KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
Dabartinė ekologinė situacija Lietuvoje irpasaulyje. Aktualiausios problemos. Kur daugiausia pasaulyjeekologiniu problemų.
Darbąatliko: Edgaras Mačiulskis
GiedriusPranskevičius
Dabartinės ekosistemos – tai ilgaamžės žmogaussąveikos rezultatas. Šuolaikiniame žmogaus ir gamtosvystimosi etape iškilo reali ekosistemų ir ekosferosekologinės pusiausvyros pažeidimo grėsmė. Žmogustiesiogiai ar netiesiogiai savo veikla pertvarkė didžiąjądalį ekosistemų. Prognozuojama, kad netolimoje buspertvarkytos visos natūralios ekosistemos. Įvairioseekosistemose ir gamtinėse juostose ekologinės problemos yragana skirtingos.
1. Augalų ir gyvūnų nykimas
Dėlžmonių ūkinės bei laisvalaikio veiklos nuolatvyksta negrįžtamas aplinkos kitimas – prarandamos augalųir gyvūnų buveinės, o kartu ir pačios rūšys.Autoritetingų mokslininkų nuomone pasaulyje kiekvienaismetais dėl žmogaus veiklos išnyksta apie 50 000gyvūnų bei augalų rūšių. Tai didelįnerimą keliantys skaičiai, todėl vis daugiau dėmesioskiriama biologinės įvairovės apsaugai. Pelkėsyra itin nukentėjusios dėl ūkinės veiklos.Pavyzdžiui Floridos Nacionalinio Evergleidso parko turtas –atogrąžų pelkės ir mangrovės, kuriose saugųprieglobstį rado laukiniai paukščiai ir apgaulingaitaikūs aligatoriai. XX a. šiam laukiniam gyvenimui iškilogrėsmė – atsirado begalė kanalų, fermeriųūkiuose naudojami pesticidai nuodijo vandenį. Vėliaubiologai pastebėjo aligatorių ir kai kurių kitųrūšių vystymosi nukrypimų. Negana to, perpusiasalį iš rytų į vakarus buvo nutiestaautomagistralė per pylimą, užkirtusį keliąnaturaliam ežero nuotakiui. Pelkės ėmė džiūti,ir Floridos faunai ir florai iškilo išnykimo pavojus.Dabar jos gyvybė daug kur palaikoma dirbtinai, ir net pačiospelkės dabar maitinamos per kanalų sistemą. LietuvojeXX amžiuje buvo vykdomi intensyvūs sausinimo darbai dėlkurių pelkių plotai drastiškai sumažėjo.Kartu pasitraukė ir jose prisitaikiusios gyventi rūšys.
Išlikusiose teritorijose (vertingiausios iš jųpaskelbtos rezervatais) dabar telkiasi daugelis į Lietuvosraudonąją knygą įrašytų augalųir gyvūnų rūšių. Rezervatai – aukščiausiąapsaugos statusą turinčios teritorijos šalyje,kuriose turėtų būti palankiausios sąlygosbiologinei įvairovei, tačiau ir jose netrūksta grėsmiųretųjų rūšių išlikimui. Dėlžmogaus poveikio, tradicinių ūkininkavimo metodųatsisakymo stebimas retųjų rūšiųpalaipsnis nykimas. Lietuvoje įgyvendinamas projektas“Biologinės įvairovės išsaugojimasLietuvos pelkėse” skirtas užtikrinti biologinėsįvairovės apsaugą svarbiausiuose šaliespelkiniuose kompleksuose (Žuvinto biosferos rezervate, Čepkelių,Kamanų ir Viešvilės valstybiniuose rezervatuose,Girutiškio rezervate Labanoro regioniniame parke).Įgyvendinant projektą bus siekiama suderinti gamtosvertybių apsaugą ir tvarkymą su visuomenėssocialiniais ir ekonominiais interesais – regionų subalansuotaplėtra.
Per 20ąjį amžių auganti populiacija ir bevystantiindustrializacija įtakojo stulbinančius padarinius mūsųaplinkai. Globalinis atšilimas, plačiai paplitęsteršimas, miškų kirtimas, deginimas – žemėsniokojimas ir įvairių rūšių nykimas yratik dalis šiandien egzistuojančių problemų.Aplinkos niokojimas yra toks didelis, jog neįmanoma tiksliaiįvertinti jo žalos, tačiau tai, kas yra daroma dabar,gali turėti ypatingai skaudžių padariniųateityje. Jau dabar, milijonai žmonių negauna pakankamaimaisto, kad galėtų patenkinti pagrindines organizmoreikmes, taip pat milijardai žmonių susiduria su geriamovandens tiekimo problemomis. Todėl yra būtina surastimaisto produktų gamybos ir tiekimo išeičių,kurios įgalintų šių problemų sprendimą.
