Dirvožemio taršos įtaka

Turinys
Įvadas 3
1. Dirvožemis ir jo savybės 3
2. Dirvožemio tarša 4
2.1. Dirvožemio biota 5
2.2. Dirvožemio erozija 6
2.3. Dirvožemio degradacija 7
2.4. Dirvožemio naikinimas 8
3. Dirvožemio poveikis žmogaus sveikatai 9
4. Ekologinė žemdirbystė 10
5. Šiaulių regiono dirvožemių geocheminė charakteristika 12
Išvados 14
Literatūra 15Įvadas
Motyvacija: pasirinkdamos šią temą, mes norėjome sužinoti ir išsiaiškinti apie dirvožemio taršą.

Tikslas: išnagrinėti dirvožemio taršos poveikį žmogui ir aplinkai.
Uždaviniai:
1. Išsiaiškinti dirvožemio taršos šaltinius.
2. Išanalizuoti dirvožemio užterštumą.
3. Išsiaiškinti dirvožemio neigiamą poveikį žmogaus sveikatai.
4. Išanalizuoti ekologinės žemdirbystės ypatumus.
5. Išnagrinėti Šiaulių regiono dirvožemių geocheminę charakteristiką.

Sparčiai plintant žmogaus ūkinei veiklai, buvo nepaprastai nuniokota gamta, labai padidėjo aplinkos užterštumo mastai, dėl to sutriko ekologinės sistemos pusiausvyra. Žmogus veikė gamtą jau nuo seniausių laikų, kaai pradėjo naudoti primityviausius darbo įrankius, tačiau tas poveikis buvo pastebimas tik labai ribotoje teritorijoje – ten kur žmogus gyveno. Vystantis žmonių gamybinei veiklai, intensyvėjant žemės ūkiui ir pramonei, stiprėjant mokslo ir technikos pažangai, gilėjo prieštaravimai tarp žmonių veiklos ir gamtos.

Gamtoje vyksta du svarbūs procesai: medžiagų migracija ir kaupimasis. Todėl pasklidusios atmosferoje iš pramonės įmonių išmestos dulkės, nuodingos dujinės medžiagos, aerozoliai nusėda ne vien arti sklaidos židinio, bet, oro srautų nešami, migruoja ir pasiekia labiausiai nutolusias Žemės vietas. Daug teršalų paatenka iš atmosferos į dirvožemį dulkių, nuosėdų ir rūgščių kritulių pavidalu.

Medžiagų migracija dirvoje skiriasi nuo kitų sferų tuo, kad dirvoje ji vyksta dėl difuzijos ir masių pernašos, kurioje dalyvauja nešėjas vanduo, kurio judėjimą apsprendžia kitos jėgos.1. Dirvožemis ir jo savybės
Dirvožemis- viršutinis, fizikinio ir

r cheminio dūlėjimo labiausiai išpurentas Žemės plutos sluoksnis, per daugelį tūkstančių metų susidaręs iš dirvodarinės uolienos, klimato, augalijos ir gyvūnijos, reljefo ir paties dirvožemio amžiaus sąveikoje. Tai svarbiausias gyvybės substratas, gebantis duoti augalų derlių. Dirvožemis yra palyginti plona, bet labai aktyvi sausumos paviršiaus danga, dažnai vadinama pedosfera, kurioje vyksta dirvodara. Pedosferoje be paliovos akumuliuojasi ir transformuojasi saulės energija, gaminasi ir mineralizuojasi organinės medžiagos.

Dirvožemį sudaro kietoji, skystoji, dujinė ir gyvoji dalis- fazės. Visos šios dalys yra vienodai svarbios potencialiam dirvožemio derlingumui.

Dirvožemyje įvairių junginių forma randami beveik visi cheminiai elementai. Daugiausia esti deguonies, silicio, aliuminio, geležies ir kt. palyginti su žemės pluta, dirvožemyje 20 kartų yra daugiau anglies ir 10 kartų daugiau azoto. Tačiau aliuminio, geležies, magnio, kalio ir natrio dirvožemyje dažniausiai yra maažiau negu dūlėjančioje žemės plutoje. Šie skirtumai- tai dirvodaros ir ypač gyvųjų organizmų veiklos rezultatas.

Dirvožemyje nuolatos vyksta cheminių elementų judėjimas ir akumuliacija. Tai priklauso naujų junginių susidarymo, cheminių elementų patekimo iš atmosferos, gruntinio vandens ir organinių liekanų mineralizacijos produktų.

Dirvožemio derlingumas – jo gebėjimas aprūpinti augalus maisto medžiagomis, drėgme, suteikti jų šaknims pakankamai oro ir šilumos bei sudaryti palankią fizinę – cheminę aplinką jiems plisti, augti ir vystytis.

