Saugomi objektai,gamtinės vertybės

TURINYS

I. Saugomi objektai, gamtinės vertybės 3
II Vištyčio regioninis parkas 5
III Vištyčio ežeras 7
IV. Priegliaus baseinas 9

1. Vydupis ties Vištyčiu 9

2. Gulbinas ties Paežeriais 13
V. Šviesūs Virbalgirio liepynai 18
VI. Literatūra 19

I. SAUGOMI OBJEKTAI, GAMTINĖS VERTYBĖS

Gamtiniu požiūriu vertingi kraštovaizdžio kompleksai ir objektai. Regioninio parko teritorijoje geomorfologiniu požiūriu vertinga aukščiausia Lietuvoje Suvalkų moreninės aukštumos dalis su Dunojaus, Pavištyčio, Stankūnų viršukalvėmis, reljefo sąskaida išsiskiriantis Kylininkų tarpliežuvinis moreninis masyvas (atskiros stačiašlaitės kalvos siekia 40-50 m santykinio aukščio, o šlaitų polinkis apie 30°). Šio regioninio parko teritorijoje geomorfologine verte pasižymi Vyyžainos senklonis, raiškus Armudiškių moreninis šlaitas ir keiminės kalvos.
Hidrografiniu-hidrologiniu požiūriu vertingi ežerai, upių vagos, šaltiniai, pelkės. Didžiausią hidrografinę vertę sudaro tarpgūbriniame duburyje, iš visų pusių atitvertame kalvotų ruožų, telkšantis Vištyčio ežeras. Vertingos natūralios mažųjų upelių vagos, yra keletas šaltinių. Parko teritorija pasižymi gausiais, bet nedidelio ploto pelkiniais kompleksais.
Biologiniu požiūriu didžiausia Vištyčio regioninio parko vertybė yra brandūs plačialapiai miškai, ypač ąžuolynai su skroblu ir liepa. Bendrijos su skroblumi Lietuvoje yra ant arealo ribos ir pasižymi savita augalija ir gyvūnija. Vištyčio reegioniniame parke rasta augant 11 Lietuvos raudonosios knygos rūšių. Ypač veringos Drausgirio ir Vištytgirio miškų biocenozės. Šiuose miškuose išlikę stambūs sengirių tipo medynai. Juose auga 300 metų senumo ąžuolynai, 200 metų senumo pušynai ir eglynai, pasižymintys augalijos įvairove, juose gausu retų augalų ir gy

yvūnų. Kylininkai ir Drausgirio miškas pasižymi didele žinduolių, roplių ir varliagyvių rūšių įvairove. Šioje teritorijoje sutinkamos beveik visos regioniniame parke gyvenančios rūšys. Taip pat išsiskiria didele bebraviečių koncentracija ir jų kiekiu. Daug į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų raudonpilvių kūmučių gyvenamųjų vietų, prie upelių gyvena ūdros.

Ornitologiniu požiūriu ypač vertingi brandūs Drausgirio, Mestgirio, Tadarinės miško ąžuolynai. Regioninio parko teritorijoje aptikti 123 rūšių paukščiai, iš jų 14 rūšių sparnuočiai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Savitas Grybingirio miškas išsidėstęs palei sieną su Lenkija. Čia, pasienio zonoje-0,5-1 km pločio juostoje tarp spygliuotos buvusios Sovietų Sąjungos pasienio užtvaros ir oficialios Lietuvos-Lenkijos sienos, auga 50 metų neliesti sunkiai praeinami miškai, krūmų ir žolių bruzgynai. Dėl tokio biotopų originalumo, galima spėti čia esant botaninių zoologinių vertybių. Kaip pelkinės augalijos etalonas šiame regione, gaana vertinga ir Paširvinčio pelkė, nepasižyminti floristinėmis retenybėmis,bet turintu savitą augalijos struktūrą.
Kultūriniu požiūriu vertingi kraštovaizdžio kompleksai ir objektai. Parko teritorijoje (1995 08 01) priskaičiuotos eksterjerinėje erdvėje esančios 23 kultūrinės kraštovaizdžio vertybės, iš kurių Lietuvos kultūros paminklų sąraše 4 įvardintos respublikinės reikšmės paminklais, 1 objektas įrašytas į išaiškintų paminklų sąrašą, likusieji kultūros paveldo saugotini objektai apskaitos dokumentuose neregistruoti. Pagal rūšis kraštovaizdžio kultūrinės vertybės pasiskirsto taip: 12-istorinės, 4-archeologinės, 1 -urbanistinė, 5 -architektūrinės ir 8-dailės.
Istorinėms vertybėms priskirtos 9 neveikiančios kapinės, 2-paminklai ir 1 sakralinė vieta. Visi objektai, išskyrus dvejas kapines-neregistruoti. Kapinės ir paminklai pr

