Untitled
Turinys
Įvadas ……………………………………………………………………………………………………… 2 psl.
Žvejyba vandenynuose………………………………………………………………………………. 3 psl.
Žuvies išmetimas ir kitos žvejybos vandenynuose pasekmės………………………. 3-4 psl.
Žvejyba ir ekonomika ES…………………………………………………………………………… 5 psl.
Neteisėta žvejyba………………………………………………………………………………………. 6 psl.
Visuotinis atšilimas ir žvejyba………………………………………………………………….. 6-7 psl.
Vandenynų tarša……………………………………………………………………………………….. 8 psl.
Išvados…………………………………………………………………………………………………….. 9 psl.
Literatūra………………………………………………………………………………………………… 10 psl.
Įvadas
Žvejyba nuo seniausių laikų buvo žmonių pragyvenimo šaltinis. Daugumoje šalių žvejyba yra svarbi ekonominė sritis. Šiuo metu, kai pasaulyje siaučia ekonomimė krizė. Mažai kas rimtai priima, kai kurių žmonių pareiškimus, jog būtina visai nustoti žūklauti vandenynuose, nes to nepadarius sulauksime daug ekologinių bėdų.
Nors atrodo, jog daugelis pastaruoju metu yra susirūpinę tik ekonominėmis problemomis. Visgi nemažai dėmesio skiriama ir ekologinėms problemoms aptarti. Žvejybos sektorius šiuo metu patiria dvigubas negandas, mažėja sugaunamų žuvų kiekis, kas yra vandenynų bioįvairovės nualinimo pasekmė. Ir patiria ekonomimes problemas.
Suprasdami, jog būtina keisti esamą padėtį žvejybos sektoriaus darbuotojai siūlo ne tokią drastišką ir ekomoniškai ne taip baisiai atsiliepsiančią įšeitį iš esamos padeties – mažinti sugaunamos žuvies kiekį ir taip suteikti vandenynų ištekliams galimybę atsinaujinti, bei išlaikyti aukščiausią įmanomą atsinaujinimo lygį.
Žvejyba vandenynuose
Pasaulyje sugaunama ir suvalgoma milijonai tonų žuvies. Pastaraisiais metais pasaulyje per metus sugaunama 128-129 milijonai tonų žuvies. Pasauliniame vandenyne (jūrose ir vandenynuose) per metus sugaunama 97,5-98 mln. t, vidaus vandenyse (upėse, ežeruose) – apie 9 mln. t, pasaulyje užauginama apie 22,4 milijono tonų žuvies. Daugiausia žuvies vandenyne, apie 17 mln. tonų per metus, sugauna Kinija. Antroje vietoje – Peru, sugaunanti apie 10,7 mln. t, trečioje – Japonija, sugaunanti apie 5 mln. t, toliau JAV – 4,7 mln. t, Čilė – 4,3 mln. t, Indonezija – 4,1 mln. t, Rusija – 4 mln.t.
Daugiausia žuvies per metus sugaunama Ramiojo vandenyno Šiaurės Vakarų dalyje – apie 23 milijonus t, Pietryčių dalyje – apie 16 mln. t, Vakarų centrinėje dalyje – apie 10 mln. t, Šiaurės Rytų dalyje – 2,5 mln. t, Atlanto vandenyno Šiaurės Rytų dalyje – apie 10,9 mln. t, Rytų centrinėje dalyje, kurioje žvejoja ir Lietuvos žvejai – 3,5 mln. t, Šiaurės Vakarų dalyje – 2,3 mln. t, Indijos vandenyne žuvies sugaunama tik 8,4 mln. t. Metinė pasaulinės žvejybos apyvarta – apie 100 milijardų JAV dolerių. Per pastaruosius 10 metų žuvies kaina išaugo 3 kartus.
Žvejybos vandenynuose skaičia daro įspūdį. Pagalvokime, jei nustotume žvejoti vandenynuose iš kažkur turėtume paimti tą žuvies kiekį, kurio dėl šio spendimo netektu prekybos rinka. Yra dvi išeitys: žvejyba vidaus vandenyse, ir žuvies auginimas. Intensyvi žvejyba vidaus vandenyse nualins vidaus vandenų bioįvairovę, Taip pradęje spręsti vieną problemą, vėliau turėtume jau dvi. Žuvų auginimas atrodytų patogiausia išeitis, bet reikalingą žuvų kiekį jos sugebės išauginti ne anksčiau nei po 15 metų. O pradėtį spręsti žvejybos vandenynuose problemas reikia jau dabar.
