bioteisė

Bioteisės kurso bendroji dalis
Šie konspektai yra skirti mokymosi tikslams. Šiai teisės šakai esant naujai ir jai dinamiškai vystantis, konspektų turinys neišvengiamai kis. Taigi jie toli gražu nėra išsamūs, ir autorius dėkoja už studentų atlaidumą dėl pasitaikančios stilistinės įvairovės, kuri bus įveikta, kai kurso medžiagas bus pateikta spaudai.
Įžangai rekomenduojamas straipsnis Biotechnologijų iššūkiai: nuo bioetikos link bioteisės, // Sveikatos mokslai, 2004, nr. 3. pp. 70-76. Jį galima rasti taip pat internete www.sam.lt. (žr. publikacijas).
1. Įžanga
XX a. pabaigoje vadinamieji gyvybės mokslai pasiekė stulbinančių rezultatų. Nuo 1978 m., kai gimė piirmasis kūdikis pradėtas mėgintuvėlyje, iki 2000 m., kai buvo paskelbta žmogaus genomo sekos paslaptis, mokslo vystymasis įgavo neįtikėtiną pagreitį. Spartus biotechnologijų vystymasis dabar sudaro plačias galimybes genetiškai modifikuotų organizmų produkcijai, tuo pačiu atsisakant originalių gyvųjų organizmų “bioindustrinės” faunos ir floros naudai. Dar didesnės viltys siejamos su biotechnologijų taikymu žmogaus gyvybės srityje, kaip ikigimdyminė diagnostika, genetinė terapija, ksenotransplantacijos ir pan.
Gali būti pernelyg paprasta tvirtinti, kad viskas kas biotechnologijose nėra uždrausta įstatymo yra eo ipso teisėta. Mokslas jau nuo senų laikų vadovaujasi irr etinėmis taisyklėmis. Jei technologijų paremtų fizikos mokslais galima žalą ir keliamus pavojus iki šiol buvo įmanoma kontroliuoti ir atriboti, t.y. mechaninės techninės klaidos yra atstatomos, biogenetinės klaidos yra negrįžtamos. Europos biotechnologijų federacijos apibrėžimas apibūdina biotechnologijas kaip integruotą biochemijos, mikrobiologijos ir

r pramoninių technologijų taikymą su tikslu technologiškai išnaudoti mikroorganizmų, ląstelių ar audinių kultūrų ar jų dalelių potencialą. Kalbant apie moderniąsias biotechnologijas, šis apibrėžimas jau neatspindi realybės: reikėtų kalbėti apie genų inžineriją, kuri įgalina genų kodo modifikavimą, nukreiptą norima linkme, siekiant gauti tam tikrą galutinį produktą.
Į bioetikos sritį teisė įžengė bandydama spręsti problemas bandant panaudojant tradicinius teisės instrumentus, kitaip tariant, perkeliant privatinės teisės santykius į gyvybės sritį. Šiandien į bioetikos problemas dėmesį pradeda atkreipti ir konstitucinės bei tarptautinės teisės mokslai, nes iškyla kitos esminės problemos susijusios su žmogaus gyvybės apibrėžimu, žmogaus teisių koncepcijos peržiūrėjimu.
Pastaraisiais metais, prieštaravimų bioetikoje pasėkoje, teisė daro ženklius žygius peržiūrint tradicines teisines kategorijas, tam kad pateikti definicijas labiau atitinkančias naujausias mokslines žinias. Šios žinios pradėjo dominti teisinės apsaugos tiek subjektyvųjį, tiiek objektyvųjį aspektą: nuo gyvybės pradžios ir pabaigos apibrėžimų peržiūrėjimo iki ateities kartų sąvokos legitimizavimo, iki naujų naudos situacijų nustatymo (kaip teisė į genetinį privatumą, ar į lygybę prieš kiekvieną genetinio redukcionizmo ar determinizmo formą), iki gyvūnų teisių įtvirtinimo, iki bendrojo žmonijos paveldo nustatymo, iki subalansuoto ar apdairaus vystymosi principų pristatymo (įvedimo).

2. Reglamentavimo gyvybės mokslų ir medicinos srityse evoliucija.

2.1. Deontologinės normos. Iki praėjusio šimtmečio vidurio gydytojo profesinės sferos teisė praktiškai nereguliavo, tačiau pats gydytojas vadovavosi jau kelių tūkstančių metų senumo etikos kodeksu –

Hipokrato priesaika. Tai deontologinė norma, arba, kaip teisininkas pavadintų, tai praktikoje egzistuojantis normos surogatas, gimęs iš privačios iniciatyvos, ir kuris turi pretenzijų užimti tikrų teisinių normų vietą. Dažnai tokios normos savo semantika labai panašios į teisines normas, tačiau realybėje deontologinės normos nėra kas kita, kaip elgesio rekomendacijos ar etiniai orientyrai, ir savo prasme mažai ką turi bendro su teisinės normos sąvoka ir verte.
Iki šiol buvusios stabilios deontologinės normos patyrė stiprią kaitą. Pvz., Hipokrato priesaikos etinės normos tampa aptakesnės. Iš vienos pusės medikų etiniai standartai tampa miglotesni, kai tuo tarpu klinikiniai standartai, rašomi sveikatos apsaugos vadybininkų, tampa tikslesni. Svarbus faktorius yra ir pats spartus biotechnologijų vystymasis, kuris sukuria nenumatytas problemas, ir kurių patys medikai ar mokslininkai nespėja apmąstyti.
Deontologinės normos, kuriamos atskirų profesinių gildijų, susiduria su kita problema, kuri kyla iš pačių gildijų autonomijos. Gildijos susiduria akis į akį ir su išorės tikrove: t.y. ekonominiais, biurokratiniais, ideologiniais ir pan., faktoriais. Mokslo bendruomenė daug padarė, etiškai apribojant savo veiklą žmogaus eksperimentavimo srityje, tačiau egzistuoja pernelyg daug komercinių interesų, vaikantis per daug didelių pinigų, tam kad pati bendruomenė galėtų toliau save reguliuoti.

2.2. Bioetika. Biotechnologijų ir gyvybės mokslų iššūkis deontologinėms normoms kultūrinio, etinio, moralinio pliuralizmo akivaizdoje neabejotinai iškėlė būtinybę ieškoti bendrųjų kriterijų, kaip pateisinti vienokį ar ki

itokį sprendimą. Tai turėjo būti bioetikos, etikos dalies, kuri rūpinasi moraliniu pasirinkimu, susijusiu su gyvybės mokslais, uždavinys. Būtent joje susitikę įvairių mokslų: teisės, etikos, filosofijos, gyvybės mokslų atstovai turi išdiskutuoti ir nustatyti naujas deontologines normas. Tačiau bioetika, bioetikos komitetų konsultacijų ir išvadų pavidalu, taip pat kūrė ir kuria etinius standartus, principus, kurie gimsta iš privačios iniciatyvos, ir šaltiniai tokių normų būna skirtingos, jei ne priešiškos, ideologinės prigimties.
Dialogo tarp skirtingų pasaulėžiūrų pagalba bioetika bando surasti atsakymus į daugybę klausimų, kuriuos iškelia taikomųjų mokslų medicinoje vystymasis, visų pirma ieškodama bendrų sąlyčio taškų, tačiau šis uždavinys vis dar yra sunkiai sprendžiamas.

2.3. Teisės normos. Jau kuris laikas bioetinės diskusijos ištrūko iš tradicinės veiksmų arenos, ir dėl to, kad tampa akivaizdu, kad gyvybės mokslų ir technologijų rezultatai kaip niekad tiesiogiai veikia žmogų, t.y. jo sveikatą, aplinką, maistą, o taip pat ir socialinius santykius bei žmonių bendruomenę kaip visumą, taigi ir teisė negali ignoruoti šio faktoriaus egzistavimo. Sekant senąja romėnų teisės aksioma ubi societas ibi jus, yra logiška teigti, kad tokia žmogaus veikla, įtakojanti visuomenę, turi būti teisiškai reglamentuojama. Teisė negali nusišalinti nuo socialinių vertybių apsaugos, kuriai gali kelti pavojų neapgalvotas naujų technologijų taikymas.
Į bioetikos sritį teisė įžengė bandydama spręsti problemas bandant panaudojant tradicinius teisės instrumentus, t.y. perkeliant pr

rivatinės teisės santykius į gyvybės sritį. Šiandien į bioetikos problemas dėmesį pradeda atkreipti ir konstitucinės bei tarptautinės teisės mokslai, nes iškyla kitos esminės problemos susijusios su žmogaus gyvybės apibrėžimu, reikalaujančios iš naujo reflektuoti žmogaus teisių koncepciją.
Pastaraisiais metais, prieštaravimų bioetikoje pasėkoje, teisė daro ženklius žygius peržiūrint tradicines teisines kategorijas, tam kad pateikti definicijas, kurios labiau atitinka naujausias mokslines žinias. Šios žinios pradėjo dominti teisinės apsaugos tiek subjektyvųjį, tiek objektyvųjį aspektą: nuo gyvybės pradžios ir pabaigos apibrėžimų peržiūrėjimo iki ateities kartų sąvokos legitimizavimo, iki naujų subjektinių situacijų nustatymo (kaip teisė į genetinį privatumą, ir pan.), iki gyvūnų teisių įtvirtinimo, iki bendrojo žmonijos paveldo sąvokos ir subalansuoto vystymosi principų įtvirtinimo.

3. Asmens problema bioetikoje

Viena iš pačių svarbiausių koncepcijų, kuri bioetikoje vartojama apibrėžiant žmogaus gyvybės klausimą ir vertybę, ir ir dėl kurios kryžiuojasi mokslininkų ir praktikų ietys, be abejo yra asmens koncepcija.
Bendrinėje sąmonėje pati asmens koncepcija siejasi su subjektiškumu, kuri savo ruožtu verta apsaugos ir globos. Visų pirma verta pastebėti, kad ilgoje Vakarų filosofinėje tradicijoje, nepriklausomai nuo įvairių aplinkybių nuo viduramžių (Boezio, Tomas Akvinietis) per naujuosius amžius (Kantas) iki dabartinių įvairiausių krypčių (hermeneutinės, fenomenologinės, egzistencializmo, baigiant iki įvairių personalizmų) asmenį traktavo kaip etinę kategoriją. Jeigu tai apimtų moralinį subjektiškumą, šis kriterijus, atrodo, būtų tinkamas taikyti bioetiniame diskurse, kai ieškoma skirtumo tarp to, kas yra leistina ir kas yra neleistina. Tačiau realybėje, asmens koncepcijos samprata nėra vieninga.
Šiuolaikinėse diskusijose yra išskiriamos dvi pagrindinės viena kitai priešingos kryptys apibrėžiančios asmens sąvoką sąryšyje su gyvybe.
Pirma kryptis yra taip vadinamas separacionizmas (separacionizmas), kuris de facto atskiria asmens sąvoką nuo žmogiškosios būtybės ir nuo žmogaus gyvybės (ne kiekvienas žmogus yra asmuo; kai kuriais atvejais asmens subjektiškumą galima suteikti ir nežmogiškoms būtybėms). Šis teorizavimas turi istorinių precedentų: vergijos institutas, kolonializmas, rasizmas, nacizmas, maskilizmas, kurie remiasi separacionistinėmis teorijomis (vergo traktavimas laisvo žmogaus atžvilgiu, kolonizuojamojo traktavimas kolonizatoriaus atžvilgiu, ir t.t. – nors jie visi yra žmonės, tačiau ne visi asmenys). Bioetikos ypatingumas šiuo atžvilgiu pasireiškia tuo, kad separacionizmas yra taikomas atskiroms žmogaus gyvybės fazėms, priklausomai nuo skirtingų gyvybės psicho-fizinio vystymosi fazių.
Antroji kryptis yra taip vadinama personalistinė, kuri sutapatina (tiek iš principo tiek de facto) asmens sąvoką ir žmogiškąja būtybe. Kai pirmoji kryptis savo viduje yra žymiai diversifikuota (egzistuoja daugybė teorijų, kurios pateisina asmens statuto taip vadinamas “ribas” priklausomai nuo skirtingų gyvybės vystymosi fazių) ir veda prie bendrosios sampratos išklibinimo, tai antroji kryptis yra unitarinė tiek teoriniu, tiek praktinio taikymo atžvilgiu (net jei ir argumentavimas gali būti skirtingas) ir natūraliai įsiterpia į Vakarietiškos spekuliatyvinės tradicijos liniją.
Tokiu būdu separacionistinės teorijos, atmesdamos asmens statuto taikymą atskirose žmogaus gyvybės vystymosi fazėse, pateisina kai kurias manipuliacines intervencijas žmonių, kurie nėra asmenys, atžvilgiu, ir tampa savotiškomis “disponavimo” ar “žmogaus gyvybės kokybės” etikomis. Teorijos, kurios pripažįsta asmens buvimą visose žmogaus gyvybės vystymosi stadijose, nepripažįsta manipuliacinių intervencijų teisėtumą žmonių, kurie nėra asmenys, atžvilgiu. Jos leidžia tik kai kurias intervencija su kai kuriomis apibrėžtomis sąlygomis (pvz. terapinės paskirties).

