PAGRINDINĖS EKOLOGINĖS PROBLEMOS. MIESTŲ PROBLEMOS. ALTERNATYVŪS ENERGIJOS ŠALTINIAI

TURINYS
ĮVADAS 3
1. PAGRINDINĖS EKOLOGIJOS PROBLEMOS 4
1.1. Šiltnamio efektas 5
1.2. Ozono sluoksnio plonėjimas 5
2. RŪGŠTŪS LIETŪS 6
3. ANTROPOGENINIS POVEIKIS DIRVOŽEMIUI, MIŠKAMS IR AUGALIJAI 7
4. MIESTŲ PROBLEMOS 8
4.1. Alternatyvūs energijos šaltiniai 9
4.2. Atliekų problema ir atliekų perdirbimas 11
IŠVADOS 12ĮVADAS
Mūsų žemėje kas minute vyksta daugybe įvairiu gamtos procesu. Nors jie ir atrodo labai chaotiški ir nenuspėjami, vis dėl to visi šie veiksniai turi tam tikra tvarka. Žmogus kaip ir visi kiti gyvi žemes organizmai daro didžiule įtaką visam gamtos mechanizmui. Kadangi jis gali daryti veiksmus kurie gali įtakoti gamta, supratęs visa tos sistemos tvarka ar esme, jis galėtu suprasti ir tai, kaaip jis galėtu jai pakenkti ar atvirkščiai. Šiai sistemai suprasti atsirado mokslo šaka pavadinta Ekologija.
Ekologija yra mokslas apie gyvų organizmų tarpusa¬vio ryšius ir jų sąveiką su negyvąja aplinka. Ekologija susideda iš dviejų stambių skyrių: bendrosios ekologijos, kitaip – bioekologijos, ir taikomosios ekolo¬gijos. Pirmasis skyrius – tai teorinis ekologijos branduolys. Jis apima visas pagrindines ekologijos sampratas, žinias apie gyvosios gamtos, kaip iš daugybės organizmų sudarytos sis¬temos, veiklą. Žodis „bendroji” rodo, jog šioje dalyje nagrinė¬jami visiems be išimties gyviems organizmams būdingi dės¬ningumai. Žmogui joje skkirta ne daugiau dėmesio negu bet ku¬riai kitai biologinei rūšiai.
Visai kitokią vietą žmogus užima taikomojoje ekologijoje. Čia analizuojamas ne tik aplinkos poveikis žmogui ir žmogaus prisitaikymas prie aplinkos (tą daro visos rūšys), bet ir žmo¬gaus veiklos poveikis aplinkai. Ši skyrių su

udaro trys pagrindinės temos: 1) kaip žmonių veikla atsiliepia gyvajai gamtai ir negyvajai aplinkai; 2) kaip ši antropogeninė (žmogaus pakeista) aplinka veikia žmogų,jo fizinę psichinę sveikatą, taip pat gamybos procesą; 3) kokių priemonių reikia imtis, kad išvengtume visuomenei nepageidautinų pasekmių. Taikomoji ekologija gali būti padalyta i dvi sąlygiškai savarankiškas dalis: aplinkos apsaugą ir žmogaus, ekologiją. Tarp jų nėra aiškios ribos. Galima nebent pabrėžti, kad aplinkosaugoje dominuoja gyvosios gamtos ir atskirų biologinių rūšių apsaugos klausimai, o žmogaus ekologijoje, daugiausia dėmesio, suprantama, skirta žmogaus vietai gamtoje, jo santykių su ja normalizavimui.
Darbo tikslas: išanalizuoti ekologines problemas.
Darbo uždaviniai:
• Išanalizuoti pagrindines ekologines probemas;
• Išanalizuoti miestų problemas;
• Išanalizuoti alternatyvius energijos šaltinius.1. PAGRINDINĖS EKOLOGIJOS PROBLEMOS
Ekologinių problemų yra labai daug. Tam didžiausią įtaką daro besiplėtojantys miestai, besivystanti sunkioji pramonė ir daugelis kitų priežasčių. Dažnai žmogus noorintis gerovės sau nesusimasto apie ateities kartoms paliekama pasaulį. Beatodairiškai ir neracionaliai naudodami išteklius, visais įmanomais būdais plėsdami idustrializaciją, žmonės pamiršo gamtą, ir būtent tai įtakojo visų ekologinių problemų atsiradimą. Tai ne tik oro ir vandens tarša, bet ir dirvožemių erozija, miškų mažėjimas, buitinių atliekų kiekių didėjimas bei kitos su šiais reišikiniais susijusios problemos. Ir svarbiausia, kad žmogus teršdamas gamtą, kenkia ir pats sau,nes užteršia plinką, kurioje pas ir gyvena.
