Radiacijos poveikis žmogui, gyvūnams, gamtai

3.3. Radiacijos poveikis žmogui, gyvūnams, gamtai
Įvykus atominėje elektrinėje avarijai arba sprogus branduoliniam užtaisui, kai radionuklidai išsiveržia į atmosferą, galima:
1) išorinė apšvita iš praslenkančio radioaktyviojo debesies;
2) vidinė apšvita, įkvepiant radioaktyviuosius aerozolius (inhaliacinis pavojus) vartojant vandenį ir vietinius maisto produktus, užterštus radionuklidais;
3) kontaktinė apšvita, radionuklidams patekus ant atvirų kūno vietų, drabužių;
4) bendra išorinė gyventojų apšvita dėl radionuklidų, iškritusių ant žemės, pastatų ir darbo vietų paviršiaus.
Prognozuojant radiacijos padarinius esant bendrajai avarijai ir planuojant gyventojų radiacinės apsaugos priemones, skiriamos trys avarijos fazės:
1) avarijos fazė iki radionuklidų išsiveržimo į aplinką – laikas iki radionuklidų iššsiveržimo į aplinką, kurio metu atominės elektrinės technologiniai procesai yra taip sutrikę, kad išsiveržimas yra nebeišvengiamas;
2) ankstyvoji fazė – laikas nuo radionuklidų iŠsiveržimo į aplinką pradžios iki išsiveržimo pabaigos. Sis laikotarpis gali tęstis nuo kelių valandų iki keliolikos parų. Ankstyvosios avarijos fazės metu išorinę apšvitą sukelia iŠ praslenkančio debesies iškritę radionuklidai, o vidinę – debesyje esantys įkvepiami radionuklidai;
3) vėlyvoji fazė – tęsiasi tol, kol nebelieka radiacinės apsaugos priemonių poreikio. Šios fazės metu apšvita gaunama nuo ant žemės paviršiaus, pastatų esančių radioaktyviųjų iškritų, per užterštus maisto produktus, geriamą vaandenį
Nepavojingų radiacijos šaltinių nėra, jie visi veikia žmogų ir aplinką. Koks jonizuojančiosios spinduliuotės kiekis pavojingas žmogui – diskutuotinas dalykas. Kaip veikia intensyvi, bet trumpa jonizuojančioji spinduliuotė, pasaulis jau patyrė po Hirosimos ir Nagasakio tragedijų, tačiau kokią įtaką žmogaus sveikatai turi ma

ažų dozių spinduliuotė, iki šiol nėra tikslaus atsakymo.
Žinoma, yra normos, kurios nurodo, jog maža dozė nepavojinga, tačiau vis dažniau pasaulio mokslininkai ima kalbėti, kad ir mažos ilgo veikimo dozės žmogaus sveikatai yra pavojingos. Lietuvoje vidutinė apšvita siekia 0,1-0,15 mSv/h, jeigu apšvita neviršija 0,2 mSv/h – dabar niekas nekreipia dėmesio, jeigu pakyla iki 0,3 mSv/h – būtina ieškoti priežasties. Mokslininkai sutinka, kad 0,5 mSv/h spinduliuotė gali sukelti vėžį.
Maži jonizuojančiųjų spindulių kiekiai skatina vėžio ligas, dideli suardo ląsteles, pažeidžia organizmo audinius ir sukelia greitą mirtį. Didelių kiekių poveikis pajuntamas greitai – per keletą valandų ar dienų, o mažų kiekių poveikio rezultatai išryškėja ne anksčiau kaip per keletą metų ar net per vieną ar du dešimtmečius. Genetiniai pokyčiai įvyksta tik kitoje kartoje arba tolesnėse kartose (4 lentelė).
Spinduline liga suserga žmogus, gavęs appšvitos dozę 3 Gy ir daugiau, o gavęs 6-10 Gy, suserga labai sunkiai, kyla pavojus gyvybei. Susirgimo rizika priklauso nuo kiekvieno žmogaus jautrumo radiacijai.
Spindulinės ligos simptomai: jaučiamas bendras silpnumas, skauda galvą, sumažėja matomumas ir klausos organų veikla (pradedama blogai girdėti), dingsta apetitas, kankina nemiga; pykina, pakyla temperatūra, iškrenta plaukai ir t. t. Išsigydžius gali būti nemalonios komplikacijos: imuniteto praradimas, gali išsivystyti mažakraujystė, padidėti kraujospūdis, sumažėja lytinė potencija, galimas iki trečios kartos palikuonių išsigimimas. Ypač jautrūs spinduliavimui vaikai.
Ir mažos dozės stabdo kaulų vystymąsi, su
ukelia įvairius stuburo iškrypimus. Gydyti vaikus švitinimu taip pat pavojinga. Antai smegenų švitinimas gali labai pabloginti atmintį, net iki jos visiško praradimo, o maži vaikai dėl to gali tapti silpnapročiai. Labai jautrios vaisiaus smegenys, ypač nuo aštuntos iki penkioliktos nėštumo savaitės. Jeigu tuo metu būsimoji motina gavo apšvitos dozę, tai keletą kartų padidėja tikimybė pagimdyti protiškai atsilikusį vaiką, nes susiardo vaisiaus galvos smegenų žievė.

4 lentelė. Trumpalaikės ūmios viso kūno apšvitos ankstyvieji klinikiniai simptomai
Apšvitos dozė (0,1-0,3)Gy (0,3-1)Gy (1-3)Gy (3-6)Gy (6-10)Gy Daugiau kaip 10
Ūmus radiacinis sindromas Nebūna Retai, lengvas Nuo lengvo iki vidutinio Nuo vidutinio iki sunkaus Labai sunkus Pavojus gyvybei
Ankstyvieji simptomai:
Sujaudinimo būsena Nėra Retai, lengva Vidutinė Išreikšta Labai išreikšta Greitai ir stipriai išreikšta
Vėmimas(po x valandų nuo apšvitos) Nėra Retai, po 2-6 val. Iki kelių kartų, po 2-6 val. Keletą kartų, stipriai, po 1,5-2 val. Dažnai, smarkiai po10 min. Labai smarkiai, nuolat po 5 min.
Galvos skausmas Nėra Nėra Retkarčiais Nuolat Nuolat Nepakeliamas
Sąmonė Aiški Aiški Aiški Aiški Pritemusi Sąmonės netekimas
Kūno temperatūra Normali Normali Normali Normali, subfebrili Subfebrili Subfebrili, aukšta
Ankstyva eritema(po x val. nuo apšvitos) Nėra

Nėra Nėra

Nėra

Lengva po 12-24 val.