3.1. Separacionizmo teorijos: ne visi žmonės yra asmenys
Separacionistinės teorijos, neigia asmens ir žmogaus tapatumą, ir tokiu būdu ne visiems žmonėms pripažįsta asmens statusą, o kai kurios srovės suteikia net nežmogiškoms būtybėms asmens statusą. Pirmuoju atveju, pasireiškia taip vadinamas “redukcionizmas” kuris būdingas visoms separacionistinėms teorijoms, kai teorizuojama asmens statuso pradžios atidėjimo žmogaus gyvybės pradžios atžvilgiu problema ir galimos asmens statuso baigties paankstinimo žmogaus gyvybės pabaigos atžvilgiu problema. Kitaip tariant, genetinis ir biologinis žmogus nėra laikomas asmeniu nuo gyvybės pradėjimo iki natūralios mirties, juo tampama tik tam tikru momentu po pradėjimo ar tokio statuso netenkama tam tikromis aplinkybėmis iki mirties momento. Antruoju atveju, pasireiškia “ekstensionizmas” (kaip minėta, tai pripažįsta tik kai kurios srovės), pripažįsta asmens statusą kai kurioms kitoms gyvybės formoms, arba besieliams objektams, kadangi jie turi asmeniui būdingų esminių charakteristikų.
Teorijos, kurios atskiria asmenį nuo žmogiškosios būtybės, iš esmės teigia, kad žmogaus gyvybė nėra vertybė kaip pati tokia, bet yra vertybė tada, kai yra manifestuojamos kai kurios kokybinės savybės (arba funkcijos): šiuo atžvilgiu jei gyvybė nemanifestuoja kokybinių charakteristikų, kurios yra būtinoms tam, kad žmogus taptų asmeniu, ji nėra pakankamai vertinga, kad būtų gerbiama ir saugoma pačia stipriausia prasme.
Tarp pagrindinių separacionizmo teorijų bioetikos diskurse yra paminėtinos šios: utilitarizmas, neokontraktualizmas ir kai kuriais aspektais taip vadinamas principalizmas.
3.1.1. Utilitarizmas turi gana stiprų atgarsį bioetikoje, ypač jo vadinamoji interesų/pirmenybių (preferencijų) versija socialiniame lygmenyje (labiau negu individualiajame). (P.Singer, H.Kuhse, J.Harris) Tai empirinė-jausminė koncepcija, kai pirmenybė yra atiduodama jausmams ir instinktui blaivaus proto (ratio) atžvilgiu: tai kas svarbu utilitaristui veiksmo lygmenyje, nėra tiek ieškoti argumentavimo, bet ieškoti gebėjimo patirti malonumą ir skausmą, arba pajėgumas skirti pirmenybę malonumui skausmo atžvilgiu. Malonumo ir savo interesų patenkinimo ieškojimas yra laikomas kaip veiksmo varančioji jėga: šiame kontekste gėris yra apibūdinamas, tiek kiek jis yra naudingas, išeinant iš sąnaudų/grąžos skaičiavimo kolektyviniame lygmenyje. Ant tokių pagrindų socialinis interesų utilitarizmas pasiūlo du principus bioetikoje: vienodas interesų traktavimas ir malonumo maksimizavimas bei skausmo minimizavimas kiek įmanoma didesniam individų skaičiui.
Pirmasis principas teigia, kad minimali prielaida lygybei (būti vienodai traktuojamam) yra jautrumas, taigi daugmaž turėti neurofiziologinius sugebėjimus, centrinę nervų sistemą, kad įvertintum skausmą ir malonumą: šia prasme lygybės principas išplečiamas už žmogiškosios egzistencijos ribų, įtraukiant net gyvūnus, arba tik kai kuriuos, kurie jautrūs (šie argumentai yra paimti pagrindu, kalbant apie gyvūnų teises), arba jis yra apribojamas pačioje žmogiškoje egzistencijoje, išskiriant individus, kurie yra nejautrumo būsenoje. Kai kuriose utilitarizmo versijose, ypač ypatingų interesų teorijoje, galima kalbėti apie subjekto interesus tik tuomet, kai individas įgyja sąmoningumą, arba kitaip tariant tampa sąmoningas, kai savo troškimus gali išdėstyti prioritetine tvarka.
Interesų lygybės principas yra susijęs su malonumo maksimizavimo ir skausmo minimizavimo kiek įmanoma didžiausiam individų skaičiui principu. Tai kartu ir parodo “jautrių” individų moralinį statusą: pagarba ir apsauga yra garantuojama tokiu mastu, kokiu mastu individas patiria malonesnį gyvenimą, negu nemalonų. Kitaip tariant, gyvenimo vertė jautraus individo yra pripažįstama subordinuojant ją, kai yra nustatoma, kad skausmas neadekvačiai neužgožia džiaugsmo ar kad nėra nenaudingo skausmo: gyvenimas to, kuris per daug kenčia ar verčia per daug kentėti kitus (dabartiniu ar būsimuoju laiku) yra traktuojamas kaip “nevertas būti nugyventam”. “Teisė nekentėti be tikslo”galiausiai susitapatina su pareiga nutraukti kenčiančiojo ar galinčio kentėti (arba to kuris gali suteikti kančios kitiems esamajame ar būsimajame laike) gyvenimą, pateisinant intervencijas, netgi nutraukiančias gyvybę, jautrių individų atžvilgiu, kadangi jos yra “neskausmingos”. Vienintelis apribojimas kuris pateisina gyvenimą yra noro gyventi buvimas. Taigi utilitaristinėje bioetikoje asmens statusas yra priskiriamas tik subjektams, kurie sugeba jausti.
Utilitaristinės tendencijos bioetikoje yra linkusios sukiekybinti skausmą ir malonumą, jau nekalbant kad gyvūnų ir žmogaus patiriami malonūs ir nemalonūs jausmai yra suvienodinami. Tačiau malonumas ir skausmas nepasiduoda suobjektinami ir sukiekybinami, kadangi jausmai (malonūs ir nemalonūs) yra struktūriškai subjektyvūs (yra empiriniai įrodymai, kad egzistuoja skausmo slenksčių įvairovė, į tą patį skausmo stimulą reaguoja skirtingai skirtingi individai skirtingais momentais). Dar problemiškesnis tampa žmogaus ir kitų gyvūnų jausmų sutapatinimas, jau vien dėl to kad žmogus yra nepajėgus išeiti iš savo antropologinių pažinimo kategorijų (kad ir kiek norėtume išgyventi kitų gyvūnų jausmines patirtis, mes negalime konstruoti kitaip, jei ne išorinių išvadų ar išorinės analogijos, ar asociacijų su praeities patirtimis pagalba, kurios be abejo yra žmogiškos).
Dėl šių priežasčių tampa problematiška, kaip įrodyti intervencijų, nutraukiančių žmogaus gyvybę, legitimumą: skausmas, kuris atrodo yra nepakeliamas, gali būti (ir tai mes negalime atmesti a priori) vieniems (netgi ir tiems patiems individams skirtingu gyvenimo periodu) ne tik pakeliamas, bet tiesiog būti gyvenimo prasme; be to, darant prielaidą, kad tam tikra ligos egzistencinė fazė suteiks skausmo kitiems, netiesioginis efektas trečiųjų asmenų atžvilgiu, negali būti svarbesnis už tiesioginį efektą pačiam individui. Patirtis pati demonstruoja, kad žmogus negyvena ir neatlieka veiksmų vien tik dėl to, kad ieškotų malonumo ir vengtų skausmo: žmogus veikia taip pat skatinamas pareigos ar jausmų dimensijos, kurios tam tikrais atvejais išeina už emocinių reakcijų ribų.
3.1.2. Neokontraktualistinė teorija. Neokontraktualizmas, kurio pagrindinis teoretikas yra T.H. Engelhardt’as jr. (visada išeinant iš pradinio postmodernistinio išeities taško , kad neegzistuoja objektyvi bendroji tiesa ir jos negalima pažinti) teigia, kad egzistuoja du moralės lygmenys:

