Gamyba ir aplinkosauga

Gamyba ir aplinkosauga

ĮVADAS 2
1. Nuo žaliavų iki šiukšlių 3
1.1. Aplinkos tarša išgaunant ir paruošiant žaliavas 3
1.2 Aplinkos tarša gaminant pusfabrikačius 4
1.3 Produktų gamybos ir vartojimo sąlygota aplinkos tarša 4
1.4 Aplinkos tarša, tvarkant panaudotus produktus 4
1.5 Transporto sąlygojama aplinkos tarša 5
1.6 Naujų veiksnių būtinybė 5
2. Ciklinė ūkinė veikla, atliekų perdirbimas ir panaudojimas 6
2.1 Ciklinės ūkinės veiklos galimybės 6
2.2 Įvairovės našta 6
2.3 Atliekų tvarkymo sistemos įgyvendinimui reikalingos lėšos Lietuvoje 7
3. Geresnis produktų panaudojimas 8
3.1 Pilnai išnaudoti techninį produkto gyvavimo laiką 8
3.2. Produkto dalių naudojimas etapais 9
3.3 Panaudoto produkto perdavimas kitiems vartotojams 10
3.4 Ilgaamžių produktų gaminimas 10
3.5 Produkto pagerinimas ir modernizavimas 10
3.6 Pilnas produktų panaudojimas ir teisingas apipavidalinimas 11
4. ŠVARESNĖ GAMYBA: SISTEMINIS POŽIŪRIS 12
4.1 Švaresnės gamybos apibrėžimas 12
4.2 Aplinkos apsaugos vadybos sistemų diegimas ir kompetencija Liietuvoje 13
4.3 EMAS įgyvendinimo perspektyvos Lietuvos įmonėse įdiegusiose aplinkos apsaugos vadybos sistemas pagal ISO 14001 standartą 14
4.4 Pirmoji realizuota NEFCO švaresnės gamybos investicija Lietuvoje 15
4.5 Būsimoji veikla toliau diegiant ir skleidžiant švaresnės gamybos požiūrį Lietuvos pramonėje 16
5. VERSLO VADYBA IR GAMTOSAUGA LIETUVOJE 16
5.1. Ekonominės aplinkosaugos priemonės 16
5.2 Europos Sąjungos verslo įmonių vaidmuo siekiant sumažinti aplinkos teršimą 19
Išvados 19ĮVADAS
Aplinkos apsauga tapo viena svarbiausių mūsų laikų temų. Beveik nėra jos neįtakojamų gyvenimo sričių, beveik nebeliko ūkinės veiklos, nelydimos aplinkosauginių priemonių. Kadangi labai išaugo pramoninkų, politikų ir piliečių pastangos išlaikyti mūsų aplinką nepažeistą, tai žmogaus ir gamtos sisidūrimas applinkosaugos problemų plotmėje didėja toliau – tiek vietinėmis, tiek ir globalinėmis sąlygomis. Tai vyksta galimų dramatiškų pasekmių išvakarėse ir gali sugriauti mūsų ekonomiką, o tuo pačiu pakeisti mūsų visuomenę.
Sveikai ir žmogiškai mąastant galima suprasti, kad mes savo gyvenimo pagrindus naikiname vardan di

idelių karjeristinių tikslų. Nors beveik visiems yra žinoma daugelio dramatiškų padarinių, kuriuos rytoj gali sukelti šiandieninės aplinkos problemos, tikimybė, mes nenaudojame apdairių, sistemingų ir nuoseklių aplinkosaugos priemonių. Priešingai, mes ir neplaningai nepaisome gamtoje esančių aiškių įspėjimo ženklų.

Gamyba – neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, kuri tenkina svarbius ir netgi daugeliu atžvilgiu būtinus visuomenės poreikius. Tačiau ji, deja, taip pat yra neišvengiamai susijusi su gamtos tarša. Todėl mūsų tikslas yra nurodyti priežastis, dėl kurių gamybos proceso metu iškyla grėsmė aplinkai, pteikti geresnius produktų panaudojimo būdus, aprašyti pagrindines gamtos apsaugos priemones bei pasiūlyti švaresnės gamybos koncepsiją.1. Nuo žaliavų iki šiukšlių
Žmogaus veiklos poveikio aplinkai analizė idealiu atveju atliekama visuose produkto egzistavimo etapuose ( 1 pav.). Tai nagrinėdami, naudokitės sistema, atsižvelgdami ne tik į paveiksle atvaizduotus šešis etapus nuo žaliavos gaavybos iki panaudoto produkto išmetimo, bet ir į vykstantį transportavimą produkto gyvavimo laiku.

6. Panaudoto produkto tvarkymas

5. Produkto panaudojimas

4. Produkto gamyba

3. Pusgaminių gamyba

2. Žaliavų paruošimas

1. Žaliavų gavyba
1 pav.1.1. Aplinkos tarša išgaunant ir paruošiant žaliavas
Kiekvieno produkto gyvavimo pradžioje turime žaliavos gavybą. Ji susijusi su žemės sklypų panaudojimu ir to pasėkoje dažnai sunaikinamomis ekosistemomis ypač paplitusiuose pigiuose karjeruose. Kadangi mineralai – žaliavos metalams – telkiniuose sudaro tik nedidelę rūdos dalį, reikalingą iškasti didelius uolienos kiekius, kurių sudėtyje yra ne tik sunkiųjų metalų, bet ir, priklausomai nuo išgavimo vietos, nuodingų mineralinių medžiagų. Atviroje vietoje iš

šgaunant, paruošiant ir laikant žaliavas susidaro dulkės, kurių sudėtyje yra taksogenų. Pasekmė gali būti dirbančiųjų ir vietinių gyventojų sirgimas silikoze ir vėžiu. Kalnakasybos pramonėje atvirose vietose kaupiasi potencialios atliekos. Lietaus vanduo iš uolienų tirpina sunkiuosius metalus, užterštas vanduo sunkiasi gilyn ir užteršia gruntinį vandenį.1.2 Aplinkos tarša gaminant pusfabrikačius
Iš paruoštų žaliavų išskiriant grynus metalus, reikalinga prisilaikyti keleto technologinių stadijų. Daugelis metalų išgaunami lydymo būdu, tai yra kaip ir perdirbimo atveju. Šis procesas labai imlus energijai, kuriai gauti daugiausia naudojamos neregenaruojamos žaliavos.