Žuvies išmetimas ir kitos žvejybos vandenynuose pasekmės
Per metus pasaulyje išmetama nuo 7 iki 27 milijonų tonų žuvų, t.y. ketvirtadalis visų pagaunamų žuvų ir kitų gyvūnų rūšių. Tai reiškia, kad „nepageidaujamos“, mažiau vertingos žuvys laikomos paprasčiausiomis šiukšlėmis, jos ir kiti į tinklys įsipainiojejūros organizmai suverčiami atgal į jūrą. Manoma, kad žvejojant tralais, Europoje išmetama apie 70-90% visų jais sugaunamų žuvų.
Nepageidaujama priegauda ir jos išmetimas kelia tiesioginę grėsmę žvejybos sektoriaus tvarumui, nes dauguma išmestų žuvų ir organizmų neišgyvena. Išmetant žuvis labiausiai nukečia verslinio dydžio nesiekiantys žuvų jaunikliai. Verslinis dydis ir nustatytas tam, kad jaunikliai nebūtų gaudomi ir, pasilikę jūroje, papildytų žuvų išteklius. Išmetant mažėja subrendusių sugaunamų ir parduoti tinkamų žuvų, nes išgaudomi nespėję subręsti jų jaunikliai, ir mažėja subrendusių žuvų, kurios išlikusios galėtų daugintis. Abiem atvejais tiesiogiai dėl išmetimo mažėja ateities laimikiai. Išmetimo praktika kenkia ir kitoms rūšims, kurios patenka į laivus kaip nepageidaujama priegauda – neverslinių rūšių žuvims ir jūrų organizmams (kai kuriems jūros paukščiams, vėžliams ir žinduoliams). Išmetant žuvis pažeidžiamas ne tik žvejybos biologinis ir ekonominis tvarumas, bet ir neigiamai paveikiama jūros aplinka, jūros ekosistemų pusiausvyra, skursta biologinė įvairovė.
ES bendros žuvininkystės politikoje numatoma palaipsniui uždrausti pirma vienų, paskui ir kitų žuvų išmetimą, nustatyti didžiausias priimtinas priegaudos ribas. „Žuvų išmetimas – tai didelė klaida, brangių jūros išteklių švaistymas. Tai beprasmiška ekologiniu, ekonominiu ir etiniu požiūriu. Kuo greičiau nutrauksime tą švaistūnišką praktiką, tuo naudingiau bus žuvų ištekliams, jūros aplinkai ir žvejybos sektoriui,“ – pasakė už žuvininkystę ir jūros reikalus atsakingas ES Komisijos narys Joe Borg.
Prieš 50 metų dėl mažesnio pasaulio gyventojų skaičiaus buvo priimtinas 20 kg žuvies suvartojimas vienam žmogui. Ispanų ir italų mokslininkų atliktas tyrimas parodė, jog šiuo metu, kad ekologinei pusiausvyrai jūrose nebūtų pakenkta, vienas žmogus vidutiniškai per metus turėtų suvalgyti iki 7 kg jūrų žuvies. Tačiau dabar šis suvartojimas siekia apie 15 kg. Taigi žmonija suvartoja dvigubai daugiau žuvies, nei tai būtų pakeliama pasaulio jūrų ekosistemai.
75 % pasaulio žuvų išteklių jau naudojami maksimaliai arba pereikvojami. Per pastaruosius keletą metų žuvies imta pagauti daug mažiau. Dėl pernelyg intensyvios žvejybos ėmė mažėti žuvies: metams bėgant, žuvies buvo sugaunama vis daugiau nei spėjo atsinaujinti jos ištekliai. Žvejybos vandenynuose pasekmės ne tik sumažėjęs kiekis žūvų, bet ir mažėjančios kitos vandenyne gyvenančių žinduolių, roplių ir paukščių rūšys. Šiaurės Atlante per metus į jūrą išmetama 13 % sugaunamų žuvų – 1, 3 mln. tonų, Šiaurės jūroje 0,5 – 0,9 mln., Viduržemio ir Juodojoje jūrose – 4,9 % sugautos žuvies, Baltijos jūroje – vidutiniškai tik 1,4 %. Tinkluose taip pat žūva jūrų žinduoliai ir paukščiai. Žvejojant gyliavandeniais tralais, ūdomis, kartu su žuvimis sugaunami rykliai, delfinai, vežliai, paukščiai. Dėl tokios žvejybos kasmet žūsta 40 tūkst. jūros vėžlių ir 300 tūkst. delfinų, ryklių ir paukščių. Dėl giliavandenio tralavimo nyksta koralai.