lygmuo, kur egzistuoja specifinės koncepcijos apie gėrį ir blogį (taip vadinamos “moralinės bendruomenės” , kurios viena kitai yra svetimos);
bei “laisvo susitarimo” lygmuo tarp “moralinių bendruomenių”, kuris sudaromas esant minimaliai bendrų procedūrų, kurios padėtų derėtis ir spręsti kontroversijas, būtinybe.
Šiame kontekste “moralinis agentas” yra tas, kuris pajėgus sudaryti sutartį, aktyviai dalyvauti moraliniame gyvenime, taigi sąmoningas subjektas, pajėgus argumentuoti ir apsispręsti. Tokioje perspektyvoje, neokontraktualizmas siūlo tokius du principus:
Autonomijos principas, kuris garantuoja moralės galimybės sąlygas, nustatant kiekvienos”moralinės bendruomenės” ribas;
Naudingumo principas, kuris moralinio gyvenimo turinį apibrėžia specifiniu mastu tai kas yra gėris ir kas yra blogis.
Autonomijos principas identifikuoja moralinį subjektą autonomiškame individe (t.y. kuris aktualiuoju momentu yra pajėgus naudotis autonomija); naudingumo principas globoja (nors ir nebūtinai nurodo tai daryti) moralinių subjektų (kurie priklauso kuriai nors “moralinei bendruomenei”) geranorišką elgesį kitų “moralinių užsieniečių” (kurie nepripažįsta bendruomenėje priimto bendrojo moralinio požiūrio) atžvilgiu, arba kitų, kurie dar nėra ar jau nebėra kokios nors “moralinės bendruomenės” nariai (nes yra priklausomi, t.y. nepajėgūs naudotis autonomija), atžvilgiu.
Sutariant, kad egzistuoja ir yra pripažįstamos bendros vertybės, neokontraktualistinė perspektyva neigtų savo pradines prielaidas. Šios minties perspektyva, nors ir pripažįsta toleranciją pliuralizmo ir svetimkūniškumą, tampa netolerantiška tokiu mastu, kokiu priešingos autonomijos konfliktuoja (suteikdamos viršenybę stipriai valiai silpnesnės valios atžvilgiu) arba netolerantiška tiems, kurie dar nėra ar jau nėra autonomiški (negimusi gyvybė, naujagimis, marginalūs individai, nepagydomai sergantys). Nors neokontraktualizmas siūlosi būti formalia procedūrine etika, tampa akivaizdu kad jis užima toli gražu ne neutralią poziciją moralinio turinio prasme, t.y. viena iš etinio subjektyvizmo opcijų.
3.1.3. Principalizmas. Teigia, kad bioetikos klausimuose reikia remtis keturiais neabsoliučiai įpareigojančiais principais:
Autonomijos principas (t.y. individo laisvė apsispręsti);
Naudingumo principas (t.y. naudingumas kuris sutampa su gėrio skatinimu);
Žalos nedarymo principas (Hipokrato non nocere);
Teisingumo principas (t.y. paskirstymo lygybės principas)
Šis principų ketvertukas turi pretenzijų būti kriterijumi, vykdant moralinį vertinimą ir tokiu būdu atliekant bioetinio sprendimo procedūras (T.L. Beauchamp, J.F. Childress)
Principalizmas mano esant įmanoma, net būtina, konstruoti bioetikos diskursą tik principų lygmenyje, nepaisant to, kad yra dideli prieštaravimai teoriniame, norminiame ir vertinimų lygmenyse. Pagrindiniai principai neturi absoliutaus statuso, bet yra prima facie: kalbama apie principus visuomet įpareigojančius, išskyrus tuos atvejus jei jie konfliktuoja su kitomis pareigomis, tam kad būtų išlaikomas balansas. Principai nėra hierarchiniai ir neatšaukiami; priešingai visuomet, skirtingų ir konkrečių situacijų pagrindu gali būti peržiūrimi. Ši teorija, imdama pradžią “paradigminiuose vertinimuose”, t.y. moralinėse koncepcijose priimtinose daugumai per jų harmonizavimą, leidžia sukonstruoti ir formuluoti taip vadinamą koherentišką teoriją. Taip suformuluota teorija savo ruožtu leidžia vystyti kriterijus, visada galint keisti jų nustatymą, sugretinant (sutikrinant) su patirtimi. Teorija ir principai funkcionuoja tol, kol juos nepaneigia ar tol, kol jie tampa realybėje nenuoseklūs, kas veda link jų performulavimo. Šia prasme, principalizmas atspindi dinamišką požiūrį, visuomet papildantį, bet niekuomet stabilų.
Taip pat ir ši teorija turi žymius atosmūgius, vertinant žmogaus gyvybės manipuliavimo intervencijų galimybes. Ypač, nuoroda į autonomijos principą veda link “autonomiško asmens” pripažinimo, tik tiems, kurie turi “veiksnumo savybių”, pasireiškiant per gebėjimą norėti, racionaliai ir sąmoningai suvokti situaciją, išorės kontroliuojančios įtakos nebuvimą. Pagal tokį klausimo iškėlimą nužudymas nėra absoliučiai draustinas, žudyti asmenį yra nepriimtina pirma facie. Individai, neturintys pakankamai autonomijos, nes nesubrendę, nepajėgūs, nenuovokūs, ar yra priklausomybės būsenoje (“naujagimiai, individai, linkę į iracionalias savižudybes, priklausomybės ligomis sergantys ligoniai yra tipiški pavyzdžiai”) neturi būti globojami lygiavertiškai kaip ir autonomiški asmenys: bendrai paėmus “kai kurios intervencijos formos yra pateisinamos, jei asmenys esmingai neautonomiški ir negali būti autonomiški, priimant specifinius sprendimus” būtent paternalizmo, naudingumo ir užuojautos pagrindu.
“Bioetikos principų” teorijos kritika visgi neišvengiama. Ši teorija apsiriboja dalykiško sprendimo paieška, laikinu etinių pasirinkimų priimtinumu, pasirinkimų, kurie lieka individualūs ar socialūs, priimtini ar nepriimtini tik atsitiktinai. Tai leidžia pristatyti principus ir vertybes kaip prima facie, t.y. niekada absoliučius ir visuotinus, bet visada reliatyvius ir specifinius. Argumentavimas yra pakeičiamas nuosekliu dalykiškumu etikoje, kur argumentavimas yra nepajėgus pasiekti įtikinamą tiesą, apsiribojama pragmatiškai geriausiais pasirinkimais konkrečiose situacijose.
3.1.4. Separacionizmo teorijų kritika. Apžvelgus separacionistines teorijas, galima padaryti kai kurias apibendrinančias išvadas dėl žmogaus būtybės atskyrimo nuo asmens klausimu. Galima rasti bendrą filosofinę šaknį teorizuojant žmogaus būtybės atskyrimą nuo asmens, būtent kaip suprantamas kūnas ir asmuo. Šių teorijų atveju galima sakyti, kad grįžtama prie antropologinio dualizmo, kuris yra žinomas Vakarų minties istorijoje (Platono koncepcija apie kūną, kaip sielos kalėjimas ar net kapas, arba Dekarto padarytas skirtumas tarp res extensa ir res cogitans). Bioetikos įvairiose teorijose, atskyrimas tarp kūno ir asmens remiasi iš vienos pusės kūno “objektyvizavimu” ir “nuasmeninimu” ir kitos pusės asmens “subjektyvizavimu” ir “iškūninimu”. Skirtumo darymas tarp kūno/objekto ir asmens/subjekto pabrėžia inversiškus procesus (kūno sudaiktinimas ir asmens susubjektinimas), kurie kartais susipina (asmeninis kūnas ar sukūnintas asmuo), kartais išsiskiria (beasmenis kūnas ir bekūnis asmuo).
Šioje perspektyvoje, į klausimą “kas yra asmuo?” atsakoma skirtingai, bet tuo pačiu iš esmės asmens problema susiveda į sutapatinimą su individu, kuris siaurąja prasme turi galimybės manifestuoti savo kai kurias ypatybes, o plačiąja prasme pasireiškia veiksmuose per tam tikrą elgesį. Taigi kas yra asmuo?: asmenys yra individai galintys jausti ir /arba nepatiriantys skausmo (pagal utilitaristus), racionalūs, sąmoningi, autonomiški (pagal kontraktualistus ir principalistus), net jei ir neturi žmogiškojo kūno (gyvūnų, galinčių jausti, atveju) ar net neturi apskritai biologinio kūno (organiniai sintetiniai ar dirbtinio intelekto dariniai, robotai). Biologiniai žmogaus kūnai gali manifestuoti asmens subjektiškumą (bet tik kai kuriais momentais) ar jo gali nemanifestuoti niekada: asmuo gali pasireikšti žmogaus biologiniame kūne, bet taip pat ir kitame biologiniame ar negyvame kūne. Šios dichotomijos neišvengiama išvada yra kūno redukavimas iki daikto, neturinčio subjektiškumo (sudaiktintam kūnui pripažįstama galimybė turėti asmeninį subjektiškumą, tai yra manifestuoti kokybinius parametrus, charakterizuojančius asmens buvimą) bet asmuo gali pasireikšti taip pat individe, kuris neturi žmogiško biologinio kūniškumo.
Taigi, kūno/daikto ir asmuo/ subjektas suskaidymas skatina išskirti tris egzistencinius scenarijus: individai įkūnyti žmogaus biologiniame kūne, neturinčiame asmens subjektiškumo (embrionai, vaisius, naujagimiai, vaikai, cerebralinio paralyžiaus ištikti individai, pamišėliai, individai komos būsenoje, sunkūs invalidai, ar net senukai); individai, besinaudojantys asmens subjektiškumu, bet neturintys žmogaus biologinio kūno (nors tai kol kas hipotetinė prielaida: kai kurie gyvūnai, netgi nežemiškos būtybės, angelai, robotai, dirbtiniai intelektai); galiausiai individai turintys asmens subjektiškumą ir žmogaus biologinį kūną.
3.2. Prigimtine teise paremtos teorijos: kiekvienas žmogus yra asmuo
Jei eksperimentinis mokslas metodologiškai apsiriboja tik kiekybiniais tyrimais ir palieka tarp skliaustelių reiškinio kokybines ypatybes ir esmę, tai ontologiniu požiūriu nereiškia, kad tikrovė (mokslinių stebėjimų objektas) yra tik materija ar mechanizmas, apriboti erdvės ir judėjimo, kad neegzistuoja kokybiniai ir esminiai rodikliai (kurie nepasiduoda išmatavimui). Nors biologijos mokslai tikrai turi ką pasakyti apie žmogaus kūną ir jų teiginiai logiškai sudaro pagrindą bet kurioms kitoms refleksijoms, bet tai nėra pakankama. Galima sutikti su M. Heidegeriu, kuris, nors ir skirtingame teoriniame kontekste, teigė, kad pats faktas, kad fiziologija ir fiziologinė chemija gali tyrinėti žmogų kaip organizmą iš gamtos mokslų pusės, neįrodo, kad žmogaus esmė yra kūne, kaip kad yra aiškinama moksliškai.
