Salantai

Turinys:

Salantai: padavimai ir faktai..............................3
Salantų bažnyčia..............................4
Orvydų sodyba..............................6
Ir dar..............................8
Naudoti internetiniai puslapiai..............................9Salantai: padavimai ir faktai
Kaip ir daugelis šalių, miestų, miestelių, Salantai turi savo atsiradimo istoriją. Vienas iš padavimų teigia, kad kažkoks prašalaitis, plaukdamas pro tvano apsemtą vietovę, sušukęs „sala untā”. Viskas čia buvę po vandeniu. Tik nedidelis žemės plotelis, tas pats, kur dabar Salantai, likęs neapsemtas. Vanduo nepermaldaujamai kilęs ir kilęs. Bet, laimei, gaidžiui pragydus, tvanas esą aprimęs. Po to šiame nuostabiame gamtos prieglobstyje išaugusį miestelį ir jo apylinkes Salantais pradėta vadinti. Būta irr kitokių padavimų. Būk tai Salantus įkūrę atsitiktinai čia plačiais vandenimis atplaukę patys romėnai, kurie, pamatę sausumėlę, džiaugsmingai sušukę: „sala untā”. Išlipę į ją, įsikūrę čia ir vietovę pagal tuos pirmuosius žodžius Salantais pavadinę.

1565 m. Salantų kaimas paminėtas Imbarės seniūnijos inventoriuje.
1630 m. pastatyta pirmoji bažnyčia šiose apylinkėse.
1746 m. Augustas III Salantams suteikė prekybos teises. Miestelis išgarsėjo kaip linų ir sėmenų supirkimo centras.
1801 m. Salantuose įkurta parapinė mokykla, kurią iš pradžių lankė 14 mokinių.
1906-1911 m. pagal švedų architekto Karolio Eduardo Strandmano projektą pastatyta neogotikinio sttiliaus Salantų bažnyčia, kuri ir šiandien – įspūdingiausias architektūrinis statinys Salantuose.
1927 m. ant Gaidžio kalno pastatyta koplyčia. Šio kalno pietvakariniame pakraštyje yra rasta keletas I tūkstantmečio pr. m. e. pilkapių su degintiniais kapais.
XIX a. antroje pusėje Salantuose pastatytas vandens malūnas, ve

eikė pašto stotis, apie 80 parduotuvių, keletas smulkių dirbtuvėlių.

Šiuo metu Salantuose daugiau kaip 2 tūkst. nuolatinių gyventojų.Salantų bažnyčia
Salantai – gilią praeitį menantis miestas, įsikūręs vaizdingose Salanto upės pakrančių aukštumose, virš kurių kyla grakšti dvibokštė bažnyčia. Miesto apylinkėse esantys archeologijos paminklai bei išlikę apie juos padavimai, legendos byloja, kad senovėje ši vietovė buvusi svarbus pagoniško kulto centras.

XVI amžiuje prasidėjusi reformacija sukėlė sumaištį tarp Salantų ir kitų kaimų valstiečių. Naujai aiškinamos įvairios konfesinės tiesos, buvo nesuprantamos vietos gyventojams, todėl jie nutarė grįžti prie protėvių tikėjimo – pagonybės. Gindamas krikščionybę, Salantų dvaro valdytojas, karalius Zigmanto III arklininkas Mikalojus Pasamovskis 1630 metais Salantuose pastatė pirmąją bažnyčią pašventintą Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų vardu. Tuometinis fundatorius užrašė už 6 mylių nuo Salantų buvusius Ablingos, Laigių ir Ližių kaimus su 34 valakais žeemės ir 21 sodyba, kuriose gyveno 91 prievoles atliekantis baudžiauninkas. Pastačius bažnyčią, Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis įkūrė parapiją, kuri nusidriekė abipus Salanto ir Minijos upių. 1638m. miestelio vaikams prie bažnyčios buvo atidaryta parapinė mokykla. Tačiau XVII-XVIll a. pradžios siautę karai ir maro epidemija, paliko gilų randa Salantuose. Salantų bažnyčiai įregistruotuose kaimuose 1715 metais buvo likusios tik 3 sodybos.
1724 metais senosios bažnyčios vietoje iškilo nauja bažnyčia. Ji buvo medinė, vienos navos, su renesansiniu bokšteliu bei gotiškų proporcijų daugiasiene apsida. Po jos grindimis buvo du rūsiai. Viename iš