Žemės ūkis, iš esmės, yra vienas išpagrindinių aspektų, kurio ištekliai yra intensyvūsir padaro daug žalos, kalbant apie pramoninį gyvenimą.Jeigu mes stengiamės sumažinti auto transporto naudojimą,riboti sunaudojamo vandens kiekį, stengiamės būtilabiau produktyvūs naudodami elektros ir kitokią energijąir apskritai mažinti mūsų įtaką aplinkai,
tai turime atsižvelgti ir į mūsų mitybosįpročius.
Žmonės tampa vis plačiau informuoti ir suprantantys,kad sąsaja tarp to, ką jie valgo ir mūsų planetossveikatingumo yra labai didelė. Aplinkos saugumo svarbąsuvokiantis vartotojai susirūpinę net tik dėl tiekiamomaisto (kokio maisto) kiekio, įpakavimo, chemikalųvartojimo (siekiant išnaikinti derliui žalingusparazitus), bet taip pat mąsto, kaip išlaikyti ekologinępusiausvyrą, vykdant modernią gyvulininkystę Ūkininkaiyra dažnai vadinami “savo aplinkos sergėtojais”,tačiau pagrindinis moderniosios industrinės ūkininkystėsmodelis yra viena iš didžiausių aplinkos niokojimoir eikvojimo veltui priežasčių.
2.VANDENS EKOLOGINĖ BŪKLĖ
Vanduo, kaip ir atmosferos oras, yra būtinas ir niekuonepakeičiamas gyvybės palaikymo šaltinis.Maitindamasis žmogus vidutiniškai per parą suvartojaapie 3 litrus geriamo vandens. Taigi per metus apie 1000 litrų.Svarbu ne tik tai, kad jo užtektų, bet taip pat, kadgeriamas vanduo būtų tinkamos kokybės. Vandens kokybėdaugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės.Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričiųbei buitinės atliekos, patenkančios į aplinką,gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Be to vanduo yrapuikus tirpiklis, taigi dėl šios savybės vanduo galilengvai užsiteršti kontaktuodamas su įvairiaischeminiais elementais. Mes dažnai vartojame vandenį,tiksliai nežinodami ar jis yra tikrai švarus ir tinkamasvartoti. Vien tik iš pažiūros, mes niekadanegalėsime pasakyti ar vanduo yra kietas, ar jame per dauggeležies, ar užterštas nitratais.
Žemėje yra du pagrindiniai geriamojo vandens tiekimošaltiniai: paviršinis ir požeminis. Palyginti sukitomis šalimis, galime džiaugtis, kad visas geriamasisvanduo Lietuvoje požeminis. Be Lietuvos, tokią unikaliągalimybę vartoti požeminį vandenį turi tikDanija. Jis daug geriau apsaugotas nuo aplinkos teršalų.
Paviršinį vandenį vartoja daugelis pasaulio šalių,jos turi jį nuolat saugoti ir tvarkyti.
Kokybišku vandeniu aprūpinama tik apie 70 proc.gyventojų. Tai yra, apie 30 proc. šalies arba 1 mln.gyventojų naudoja kokybės šachtiniųšulinių (gruntinį) vandenį, kurio kokybėneatitinka reikalavimų geriamojo vandens kokybei.
Upių, ežerų ir pajūrio ekologinė būklė
Pagal Valstybinę monitoringo programą paviršiniovandens telkinių kokybė tiriama 48 upėse ir 9 ežeruosepagal daugiau nei 70 rodiklių. Pagal pagrindinius vandenskokybę apibūdinančius rodiklius (organines medžiagas,azoto ir fosforo junginius) dauguma Lietuvos upių yra mažaiarba vidutiniškai užterštos.
Aplinkos ministerijos duomenimis, palyginus 1994-2008 m. duomenismatyti, kad vandens kokybė pastebimai gerėja. Gerokaipadaugėjo tiriamų valstybinio monitoringo upių vietų,priklausančių I ir II vandens kokybės klasei. 2004 m.I klasei prikausė beveik 11 proc. tiriamųjų upiųvietų, II klasei net 38 proc., 1994 m. I klasės tiriamųvalstybinio monitoringo upių vietų visiškai nebuvoidentifikuota, II klasei priklausė 9,4 proc. tiriamų upiųvietų. 1994 m. beveik 26 proc. tiriamų upių priklausėV klasei, o 2004 m. – vos 3 proc. Labiausiai organinėmismedžiagomis užterštos yra šios Lietuvos upės:Neris, Nemunas, Mūša (žemiau Kulpės); išmažesniųjų upelių – Kulpė, Sidabra,Obelė ir Laukupė.