Kai bandoma paaiškinti, iš ko susideda biologinio žmogaus kūno gyvybė, yra kažkas tokio kas skatina išeiti iš už eksperimentinių, analitinių ir biologinių tyrimų ribų, nuo kalkuliuojančio ir anatomiškai analizuojančio mokslinio požiūrio: žmogaus kūnas, nuo pat vienaląstės zigotos stadijos yra žmogaus unikalus organizmas (kurio negalima jau iškomponuoti į komponentus, kurie jį generavo, lytines ląsteles), kuris turi savyje visą genetinę informaciją orientuotą į kūno išsivystymą visame savo pilnume. Tai yra nenutrūkstama evoliucija, kurioje nėra atsitiktinio priežastingumo ir priežastingo serijiškumo. Jau pradedant tyrinėti žmogaus kūną iškyla jo kokybinės dimensijos klausimas, kurio negalima susiaurinti iki kūno dalių (judančių erdvėje) suskaičiavimo.
Žmogaus kūno organiškumas ir sankloda iškelia į diskusinį lygmenį mechanicizmą kaip antropologinę koncepciją: jei materialistinis mechanicizmas gali būti moksliškai vertingas (metodologiniame lygmenyje tiriant “kaip” egzistuoja kūnas, mokslininkui jį stebint ir vertinant kiekybiškai), tai aiškinant kūną antropologiškai (kas yra kūnas) ši koncepcija yra nepakankama. Žmogaus kūnas biologiškai nėra susiaurintinas iki mechanizmo, tai nėra gabalų sustatymas ar išrinkimas pagal kieno nors nuožiūrą. Tai patvirtina ir organų transplantavimo praktika: išorinio organo atmetimas atspindi organizmo vieningumą, imunologinė reakcija, kurią iššaukia recipiento ląstelių membranos antigenai prieš persodinamo organo ląsteles iki jų sunaikinimo, demonstruoja, kad chirurgas operuodamas ligonį prieš save turi ne mašiną, bet integralų žmogaus kūną.
Žmogaus kūnas be to vystosi pastoviai ir nuosekliai, t.y. arba visos vystymosi stadijos yra vienodai svarbios. Arba subjektas/asmuo yra žmogaus biologinis kūnas arba jis nėra. Būtent tame egzistuoja separacionistinių teorijų klaida, kad nėra pažįstama kaip egzistuoja funkcija (jausminė, intelektinė, sąmonės, vertinimo) arba sąlygos, kurios per savo išoriškumą suponuoja subjekto egzistavimą; būtent subjekto egzistavimas apsprendžia tam tikrų funkcijų vykdymą, o ne funkcijų vykdymas apsprendžia subjekto buvimą.
Jei egzistuotų tikras asmens ir funkcijų susitapatinimas, tuomet ir suaugęs individas žmogus tam tikrose būsenose prarastų savo subjektiškumą (analgezijos ir anestezijos būsena, miegas, apgirtimo ir apkvaišimo būsena, depresija; tokiomis sąlygomis žmogaus subjektiškumo kriterijai būtų abejotini). Pvz. žmogui po autoavarijos nesąmoningoje būklėje suteikiama greitoji pagalba: funkcionalizmo atžvilgiu toks žmogus jau nėra asmuo ir kyla klausimas ar jis vertas yra pagalbos suteikimo). H.T. Engelhardt’as aiškina taip šį paradoksą: “jei dėmesio ir sąmonės trūkinėjimai suskaidytų asmenų identiškumą, leidžiant jiems žudyti kitus vos tik užmigus, ir tai jiems neinkriminuotų žmogžudystės, tai nueitų perniek minimali bendruomenės taikaus sambūvio moralė”.
Bendrai paėmus, jei asmuo yra minimizuojamas iki funkcijų, kurios skirtinguose individuose atsiranda ir išnyksta priklausomai nuo skirtingų aplinkybių, visumos, tai tuomet asmens buvimas būtų vertintinas kiekvienu individualiu atveju: asmuo taptų abejotina kategorija, menkai naudotina ypač biomedicininėje praktikoje. Vis viena tai turėtų pasibaigti susitarimu, kokios funkcijos būtų didesnės ar mažesnės svarbos viena kitos atžvilgiu (bet tada galima sakyti kad asmuo yra tas, kuris moka žaisti tenisą, ar skaito filosofines knygas); bet šališkoms definicijoms gali oponuoti kitos šališkos definicijos; kiltų konfliktai, kurie būtų išsprendžiami tik stipriajam naudai silpnojo sąskaita.
Pripažinus, kad žmogaus prigimtis turi primatą funkcijų atžvilgiu, atsiveria ontologinė perspektyva, kuri remiasi pirmine filosofine asmens koncepcija, sugražindama klasikinę aristoteliškąją “racionalaus gyvūno” formulę (nors Aristotelis niekada nekalbėjo apie asmenį, jo filosofija materialiąja prasme teorizuoja asmens koncepciją) arba tomistinę “racionalios prigimties individualizuotos substancijos” formulę. Šios koncepcijos pagrindu yra traktuojamas konkretus individas, biologiškai įkūnytas savo kūne, kuris turi savo ontologinę prigimtį, kuri pasireiškia (ar gali pasireikšti) savo gebėjimais ir elgesiu (ypatingai racionalumu), bet kartu neredukuojamas į juos. Ontologinė asmens teorija arba ontologinis personalizmas grindžiamas prigimties pirmenybe funkcijų atžvilgiu, kitaip tariant, asmens būtis priklauso kiekvieno žmogiškojo biologinio organizmo prigimčiai, visose jo vystymosi fazėse, nepriklausomai nuo jo išorės manifestacijos per tam tikras operacijas ar jų išraiškos sąlygas.
Konkrečių savybių ar funkcijų nebuvimas kuriame nors individe nepaneigia jo ontologinio egzistavimo. Taigi embrionas, vaisius, kūdikis jau būtų asmenys, nors ir biologinis kūnas negali išreikšti per veiksmus savo subjektiškumą, vis dėl to yra visos sąlygos, kurios sudaro būtiną pagrindą nenutrūkstamam dinaminiam vystymosi procesui, kuris leis tas asmens savybes įgyvendinti veiksme. Tuo pačiu būdu, cerebrinio paralyžiaus paveikti individai, individas komoje, pamišėlis yra “dar” asmenys, net jeigu ir egzistuoja egzistencinės sąlygos, kurios trukdo pareikšti per veiksmą kai kurias savybes ir elgesį, funkcijų nebuvimas nekeičia jų ontologinės prigimties. Taigi, negalima tapti tuo, jei jau juo nesi; negali nustoti būti tuo, kas esi. Negali būti daugiau ar mažiau asmeniu kūno pasiekto psichofizinio brandos laipsnio pagrindu, ar apskritai tai atsiejus nuo kūno. Šia prasme yra įveikiamas tiek “bekūnis subjektiškumas”, tiek “beasmenis somatizmas” (susiaurinant kūną iki beasmenės materijos). Taigi visi žmonės yra asmenys, turi subjektiškumą.
Potencialumas yra vidinė galimybė, o ne išoriškai įmanoma galimybė: nėra skirtumo “tarp kūno kuris yra kažkieno kūnas, ir kūno, kuris gali tapti kažkieno kūnu” (tai beje neneigia ir Engelhardt’as), turint omeny kūno ir asmens neatskiriamumą žmogiškoje būtyje: žmogaus kūnas yra visada žmogiškojo asmens kūnas. Nors faktiškai yra įmanoma atskirti asmens subjektiškumą nuo kūno objektiškumo (kūnas išmatuojamas erdvėje, kuris yra matomas ir paliečiamas, skiriasi nuo subjekto, kuris pasireiškia per kūną), nėra iš principo įmanoma atskirti kūną ir asmenį, kadangi yra vieningi savo žmogiškąja būtimi.
Ontologinis personalistinis požiūris neabejotinai įnešė į filosofines bioetikos diskusijas svarų pagrindą, kuris gerbia žmogaus gyvybę (šia prasme ontologinis personalizmas yra skirtinas nuo etinio personalizmo, t.y. nuo tos minties tendencijos, kuri sugrąžina asmens koncepcijos svarbą Kanto filosofijos prasme (t.y. asmuo niekada nėra traktuojamas kaip paprasta priemonė tikslui pasiekti, bet tik kaip tikslas)): priskirti žmogui asmens statusą yra vien tik gryna tautologija, bet ir kokybė, kuri demonstruoja vidinį orumą. Žmogiškos esmės racionalumas leidžia suvokti būties priežastingumą ir tikslą, kuris sutampa su pareiga. Jei žmogaus esmė yra kryptis link visiško savęs realizavimosi (“tapdamas tuo kas esu”), iš to seka pareiga gerbti gyvybę visose jos pasireiškimo formose. Pati prigimtis finalistinėje perspektyvoje turi norminę vertę: žmogaus gyvybė ginama, nes tai asmens gyvenimo išraiška, dinamiškai įsitvirtinanti iki visiškos saviraiškos.
Ontologinio personalizmo kontekste bioetikos principai būtų šie:
Gyvybės apsauga (taigi jos neliečiamumas ir nedisponuojamumas);
Terapinis principas (kiekviena intervencija į žmogaus gyvybę pateisinama tik su tikslu gydyti subjektą);
Laisvės ir atsakomybės principas (laisvė pripažįsta savo objektyvią ribą, t.y. pagarbą kito žmogaus laisvei);
Socialumo ir subsidiarumo (t.y. siekimas visuotinio gėrio per kiekvieno individo gėrį ir solidarumą to atžvilgiu, kuriam daugiau reikia pagalbos).
Reikia taip pat pabrėžti, kad ne tik ontologinis personalizmas gina gyvybę nuo pat jos pradžios. Ši tezė yra palaikoma ir tų, kurie identifikuojant asmens sąvoką su žmogumi, tačiau perspėja dėl šios sąvokos vartojimo bioetikoje, ir tokiu būdu jie linkę šią sąvoką eliminuoti dėl neteisingos sampratos ir dviprasmybių, kurios iškyla diskusijose. Tai kryptis, kurie mano, kad pakanka remtis mediko deontologija, vertinant destrukcines eksperimentines intervencijas: medikas turi pareigą gydyti ir slaugyti ligonį, o ne daryti žalą ar tiesiog nužudyti. Dar kiti autoriai teigia, kad negali absoliučiai pripažinti asmens statusą žmogui kiekvienoje jo vystymosi stadijoje (ypatingai gyvybės pradžioje): tačiau, netgi “abejodami” iš principo palaiko būtinybę stipriąja prasme saugoti žmogaus gyvybę nuo pat jos pradžios ir natūralios pabaigos.
Šios visos teorijos yra įdomios ir naudingos, nes jos konverguojasi pareigos gerbti žmogaus gyvybę pripažinime: nors ir kai kuriais aspektais lieka neaišku ar net dviprasmiška. Nuoroda tik į medicininę deontologiją, nors ir būtina bioetikos diskurse, neaprėpia visos problematikos (kai kurie išeina iš santykio medikas – pacientas ribų), yra sunku atsakyti į prieštaravimą tų, kurie mano kad būtent deontologija turi vystytis, atsiliepiant į naujas socialines reikmes (nuo santykio medikas – pacientas, pagrįsto pasitikėjimu ir sąjunga, iki šalto formalaus santykio, pagrįsto sutartimi ir mainais). Labiau įtikinantis kelias yra, kai net ir srityse, kurios kelia abejonių, turėtų būti nustatoma protingo požiūrio pareiga, tokiu mastu, kokiu išreiškiama pagarba vidiniam žmogaus gyvybės orumui, kuri tam tikra prasme suponuoja personalistinę refleksiją.