Po 6-12 val.

Po 1-6 val.

Po 1-6 val.
Akių odenos praudimas Nėra Nėra Lengvas, po 48 val. Po 3-6 val. Po 1-6 val. Po 1-6 val.
Prognozė:
Be gydimo Labai gera Labai gera Gera Neaiški Nepalanki Nepalanki
Taikant simptominį gydymą Labai gera Labai gera Labai gera Gera Neaiški Nepalanki

Pastaraisiais metais molekulinės biologijos srityje atlikti tyrimai rodo, kad jonizuojančiosios radiacijos poveikis žmogaus organizmui yra mažiausias, kai jis yra gamtinės apšvitos lygio (vidutiniškai, 2,4 mSv per metus, įvairiose vietovėse kintantis apie 10 kartų) tokio, koks veikė žmoniją tūkstančius metų. Įdomu tai, kad virusai, bakterijos, vabzdžiai, gyvūnai, augmenija palyginti su žmogumi yra daug kartų atsparesni radiacijos poveikiui (9 pav.).

9 pav. Įvairių si

isteminių grupių organizmo atsparumo jonizuojančiai radiacijai palyginimas

Yra bakterijų, kurios sėkmingai gyvuoja atominių elektrinių reaktoriuose. Jų mirtina apšvitos dozė siekai net 10000 Gy arba apytikriai tiek pat, kad žmogaus organizmas yra mažiausiai apsaugotas nuo kenksmingo jonizuojančiosios reakcijos poveikio. Todėl griežtai apibrėžta didžiausia leidžiamoji dozė.
Didžiausia leidžiamoji apšvitos dozė ta, kurią kasmet gali gauti žmogaus organizmas ir kuri per 50 metų nesukelia potologinių pakitimų, nustatomų šiuolaikinės medicininės diagnostikos metodais.

10 pav. Į aplinką patekusios radioaktyviosios medžiagos keliauja įvairiais medžiagų apykaitos ratais
Pagal Lietuvoje priimtas pagrindinės radiacinės saugos normas HN 73:
2001 (Žin.,2002 02 01, Nr.11)nustatytos leidžiamos apšvitos dozės:
Profesinė apšvita (dozių ribos):
• elektrinė dozė vidurkis – 100 mSv per 5 metų laikotarpį;
• metinė efektinė dozė – 50 mSv;

Gyventojų ribinės zonos:
• metinė efektinė dozė – 1 mSv;
• metinės efektinės dozės ypatingais atvejais – 5 mSv, su sąlyga, kad 5 iš eilės metus vidutinė dozė nebus didesnė kaip 1 mSV per metus;
Kad teisingai įvertintume galimus apšvitos padarinius, būtina įvertinti apšvitos dozes. Apšvita gali būti dvejopa: išorinė ir vidinė.
Išorinė apšvita – kai radionuklidai, esantys atmosferoje, veikia žmogų iš išorės. Nuo jos galima apsisaugoti pasislėpus pastatuose, slėptuvėse. Išorinę dozę galima nesunkiai išmatuoti tam skirtais prietaisais – dozimetrais.
Vidinė apšvita – kai radioaktyviosios medžiagos patenka į žmogaus organizmą su maistu kvėpuojant užterštu oru arba tiesiog per kūno odą. Vidinė apšvita vyksta tol, kol radioaktyviosios medžiagos atsiranda žmogaus organizme. Vidinės apšvitos dozės galią nustatyti labai sunku, nors tokie prietaisai ja

au yra (10 pav.), matyti, kaip radioaktyviosios medžiagos patenka į žmogaus organizmą.