Svarbus dirvožemio derlingumo rodiklis yra jo organinė medžiaga. Ji sudaryta iš nesuirusių augalų liekanų, humuso ir di
irvožemio gyvų organizmų masės. Humusas gerina dirvožemio struktūrą, oro drėgmės režimą, biologinį aktyvumą, drėgmės imlumą, sorbcinę galią ir kitas fizines, chemines bei biologines savybes. Humuse yra beveik visų augalams reikalingų maisto medžiagų (ypač azoto) – ekologiniuose ūkiuose tai pagrindinis augalų maisto medžiagų šaltinis.2. Dirvožemio tarša
Dirvožemio užterštumas apibūdinamas jame susikaupusių medžiagų, kenksmingų gyviesiems organizmams ir trikdančių dirvožemyje vykstančius procesus, koncentracija.

Daugiausia dirvožemį teršia pramonės ir energetikos įmonės bei žemės ūkyje naudojamos trąšos. Teršalai į dirvožemį patenka su krituliais, pramonės įmonių dulkėmis, autotransporto išmetamosiomis dujomis, nutekamaisiais vandenimis, tręšiant ir pan. Svarbiausi iš jų- organinės ir mineralinės (sieros, druskos ir azoto) rūgštys, sunkieji metalai, organiniai pesticidai, radioaktyvūs izotopai, naftos produktai ir detergentai.

Didelę žalą dirvožemiui daro rūgštieji lietūs, kuriuose yra sieros, druskos ir azoto rūgščių. Šias medžiagas į atmosferą išmeta transportas, pramonės įmonės ir ugnikalniai. Lietuvoje per metus vidutiniškai su krituliais iškrinta 40-45 kg/km2 sulfatų ir 15-20 kg/km2 nitratų. Didesnę dalį šių junginių oro masės atneša iš išsivysčiusių Vakarų Europos šalių. Šie teršalai didina dirvožemio rūgštingumą, dėl to lėčiau mineralizuojamos medžiagos kai pH <3, dirvožemis tampa nederlingas), jame kaupiasi aliuminio, magnio ir kt. sunkieji metalų junginiai, didėja jų cheminis aktyvumas, judrumas, toksiškumas ir pan.

Virš 40 cheminių elementų, kurių santykinė atominė masė didesnė kaip 40, skiriami prie sunkiųjų metalų grupės. Iš jų pavojingiausi gy
yviesiems organizmams yra: Hg, Pb, Cd, Ar, V, Zn, Cu, Co, Ni. Didesnė šių cheminių elementų dalis į dirvožemį patenka iš atmosferos, kurioje jie atsiranda vykstant natūraliems biosferos reiškiniams (išsiveržus ugnikalniams) ir dėl antropogeninės veiklos (tręšiant laukus, nusėdant pramonės teršalams ir pan.)2.1. Dirvožemio biota
Dirvožemio biota – gyvąją dalį – sudaro nuolat kintančių įvairiausių organizmų populiacijos – tai augalai, mikroorganizmai, gyvūnai.

Dirvožemio biota skirstoma į 4 grupes:
• augalai – organinių medžiagų producentai ( nuo vienaląsčių dumblių iki aukštesniųjų augalų);
• gyvūnai – organinių medžiagų vartotojai (nuo vienaląsčių pirmuonių iki žinduolių);
• grybai – pagrindiniai organinių medžiagų skaidytojai;
• prokariotai – vienaląsčiai bei siūliniai mikroorganizmai. Jiems priskiriami virusai, įvairios bakterijos, fagai.
Dirvožemio organizmai labai jautriai reaguoja į cheminį teršimą. Teršalai, patekę į dirvožemį, veikia ne tik dirvožemio biotą, bet ir jos tarpusavio ryšius. Ilgai ir gausiai tręšiant dirvą mineralinėmis trąšomis, kenkėjus ir piktžoles naikinant per dideliais pesticidų kiekiais ir kitais nuodingais chemikalais, daugėja žalingų gyviems organizmams nitratų, sulfatų, chloridų, sumažėja sliekų, mikroorganizmų, ardančių organines medžiagas, dėl to pablogėja dirvos biologinis aktyvumas, mažėja derliai.
Ilgą laiką kovai su kenkėjais naudojant tas pačias priemones, kenkėjai prie jų prisitaiko ir toliau dauginasi. Dėl to dažnai didinamos dozės arba keičiama pesticidų ir herbicidų cheminė sudėtis.
Kitas būdas – ekologinių (agrotechninių, biologinių, genetinių, mechaninių) kovos su kenkėjais ir piktžolėmis metodų naudojimas.
Be blogos žemdirbystės, daugiausia dirvožemį teršia įvairios pramonės, energetikos įmonės. Teršalai į dirvą pa
atenka su krituliais, pramonės įmonių dulkėmis, transporto išmetamosiomis dujomis, nuotekomis, trąšomis ir pan. pavojingiausios iš jų – organinės ir mineralinės sieros, druskos, azoto rūgštys, sunkieji metalai, organiniai pesticidai, radioaktyvieji izotopai, naftos produktai, detergentai.2.2. Dirvožemio erozija
Dirvožemis pamažu keičiasi dėl mechaninio bei cheminio poveikio. Tai vadinama dirvožemio erozija. Erozijos proceso sustabdyti praktiškai neįmanoma. Nykstantį viršutinį žemės paviršiaus sluoksnį kompensuoja irstančios mineralinės ir organinės medžiagos, kurios susimaišiusios su dirvodarinėmis medžiagomis irstantį sluoksnį atkuria.

