palvės, pajūrio apsauginis kopagūbris, didžiausi nerijoje – Bulvikio, Preilos, Ožkų, Pervalkos ragai, Bulvikio, Karvaičių, Pervalkos ir Preilos įlankos.

Juodkrantės. Jo teritorijoje – Juodkrantės senosios parabolinės kopos, Garnių kalnas, paprastųjų pušų senieji medynai (sengirės fragmentai), kuriems jau apie 230 metų, didžiausia Lietuvoje pilkųjų garnių –didžiųjų kormoranų kolonija.

Lapnugario. Teritorija, į kurią įeina dalis vertingo didžiojo apsauginio kopagūbrio, Meilės slėnis, Meškadaubė, Hageno, Neringos, Meškos galvos, Eumo, Lybio, Gaučiaralio ir Lapnugario kopos, įdomūs juodųjų pušų želdiniai, kopas dengiantis vientisas kalninių pušų kilimas, pajūrio ir pamario palvės bei pajūrio apsauginis kopagūbris.

Draustinių apsauginis režimas yra lengvesnis, nei rezervatų. Čia galima ir tam tikra ūkinė bei rekreacinė veikla. Kultūrinė aplinka saugoma penkių kultūrinių draustinių pagalba, esančių gyvenvietėse.

Augalija

70,1% Kuršių nerijos nacionalinio parko užima miškai. Daugiausia yra spygliuočių miškų, iš kurių paprastoji pušis sudaro 53% ( 3632 ha), kalninė pušis – 27% (1850 ha). Lapuočių miškui tenka 20 % ( 1370 ha) bendro ploto. Tai natūraliai nerijos palvės juostoje išaugę beržynai – 15 % (1028 ha) su pušų priemaiša. Juodalksnynai užima tik 3% (206 ha) bendro ploto.

Specifinės pajūrio orografinės ir klimatinės sąlygos įtakoja Kuršių nerijos augalų įvairovę. Sausi nederlingi smėliai, staigios ir dažnos oro permainos, stiprūs vėjai lemia augalų morfologinius ir fiziologinius bruožus. Smėlynai Kuršių nerijoje užima net 25,4% teritorijos – 2485 ha. Iš viso Kuršių nerijos nacionaliniame parke sutinkama apie 960 augalų rūšių. Iš jų 34 rūšys – įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Nerijoje auga retos Lietuvoje pajūrinė zunda (Eryngium maritimum L.), tyrulinė erika (Erica tetralix L.), pajūrinė pienažolė (Glaux maritima L.), pajūrinė širdažolė (Centaurium litorale Gilmour), vandeninė plaumuonė (Nymphoides peltata O.Kuntze).

Gyvūnija

Iš Lietuvoje gyvenančių 65 rūšių žinduolių, 37 rūšys sutinkamos Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, 7 iš jų – įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą – tai šikšniukas nykštukas (Pipistrellus pipistrellus), vėlyvasis šikšnys (Eptesicus serotinus), ūdra (Lutra lutra L.), ilgasnukis ruonis (Halichoerus grypus Fabricius) ir kt. 1998 m. apskaitos duomenimis Kuršių nerijoje gyveno apie 30 briedžių, 210 stirnų, 120 šernų, 100 lapių. Nerijos miškuose ne mažai kiškių, usūrinių šunų, kiaunių, barsukų ir voverių, Kuršių marių pakrantėje – bebrų ir ondatrų.

Kuršių nerijos nacionaliniame parke galima sutikti tokių vabzdžių rūšių, kurių niekur kitur Lietuvoje nėra. Šiai teritorijai būdingi pietinių ir stepinių rūšių atstovai. Vienas žymiausių nerijos drugių –pušinis keliaujantis verpikas (Theumetopoea pinivora), tai Į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytas vabzdys.

Pavasarinės ir rudeninės migracijos metu Per Kuršių neriją praskrenda apie 15 milijonų paukščių, dalis jų čia ir žiemoja. KNNP peri virš 100 paukščių rūšių. Į šiaurę nuo Juodkrantės įsikūrusi didžiausia Lietuvoje garnių-kormoranų kolonija – apie 1500 lizdų.

Baltijos jūroje prie nerijos sutinkama apie 70 žuvų rūšių. Labiausiai paplitusios strimelės, menkės, plekšnės, uotai. Kuršių mariose gaudomi ešeriai, kuojos, karšiai ir kt.