3.4. Gyventojų apsauga nuo radiacijos
Kiekviena šalis, turinti atominių elektrinių, vykdo tarptautinius įsipareigojimus, kurie numato prevencines priemones kasdieninėje veikloje gyventojų apsaugai nuo radiacijos, taip pat įvykus bendrai avarijai atominėje elektrinėje. Pastaruoju metu priimti civilinės saugos įstatymas, Lietuvos Respublikos branduolinės energijos, radiacinės saugos ir kiti įstatymai įpareigoja visas valdžios institucijas dalyvauti sprendžiant gyventojų apsaugos klausimus. Prevencijos ir reagavimo į avarijas planai Lietuvoje rengiami trimis lygiais: valstybiniu, apskričių ir vietinių (savivaldybių ir objektų). Planus privalo rengti ir branduolinės energetikos objektą eksploatuojanti organizacija (Ignalinos AE), ir su pasirengimu bei reagavimu susijusios valstybės institucijos: Aplinkos apsaugos, Sveikatos apsaugos ministerijos ir kitos tarnybos.
Civilinės saugos departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos yra parengęs ,,Lietuvos Respublikos gyventojų apsaugos radiacinės avarijos Ignalinos atominėje elektrinėje atveju planą”, kuriame numatyti visi veiksmai, būtini išvengti avarijų, o joms įvykus – sušvelninti jų padarinius ir apsaugoti gyventojus, jų turtą ir aplinką. Planas numato gyventojų apsaugos priemones, jų taikymo kriterijus, atlikimo mastą, terminus, atsakingus vykdytojus ir atlikimo tvarką.
Jeigu įvyksta atominės elektrinės avarija ir į aplinką patenka radioaktyviųjų medžiagų, avarijos lokalizavimo ir jos padarinių šalinimo darbus elektrinės teritorijoje organizuoja Ignalinos AE direktorius. Jis atsakingas ir už elektrinės personalo radiacinę apsaugą. Gyventojų apsauga bei bendras avarinės situacijos valdymas įvykus avarijai Ignalinos AE vykdomas trimis lygiais: valstybiniu, apskrities ir savivaldybės. Valstybiniu lygiu vyriausybės krizinių situacijų komitetas, krizinių situacijų valdymo centras prie KAM, Civilinės saugos departamentas prie KAM, Valstybinė priešgaisrinė ir gelbėjimo tarnyba, ministerijos ir kitos valstybės valdymo institucijos priima reikiamus sprendimus. Operacinio vadovavimo grandinė prasideda nuo Ministro Pirmininko paskirto civilinės saugos operacijų vadovo, kuriam iš Civilinės saugos departamento prie KAM ir Ekstremalių situacijų valdymo centro specialistų sudarytas operacijų štabas. Jam vadovauja Civilinės saugos departamento prie KAM direktorius. Stabe įvertinama situacija, rengiami pasiūlymai dėl radiacinės saugos priemonių organizavimo, visuomenė perspėjama bei toliau informuojama. Ekstremalių situacijų centrų atstovai šaukiami ir prie apskričių bei savivaldybių administracijų bei ministerijų. Šie centrai (kiekvienas pagal savo kompetenciją) priima sprendimus dėl kuo geresnio turimų išteklių naudojimo, koordinuoja gelbėjimo bei kitų tarnybų darbus. Laikomasi principo, kad avarijos metu kiekviena institucija vykdytų tokias pat funkcijas kaip ir kasdien, tik skirtųsi reagavimo greitis bei mastai.
Remiantis pagrindiniais Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) ir Europos radiacinę saugą reglamentuojančiais dokumentais, avariniam reagavimui nustatytos trys avarinės būklės: išankstinė parengtis, vietinė avarija, bendroji avarija.
Išankstinė parengtis – atominės elektrinės darbo sutrikimai, kai dėl neiŠaiŠkintų priežasčių kyla radiacinis pavojus elektrinės darbuotojams ir gyventojams. Susidarius šiai avarinei situacijai, elektrines darbuotojai ir suinteresuotos organizacijos už sanitarinės apsaugos zonos ribų pasirengusios taikyti radiacinės saugos priemones, atliekama papildoma įvykio analizė.
Vietinė avarija – radionuklidų ir jonizuojančiosios spinduliuotės kiekio, viršijančio normalios eksploatacijos reikšmes, išsiveržimas į sanitarinę apsaugos zoną. Galimas elektrinės darbuotoją apšvitinimas ir pastatų užterštumas radioaktyviosiomis medžiagomis. Avarijai lokalizuoti ir likviduoti taikomos Ignalinos AE avarinės parengties plano priemonės, pasitelkiamos specialios paskirties formuotės bei technika, evakuojami nedalyvaujantys avariniame darbe darbuotojai, suteikiama pagalba nukentėjusiesiems, panaudojamos asmeninės apsauginės priemonės, organizuojamas avarinių tarnybų ir vadovų darbas pamainomis laikantis Lietuvos Respublikos higienos normos HN73:2001 ,,Pagrindinės radiacinės saugos normos” nustatytų avarinės apšvitos lygių.
Bendroji avarija – dėl atominės elektrinės darbo sutrikimo į aplinką patekę radionuklidai išplinta už elektrinės sanitarinės apsaugos zonos ribų. Jų kiekis viršija normalios eksploatacijos nustatytas ribas. Šiuo atveju radiacinis pavojus gresia ne tik darbuotojams, bet ir gyventojams. Būtina taikyti neatidėliotinas radiacinės apsaugos priemones. Avariniai darbai atliekami pagal Ignalinos AE avarinės parengties planą bei Lietuvos Respublikos gyventojų apsaugos radiacinės avarijos Ignalinos AE atveju planą. Gyventojai, gyvenantys aplink Ignalinos atominę elektrinę, įvykus avarijai skirtingai bus paveikti radiacinės taršos. Tai priklausys nuo meteorologinių sąlygų, avarijos masto, apsaugos priemonių ir vadovavimo lygio. Sprendimai teikti pagalbą gyventojams nuo radiacijos poveikio bus priimami išanalizavus užfiksuotus radiacinės žvalgybos ir radiacinio monitoringo duomenis. Pagalba turi būti suteikta tam, kam iš tikrųjų jos reikia. Garantuojant efektyvų vadovavimą gelbėjimo darbams, teritorija aplink Ignalinos AE padalyta į zonas ir sektorius (5 lentelė ir 11 pav.).

5 lentelė. Kontroliuojamųjų zonų dydžiai
Zonos pavadinimas Sanitarinė apsaugos zona Teritorija už sanitarinės apsaugos zonos ribų

Prevencinių apsaugos priemonių zona Skubių apsaugos priemonių zona Ilgalaikių apsaugos priemonių zona
Atstumas nuo Ignalinos AE 3 km. 5 km. 30 km. 50 km.

Pasirengimas radiacinei avarijai vykdomas dviejose pagrindinėse teritorijose: sanitarinės apsaugos zonos teritorijoje ir teritorijoje, esančioje už sanitarinės apsaugos zonos ribų.