Remiantis dirvos eroziją sukeliančiais veiksniais skiriamos tokios erozijos rūšys:
 mechaninė;
 vandens;
 vėjo;
 cheminė.
Mechaninė erozija. Ji vyksta, kai purenama dirva ir atliekami statybų darbai.
Kai vanduo dalį cheminių medžiagų išplauna iš dirvožemio ir perneša į atvirus vandens telkinius, gruntinius, požeminius vandenis, šis procesas vadinamas chemine erozija.
Mūsų šalyje intensyviausia yra vandens erozija. Vandens erozijos dydis priklauso nuo natūralių gamtinių veiksnių: žemės paviršiaus nuolydžio, tėkmės linijos ilgio, augalijos dangos, dirvožemio hidrofizinių savybių, klimato sąlygų ir kt.
Priemonės nuo vandens erozijos. Eroziją sukeliančios priežastys yra paviršiaus nuolydis, dirvos struktūra, agrotechnika, sėjomaina. Kuo didesnis paviršiaus nuolydis, statesnis ir ilgesnis šlaitas, tuo jį intensyviau veikia erozija.Vandens šoninei erozijai sumažinti statomi šlaitų gelžbetoniniai įtvirtinimai. Upių šlaitų tvirtinimai parenkami pagal vandens debitą, tekėjimo greitį, šlaito dirvožemio rūšį ir pan.
Vėjo erozija. Lietuvoje vėjo erozija labiausiai pasireiškia Baltijos jūros pakrančių dirvožemiuose. Pastaraisiais metais vėjo erozija vis labiau ima reikštis ir kituose žemės ūkio rajonuose, kur yra lengvi dirvožemiai. Ypač pavojinga vėjo ir vandens erozija sausame stepių ir savanų klimato ruože.
Priemonės nuo vėjo erozijos. Efektyviausiai vėją sulaiko apsauginės medžių ir krūmų juostos. Jos pakelia judančias oro sroves prieš ir už juostos, kartu sumažindamos vėjo greitį. Juostos, kad sulaikytų visų krypčių vėjus, sodinamos statmenai viena kitai. Lietuvos dirvožemiai mažai palankūs vėjo erozijai, tačiau didesnis jos pavojus lygumose, didelių plotų melioruotuose laukuose, kur mažai miškų ir giraičių. Tokiose vietose tikslinga rengti žaliąsias užtvaras, kurios sulaikytų įsisiautėjusius vėjus.
Didelė problema – pajūrio kopų apsauga nuo smėlio pustymo. Sodinamos atsparios žolės, krūmai, kalnų pušaitės, tveriamos užtvaros.
Vykdant statybų darbus, tiesiant inžinerines komunikacijas, naudojant žvyro karjerus, prieš tai dirvožemis turi būti nuimamas ir atskirai sandėliuojamas, kad atlikus darbus būtų galima tuo pačiu dirvožemiu rekultivuoti pažeistas vietas.
Dirvai apsaugoti nuo užteršimo naftos produktais turi būti įrengtos vietos kenksmingiems naftos produktams surinkti.
Kad dirva nebūtų teršiama kietomis ir skystomis atliekomis, turi būti įrengti jų surinkimo ir utilizavimo punktai (sąvartynai).2.3. Dirvožemio degradacija
Procesas, kurio metu dėl antropogeninio fizinio bei cheminio poveikio dirvožemis praranda savo, kaip gamtinio kūno savybes, vadinamas dirvožemio degradacija.
Dirvožemio degradacija

Kategorija Degradaciją sukeliantys veiksniai
Pirmoji Urbanizacija, erozija, transportas, komunikacijos, organinės atliekos, druskėjimas, užpelkėjimas.
Antroji Miestų šiukšlės ir nutekamieji vandenys, pramoninės neorganinės atliekos, radioaktyvumas, atviri karjerai, sunkieji metalai.
Trečioji Trąšų perteklius, biocidai, detergentai

Fizinę dirvožemio degradaciją sąlygoja mechaninis poveikis, nuo kurio daugiau ar mažiau kenčia antropogeninių vietovių dirvožemis (pvz., pramonės įmonių ar gyvenviečių teritorijų, žemės ūkio naudmenų): čia jį suslegia sunkios žemės ūkio mašinos, jis trypiamas, mindžiojamas, be to, pažeisto dirvožemio degradaciją spartina vėjas ir erozija. Tyrimų duomenys rodo, kad vieną kartą įdirbant žemę traktoriumi, šis suslegia 15-20% dirvožemio ploto, o jei įdirbame devynis kartus, tai pusė lauko suslegiama 2-3 kartus. Suslėgus storą dirvožemio ir podirvio sluoksnį, jie praranda aktyvumą, blogiau sugeria vandenį.