riskirti kultūros vertybių, sakralinė vieta-kultūrinės vertės požymių turinčių objektų apskaitos lygmenims.
Archeologines vertybes atstovauja piliakalniai ir senovės gyvenvietės bei Vištyčio akmuo. Visi šie objektai yra respublikinės reikšmės paminklinės kultūros vertybės.
Urbanistinėms vertybėms priskirti Vištyčio miestelio aikštės planas ir centrinės dalies gatvių tinklas. Šiai teritorijai siūloma suteikti kultūrinės vertės požymius turinčio komplekso apskaitos lygmenį.
Architektūrines vertybes atstovauja bažnyčios, visuomeninis pastatas, Vištyčio malūnas ir Pavištyčio sodyba. Vištyčio evangelikų – liuteronų bažnyčiai (išaiškintas paminklas) ir Vištyčio bažnyčiai siūlomas kultūrinės vertės požymius turinčių objektų lygmuo. Vištyčio bažnyčios interjere apskaityti 7 dailės objektai, iš kurių vienas yra vietinės reikšmės paminklas, o visi kiti priskirti kultūros vertybių apskaitos lygmeniui.

II. VIŠTYČIO REGIONINIS PARKAS

Vištyčio regioniniame parke yra aukščiausia Lietuvoje Suvalkų aukštumos dalis. Reljefo raiškumu ir vaizdingumu išsiskiria kalvotas ir gūbriuotas Kylininkų kalvynas, kurio pietuose susitelkusios aukščiausios kalvos: Dunojaus (285 m.), Janauka (282,9 m), Pavištyčio (282,4 m), Statkūnų (285,5 m). Iš visų pusių supamas kalvų tyvuliuoja Vištytis. Jo pakrantėje Šilelio miško takelis veda prie Šventojo šaltinėlio, netoli Vištyčio stovi parko puošmena – vėjo malūnas. Parko pakrašty dunkso Didysis pėduotasis Vištyčio akmuo.
Dešinėje Vištytis – Kybartai kelio pusėje, 1 km. nuo Vištyčio slūgso šeštas pagal dydį Lietuvoje akmuo (po Puntuko ir Barstyčių akmenų). Labai keista akmens išvaizda. Kai žiūri nuo kelio, jis panašus į kažkokio milžiniško žvėries kūną su truputį įlinkusia nugara ir ba

aisia galva, o taip pat didelėmis akimis bei nosimi. Manoma, kad senovėje šis akmuo buvęs senosios lietuvių tikybos aukuras. XVIII a. Vištyčio bažnyčios dokumentuose jis vadinamas Švenčiausios Trejybės akmeniu. Apie 1800 metus ir vėliau per Kryžiaus dienas iš Vištyčio prie šio akmens pasimelsti ateidavusi tikinčiųjų procesija. Vietiniai gyventojai akmenį labai gerbė.

Su gana įspūdingu Didžiuoju akmeniu susiję padavimai sudaro penkis siužetų tipus. Buvo pasakojama, kad ant šio akmens sėdėjęs velnias ir verkęs. Susirenkantis akmens įdubimuose vanduo-tai velnio ašaros.

Riedulys turi įtrūkimų ir nuskaldytų vietų. Viršuje, atokesnėje nuo plento riedulio paviršiaus dalyje, yra išlikę skaldymo pėdsakai: eilutė iškapotų skylių, kurių septyniose tebėra sukalti jau surūdiję geležiniai strypai (pleištai)

Artimiausiame prie plento riedulio gale matosi dar viena linija su iškapotomis skylėmis, kurių penkiose vietose taip pat stirkso suvaryti geležiniai strypai (pleištai). Kas, kada ir kokiu tikslu bandė suskaldyti akmenį nėra žinoma.