11 pav. Ignalinos AE zonos, kuriose suplanuotos gyventojų apsaugos priemonės
Sanitarinė apsaugos zona – aplink atominę elektrinę nustatyta kontroliuojamoji 3 km. Zona, kurioje apšvitinimo lygis branduolinės energetikos objekto normalaus eksploatavimo sąlygomis gali viršyti leistinas normas. Šioje teritorijoje, įvykus avarijai atominėje elektrinėje,yra vykdomos Ignalinos AE avarinės parengties plane numatytos radiacinės apsaugos priemonės.
Teritorija už sanitarinės apsaugos zonos ribų suskirstyta į tris zonas: prevencinių apsaugos priemonių zoną, skubių apsaugos priemonių zoną ir ilgalaikių apsaugos priemonių zoną. Šiose zonose taikomos Lietuvos Respublikos gyventojų apsaugos radiacinės avarijos Ignalinos AE plane
numatytos radiacinės apsaugos priemonės.
Prevencinių apsaugos priemonių zona – aplink atominę elektrinę nustatyta kontroliuojamoji 5 km zona, kurioje yra iš anksto suplanuotos skubios apsaugos priemonės. Paskelbus Bendrosios avarijos signalą, skubios apsaugos priemonės vykdomos nedelsiant. Šių priemonių tikslas – sumažinti determinuotųjų jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio efektų riziką iki minimumo dar iki radionuklidams pasklindant į aplinką.
Skubių apsaugos priemonių zona – aplink atominę elektrinę nustatyta kontroliuojamoji 30 km zona, kurioje yra iš anksto parengtas pasirengimo avarijoms planas ir, atsižvelgiant į aplinkos užterštumo lygį, pasirengta vykdyti skubias radiacinės apsaugos priemones.
Ilgalaikių apsaugos priemonių zona – aplink atominę elektrinę nustatyta kontroliuojamoji 50 km zona, kuri yra nusidriekusi nuo jos dideliu atstumu ir aprėpia skubių apsaugos priemonių zoną. Šioje teritorijoje iš anksto rengiamasi veiksmingai įgyvendinti apsaugos priemones nuo ilgalaikių apŠvitimo dozių esant radioaktyviajam vietovės ir miesto užterštumui.
Zonos yra apskritimo pavidalo, kuriu centre – Ignalinos AE. Kontroliuojamųjų zonų dydžiai, nustatyti išanalizavus stambiausių pasaulinėje praktikoje branduolinių avarijų padarinius ir įvertinus Ignalinos AE reaktorius galingumą, lemiantį galimą radioaktyviojo užterštumo mastą ir padarinius, regiono geografinę, klimatinę ir meteorologinę charakteristikas.
Skubių apsaugos priemonių ir ilgalaikių apsaugos priemonių zona papildomai yra tolygiai suskirstytos į 16 sektorių, kurių pradžios taškas yra Ignalinos AE pirmojo bloko geografinės koordinatės. Kiekvieno sektoriaus kampas yra lygus 22,5°. Kiekvienas sektorius padalytas į 6 segmentus: 3-5 km, 5-10 km, 15-20 km, 20-30 km ir 30-50 km nuo Ignalinos AE.
Sprendžiant radiacinės saugos klausimus, aktyviai dalyvauja valstybės valdymo ir vietos savivaldos institucijos, kurios vykdo branduolinės saugos ir priežiūros radiacinės saugos valstybinį reguliavimą joms priklausančiose teritorijose:
• branduolinės saugos ir priežiūros funkcijas atlieka Valstybinė atominė energetikos saugos inspekcija (toliau vadinama – VATESI),
• kontroliuoja branduolinės energetikos objektų veiklą, vertina jų eksploatacijos saugumą, atsako už branduolinių medžiagų naudojimo saugą, transportavimo ir saugojimo reguliavimą ir priežiūrą;
• radiacinis saugos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos vykdo Ignalinos AE radiacinės saugos valstybinę priežiūrą ir kontrolę, rengia radiacinės saugos įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, vyriausybės nustatyta tvarka išduoda, perregistruoja, sustabdo, atnaujina ar panaikina licencijų galiojimą verstis veikla, susieta su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais ir kt.
Visų valdymo lygių institucijos atsakingos už savalaikį gyventojų informavimą apie avariją. Radiacijos lygio stebėjimo sistema (RLSS) šalyje sukurta remiantis Lietuvos Respublikos vyriausybės 1998 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 578 ,,Dėl dozimetrinės kontrolės radiacinės avarijos atveju bendrųjų nuostatų patvirtinimo” (Žin., 1998, Nr. 45-1247) ir radiacijos lygio stebėjimo Lietuvos Respublikos teritorijoje instrukcija. RLSS – tai radiacijos lygio stebėjimo sistema Lietuvos Respublikos teritorijoje kitimo, galimo esant radioaktyviojo užterštumo pernašoms iš kitų valstybių arba radioaktyviųjų medžiagų išmetimo į atmosferą įvykus Ignalinos AE avarijai (12 pav.).
Aplinkos apsaugos ministerija padedant danams sukūrė automatizuotą jonizuojančiosios spinduliuotės ekspozicinės galios matavimo sistemą ITC – radiacinio monitoringo stotys:
• ARGOS PMS – visiškai automatizuotos;
• AAM – 95 – visiškai automatizuotos;
• AGIR – pusiau automatizuotos.
Prietaisai dirba automatiniu nuolatinio budėjimo režimu su garsine signalizacija, įsijungiančia radiacijos lygiui viršijus nustatytą ribą (13 pav.).
Atsižvelgiant į prognozuojamą ir taktinį aplinkos radioaktyvųjį užterštumą, galimi trys sistemos darbo režimai: normalusis RLSS darbo režimas, sustiprintasis ir ypatingasis.

Gyventojų informavimo ekstremalių situacijų atvejais schema

12 pav. Ekstremalių situacijų vykdymo ir visuomenės informavimo schema Ignalinos AE įvykus avarijai

Civilinės saugos departamento padaliniai radiacijos lygį stebi nuolat, prietaisų rodmenys fiksuojami keturis kartus per parą; aplinkos ministerijos ITC monitoringo stotyse stebima nenutrūkstamai, o duomenys automatiškai kas 3 val. perduodami ITC; Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento padaliniuose radiacijos lygio rodmenys fiksuojami kartą per parą ir perduodami į Civilinės saugos departamentą.