Šiluminė tarša. Nagrinėdami energijos srautus gamtoje ir visuomenėje žemos temperatūros šiluma pr
riskiriama energijos atliekoms, kurios nebegali atlikti jokio darbo. Gamtoje skaidant organines medžiagas ir naudojant jų energiją augalų ir gyvūnų gyvybinėms funkcijoms palaikyti į aplinką žemos temperatūros šilumos pavidalu taip pat patenka didelis kiekis energijos atliekų . Tačiau gamtoje yra, o tiksliau sakant buvo nusistovėjusi pusiausvyra ir žemės šilumos balansas ilgą laiką buvo lygus nuliui, tai yra kiek šilumos Žemė gaudavo iš vienintelio išorinio energijos šaltinio – Saulės, tiek ji atgal jos išspinduliuodavo į aplinką. Tik įsikišus žmogui ši pusiausvyra buvo suardyta. Didėjant organinio kuro deginimo mastams ir į aplinką patenkant vis daugiau anglies dioksido bei kitų su žmogaus veikla susijusių šiltnamio reiškinį skatinančių dujų, klimatas Žemėje po truputį pradėjo šilti. Tam tikra prasme galima laikyti, kad antrinis šiltnamio reiškinį skatinančių dujų poveikis yra pasaulinio masto šiluminė (terminė) tarša, tačiau pasaulinio klimato atšilimo priežastys ir pasekmės yra jau kitas – atskiras – klausimas. Dažniausiai, kai kalbame apie terminę taršą, omenyje turime vietinio masto terminę taršą.
Oro tarša. Tai viena pagrindinių problemų miestuose ir industriniuose rajonuose. Pastaruoju metupasaulis labai supramonėjo. Dabar į orą išleidžiama daugybė cheminių medžiagų ir kitų teršalų. Žmonės keičia Žemės atmosferą, taigi ir klimatą. Orą daugiausia teršia žmogus. Miestų ir pramonės rajonų užterštame ore kur kas daugiau retesnių dujų, kurių švariame ore esama tik pėdsakų arba visai nėra. Ka
ai priemaišų daug, atmosfera darosi drumsta, patamsėja, blogiau permatoma. Užterštu oru nemalonu kvėpuoti, neretai jis būna netgi kenksmingas bet kokiai gyvybei. Žmogaus sveikatai kenkia užteršta aplinka; yra ir netiesioginė žala – mažėja augalų derlingumas, genda įvairūs daiktai. Svarbiausias oro teršimo šaltinis – iškastinio kuro degimas.
Deginamas kuras, ypač netvarkinguose varikliuose ir pakurose, išmeta daugybę teršalų, nevienodai veikiančių aplinką. Tarp jų ypač daug yra sieros dioksido. Iš šių aitrių, vandenyje lengvai tirpstančių dujų susidaro sieros rūgštis, nuo kurios žūva augalai, genda pastatai. Variklių cilindruose ir pakurose, kai būna labai karšta, susidaro azoto oksidų. Šios troškios dujos irgi virsta rūgštimis. Saulės spindulių veikiami, azoto oksidai sudaro smogą. Šį tarša turi neigiamą poveikį augalams.,gyvūnams, bei žmogaus sveikatai. Pagrindinės su oro tarša susijusios problemos yra šios: ozono sluoksnio plonėjimas, šiltnamio efektas, rūgštieji krituliai, smogas ir kiti reiškiniai.
Smogas. Su rūku susimaišę dūmai sudaro pavojingąjį smogą. Klimatas kinta ir tada, kai kertami medžiai medienai arba plečiami žemdirbystės ir statybos plotai. Medžiai sugeria anglies dioksidą, kurį iškvepia žmonės ir gyvūnai, ir gamina deguonį, kurį žmonės ir gyvūnai įkvepia. Naikinant miškus, sutrinka deguonies ir anglies dioksido pusiausvyra atmosferoje. Kadaise miškais buvo apaugę 60% sausumos. Nūnai jų nebėra nė pusės to. Dabar kas minutę iškertama ne vienas hektaras atogrąžų drėgnųjų miškų.
