Gydo gamta ir grožis

Gydo gamta ir grožis
Kad didesnė žmogaus organizmo ekspozicija gamtai, švarus, gaivus, fitoncidais įsodrintas oras, saulė, taisyklingas kvėpavimas, sisteminga raumenų veikla, saikinga mityba, vandens maudyklės, talasoterapija (jūrų klimato povekis), kiti kurortiniai veiksniai bei procedūros stiprina sveikatą ir gydo, – žinoma seniai. Jau pirmykštis žmogus savo būstą įsirengdavo taip, kad jo anga išeitų į saulę, o valgydavo tik tiek, kiek reikėjo alkiui numalšinti. Taip pat žinomas ir grožio teigiamas poveikis, kuris pakelia nuotaiką, pasitikėjimą savo jėgomis, stiprina valią, nuteikia optimistiškai, mažina depresiją, o dažnai neet ir liūdnas, tragiškas jos pasekmes.
Veidrodiniame Nemuno paviršiuje skendinčios pušys, žydinčios alyvos, pievų gėlės yra tarsi sustingusi muzika, savaip skamba ir vasaros danguje kaleidoskopiškai besikeičiantys fantastiški debesų piešiniai, rugsėjo nakties žvaigždės, lietaus lašai ir šlamantys medžių lapai. Visa tai harmoningai įsilieja į vidinį mūsų pasaulį, mūsų svajones, viltis, džiaugsmus ir liūdesį. Šiuos teiginius puikiai iliustruoja M.K.Čiurlionio simfoninės poemos “Miške”, “Jūra”, L.van Bethoveno “Elizai” (“Für Elise”), F.Listo “Paguoda” (“Consolation”) ir daugelis kitų muzikos kūrinių.
Pagaliau su kuo gi kitu, jei ne su šia suustingusia ar skambančia simfonija, mes susiliesime pereidami iš laikinosios būsenos į Amžinybę? Todėl būdami nuolatos glaudžiai susiję su grožiu turėtume dar daugiau lavinti klausą, regėjimą, protą ir širdį, emocijas, mąstyseną, fantaziją, mintimis skatinti siekius ir juos įgyvendinti.
Šiuose grožio aspektuose bei jų su

ukeltuose efektuose gydytojas įžiūri ir sveikatą stiprinantį poveikį, nes tai grūdina sielą, o sveikstanti siela gydo ne tik širdį bei protą, bet ir visus kitus organus bei fiziologines sistemas.
Plačiai paplitusi nuomonė, kad didžiausią reikšmę praktinėje medicinoje turi konservatyvus (terapinis) arba chirurginis gydymas, o svarbiausia konservatyvaus gydymo priemonė yra vaistai. Tai tiesa. Tačiau gamta ir grožis irgi gydo. Bet kaipgi jie veikia, kuo skiriasi nuo vaistų, cheminių preparatų?
1956 m., baigęs VU Medicinos fakultetą ir pradėjęs dirbti Birštono kurorte, ėmiau gilintis į Lietuvos kurortologiją bei kurortinę mediciną. Literatūros šaltiniuose radau, kad šiais klausimais nemaža padirbėta tarpukario Lietuvos Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto, o po Antrojo pasaulinio karo ir Kauno medicinos instituto (dabar Kauno medicinos universiteto) mokslininkų. Jie nustatė, kad Lietuvos kurortų klimato savybės, miineraliniai vandenys, durpių procedūros gerai padeda gydant vidaus organų, sąnarių, ginekologines ir kitas uždegiminio bei degeneracinio pobūdžio, taip pat lėtines ligas. Taigi į pirmąjį mokslo klausimą “kaip” jau buvo atsakyta, o antrasis – “kodėl” dar tebelaukė savo sprendimo.
Tada man daug abejonių kėlė “keistas” kurortinio gydymo būdas: ar pacientas sirgtų artritu, ar neuroze, radikulitu, ar gastritu – visais šiais ir panašiais atvejais ligonius gydėme ir gydome beveik vienodai: šiltomis mineralinėmis voniomis, gydomųjų durpių, kineziterapijos, elektros srovės, šviesos spindulių procedūromis ir kt. Norėdamas pagilinti žinias, įs
stojau į LTSR MA Eksperimentinės medicinos instituto kurortologijos aspirantūrą, kurią baigęs dirbau instituto jaunesniuoju, vėliau ir vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, o nuo 1968 m. ėmiau vadovauti savarankiškai Kurortų tarybos Kurortologijos mokslinio tyrimo laboratorijai. Maždaug tuo laiku iškėliau tokią kurortinių veiksnių veikimo hipotezę: jeigu kurortiniai veiksniai padeda gydant įvairias uždegimines ir degeneracines ligas, psichinius bei neuroreguliacinius sutrikimus, vadinasi, tarp tų ligų ir sutrikimų esama kažko bendra, o tai pirmiausia ir veikia kurortiniai veiksniai. O kas jeigu tai, ką vadiname “bendra”, yra ne kas kita kaip sveikata?