Akmens garbei Vištyčio centre 1997m. pastatyta skulptūra, sukurta pagal akmens atsiradimo legendą, simbolizuojančią gėrio pergalę prieš blogį. Šios skulptūros autorius A. Sakalauskas. Akmuo yra įtrauktas į reikšmingesnių Lietuvos šventviečių sąrašą.
Rytų Prūsiją.

dovanojančia gyvenimą Saulės šviesa. Būtent čia, ant nuostabaus ir gausaus žuvimi Vištyčio ežero kranto, prieš 10 000 metų įsikūrė pirmieji mūsų krašto žmonės. Tai patvirtina ir tas faktas, kad prie Vištyčio ežero krantų buvo rasti vieni iš s

seniausių Lietuvoje ir Prūsijoje žmogaus gyvenimo ir egzistencijos pėdsakų. Šie pėdsakai tai akmens amžiaus laikų darbo, buities, medžioklės ir žvejybos įrankiai. Tai liudija, kad senovės žvejai, prieš 10 000 metų gyvenę prie Vištyčio ežero, savo nuožmioje kovoje už išlikimą naudojo pagamintus iš titnago

Vištyčio ežeras, esantis pietvakarinėje Sūduvos dalyje yra vienas iš didžiausių Lietuvos ežerų Jis skiriamas prie vadinamųjų “patvenkinio tipo” ežerų, kurie aplinkui apsupti kalvotu moreninių plotų. Vakarinėje ežero pusėje yra nemaža įlankų ir pusiasalių Iš pietryčių į šiaurę nusitęsusio Vištyčio ežero ilgis 8.5 km., plačiausia vieta iš vakarų į rytus siekia 4.3 km., vidutinis plotis – apie 2 km., didžiausias plotis – 4.3 km. Ežeras apima 1786 ha plotą Giliausia ežero vieta yra vakarinėje ežero dalyje (maždaug ties “Pušele”) ir siekia 54 metrus

Dabar Vištytį maitina 8 didesni upeliai (Juodupė, Užkalnė, Grybingis ir Vižainė,Vydupis ir kt.) bei dar 7 mažesni upeliai ir šaltiniai.

Maitinamas keliolikos didesnių ir mažesnių upelių bei daugybės šaltinių vandens, ežeras yra milžiniškas net 258 mln. m3. švarutėlio ir gėlo vandens rezervuaras. Beje, ežero vidutinė temperatūra retai pakyla per 8 laipsnius šilumos. Žiemą, kai ežeras užšąla, populiari tampa poledinė žūklė, čia vyksta poledinės žūklės varžybos.
Iš Vištyčio ežero išteka viena Pisos (kitaip Peissos, Pivesos) upė (ilgis 98km., vidutinis plotis 4-5m., didžiausias, plotis – 10m.), pasiekianti Gumbinę. Pissa per Prieglių bei Kaliningrado įlanka sujungia Vištyčio ežerą su Baltijos jūra.

Ežere gyvena 22 rusys žuvų: kuoja, sykas, ešerys, karšis, vėgėlė, lynas, ungurys, gausu seliavų, lydekų. Turtingas ežero bestuburių, moliuskų gyvūnų pasaulis (150 rūšių), besimaitinančių daugybe dumblių, kurių skaičius 1 litre siekia net iki kelių milijonų.

Žuvingas ežeras yra tikras meškeriotojų rojus, nes čia pagaunama seliavų, lydžių, šamų, ešerių, vėgėlių, karšių, lynų, sykų, ungurių ir kitų žuvų. 1966m. prie ežero buvo įkurta žvejų bazė, turėjusi 30 žvejybinių valčių. Prie ežero iš Kaliningrado srities pusės įkurta didelė mokslinio tyrimo ir žvejybos bazė, beje sovietiniais laikais turėjusi nemažai žvejybinių laivų. Kaliningrado ichtiologijos, tecnikos instituto ir valstybinio universiteto moksliniai darbuotojai gana nuodugniai yra ištyrę Vištyčio ežero gamtą, ekologiją, istoriją, fauną ir florą.

Vydupis ties Vištyčiu

IV. PRIEGLIAUS BASEINAS

1. VYDUPIS TIES VIŠTYČIU

Priegliaus baseinas
Priegliaus baseinas yra mažiausias Lietuvos baseinas – tik 64,7 km2. Daugiausiai tai Vištyčio ežero ir jo intakų drenuojamas plotas. Priegliaus baseino teritorija yra Baltiškųjų aukštumų vakarinėje periferijoje, jame vyrauja kreidos geologiniai dariniai, o kvarterinių nuogulų storis viršija 180 m. Vyrauja jauriniai dirvožemiai. Upių tinklo tankumas 0,75-1,00 km/km2, ežeringumas – 0-2 %. Vidutinis metinis nuotėkis yra 6-7 l/s iš km2. Miškingumas mažiau kaip 10 %.