Žaliavų perdirbimas lydant teršia orą sunkiaisiais metalais ir sieros dioksidu, kuris yra vienas iš svarbiausių rūgštaus lietaus sukelėjų. Anglies dioksido išsiskyrimas sąlygoja “šiltnamio efektą”.1.3 Produktų gamybos ir vartojimo sąlygota aplinkos tarša
Gamybai ir produkto vartojimui reikalinga energija gaunama, deginant iškastinį kurą. Susidarę teršalai įtakoja klimato pakitimus, miškų nykimą ir ozono kiekio ore padidėjimą. Išmetami teršalai susidaro arba tiesiogai, pvz. Automobilių varikliuose, arba netiesiogiai elektra naudojančių mašinų dėka. Atominėse elektrinėse pagaminamos elektros naudojimas taip pat yra tiesiogiai ir netiesiogiai susijęs su aplinkos tarša.

Gamybos procesai sąlygoja išlakų, nuotekų ir atliekų sudarymą. Paskutiniaisiais dešimtmečiais pernelyg padidėjo toksiškumo potencialas, todėl galima prognozuoti tiek atskirus, tiek ir suminius teršalų poveikius, įskaitant ir teršalų tarpusiavio reakcijas. Čia iškyla ne tik nepageidaujamų nuodingų pašalinių produktų susidarymo, bet ir kenksmingų me
edžiagų buvimo reikalinguose produktuose bei didėjančio cheminių junginių skaičiaus problema. Jie natūraliai nesuskyla ir kaupiasi.1.4 Aplinkos tarša, tvarkant panaudotus produktus
Tvarkant panaudotus produktus, jų gigantiški kiekiai su daugiau ar mažiau ekologiškai problematiškomis medžiagomis pasižymi bumerango efektu. Nors to ir nenorint, šiukšlės pavirto rezultatyviausiu pramoninės sistemos “produktu”.

Tvarkant gamybos ir buities atliekas didesnis demėsys skirtas panaudotai pakuotei. Tačiau vis didesniu mastu į tarpinius tvarkymo punktus patenka atitarnavę techniniai produktai, tokie kaip transporto priemonės, televizoriai, buitiniai prietaisai. Jų perdirbama visai nedaug. Toliau didėjant transporto priemonių skaičiui, ši fiktyvi grandinė kasmet iėauga. Bandymai išvengti aplinkos taršos šiukšlėmis iki šiol daugeliu atveju yra nesėkmingi. Mes sumetame skirtingas šiukšles į vieną vietą ir vadiname tai deponavimu. Mes jas deginame, tokiu būdu vėjais paleisdami jose esančiais žaliavas, energiją ir darbo sąnaudas, išskiriame kenksmingas medžiagas ir kalbame apie “energijos panaudojimą”, apie “reciklizavimą”.1.5 Transporto sąlygojama aplinkos tarša
Ūkinė veikla neatsiejama nuo transporto. Žaliavos gabenamos laivais iš vieno kontinento iš kitą. Kaip ir produktų perdavimas, taip ir gamybos logika yra susijusi su didelėmis išlaidomis. Didėjantį transporto poreikį sąlygoja ir pasenusių medžiagos bei produkcijos gabenimo bei atliekų tvarkymas. Šiuolaikinė industrinė visuomenė neįsivaizduojama be plataus įtempto transporto judėjimo.1.6 Naujų veiksnių būtinybė
Kad aplinkosaugoje būtų galima pasiekti ryškių rezultatų, atskiras veiklos sritis, tokias kaip gamyba ar produktų vartojimas, re
eikėtų sutelkti vienoje vietoje. Dėmesio reikia skirti visoms aprašomoms sritims: žaliavų gavybos, paruošimo ir perdirbimo sąlygojamai aplinkos taršai. Tačiau intensyvios, bet izoliuotos aplinkosaugos priemones visose teršiamose srityse neišreiškia gyvybingos aplinkos išlaikymo. Iš pažiūros mažai aplinką teršiantį produktų tvarkymą atsveria didelė aplinkos tarša žaliavų gavybos ir perdirbimo metu. Įvertinant produktą ekologiškai taipogi tenka įvertinti visas produkto gyvavimo fazes, įskaitant ir būtiną transportavimą.2. Ciklinė ūkinė veikla, atliekų perdirbimas ir panaudojimas
2.1 Ciklinės ūkinės veiklos galimybės
Šiandien mūsų ekonomika iš vienos pusės priklauso nuo didelio žaliavų sunaudojimo, iš kitos – nuo didelio šiukšlių kiekio. Šie abu fenomenai yra tiesmukiškų ūkinės veiklos metodų pasekmė: žaliavos išgaunamos, paruošiamos ir perdirbamos į pusgaminius, iš kurių pagaminami produktai, kurie, pasibaigus jų naudojimo laikui, išmetami arba sudeginami. Jei pasenusius produktus dideliu mastu pavyktų labai ekologiškai perdirbti ir tuo būdu pradėti vykdyti ciklinį medžiagų valdymą, tai tuomet būtų suardytas dabartinės ūkinės veiklos tiesmukiškumas. Taip vadinama ciklinė ūkinė veikla rodo pagrindinio posūkio į veiksmus, mažiau ekologiškai teršiančius aplinką, galimybes.2.2 Įvairovės našta
Ciklinės ūkinės veiklos įdiegimas žmonių ūkinėje sistemoje reikštų šiukšlių ar pasenusių produktų perdirbimą panašiai kaip gamtoje, produktams atgaunant savo pirmykštį pavidalą. Tokiu būdu procesai iš principo pasikartoja ir teoriškai turėtų vykti nenaudojant naujų žaliavų ir atliekų susidarymas turėtų ženkliai sumažėti. Tik šiomis sąlygomis galima būtų kalbėti apie proceso ciklą ir perdirbimą. Prieš perdirbimą seni produktai turi būti išskirstyti pagal medžiagų grupių įvairumą ir rūšiuojami.