Nemuną smarkiai teršia Kaunas, Rusijos Kaliningradosrities Ragainės ir Tilžės miestų buitinėsbei pramoninės (celiuliozės ir popieriaus fabrikų)nuotekos. Upės yra labiau užterštos žemiaumiestų bei gyvenviečių, pro kurias jos teka, ošvaresnės – aukščiau jų.
Ežerų vandens kokybė pagal organinių irbiogeninių medžiagų koncentracijas atitinka I –II klasę, tai yra, kad vanduo labai švarus bei švarus.
Gana prasta Kauno ir Kuršių marių būklė.Taip yra todėl, kad į marias plukdo vandenis Nemunas,surinkęs juos iš dalies Baltarusijos ir beveik iš
visos Lietuvos.
Baltijos jūros ekosistemoje per metus susikaupia iki 55 tūkst.fosforo ir iki 556 tūkst. t azoto . Daugiausia šiųmedžiagų į Baltijos jūrą atneša upės.Su upių nuotėkiu į Baltiją patenka apie 3 kartusdaugiau azoto ir apie 10 kartų daugiau fosforo palyginus suatmosfera. Pagrindiniai į upes patenkančių biogeniniųmedžiagų šaltiniai – žemės ūkisir buitiniai bei pramoniniai nutekamieji vandenys. Su nutekamaisiaisvandenimis, upių atplukdytu vandeniu ir kt. būdais įBaltijos jūrą patenka sunkieji metalai. Labiausiai Baltijaužteršta variu, švinu ir cinku. Per metus šiųmetalų į jūrą gali patekti beveik 20 tūkst.t
Viena didžiausių problemų Baltijos jūroje –tarša nafta ir jos produktais. Šie teršalai įjūrą patenka su nutekamaisiais vandenimis, upiųnuotėkiu, iš plaukiančių laivų, įvykustanklaivių avarijoms ir kt. Užterštumas naftagamtinei aplinkai sukelia labai didelius nuostolius, sutrikdo normalųekosistemų funkcionavimą. Vandens paviršiujesusidariusi naftos plėvelė sutrikdo dujų apykaitątarp atmosferos ir vandens, neleidžia prasiskverbti šviesaiį gilesnius vandens sluoksnius, sulėtina fotosintezę,sumažina vandenyje ištirpusio deguonies kiekį. Nafta– užteršiama atmosfera, dugnas ir pakrantės,ja apsivelia ir dėl to žūsta daug jūros floros irfaunos.
3.MIŠKŲEKOLOGINĖ BŪKLĖ
Miškas yra vienas pagrindinių Lietuvos gamtos turtų,tarnaujantis valstybės ir piliečių gerovei, saugantiskraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę.Nepriklausomai nuo miškų nuosavybės formos miškaspirmiausia yra nacionalinis turtas, kuris turi būti išsaugotasateities kartoms, tenkindamas ekologines, ekonomines bei socialinesvisuomenės reikmes. Miškas ne tik teikia medieną irkitus miško produktus, bet ir yra esminis ekologinėspusiausvyros faktorius, sudarydamas daugelio gyvūnijos iraugmenijos rūšių buveines, stabdydamas dirvoseroziją, absorbuodamas anglies dvideginį bei grynindamasorą, saugodamas gruntinius ir paviršinius vandenis,
suteikdamas galimybę miesto ir kaimo gyventojams poilsiauti.
Miškai Lietuvoje užima apie 2 mln. Ha. Tai sąlygiškainatūralios Lietuvos ekosistemos, kurioms būdinga benedidžiausia biologinė įvairovė. Apie 85 % šaliemiškų priskiriami sąlygiškai natūraliemsmiškams, mažiau kaip 1 % natūraliems (nepaliestiemsžmogaus veiklos), likusi dalis – miško plantacijos.
Pagal ilgalaikių miškų būklės stebėjimųrezultatus (regioninis miškų monitoringas Lietuvojevykdomas nuo 1987 metų) visų pagrindinių medžiųrūšių būklė iki 1995 m. blogėjo. Nuo1995 m. pastebima miškų būklės gerėjimotendencija. Paskutiniu metu bendra lapuočių medžiųbūklė yra blogesnė nei spygliuočių. Taistebima ir kitose Europos šalyse. Lyginant su kitomis Europosšalimis, Lietuvos miškų būklė yravidutinė.
LITERATŪRA
Stravinskienė V. Bendroji ekologija, Kaunas, 2003
Šešelgis K. Aplinkos apsauga, Vilnius, 1991
Baltrėnas P. Ir kt. Aplinkos apsauga, Vilnius, 1996
http://www.apicentras.lt(Aplinkosaugos informacijos centras)