Dabartine ekologine situacija Lietuvoje

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

Dabartinė ekologinė situacija Lietuvoje ir
pasaulyje. Aktualiausios problemos. Kur daugiausia pasaulyje
ekologiniu problemų.

Darbą
atliko: Edgaras Mačiulskis

Giedrius
Pranskevičius

Dabartinės ekosistemos – tai ilgaamžės žmogaus
sąveikos rezultatas. Šuolaikiniame žmogaus ir gamtos
vystimosi etape iškilo reali ekosistemų ir ekosferos
ekologinės pusiausvyros pažeidimo grėsmė. Žmogus
tiesiogiai ar netiesiogiai savo veikla pertvarkė didžiąją
dalį ekosistemų. Prognozuojama, kad netolimoje bus
pertvarkytos visos natūralios ekosistemos. Įvairiose
ekosistemose ir gamtinėse juostose ekologinės problemos yra
gana skirtingos.

1. Augalų ir gyvūnų nykimas

Dėl
žmonių ūkinės bei laisvalaikio veiklos nuolat
vyksta negrįžtamas aplinkos kitimas – prarandamos augalų
ir gyvūnų buveinės, o kartu ir pačios rūšys.
Autoritetingų mokslininkų nuomone pasaulyje kiekvienais
metais dėl žmmogaus veiklos išnyksta apie 50 000
gyvūnų bei augalų rūšių. Tai didelį
nerimą keliantys skaičiai, todėl vis daugiau dėmesio
skiriama biologinės įvairovės apsaugai. Pelkės
yra itin nukentėjusios dėl ūkinės veiklos.
Pavyzdžiui Floridos Nacionalinio Evergleidso parko turtas –
atogrąžų pelkės ir mangrovės, kuriose saugų
prieglobstį rado laukiniai paukščiai ir apgaulingai
taikūs aligatoriai. XX a. šiam laukiniam gyvenimui iškilo
grėsmė – atsirado begalė kanalų, fermerių
ūkiuose naudojami pesticidai nuodijo vandenį. Vėliau
biologai pastebėjo aligatorių ir kai kurių kitų
rūšių vystymosi nukrypimų. Negana to, per
pusiasalį iš rytų į vakarus buvo nutiesta
automagistralė per pylimą, užkirtusį kelią
naturaliam ežero nuotakiui. Pelkės ėmmė džiūti,
ir Floridos faunai ir florai iškilo išnykimo pavojus.
Dabar jos gyvybė daug kur palaikoma dirbtinai, ir net pačios
pelkės dabar maitinamos per kanalų sistemą. Lietuvoje
XX amžiuje buvo vykdomi intensyvūs sausinimo darbai dėl
kurių pelkių plotai drastiškai sumažėjo.
Kartu pasitraukė ir jose prisitaikiusios gyventi rū

ūšys.
Išlikusiose teritorijose (vertingiausios iš jų
paskelbtos rezervatais) dabar telkiasi daugelis į Lietuvos
raudonąją knygą įrašytų augalų
ir gyvūnų rūšių. Rezervatai – aukščiausią
apsaugos statusą turinčios teritorijos šalyje,
kuriose turėtų būti palankiausios sąlygos
biologinei įvairovei, tačiau ir jose netrūksta grėsmių
retųjų rūšių išlikimui. Dėl
žmogaus poveikio, tradicinių ūkininkavimo metodų
atsisakymo stebimas retųjų rūšių
palaipsnis nykimas. Lietuvoje įgyvendinamas projektas
“Biologinės įvairovės išsaugojimas
Lietuvos pelkėse” skirtas užtikrinti biologinės
įvairovės apsaugą svarbiausiuose šalies
pelkiniuose kompleksuose (Žuvinto biosferos rezervate, Čepkelių,
Kamanų ir Viešvilės valstybiniuose rezervatuose,
Girutiškio rezervate Labanoro regioniniame parke).
Įgyvendinant projektą bus siekiama suderinti gamtos
vertybių apsaugą ir tvarkymą su visuomenės
socialiniais ir ekonominiais interesais – regionų subalansuota
plėtra.

Per 20ąjį amžių auganti populiacija ir bevystanti
industrializacija įtakojo stulbinančius padarinius mūsų
aplinkai. Globalinis atšilimas, plačiai paplitęs
teršimas, miškų kirtimas, deginimas – žemės
niokojimas ir įvairių rūšių nykimas yra
tik dalis šiandien egzistuojančių problemų.
Aplinkos niokojimas yra toks didelis, jog neįmanoma tiksliai
įvertinti jo žalos, tačiau tai, kaas yra daroma dabar,
gali turėti ypatingai skaudžių padarinių
ateityje. Jau dabar, milijonai žmonių negauna pakankamai
maisto, kad galėtų patenkinti pagrindines organizmo
reikmes, taip pat milijardai žmonių susiduria su geriamo
vandens tiekimo problemomis. Todėl yra būtina surasti
maisto produktų gamybos ir tiekimo išeičių,
kurios įgalintų šių problemų sprendimą.