Apskritai Lietuvoje oro už
žterštumas vidutinis, teršalų koncentracijos retai viršija leistinas normas ir tai tik didmiesčiuose. Aplinkos oro apkrova per paskutinius. kelerius metus nežymiai sumažėjo, kadangi mūsų šalyje pakito energijos išteklių naudojimas bei transporto priemonių naudojimo efektyvumas. Oro tarša iš stacionarių šaltinių taip pat yra mažesnė nei ankstesniais metais, kadangi šiuo metu Lietuvoje naftos produktų ir akmens anglies naudojimas sumažėjo.1.1. Šiltnamio efektas
Daug tūkstančių metų vidutinė planetos temperatūra buvo +15°. Dabar pastebimas planetos atšilimas, kuris aiškinamas taip vadinamu šiltnamio efektu. Kadangi šiltas oras intensyviau srūva į šalto vietą, tai įvairiose Žemės platumose atšiltų netolygiai. Ties pusiauju temperatūrai pakilus 3-4° C, vidutinėse (mūsų) platumose atšiltų 10-15° C, o arktinėse -15-20° C. Tada pradėtų intensyviai tirpti ties poliais esantys ledynai, per kelis dešimtmečius pasaulinio vandenyno lygis pakiltų 3-4 metrais, o visiškai ištirpus ledynams -68-70 metrų.
Šiuo metu atmosferoje yra 0.033 proc. CO2, jei atmosferoje nebūtų CO2, jos vidutinė metinė temperatūra būtų minus 18° C. Šiltnamio efektą sukelia ne tik CO2, bet ir kitos medžiagos, tarp jų metanas, freonai.1.2. Ozono sluoksnio plonėjimas
Stratosferos ozono (O3) sluoksnis yra susiformavęs maždaug 25 km (15-40 km) aukštyje virš žemės paviršiaus.
Pastarųjų metų tyrimo rezultatai parodė, kad lėktuvų, skrendančių didesniame kaip 10 km aukštyje, išmetamas anglies viendeginis (CO) irgi skaldo (plonina) stratosferos ozono sluoksnį: ozonas (O3) oksidina anglies viendeginį (CO) iki anglies dvideginio (CO2) virsdamas deguonimi (O2), kuris nesulaiko saulės ultravioletinių spindulių O+O3→CO2+O2.
Apie stratosferos ozono sluoksnio nykimą, kaip apie vieną iš svarbiausių pastarojo laikotarpio ekologinių problemų pradėta kalbėti prieš 15-20 metų.
Miestuose ir gyvenvietėse nuolat į orą patenka automobilių išmetamos dujos, gamyklų, elektrinių, buitinės atliekos ir t.t. Azoto mažinimas vyksta, pakeičiant pakaitalus į kitas ekologiškai švaresnes medžiagas, bet kol tai nėra įgyvendinama svarbiausia laikytis kenksmingų medžiagų išmetimo normų, mažinti išmetamų dujų koncentracija, t.y. taikyti dujų neutralizatorius, gerinti automobilių srauto judėjimą, sodinti želdinius. Nors iš šalies tai atrodo mažas niekutis, tačiau jei tie milijardai žmonių apie tai susimąstytų, manau, kad pasijaustų oro taršos kiekio mažėjimas. Nors jau didelė žala yra padaryta gamtai ir jau pastebimas klimato globalinis atšilimas, kuris artina mūsų pasaulį link katastrofos.2. RŪGŠTŪS LIETŪS
Dar viena labai svarbi ir didžiulę įtaka daranti gamtos tarša yra rūgštūs lietūs. Vienas iš sieros junginių šaltinių – sierą turinčio kuro deginimas. Deginant kurą, jame esanti siera reaguoja su ore esančiu deguonimi (20.9 proc.) ir susidaro sieros dioksidas (SO2).
Degimo metu susidarantis SO2 kiekis priklauso nuo deginamame kure esančio sieros kiekio.
Deginant kurą (esant aukštai temperatūrai) ore esantis azotas (78 proc.) reaguoja su ore esančiu deguonimi (20.9 proc.) ir susidaro azoto dioksidas (NO2).