Tikrasis perdirbimas iki pradinėms medžiagoms artimo kokybinio lygmnes yra sunkiai vykdomas. Tačiau jei net didelių pastangų dėka senus produktus pavyktų atskirti ir surūšiuoti pagal medžiagų grupes, tokių medžiagų vuduje būtų žymūs cheminiai skrirtumai.2.3 Atliekų tvarkymo sistemos įgyvendinimui reikalingos lėšos Lietuvoje
Siekdami išvengti žmonijos ateities atliekų kalno papėdėje, turime imtis visų galimų, ekologinį ir ekonominį efektą duodančių priemonių atliekų kiekiui ir kenksmingam jų poveikiui žmonių sveikatai ir aplinkai mažinti.

Lietuvos aplinkos apsaugos strategijoje numatyta, kad atliekų tvarkymas artimiausiais metais taps sritimi, reikalaujančia daugiausiai investicijų. Priežastys:
1. Iki šiol aplinkosauginiai reikalavimai atliekų tvarkymui Lietuvoje buvo nepakankamai griežti. Europos Sąjungos teisės aktai atliekų valdymo srityje skatina sugriežtinti reikalavimus šioje srityje. Tai reikalauja didesnių lėšų nei iki šiol buvo skiriama atliekų tvarkymui.
2. Atliekų tvarkymo infrastruktūra išvystyta gana silpnai, todel reikalingos lėšos atliekų tvarkymo tvarkymo sistemos kūrimui;
3. Pagal Europos Sąjungos reikalavimus atliekos turi būti pakartotinai naudojamos kaip antrines žaliavos. Tam reikalingos papildomos investicijos;
4. Europos Sąjungos direktyvos numato reikalavimus ne tik dabartiniu metu susidarančių atliekų tvarkymui. Praeityje užpildyti sąvartynai turės būti stebimi 50 metų po jų uždarymo.
Atliekų tvarkymo organizavimas bei tam reikalingos lėšos skiriasi priklausomai nuo atliekų grupių. Pavojingų atliekų tvarkymui reikalingos investicijos įvertintos pavojingų atliekų tvarkymo studijoje.
Tvarkant nepavojingas atliekas didelių investicijų reikėtų eksploatuojamų savartynų uždarymui (509,7 mln.Lt), eksploatuojamų sąvartynų modifikacijai ir naujų įrengimui (1301 mln.Lt), organinių atliekų perdirbimo bei pakuotės atliekų tvarkymo pajėgumų sukūrimui (747 mln.Lt). Komunalinių atliekų perdirbimas teikia tam tikras pajamas, todėl tikrieji kaštai nepavojingų atliekų tvarkymui sudarytų apie 1,26 mlrd. litų (duomenys iš Aplinkos apsaugos teisės normų derinimo su Europos Sąjungos reikalavimais strategijos (projekto)).
Atliekų tvarkymui iki šiol buvo skiriama labai mažai lėšų, kurių nepakanka net minimaliems poreikiams patenkinti, todėl neišvengiamai turi būti numatyti nauji pajamų surinkimo šaltiniai.
Šiuo metu pagrindinis pajamų šaltinis atliekų tvarkymui yra tarifai, kuriuos nustato savivaldybės. Pagal dabar galiojančią tvarką, į atliekų tvarkymo tarifus yra įtraukiami tik atliekų surinkimo ir šalinimo sąvartynuose kaštai. Todėl jie yra palyginti žemi. Pavyzdžiui, komunalinių atliekų tvarkymo tarifai gyventojams yra apie 2 litai mėnesiui. Daugelyje savivaldybių už atliekų tvarkymą surinktos lėšos vos padengia eksploatacijos kaštus, o įrangos atnaujinimui, naujų sąvartynų įrengimui lėšų nelieka.
Aplinkos departamentas siūlo papildomas pajamas atliekų tvarkymui gauti įvedant mokestį už teršimą gaminiais. Šiuo atveju mokesčių našta pirmiausia būtų užkrauta atliekų gamintojams. Minėtas mokestis turėtų ne tik padrngti atliekų perdirbimo išlaidas, bet ir skatinti mažinti atliekų susidarymą įvairiose grandyse, t.y., be pajamų surinkimo funkcijos jis turėtų iniciatyvinę funkciją.
Pajamos iš mokesčio už teršimą gaminiais numatomos pervesti į Valstybinį atliekų tvarkymo fondą, kuris kauptų lėšas ir iš dalies padengtų atliekų perdirbimo išlaidas. Tačiau šis fondas ir surinkti mokesčiai negalės pilnai padengti investicinių kaštų. Tam turėtų būti naudojami kiti šaltiniai.
Įmonės nebus pajėgiospilnai padengti ir pavojingų atliekų tvarkymo kaštų. Todėls investiciniai kaštai turėtų būti dalinai subsidijuojami.3. Geresnis produktų panaudojimas
3.1 Pilnai išnaudoti techninį produkto gyvavimo laiką
Kiekvienas produktas kokiu nors laiko momentu tampa pilnai išnaudotas ir netenka savo funkcijų. Būtinumas pilnai išnaudoti produkto techninį gyvavimo laiką pradžioje atrodo svaime suprantamas. Tačiau, priešingai transporto priemonėms, techniškai pasenusių buitinės elektronikos įrengimų piniginė vertė yra per maža, nei galėtų būti rinkoje. Šiais atvejais technikos naujovės sąlygoja senų aparatų išmetimą bei jų pakeitimą perkant naujus, nespėjant pilnai išnaudoti senų aparatų techninio gyvavimo laiko.