Šie skaičiai aiškiai byloja, jog pernelyg intensyvi žvejyba kelią pavojų daugeliui žuvų rūšių. Kyla grėsmė joms išnykti.
Žvejyba ir ekonomika ES
Pernelyg intensyvi žvejyba daugelyje žvejybos vietų kelia grėsmę ten esantiems, ištekliams bei jų rūšims, o po tam tikro laiko – taip pat ir pačiai žvejybai kaip veiklos rūšiai. Kadangi norint pagauti ir atplukdyti į uostą vieną toną žuvies sugaištama vis daugiau laiko, pernelyg intensyvi žvejyba kenkia šios veiklos pelningumui.
Europos Sąjungoje žvejų skaičius nuo 1996 – 1997 metų kasmet sumažėja 4-5 procentais. Daugelyje šalių nuo dešimto dešimtmečio antros pusės žvejybiniams laivams trūksta darbuotojų, todėl sprendžiant šią problemą įgulos dydis buvo sumažintas iki minimumo, reikalaujamo pagal saugumo ir technines taisykles.
Žuvininkystės sektoriuje ES dirbo maždaug 260 000 žmonių. Žvejyba, žuvies perdirbimo ir akvakultūros pramonė susiduria su nemažai sunkumų: žvejybai įtakos turi vis didėjančios kuro kainos, darbuotojų trūkumas ir kvotų apribojimai, o žuvies apdorojimo pramonė kenčia dėl žaliavų trūkumo,
Žuvininkystės pramonė, kurioje dirba daugiau nei ketvirtis milijono ES žvejų, sukuria mažiau nei 1 proc. Europos BNP. Tad nenuostabu , jog žvejybos sektoriaus problemos tampa visų ES šalių galvos skausmu. Johanesburge vykusio Pasaulinio aukščiausio lygio susitikimo darnios plėtros klausimais metu Europos Sąjungos valstybės narės įsipareigojo, kad išsaugos arba atkurs tokius žuvų išteklius, kurie ne vėliau kaip 2015 m. atitiktų didžiausioilgalaikio sugaunamokiekio principą. Trumpai tariant, yra toks ilgalaikis išteklių valdymo būdas, kai nustatomas leistinas sugaunamų žuvų kiekis ir taip suteikiama galimybė ištekliams atsinaujinti bei išlaikyti aukščiausią įmanomą atsinaujinimo lygį.
Europos Sąjunga ir jos šalys narės prisiėmė šį įsipareigojimą dėl to, kad jis atitinka bendrosios žuvininkystės politikos iškeltus tikslus, patvirtinus pagal 2002 m. reformą. Jei šie įsipareigojimai bus vykdomi, bus galima nuolat turėti visų išteklių ir tuo pačiu metu užtikrinti gerą ekosistemų būvį bei gerą jūrinę aplinką. Tokio išteklių valdymo būdo privalumai yra svarbūs žvejyba užsiimantiems profesionalams: mažesnės sąnaudos. Neseniai pasirodžiusiame komunikate Komisija apibendrino, kaip šis išteklių valdymo būdas galėtų būti įgyvendintas Europos Sąjungos žvejybos vietose. Ji konstatavo, kad yra reikalingas tam tikras pereinamasis prisitaikymo prie naujosios sistemos laikotarpis. Daugeliu atveju yra numatomas gana trumpas laikotarpis, siekiant atkurti žuvų išteklius, ir mažesnės žvejybos kvotos, norint, kad žuvų ištekliai galėtų atsinaujinti ir pasiekti reikiamą lygį. Šio etapo metu turėtų būti sugaunama mažiau žuvies. Tai galėtų paveikti tam tikrų regionų ekonomiką ir esamų darbo vietų skaičių.(ypač degalų, kurie vis labiau brangsta, sąnaudos) ir žvejybos veiksmingumo pagerėjimas, pastovesnis laimikis.