Degimo metu susidarantis NO2 kiekis nepriklauso nuo deginamo kuro rūšies, bet priklauso nuo degimo sąlygų.
Sieros ir azoto dioksidai išmetami į orą kartu su kitais degimo produktais. Patekę į orą sieros ir azoto dioksidai, veikiant saulės spinduliuotei, kitoms ore esančioms priemaišoms (oksidatoriams, katalizatoriams) ir drėgmei, per keletą parų fotocheminės reakcijos metu virsta sulfatine (H2SO4) ir nitratine (HNO3) rūgštimis.
Šios rūgštys patenka į žemės paviršių su krituliais. Taigi, rūgštus lietus yra ne kas kitas, kaip vandeniu stipriai praskiesti sulfatinės ir nitratinės rūgščių tirpalai.
Rūgštėjimo žala aplinkai trejopa: rūgštūs lietūs nudegina lapus, žalieji augalai negali pasisavinti reikiamo kiekio energijos iš aplinkos (sutrikdoma fotosintezė ir kvėpavimas) ir jie pradeda nykti; rūgštėja dirvožemis – mažėja dirvos derlingumas, nes nyksta dirvos organizmai; rūgštūs lietūs kenkia daržovėms: kopūstams, burokėliams, agurkams ir kt.; rūgštėja vandens telkiniai – kinta gėlųjų vandenų organizmai, nyksta žuvys.
Vandens tarša ir tekinių eutrofikacija. Hidrosferoje pagr.problemos yra šios: vandens telkinių eutrofikacija, o taip pat jų produktyvumo sumažėjimas. Neigiamas poveikis telkiniams gali atsirasti dirbtinai patvenkus upes, teršiant vandenis nuotekomis iš buitinių ir pramoninių šaltinių. Viena iš problemų – gėlo vandens kiekio mažėjimas.
Teršalams gėlas vanduo yra jautresnis, negu jūrų vanduo, nes gėlo vandens ekosistemos savivalos galimybės yra žymiai menkesnės, lyginant su jūrinėmis. Vandenims didelę žalą padaro įvairūs cheminiai junginiai, dėl kurių išnyksta dalis gyvųjų organizmų ir pasikeičia bendra rūšių sudėtis. Vandens telkiniams yra pavojingi šie biogeniniai elementai: azotas ir fosforas. Jie sukelia vandens telkiniu eutrofikaciia. Dėl to padaugėja fitoplanktoną sudarančių bakterijų ir dumblių skaičius. Šis padaugėjimas sukelia vandens “žydėjimą”, tačiau neužilgo susidariusi gyvoji medžiaga pradeda irti. Jeigu šios medžiagos kiekiai buvo dideli, tampa nebeįmanoma vandens savivala ir pasireiškia tik dalinė vandens savivala. Antropogeninės kilmės eutrofikacija (vandens žydėjimas) ir teršalai – tai pagrindiniai procesai lemiantys upių,ežerų, vandens telkinių sistemų ir vandens kokybės blogėjimą. Didžiausią taršą sukelia buitinės-ūkinės veiklos atliekos, patenkančios į dirvožemį bei vandens telkinius. Teršalai kaupiasi dirvoje, dumble, aukštesniuose vandens augaluose ir žuvyse. Jų gyvybinės veiklos vaisiai – susidarę antriniai teršalai, kurie yra dar toksiškesni junginiai.
Vandens tarša toksinais ir litosferos tarša. Eutrofikacijos žala yra ne mažesnė nei toksinių medžiagų (metalų ir jų organinių junginių). Biogeninės medžiagos (azotas ir fosforas) greitina gyvybinius vandens organizmų procesus, masinį planktono augimą, vanduo įgauna sieros organinių junginių kvapą sumažėja jo skaidrumas, padidėja spalvotumas bei pakibusių ir ištirpusių teršalų kiekis. Šitos nemalonios žmonėms savybės visiškai atitinka saprofitinių, tarp jų ir patogeninių (ligas sukeliančių), bakterijų poreikius. Jei vanduo drumstas, į vandens sluoksnius patenka mažiau ultravioletinių spindulių, o tada ilgiau gyvybingi būna enterovirusai ir kiti mikroorganizmai.