13 pav. Automatizuoti Aplinkos apsaugos ministerijos ankstyvojo perspėjimo jonizuojančiosios radiacijos lygio stebėjimo postai

Sustiprintasis RLSS darbo režimas skelbiamas esant vietinei Ignalinos AE avarijai arba gavus informaciją apie avarijas atominėse elektrinėse, apie kitus branduolinius incidentus valstybėse arba kai radiacijos lygis trijuose gretimuose postuose pakyla daugiau kaip 300 nSV/h (30 mkR/h). Visuose postuose radiometriniai prietaisai įjungiami dirbti nuolat, jų rodmenys registruojami kas valandą.
Ypatingasis RLSS darbo režimas skelbiamas nustačius realią radioaktyviųjų medžiagų išsiveržimo į aplinką grėsmę. Visose RLSS grandyse stebima nuolat, kas valandą registruojant prietaisų rodmenis. 12 pav. pateikta pirminio pranešimo apie radiacinę avariją Ignalinos AE.
Patys gyventojai privalo mokėti naudotis priešradiacinės apsaugos priemonėmis, žinoti, kaip ruoštis ir kaip veikti kilus tiesioginiam radiacijos pavojui.
Viena iŠ tokių esminių prevencinių priemonių – tai sveika mityba, stiprinanti organizmo atsparumą radiacinei taršai.
Kiekvienas iš mūsų turi žinoti, kad radioaktyvūs elementai turi tokias pat savybes, kaip ir neradioaktyvūs, todėl jeigu mūsų organizmo ląstelės yra gavusios pakankamą kiekį neradioaktyviųjų medžiagų, tai tikimybė gauti tokias pat radioaktyviąsias medžiagas labai sumažėja. Pavyzdžiui, jeigu organizmui trūksta kalcio ir kalio, tai jis pradeda savintis tokių pat savybių turinčias radioaktyviąsias medžiagas stroncį-90 ir cezį-137, kurios kaupiasi kauluose. Kadangi stroncio-90 skilimo pusperiodis-28 – metai, tai jis organizme pasilieka visam gyvenimui. Jeigu organizme trūksta kalio, jis stengiasi įsisavinti radioaktyvųjį kalį-40, kalį-42 arba cezį-137, kurių savybės panašios į kalio savybes.
Šie nuklidai kaupiasi raumenyse ir dauginimosi organuose, pvz., kiaušidėse. Jeigu organizmui trūksta jodo, labai reikalingo normaliai skydliaukės veiklai, jis iš aplinkos pasisavina radioaktyvųjį jodą-131.
Nustatyta, kad sveikesnių žmonių atsparumas jonizuojančiajai spinduliuotei, kaip ir kitoms ligoms, yra didesnis. Geros stiprios sveikatos pagrindas – tinkama mityba. Kai organizmas gauna visų reikalingų medžiagų, vitaminų, jis įgyja daugiau atsparumo ir padeda lengviau pašalinti nuklidus, mutagenus, kancerogenus.
Veikiant jonizuojančiajai spinduliuotei labai svarbu organizme palaikyti rūgščių ir šarmų pusiausvyrą (paprastai sveiko žmogaus kraujyje pH=7,3- 7,4). Siūloma vengti rūgštaus arba šarminio maisto, dažniau vartoti netrikdančius pusiausvyros produktus – būtent įvairias kruopas. Pastarosios turėtų sudaryti pusę kasdieninio maisto, kitą pusę: ketvirtis davinio – šviežios daržovės, sėklos, riešutai ir ketvirtis – vaisiai, ankštinės daržovės, baltoji jūros žuvis.
Reikia vengti kenksmingų produktų, kurie gadina sveikatą ir skatina radioaktyviųjų elementų kaupimosi organizme. Tokie yra pieno produktai, mėsa, riebalai, cukrus, malti grūdai bei visi cheminėmis medžiagomis apdoroti produktai. Reikia vengti alkoholinių gėrimų, mažiau valgyti saldumynų, gaminių iŠ miltų, stengtis apriboti sūdytus, raugintus, marinuotus, konservuotus, greitai ruošiamus produktus. Kai kurie mokslininkai ginčijasi dėl pieno. Piene daug kalcio, Jie pieną vadina jonizuojančiosios spinduliuotės pernešėju, ypač stroncio-90. Nuklidai patenka į karvių organizmą su vandeniu ir ypač pašaru. Tačiau varškėje ir paprastos varškės sūryje nuklidų yra šimtus kartų mažiau negu piene, nes juos išplauna išrūgos. Taip pat mažai nuklidų lydytame svieste. Geriausia maitinti vaikus ožkos pienu, nes jis maistingesnis, švaresnis už karvės pieną ir po motinos pieno yra vertingiausias.
Paprastas cukrus, arba sacharozė, neturi jokių organizmui reikalingų medžiagų. Tiesa, valytas cukrus suteikia organizmui kalorijų, bet kartu sutrikdo kasos darbą, medžiagų apykaitą, padidina insulino kiekį, skatina akmenų susidarymą inkstuose, silpnina atmintį ir t. t. Patartina vartoti medų ir jo produktus, fruktozę (vaisių cukrų), laktozę (pieno cukrų). Radiaciniu požiūriu cukrus – gryni nuodai, nes jis didina žmogaus jautrumą jonizuojančiųjų spindulių poveikiui. Druska, atvirkščiai, yra radiacijos priešininkė, ji skatina ląstelių veiklą.
Mūsų organizmą saugo ir stiprina įprasti gamtos produktai: nesmulkinti grūdai, Šviežios daržovės, ankštinės kultūros, riešutai, saulėgrąžos, arbūzų sėklos, žali vaisiai, uogos, medus, ypač vertingi obuoliai, jūros žuvis, jūros žolės (kopūstai) ir kt. Šie produktai padeda organizmui išsivalyti nuodingąsias medžiagas ir nuklidus.
Kilus radiaciniam pavojui jau vėlu sveikai maitintis, reikia naudotis kitomis apsaugos priemonėmis. Viena iš jų jodo profilaktika. Apie ją reikia pakalbėti nuodugniau, nes dalis žmonių ją laiko neveiksminga. Ar iš tiktųjų taip? Vadovaujant SAM mitybos centrui nuo 1994 m. gruodžio 1 d., Lietuvoje vykdoma vaikų fondo (JUNISEF) programa jodo deficitui nustatyti. Ištyrus daugiau kaip 2 600 mokyklinio amžiaus vaikų skydliaukę bei mitybos ypatumus, nustatyta, kad Lietuva gali būti priskirta jodo vidutinio deficito zonai, t y. vidutiniškai jodo patenka į mūsų organizmą apie 2 kartus mažiau negu jo reikėtų. Jodas yra labai svarbus mikroelementas žmogaus, ypač vaiko, organizme. Per parą stabiliojo jodo reikia apie 150 mkg. Jodo beveik nėra Lietuvos geriamame vandenyje, tad net ir ilgas poilsis Baltijos pajūryje negali kompensuoti jo trūkumo, nes iš oro žmogus gauna ne daugiau kaip 5 % reikiamo jodo kiekio. Daugiausia jo gauname valgydami jūros žuvis ir kitus jūrų produktus, taip pat česnakus, svogūnus, liesą mėsą, citrinas, kitus tropinius vaisius. Patartina vartoti kalio jodido prisodrintą valgomąją druską. Todėl jodo profilaktika