Cheminę dirvožemio degradaciją dažniausiai sukelia įvairios organinės ir mineralinės atliekos, trąšų ir cheminių medžiagų perteklius.

Šios medžiagos didina rūgštingumą (arba šarmingumą), neretai trikdo jame vykstančius gyvybinius procesus, naikina dirvožemio augaliją. Dirvožemio cheminę degradaciją sukelia:
 Pramonės įmonių išmesti dujiniai teršalai (ypač sieros junginiai, halogenidai ir azoto oksidai);
 Organinio kuro deginimo produktai (pelenai ir kt.);
 Druskos (pernešamos vėjo bei vandens; daug jos išbarstoma valant gatves ir kelius nuo ledo ir sniego);
 Agrochemikalai (trąšos, preparatai, naudojami augalų ir miškų kenkėjams naikinti);
 Organinės dujos (sąvartynų biodujos);
 Organiniai skysčiai (perdirbti naftos produktai);
 Radionuklidai, iškritę iš atmosferos su radioaktyviaisiais krituliais.2.4. Dirvožemio naikinimas
Dirvožemio dangą be žemdirbystės dar niokoja pramonė ir urbanistinė žmogaus veikla. Labiausiai dirvožemis naikinamas kasant naudingąsias iškasenas atviruoju būdu. Daugelyje šalių didelius plotus užima įvairūs karjerai, nuogriuvos ir terikonai. Lietuvoje pažeistų žemių( dažniausiai išnaudotų žvyro, smėlio, molio ir durpių karjerų) plotas viršija 30 tūkst. ha. Eksploatuojant naudingąsias iškasenas, iš žemės gelmių išmetama daug natūraliems gamtiniams procesams trukdančių gruntų ir net toksiškų uolienų. Nuo supiltų terikonų nuolat nuplaunamos ir nupustomos kietosios sąnašos, kuriose esantys įvairūs cheminiai junginiai blogina greta esančių dirvožemių kokybę.

Vis daugiau žemės ūkio naudmenų prarandama statant naujas ir plečiant esamas pramonės įmones, gyvenvietes, miestus, tiesiant kelius. Nemažai dirvožemio prarandama įrengiant vandens saugyklas, buitinių ir pramoninių atliekų sąvartynus, tiesiant elektros perdirbimo ir ryšių linijas, statant pramonės įmones, namus ir pan.

Tausoti dirvožemį urbanizuotose teritorijose galima mažinant statyboms skirtus plotus arba joms parenkant plotus su blogesnės kokybės žemėmis. Ką nors statant, būtina derlingą dirvožemį sustumti į kauburius ir vėliau, darbus užbaigus, paskleisti arba panaudoti mažiau derlingoms ar eroduotoms dirvoms pagerinti.

Nemažai dirvožemio prarandama dėl pelkėjimo, kai, esant drėgmės pertekliui ir trūkstant deguonies, susidaro anaerobinės sąlygos ir dirvožemyje kaupiasi nesusiskaidžiusios organinės liekanos, kurios ilgainiui virsta durpėmis, o pats dirvožemis- supelkėjusiomis žemėmis arba pelke. Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje, kur kritulių kiekis viršija išgaravusio bei nutekėjusio vandens kiekį. Taigi sąlygos dirvožemiams pelkėti yra palankios ir ypač Vakarų Lietuvoje, nes čia gausu kritulių, didesnis dirvožemio rūgštingumas. Sausuma paprastai pelkėja įrengus vandens saugyklas bei tvenkinius, nes jų apylinkėse pakyla gruntinio vandens lygis, tai pat tose vietose, kur negiliai yra gruntinis vanduo, ilgam užsistovi paviršinis arba potvynių vanduo. Lietuvoje dirvožemiai dažnokai pradeda pelkėti plynai iškirtus miško plotus drėgnose vietovėse.3. Dirvožemio poveikis žmogaus sveikatai
Literatūroje nurodoma, kad 70 proc. žmogaus sveikatos lemia maistas. Apie 2 mln. Lietuvos žmonių gyvena ties skurdo riba. Mažai pinigų – tai ir prastas maistas, neekologiški, įvežtiniai produktai ant stalo. Chemikalai sukelia stresą organams ir sistemoms, pasunkina jų funkcionavimą. Mūsų organizmas nesintetina fermentų chemikalams pasisavinti ar suskaidyti. Ląstelė “nežino”, ką veikti su jai nepažįstamomis cheminėmis medžiagomis. Taip maitinantis ilgainiui atsiranda nuolatinis nuovargis, žmonės tampa nervingi ir agresyvūs, kamuojami apatijos ir depresijos.