Litosferoje viena iš didžiausių problemų yra dykumų plitimas ir žemės ūkiui netinkamų plotų didėjimas. Joje pasireiškia vėjo ir vandens sukelta erozija, o taip pat tarša įvairiomis medžiagomis ypač sunkiaisiais metalais. Dirvožemis yra pažeidžiamas plečiantis miest.ams, gyvenvietėms, statant įvairius statinius. Ekosistemoje mažėja augalų ir gyvūnų rūšių skaičius taip pat išnyksta atskiros jų populiacijos, tai sukelia miškų gaisrai, miško kirtimas ir kitos priežastys. Dėl miško kirtimo didėja atsispindėjusių nuo žemės paviršiaus saulės spindulių kiekis, o tai yra viena iš priežasčių sukeliančių šiltnamio efektą.3. ANTROPOGENINIS POVEIKIS DIRVOŽEMIUI, MIŠKAMS IR AUGALIJAI
Gamtos veiksnys, apribojantis žemės ūkio gamybos apimtį, yra viršutinis dirvožemio sluoksnis, susidaręs per tūkstantmečius ant dalies planetos paviršiaus.
Dirvožemis nuo pat žemdirbystės pradžios patyrė vis stipresnį antropogeninį poveikį. Primityvi žmogaus žemdirbystė, nemokšiška drėkinimo sistema ir ganymo būdai labai dažnai sąlygojo dirvožemio suardymą ir senovės civilizacijų žūtį. Dirvožemio degradacija ir erozija buvo beveik visur paplitęs reiškinys, tūkstantmečiais stabdęs gyventojų prieauglį. Dėl šios priežasties mažėjo augalų derlius bei buvo prarandamas humusas. Dirvožemiui kenkia įvairūs žmonių sukeliami procesai, o labiausiai erozija. Jos metu yra prarandamas derlingas dirvožemio sluoksnis.Tai gali įvykti dvejopai: dėl vėjo sukeltos erozijos, kurios metu išpuostomos divožemio dalelės. Dėl vandens sukeltos erozijos, kai yra išskalaujamas dirvožemio sluoksnis.
Miškai yra svarbiausios sausumos ekosistemos, pagrinde palaikančios biosferos stabilumą. Miškai yra vertingi pagrinde dėl to kad egzistuoja didelis medienos poreikis. Jie yra pagrindiniai biosferos aprūpintojai deguonimi, kuris pagaminamas fotosintezės proceso metu. Miškai reguliuoja vandens režimą. Dėl jų poveikio yra išvengiama stiprių potvynių tirpstant sniegui, ar liūčių metu. Ten kur iškertami miškai ypač šalia upių (aukštupiuose) dažniau pasitaiko didesni potvyniai, nes į upių vagas patenka daug vandens. Miškai mažina vandens eroziją todėl į upes patenka mažiau nešmenų.

Augalija patiria taršos poveikį per lapus arba spyglius, o taip pat šaknimis siurbdami iš dirvožemio maisto medžiagas. Šiais būdais į augalą patenka pavojingi cheminiai junginiai. Dažnai miškai nukenčia nuo dujinių teršalų ir rūgščių lietų, kuriems ypač jautrūs spygliuočių miškai. Dėl taršos poveikio mažėja lapų ir spyglių skaičius ir šis procesas vadinamas defoliacija. Mažėjant lapų skaičiui mažėja augalų gyvybingumas. Ant lapo nusėdę teršalai gali sukelti jų nudegimus. Lapus pasiekiantis saulės spindulių kiekis mažėja ir gali būti sutikdyta vandens išgarinimo ir CO2 sugėrimo funkcija.4. MIESTŲ PROBLEMOS
Miesto gyventojų skaičius kasmet auga. Miestai iš esmės nėra ekosistemos, nes miestų aplinkoje nėra gamtinės savireguliacijos ir nevyksta medžiagų apykaita.
Pagrindinės miestų problemos: miestų aplinkoje susidaro didžiuliai atliekų ir nuotekų kiekiai; buitinių ir pramoninių atliekų kiekio didėjimas; miestuose yra sutrikdyta cheminių elementų apykaita; miesto teritorijoje esantis dirvožemis yra užterštas, ypač sunkiaisiais metalais; miestuose yra aukštesnė oro temperatūra; stambiuose miestuose pasitaiko fotocheminio smogo atvejų ir registruojama temperatūrinė inversija; stebima pažeista vandens apytaka; miestai yra bene vienintelė aplinka, kurioje žmonės kenčia nuo padidinto triukšmo,radiacinio fono, o taip pat įvairių elektromagnetinių spinduliuočių, kurias sukelia elektromagnetiniai laukai.