Neteisėta žvejyba
Neteisėta, nedeklaruota ir nereglamentuojama žvejyba visame pasaulyje kelia didelę grėsmę tausiam jūrų išteklių valdymui. Neseniai apskaičiuota, kad pasaulinė neteisėta, nedeklaruota ir nereglamentuojama žvejybos produktų apyvarta yra didesnė kaip 10 mlrd. eurų. Pagal vertę neteisėtas, žvejybos verslas yra antras didžiausias žuvies produktų tiekėjas pasaulyje po Kinijos.
Konservatyviais skaičiavimais kasmet į ES įvežama neteisėtos žvejybos produktų už 1,1 mlrd. eurų.
Nuostoliai toli gražu ne vien ekonominiai. Daugeliu atveju neteisėta, nedeklaruota ir nereglamentuojama žvejyba sukelia ir didelių ekologinių nuostolių. 75 % pasaulio žuvų išteklių jau naudojami maksimaliai arba pereikvojami teisėtos žvejybos, o neteisėta, nedeklaruota ir nereglamentuojama žvejyba yra nematoma jėga, grasinanti dar labiau pabloginti šią susirūpinimą keliančią padėtį. Tarptautinei bendrijai įsipareigojus apsaugoti pažeidžiamas jūrų ekosistemas nuo žalingos žvejybos praktikos, joms grėsmę kelia dar ir neteisėta, nedeklaruota ir nereglamentuojama žvejyba.
Visuotinis atšilimas ir žvejyba
Nė tik intensyvus žūklavimas kelią grėsmę žuvų rūšims. Mokslininku teigimų, klimato kaita vandenynų ekosistemoms padarys daug didesnių bėdų, nei intensyvi žvejyba.
Jau šiuo metu vandenynuose bei jūrose vyksta pokyčiai: jūros lygis kyla, transformuojasi jūrinės srovės, didėja vandens rūgštingumas vandenynuose, keičiasi ne tik vandenyno žinduolių, bet ir žuvų rūšių paplitimo zonos. Pavyzdžiui Šiaurės jūroje planktono Calanus finmarchicus populiacijai, ieškant šaltesnių vandenų, persikėlus iš Šiaurės jūros Arkties vandenyno link, labai sumažėjo menkiu, nes jų lervų pagrindinis mitybos šaltinis ir buvo minėtoji planktono rūšis. O iš pietų persikėlusios planktono rūšys nėra tokios gausios, ir netinka menkės lervų vystimosi stadijai. Nuo 1960-ųjų planktono biomasė Šiaurės jūroje sumažėjo 70%.
Kaip rodoplanktono pavyzdys, šiuo metu akivaizdžiausia klimato kaitos išraiška – rūšių gyvenamosios vietos keitimas. Žuvys, moliuskai, vėžiagyviai traukia Šiaurės link, ieškodami šaltesnių vandenų. Galbūt jų organizmui reikia specifinės temperatūrų skalės, kitokios nei jų įprastoje gyvenamojoje aplinkoje, kuri tapo per šilta, o galbūt jie seka paskui augalus, planktoną ir kitus jūrinius organizmus, kuriais jie minta, o pastarieji migruoja Šiaurės link. Dėl to Viduržemio dryžuotoji barzdotė, kuri retai buvo aptinkama šiaurės Lamanše, nuo šio amžiaus pradžios tapo Šiaurės jūros komercine rūšimi: 1985-aisiais sužvejota 10 tonų, 2005-aisiais – 700 tonų. Kalbant apie europinį ešerį, vyrauja ta pati tendencija: per paskutiniuosius dvidešimt metų pagaunamas kiekis Šiaurės jūroje padidėjo nuo 31 iki 558 tonų ir nuo 694 iki 2 429 tonų Britanijos salų vakarinėje dalyje. Tas pats reiškinys vyksta ir Pietuose. Rūšys, paprastai gyvenančios prie Afrikos pakrantės, migruoja į Šiaurę. Šiuo metu tokios tropinės rūšys kaip menkė (Physiculus dalwigki), triūsė vėgėlė (Gaidropsarus granti) ir aštriauodegis ungurys (Pisodonophis semicinctus) yra išplitę iki Galicijos.