VYDUPIS TIES VIŠTYČIU

Vilkaviškio r. sav.
Tyrimų data: 2002-10-23
GEOGRAFINĖS KOORDINATĖS
Tiriamos atkarpos pradžia:
N 54°27,669′
E 22°42,829′
Tiriamos atkarpos pabaiga:
N 54°27,474′
E 22°42,180′
TIRIAMOS VIETOVĖS APRAŠYMAS
Oro temperatūra: +9°C.
Oro sąlygos: iš dalies debesuota.
Vandens temperatūra tyrimų vietoje: +5°C.
Vandens temperatūra 1 km prieš srovę: +6°C.
Upės plotis: 2,5 m.
Srovės greitis: 0,36 m/s.
Upės gylis: 0,35 m.
Upės nuotėkis: 0,28 m3/s.
Vagos skersinis pjūvis: U raidės formos.

Rūšių skaičius: 34

Augalų dažnis:
labai retas – 1,
retas – 2,
apyretis – 3,
dažnas – 4,
labai dažnas – 5.
Augalų gausumas:
pavieniui – 1,
negausiai – 2,
gana gausiai – 3,
gausiai – 4,
labai gausiai – 5.

Dabar L

2. GULBINAS TIES PAEŽERIAIS

GULBINAS TIES PAEŽERIAIS
VILKAVIŠKIO R. SAV.
Tyrimų data: 2002-10-26
GEOGRAFINĖS KOORDINATĖS
Tiriamos atkarpos pradžia:
N 54°40,087′
E 23°10,674′
Tiriamos atkarpos pabaiga:
N 54°40,446′
E 23°10,959′
TIRIAMOS VIETOVĖS APRAŠYMAS
Oro temperatūra: +6°C.
Oro sąlygos: debesuota
Vandens temperatūra tyrimų vietoje: +9°C.
Vandens temperatūra 1 km prieš srovę: +9,5°C.
Upės plotis: 1,05 m.
Srovės greitis: 0,08 m/s.
Upės gylis: 0,3 m.
Upės nuotėkis: 0,02 m3/s.
Vagos skersinis pjūvis: V raidės formos.
Vagos gruntas: sąnašos, dumblas.
Vagos dugno padengimas nuosėdomis: 50–75 %.
Vagos akmenų užnešimas smėliu ar dumblu: 75–100 %.
Krantą sudarantys substratai: molis, dirvožemis.
Krantų nuolydis: vidutinis.
Pakrančių naudojimas: pievos, dirbamoji žemė.
Kranto augalija: pievos.
Kranto stabilumas: stabilus.
Naftos plėvelės ant vandens nėra.
Vandens kvapas: nuotekų.
Upės šešėlio rodiklis: 0–25 %.
Upės buveinių įvairovė: 25–50 %.
Vagos atkarpa ištiesinta (gilus griovys).

de
Augalijos monitoringas

2003-06-09

Bendrijas formuojančios
augalų rūšys
Lietuviškas rūšies
pavadinimas Lotyniškas rūšies
pavadinimas Padengimas upės vagoje
Augalų padengimas visoje atkarpoje (vidurkis 3 tirtuose laukeliuose)
Trilypė plūdena Lemna trisulca 2,00 %
Nendrinis dryžutis Phalaroides arundinacea 78,00 %
Paprastoji nendrė Phragmites australis 7,00 %
Šakotasis šiurpis Sparganium erectum 2,00 %