4. Nuo bioetikos prie bioteisės.

Svarbūs gyvybės sferos klausimai bioetiniame diskurse susiduria su konsensuso stoka, formuluojant deontologines normas. Tai įrodo netikrumas socialiniame lygmenyje, nes etinis ir kultūrinis pliuralizmas apsunkina homogeniškų normų kūrimą visuomenėje. Po ilgų ir dažnai nevaisingų bei besikartojančių debatų, iš teisės tikimasi daugiau negu iš etikos, nes žmogiškasis sambūvis yra įmanomas per bendras elgesio normas, kurios kartu užkerta kelią ar bent švelnina socialiniame lygmenyje etinius konfliktus.
Jau ir teisės doktrina palengva prieina prie nuomonės, kad bioetikos debatuose laikas nuo etinių refleksijų pereiti prie teisinės diskusijos (Melnikoff J., Smith G.P., Dworkin R.B., Chabert-Peltat C., Busnelli F.D. ir kt.). Nors stovime prieš paradoksą: jei iš vienos pusės vis tampa akivaizdžiau poreikis ieškoti taisyklių, kurios minimaliai garantuotų socialinį sambūvį ir išlygintų socialinius kontrastus (kurie tampa vis labiau kraštutiniški, radikalūs ir sunkiau išsprendžiami etiniame lygmenyje), iš kitos pusės vis labiau yra suvokiamas teisinio atsakymo vėlavimas į socialinę bioetiką, tiek doktrininiame tiek norminiame lygmenyse. Ir tai leidžia pakankamai autoritetingai kalbėti apie įstatymų leidybos “tuštumą” bioetikoje (Galston A.W., Shurr E.G.), nors jau egzistuoja tarptautiniai dokumentai (žmogaus teisių deklaracijos, rekomendacijos, europinės rezoliucijos ir direktyvos, deontologiniai kodeksai, etikos komitetų išvados ir nuomonės), iš kurių kaip minėta yra ypatingai svarbi Europos Tarybos 1997 m. Žmogaus teisių apsaugos ir biomedicinos konvencija. Šie dokumentai turi teisinę galią, kuri nėra įstatymų leidžiamoji arba sudaro prielaidas kaip tokiai. Taip pat egzistuoja atskiri įstatymai įvairiomis bioetikos temomis ir nacionaliniame lygmenyje.
Teisės intervencijos stoką galima būtų paaiškinti keliomis empirinėmis priežastimis. Visų pirma, bioetinių refleksijų pradžioje teisininkai susilaikė nuo įsijungimo į diskusijas daugiau dėl kompetencijos apribojimų, t.y. dėl žinių apie mokslo ir technologijų pasiekimus. Kita priežastis glūdi pačioje gyvybės mokslų vystymosi spartoje, kurios tempai ryškiai skiriasi nuo visiems žinomo teisės lėtumo ir nelankstumo. Taip pat ir tarpdisciplininis bioetikos pobūdis, lėtina teisės tempus, nes teisininkai turi pastoviai atnaujinti savo žinias kitose srityse, susidurti su ekspertais iš kitų sričių, kurių techninę kalbą taip pat būtina įsisavinti, jau nekalbant apie metodikų įvairovę visose srityse. Ne mažiau svarbi lėtų teisinių žingsnių priežastis yra pačios teisės apdairumas bei baimė išgryninti normas situacijoms, kurių kontūrai yra migloti, kai tokios normos galėtų iššaukti nenumatytų ir neatšaukiamų problemų.
Tačiau pagrindinė teisės lėtumo atsakyti į bioetikos klausimus priežastis yra epistemologinio pobūdžio: nėra aišku koks turi būti apskritai teisės vaidmuo ir funkcijos bioetikoje. Ir tai ypač sudėtinga dabarties moralinio ir kultūrinio pliuralizmo kontekste, kas dažnai varo teisininkus į neviltį. Atsiveria pamatinė teisės filosofijos bioetikoje problema: kokia teisė yra būtina bioetikoje? Ar visa tai, kas yra įmanoma iš mokslinio – technologinio taško gali būti legitimu žiūrint iš teisės pozicijų? Ar reikia įstatymiškai reglamentuoti bioetiką? Kokios būtų bioetikos įstatyminio reglamentavimo legitimumo sąlygos?
Legitimumas yra suprantamas kaip teisingumas arba kaip teisės pateisinimas (teisinis pagrindimas). Mūsų kontekste reikia kalbėti apie termino teisinę ir teisinę-filosofinę reikšmę, paliekant nuošalyje jo politinę sampratą (t.y. kas turi teisę vykdyti valdžią). Pagrindinė prielaida yra, kad legitimumas nėra sutapatinamas su legalumu (teisėtumu): elgesys kuris atitinka teisę (pozityviąją) nebūtinai bus legitimus (teisingas).
Taigi, reikia atskirti skirtingas sampratas, koks turi būti teisės bioetikoje vaidmuo, kokie turėtų būti kriterijai, kurie inspiruotų įstatymų leidybą bioetikoje, kad būtų galima suvokti pagrindinių teorinių tendencijų šaknis. Nagrinėjimas tokiu būdu pasistumia į koncepcinį planą (Taupitz J.), t.y. lygmenį, kuriame yra išskiriamos bendrosios priežastys, kurios apsprendžia vieną ar kitą pasirinkimą, bei pasirinkimo kriterijai formuluojant įstatymą. Analizės tikslas teisės filosofijos požiūriu yra nustatyti tokių priežasčių pagrįstumą (nepaneigiamumą), arba tokių priežasčių nuoseklumą ir atitikimą struktūrinei teisės sampratai.