būtina kilus radiacijos pavojui.
Jodo profilaktika – tai kalio jodido (KI) arba kalio jodato (KI03) tablečių (tinka 5 % jodo tinktūra) vartojimas. Efektyviai jodas saugo skydliaukę nuo radioaktyvaus jodo-131, jeigu jį naudosime prieš atsirandant radiacinei taršai:
• kai jodo profilaktika taikoma likus 6 val. iki radioaktyviojo jodo įkvėpimo, skydliaukės apŠvita sumažėja 100 kartų;
• kai Įkvėpimo metu – 90 kartų;
• praėjus 2 val. po radioaktyviojo jodo patekimo į žmogaus organizmą – 10 kartų,
• praėjus 6 val. po jo patekimo į organizmą- tik 2 kartus.
Stabiliojo jodo preparatų vienkartinė paros dozė įvairioms žmonių grupėms tokia:
• suaugusiems (tarp jų nėščioms ir maitinančioms moterims) ir 13 – 16 metų paaugliams reikia 130 mg kalio jodido arba 170 mg kalio jodato. Tabletės būna įpakuotos po 125 mg arba 250 mg. Jeigu tabletės sveria 125 mg, geriama visa, jei 250 g – pusė tabletės).
• vaikams nuo 3 iki 12 metų skiriama 65 mg kalio jodido arba 85 mg kalio jodato. Tai pusė suaugusiųjų dozės.
• kūdikiams nuo 1 mėnesio iki 3 metų duodama 30-35 mg kalio jodido arba 40-45 mg kalio jodato. Tai ketvirtis suaugusiųjų dozės.
• naujagimiams iki 1 mėnesio skiriama 15 mg kalio jodido arba 20 mg kalio jodato. Tai aštuntadalis suaugusiųjų dozės.
Vienkartinės stabiliojo jodo dozės apsaugos skydliaukę 24 valandas. Naujagimiams iki 1 mėnesio amžiaus skiriama vienkartinė stabiliojo jodo dozė. Nėščioms ir kūdikius maitinančioms moterims – ne daugiau kaip dvi vienkartinės dozės. Kitoms gyventojų grupėms gali būti skiriamos kelios vienkartinės dozės, bet ne daugiau kaip 10.
Geriausia jodo tabletes gerti po valgio. Vaikams patogu jas ištirpinti bet kokiame gėrime ar skystuose vaikų maisto produktuose. Ištirpintos tabletės išgeriamos nedelsiant, nes greitai tampa neaktyvios.
Gyventojus, gyvenančius atominės elektrinės 50 km zonoje, stabilaus jodo preparatais aprūpina savivaldybės. Jodo .tabletės pirmiausia dalijamos iki mokyklinio vaikų ugdymo įstaigoms, mokykloms, ligoninėms, greitosios medicinos pagalbos, priešgaisrinėms ir gelbėjimo, policijos tarnyboms. Kiti Lietuvos Respublikos teritorijos gyventojai jodo tabletėmis apsirūpina patys. Jodo preparatų veiksmingumas išlieka maždaug ketverius metus.
Vien jodo profilaktikos nuo radiacijos poveikio neužtenka, reikia ir kitų privalomų apsaugos priemonių.
Nuo ūmios spindulinės ligos ir odos radiacinių nudegimų galima apsisaugoti laiku pasislėpus slėptuvėse naudojant asmenines kvėpavimo organų ir odos apsaugos priemones, tinkamai elgiantis su radioaktyviosiomis medžiagomis užkrėstoje vietovėje, laiku suteikiant pirmąją medicinos pagalbą. Svarbu gyventojus apsaugoti nuo apšvitinimo pirmosiomis vietovės užterštumo radioaktyviosiomis medžiagomis valandomis, nes gaunama dozė netolygiai kaupiasi organizme. Neapsaugotas žmogus per pirmąsias 6 val. gali gauti iki 30 % visos radiacijos dozės, kuri gaunama tam tikroje zonoje per visą jos veikimo laiką – per pirmąją parą iki 47 %, per 3 paras – 58 %, per 30 parų – 73 %. Gyventojai privalo tam tikrą laiką slėptis slėptuvėse, pastatuose ir griežtai laikytis nustatytų taisyklių. Maistui naudojami radioaktyviosiomis medžiagomis neužterŠti produktai. Vandenį maistui ruošti ir gerti reikia imti iš vandentiekio arba apsaugoto šulinio. Kad, būnant užterštoje vietovėje, radioaktyviųjų medžiagų nepatektų į kvėpavimo ir virškinimo organus, reikia naudoti dujokaukę, o kai jos nėra – respiratorių R-2, dulkėkaukę arba vatos ir marlės raištį. Odą apsaugo drabužiai su užsegtomis visomis sagomis ir kabliukais, taip pat specialiai pasiūti galvos gobtuvai, guminės medžiagos pirštinės. Akis galima apsaugoti specialiais akiniais. Radioaktyviųjų medžiagų poveikį žmogaus organizmui labai susilpnina laiku naudojamos asmeninėje vaistinėlėje esančios apsauginės priemonės. Si vaistinėlė skirta radioaktyviųjų, nuodingųjų ir bakterinių pažeidimų asmeninei profilaktikai. Nukentėjusiesiems nuo jonizuojančiojo spinduliavimo pirmoji pagalba teikiama kuo anksčiau, iki ligos įkaičio periodo. Drabužiai dezaktyvuojami juos purtant ir dulkinant, valant šepečiais, šluotelėmis. Dezaktyvuojant reikia atkreipti dėmesį į vėjo kryptį, kad drabužių dulkės nepatektų žmonėms.
Visi sunkiai ir vidutiniškai nukentėjusieji turi būti gydomi ligoninėje. Lengvai nukentėjusieji gydomi ambulatoriškai. Radioaktyviosiomis medžiagomis užterštoje teritorijoje buvusius žmones, kurie neturi ūmios lygos požymių, stebi medicinos personalas.
6 lentelė. Gyventojų apsaugomieji veiksmai pagal avarijos klasę, prognozę, dozės galios matavimų dydžius radioaktyviajame debesyje ir radioaktyviųjų iškritų dozės galią.