Pajūrio regioninis parkas

Tai valstybės saugomas Lietuvos pajūrio ruožas nuo Klaipėdos iki Senosios Palangos. Regioninio parko plotas – 5033 ha sausumoje ir 3000 ha jūroje. Miškai užima trečdalį parko teritorijos. Parke yra gamtinis Plazės rezervatas, kurio širdis – unikalus Plazės ežerėlis. Šis ežerėlis susidarė prieš 10 tūkst. metų buvusio Baltijos ledyninio ežero terasoje. Rezervate gausi ornitofauna, unikaliose pajūrio pievose sutinkami keli augalai, kurie įtraukti į Lietuvos Raudonąją knygą. Karklės kaimas yra vienintelis išlikęs Lietuvos pajūrio kaimas. Jis užaugo XIV-XVa.a. prie svarbaus tranzitinio kelio Karaliaučiai-Riga. Vėliau čia atsirado karčema. 1902-1910 m. buvo pastatyta evangelikų-liuteronų bažnyčia. Iki šių dienų išliko tik jos pamatai. XX a. pradžioje Karklei suteiktas kurorto statusas. Sovietmečiu dalis Karklės kaimo buvo patekusi į karinę teritoriją. Tada ir išblėso buvusi Karklės šlovė. Kitas lankytinas objektas Pajūrio regioniniame parke – Olandų kepurės kalnas ir klifas. Tai ledynmečiu susiformavęs 24 metrų aukščio moreninis gūbrys. Jo šlaitas yra skalaujamas Baltijos jūros. Nuo skardžio atsiveria puiki jūros panorama. Tik čia jūs galite pamatyti akmenuotus paplūdimius, visur kitur Lietuvos pajūris yra smėlėtas.

Nemuno deltos regioninis parkas

Nemuno deltos regioninis parkas yra vakarinėje Lietuvos dalyje Šilutės rajone Kuršių marių pakrantėje. Į parko teritoriją, kurios plotas 28,8 km2, įeina dalis Nemuno deltos su Kuršių mariomis, Ventės ragu, Rusnės sala, Krokų Lankos ežeru. Taip pat Aukštumalės, Rupkalvių, Medžioklės pelkės, Berštų, Leitgirių, Žalgirių miškai.

Parkas įkurtas 1992 m. Pagrindinis tikslas – išsaugoti unikalų Nemuno deltos kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Nuo 1993 m. parko teritorija įrašyta į Ramsaro konvencijos tarptautinės svarbos teritorijų sąrašą.

Turistai regioniniame parke išvys labai įdomų Nemuno deltos kraštovaizdį. Lėkštas reljefas, išraižytas kanalais ir apsauginiais pylimais – polderiais. Ši sistema buvo sukurta žmogaus, siekiant apsisaugoti nuo nemaloniausių šio krašto stichinių gamtos reiškinių – ilgalaikių ir didelių pavasarinių potvynių. Be polderių, kitos įspūdingos vietos yra aukštapelkių masyvai su ežerėlių virtinėmis. Aukštumalės pelkėje yra įrengtas pažintinis takas.

Net 15 augalų rūšių yra įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. Ypač įspūdingai atrodo derlingų pamario pievų žolinė augalija. Nemuno deltoje gausu ir ornitologinių bei ichtiologinių vertybių. Delta yra viena svarbiausių vandens paukščių susitelkimo vietų visame Baltijos jūros regione. Nemuno protakos yra svarbios žuvų migracijai. Čia sutinkamos tokios žuvys, kaip lašišos, šlakiai, žiobriai. Kniaupo įlanka, Kuršių marių pakrantės parko ribose yra pagrindinės marių žuvų (karšių, sterkų) neršto ir maitinimosi vietos.

Kultūrinę parko vertę sudaro Rusnės miestelio senoji dalis, Minijos kaimas, švyturiai ir senieji polderių inžineriniai įrenginiai.

Salantų regioninis parkas

Kretingos ir Skuodo rajono paribiuose išsidėstęs Salantų regioninis parkas. Įkurtas 1992 m. rugsėjo 24 d. Parko pagrindiniai uždaviniai yra išsaugoti stačiašlaitį, plokščiadugnį fliuvioglacialinį Erlos – Salanto – Minijos senslėnį, raiškius Šauklių, Kulalių, Igarių bei Erlėnų riedulynus, šiaurrytinės parko dalies drumlinuotą moreninį reljefą, didžiuosius Minijos vidurupio vingius, vingiuotą Salanto žemupį ir erozinį vidurupio slėnį; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų piliakalnius, Salantų miesto urbanistinę struktūrą, Šilalės archeologinį kompleksą ir kita.