Produktai, kurių techninis gyvavimo laikas greitai išnaudojamas, priklauso specifinei produktų grupei: tai vienkartinio panaudojimo produktai. Krinta į akis faktas, kad jie naikinami gerokai anksčiau, nei pilnai išnaudojimas jų techninis gyvavimo laikas.

Priešingai ekologiškai efektyviai ūkinei veiklai, gamintojai ir prekeiviai reikalauja tikslingai laikytis mados.3.2. Produkto dalių naudojimas etapais
Produkto panaudojimo principas pilnai išnaudojant jo techninį gyvavimo laiką neturi apsiriboti pačiu produktu kaip vientisa sistema, jis taip pat gali būti perkeltas į atskirus produkto komponentus ar dalis. Vieno kompleksinio techninio produkto įvairios konstrukcinės grupės ir dalys turi skirtingus techninio gyvavimo laikus. Techninis produkto, kaip vientisos sistemos, gyvavimo laikas nustatomas būtent per tas konstrukcines grupes ar dalis, kurios gyvuoja trumpiausiai. Taigi panaudoti produktai bei produktai su defektais gali turėti labai vertingų ir funkcionalių dalių. Kuomet didesnei produkto daliai yra sunku atrasti taikymo sritis, kitoms, kilusioms iš to paties produkto dalims tai nesudaro problemų. Tokiais atvejaus prieš išmetant produktą siūloma atskirti dar geras jo dalis ir jas nukreipti tolesniam naudojimui.

Atskiri senų prietaisų komponentai gali būti naudojami ir kaip atsarginės dalys dar tebenaudojamiems produktams ir tuo būdu prailginti jų gyvenimo laiką. Šis veikimo būdas įrodomas ne tik kaip ypaė ekologiškai efektvus, bet ir prekyba užsiimantiems verslininkams mažina dideles naujai pagamintų atsarginių dalių sandėliavimo išlaidas.3.3 Panaudoto produkto perdavimas kitiems vartotojams
Produkto pilno techninio gyvavimo laiko išnaudojimo strategija yra ekonomiškai silpnų valstybių ūkio dalis. Būdami laisvi nuo mados reikalavimų ir turėdami paklausą šie produktai išlieka funkcionalūs tiek ilgai, kiek išlaiko savo paskirtį.3.4 Ilgaamžių produktų gaminimas
Ekologiškai efektyvaus ir į ateitį orientuotos ūkinės veiklos būdo požiūriu reikia ne tik išnaudoti techninį produkto gyvavimo laiką, bet ir tikslingai gaminti ilgaamžius produktus. Ilgaamžis produktas turi būti pateiktas kaip ypač kokybiškų ir susidėvėjimui atsparių komponentų ir dalių visuma. Todėl ilgaamžiškumas turi savo kainą. Daugelio produktų atžvilgiu šiandien kyla klausimų, ar vartotojas yra pasiruošęs daugiau mokėti už ilgaamžį produktą net ir tada, kai siūlomi privalumai gamybos kaštų, vartojimo ir panaudoto produkto tobulesnio sutvarkymo požiūriu.

Ilgaamžiškumas gali pradėti tikslingai konfliktuoti su produkto kokybės pagerinimu. Čia tenka viską įvertinti atskirai, nes reikia išnagrinėti produkto pagerinimo ir modernizavimo galimybes.3.5 Produkto pagerinimas ir modernizavimas
Nepaisant techninių apribojimų, ekologiškai efektyvios ūkinės veiklos srityje statiniam ir modernizuojančiam pagerinimui pageidautinos didelės pajėgos. Pirmiausia tai liečia ne tik didelės vertės vartojimo objektus elektronikos ir transporto srityje, bet ir investicijas, taip pat mašinas ir įrengimus, kurie toliau tarnauja gamyboje. Ateityje modernizuojančio pagerinimo strategija turi numatyti ypatingą forsavimą, nes gali būti pašalintos kliūtys ilgaamžiškumui ir produkto išnaudojimui iki pilnai pasibaigiant techniniam gyvavimo laikui. Šiandien gamintojams dažnai trūksta ne tik žinių, bet ir interesų plačiu mastu atlikti pagerinimą ir modernizavimą. Galiausiai naujų produktų pardavimas siūlo žymiai didesnes apyvartosir įsigijimo galimybes, kuomet jos mažėja pagerinimo ir modernizavimo metu. Vėl atsiranda verslininkiška dilema prieš ekologiškai efektyvią ūkinę veiklą.3.6 Pilnas produktų panaudojimas ir teisingas apipavidalinimas
Ekologiškai efektyvi ūkinė veikla turi apimti sureguliuotą atliekų tvarkymą ir sudaryti prasmingą pritaikymo sistemą. Žaliavos iš senų produktų ateityje iš tikro turi būti panaudotos kaip vertinga medžiaga, užuot pakliuvusios į rūšiuojamas šiukšles. Todėl ekologiškai efektyvaus ir į ateitį orientuotos ūkinės veiklos požiūriu sureguliuotas atliekų tvarkymas turi būti panaudoto produkto sugrąžinimo į vartojimą principu.