Šiai iš pirmo žvilgsnio tokiai nesudėtingai hipotezei patvirtinti prireikė ne vienerių metų. Rengdamiesi problemą spręsti kompleksiškai, subūrėme palankiai nusiteikusių jaunų specialistų kolektyvą. Be gydytojų kurortologų, jame darbavosi biologė, kineziterapeutas, psichologai, muzikologė, kibernetikas, radiotechnikas. Kurortologijos centras buvo Vilniuje, o filialus įkūrėme Birštono, Druskininkų ir Palangos kurortuose. Juose ir vykdėme klinikinius tyrimus. Įsigijome ir patys sukūrėme modernios elektrofiziologinės aparatūros, perspektyvių diagnostikų ir gydymo metodų, kurie nėra invaziniai, nesunkiai atliekami ir svarbiausia pakankamai informatyvūs. Visi jie pripažinti išradimais arba racionalizaciniais pasiūlymais.
Vis dėlto reikšmingiausios išvados bei naujos idėjos kildavo ne tarp laboratorijos sienų, bet lyg ir pramogaujant prie Grūto ežero, Palangos paplūdimyje arba Sapiegynėje. Toks darbo ir jo rezultatų svarstymo stilius man buvo ypač malonus. Tačiau tam reikėjo dviejų sąlygų: kad darbas būtų ne
e tik įdomus, bet ir mielas ir kad moksliniai bendradarbiai vienas kitą suprastų. Tokioje aplinkoje buvo galima atlikti drabų, kurie šiaip atrodė neįvykdomi. Kasmet leisdavome mokslinių darbų rinkinius, rengdavome ir oficialias mokslines-praktines konferencijas, simpoziumus, seminarus, į kuriuos kviesdavomės kurortologus iš Latvijos, Estijos, Krymo, Š.Kaukazo, Užkaukazės respublikų, Maskvos.
Ilgamečių tyrimų rezultatai leido be visų kitų padaryti ir tokią išvadą, kad tarp gydymo ligoninės klinikoje ir kurorto sanatorijoje yra principinis skirtumas: pirmuoju atveju liga yra slopinama vaistais, antruoju – skatinami ir treniruojami fiziologiniai sveikimo mechanizmai bei procesai. Abiem atvejais galutinis rezultatas yra maždaug toks pat: sumažėja arba net ir visai išnyksta specifiniai konkrečios ligos požymiai, pagerėja arba susinormina biocheminių ir elektrofiziologinių analizių, psichologinių testų duomenys, bendras organizmo biotonusas (nuotaika, savijauta, nervinė būsena, miegas, apetitas, darbingumas).
Tyrimais buvo nustatyta, jog kurortiniai veiksniai gali padidinti organizmo atsparumą žalingiems aplinkos poveikiams bei procesams (pavyzdžiui, fiziniam ir protiniam nuovargiui, stresui, šalčiui arba karščiui, mikrobų invazijai), pagerinti prisitaikymo pajėgumus (adaptaciją), sustiprinti kompensacines funkcijas (pavyzdžiui, pašalinus dalį skrandžio, jo funkcijas iš dalies perima žarnynas), optimizuoti tokius sudėtingus organizme vykstančius procesus, kaip medžiagų apykaita, hormonų, enzimų, mediatorių, kitų biologiškai aktyvių medžiagų aktyvumas, pagerinti neurodinamiką, gausias neuroreguliacines reakcijas, neurovegetacinį organizmo reaktyvumą. Kurortiniai veiksniai veikia ir dirginimo terapijos principu. Laiku panaudoti jie stiprina ir treniruoja or
rganizmo fiziologines sistemas, atskirus organus, stabdo ligos progresavimą, atitolina galimą invalidumą, o jam esant pagerina neįgaliojo biosocialines ir psichosocialines funkcijas.
