Nesurastos paguodos tragedija A. Vienuolio ,,Paskenduolėje”
Velnias, liaudiškai Liucipierium vadinamas, buvo paniuręs. Tiesą pasakius, jam buvo koktu žiūrėti į tas tris kaimo bobulytes, poteriaujančias ant suoliuko priešais jį. Didžiausią pasipiktinimą jam kėlė Juozaponienė, uoliai mojuojanti dideliu rožančiaus kryžiumi. Taip, sunkiausios bylos tenka velniams. Rodos, šv. Petrui neatrodo, kad ir jie turi širdį, kad ir jiems galvą skaudą. Kur dabar siųsti tas bobeles, tiek kartų paminėtas byloje Nr. 18469 su dideliu užrašu ,, Veronika” ? Į dangų, į skaistyklą, į pragarą?.. *** Velnias dar kartą pažiūrėjo dokumentus. Ech, tie žmonės… Silpni tokie… Vis vien prie kito, viens prie kito. Vis jiems reikia peties, į kurį galėtų atsiremti, vis kito žmogaus, kad užjaustų, kad paguostų, kad padėtų privirtą košę išsrėbti. O jei ne žmogaus, tai bent gyvulio ar medžio… Žmonės. Bet Veronika buvo ne šiaip žmogus. Ir gražuolė, ir daininikė, ir darbininkė, ir išdaigininkė. Ne, velnias prie jos nelipo, nors jam ir buvo miela, bet vieno daiktelio – dievobaimingumo – Veronikai neteko. Bet ir be to daiktelio ji patiko visiems, tačiau tik iki TO. TAI velnias ne visai suprato, bet TAI jam atrodė paslaptinga ir labai gražu. * Ne, tai tikrai ne nusikaltimas! Beja, ir pati Veronika taip manė. Ne nuodemės atleidimo, o užuojautos ir paguodos nelaimėje ji prašė. Gal pati gerai nesuprasdama kodėl, mergina slėpėsi gamtoje, bet toji guodėja kažkodėl atsuko nugarą. ,, Veronika, Veronika, kokia tau gėda, kokia laukia tavęs bėda!”- kalbėjo rugiai. Bepigu jiems kalbėti, ne juos Juozelis paliko, pažadėjęs ,, šipkartę” ir šimtą rublių kelionei. O gal jie tiesiog nujautė tai, kas neišvengiama, ir norėjo išsiskirti iš visos kaimo bendruomesnės, kurios žiaurumą teks, oi dar teks, patirti Veronikai.
Žingsnis link nevilties bedugnės bus merginos pokalbis su Juozaponiene. Pati gerbiamiausia, pati išmintingiausia kaimo moteris, su kuria tariasi net kunigas, neras savo širdyje užuojautos ,,nusidėjelei”. Ir kaip toji Veronika galėjo šitaip nusižengti ! Ne, tegu ji nelaukia ir kuo greičiau eina išpažinties ( nes, neduok Dieve, dar numirs su mirtina kalte! ). O išpažintis ,,Paskenduolėje“ neatlieka tikrosios savo funkcijos. Tai net velnias suprato. Ko gi, jei ne savo sielą palengvinti, eina tenai žmonės? Ko gi, jai ne nusiraminti ir per kunigą patirti Dievo malonę bei gailestingumą? Bet kaimo klebonas nejaučia gailesčio niekam. Net velnią šiurpas nupurto, kaip prisimena kunigą, kažkam spiriantį bažnyčioje. Jame nematyti nė trupučio dvasinės šviesos. Net nenuostabu, kai jis toje pat bažnyčioje tampo Veroniką už kasų ir garsiai vadina paleistuve. Atitraukdamas ranką, kurią mergina nori dėkodama pabučiuoti, klebonas stumteli Veroniką nuo gyvųjų pasaulio, kuriame ji jaučia neapsakomą gėdą, link ramios mirusiųjų buveinės. Ir bėga ji motinėlės kapo lankyti. Juoda kapinėse žemelė, bet dar juodesnę neviltį teks patirti Veronikai. Ne, ne tada, kai tyčiosis Anciokas, nors būtent tada jai pasirodys, kad jos bėda kabojo ant plono siūlelio, kurį Anciokas perpjovė, ,,ir bėda visu savo sunkumu nukrito ant jos ir po savim paslėgė”. Ne, ne tada, kai vaikinai dainuos dainuškas ir teps degutu duris. Tai bus tada, kai ,, tėveliukas” , kadaisę mušdavęs motulę, muš Veroniką taip, kad net lūš pagalys. Talžys per veidą, per pečius, per šonus. ,, Tegu sau nors ir patvory, o aš į savo trobelę nepriimsiu,”- pasakys. Tada mergina, kurią velnias pradžioje dar matė stovinčią ant kojų ir pakankamai tvirtą, kuri parklupo bažnyčioje, parplus ir pragulės visą dieną, nematydama šviesos ir neturėdama jokios vilties. O žmonės ( velnias tai žinojo ) – tokie padarai, kurie negali gventi be vilties. Ir Veronika, nors tvirtu žingsniu, nors su riksmu, nors suplėšydama rožančių, bet pasitrauks ramybėn. *** Liucipierius tebedūmojo. Ar galima dovanoti žmonėms, atėmusiems iš kito viltį? Nors ji ir paikųjų motina… Ar galima skirti dangų žmogui, nusižengusiam pagrindiniam dangaus valdovo įstatymui? Velnias kažkodėl nenorėjo teisti. Rytoj pat jis nuneš byla su visomis bobulėmis šv. Petrui. Lai sprendžia pats. O velnius tepalieka ramybėje.Eglė Tiškevičiūtė, 11m 1998