Griežtinant tolesniam naudojimui įteisintų produktų apipavidalinimo ir to paties naudojimo sąlygas, įspūdis pirmiausia atsiras tuomet, kai produkto gamybai bus pradėtos naudoti antrinės žaliavos. Tokiame cikle galiausiai galima tik surinkti produktą, jei gamintojai sugeba senus produktus bei medžiagas perdirbti iš naujo.4. ŠVARESNĖ GAMYBA: SISTEMINIS POŽIŪRIS
4.1 Švaresnės gamybos apibrėžimas
Tai prevencinė ir integruota aplinkos vadybos strategija, kuri nenutrūkstamai turi būti taikoma gamybiniams procesams bei produktams per visą jų egzistavimo ciklą, siekiant sumažinti poveikį žmonėms bei aplinkai.
Švaresnės gamybos išvystymo programos principai:
• Švaresnės gamybos požiūris turi būti įvertintas pradinėje naujų projektų išvystymo stadijoje arba peržiūrint visus esamus procesus ir operacijas;
• Visos suinteresuotos pusės yra atsakingos ir turi būti įtrauktos į švaresnės gamybos programą bei veiklos planus;
• Visos suinteresuotos pusės turi bendradarbiauti siekiant harmonizuoti švaresnės gamybos požiūrius;
• Švaresnės gamybos sėkmingam diegimui turi būti panaudota įstatymų ekonominių svertų bei savanoriškų iniciatyvų įvairovė;
• Švaresnės gamybos programa privalo pabrėžti ir diegti nuolatinį įmonės aplinkosauginės veiklos gerinimą;
• Švaresnė gamyba apima gaminių egzistavimo ciklo sampratą;
• Švaresnės gamybos požiūris yra Aplinkosaugos vadybos sistemų esminis elementas, taip, kaip apibrėžta ISO 14001;
• Švaresnės gamybos požiūris turi būti diegiamas siekiant padidinti vietinį ir tarptautinį konkurentiškumą, gerinant gamybos efektyvumą ir kaštų struktūrą.
Švaresnės gamybos būdai. Efektyviai diegiant švaresnės gamybos programą jos realizavimo būdai gali keistis priklausomai nuo gamybos sektoriaus bei apimčių, tačiau esminiai momentai išlieka tie patys, t.y.:
• gamtos išteklių efektyvus naudojimas ir taupymas;
• atliekų antrinis panaudojimas vietoje;
• žaliavų ir priedų pakeitimas;
• efektyvus operatyvinis valdymas;
• darbuotojų apmokymas;
• geras ūkininkavimas;
• procesų optimizavimas;
• įrengimų, procesų ir procedūrų modifikavimas;
• gaminių modifikavimas.

Nauda, kurią galima pasiekti įdiegus švaresnę gamybą, yra ši:
• teršalų generavimo sumažėjimas arba jų išvengimas;
• sumažėjusi rizika ir įtaka žmonių sveikatai bei aplinkai;
• sumažėję valdymo kaštai;
• sumažėję aplinkosauginės atsakomybės kaštai;
• galimybė įdiegti aplinkosaugos sistemą pagal ISO 14001;
• padidėjusios konkurencinės galimybės vietinėje ir tarptautinėje rinkose.4.2 Aplinkos apsaugos vadybos sistemų diegimas ir kompetencija Lietuvoje
Vis labiau didėjantis susidomėjimas aplinkosauginiais klausimais tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulio mastu, reikšmingai įtakojo pramoninės veiklos praktiką pastaraisiais metais. Pramoninės organizacijos šiuo metu yra įtakojamos teisinių reikalavimų spaudimo iš vienos pusės ir nepaliaujamai siekia tenkinti užsakovų reikalavimus iš kitos pusės.
Daugelis organizacijų tikisi iš savo verslo partnerių palankesnio požiūrio į aplinkos apsaugą, tuo vienareikšmiškai reikalaudami įgyvendinti sertifikuotą aplinkos apsaugos vadybos sistemą. Lietuvos organizacijos praktiškai jau taiko nuostatą, kad tinkama aplinkos apsaugos vadyba tiesiog yra neatskiriama geros viso verslo vadybos dalis.
Bet kuri veikla turi potencialą daryti vienokią ar kitokią įtaką į aplinką -pradedant gamtinių išteklių ir energijos vartojimu, ir baigiant atliekų bei įvairių taršos formų susidarymu gaminant, vartojant ar deponuojant galutinį pramoninės veiklos ar paslaugų sektoriaus produktą.
Aplinkosauginiai reikalavimai gali būti skirstomi į dvi kategorijas:
1) privalomi ir reglamentuojami valstybinių institucijų reikalavimai,
2) savanoriški standartai, kurie remiami ir valdomi privataus sektoriaus. Privalomi reikalavimai apibrėžiami įstatymais ar kitais teisiniais aktais, o . laisvanoriškų standartų reikalavimų tenkinimas priskiriamas prie savaime susireguliuojančios veiklos. Privalomų standartų reikalavimų pažeidimas gali iššaukti baudas ar kitą teisinę atsakomybę, kai laisvanoriškų standartų pažeidimas veda prie sertifikato ar verslo galimybių praradimo.
Aplinkos apsauga, darbo ir profesinė sauga paprastai yra reglamentuojama teisinių normų. Siekiant sukurti labiau atsakingą aplinkos apsaugos požiūriu pramonę, kai kuriose šalyse atsirado tam tikros teisinės normos reglamentuojančios netgi aplinkos apsaugos vadybą EMAS reglamentas Europos sąjungoje yra tokios teisinės normos pavyzdys. Kaip ir ISO 14001 ši schema yra laisvanoriškai pasirenkama organizacijai, tačiau jos diegimas jau yra ES teisinių normų reglamentuojama veikla.
EMAS reglamentas reikalauja aplinkosaugos pareiškimo. Šis pareiškimas yra organizacijos ataskaita apie pramoninio objekto aplinkosauginę būklę. Į pareiškimą turi būti įtrauktas reikšmingų aplinkosaugos problemų, susijusių su atatinkama veikla įvertinimas. Šis dokumentas turi atspindėti duomenis apie taršos emisiją, atliekų susidarymą, žaliavų, energijos ir vandens suvartojimą, triukšmo lygį ir kitus reikšmingus aplinkosauginius aspektus organizacijoje.
Lietuvoje dar neįdiegti aplinkos apsaugos vadybos sistemų ir EMAS
standartų reikalavimai.4.3 EMAS įgyvendinimo perspektyvos Lietuvos įmonėse įdiegusiose aplinkos apsaugos vadybos sistemas pagal ISO 14001 standartą
Lietuvos įmonės žengdamos į rinkos ekonomiką vis labiau jaučia vartotojų bei Vakarų partnerių susirūpinimą dėl jų daromos įtakos aplinkai. Taip pat pastebimai auga ir visuomenės susidomėjimas aplinkosaugos problemomis. Todėl šiuo metu įmonės vis labiau domisi aplinkos apsaugos vadybos sistemomis (AVS). Dauguma Lietuvos organizacijų diegia populiariausią tarptautinį AVS standartą ISO 14001. Tačiau Lietuvai įstojus į Europos sąjungą ir sukūrus atitinkamą akreditavimo sistemą dalis įmonių gali susidomėti Aplinkos Apsaugos Vadybos ir Audito Schemos diegimu.
Organizacijos įdiegusios ISO 14001 standartą jau turi veikiančias AVS, tačiau EMAS reglamente yra papildomų reikalavimų, kurie išplečia AVS veiklos sritis. Pagal EMAS reglamento reikalavimus aplinkos apsaugos apžvalga turi apimti šiuos pagrindinius aspektus:
• poveikio aplinkai valdymas bei mažinimas;
• energijos taupymas;
• vandens taupymas; žaliavų taupymas bei parinkimas;
• atliekų mažinimas, antrinis panaudojimas bei jų tvarkymas;
• triukšmo įvertinimas bei mažinimas;
• gamybos procesų pakeitimai bei naujų gamybos procesų parinkimas;
• produkto planavimas (produkto, įpakavimo projektavimas);
• rangovų, subrangovų ir tiekėjų aplinkos apsaugos veiksmingumas;
• aplinkai pavojingų avarijų prevencija;
• reagavimo į avarines situacijas procedūros;
• darbuotojų mokymas ir informavimas apie aplinkos apsaugos
problemas;
• išorinė informacija apie aplinkos apsaugos problemas.4.4 Pirmoji realizuota NEFCO švaresnės gamybos investicija Lietuvoje
1995 m. aplinkos inžinerijos institute (APINI) prasidėjo Lietuvos ir Norvegijos švaresnės gamybos programa, kurią finansavo Norvegijos vyriausybė. Pagrindiniai programos tikslai buvo sukurti Lietuvoje švaresnės gamybos koncepciją bei diegti švaresnės gamybos požiūrį Lietuvos pramonės įmonėse. Nuo 1995 iki 1999 m. APINI suorganizavo keturias šios programos švaresnės gamybos mokyklas, kuriose dalyvavo 56 Lietuvos pramonės įmonių atstovai. Programos pagrindu buvo specialiai parengta švaresnės gamybos metodika.
1998 m. Šiaurės šaliu aplinkosaugos finansavimo korporacija (NEFCO) įsteigė Lietuvai švaresnės gamybos investicijų kreditinę liniją. Įmonė, sėkmingai dalyvavusi Švaresnės gamybos programoje turi realią galimybę palankiomis sąlygomis gauti lengvatinį 3% kreditą parengtam švaresnės gamybos projekto įgyvendinimui. Pagrindiniai NEFCO reikalavimai finansuojamam projektui yra šie:
• projektas turi būti parengtas pagal Lietuvos ir Norvegijos švaresnės gamybos metodiką;
• tai turi būti tikrai švaresnės gamybos projektas, tai yra turėti ekonominę bei aplinkosauginę naudą;
• projektas turi atsipirkti per trejus metus.