š jų buvo laidojami kunigai, o kitame bažnyčios fundatoriai ir kolitoriai. Virš šio rūsio ties pagrindiniu altoriumi bažnyčios grindyse buvo įmūryta marmurinė, bronziniais ornamentais ir įvairiais herbais papuošta, bažnyčios fundatoriaus kolitoriaus Stanislovo Vainos antkapinė plokštė, panaši į duris. Apie šią plokštę yra sukurtas įdomus padavimas, kurio herojumi yra Salantų bažnyčios altarista kun. K.Alksnevičius.
1724 metais parapijiečiams padedant, naujieji Salantų dvaro valdų savininkai Gorskiai parapijos kapinėse Gargždelės kaime pastatė mūrinę bažnytėlę. Ją pašventino Šv. Barboros titulu. Bažnyčia didelė, mūrinė, renesansinio stiliaus. Virš pagrindinių durų sienoje įmūryta akmens plokštė, kurioje užrašyta padėka Leopoldui Naleč-Gorskiui, Telšių pavieto maršalkai bei Salantų parapijiečiams. Bažnyčios gale presbiterijoje yra aukšta pertvara, kuri tapyta meniškais ornamentais. Prieš pertvarą stovi Šv. Barboros ir šoniniai altoriai, kuriuose kabo šventųjų, Šv. Roko ir kiti paveikslai. Bažnyčios priekyje, įėjus pro pagrindines duris, yra pakyla-balkonas, ten rinkdavosi giedoriai, stovėjo nedideli vargonėliai. Šioje bažnyčioje buvo labai meniškos stalės (vadinamos klaupkomis) su 16 šventųjų paveikslais. Viršutinėje stalių dalyje buvo paauksuota data “R 1683”, liudijanti jų atsiradimo laiką. Spėjama, kad stales XVII a. darė vietiniai meistrai. Greta bažnyčios į pietvakarius nuo jos, prie kapinių tvoros stovi medinė varpinė, pastatyta XIX a., po to atnaujinta.

Baigiantis XIX a., parapijiečiai susirūpino naujos bažnyčios statyba. Garsus architektas Karlas Edvardas Strandmanas 1902 m. sukūrė bažnyčios projektą. 1903 m. tu
uometinis klebonas A.Neverdauskas bažnyčios statybai pradėjo rinkti aukas, suvežė akmenis pamatams, o dvaro žemėje pastatė daržines plytoms džiovinti. Plytos bažnyčiai buvo gaminamos Kadagyno kaime pas ūkininką Pranciškų Špogj. Statyba prasidėjo 1906 metais, nugriovus senąją bažnyčią. Plytas degė Salantuose meistrai Emilis ir jo sūnus Haris Baumanas iš Prūsijos. Iš viso sunaudota 1900000 plytų. Kalkes plytoms kasė Salanto ir Blendžiavos upių pakrantėse, o taip pat pirko iš Kuršo barono Kleisto Kalėdų dvaro. Apdailos darbams buvo vežamos geresnės kokybės kalkės iš Nigrendo. Bažnyčios plano ir sąmatos autorius – švedas inžinierius Strandmanas – buvo apskaičiavęs, kad bažnyčios statyba kainuos 124000 rublių, bet, dirbant “gaspadoriškai”, kartu su altoriais kainavo 95814 rublių. Oficiali statyba prasidėjo, kai Žemaičių. vyskupas Cirtautas 1906 m. liepos 22 d. pašventino pamatų kertinį akmenį. Statybai vadovavo Fricas Tramdachas iš Mintaujos ir jo pagalbininkas Kugeniekas. Autorinę priežiūrą atliko architektas Nikolajus Andrejevas. Bažnyčią statė geriausi, didelę statybos darbų patirtį turintys latvių ir gudų meistrai. Pagalbinius darbus atliko vietiniai parapijiečiai. 1911 m. prie Salantų Gaidžio kalne tie patys meistrai pastatė gražią neogotikinę koplyčią.
1911 m. spalio 19 d. tuometinis Skuodo dekanas kunigas K.Šaulevičius pašventino naująją bažnyčią. Bažnyčią konsekravo 1918 m. liepos 22 d. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų vardu.

Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Ši bažnyčia tapo ryškiausiu Salantų miesto akcentu bei simboliu. Jos di

idžiuliai bokštai, iškylantys į 70 metrų aukštį, iš tolo pasitinka ir rodo kelią į Salantus. Bažnyčia neogotikinė, puošniai dekoruota, kryžiaus plano, trijų navų su transeptu ir apsida. Virš bažnyčios priekyje į viršų stiebiasi du bokštai su špiliais, o virš transepto kyšo bokštelis. Jos skliautai kryžminiai, interjerą puošia neogotikinio stiliaus suolai, klausyklos ir mediniai altoriai, kuriuos darė vietinis meistras St. Balčiūnas. Didelę vertę turi Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi ant rankų paveikslas, kurį tikintieji XIX amžiuje papuošė iš tauriųjų metalų padarytais gausiais, ornamentais dekoruotais aptaisais. Paveikslas tapytas maždaug XVII amžiuje ir puošė jau pirmosios Salantų bažnyčios altorių. Vakarinėje transepto dalyje, esantis Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios paveikslas tapytas XIX amžiuje: abu šie paveikslai yra paskelbti Lietuvos dailės paminklais.
1989 metais pranciškonas brolis Gabrielius-Vilius Orvydas iš Gargždelės kaimo pastatė priešais bažnyčią savo sukurtą paminklą, kuris primena ir Salantų parapijos žmonių kančias, ir netektis sunkių išbandymų metais. Prieš karą toje vietoje stovėjo medinis kryžius. Už bažnyčios, parko link, stovėjo paminklas Lietuvos Nepriklausomybei paminėti. Okupacijos metais paminklas buvo nugriautas. Jo dalis ilgą laiką saugojo paslėpę parapijiečiai. Atėjus atgimimui, geradario Viliaus dėka, 1989 m. nepriklausomybės šventės proga paminklas buvo atstatytas.Orvydų sodyba
Orvydai – sena akmenorių šeima. Važiuojant iš Salantų Plungės link, kairioje kelio pusėje įsikūrusi Orvydų sodyba. Ji kitaip dar vadinamas “Absurdo” muziejumi. Šio muziejaus įkūrėjo Viliaus Orvido senelis Jonas ir tėvas Kazimieras buvo akmentašiai. V.Orvido iniciatyva 1973 metais Orvidų sodyboje atsirado pirmosios skulptūros. Jis dar jaunystėje pradėjo į sodybą iš melioracijos vietų gabenti akmenis, iš kurių vėliau gimdavo meno kūriniai. Akmenų Viliui neužteko.

Vilių Salantuose dažnas prisimena. Sako, ne visi jį supratę, bet gerbę, nes Vilius buvęs nuoširdus – darbe ir gyvenime. Kai atvažiavę žmonės jo egzotišką sodybą imdavę vadinti nesąmonių ar velnių muziejumi, jis atlaidžiai šyptelėdavęs: „Kas ką nori, tas tą ir suranda.” O jo vizija buvęs muziejus-parkas. Dabar šis muziejus – parkas primena didelę kūrybos tvirtovę: vaikų supynės įrengtos virš gilaus, aviliais papuošto tvenkinio, išrauti šimtamečiai ąžuolai pastatyti šaknimis į viršų, ant penkių metrų aukščio kelmo užkelta skulptūra, o ant kitos drūtos, kelių metrų kaladės užkeltas poros metrų skersmens akmuo. Tai tikrai neįprastas muziejus. Nors muziejus ir nemažas, statybos inžinerija paprasta. Visa sodyba – tarsi kelių lygių: apatinė požeminė katakombinė dalis; vidurinė – įprasta, nors ir čia laukia įvairiausios reljefo kliūtys, laiptai, pylimai, grioviai; ir aukštutinė, pasiekiama tik užsiropštus ant velėna užkrautų stogų, piramidžių, didžiųjų akmeninių terasų, rietuvių, ant storų kelmų. Ilgainiui visa sodyba įgavo milžiniško, taisyklingo trikampio formą.

Orvydų muziejus – sodyba Salantuose

Dauguma medinių Orvydų sodybos skulptūrų ne Viliaus padirbtos. Tai egzaltuotą stilių radusio klaipėdiškio drožėjo stulpai ir kitų meistrų stovyklos, įsileistos muziejaus kūrėjo iš draugiškumo. Tačiau yra keliolika ir paties Viliaus išdrožtų medinukų, kurie iš kitų muziejaus eksponatų ryškiai išsiskiria jautria kalba, įgimtu formos jutimu. Daugiausia jų Vilius sukūrė žiemos vakarais, kai dėl speigų buvo neįmanoma kalti akmenų.