Triukšmas. Plečiantis pramonei, augant miestams, gausėjant transportui, vis labiau plečiasi ir akustinio diskomforto zonos. Žmones nuolat veikia mašinų, įrenginių, prietaisų ir pan. triukšmas. Automobilių transportas yra pagrindinis triukšmo šaltinis miestuose. Labiausiai triukšmingi yra sunkvežimiai, autobusai, sportiniai automobiliai ir motociklai. Sunkvežimis važiuodamas beveik 90 km/h greičiu sukelia du kartus didesnį triukšmą negu lengvųjų mašinų srautas.
Triukšmu vadinami skirtingi slėgio ir dažnio (16 – 2000 Hz) atsitiktiniai, netvarkingi garsai. Juos skleidžia virpantys kietieji arba dujiniai kūnai. Pagal šaltinio rūšį triukšmas skirstomas į: mechaninį, atsirandantį judant įvairių mašinų detalėms arba mazgams; smūginį, kurį skleidžia tam tikri technologiniai procesai; aerodinaminį, atsirandantį judant dujų arba oro srovėms dideliu greičiu; sprogimo impulsinį, atsirandantį dirbant vidaus degimo varikliams ir kt.
Vibracija. Technikoje virpesiais priimta vadinti periodiškai pasikartojančius svyravimus. Pagal kilmę skirstomi į: mechaninius (mašinų virpesiai), akustinius (oro slėgio virpesiai), elektromechaninius (telefono membranos virpesiai), elektromagnetinius (kintamoji srovė). Būna periodiniai (kai kintamųjų dydžių vertės kinta vienodais laiko tarpais) ir neperiodiniai, slopinamieji ir neslopinamieji. Virpesiai – tai kietų kūnų virpėjimas, dažnesnis negu 1 Hz. Su virpesiais susiję daugelis technologinių procesų. Virpesius generuoja įvairūs pneumatiniai instrumentai, rankiniai prietaisai (elektriniai grąžtai, kūjai, plaktukai), žemės ūkio technika, transporto priemonės. Virpesiai veikia technologinių procesų, produkcijos kokybę, mechanizmų tikslumą, darbo našumą, dėl jų atsiranda medžiagų nuovargio reiškinių: suyra mašinų ir įrenginių detalės, pastatų konstrukcijos, įvyksta avarijos.4.1. Alternatyvūs energijos šaltiniai
Šiais laikais, kai visame pasaulyje elektros energijos poreikis vis didėja, o tradiciniai jos gavimo būdai vis labiau kenkia gamtai, labai svarbūs tampa alternatyvieji energijos šaltiniai. Dabartinės tradicinės elektrinės toli gražu nėra tobulos. Šiluminės elektrinės pagrįstos kuro deginimu. Visų pirma, tai labai kenkia gamtai, visų antra, toks kuras nėra nemokamas ir begalinis. Nafta ar mediena kažkada gali baigtis, jei jos netausosime.
Žemės geoterminė energija, gravitacinė energija. Atsinaujinantys energijos šaltiniai yra labai svarbūs, kadangi dažniausiai jie yra daug švaresni už tradicinį kurą, kuris ne tik kad nėra ekologiškas, bet dar ir kažkada baigsis. Tokių šaltinių gaminama elektros energijos kaina nepriklauso nuo tarptautinės ekonominės situacijos ar vyriausybės nutarimų, nes nei upės tėkmė, nei Saulės aktyvumas nuo to nepriklauso.