Atrodytų ir kas čia tokio, juk viena rūšis pakeičia kitą, bet iš tiesų, kiekvienai jūrinei ekosistemai suduodamas milžiniškas smūgis. Persikėlusios naujos rūšis keičia nusistovėjusią tvarką atsirada daugiau plėšrūnų, kurie naikina vietinę florą bei fauną, arba atvirkšciai sumažėjus plėšriosioms žuvims susidaro per didelis žoleėdžių žūvų kiekis, kuris naikiną vandenyno florą. Dėl to dažniausiai sumažėja vietinės faunos kiekis, jiems darosi sunku išgyventi pakitusioje aplinkoje.
Žvejyba turi dvejopą sąveiką su klimatu: iš vienos pusės ji prisideda prie klimato pokyčių dėl žvejyboje naudojamų degalų, o tai sukelia šiltnamio efektą; iš kitos pusės, žvejyba kenčia dėl klimato pokyčių, nes jis keičia jūros ekosistemas, kurios ir yra žvejybos ištekliai. Imantis veiksmų, reikia atkreipti dėmesį į abi šios problemos puses. Kalbant apie pirmąją problemos pusę, žvejyba gali sušvelninti neigiamą klimato kaitos poveikį sumažindama iškastinio kuro vartojimą. Šiuo metu žvejybos sektorius sunaudoja 1,2% viso suvartojamo naftos produktų kiekio. Vienai tonai žuvies pagauti reikalingi 640 litrų degalų Tai žvejybos sektoriui turėtų būti įtin aktualu, nes ji yra viena labiausiai nuo klimato atšilimo kenčiančių ekonominių veiklų.
Kalbant apie žvejybos valdymą, norėdami išlaikyti ilgalaikę ir tausojančią žvejybą, privalome padėti ekosistemoms įveikti sudėtingus klimato pokyčius. Norėdami padėti jūrinėms ekosistemoms prisitaikyti prie klimato pokyčių, privalome sumažinti spaudimą išbalansuotoms žuvų rūšims.
Kai kurie mokslininkai akcentuoja, jog jūrinės ekosistemos, nuo kurių priklauso žvejyba, keičiasi ir gali dar smarkiau pasikeisti dėl klimato evoliucijos. Jūrinių išteklių migracija jau tapo realybe. Labai svarbu sustiprinti išteklius, norint pasipriešinti šiam pokyčiui, tai šiuo metu yra svarbiau, nei bet kada nustoti alinti išteklius ir sustabdyti žvejybai leistinų normų viršijimą. Kiti mokslininkai daugiau kalbą apie vandenynų ekosistemų nualinimą ir būtinumą mažinti žvejybos kvotas, priešintis nelegaliai žvejybai ir taip leisti atsigauti labai išbalansuotoms žūvų rūšims.
Vandenynų tarša
Dabar pasaulyje susidarė tokia tradicija, kad laivais ir baržomis šiukšlės vežamos kuo toliau nuo kranto ir verčiamos į jūrą. Iš laivų maisto atsargos metamos per bortą, vanduo iš klozetų žliaugia tiesiai i jūrą. Viso pasaulio upės į jūras plukdo nuotekas su skendinčiomis kietosiomis atliekomis ir ištirpusiomis organinėmis medžiagomis. Pesticidai, švino junginiai ir daugybe kitų teršalų į jūrą nusėda iš atmosferos arba išlyja su lietumi ir teršia vandenus.
Nafta netirpstantis vandenyje produktas, o jos vis daugiau ir daugiau išpilama į vandenyną. Manoma, kad apie 10 proc. naftos teršalų patenka dėl tyčia, neteisėtai išmetamų naftos produktų iš plaukiančių laivų krovinių skyriuose esančių mechaninių patalpų, kai jūrininkai, jūroje plauna tanklaivių rezervuarus. Susidūrimai jūroje – kita naftos išsiliejimo priežastis. Ypač baisios tanklaivių ir naftos gręžinių avarijos. Žūva tūkstančiai jūros paukščių, daroma nepataisoma žala ekologinei sistemai. Vis tik daugiausiai naftos į jūras patenka iš sausumos – iš pramonės įmonių, automobilių. Į jūras patenkanti nafta kelia nerimą, nors ji – organinė medžiaga, ir jūros organizmai ją galų gale suardys. O sunkiųjų metalų – švino, kadmio, gyvsidabrio – nuodingumas nemažėja. Atvirkščiai, jūros organizmai juos gali paversti dar nuodingesniais. Į kai kurias jūras patenkančias nuodingas organines medžiagas (pvz.: sekticidą DDT) paukščiai ir žuvys išnešioja po visą pasaulį. Kai kurios jūros, pavyzdžiui, Viduržemio, Baltija, yra beveik uždaros – jų vandens apytaka su pasauliniu vandenynu labai menka. Tokiose jūrose jau gana ryškiai pažeista ekologine sistema. Tai verčia atkreipt dėmesį kas gali nutikt visai jūros aplinkaiir gyvūnyjai.