Šiuo metu šešiolikai Lietuvos pramonės įmonių NEFCO patvirtino švaresnės gamybos investicijas.
AB “Vilniaus Vingis” – pirmoji įmonė, kuri parengė NEFCO reikalavimus atitinkantį investicinį projektą, kurio pavadinimas – “Galvanizacijos nuotekų valomųjų įrenginių modernizavimas”.4.5 Būsimoji veikla toliau diegiant ir skleidžiant švaresnės gamybos požiūrį Lietuvos pramonėje
Švaresnės gamybos veikla Lietuvoje nuo 1993 metų iš esmės buvo paremta atskirų asmenų bei organizacijų ir užsienio donorų iniciatyva. Visų pirma tai KTU Aplinkos inžinerijos instituto bei jo Taršos prevencijos centro iniciatyva ir veikla, kuri vėliau buvo paremta Lietuvos pramonininkų konffecijd Aplinkos bei Ūkio ministerijų. Šios veiklos rezultatai 1998 m. Savitarpio Bendradarbiavimo ir Plėtros organizacijoje buvo labai teigiamai įvertinta ir pripažinta, kad Lietuvos švaresnės gamybos kompetencija pasiekusi lygį, kuomet galima pradėti platų šios koncepcijos diegimą visose Lietuvos pramonės įmonėse bei organizacijose.
Tačiau tolimesniam sėkmingam švaresnės gamybos diegimui plačiu mastu Lietuvos pramonės įmonėse ir kitose organizacijose būtinas iš esmės naujas žingsnis šiose srityse:
• aplinkos politika,
• informacija, mokymas, kvalifikacijos kėlimas ir kompetencijos kūrimas,
• infrastruktūros kūrimas,
• finansiniai mechanizmai.5. VERSLO VADYBA IR GAMTOSAUGA LIETUVOJE
5.1. Ekonominės aplinkosaugos priemonės
Užsienio šalių rūpinimasis mūsų ekologiniais reikalais gali turėti ir teigiamų, ir neigiamų padarinių: viena vertus, turtingosios šalys gali mums suteikti ir jau teikia pagalbą projektuojant ir įrengiant vandens valymo įrenginius, ir tai mums naudinga, o antra vertus, mus gali ignoruoti kaip produkcijos eksportuotojus, gaminančius prekes ekologiškai kenksmingoje aplinkoje. Todėl būtina aplinkosaugai sutelkti ir savąsias pajėgas.
Aplinkai apsaugoti nuo jos suniokojimo naudojamos teisinės, biologinės, techninės ir ekonominės priemonės. Šių priemonių taikymas rinkos sąlygomis yra labai problemiškas, kadangi konkurencinėje kovoje susikerta visuomenės ir privačių gamintojų interesai. Ekonominių nuostatų nepaisymas įmonių vadovams žymiai palengvina darbą ir užtikrina geresnius ekonominius rezultatus. Gamintojų dažnai nejaudina tai, kad pelnas gaunamas aplinkos teršimo sąskaita, dabar gyvenančių ir būsimųjų kartų sveikatos ir gyvenimo sąlygų bloginimo sąskaita.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo įkurtas Aplinkos apsaugos departamentas, vėliau reorganizuotas į Aplinkos apsaugos ministeriją. Šis departamentas patvirtino aplinkos apsaugą reglamentuojančias taisykles bei nuostatus, pavyzdžiui, teršiančių medžiagų išmetimo į aplinką ir gamtos išteklių naudojimo leidimų taisykles; aplinkos valstybinės laboratorinės kontrolės nuostatus ir kita.
Viena iš svarbiausių priemonių aplinkos teršėjams sudrausminti yra ekologiniai mokesčiai. Nuo 1991 m. liepos l dienos, remiantis Lietuvos Respublikos Seimo priimtais mokesčių už gamtos išteklių ir mokesčių už aplinkos taršą įstatymais, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, naudojantiems valstybinius gamtos išteklius ir išmetantiems teršiančių medžiagų į aplinką, įvestijnokesčiai. Be to, minėti asmenys privalo nustatyta tvarka gauti išteklių naudojimo leidimus. Šie mokesčiai skatina taupiai naudoti gamtos išteklius ir mažinti aplinkos taršą, taip pat sukaupti lėšų gamtosauginėms priemonėms įgyvendinti.
Teršalų išmetimui į aplinką sumažinti ir aplinkosauginiams tikslams įgyvendinti bei sukaupti papildomai lėšų taršą mažinančioms priemonėms finansuoti, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo projektas buvo papildytas gaminio mokescio dalimi nustatant mokestį už tuos gaminius, kuriuos naudojant susidaro dideli atliekų kiekiai. Gaminių mokesčio tarifams nustatyti buvo įvertinta esama šalies situacija atliekų, susidarančių naudojant šiuos gaminius, jų surinkimo, rūšiavimo bei perdirbimo ar sutvarkymo srityje, tam reikalingos lėšos, o taip pat užsienio šalių, kuriose yra nustatytas ir galioja tokio pobūdžio mokestis už šiuos gaminius, patirtis.
Siūloma nustatyti mokestį šiems gaminiams: alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų tarai ir pakuotei, padangoms, akumuliatoriams, liuminiscencinėms (gyvsidabrio) lempoms, galvaniniams elementams ir tepalų filtrams. Išvardintų gaminių apmokestinimas gaminio mokesčiu padėtų sprendžiant šių gaminių, virtusių atliekomis, tvarkymo problemą. Lėšos, gautos apmokestinus anksčiau minėtus gaminius, bus kaupiamos Valstybiniame atliekų tvarkymo fonde ir naudojamos tik pagal tikslinę paskirtį.
Pagrindinis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo projekto tikslas -sumažinti teršalų emisijų apimtis bei apriboti jų augimą ekonominėmis priemonėmis ir vykdyti atliekų prevenciją bei tvarkymą. Kita šių ekonominių priemonių funkcija yra fiskalinė.
Mokesčių už aplinkos teršimą sumažėjimui, 1998 m. lyginant su 1997 m., įtakos turėjo mažėjantis išmetamų teršalų į aplinką iš stacionarių teršimo šaltinių kiekis dėl gamybos apimčių sumažėjimo. Šiam sumažėjimui įtakos turėjo ir tai, kad mokesčių už aplinkos teršimą, teršiant iš mobilių teršimo šaltinių, administravimas yra gana problematiškas. Dėl išgaunamų gamtos išteklių apimčių sumažėjimo, sumažėjo pajamos gaunamos į Valstybės biudžetais mokesčių už valstybinius gamtos išteklius.