Operatyvusis apsaugomosios veiklos lygis Operatyviojo apsaugomosios veiklos lygio dydis Apsaugomasis veiksmas
Avarijos klasė Bendroji avarija (numatomas radioaktyviųjų medžiagų išmetimas) Slėptis slėptuvėse, rengtis evakuacijai. Evakuoti gyventojus iš kilometro zonos (prevencinių apsaugos priemonių zona). Jodo profilaktika kilometro zonoje.
Avarijos klasė Bendroji avarija su radioaktyviųjų medžiagų išmetimu Nevartoti potencialiai užterštų maisto produktų, augančių atvirame lauke, 100 km spinduliu negerti ganomų gyvulių pieno 2-3 savaites arba tol, kol nebus atlikti tyrimai/
Numatomoji dozė Teritorija, kurioje numatomoji dozė ≥ 50 mSv Rengtis gyventojų evakavimui bei monitoringui
Aplinkos dozės galia debesyje ≥1 mSv/h Evakavimas
Aplinkos dozės galia debesyje (0,1-1) mSv Rekomenduojama jodo profilaktika
Aplinkos dozės galia nuo radioaktyviųjų iškritimų ≥ 1 mSv

≥ 0,2 mSv/h (matavimų laikas 2-30d. po avarijos)
≥1 µSv/h Evakavimas

Gyventojų laikinas perkėlimas

Uždrausti vartoti potencialiai užterštus produktus, nevartoti pieno

7 lentelė. Dirvožemio radioaktyviojo užterštumo tankis jodo ( 131I) ir cezio (137C3) radionuklidais ir maisto produktų bei geriamo vandens vartojimo apribojimas

Radionuklidas Dirvožemio radioaktyviojo užterštumo tankis, kBq/m2 Apsaugomasis veiksmas
131I ≥ 10,0 Apriboti arba uždrausti užterštų maisto produktų vartojimą
131I ≥ 2,0 Apriboti arba uždrausti pieno ir geriamo vandens vartojimą
137Cs ≥ 2,0 Apriboti arba uždrausti užterštų maisto produktų vartojimą
137Cs ≥10,0 Apriboti arba uždrausti pieno ir geriamo vandens vartojimą

8 lentelė. Maisto produktų ir geriamojo vandens savitasis ar tūrinis aktyvumas ir vartojimo apribojimai

Radionuklidas Savitasis ar tūrinis aktyvumas, kBq/kg, kBq/l Apsaugomasis veiksmas
131I ≥ 1,0 Apriboti arba uždrausti užterštų maisto produktų vartojimą
131I ≥ 0,1 Apriboti arba uždrausti pieno ir geriamo vandens vartojimą
137Cs ≥ 0,2 Apriboti arba uždrausti užterštų maisto produktų vartojimą
137Cs ≥ 0,3 Apriboti arba uždrausti pieno ir geriamo vandens vartojimą

Gyventojų apsaugos priemonės taikomos remiantis trimis pagrindiniais radiacinės saugos principais. Vienas iš jų – reikalavimas, kad nauda žmonėms, pritaikius apsaugos priemones, būtų didesnė už galimą žalą. Kitas svarbus reikalavimas – apsaugospriemonės turi būti taikomos optimaliu būdu. Pagal trečiąjį principą reikalaujama, kad būtų ribojamos gyventojų gaunamos apšvitos dozės. Atsižvelgdamas į šiuos proncipus, Lietuvos Respublikos sveikatos psaugos ministerijos Radiacinės saugos centras yra parengęs Lietuvos higienos norma HN 99:2000.

Gyventojų apsauga įvykus radiacinei ar branduolinei avarijai. 6,7 ir 8 lentelėse, kuriuose kaip tik ir pateikiami objektyvūs apsaugos priemonių taikymo kriterijai. Nors sprendimui priimti lemiamos įtakos turi galimas poveikis žmonių sveikatai, vis dėlto sprendimą taikyti apsaugos priemones nebūtų lengva peiimti, nesapsaugos priemonė (be akivaizdžios naudos ) gali būti susijusi ir su daugeliu neigiamų veiksnių, tarp jų ekonominių, socialinių bei psichologinių.

