Afrika

Afrika

Afrikos zemynas

Aukščiausias Afrikos kalnas – Kilimandžaras
Afrika – antrasis tiek pagal dydį (po Azijos), tiek ir pagal gyventojų skaičių žemynas, esantis tarp Atlanto ir Indijos vandenynų. Užima 29,2 km², su salomis – 30 244 050 km², Afrikos žemynas sudaro 20,3% pasaulio sausumos ir jame gyvena septintoji Žemės gyventojų dalis (800 milijonų žmonių). Žemyno ilgis – apie 8000 km iš šiaurės į pietus, apie 7500 iš vakarų į rytus.
Afrikos pavadinimas kilo nuo Afridi genties, kuri gyveno šiaurės Afrikoje Kartaginos apylinkėse. Romėnai Afrika vadino tik vieną iš provincijų dabartinėje šiaurės Afrikoje.
Yra šalininkų nuomonės, kad Afrika nėra atskiras žeemynas, bet kartu su Eurazija sudaro vieną Eurafrikos žemyną.
Reljefas
Didžiąją dalį Afrikos paviršiaus sudaro plokščiakalniai, kurių kraštai statūs, į pajūrį leidžiasi pakopomis. Žemumos (iki 200 m) užima apie 10 % ploto, 200-500 m plynaukštės – 39 %, 500-100 m aukščio plotai – 28 %, daugiau 2000 m – 3 %. Didžiulę Afrikos dalį užima savanos ir dykumos, iš kurių didžiausia – Sacharos dykuma. Vidutinis aukštis 750 m, aukščiausia vieta – Kilimandžaro masyve esantis Kibo ugnikalnis (5895 m), žemiausia vieta – Assalio ežero vandens paviršius (157 m žemiau jūros lygio).
Plokščiakalnius nuo pajūrio žemumų skiria kalnų masyvai: Viduržemio jūros pakrantėje – Atlaso kalnų, Raudonosios jūros – Atbay kaalnagūbrio. Aukščiausi kalnai – Kilimandžaro, Kenijos, Ruwenzori, Simeno, Meru, Virungos.

Geologinė sandara
Beveik visas Afrikos žemynas (išskyrus Atlaso ir Kaapo kalnus) išsidėstęs ant Afrikos plokštės, platformos pamatas išeina į paviršių Nubijos, Achagaro, Regibato masyvuose. Nuosėdinė danga susideda iš jūrinių, lagūninių-kontinentinių ir vulkaninių uolienų. Žemynas pr

radėjo formuotis Pangėjai skylant triaso periode, juros periode suaktyvėjo vulkaniniai procesai, miocene prie šiaurės vakarinio pakraščio prisišliejo Atlaso kalnai, rytuose pradėjo formuotis riftai
Rytų Afrikos formavimasis
Rytų Afrikoje Žemės plutos plokštės tolsta viena nuo kitos. Veikiant plokščių slinkimo jėgoms, žemė įtrūko, o tarp lygiagrečių lūžių susidarė riftiniai slėniai. Tai, kaip vyksta geologiniai procesai Rytų Afrikoje, labai ryškiai ir akivaizdžiai patvirtina plokščių tektonikos teoriją, teigiančią, kad Žemės plutą, arba litosferą, sudaro kelios atskiros plokštės, plūduriuojančios ant išsilydžiusios vidinės astenosferos. Tos plokštės laiko granitinius žemynų pamatus, apsuptus nuolatos atsinaujinančių bazaltinių vandenynų dugnų.
Vienose planetos vietose plokštės slysta viena palei kitą, kitose – tolsta viena nuo kitos. Taip atsitiko Afrikos ir Arabijos plokščių sandūroje, kai prieš 20 mln. metų jos pradėjo skirtis – susidarė Raudonoji jūra ir Adeno įlanka. Šiio judėjimo liudijimas akivaizdus pažvelgus į žemėlapį: matyti, kaip tiksliai sutaptų priešingi krantai, jeigu vėl suartėtų. Tik vienoje vietoje jie nesutampa – Džibutyje ir Afarų įduboje. Jėgą, skiriančią Žemės plutos plokštes, sukelia iš mantijos besiveržiančios išsilydžiusios uolienos, jos kyla į viršų ir užpildo centrinį plyšį formuodamos naują vandenyno dugną. Vienu metu ta įduba buvo Raudonosios jūros dalis, tačiau, iškilus Danakilių pajūrio kalnagūbriui, buvo atkirsta ir iš lėto išdžiūvo.
Tie patys procesai yra Didžiųjų lūžių Rytų Afrikoje ir Arabijoje priežastis. Nusidriekęs 6400 km nuo Negyvosios jūros ik
ki Mozambiko, šis griovys kerta septindalį Žemės perimetro. Per visą jo ilgį tęsiasi vulkanų ir žemės drebėjimų zona.
Etiopijoje ir Kenijoje išsilydžiusių uolienų veržimasis pakėlė ir suplonino žemyno plutą – susidarė didžiulės kalnuotos plynaukštės, ir kaip tik čia Didieji lūžiai įgavo įspūdingiausius pavidalus. Nepajėgdama atlaikyti tempimo, pluta silpniausiuose ruožuose įtrūko, ir žemė įsmuko į susidariusius 40 – 56 km pločio tarpeklius.
Dėl tam tikros dar neišaiškintos priežasties Didieji Afrikos lūžiai nusidriekė dviem skirtingom kryptim. Buvo suardyta senovės upių sistema, jos vakarinę šaką, vingiuojančią per Ugandą, Tanzaniją ir Zambiją, užliejo dideli ežerai, tokie kaip Alberto, Tanganikos ir Malavio. Tačiau rytinis lūžis, einantis per Etiopiją, Keniją ir Rytų Tanzaniją, turi lėkštas šarmingas atšakas, kaip Natrono ežeras, ir aukštus ugnikalnius, pavyzdžiui, Kenijos ir Kilimindžaro kalnus.
Tačiau labiausiai intriguojantis Didžiųjų lūžių aspektas yra ne jų praeitis, o ateitis. Jei paaiškės, kad lūžių slėnis yra besiformuojanti plokštės riba, Afrikos ragas gali atsiskirti ir iškeliauti į Indijos vandenyną. Tačiau kai kurie geologai mano, kad Atlanto vandenynas platėja ir Afrika bus varoma prie Arabijos, taigi Raudonoji jūra gali vėl susitraukti.
Naudingosios iškasenos
Afrikos ištekliai:
• Nafta (apie 6 % pasaulio ištelkių)
• Gamtinės dujos(7 %)
• Akmens anglis
• Geležis
• Uranas
• Stibis ir cirkonis
• Chromas
Taip pat išgaunama auksas, deimantai ir kiti brangakmeniai. Naftos ir dujų gausiausia Sacharos baseine, šiaurės rytinėje Gvinėjos įlankos dalyje, metalų rūdų daugiausia pietinėje žemyno dalyje.
Valstybės
Didžiausia valstybė pa
agal gyventojų skaičių – Nigerija

Leave a Comment