Sovietų okupacijos laikais valdininkai Orvydų sodybą ignoravo ir kuriamą parką – muziejų keletą kartų buvo mėginę sunaikinti, tačiau Orvydai savo sumanymo neatsisakė ir apie 1990-uosius metus ši sodyba jau buvo gerai žinoma Lietuvoje ir už jos ribų. Viliui Orvydui mirus, ji neteko savo dvasios ir dalies funkcijų. Tačiau visada galima (ir verta) aplankyti Orvydų sodybą – parką kiekvieną dieną šviesiu paros metu. Juk nebe reikalo šiuo žmogumi buvo ir yra žavimasi. Yra net išleista knyga apie unikalią ir įvairiapusę liaudies menininko, sodybos, tapusios neformaliu dvasiniu centru, kūrėjo Viliaus Orvido asmenybę.

“Jis pasidarė kvailiu iš išorės, kad pas jį galėtų ateiti tokie pat kvailiai.”
(Irmantas Indrašius, meistras).Ir dar.
Salantų mieto kapinės Gargždelės kaime yra turtingos kryžiais, ypač geležiniais. Dauguma kryžių yra lietiniai. Kapinėse ryškiai matomos kryžių mados atskirais laiko tarpais. Vienu laikotarpiu buvo populiarūs lietiniai kryžiai, kitu – paprasti geležiniai kryžiai, įstatyti į paminklus.
Salantų apylinkėse galima rasti kryžių, pastatytų prieš namus ar pakelėse. Prie namų pastatyti kryžiai dažniausiai būna gerai prižiūrimi ir tvarkingi. Šalikelių kryžiai – atvirkščiai, dažniau nukenčia nuo pašalinių žmonių.

Viliaus Orvydo kapas Salantų kapinėse

Senosios Salantų žydų kapinės yra keli kilometrai nuo miesto, Žvainių kaime. Yra išlikusi kapinių tvora ir apie 20 antkapių, datuojamų 1881-1923m. Prie įėjimo į kapines yra paminklas (aut. Jokūbas Bunka), pastatytas atminimui 405 čia Holokausto metu nužudytų žydų ir memorialinė lenta. Antkapių išsidėstymas rodo, kad anksčiu jų kapinėse galėjo būti ir keli šimtai. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad 6 dešimtmetyje kapinėse dar buvo daugybė paminklų, kol 7 ir 8 dešimtmečiais rusų kareiviai dalį jų pašalino ir panaudojo statyboms. Likusieji buvo užnešti žeme.

Kilometras nuo Salantų link Kalnalio, visai netoli senųjų žydų kapinių, yra Gaidžio kalnas, ant kurio pastatyta „Gaidžio” koplyčia. Ši vieta – dar vienas žymiojo Salantų akmentašio V.Orvido palikimas. Ten suvežta nemažai lauko akmenų, į koplyčios kalniuką įrengti pjaustytų akmens plokščių laiptai. Nuo kalnelio atsiveria puikus Salantų apylinkių vaizdas. Čia nuo seno po atlaidų ar šiaip pavakariais pabūti rinkdavosi jaunesniosios kartos žmonės. Savo darbo Vilius neužbaigė – brangstant medžiagoms ir darbo jėgai, negalėjo plėsti savo veiklos. Tačiau rezultatas – vis vien įstabus: „Gaidžio” koplyčia – viena mėgtamiausių Salantiškių vietų.

Mieste stovi liaudies meistro P. Kalendos sukurtas paminklas žymiajam literatūros herojui – Palangos Juzei.
Naudoti internetiniai puslapiai:

1, http://www.salantai.tinkle.lt/

2, http://www.elnet.lt/vartiklis/history/salantai/

3, http://www.ttucker.dial.pipex.com/salant.htm

4, http://mpkelias.mch.mii.lt/PARKAI/orvidu.htm

5, http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/salantai.lt.htm

6, http://kielas.lkb.lt/2004/05/klaipda-salantai-aukliai-mosdis.htm

7, http://www.kretinga.lt/index.php?fuseaction=displayHTML&file=File_10.php&langparam=LT

Leave a Comment