Žemės ūkis, iš esmės, yra vienas iš
pagrindinių aspektų, kurio ištekliai yra intensyvūs
ir padaro daug žalos, kalbant apie pramoninį gyvenimą.
Jeigu mes stengiamės sumažinti auto transporto naudojimą,
riboti sunaudojamo vandens kiekį, stengiamės būti
labiau produktyvūs naudodami elektros ir kitokią energiją
ir apskritai mažinti mūsų įtaką ap

plinkai,
tai turime atsižvelgti ir į mūsų mitybos
įpročius.

Žmonės tampa vis plačiau informuoti ir suprantantys,
kad sąsaja tarp to, ką jie valgo ir mūsų planetos
sveikatingumo yra labai didelė. Aplinkos saugumo svarbą
suvokiantis vartotojai susirūpinę net tik dėl tiekiamo
maisto (kokio maisto) kiekio, įpakavimo, chemikalų
vartojimo (siekiant išnaikinti derliui žalingus
parazitus), bet taip pat mąsto, kaip išlaikyti ekologinę
pusiausvyrą, vykdant modernią gyvulininkystę Ūkininkai
yra dažnai vadinami “savo aplinkos sergėtojais”,
tačiau pagrindinis moderniosios industrinės ūkininkystės
modelis yra viena iš didžiausių aplinkos niokojimo
ir eikvojimo veltui priežasčių.

2.
VANDENS EKOLOGINĖ BŪKLĖ

Vanduo, kaip ir atmosferos oras, yra būtinas ir niekuo
nepakeičiamas gyvybės palaikymo šaltinis.
Maitindamasis žmogus vidutiniškai per parą suvartoja
apie 3 litrus geriamo vandens. Taigi per metus apie 1000 litrų.
Svarbu ne tik tai, kad jo užtektų, bet taip pat, kad
geriamas vanduo būtų tinkamos kokybės. Vandens kokybė
daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės.
Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių
bei buitinės atliekos, patenkančios į aplinką,
gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Be to vanduo yra
puikus tirpiklis, taigi dėl šios savybės vanduo gali
lengvai užsiteršti kontaktuodamas su įvairiais
cheminiais elementais. Mes dažnai vartojame vandenį,
tiksliai nežinodami ar jis yra tikrai švarus ir tinkamas
vartoti. Vien tik iš pažiūros, mes niekada
negalėsime pasakyti ar vanduo yra kietas, ar jame per daug
geležies, ar užterštas nitratais.

Žemėje yra du pagrindiniai geriamojo vandens tiekimo
šaltiniai: paviršinis ir požeminis. Palyginti su
kitomis šalimis, galime džiaugtis, kad visas geriamasis
vanduo Lietuvoje požeminis. Be

e Lietuvos, tokią unikalią
galimybę vartoti požeminį vandenį turi tik
Danija. Jis daug geriau apsaugotas nuo aplinkos teršalų.
Paviršinį vandenį vartoja daugelis pasaulio šalių,
jos turi jį nuolat saugoti ir tvarkyti.

Kokybišku vandeniu aprūpinama tik apie 70 proc.
gyventojų. Tai yra, apie 30 proc. šalies arba 1 mln.
gyventojų naudoja kokybės šachtinių
šulinių (gruntinį) vandenį, kurio kokybė
neatitinka reikalavimų geriamojo vandens kokybei.

Upių, ežerų ir pajūrio ekologinė būklė

Pagal Valstybinę monitoringo programą paviršinio
vandens telkinių kokybė tiriama 48 upėse ir 9 ežeruose
pagal daugiau nei 70 rodiklių. Pagal pagrindinius vandens
kokybę apibūdinančius rodiklius (organines medžiagas,
azoto ir fosforo junginius) dauguma Lietuvos upių yra mažai
arba vidutiniškai užterštos.

Aplinkos ministerijos duomenimis, palyginus 1994-2008 m. duomenis
matyti, kad vandens kokybė pastebimai gerėja. Gerokai
padaugėjo tiriamų valstybinio monitoringo upių vietų,
priklausančių I ir II vandens kokybės klasei. 2004 m.
I klasei prikausė beveik 11 proc. tiriamųjų upių
vietų, II klasei net 38 proc., 1994 m. I klasės tiriamų
valstybinio monitoringo upių vietų visiškai nebuvo
identifikuota, II klasei priklausė 9,4 proc. tiriamų upių
vietų. 1994 m. beveik 26 proc. tiriamų upių priklausė
V klasei, o 2004 m. – vos 3 proc. Labiausiai organinėmis
medžiagomis užterštos yra šios Lietuvos upės:
Neris, Nemunas, Mūša (žemiau Kulpės); iš
mažesniųjų upelių – Kulpė, Sidabra,
Obelė ir Laukupė.