Saulės energija. Krintanti į žemės paviršių Saulės spindulinė energija kinta priklausomai nuo metų laikų, paros laiko ir meteorologinių sąlygų. Taip, energija krintanti lapkričio, gruodžio, sausio mėnesiais sudaro tik 10% energijos, krintančios gegužį, birželį, liepą. Naktį energija artima nuliui, stipriai apniūkusią dieną – sudaro tik kelis procentus nuo giedrą dieną krintančios energijos. Fotoelektrinė Saulės energija, kaip vienintelis nuolatinis energijos šaltinis gali būti panaudojama tik turint galimybę ją akumuliuoti, tokiu būdu perdengiant energijos nepakankamumą, sukeltą sezoninių, paros ir meteorologinių kitimų. Šiuo metu naudojami trys akumuliavimo būdai: elektros akumuliatoriuose, vandens akumuliaciniuose baseinuose, jungiantis prie valstybinio elektros tinklo per reversinius skaitiklius. Perspektyvus kompensacijos būdas – jungimas su vėjo jėgaine.
Vėjo energija. Kaip buvo paminėta anksčiau, vėjo atsiradimo priežastis yra Saulė. Vėjas atsiranda dėl skirtingo Žemės paviršiaus įšilimo. Ši energija gali būti naudojama gaminti elektrai, tačiau reikalauja plataus išdėstymo ant Žemės paviršiaus, jei norima pagaminti pakankamai energijos.
Svarbu suprasti, kad vėjo jėgainės užima daug ploto, vienas nuo kito malūnai gali stovėti ne arčiau kaip per 50 m ir tai, beje, didžiausias šio energijos gavimo minusas. Nors vėjo turbinos ekologiškos, gamina pakankamai daug elektros, tačiau turi ir nemažai trūkumų: ne visur jas naudoti apsimoka, nes ne visur vėjo intensyvumas yra vienodas; naudojama daug judančių dalių, todėl jėgainės įrengiamos ten, kur jas patogu prižiūrėti; dėl judančių dalių, jų tarnavimo laikas neilgas, o palaikymo sąnaudos gana didelės; labai gadina peizažą ir užstoja Saulę; jas labai apgadina audros; jos kelia triukšmą.
Žemės geoterminė energija. Dėl radioaktyviųjų elementų skilimo kai kuriose Žemės vietose susidaręs geoterminis gradientas (temperatūros didėjimas priklausomai nuo gylio), yra labai aukštas, kad galima būtų gaminti elektros energiją. Tačiau šį energijos gavimo būdą apriboja nemažai techninių problemų. Kai kuriose vietose labai arti Žemės paviršiaus yra karštos lavos, kurią taip pat galima panaudoti, tačiau mokslininkai baiminasi, kad lavos atšaldymas gali sukelti Žemės drebėjimus.
Hidroenergija. Upių tekėjimo energija. Upių tekmės energija panaudojama ganai seniai ir jos plačiau čia nenagrinėsime. Apsiribosime tuo, kad jos turi trūkumų: užtvankų kiekis yra ribotas, trukdo plaukti laivams, trukdo žuvims, be to, jos nėra ypatingai ekologiškos. Energiją iš kylančio-slūgstančio vandens galima panaudoti, pastačius užtvankas. Deja, jos nėra labai ekologiškos. Be to, buvo paskaičiuota, kad vandens aukščio pokytis nėra toks jau didelis, kad apsimokėtų jį išnaudoti, turint omeny brangiai kainuojančias užtvankas. Be abejo, galima hidroenergiją išgauti ir nestatant užtvankų, tiesiog statyti turbinas prie tekančio vandens. Ir nors tai būtų daug ekologiškiau, jų naudingumo koeficientas yra daug mažesnis už tų sistemų, kurios naudoja užtvankas.4.2. Atliekų problema ir atliekų perdirbimas
Atliekų tvarkymo sistema apima jų apskaitą, surinkimą, saugojimą, pervežimą, kenksmingumo šalinimą bei deponavimą. Jų tvarkymas reikalauja daug lėšų, tačiau žiūrint į tolimesnę ateitį pigiau tvarkyti atliekas šiandien, negu ateityje likviduoti taršos padarinius. Mes turime daugybę daiktų, kuriuos anksčiau ar vėliau tenka išmesti. Didžioji atliekų dalis, deja, keliauja į sąvartynus. Lietuvoje yra daugiau nei 800 sąvartynų, iš jų dar apie 300 eksploatuojami. Į sąvartynus kasmet išvežama maždaug 3mln. tonų įvairių atliekų, beveik pusė jų- nerūšiuotos namų ūkio atliekos. Sąvartyne atliekos ilgai išlieka nesuirusios: popierius – 2 metus; konservų dėžutės – 90 metų; plastiko pakuotės – nuo 80 iki 200 metų; stiklo tara – 900 metų.