Pajamos.gaunamos iš aplinkosauginių mokesčių, t.y. už aplinkos teršimą ir už valstybinių gamtos išteklių naudojimą lyginant su 1997 m. sum.ažėjo: į valstybės biudžetą už valstybinių gamtos išteklių naudojimą – 13% arba 1,13 karto; už aplinkos teršimą, kur 30% visų mokesčių mokama į valstybės biudžetą – 6% arba 1,06 karto; į Valstybinį aplinkos apsaugos fondą įplaukos gautos iš baudų bei gamtai padarytų nuostolių (žalos) atlyginimo – 9% arba 1,1 karto.
Sprendžiant aplinkosaugos klausimus, žymus vaidmuo tenka ir kainodarai. Iš praktikos žinoma, kad pažeidus gamyboje ekologines nuostatas, gamybos kaštai tampa mažesni, o tai lemia ir žemesnę gaminio kainą. Palikus savieigai šį ydingą kainų sudarymo mechanizmą, priverstume gyventojus vartoti ekologiniu požiūriu užterštą produkciją. Kad taip neatsitiktų, būtina į savikainos kalkuliavimo straipsnius įtraukti aplinkosaugos kaštus, tai yra vandens valymo įrengimų, filtrų ir kt. naudojimo išlaidas. Šias aplinkosaugos kaštų prieskaitas būtina daryti ir/tada, kai įmonė vengia naudoti ekologinius įrengimus.
Ekonominio Aplinkosaugos mechanizmui didinti būtina pasitelkti ir ekologinį draudimą, plačiai taikomą Vakarų šalyse. Ekologinis draudimas – tai įstatymo ar sutarties pagrindu kilęs teisinis santykis, kurio turinį sudaro tam tikrų įvykių sukeltos žalos finansinis kompensavimas tretiesiems asmenims dėl avarinio ar netikėto aplinkos užteršimo.5.2 Europos Sąjungos verslo įmonių vaidmuo siekiant sumažinti aplinkos teršimą
Apskritai verslo įmonių vaidmuo siekiant sumažinti aplinkos teršimą Europos Sąjungos šalyse nepaliaujamai didėja. Daugelis verslininkų, siekdami kuo geriau sutarti su gamtosaugininkais, aktyviai diegia į gamybą naujas ekologiškai švarias technologijas.
Stiprus įvairių aplinkosaugos sąjūdžių, draugijų, bendrijų ir asociacijų ramstis – vadinamieji “ekologiški verslai”. Tai gausybė mažų ir vidutinių įmonių, gaminančių valymo įrengimus, utilizuojančių žalingas arba teršiančias pramonės atliekas, gaminančių savo prekes tik iš natūralių žaliavų ir t.t. Šios verslo šakos dar nesulaukė pakankamo valdžios dėmesio.
Svarbia aplinkosaugos aistruolių veiklos kryptimi dabar tapo glaudesnių j kontaktų su verslo pasauliu paieškos. Visuomeninė aplinkosaugos asociacija j “Germamvacht” nuolat rengia verslininkų ir didelių firmų atstovų seminarus, rūpinasi f verslo žmonių ekologiniu švietimu.
Daugeliu atvejų verslo įmonių, tarp jų valstybinių ir municipalinių, investicijos aplinkos apsaugai naudojamos kurti naujas darbo vietas, o tai padeda įveikti bedarbystę.Išvados
Vienas pagrindinių prioritetų subalansuoto ūkio plėtojimo uždavinių yra sukurti teisinę ir ekonominį sistemą, kuri leistų išvengti konflikto tarp ūkio kokybinio augimo ir antropogeninės gamtinės aplinkos apkrovos. Būtina orientuoti veiksmus taip, kad išlaidos dėl teršiamos aplinkos atkūrimo, tektų ne visiems šalies piliečiams, o tiems, kurie gauna iš to naudos arba yra gamtos išteklių ir produkcijos vartotojai. Ūkinės veiklos aplinkosaugos prioritetas yra prevencinės priemonės, kurios įgalina ekonomiškai pigiau ir geriau plėtoti subalansuotą ūkį. Parengtos daugelio ūkio šakų programos, kuriose numatytos ir aplinkosaugos priemonės. Toliau pateikiamos pagrindinės nuostatos, kurias reikia įgyvendinti norint užtikrinti subalansuotą šalies plėtrą išlaikant švarią ir sveiką gamtinę aplinką.
Energetikos srityje – skatinti energijos taupymą, atsikuriančių energijos šaltinių panaudojimą, mažinti elektros ir šiluminių jėgainių taršą racionalizuojant degimo procesus, pereinant prie mažiau tarsiu kuro rūšių taip pat skatinti kitas konkrečias taršos mažinimo priemones, kurios numatytos Nacionalinėje energetikos strategijoje, patvirtintoje LRV 1994 m., bei Energijos vartojimo efektyvumo didinimo nacionalinėje programoje, patvirtintoje LRV 1992 m.
Pramonėje – orientuotis į mažaatliekę, mažiau tarsią gamybą, gamtos ir energetinių išteklių taupymą bei ekologiškai švarios produkcijos gamybą. Skatinti daugkartinės taros ir daugkartinių medžiagų gamybą bei vartojimą, antrinių žaliavų perdirbimą bei atliekų saugų tvarkymą, aplinkosaugos technikos gamybą.
Žemės ūkyje – gerinti žemėnaudą, saugoti dirvožemio derlingumą. Derinti intensyvią žemdirbystę su ekstensyvia, skatinti ekologiškai švarių žemės ūkio produktų gamybą, diegti tausojančią žemdirbystę. Užtikrinti augalų apsaugos priemonių, trąšų bei kitų cheminių medžiagų saugų vartojimą.
Miškų ūkyje – užtikrinti racionalų medienos naudojimą. Orientuojantis į medienos gaminių eksportą, palaipsniui atsisakyti žaliavos eksporto. Skatinti malkinės medienos (kaip vietinio atsikuriamojo biokuro) platesnį naudojimą. Didinti bendrą šalies teritorijos miškingumą.
Transporto srityje – palaipsniui pereiti prie ES reikalavimus atitinkančių degalų naudojimo, sukurti šalyje nepriklausomą degalų kokybės kontrolės sistemą, diegti išmetamųjų dujų neutralizavimo sistemas, visiškai atsisakyti etiliuoto benzino, skatinti alternatyvaus kuro naudojimą, visuomeninio transporto plėtotę,.