4. Bioteisės modeliai
Teoriniame lygmenyje pateikiami skirtingi teisiniai būdai, sprendžiant bioetikos problemas. Šių teisės modelių išskyrimas yra neišvengiamai schematiškas. Mokslinėje literatūroje jų yra aprašyta nemažai: vieni iš jų aptakūs, migloti, tapatūs, kartais paraleliniai ir persidengiantys, ar dar kartais sudėtiniai ar priešingi vienas kitam. Neturime pretenzijų į išbaigtumą, bet apsiribosime apibūdinti labiausiai paplitusias kryptis, kad būtų galima išskirti pagrindines teorines kryptis. Nepaisant to, kad egzistuoja spekuliatyviniame lygmenyje skirtingumai, kartais galima identifikuoti taikomųjų siūlymų bioteisėje analogijas ar net konvergencijas.
4.1. Neutralios teisės modeliai bioteisėje
Galima išskirti įvairiose teisės kryptyse vieną bendrą matricą, kuri apjungtų jas į vieną grupę, kurios pagrindinis bruožas būtų “teisės neutralumas”, t.y. bioteisės pagrindinė funkcija yra nebūti kurios nors esmingai objektyvios vertybės atstovu (postmodernistinėje sampratoje tokios objektyvios vertybės neegzistuoja arba jos nėra pažintinos, taigi ir teisei jos yra nereikšmingos), garantuoti (bet ne kritiškai vertinti) iškilusius specifinius individualius ir socialinius poreikius.
4.1.1. Pirmasis modelis būtų abstensionizmas (susilaikymo) dar kartais vadinamas libertariniu modeliu. Tai būtų pozicija, kuri atitinka labiau paplitusią sampratą, negu aiškų teorinį pagrindimą (L.Nielsen). Tai kryptis, kuri neturi būti sutapatinama įstatymų de facto nebuvimu, bet su atmetimu iš principo bioteisės kūrimu (t.y. iš viso įstatymiškai reglamentuoti bioetiką). Vienintelis dalykas ko reikalaujama iš teisės yra susilaikyti nuo kišimosi ar net pasitraukti iš bioetikos klausimų sprendimo, nes kiekvienas įstatymas šioje srityje yra suvokiamas kaip bereikalinga intervencija, kuri baigiasi su kišimusi į asmens laisves ir jų nuslopinimu (remiantis prielaida, kad visa tai kas neuždrausta įstatymo, yra leistina). Šia prasme eitų kalba apie bioteisės modelį, kuris įsiterpia į “antijuridizmo” erdvę, kas bioetikoje pasireikštų laisva erdve nuo teisės, t.y. nėra jokios teisės prievartos tokiuose individo pasirinkimuose, kaip gyvybė ir mirtis, sveikata ir ligos, individualios spontaniškos sąmonės laisvė ir pan. Šis “antijuridizmas”, dar vadinamas Hil (t.y. highly inapproriate legislation), teigia, kad teisėkūra bioetikoje, kad ir kaip būtų suformuluota, ji bus visiškai neadekvati.
Šis modelis be to reikalauja ir depenalizuoti egzistuojančių įstatymų apibrėžtas kai kurias veikas (t.y. nuimti baudžiamąją atsakomybę, net nepakeičiant ją civilinėmis ar administracinėmis sankcijomis): įstatymams yra priešpastatomi deontologiniai kodeksai, ar etikos komitetų deklaracijos, kaip netiesioginės ir kintančios normos, atsakomybė sutapatinama su bendruomenių savikontrole, ar atskirų subjektų (medikai, mokslininkai bet taip pat ir pacientai ar šiaip piliečiai) autodisciplina. Teisės eliminavimas iš šios srities galiausiai reikštų pasirinkimo “privatizavimą”, išplečiant iki maksimumo subjektų autonomiją, iškeliant individualų sprendimą. Taigi, kas moksliškai technologiškai yra įmanoma, yra ir teisėta, subjektyvaus pasirinkimo pagrindu, be jokios normos būtinybės.
4.1.2. Liberalusis bioteisės modelis, tai būtų modelis, kuris reikalauja teisės įsikišimo, tačiau teisės funkcija būtų garantuoti asmeninę laisvę, suprantamą kaip apsisprendimo laisvė (T.H. Engelhardt). Pagal šią paradigmą reikia skirti “teisines teises” (legal rights) ir “moralinių teisių” (moral rights). “Moralinės teisės” siejasi su autonomijos sfera santykyje su etiniais ir bioetiniais pasirinkimais, kurių atžvilgiu pozityvioji teisė neturi kištis, išskyrus atvejus kai reikia garantuoti sąlygas, kurios apsprendžia laisvės išorinį pasireiškimą praktikoje, nuimant visas kliūtis saviraiškai (negatyviąja prasme, arba negatyvioji laisvė) ir globojant visus būdus jai pasireikšti per elgesį (pozityviąja prasme, arba pozityvioji laisvė). Iš teisės, tokiu būdu, reikalaujama laisves perkelti į etinį lygmenį, multiplikuojant pasirinkimo galimybes (eksperimentuoti ar ne, duoti pradžią gyvybei ar ne, manipuliuoti žmogaus gyvybe ar ne, pratęsti gyvenimą ar pagreitinti mirtį, žinoti ar ne savo genetinę informaciją ir pan.).
Teisė liberaliosios bioteisės versijoje turi pripažinti pliuralizmą, naujų socialinių ir individualių poreikių sprendimą perkelti į etinį lygmenį, instituciškai konfigūruoti alternatyvų seriją, jas pateikiant tam pačiame lygmenyje, neproteguojant nė vienos tipologijos (bet apsiribojant jas pristatyti ar globoti vienodai), tam kad individas būtų laisvai išreikšti savo pasirinkimą, be jokių sąlygų ar diskriminacijos. Šia prasme teisinės teisės (identifikuojami su pozityviąja teise, įstatymine kodifikacija ir formalia išorine sistemos prievarta) vaidintų galutinį ir redukuotą vaidmenį bioetikoje, veiksnumo manifestavimą patikint individų moraliniams sprendimams o ne įstatymui. Teisėkūros vieningas požiūris šioje perspektyvoje yra laikomas nepatenkinamu: kiekvienas individas ar kiekviena bendruomenė yra pašaukti palaikyti “baudžiamųjų įstatymų ir socialinių teisių galiojimą tik savo nariams”.
Teisė tampa tokiu būdu viešąja riba tarp skirtingų privačios etikos sferų. Šiame mąstymo horizonte, reikia atriboti moralę nuo norminio griežtumo, minimizuoti teisės prievartą vardan pagarbos subjektyviems etiniams požiūriams; kiekvienos privačios sferos viduje yra pats individas savo moralės šeimininkas, neturėdamas niekam atsiskaityti (nebent tik savo moraliniam nuoseklumui ir savo racionaliai etinio poelgio vertinimo koncepcijai), apsiribodamas tuo, kad kitas individas taip pat gali daryti ką nori (net ir tuo atveju, jei jo poelgis vertinamas kaip nepatogus ar nemoralus). Sankcinių normų atžvilgiu, teisės funkcija yra taip pat ieškoti “kompromisų”, stengiantis surasti istorinį ir konvencinį (nulemtą kisti laiko atžvilgiu) būdą tam, kad būtų galima užtikrinti idėjų ir atitinkančių praktikų sugyvenamumą viena šalia kitos.
Yra priimtinos tik kai kurie laisvė ribojimai, bet tik tokiu mastu, kokiu yra pagrįsta (arba numanoma) baimė dėl nenumatytų laisvo pasirinkimo pasekmių rizikos: tik tokiais atvejais yra priimtinos laikinos taisyklės, kurios nustatomos tik individualiais atvejais, kad būtų sušvelninti socialiniai pavojai, tačiau bet kada galima jas peržiūrėti ar netgi atšaukti, jei tai tampa būtina. Tokiu mastu, kokiu mokslas yra ar bus pajėgus išvengti neigiamos rizikos ar ją kontroliuoti, liberali visuomenė turi garantuoti maksimalią individo autonomiją.
Toks modelis pasirenka “minkštą” įstatymą, arba tiesiog silpną teisę, kuri apriboja iki minimumo viešosios teisės įtaką ir tokiu būdu atveria plačią dirvą privačiai laisvei. Šis modelis teisiniame lygmenyje kai kuriais aspektais (ypač bioetikoje) laiko priimtinesnį anglosaksiškąjį common law teisinės sistemos modelį (šioje sistemoje yra stipri tendencija sukurti “kazuistinę” bioetiką teisiniame lygmenyje, kur šalia atvejų studijavimo metodologijos svarbus dėmesys yra skiriamas reflektuoti pagrindinius teismų sprendimus bioetikos srityje) negu kontinentinės Europos teisės modelį. Čia teisėjas turi kuriamąją funkciją (teisėjas “kuria įstatymą”, kurdamas privalomus precedentus kitiems teisininkams), ir teisminis sprendimas (susijęs su atveju) nėra niekada baigtinis nei sisteminis, bet kintantis ir peržiūrimas, paliekant erdvę savireguliacijai, tiek kiek jis prisitaiko prie sąlygų.
4.1.3. Pragmatiškasis modelis (P.Singer) reikalauja iš teisės garantuoti išorės sąlygas, realizuojančias socialinį naudingumą, atsižvelgiant į sąnaudų/grąžos paskaičiavimus, t.y. maksimizuojant naudą (preferencijos, malonūs pojūčiai) ir minimizuojant sąnaudas (frustracijos, nuostoliai) kiek įmanoma didesniam individų skaičiui. Pagal šį modelį teisinė norma turi būti naudinga kuo didesniam individų skaičiui ir daryti minimalią žalą: reikia sukurti laikinas normas, inspiruotas socialinio naudingumo kriterijaus, kurias būtų galima peržiūrėti priklausomai nuo kintančių sąlygų. Ši kryptis bioteisėje sutampa su teisės ekonomine koncepcija, kuri linkusi teisinę patirtį susiaurinti iki ekonomikos, ir ypač politinės ekonomijos paskaičiavimų, iškeliant ekonominį efektyvumą, kaip teisės vertinimo kriterijų. Teisė tampa instrumentu perskirstant ekonominius resursus, pagal kolektyvinio naudingumo kriterijų (net aukojant individo gėrį) (R.Posner).
4.1.4. Taip pat ir formalusis modelis yra neutralus bioteisės modelis. Šis modelis kiek senstelėjęs, mažai teorizuotas, tačiau naudotas daugelio bioetikų praktikoje. Formalizmas yra mąstymo kryptis, kuri susiaurina teisę iki politinės valios normingumo. Pagal šią paradigmą, teisininkas turi tik vieną išorinę funkciją: pasyviai vykdyti politinę valią ir išversti į galiojančių įstatymų kalbą, nustatant formalią struktūrą, sutikrinant kiek tai nuoseklu su kitais teisės sistemos įstatymais, pagal užtikrintumo ir techninio korektiškumo parametrus (nustatant eventualius interpretacinius kriterijus prieštaravimams spręsti ar eventualius principus ir taisykles spragoms užkamšyti). Šia prasme įstatymų turinys yra apsprendžiamas įstatymų leidėjo (jo valia nediskutuotina). Juristas būtų teisės technikas: neturėtų nagrinėti normos esmę, juo labiau jos vertybinį pagrindą, bet rūpintis tik išorine įstatymo dimensija. Šia prasme, gyvybės mokslų taikymo srityse yra laikoma teisėta visa tai, dėl ko yra politiškai nuspręsta.
4.1.5. Procedūrinis modelis yra rafinuotesnis mąstymo modelis, nei anksčiau minėti, kuris paplitęs labiausiai teisės sociologų tarpe (dar žinomas kaip “prisiderinimo paradigma” (P. Donati). Pagal procedūrinį modelį teisės funkcija yra ginti konvencinę viešąją etiką, kuri visiems nustato procedūras socialinių konfliktų vadybai, ir dėl kurios yra viešai sutarta. Suderintos procedūros tampa ir išlieka privalomos visiems (jų negali vienašališkai pakeisti atskiri individai): procedūros yra pasirenkamos politinio sutarimo pagrindu, kuris išplaukia iš demokratinės dialektikos. Pagal šį modelį teisė registruoja susitarimą tarp šalių, kuris yra išreiškiamas per daugumos pasirinkimą; demokratinis kriterijus tampa įstatymų leidybos bioetikoje teisiniu formaliu kriterijumi. Tai modelis, kuris gali peržiūrėtas priklausomai nuo iškylančių naujų tendencijų, kurioms pritaria demokratinė dauguma. Šia prasme yra teisiškai priimtina tai, dėl ko viešai buvo sutarta sutartų procedūrų pagrindu.
4.1.6. Kontekstinis modelis (tarpinis modelis tarp procedūrinio ir sociologinio-faktinio (žr. žemiau) modelių) siūlo kontekstinį argumentavimą. Išeities taškas yra samprata, kad taisyklės akumuliuoja poreikius, postūmius ir vertinimus, kurie atsiranda pirma ir už teisinės sferos ribų; taigi teisės užduotis bioetikoje yra pateikti kontekstinį argumentavimą, nepretenduojant nei orientuoti, nei apsiriboti registruoti pasirinkimus “išplitusius papročiuose”: teisininkas apskritai neturi įsikišti “pirma” etinių diskusijų bioetikoje, nei “po to” skinti debatų vaisius, nebent dalyvauja konsensuso paieškos procese, kad būtų išgryninti etiniai pasirinkimai reikalingi įstatyminei intervencijai. Kitaip tariant, teisininkas neturi užduoties nei aktyviai kurti naujas normas, nei pasyviai perimti egzistuojančias vertybes, bet filtruoti socialinius poreikius, atsižvelgiant į juridinės taisyklės būtinumą, įmanomumą, sisteminį priderinamumą, naudojant kai kurias procedūras ar teisines metodologijas. Šia krytimi bioteisė gali skatinti minimalų pragmatiško konsensuso atsiradimą procedūriniame kontekstiniame lygmenyje (nesikišant į diskusijas dėl moralinių prielaidų).
4.1.7. Sociologinis-faktinis modelis susiaurina teisę į faktą ir praktiką: tai bioteisės koncepcija kuri sutapatina normą su socialiniu veiksmu, su teismų sprendimais arba su prognozėmis tai ką teismai nuspręs. Šioje perspektyvoje teisė registruoja praktiką pagal elgesio, paplitusio tam tikroje visuomenėje, sampratą ir remiantis poreikiais, reikalaujančiais kolektyvinio sambūvio. Teisė identifikuojama su tai, kas yra nuspręsta teisėjų (susiejant su konkrečiais sprendimais) arba su tai, kas gali būti nuspręsta teisėjų ateityje. Šia prasme bioteisė turi apsiriboti arba pasyviai perimti daugumos visuomenės narių elgesį, arba registruoti teisminę praktiką (ar net labiau stengiantis numatyti tokios praktikos tendencijas). Tai, kaip buvo minėta, yra kazuistinė kryptis.

4.2. Neutralios teisės modelių kritika
Aptarti bioteisiniai modeliai yra labai skirtingi: tiek teoriniame tiek praktiniame lygmenyse, kai kuriais aspektais persidengiantys, kitais – prieštaraujantys vienas kitam. Tai kryptys, nors jų būdai ir argumentai yra skirtingi, jie visi stengiasi iš teisės eliminuoti bet kokią nuorodą į etiką (norėdami būti neutralūs kiekvienam etiniam pasirinkimui) arba įtraukti kokią nors etinę nuorodą tik eventualiai, bet visuomet interpretuojamą subjektyviąja prasme (paliekant kiekvienam individui laisvę pasirinkti etinio pliuralizmo kontekste). Kaip pasekmė, teisė netenka įpareigojamumo objektyvaus pagrindimo: viskas daugiau remiasi į pareigos subjektyvistinį (liberalųjį) pagrindimą (tu privalai daryti tai, kadangi aš arba kiti to nori); arba į utilitaristinį-pragmatinį pagrindimą (tu privalai daryti tai, nes tai socialiai yra naudinga); arba į formalistinį pagrindimą (tu privalai, priešingai tavo elgesys susilauks politinės valdžios sankcijų); arba į procedūrinį pagrindimą (tu privalai, nes tai yra normos dėl kurių susitarta); arba į kontekstinį pagrindimą (tu privalai priklausomai nuo šios konkrečios situacijos); arba į empirinį pagrindimą (tu privalai, nes tai yra bendras elgesys).
Libertarinis modelis siūlo dejuridizaciją bioetikoje, kiti modeliai (liberalusis, pragmatinis, formalusis, procedūrinis, kontekstinis ar faktinis) orientuojasi į bioetikos “juridizavimą”, į “naujų teisių ekspansiją” arba į “subjektyvinių teisių infliaciją” (kiekvienas individualus ar politinis pasirinkimas, kiekvienas patogus ar daugumos pasirinkimas iššaukia visuomet naujas ir specifines teisės intervencijas): iš vienos pusės yra atmetama teisė, iš kitos – tiesiog primygtinai reikalaujamos teisinės intervencijos. Kalbama apie priešingus kraštutinumus (vadinamus dar kaip “postmodernizmo patologijomis”) kurie pasireiškia per vieną bendrą teorinę matricą: teisės atskyrimo nuo žmogaus prigimties ir moralės. Visi modeliai demonstruoja abejingumą prigimtinei teisei, vardan teisės neutralumo ir susilaikymo nuo kritikos: arba bioetika teisiškai nereglamentuojama, o jeigu ir taip, tai toks reglamentavimas neturi nieko bendro nei su morale nei su prigimtimi, bet remiasi tik išoriniais teisės kriterijais (individuali autonomija, ekonominis naudingumas, politinė valia, konvencinės procedūros, kontekstas, socialinė ir teisminė praktika).
Bendros koncepcinės ištakos tokio požiūrio į teisę bioetikoje yra atsekama iš pozityvisinės teisės koncepcijos ir iš postmodernistinės perspektyvos. Iš esmės teisinio pozityvizmo teorizavimas, t.y. išimtinis pozityviosios teisės privilegijuotumas (visą teisę sutapatinant tik su pozityviąja teise) ir moralės eliminavimas iš teisės (neigiant prigimtinės teisės juridiškumą ir ją susiejant tik su morale ir religija), nuo teisės mokslinių studijų metodologijos tapo teisės koncepcija. Jei iš pat pradžių prigimtinės teisės buvo atsisakyta iš metodologinių paskatų (šia prasme priimtina teisine operatyvine prasme), tai netrukus (visų pirma postmodernizmo perspektyvoje) šis atsisakymas tapo prigimtinės teisės eliminavimu iš teisės (ir teisės sutapatinimu su pozityviąja teisės). Šia prasme, tokiu mastu, kokiu yra atmetama be kokia kita teisės koncepcija, teisinis pozityvizmas yra ne tik požiūris į teisę (šalia kitų egzistuojančių ar galimų požiūrių), bet tapo (arba gali tapti) tiksliai apibrėžta teorine pretenzija ir monodimensine teisine koncepcija.
Toks požiūris turi reikšmingų trūkumų dėl teisinio subjektiškumo sampratos. Teisės ne priklauso subjektui, bet jos yra suteikiamos: jos neatsekamos žmogaus prigimtyje, bet yra individualaus ar politinio sprendimo, socialinio susitarimo, sutarties ar praktikos produktas, todėl yra kintančios. Neišvengiama pasekmė yra tai, kad faktas, kad ne visi žmonės yra teisės subjektai, tai yra teisių turėjimo neigimas tam tikrose vystymosi stadijose ir teisnumo priskyrimas negyviems vienetams (gyvūnams, augalams, aplinkai, robotams), atsižvelgiant į tam tikrų savybių ir funkcijų turėjimo pasitvirtinimą.