vyni
Floros monitoringas 2003-06-09

Lietuviškas augalo pavadinimas Lotyniškas augalo pavadinimas Dažnis Gausumas
Balinis ajeras Acorus calamus L. 2 2
Gyslotinis dumblialaiškis Alisma plantago-aquatica L. 2 2
Triskiautis lakišius Bidens tripartita L. 1 1
Lieknoji viksva Carex acuta L. 1 1
Dirvinė usnis Cirsium arvense (L.) Scop. 1 1
Plaukuotoji ožkarožė Epilobium hirsutum L. 4 2
Balinis asiūklis Equisetum fluviatile L. 1 1
Gegužinis asiūklis Equisetum palustre L. 2 1
Pelkinis lipikas Galium palustre L. 3 2
Šliaužiančoji tramažolė Glechoma hederacea L. 1 1
Geltonasis vilkdalgis Iris pseudacorus L. 3 2
Mažoji plūdena Lemna minor L. 2 2
Trilypė plūdena Lemna trisulca L. 2 3
Paprastoji vilkakojė Lycopus europaeus L. 3 2
Šliaužiančioji šilingė Lysimachia nummularia L. 2 2
Vandeninė mėta Mentha aquatica L. 2 2
Pelkinė neužmirštuolė Myosotis scorpioides L. 2 2
Vandeninis pastenis Myosoton aquaticum (L.) Moench 3 2
Nendrinis dryžutis Phalaroides arundinacea (L.) Rauschert 5 5
Paprastoji nendrė Phragmites australis (Cav.) Trin ex Steud. 3 5
Šliaužiantysis vėdrynas Ranunculus repens L. 1 1
Vandeninis čeriukas Rorippa amphibia (L.) Besser 3 3
Vandeninė rūgštynė Rumex aquatica L. 3 1
Rūgštynė gudažolė Rumex hydrolapathum Huds. 2 1
Bukalapė rūgštynė Rumex obtusifolius L. 1 1
Liekninis viksvameldis Scirpus sylvaticus L. 2 2
Pelkinė kalpokė Scutellaria galericulata L. 1 1
Šakotasis šiurpis Sparganium erectum L. 4 4
Pelkinė notra Stachys palustris L. 2 1
Vaistinė taukė Symphytum officinale L. 2 1
Plačialapis švendras Typha latifolia L. 3 2
Ankstyvasis šalpusnis Tussilago farfara L. 1 1
Šaltininė veronika Veronica anagallis-aquatica L. 2 2
Didžioji dilgėlė Urtica dioica L. 1 1

Augalų dažnis:
labai retas – 1,
retas – 2,
apyretis –3,
dažnas – 4,
labai dažnas – 5.
Augalų gausumas:
pavieniui – 1,
negausiai – 2,
gana gausiai – 3,
gausiai – 4,
labai gausiai – 5.

Nr. 3 Gulbinas ties Paežeriais, Vilkaviškio r. savivaldybė
Cheminiai ir bakteriologiniai parametrai 2002 11 20 2003 04 28

Tyrimų rezultatai Q reikšmės Svertiniai daugikliai Bendra suma Tyrimų rezultatai Q reikšmės Svertiniai daugikliai Bendra suma
Ištirpęs deguonis, prisotinimo % 41 31 0,17 5,27 98 99 0,17 16,83
Fekalijų koliforminės bakterijos, kolonijos/100 ml 158 39 0,16 6,24 600 26 0,16 4,16
pH 7,7 90 0,11 9,9 8,1 81 0,11 8,91
BDS5, mg/l 4,9 57 0,11 6,27 4,3 59 0,11 6,49
Vandens temperatūra, pokytis 0C -0,5 90 0,1 9 0,5 92 0,1 9,2
Fosfatai, mg/l 1,5 30 0,1 3 0,24 71 0,1 7,1
Nitratai, mg/l 34 22 0,1 2,2 4,9 65 0,1 6,5
Skaidrumas, cm 31 60 0,08 4,8 32 61 0,08 4,88
VANDENS KOKYBĖ BALAIS 50,19 68,89
VANDENS KOKYBĖS ĮVERTINIMAS vidutinė gera

Nr. 3 Gulbinas ties Paežeriais, Vilkaviškio r. savivaldybė
Cheminiai ir bakteriologiniai parametrai 2003 08 20 2003 11 12

Tyrimų rezultatai Q reikšmės Svertiniai daugikliai Bendra suma Tyrimų rezultatai Q reikšmės Svertiniai daugikliai Bendra suma
Ištirpęs deguonis, prisotinimo % 61 57 0,17 9,69 22 12 0,17 2,04
Fekalijų koliforminės bakterijos, kolonijos/100 ml 7000 11 0,16 1,76 11120 9 0,16 1,44
pH 7,7 90 0,11 9,9 8 82 0,11 9,02
BDS5, mg/l 4,7 57 0,11 6,27 7,4 43 0,11 4,73
Vandens temperatūra, pokytis 0C 0 92 0,1 9,2 0 92 0,1 9,2

V. ŠVIESŪS VIRBALGIRIO LIEPYNAI

Pažvelgę į mūsų respublikos miškų žemėlapį , ne iš karto pastebėsime mažytį , pilkšvai nuspalvintą stačiakampį –Virbalgirį. Ši giria išsiskiria iš visų kitų miškų tuo ,kad joje auga liepos. Beveik pusę Virbalgirio botaninio – zoologinio draustinio ploto užima gryni liepynai, ir nėra Lietuvoje kito miško kuriame taip vyrautų ši medžių rūšis, užsilikusi iš plačialapių miškų gadynės.