Dirvožemis turi didelės reikšmės žmonių gyvenimui ir sveikatai.

Nuo fizikinių-cheminių dirvožemio ir žemiau esančio grunto savybių priklauso požeminių vandenų kokybė. Užpelkėjusios dirvos dažniausiai yra netinkamos žemdirbystei ir gyvenamųjų namu statybai. Teritorijos ir regionai, kurių dirvose yra vienokių ar kitokiu cheminių elementų stygius ar perteklius, vadinami anomalinėmis geocheminėmis provincijomis. Jose galimos gyventojų endeminės ligos.

Tręšiant dirvožemį, išauginamas didesnis žemės ūkio kultūrų derlius, tačiau nuolatos į dirvožemį patenkančios organinės medžiagos (ypač su nutekamaisiais vandenimis) sudaro palankias sąlygas ligų sukėlėjams veistis, suintensyvėja puvimas, išsiskiria nemalonaus kvapo ir kenksmingos dujos. Patogeniški mikroorganizmai ir virusai gali prasiskverbti į gilesnius grunto sluoksnius ir patekti į vandenį. Todėl, žmonės, gerdami tokį vandenį, gali užsikrėsti ir susirgti.

Už gyvenvietės ribų esančiame dirvožemyje paprastai vyrauja saprofitinė mikroflora. Tuo tarpu patogeniški mikrobai į dirvą patenka kartu su išmatomis, šlapimu, šiukšlėmis, gyvuliu mėšlu, nutekamaisiais vandenimis, gyvūnu lavonais ir kt., Ligų sukėlėjai nepalankiomis sąlygomis, anksčiau ar vėliau, žūva arba netenka virulentiškumo.

Daugiausia saprofitų yra iki 10 cm gylyje. Gilesniuose dirvožemio sluoksniuose bakterijų gerokai sumažėja. Bakterijų išgyvenimo laikas dirvožemyje yra labai skirtingas: vidurių šiltinės ir paratifo sukėlėjai išgyvena iki 400 parų, dizenterijos – iki 100, choleros – iki 15, bruceliozės – iki 60, poliomielito, Koksaki ir ECHO virusai -iki 150 parų.

Tuo tarpu sporinės bakterijos (juodligės, botulizmo, dujinės gangrenos sukėlėjai) dirvoje išgyvena ištisais metais ir net dešimtmečiais. Su žmogaus išmatomis į dirvožemį gali patekti kirmėlių kiaušinėlių. Perduodant askaridozės ir trichocefaliozės užkratą, dirvožemiui tenka ypatingas vaidmuo.

Subrendę kiaušinėliai į žmogaus organizmą patenka valgant neplautas arba nepakankamai gerai nuplautas daržoves, geriant apkrėstą žemėmis vandenį. Kiemų dirvožemyje, vaikų žaidimo aikštelėse, mokyklų teritorijoje, paplūdimiuose, smėlio dėžėse dažnai aptinkama kirmėlių kiaušinėlių, todėl užsikrėtimo jais galimybė yra labai didelė.

Mikroelementų stygius ar perteklius dirvožemyje sąlygoja vandens ir augalų cheminę sudėtį. Dėl to žmonėms ir gyvūnams gali atsirasti tam tikrų ligų, pasireiškiančių medžiagų apykaitos sutrikimais Didelės molibdeno koncentracijos dirvoje gali skatinti molibdenozės (endeminės podagros) atsiradimą, švinas pažeidžia nervu sistemą, stroncis sukelia kremzlinio ir kaulinio audinio distrofiją, selenas sutrikdo kepenų ir virškinimo trakto veiklą. Šiuo metu sukaupta pakankamai duomenų, bylojančiu apie užteršto dirvožemio neigiamą įtaką augalams, gyvūnams ir žmogui. Šis poveikis perduodamas per mitybines grandines: per augalus, auginamus užterštame dirvožemyje, vandenį, gyvūnų mėsą arba pieną, kurie buvo šeriami užterštais augalais arba girdomi užterštu vandeniu.

Nustatyta, kad, be nuodingo poveikio, sunkieji metalai sutrikdo ir lytinę funkciją. Jie pagreitina aterosklerozę, piktybinių navikų atsiradimą, pažeidžia ,genetinį aparatą. Lytines ląsteles veikia kadmis, cinkas, chromas, nikelis, švinas, gyvsidabris, boras, manganas, berilis ir baris.