Pasaulinis vandenynas daug teršalų gauna iš oro su rūgščiaisiais lietumis bei su įtekančių upių užterštu vandeniu. Iš upių nešami trąšų ir pesticidų likučiai. Nitratai ir fosfatai sukelia pakrančių vandenų eutrofizaciją (pagausėja maisto medžiagų, dėl to v telkiniai dumblėja, nusenka ir užželia, vyksta jų senėjimas). Išbujojus dumbliams jų liekanų skaidymui sunaudojama daug deguonies, kurio trūkumas sukelia žuvų, moliuskų, vėžiagyvių ir kitos vandenynų faunos nykimą.
Nereikia pamiršti pačio baisiausio vandenynų taršos fakto – radioaktyvių medžiagų skandinimo jūrose. Giliose įdūbose paskandintos atliekos anksčiau ar vėliau ištrūksta iš konteinerių ir ima nuodyti vandenyną. O kiek vandenynuose dar nuo II Pasaulinio karo paliktų ir nuskandintų cheminių ginklų?
Dėl tokios taršos žuvų rūšys nyksta, mutuoja privestos keisti savo gyvenamąją aplinką, neršavietes. Mokslininkų teigimų, jei tokie vandenynų teršimo tempai išsilaikysir toliau, po mažiau nei 100 metųvandenynas neteks 60 proc. savo įvairovės.
Išvados
Teiginys, jog “Mes turime liautis žūklauti vandenynuose, kitaip sulauksime didelių ekologinių bėdų” yra tik morališkai teisingas, bet iš esmės realiai niekada nebus įgyvendintas. Čia eilinė populistinė šneka – skamba gražiai ir prasmingai, bet realiai niekada nebus įgyvendinta dėl to, jog iš esmės yra visiška nesąmonė. Gyvename pagal rinkos įstatymus – jei yra paklausa, tai visada bus pasiūla. Nustos žvejoti legaliai – dar labiau suklestės nelegali žvejyba. Reikia būti realistais niekas neaukos daugelio šalių svarbaus ekonominio sektoriaus, dėl ekologinių grėsmių. Nereikia pamiršti ir to, jog intensyvi žvejyba toli gražu ne vienintelė žūvų nykimo priežastis. Anksčiau ar vėliau klimato atšilimo, vandenynų teršimo pasekmėsvandenynų bioįvairovei taps akivaiždžios. Kas iš to jai nustosime žvejoti vandenynuose , jei ir toliau teršim vandenynus toksinėmis medžiagomis, jei dėl klimato atšilimo tirps ledynai, kils vandenynų lygis bei temperatūra. Ekologinė pusiausvyra vistiek bus sutrikdyta.
Gana tu beprasmiškų kalbų, reikia pradėti vykdyti ilgalaikius vandenyno bioįvairovės išsaugojimo projektus. Imtis visuotinių priemonių prieš globalinį atšilimą, mažinti skiriamas žvejybos kvotas, kovoti prieš nelegalią žvejybą, bei vandenynų taršą.
Literatūra
http://ec.europa.eu/fisheries/publications/magaz/fishing/mag30_lt.pdf
http://eurlex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2007:0601:FIN:LT:HTML
http://ec.europa.eu/fisheries/publications/studies/employment_2006_lt.pdf
http://www.letters2president.org/letters/7951-stop-overfishing-the-worlds-oceans
http://www.greenpeace.org/international/campaigns/oceans/overfishing
http://www.ve.lt/?rub=1065924818&data=2004-04-29&id=1083166208
http://www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?pubRef=-//EP//TEXT+IM-PRESS+20080211STO20951+0+DOC+XML+V0//LT
10