Parkas apima įdomius ir vertingus gamtinius Šiaurės vakarų L

. . .

Baltijos jūroje bioįvairovės mažėjimas pasireiškia šiais būdais:

• nyksta jūros dugno augalija ir gyvūnija,

• kinta žuvų rūšinė sudėtis ir jų gausumas,

Palaidotos cheminės medžiagos. Baltijos jūroje yra paskandinta, sukrautos į medines dėžes ir metalinius konteinerius, kovinių nuodingųjų medžiagų (aviacinės bombos, artileriniai sviediniai, dūminės granatos ir kt.). Šios karinės amunicijos sąvartynai yra į pietvakarius nuo Liepojos, į rytus nuo Bornholmo salos bei Mažojo Belto pietuose. Tačiau cheminiai ginklai gali būti išplitę didesniame Baltijos jūros plote, nes jie buvo skandinami laivams plaukiant arba dreifuojant. Apskaičiuota, kad sąvartynuose yra daugiau kaip 40 tūkst. tonų cheminės amunicijos, jos sudėtyje yra 13 tūkst. t nuodingų cheminių medžiagų. Dugno nuosėdose esančios klampiosios medžiagos (garstyčių dujos, klarkas I, klarkas II, adamsitas) veikia priedugninę jūrinę fauną. Nustatyta, kad dėl intoksikacijos žuvo keli milijonai jūros žvaigždžių, priedugninių žuvų. Paskandintų cheminių medžiagų poveikis jūrinei aplinkai dar nėra pakankamai ištirtas. Kartais nuodingų klampiųjų medžiagų įsivelia į žvejų tinklus. Pasitaikė atvejų, kai, įvykus kontaktui su šiomis medžiagomis, žvejus ištikdavo koma ar mirtis.

Rūšių introdukcija. Pasaulyje dabartiniu metu ypač aktuali introdukuotų rūšių problema, ne išimtis – Baltijos jūra. Nepageidaujamų organizmų nekontroliuojamas plitimas sausumos ir vandens ekosistemose traktuojamas kaip vienas iš rimčiausių globalinių pokyčių, kuris gali būti lyginamas su klimato pokyčiais. Invazinių rūšių poveikis ekosistemoms yra beveik neprognozuojamas.

Invazinės rūšys gali padaryti žalos ne tik gamtinei aplinkai, bet ir sukelti didelių ekonominių nuostolių. Svetimos, natūraliai Baltijos jūrai nebūdingos rūšys dažniausiai atkeliauja prisitvirtinusios prie laivų korpusų arba su balastiniais vandenimis, tačiau iš visų atkeliavusių rūšių prie naujų gyvenimo sąlygų prisitaiko tik maža dalis. Jei imigravusi rūšis sugeba prisitaikyti prie naujų aplinkos sąlygų, tai per metus į kitus Baltijos jūros regionus ji gali išplisti 30-480 km atstumu. Iš viso Baltijoje užfiksuota 90 introdukuotų rūšių, iš jų mažiausiai 20 vienaip ar kitaip kenkia gamtinei aplinkai ir ekonomikai.

Veiksmai Baltijos jūros būklei gerinti. Baltijos jūros tarša buvo susirūpinta XX a. antroje pusėje. Mokslininkai suprato, kad, norint sumažinti Baltijos jūros taršą, neužtenka vienos ar kelių valstybių pastangų, todėl 1974 m. kovo mėn. buvo pasirašyta konvencija dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos – Helsinkio Konvencija. Pasirašant šią konvenciją, dalyvavo Suomijos, Švedijos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Vokietijos Demokratinės Respublikos, Lenkijos ir Sovietų Sąjungos atstovai. 1980 m. buvo įkurta Helsinkio Komisija (HELCOM), kuri privalėjo kontroliuoti Konvencijos įgyvendinimą, ruošti rekomendacijas, bendradarbiauti su vietinėmis ir tarptautinėmis organizacijomis mokslinių ir technologinių tyrinėjimų srityje.

Baltijos jūros apsauga rūpinasi Helsinkio Komisija ir kitos tarptautinės organizacijos Jungtinių Tautų Švietimo, Mokslo ir Kultūros Organizacija (UNESCO), Tarptautinė Jūrų Įsisavinimo Taryba (ICES), Tarptautinė Jūrų Organizacija (IMO) ir kt., kurios taip pat ruošia įvairias konvencijas bei kitus teisinius aplinkos apsaugos srities aktus ir juos įteisina.

Join the Conversation

×
×