Sunkiųjų metalų neigiamas poveikis dažnai nepastebimas, nes pokyčiai organizme išryškėja po kelerių ar net kelių dešimčių metų, kartais jie. pasireiškia tik kitoms kartoms. Daugelis metalų kaupiasi organizme ir vėliau pasireiškia mutageninių veikimu.4. Ekologinė žemdirbystė
Ekologinis žemės ūkis – tai harmoninga ūkininkavimo sistema, kurioje nenaudojant sintetinių cheminių medžiagų siekiama uždaro, tęstinio energijos ir maisto medžiagų apytakos ciklo, neteršiama gamta ir vartotojai aprūpinami sveikais maisto produktais.

Ekologinė žemdirbystė – tai tokia ūkininkavimo sistema, kai nenaudojamos sintetinės trąšos ir pesticidai, o taikomos technologijos pagrįstos augalų įvairove, sėjomainomis, natūralios kilmės mineralinių ir organinių trąšų naudojimu, natūraliais piktžolių, ligų ir kenkėjų kontrolės metodais.

Ekologiniame ūkyje žemės ūkio gamyba kiek galima priartinama prie natūralių gamtoje vykstančių procesų ir ryšių tarp atskirų gyvosios gamtos bendrijų. Natūralioje gamtoje kiekvienas jos dalyvis turi savo ‘profesiją’ ir atlieka savo vaidmenį. Žalieji augalai laikomi gamintojais, nes saulės energijos pagalba iš anglies dvideginio, vandens ir druskų kuria organines medžiagas ir jose kaupia energiją. Kurią kaip gyvybės pagrindą (maistą) tiekia kitiems gyvosios gamtos dalyviams – naudotojams (gyvūnams, žmonėms ir kt.). Uždaram apytakos ciklui gamtoje labai svarbūs yra ir skaidytojai (mikroorganizmai, sliekai, bakterijos), kurie suskaido į dirvožemį patekusias mirusių augalų ir gyvūnų liekanas iki pačių primityviausių – jas augalai vėl naudoja kaip maisto šaltinį. Maisto medžiagos juda uždaru ciklu.
Pagrindiniai ekologinio žemės ūkio principai:
 saugoti mus supančią aplinką (nenaudoti sintetinių pesticidų, trąšų, vaistų ir kitų cheminių medžiagų, tinkamai tvarkyti ir naudoti organines atliekas, prieš piktžoles, ligas ir kenkėjus naudoti agrotechnines priemones ir natūralius gamtoje gyvenančius jų priešus);
 kurti ir palaikyti uždarus maisto medžiagų ( anglies, azoto ir kt.), apytakos ciklus apykaitinių procesų grandinėje – dirva – augalai – gyvūnai vystant mišrius augalininkystės – gyvulininkystės ūkius;
 išsaugoti ir didinti dirvožemio derlingumą (pasirinkti galimai didesnę augalų įvairovę, augalus auginti sėjomainoje, naudoti organines trąšas);
 taupiai naudoti materialinius ir energetinius išteklius (auginti ankštinius augalus, kaip azoto šaltinį, minimizuoti žemės dirbimą ir kt.).

Ekologiški produktai – tai didelės vertės, neužteršti sintetinėmis cheminėmis medžiagomis produktai, pasižymintys geresnėmis skonio, aromatinėmis bei technologinėmis savybėmis nei įprastiniai.

Šiuo metu dirvonuojančiose Lietuvos žemėse (apie 1 mln. hektarų) būtų galima plėtoti ekologinę žemdirbystę. Šiandien parduotuvėse daugiausia yra užsieninių produktų, kuriems pagaminti bei išsaugoti naudojama labai daug chemikalų. Ekologiškų produktų skyrelius rasime didžiuosiuose prekybos centruose, dar vienoj kitoj parduotuvėj, bet asortimentas labai mažas.

Svarbų vaidmenį turi suvaidinti gerai organizuotas žemdirbių, visų žemės ūkio specialistų, o taip pat ir maisto vartotojų ekologinis švietimas. Sakoma, kad perėjimas į ekologinį ūkininkavimą ūkyje vyksta trumpiau ir lengviau, nei žmonių įmonėje. ES šalių atstovai teigia, kad žemės ūkio politika turi būti visos ekonomikos vystymosi katalizatoriumi. ES siekia skatinti ekologiškai augų ūkininkavimą, todėl žemės ūkio subsidijavimas remiasi aplinkosaugos standartais. Tai ypatingai svarbu ruošiantis narystei ES, siekiant racionaliai panaudotai šiam pasiruošimui skirtas ES lėšas. Svarbus faktorius šioje srityje yra maisto vartotojų informuotumas. Visame pasaulyje, o taip pat ir Lietuvoje auga ekologiniuose ūkiuose išaugintų bei griežtai laikantis tarptautinių standartų perdirbtų produktų paklausa. Šie produktai vadinami ekoproduktais. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad ekoproduktai yra vitamingesni, gyvybingesni, aromatingesni, geriau organizmo įsisavinami. Jie yra saugus maistas, gamybos proceso metu neužterštas kenksmingomis cheminėmis medžiagomis, perdirbtas naudojant tik leistiną nedidelį kiekį kitų natūralių ar kitokių maisto priedų, neapšvitintas jonizuojančios radiacijos spinduliais.