Pušis, kuri dabar mūsų miškuose yra vyraujanti rūšis, pasitenkina smėlynais – čia jai lengviau varžytis su kitais medžiais. Taip ir atsitiko: geriausiose žemėse miškus iškirto. Pušis karaliauja smėlynuose ir pelkynuose , o kietieji lapuočiai pasitraukė į griovas ir stačias atkalnes, kur žemdirbio plūgas neįstengė patraukti. Virbalgiris – senųjų miškų palikuonis- bene geriausiai atspindi šią miško ir lauko kovą. Ir dėl to, kad nedidelis,363 hektarų ploto, Virbalgirio liepynas tik vienas teišliko labiausiai išvystytos žemdirbystės plotuose (Vilkaviškio rajono miškingumas – tik 7 procentai), ir dėl to , kad jo apybraiža labiau primena sėjomainos lauko negu natūralaus miško ribą. Aparė žmogus Virbalgirį iš visų pusių , nes nėra čia gamtinių kliūčių: pelkių , ežerų , didelių upių.

Miškų žemėlapyje Virbalgiris turi taisyklingo stačiakampio pavidalą. Stambesnio mastelio schemoje jis padalytas dar į septynias lygias dalis- taisyklingus kvadratus. Tokiame miške ir žmogui , ir žvėriui labai lengva orientuotis . Todėl Zoologijos ir parazitologijos mokslinio tyrimo instituto mokslų apie žinduolius – teriologijos – laboratorijos darbuotojai jau seniai seka Virbalgirio draustinio žvėris , ypač stambius kanopinius – briedžius , elnius , stirnas. Šis miškas yra tikrai patogi tyrimvietė – dauguma žvėrių čia gyvena niekur toli nenukeliaudami, nes aplinkui – žemdirbystės plotai. Virbalgiryje zoologai bando išsiaiškinti ne tik miško gyvūnų mitybos , bet ir elgsenos , paros bei sezoninių migracijų , populiacijos dėsningumus.

Įdomus Virbalgiris ir augalais, bei ištekliais. Pirmiausia dėl to , kad tai yra pietvakariausias mūsų respublikos miškas- juk visai čia pat RTFSR Kaliningrado sritis ir Lenkijos Liaudies Respublika . Būtent Virbalgiryje liepos geriausias augimo sąlygas , nes čia ir pavasaris anksčiau prasideda , ir saulėtų dienų būna daugiau . O liepa juk yra saulės medis. Virblgiryje šviesiausia būna anksti pavasarį , kai pražysta trumpalapiai pavasariniai augalai – efemerai, kai visi medžiai dar be lapų. Bet lapuočių miškas rudenį irgi tarsi pašviesėja – tai yra todėl, kad dangaus niekur neužstoja nei eglės , nei pušys. Niekas čia nesulaiko ir sniego . Visi žino, kad daugiausia sniego prikrinta rytų Aukštaitijoje, bet ten sniegą nuo medžių šakų vėjas nuneša į raistelius ir upelių slėnius.

O Virbalgiryje prisninga vienodai – švarus baltas sniegas slepia Paviržupio juodalksnynų meškinius česnakus, uosynuose išsikerojusius žalčialunkių krūmynus,liepynuose stirksančius sudžiūvusius dvilapių blandžių žiedynus.

Visa tai ilgam išlieka atmintyje, ir verčia galvoti, kad nedaug, oi nedaug tos senosios girios beliko. Kad viskas nyksta ir vis daugiau vietos užima civilizacija, vis mažiau vietos palikdama natūraliai gamtai.

LITERATŪRA

1. http://www.geocities.com/kociubaitis/ežeras1.html
2. http://www.sesupe.org/taškai-3 nuotraukos.html
3. http://sesupe.org/taškai-20 nuotraukos.html
4. http://www.geocities.com/kociubaitis/ežeras vištyčio.html
5. http://survigloters.pl/Litwaparki/parkai/21 2.htm
6. H. Gudavičius, P. Kavaliauskas, R. Krupickas „Lietuvos draustiniai“ 1989m. Kauno „šviesa“

Leave a Comment