Komunaliniame ūkyje – nedelsiant parengti naują komunalinio ūkio modelį pagrįstą principu “teršėjas (vartotojas) moka, konkurencija, veiklos ekonominiu skatinimu, komunalinių bei atitinkamų pramonės įmonių suinteresuotumu aukšta ekologine kultūra. Pirmiausia reikia:
•pagerinti gatvių bei bendrojo naudojimo želdynų priežiūrą ir apsaugą miestuose ir miesteliuose,
•užtikrinti buitinių atliekų apskaitą, surinkimą, rūšiavimą bei antrinį panaudojimą,
•tobulinti sąvartynų projektavimą, įrengimą ir eksploatavimą.

Literatūros sąrašas

1. Becker A. Aplinkosauga – išsiskyrimas su iliuzijomis. Nauja ekologinių permainų strategija. – Kaunas: Technologija, 2000 – 150 psl.
2. Pramonė ir aplinkosauga. Mokslinės – praktinės konferencijos pranešimų medžiaga. – Kaunas: Technologija, 1998 – 75 psl.
3. Švaresnė gamyba: sisteminis požiūris. Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. – Kaunas: Technologija, 1999 – 109 psl.
4. Verslo vadyba ir gamtosauga. Respublikinės teorinės – praktinės konferencijos medžiaga. – Vilnius: VU leidykla, 159 psl.
5. http://neris.mii.lt/aa/at98/ld212sk.htm
6. http://neris.mii.lt/aa/str/42.html

Leave a Comment