Neutralios bioteisės paradigmose pasireiškia (norminiame ir taikomajame lygmenyse) skilimas tarp žmogaus (kuris nėra teisės subjektas) ir asmens (teisės subjekto), tarp žmogaus kūno (sureikšminto tik į biologinę dimensiją) ir žmogaus ir nežmogiškojo asmens (atskirto nuo biologinio kūno ir identifikuotino pasitvirtinus tam tikrų funkcijų ir savybių buvimui). Kūno/objekto ir asmens/teisės subjekto atskyrimas norminiame ir taikomajame lygmenyse, skilimas tarp kūno anomijos (kūnas sudaiktintas, neturintis orumo, bet tik materialią vertę) ir asmens autonomijos (asmens subjektiškumas yra aukščiausias normingumo šaltinis): kūno dejuridizavimas atitinka hiperjuridizuoto asmens galių išplėtimui. Kūnas/objektas kaip pats toks neturi jokios vertės arba teisės: tai asmens subjektas gali kūnui suteikti (arba ne) kokią nors reikšmę, formaliai ar konvencionaliai jam priskirdamas vertingumą arba jam išoriškai garantuodamas teises. Iliustratyvus yra Engehardt’o teiginys, kad “kūnai, jau nebebūdami asmens ar proto įkūnijimu, bent jau pasaulietiškos bendrinės terminologijos prasme, turėtų būti laikomi kaip biologiškai gyvi lavonai”, taigi neturintys jokių teisių.
Taigi, kūnas tampa priemone ir nuosavybe, nuosavybe pačia privačiausia, kurios suverenas yra asmuo-subjektas: asmuo-subjektas juo disponuoja, gali su juo daryti tai ką nori. Asmuo-subjektas gali tapti ir kito kūno-objekto (kūnų be subjektiškumo atveju) šeimininku: asmeninio subjektiškumo valia kūnui yra savitikslė, arbitrinė ir nekritikuotina be jokių apribojimų ir masto.
Bendrai paėmus, neutraliuose modeliuose nėra jokios pareigos saugoti žmogaus biologinį kūną, kuris neturi asmens subjektiškumo (negimusi, mirštanti ir marginali gyvybė): nebent yra tik eventualios pareigos prima facie ir “netiesioginės” teisės, subalansuotos aplinkybių, politinių susitarimų, naudingumo argumentų, utilitaristinių paskaičiavimų, suderintų procedūrų, socialiai išplitusių sentimentų ar simpatijų, o taip pat estetinių ar simbolinių priežasčių pagrindu (Engelhardt’as: “bendrinėje pasaulietiškojoje moralėje yra tik asmenys, kurie gali suteikti vertę zigotoms, embrionams ir vaisiui”, arba P. Singer’is, pristatydamas naujosios etikos įsakymą – “pripažink, kad žmogaus gyvybės vertė kinta”).

Jei kūnas yra objektas valdomas asmens, siūlosi teorinės prielaidos jo eksploatavimui; tampa įmanoma jį arba atskiras kūno dalis mainų objektu, pajungiant jį techninėms intervencijoms, manipuliacijos ir modifikacijoms, ar tai būtų tarpiniai ar tai būtų permanentiniai. Tai dar nereiškia, kad biologiniams kūnams, gimimo, terminalinėse ar marginalinėse stadijose negalima suteikti teisių, skirtingu pagrindu: porai, kuri trokšta kūdikio, embrionas gali turėti labai aukštą vertę; visuomenei gali būti naudinga garantuoti tam tikrą apsaugą individams terminalinėje stadijoje, skatinant solidarumo ir atsakomybės jausmą.
Jeigu “asmenys yra savo sukurtų įstatymų kūriniai” (pagal Engelhardt’ą), tai kas liečia “beasmenius organizmus, yra kiti, kurie turi spręsti už juos ir nuspręsti kokie yra jų geriausi interesai”, “individų tipai, kurie nėra asmenys, atsiduos specifiniam pasirinkimui, padarytam kito asmens arba žmonių bendruomenės”. Kiekvienu atveju, kai tokiems žmogaus biologiniams organizmams yra suteikiamos teisės, kalba eis tik apie “potencialias” teises, bet ne realias: t.y. silpnos teisės, subordinuotos tikrų asmenų teisėms. Kai kuriais atvejais, yra pripažįstamos “būsimų asmenų sąlyginės teisės”, t.y. pvz., gali būti pateisintas draudimas žaloti vaisių ar naujagimį, nors ir nežudant jo, vardan būsimų asmens, kuriuo tikriausiai taps, tačiau jam vietoj to bus pripažinta teisė reikalauti atlyginti žalą, “kilusią iš pradėjimo”, dėl paties gimimo fakto, ar dėl fakto kad po gimimo buvo padaryta intervencija (kas suteikia prielaidas naujos teisės “nebūti pradėtam” formavimuisi).

4.3. Bioteisės modeliai, pagrįsti prigimtine teise
Kaip alternatyva aptartų teorinių modelių teoriniams ir praktiniams nenuoseklumams, yra pateikiamas teorinis modelis kuris leistų objektyviai pagrįsti teisės intervencijos į bioetiką legitimumą. T.y., kad bioetikoje gali egzistuoti objektyviai legitimios normos, nors jei ir negarantuoja individo autonomijos, net jei nėra socialiai naudingos, net jei nėra politinės valios išraiška, net jei nesuderinamos su konvencinėmis procedūromis ir net jei neatliepia į kontekstinę socialinę ir teisinę praktiką.
Ką reiškia “objektyvus legitimumas”? Kokia prasme teisėkūra bioetikoje yra legitimuotina ar objektyviai legitimi?
Kad suvokti objektyvų argumentavimą teisėkūros bioetikoje reikia neišvengiamai nagrinėti dvigubas sąsajas (priešingai negu modernizmo ir post modernizmo dvigubą skilimą): t.y. tarp teisės ir moralės, bei tarp teisės ir prigimties. Kaltinimai yra metami prigimtinei teisei tokie: jos dogmatiškumas (taigi, iracionalumas) ir partikuliariškumas (t.y. nukreipta tik į tikinčiuosius).
Net jeigu kalbama apie terminą, kurio vartojimo teisinėje kalboje vengiama, prigimtinė teisė kaip teorinė konstrukcija sugrįžta į dabarties žmogaus teisių doktrinos debatus (Dworkin R., Bobbio N., Cotta S., Fassò G. ir kt.), ir ypač bioetikoje: kur pasireiškia pavojai teisei būti apribotai iki politinės vienašališkos valios, naudingumo, susitarimo, procedūros ar praktikos instrumento (Habermas J.). Bioetikos klausimų srityje, ypač jaučiama rizika, kad teisė gali būti panaudota prieš žmogų: iškyla būtinybė, kad teisė daugiau negali išlikti nuošalyje etinio argumentavimo ir žmogaus prigimties, kad teisė negali būti instrumentas kiekvienam tikslui, kurį nusistato mokslas ir technologijos, vykdyti.
Pagal prigimtinės teisės teoriją, teisės ištakos yra prigimtyje: teisinis subjektiškumas iš žmogaus prigimties, žmogaus orumas yra absoliuti vertybė, kuri turi būti ginama. Visi žmonės yra teisės subjektai, žmogaus teisės yra pripažįstamos (ne priskiriamos) kaip objektyviosios teisės, nedalomos, pagrindinės, neatšaukiamos. Kad būti šių teisių turėtoju yra radikali sąlyga: jei yra žmogus, jis turi teises: negalima turėti daugiau ar mažiau teisių kurios nors pasiektos psicho-fizinio vystymosi stadijos pagrindu. Arba, kiekvienam turi būti pripažinta bent teisė turėti teises, taigi teisė gyventi, į savo egzistencijos ir koegzistencijos apsaugą.
Taip atsinaujina ryšiai tarp teisės, prigimties, žmogaus, moralės. Teisės nesutapatinimo su pozityviąja teise teorizavimas (kas neneigia pačios pozityviosios teisės egzistenciją ir pateisinamumą, bet ginčijamas jos eksliuzyvumas) ir prigimtinės teisės egzistavimo, legitimumo ir viršenybės (aksiologinės) pagrindimas atveria tamprius ryšius tarp teisės ir moralės: normos privalomumas nepriklauso nuo individo autonomijos, nuo patogumo, nuo primetimo, nuo socialinio susitarimo, nuo kontekstualizavimo ar praktikos (kurie išlieka kaip antriniai faktoriai), bet nuo vertybinio pagrindimo.
Teisininko funkcija, šioje perspektyvoje, tampa filosofine-substancine, ieškant teisės prasmės, ne tik formalios. Tokiu būdu turi išreikšti kritinį, o ne neutralų, požiūrį į individo autonomiją, socialinį naudingumą, politinę valią, susitarimus tarp šalių, į kontekstus, į praktiką. Teisininko užduotis bioetikos srityje pasireiškia pastangomis priderinant pozityviąją teisę prie prigimtinės teisės, aktyviai ir inovatyviai kurti normas, atsižvelgdamas į protą, tokiu mastu, kokiu jis semiasi turinį iš prigimties.

Pagrindiniai bioteisės modeliai, paremti prigimtine teise, yra “personalistinis” ir “koegzistencinis” modeliai. Pirmasis ima pradžią nuo stipresnių metafizinių prielaidų filosofiniame lygmenyje, antrasis vystosi onto-fenomenologinės filosofinės-teisinės perspektyvos viduje.