Šiuo metu iškyla ir naujos problemos:pavojus patekti į maisto produktų. rinką genų inžinerijos metodais modifikuotiems augalinės ar gyvulinės kilmės produktams. Ekologinėje žemdirbystėje tiek genetiškas modifikavimas, tiek tokių produktų panaudojimas gamybos ar perdirbimo procese yra draudžiamas, todėl išnyksta pavojus patekimo į rinką.

Tai pasiekiama žemės ūkio augalus ir gyvūnus auginant sertifikuotuose ekologiniuose ūkiuose, kur kontroliuojamos produktų gamybos technologijos, paremtos ekologinio žemės ūkio principais ir taisyklėmis. Gamybai ir perdirbimui nenaudojami sintetiniai priedai.

Sveikas dirvožemis, neapdorota sėkla, jokios chemijos ir labai daug rankų darbo. Tai svarbiausi organinės-ekologinės žemdirbystės principai, jie daro viską, kas žmogui įmanoma, kad vaisiai, daržovės ir javai augtų kiek galima natūraliau.

Laukai ir vaisių sodai driekiasi toli nuo pramonės rajonų ir judrių kelių. Specialistai įvertina vyraujančių vėjų kryptis, kad išvengti oru sklindančių teršalų. Atlikus daug dirvos tyrimų nustatoma, ar sklypas tinkamas ekologinei žemdirbystei. Sėjai atrenkamos tik chemiškai neapdorotos sėklos. Jokių cheminių-sintetinių purškalų ar aplinkai pavojingų trąšų. Tai apsaugo ne tik derlių, kurio vaisiai, daržovės ar grūdai naudojami produkcijai gaminti, bet išlaiko dirvos pusiausvyrą bei neužteršia gruntinio vandens. Pavyzdžiui, vaismedžių soduose paukščiams sudaromos puikios sąlygos: čia jie suranda gausybę lizdaviečių ir maisto, t.y. kenkėjų, kurie čia visi iki vieno paliekami giesmininkams.5. Šiaulių regiono dirvožemių geocheminė charakteristika
Šiaulių apylinkėse vyrauja dirvožemiai: priemolio užmirkę šlynžemiai – Meškuičių, Bridų, Kužių apylinkėse, priesmėlio ir geriau drenuojami glėjiški jauražemiai – Bubių, Dirvonėnų, Varputėnų apylinkėse, smėliuose susiformavę paprastieji jauražemiai – Kurtuvėnų apylinkėse; aukštapelkėse ir žemapelkėse susiformavę durpžemiai – Rėkyvos, Tyrulio, Radviliškio, Laikšių apylinkėse.

Geochemiškai Šiaulių apskrities dirvožemius reiktų priskirti prie “turtingesnių” mikroelementais – tik Marijampolės ir Kauno apskričių dirvožemių foniniai geocheminiai parametrai yra aukštesni. Lietuvos kontekste Šiaulių apskrities dirvožemiai išsiskiria didesniais ličio, nikelio, urano, stroncio kiekiais.

Technogeninė tarša regiono dirvožemiuose ryški, ypač Šiaulių, Radviliškio, Kuršėnų miestų įmonių teritorijose, bei mechanizacijos kiemuose, taršos pobūdis priklauso nuo įmonių gamybos profilio.

Prieš dešimt metų Šiaulių miesto teritorijoje atlikti geocheminiai tyrimai parodė, kad “Vairo”, “Tauro”, “Nuklono”, “Stumbro” įmonių teritorija ir šalia esantys gyvenamieji kvartalai stipriai (geocheminis fonas viršytas nuo 50 iki 4 kartų) teršiami. Miesto teritorijoje suminis geocheminis taršos rodiklis neviršija 32, tai yra pasiekia vidutinio pavojingumo lygį. Tirtų įmonių teritorijose tarša pasiekia ypač pavojingą lygį – suminis rodiklis viršija 128. Radviliškio mieste taršos lygis gerokai žemesnis, išskyrus geležinkelių depo bei mašinų gamyklos teritoriją, kur dirvožemis užterštas pavojingai. Gyvenamųjų rajonų dirvožemiai teršiami Cu-Zn-Pb-Ag-Sn, o individualių namų pasodybiniuose sklypuose vystomos žemės ūkio veiklos dėka ryškėja P ir Mo teršimo tendencijos.