Svarbiausia priemonė komunalinių atliekų kiekiui mažinti yra jų antrinis panaudojimas. Antrinių žaliavų perdirbimas Lietuvoje didėja, nes perdirbama vis daugiau popieriaus ir kartono. Stiklo ir plastmasės atliekų perdirbimo apimtys nesikeičia. Išnaudojamos ne visos populiariausių antrinių žaliavų (popieriaus, stiklo, kai kurių plastmasių) perdirbimo galimybės. Į sąvartynus kartu su komunalinėmis atliekomis vis dar išvežama nemažas kiekis potencialių antrinių žaliavų.
Mokslininkai apskaičiavo, kad, perdirbus vieną toną aliuminio atliekų, sutaupomos 4 tonos boksitų ir 700 kg naftos, o tai reiškia, kad į atmosferą neišmetama 35 kg aliuminio fluorido, daug kitų toksiškų medžiagų, nesusidaro suodžių ir pelenų. Iš 1,5 mln. t buitinių atliekų, išvežamų per metus į mūsų sąvartynu, galima būtų surinkti ir perdirbti apie 300 tūkst. t popieriaus ir kartono, 60 tūkst. t stiklo, 37 tūkst. t plastmasės ir metalo atliekų.IŠVADOS
Mūsų žemėje kas minutę vyksta daugybė įvairių gamtos procesų. Nors jie ir atrodo labai chaotiški ir nenuspėjami, vis dėl to visi šie veiksniai turi tam tikra tvarka. Žmogus kaip ir visi kiti gyvi žemės organizmai daro didžiulę įtaką visam gamtos mechanizmui. Kadangi jis gali daryti veiksmus kurie gali įtakoti gamta, supratęs visa tos sistemos tvarka ar esmė, jis galėtų suprasti ir tai, kaip jis galėtų jai pakenkti ar atvirkščiai. Šiai sistemai suprasti atsirado mokslo šaka pavadinta Ekologija.
Miestuose viena iš pagr.problemų yra oro tarša. Šį tarša turi neigiamą poveikį aug.,gyv,bei žmogaus sveikatai. Pagr.su oro tarša susijusios problemos yra šios:ozono sluoksnio plonėjimas, šiltnamio efektas, rūgštieji krituliai, smogas ir kiti reiškiniai.
Hidrosferoje pagr.problemos yra šios: vandens telkinių ekstrofikacija, o taip pat jų produktyvumo sumažėjimas. Neigiamas poveikis telkiniams gali atsirasti dirbtinai patvenkus upes, teršiant vandenis nuotekomis iš buitinių ir pramoninių šaltinių. Viena iš problemų gėlo vandens kiekio mažėjimas.
Tarša pasireiškia kai į aplinką patenka įvairios kitos kietos, dujinės ar skystos’atliekos. Į aplinką gali patekti įvairūs mikroorganizmai arba įvairios energijos rūšys. Pvz.: Triukšmas, spinduliuotė ir kt. Ši tarša sutrikdo iki tol buvusią pusiausvyrą gamtoje. Dažniausiai tarša klasifikuojama pagal tai, koks Objektas yra teršiamas. Pvz.: oro, vandens ar dirvožemio tarša. Tarša gali būti natūralios arba antropogeninės kilmės. Natūrali tarša pasireiškia, kai kyla smėlio audros, išsiveržia ugnikalniai ar kyla miškų gaisrai. Taršos sąvoka dažniausiai apima žmonių antropogeninės veiklos padarinius.

INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS
Spruogis, B. Jaskelevičius „Atliekos ir jų tvarkymas“, 2000
2. P. Baltrimas, D. Lygis ir kt. „Aplinkos apsauga“, Enciklopedija, 1996
3. H. Baršas, U. Biorneris, H. Bruneris ir kt. Globalinės problemos, 1998
4. P. Baltrinas, D. Lygis, P. Miezauskas „Aplinkos Apsauga“, 1996
5. V. Stravinskienė „Bendroji Ekologija“, 2003
6. J. Daukšas „Aplinkos apsaugos technologijos“, 2004

Prieiga per internetą:
• www.culture.lt
• www.lms.lt
• www.vilnius.lt
• www.sveikata.su.lt

Leave a Comment