Nemuną smarkiai teršia Kaunas, Rusijos Kaliningrado
srities Ragainės ir Tilžės miestų buitinės
bei pramoninės (celiuliozės ir popieriaus fabrikų)
nuotekos. Upės yra labiau užterštos žemiau
miestų bei gyvenviečių, pro kurias jos teka, o
švaresnės – aukščiau jų.

Ežerų vandens kokybė pagal organinių ir
biogeninių medžiagų koncentracijas atitinka I


II klasę, tai yra, kad vanduo labai švarus bei švarus.

Gana prasta Kauno ir Kuršių marių būklė.
Taip yra todėl, kad į marias plukdo vandenis Nemunas,
surinkęs juos iš dalies Baltarusijos ir beveik iš
visos Lietuvos.

Baltijos jūros ekosistemoje per metus susikaupia iki 55 tūkst.
fosforo ir iki 556 tūkst. t azoto . Daugiausia šių
medžiagų į Baltijos jūrą atneša upės.
Su upių nuotėkiu į Baltiją patenka apie 3 kartus
daugiau azoto ir apie 10 kartų daugiau fosforo palyginus su
atmosfera. Pagrindiniai į upes patenkančių biogeninių
medžiagų šaltiniai – žemės ūkis
ir buitiniai bei pramoniniai nutekamieji vandenys. Su nutekamaisiais
vandenimis, upių atplukdytu vandeniu ir kt. būdais į
Baltijos jūrą patenka sunkieji metalai. Labiausiai Baltija
užteršta variu, švinu ir cinku. Per metus šių
metalų į jūrą gali patekti beveik 20 tūkst.t

Viena didžiausių problemų Baltijos jūroje –
tarša nafta ir jos produktais. Šie teršalai į
jūrą patenka su nutekamaisiais vandenimis, upių
nuotėkiu, iš plaukiančių laivų, įvykus
tanklaivių avarijoms ir kt. Užterštumas nafta
gamtinei aplinkai sukelia labai didelius nuostolius, sutrikdo normalų
ekosistemų funkcionavimą. Vandens paviršiuje
susidariusi naftos plėvelė sutrikdo dujų apykaitą
tarp atmosferos ir vandens, neleidžia prasiskverbti šviesai
į gilesnius vandens sluoksnius, sulėtina fotosintezę,
sumažina vandenyje ištirpusio deguonies kiekį. Nafta
– užteršiama atmosfera, dugnas ir pakrantės,
ja apsivelia ir dėl to žūsta daug jūros floros ir
faunos.

3.MIŠKŲ
EKOLOGINĖ BŪKLĖ

Miškas yra vienas pagrindinių Lietuvos gamtos turtų,
tarnaujantis valstybės ir piliečių gerovei, saugantis
kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę.
Nepriklausomai nuo miškų nuosavybės formos miškas
pirmiausia yra nacionalinis turtas, kuris turi būti išsaugotas
ateities kartoms, tenkindamas ekologines, ekonomines bei socialines
visuomenės reikmes. Miškas ne tik teikia medieną ir
kitus miško produktus, bet ir yra esminis ekologinės
pusiausvyros faktorius, sudarydamas daugelio gyvūnijos ir
augmenijos rūšių buveines, stabdydamas dirvos
eroziją, absorbuodamas anglies dvideginį bei grynindamas
orą, saugodamas gruntinius ir paviršinius vandenis,
suteikdamas galimybę miesto ir kaimo gyventojams poilsiauti.

Miškai Lietuvoje užima apie 2 mln. Ha. Tai sąlygiškai
natūralios Lietuvos ekosistemos, kurioms būdinga bene
didžiausia biologinė įvairovė. Apie 85 % šalie
miškų priskiriami sąlygiškai natūraliems
miškams, mažiau kaip 1 % natūraliems (nepaliestiems
žmogaus veiklos), likusi dalis – miško plantacijos.

Pagal ilgalaikių miškų būklės stebėjimų
rezultatus (regioninis miškų monitoringas Lietuvoje
vykdomas nuo 1987 metų) visų pagrindinių medžių
rūšių būklė iki 1995 m. blogėjo. Nuo
1995 m. pastebima miškų būklės gerėjimo
tendencija. Paskutiniu metu bendra lapuočių medžių
būklė yra blogesnė nei spygliuočių. Tai
stebima ir kitose Europos šalyse. Lyginant su kitomis Europos
šalimis, Lietuvos miškų būklė yra
vidutinė.

LITERATŪRA

Stravinskienė V. Bendroji ekologija, Kaunas, 2003

Šešelgis K. Aplinkos apsauga, Vilnius, 1991

Baltrėnas P. Ir kt. Aplinkos apsauga, Vilnius, 1996

http://www.apicentras.lt
(Aplinkosaugos informacijos centras)

Leave a Comment