Tačiau toks idealiai optimalus kurortinių veiksnių poveikis pasireiškia ne visais atvejais ir ne visada. Tai pirmiausia priklauso nuo ligos pobūdžio, jos formos bei stadijos, trukmės ir svarbiausia nuo sveikatos rezervų, fiziologinių sveikimo mechanizmų ir procesų būklės, individualių organizmo savybių, kurias daugiausia lemia genetinis kodas. Tačiau visais atvejais racionaliai parinkti ir tinkamai dozuojami kurortiniai veiksniai neturi jokio žalingo poveikio vidaus organams (pavyzdžiui, kepenims, inkstams), kaulų čiulpams, periferiniam kraujui, o tai dažnai būdinga beveik visiems vaistams.
Taip pat reikia priminti, jog yra ligų, kai kurortiniai veiksniai ligoniui yra žalingi ar net pražūtingi. Vadinasi, nors gamta yra pati didžiausia, pati geriausia vaistinė, kurortiniai veiksniai vaistų atstoti negali. Taigi, kol bus žmonija, tol bus ir ligos, kančia, todėl bus ir vaistai. Jų panaudojimo sumenkinti negali net ir entuziastiškiausias kurortologas.
Tolesnio darbo Kurortologijos laboratorijoje rezultatai leido parengti diferencijuotas, individualias kurortinės profilaktikos, gydymo ir reabilitacijos schemas. Fizinių pakenkimų atvejais natūralių kurortinių veiksnių poveikį naudinga sustiprinti kineziterapijos, ultragarso, elektrinio raumenų stimuliavimo procedūromis. Vyraujant psichiniams pakenkimams, neuroziniams sutrikimams, naudinga drauge su kurortiniais veiksniais skirti įvairius psichoterapijos metodus. Kurortologijos laboratorijoje buvo nustatyta, kad tokie metodai, kaip muzikos, landšafto, spalvų, kvapų terapija, biblioterapija, dažnai yra kur kas veiksmingesni už tradicinius metodus (sugestiją, racionaliąją psichoterapiją, psichoanalizę, logoterapiją). Tačiau tradicinis psichoterapijos metodas imagoterapija (žaidimų terapija) ir sportiniai žaidimai, poilsio vakarai, ekskursijos, artimasis turizmas kurortinėje praktikoje turėtų būti daug plačiau taikomi. Ypač veiksmingas yra kompleksinis ir suderintas muzikos, spalvų ir pievų gėlių kvapų naudojimas.
Baigiant straipsnį apie gamtos ir grožio kūrinių taikymą medicinoje, reikėtų atkreipti dėmesį į du organizacinius aspektus. Štai malonusis. Kaip žinome, dabar biblioterapija ir muzikos terapija vis plačiau taikomos. Štai rašytoja, poetė, Kauno psichiatrė Jūratė Sučylaitė daugiau kaip metai psichikos ligoniams be vaistų veiksmingai taiko dar ir poezijos terapiją. 1993 m. Vilniaus architektė Irma Barauskaitė įkūrė meno terapijos studiją “Paukštė”, kurios metodus Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje taiko psichiatrė Danguolė Survilaitė. Visa tai jau pastebėjo ir JAV, Anglijos, Hamburgo meno terapijos asociacijos. Lietuvos ugdomosios muzikos terapijos asociacijos pirmininkė Vilmantė Aleksienė šiais klausimais bendradarbiauja su norvegų specialistais. 1994 m. atidarytos Lietuvos alternatyviojo muzikinio ugdymo centro “Credo” muzikos mokyklos klasės neįgaliems vaikams, o neregiams – muzikos mokykla “Lyra”.
Deja, kurortiniai veiksniai sveikatai stiprinti ir ligoniams gydyti šiandien vis labiau “pamirštami”. Sveikatos apsaugos reforma kurortinę mediciną ne tik apleido, o tiesiog surietė į ožio ragą. Pacientų, gydytojų, ligonių kasos noras gydytis ir gydyti pigiau, greičiau, veiksmingiau visiems suprantamas. Bet gyvenime, deja, yra kitaip. Šiuo metu kurortinė medicina (ligų prevencija, antirecidyvinis gydymas, reabilitacija) yra brangi, o valstybė – neturtinga. Tačiau vis tiek valstybės funkcijos turėtų būti nukreiptos į žmogų, jo sveikatą, gyvenimo trukmę, gyventojų skaičiaus didėjimą. Tam skirtas žemės ūkis, pramonė, eksportas ir importas, švietimas, mokslas, kultūra ir t.t. Deja, žmogus ir jo problemos kuo toliau, tuo labiau dingsta miglose. Quo vadis, domine?

Leave a Comment