4. KENKSMINGŲ CHEMINIŲ MEDŽIAGŲ NAUDOJIMAS PRAMONĖJE IR ŽEMĖS ŪKYJE. APSAUGOS PRIEMONĖS

Šiandieninis pasaulis prisotintas kenksmingų medžiagų, jos naudojamos pramonėjė, žemės ūkyje, buityje. Dabar gaminama daugiau nei vienas milijonas cheminių junginių, iš kurių apie 600 000 yra plačiai naudojamos.
Cheminė medžiaga – gaminiai arba gamybos proceso metu gauti cheminiai elementai ir jų junginiai, įskaitant priedus, reikalingus tų gaminių stabilumui palaikyti, ir visos naudojimo proceso metu atsirandančios priemaišos, išskyrus tirpiklius, kurie gali būti atskiriami nepaveikiant medžiagos stabilumo ar nepakeičiant jos sudėties. Plastikai, sintetiniai dažai, klijai, tirpikliai, rūgštys, šarmai, pesticidai ir kita nuolat sutinkami kasdieniniame gyvenime, jie įauga į mūsų buitį, bet pažeidus jų naudojimo, saugojimo, gabenimo tvarką, gali tapti aplinkos užteršimo, žmonių bei gyvulių apsinuodijimo šaltiniu. Nuo avarijų, gaisrų ir kitų nelaimių, deja, niekas nėra apsaugotas. Pabrėžtina, kad pastaraisiais metais daugėja įvairių avarijų, kurios baigiasi tragiškais padariniais. Antai prisiminkime vien tik avariją 1989m. kovo 20 d. Jonavos „Azote“ (dabar AB „Achema“). Čia, nugriuvus 12 m. skersmens ir 26 m. aukščio izoterminei skysto amoniako saugyklai, išsiliejo daugiau nei 7000 t. skysto amoniako. Amoniakas netrukdomai išsiliejo gamyklos teritorijoje ir sudarė tarsi 10 000 m2 ploto ir 0,3 – 0,4 m. gylio ežerą. Sprogimo metu buvo pažeistas dujotiekio vamzdis. Susimaišę su gamtinėmis dujomis, užsidegė amoniako garai. Kilo didelis gaisras: liepsna persimetė į netoliese esantį nitrofoskos sandėlį, kuriame buvo saugoma 20 000 tonų šių trąšų.
Degdama nitrofoska išskyrė azoto oksidus, chlorą, floro vandenilį, fosforo pentoksidą, nitrozilchloridus. Kiekviena iš šių medžiagų savaime yra didžiulis nuodas. Ukmergėje, praėjus pusantros valandos po avarijos, amoniako koncentracija 20kartų viršijo leistiną ribinę koncentarciją, Jonavos kryptimi, išilgai plento, 14 – 25 kartus. Didžiausia amoniako garų koncentacija buvo už 5 kilometrų nuo „Azoto“ link Ukmergės – 200mg/m3, o tai 1000 kartų daugiau negu leistina norma.
Labiausiai nukentėjo Lokenėlių, Pasraučių, Šėtos kaimai, Upninkų gyvenvietė. Azoto dioksidų kiekis ore kovo 20 – 21 dienomis buvo didžiausias 12 – 25 km. Atstumu nuo avarijos vietos, šios cheminės medžiagos koncentracija 50 – 60 kartų viršijo leistiną normą.
Cheminės medžiagos nuklojo dirvožemį, pateko į vandenį. Fluoritų kiekis Nerije ir Lokio žiotyse bei baseine 48 kartus viršijo leistiną normą, kitos cheminės medžiagos normą viršijo 5 -6 kartus. 1989 metų birželio 6 dienos SSRS gamtos apsaugos valstybinio komiteto informacijoje dėl avarijos „Azote“ nurodoma, kad išgaravo ir sudegė 7 000 tonų amoniako, termiškai suskilus 5 000 tonų nitrofoskos, į orą pateko 201 tona amoniako, 759 tonos azoto dvideginio, 230 tonų chloro, 8 tonos fluoro vandenilio ir kitų nuodingųjų medžiagų. Į orą pateko tonos chemikalų, kai leistina šių medžiagų koncentracija skaičiuojama dešimtosiomis ir šimtosiomis miligramo dalimis.
Avarijos padaryta žala Jonavos, Širvintų ir Ukmergės rajonų žemęs ūkiui buvo 1,5 mln. rublių. Tais laikais tai buvo didelė suma. Deja, žmonių, nukentėjusių nuo nuodingų dujų poveikio, sveikata ir šiandien neištirta, apie jokią kompensaciją bei gydimą nekalbama.
Kalbant apie chemines avarijas, negalima pamiršti pačios kraupiosios targedijos: 1984m. Indijoje, Bhopalo mieste, naktį chemijos gamykloje iš rezervuaro iėsiliejo apie 43 tonos labai nuodingų cheminių medžiagų (izochlorcianido), kurių garai (užterštos zonos ilgis – 5 km, plotis – 2 km.) pasiekė miesto gyvenamuosius rajonus ir staiga apnuodijo nieko neįtariančius miesto gyventojus. Šios avarijos pasekmė itin kraupi: 3150 žmonių žuvo, apie 20 000 liko invalidai, o daugiau kaip 200 000 susirgo įvairiomis ligomis. Tai buvo pati stambiausia žmonijos istorijos cheminė katastrofa. Pavojingiausios iš nuodingų megžiagų yra dujos – ypač suslėgtos. Tai gamtinės, benzino dujos, chloras, sieros dioksidas, amoniakas. Visos degios dujos, jeigu jos susikaupia uždaroje patalpoje, kelia didelį pavojų. Jų sudėtyje yra anglies viendeginio (smalkės) CO. Esant ore 0,15 % CO, po pusės valandos žmogus sunkiai apsinuodija, o esant 0,4 % – po 20 – 30 min. miršta. Daugelyje dujų (ir gamtinių, ir dirbtinių) yra sieros vandenilio dujų H2S2. Jos veikia žmogaus nervų sistemą, stabdo kvėpavimą arba gali sukelti širdies paralyžių. Todėl toksinės dujų savybės gali pakenkti žmogui anksčiau, negu susidaro sprogimui pavojinga koncentarcija.
Dirbtinės dujos (daugiausia naudojamos pramonėje – acitelenas) pavojingesnės negu gamtinės dujos, todėl, įvykus avarijai, reikia imtis saugesnių atsargos priemonių. Didelis kiekis patekusių į aplimką tokių dujų gali sukelti katastrofiškas pasekmes. Tai atsitiko 1989 m. birželio 3 d. 23 val. 10min. Baškirijoje (Rusijos teritorijoje) 103 km. Nuo sostinės Ufos Kizjako geležinkelio stoties zonoje. Sprogus sujungimo vietoje aukšto slėgio dujotiekio vamzdynui, į aplinką pateko propano, metano ir benzino dujų mišinio, kuris išplito 250 ha. Teritorijoje, pasiekė geležinkelio trasą, esančią už 900 m. Dviem priešpriešinių maršrutų keleiviniams traukiniams, kuriais važiavo 1 284 keleiviai, patekus į dujų mišinio zoną, dujos sprogo ir užsidegė. Abu keleivinių traukinių sąstatai užsidegė, 11 paskutinieji vagonai sprogimo bangos buvo nuversti nuo bėgių, žuvo 720 keleivių, daug buvo sužeistų. Sprogimo galia buvo jaučima už 15 km.

Leave a Comment