Geocheminį pavojų kelia legalūs ir savavališki sąvartynai. Regione nustatytas teršimas būdingais sąvartynų teršalais – Co-Ni-Cu, Mo bei Šiaulių pramonės specifiką atspindinčiu chromu. Atskirai paminėtina, kad Kairių sąvartyno apylinkės teršiamos Cr, Cu, Sn, Pb, P, Ni, Žiūronkalnio – Zn, Ag, Pb, P, Sn, V, o Bačiūnų gyvenvietės savavališko buitinių atliekų sąvartyno – Cu, Sn, Pb, Zn, Mo, P. Rimočių kaimo išeksploatuotame žvyro karjere esančiame savavališkame sąvartyne Zn kiekiai 397 karto viršija foną.

Aeracijos zonos tyrimais rodo, kad tirpūs technogenezės produktai smėlingose nuogulose lengvai migruoja gilyn ir pasiekia gruntinio vandens horizontą, o sunkios mechaninės sudėties nuogulose vyrauja horizontali taršos sklaida su paviršine nuoplova.Išvados
Tam tikros veiklos rūšys neišvengiamai užteršia ūkinės veiklos vietą. Pavyzdžiui, išduodant leidimą sąvartynui, leidimų sąlygose reikia numatyti priemones galimai oro, vandens, dirvožemio taršai išvengti po sąvartyno uždarymo.

Norint išsaugoti visas dirvožemio gerąsias savybes, reikia imtis įvairių priemonių, kad jos nebūtų pažeistos ar sunaikintos.

Erozijai sumažinti ar sustabdyti daromos kliūtys vandeniui tekėti šlaitais. Tam naudojamas specialus žemės dirbimas, šlaitų terasos, juostinė žemdirbystė, auginami tam tikri augalai. Sėkmingai su erozija padeda kovoti ir juostinė žemdirbystė, kai erozijai palankios ir jai atsparios ariamos žemės kultūrų juostos išdėstomos viena šalia kitos statmenai šlaitui.

Dirvai apsaugoti nuo erozijos ir degradacijos naudojamos kompleksinės priemonės: tai ilgai neužtrunkantis erozijai lengvai pasiduodančių žemių pūdymas, želdinių juostų sodinimas, agrotechninės priemonės ir kt.

Tausoti dirvožemį urbanizuotose teritorijose galima mažinant statyboms skirtus plotus arba joms parenkant plotus su blogesnės kokybės žemėmis. Ką nors statant, būtina derlingą dirvožemį sustumti į kauburius ir vėliau, darbus užbaigus, paskleisti arba panaudoti mažiau derlingoms ar eroduotoms dirvoms pagerinti.

Norint neutralizuoti rūgščių lietų poveikį reikia kalkinti dirvožemius ir ežerus.

Apsaugoti dirvožemį nuo kenksmingų cheminių elementų praktiškai neįmanoma, nes spartėjanti pramonė baigia užteršti visą derlingą dirvožemį.

Pagrindinės dirvožemio apsaugos priemonės yra šios: techninės atliekų surinkimo, kaupimo, šalinimo, nukenksminimo priemonės; technologinės priemonės (tai technologijų, kurias taikant atliekų nesusidaro, arba jų susidaro labai mažai, bei pažangių atliekų nukenksminimo technologijų įdiegimas); higieninių apsaugos zonų tarp taršos šaltinių ir gyvenamųjų namų įdiegimas; įstatyminės, organizacinės ir administracinės priemonės.

Ekologinės žemdirbystės tolesnį vystymąsi turi įtakoti ekoproduktų paklausos augimas. Ypatingas dėmesys turi būti skirtas maisto vartotojų švietimui apie saugų maistą ir ekoproduktų privalumus. Tam, kad prasidėtų spartus ekologinių ūkių skaičiaus bei ekoproduktų gamybos apimčių augimas, turi būti parengta Vyriausybės strategija ekologinio žemės ūkio vystymui arba sukurta valstybinė programa.

Šiaulių apskrities dirvožemiai išsiskiria didesniais ličio, nikelio, urano, stroncio kiekiais. Technogeninė tarša regiono dirvožemiuose ryški, ypač Šiaulių, Radviliškio, Kuršėnų miestų įmonių teritorijose, bei mechanizacijos kiemuose, taršos pobūdis priklauso nuo įmonių gamybos profilio.

Žmonės privalo saugoti gamtą ir gelbėti ją nuo įvairiausių pavojų, tame tarpe ir dirvožemį nuo užteršimo.Literatūra
1. Baltrėnas P., Mierauskas P., Oškinis V., Šimaitis R. Aplinkos apsauga. Vilnius, Vilniaus enciklopedija, 1996

2. Daukšas J. Aplinkos apsaugos technologijos. Šiauliai VSĮ Šiaulių universiteto leidykla 2004

3. Tausojanti plėtra informacinėje visuomenėje. Vilnius, 2001

4. Volodka H., Balčiauskas L. Lietuvos gamtinė aplinka. Šiauliai, Šiaulių universitetas 2001

5. http://www.info.kmu.lt
6. http://www.am.lt
7. http://www.organic.lt

Leave a Comment