4.3.1. Personalistinis modelis, arba tiksliau ontologinis personalizmas, yra modelis, kuris grįžta prie klasikinio teisės realizmo (aristotelinio-tomistinio-neoscholastinio), kaip dedukcinis modelis, nes dedukuoja teisės (pozityviosios) turinį iš moralės (t.y. iš prigimtinės teisės), kuri savo ruožtu pagrįsta materialiąja metafizika (paremta finalistine-kreacionistine koncepcija).
Išeities taškas, iš kurio ima pradžią ši minties kryptis yra kreacionistinis finalizmas, kurios pagrinde yra gamtos tikslų tvarkos sutapimas su Kūrėjo planu. Tai kas yra svarbu yra pažinti Dievo buvimą, kad būtų galima gyventi moraliai (netgi iš tų pusės, kurie neigia Dievo buvimą ir samprotauja už teologinių ribų, galima tikėtis kad jie veiks moraliai): Dievo egzistavimas pagrindžia moralę (ir galiausiai teisę). Teisės, ar dar geriau, įstatymo (suprantamo, kaip proto įsakymas į tikslą) koncepcija šiame kontekste yra išskiriama į keturias dalis: Dievo įstatymas, amžinasis įstatymas, prigimtinis įstatymas, žmogaus įstatymas. Kiekvieno įstatymo išraiška demonstruoja tamprų ryšį tarp normingumo ir žmogaus proto (kuris pajungia veiksmus prigimties tikslui, identifikuojamam su gėriu), įstatymui būnant keliu, kuris nurodo ir nustato žmogui, kaip reikia elgtis, kad realizuotų savo prigimtį (taigi tikslas arba gėris); dėl to protas turi pažinti tikslą ir šalia to ir priemones pasiekti tikslą.
Tinkamai suprasti prigimtinę teisę ir jos santykį su pozityviuoju įstatymu, yra būtina išsiaiškinti aukščiau stovinčių įstatymų (dieviškojo ir amžinojo) reikšmę. Dieviškasis įstatymas (lex divina) sutampa su atskleista tiesa, pažįstama per tikėjimą: tai tikėjimo pajungimas “antgamtiniam gėriui”, t.y. įstatymas, kuris skiriasi nuo kitų, tuo kad įveikia žmogaus sukurtų įstatymų neužtikrintumą ir netobulumą. Tai yra apreiškimas duotas Dievo, bet jo nežinojimas neatima galimybės racionaliai pažinti prigimtinį įstatymą.
Amžinasis įstatymas (lex aeterna) yra visa valdanti Dieviškoji išmintis, t.y. proto (suprantamas kaip Dievo išmintis ar intelektas) “pajungimas” bendrajam gėriui (universaliam), paskelbtas Dievo: visi daiktai yra pajungti tikslui. Dieviškoji idėja, kuri pajungia kiekviena daiktą tikslui, įgyja įstatymo pobūdį: šis įstatymas yra pažintas Dievo ir palaimintųjų (tiesiogiai), ir žmogaus (netiesiogiai) per “apšvietimą”.
Prigimtinis įstatymas (lex naturalis) yra “dalyvavimas” (racionalaus kūrinio) amžinajame įstatyme: tai yra proto (žmogaus) pajungimas gėriui (irgi žmogaus). Visi kūriniai yra reguliuojami amžinojo įstatymo (besieliai agentai jame dalyvauja dėl fizinės būtinybės, gyvuliai dėka instinkto); žmogus, kuriam yra duotas protas, dalyvauja išmintingame dieviškajame plane intelekto pagalba, taigi yra pajėgus (iš principo) suvokti prigimtinę tiesą pasiekiant tai progresyviai. Prigimtinis įstatymas nėra amžinojo įstatymo kopija (netobula), bet yra jo dalis, kuri “išspinduliuojama” ir “įsitvirtina” žmogaus prote: taigi kokybiškai stovi žemiau, kiekybiškai identiškas. Praktinis protas pažįsta, arba gali pažinti prigimtinį įstatymą: žmogaus natūralaus gebėjimo stebėti pagrindu, protas formuluoja kartu taisykles (principus ir taisykles) tam kad orientuotų žmogaus veiksmus link jo būties tobulinimo. Išsaugoti būtį instinktas (taigi gyvybės ir fizinio integralumo saugojimas) yra bendras visoms būtybėms; dauginimosi instinktas yra bendras su gyvūnais, tiesos ir gyvenimo visuomenėje pažinimas yra būdingas būtent racionalioms būtybėms. Protas išverčia ir interpretuoja polinkius, formuluoja elgesio taisykles (lex humana), kurios nustato (daro privalomą) tikslų siekimą: gėris (pareiga) yra tai kas atitinka prigimties tikslus; blogis (draudimas) yra tai kas nukrypsta nuo prigimties tikslų. Pozityvusis įstatymas yra specifinių nuostatų visuma, kuri vadovauja žmogui siekiant žemiškųjų tikslų: savo turiniu išplaukia iš prigimtinio įstatymo, nors pagal savo formą yra paskelbtas įstatymų leidėjo. Pradedant teiginiu, kad žmogus yra sociali būtybė, taigi jis nepajėgus pasiekti tikslų, jei gyvens izoliuotai, bet jam yra būtina gyventi kartu su kitais; ir esant visuomenei, kaip moralinei ir stabiliai sąjungai, susidedančiai iš individų, kurie siekia to paties tikslo (laikinumo tvarkoje), bendrasis gėris yra identifikuojamas su gėriu visų, gėris kuriame visi dalyvauja, gyvendami visuomenėje.
Bendriausias aptarto sudėtinio įstatymo principas yra finališkumo principas: kiekvienas agentas veikia tikslui ir tikslas sutampa su gėriu; tai gėris link kurios kiekvienas daiktas juda, blogis yra tai kas atitolina ar nukreipia nuo tikslo. Jei gėris yra pirminė praktinio proto idėja, deontologiniai vertinimai ar taisyklės yra specifinės taisyklės, kurias protas išskaičiuoja iš pirmojo principo, taikydamas jį žmogaus prigimčiai ir jo veiksmams: gerbia gyvybę (nežudyti kito ar savęs), ieško tiesos pažinimo (skatina žinojimą ir saugosi klaidų), ieško bendrystės su kitais (atsiveria solidarumui ir tarpasmeniniam bendravimui, vengia individualistinio uždarumo).
Pagal tomistinę įstatymo koncepciją, formuluojamas personalistinis bioteisės modelis (Sgreccia E.), t.y. prigimtinio įstatymo privalomumas bioetikoje. Prigimtinis įstatymas yra ontologinis įstatymas, t.y. žmogaus būties įstatymas (ir prigimtinio įstatymo pažeidimas atneša ontologinę žalą pačiam žmogaus asmeniui). Žmogus, būdamas laisvas, gali nuspręsti jo nesilaikyti: moralaus įstatymo vykdymas priklauso nuo žmogaus valios laisvo akto; pasirinkimas nevykdyti moralinį įstatymą reiškia atsisakyti žmogaus prigimties, netenkant galimybės siekti savo prigimtinio tikslo (ir tokiu būdu tobulinti save).
Šioje srityje yra teisininkui pasireiškia erdvė inovacijoms, bet ne kūrybai: iš pradžių dedukuojant ir apibrėžiant (santykyje su iškylančiomis naujomis situacijomis su pažinimu naujos tikrovės) prigimtinį įstatymą, po to išverčiant į pozityviąją teisės kalbą. Pvz. bioetikoje, jei žmogaus gyvybė yra pripažinta kaip vidinė vertybė, įstatymų leidėjui privalu pateikti specifines nuostatas (net ir santykyje su naujais moksliniais ir techniniais laimėjimais) kurios numatytų apsaugos būdus, kurie garantuotų absoliučia prasme (draudžiant šališkus eksperimentus su žmogumi, nepriklausomai nuo jo vystymosi stadijos, leidžiant tik konservatyvias, t.y. terapines, intervencijas).
Šios teisinės koncepcijos kontekste, gali atsirasti kontrastas tarp prigimtinės teisės ir pozityviosios teisės: faktiškai yra galimas atvejis, kai civilinis įstatymas prieštarauja prigimtiniam įstatymui, jei įstatymų leidėjas nustato normas prieš prigimtines taisykles. Jei įstatymas nustato elgesį, priešingą prigimtiniam įstatymui ir prigimtinei teisei, žmogus negali tai pasyviai stebėti (nes toks stebėjimas darytų žmogaus elgesį moraliai blogu): pozityvus įstatymas nusisukęs nuo teisingumo, jau nebūtų įstatymas, o tik “sugedęs įstatymas”, valdančiųjų savivalės produktas. Šia prasme jis netektų privalomumo pagrindo ir būtų pateisinamas nepaklusnumas jam, kaip prieštaraujantis sąžinei.
Ontologinis personalizmas tomistinės prigimtinės teisės koncepcijos šviesoje pripažįsta žmogaus teises, kaip savaime tiesiogiai deduktyviai išplaukiančias iš asmens būties: asmens esybėje yra įtvirtintos teisės; bendrai tariant, egzistuoja teisės kurios priklauso žmogui tik per buvimo asmeniu faktą. Asmuo, kaip esamas subjektas, turi gėrius, kurie yra įgimti pačioje būtyje ir sudaro integralią būties dalį: yra jo, ir kiti negali vienašališkai jų pasisavinti. Tai nėra teisės, kurios yra suvereno valia priskirtos, nėra individualių sprendimų, konvencijų ar visuomenės koncesijų produktas; bet pranoksta pozityvinę valią. Teisės reikalingumas ir prievolė išplaukia iš ontologinės žmogaus prigimties: asmuo filosofine prasme ir teisės subjektas yra skirtingos sąvokos, tačiau jos abi atspindi tą pačią tikrovę. Asmuo turi tuo pačiu metu ontologinį, moralinį ir teisinį turinį: personalistinėje perspektyvoje teisinis subjektiškumas yra kiekvienos žmogiškosios būtybės prigimtyje; taigi, asmuo teisine prasme yra kategorija, kuri savo esminiu turiniu patalpinta asmens filosofinėje koncepcijoje. Kitaip tariant, teisinė asmens sąvoka yra ta pati ontologinė sąvoka, kuri yra perdaryta teisės mokslo terminologijos.
Iš to seka, kad šiame bioteisės mąstysenos modelyje teisė negali žmogui neigti teisinio subjektiškumo, priklausomai nuo jo psicho-fizinio vystymosi stadijos. Šia prasme kriterijus, pripažįstantis prigimtinių teisių turėjimą, yra nekintantis (nes žmogaus prigimtis savo esme išlieka ta pati, nekinta erdvėje ir laike): kinta vienintelis dalykas, tai prigimtinių teisių konkretus išvardijimas, formulavimas ir specifinis apibrėžimas, kurie yra tobulintini priklausomai nuo istorinių sąlygų ir iškilusių naujų situacijų.

4.3.2. Koegzistencinis arba sąryšinis modelis. Tai mąstymo kryptis, kuri nekildina teisę iš moralės, bet apčiuopia pačioje teisėje jos aksiologinę (vertybinę) dimensiją, identifikuojamą kaip civilinę etiką arba teisės etiką (koegzistencinė etika). Šis modelis remiasi ontofenomenologine teisės teorija (Cotta S., Mattéi J.F.,), kai fenomenologinės analizės išeities taškas yra antropologinė analizė, tam kad išsiaiškinti ar žmogaus būties prielaidos yra pakankamos, kad būtų akivaizdi teisinio sambūvio būtinybė.
Pirma teisinio sambūvio būtinybės sąlyga, atrandama tiesiogiai fenomenologinėje analizėje, yra žmogaus ypatingumas per pažinimą ir veiksmus: žmogus yra būtybė, kuri pasireiškia (savo ir kitų atžvilgiu) kaip neišbaigta, ypatinga ir laikina; bet žmogus taip pat yra pajėgus suvokti savo ribotumą, galėdamas (ontologiškai, iš prigimties) mąstyti begalybėje, universaliai, tobulai. Šia prasme žmogus sekant Aristotelio tradicija yra tarpinė būsena tarp Dievo (tobula , universali ir amžina Esybė) ir gyvūno (užbaigta esybė, valdoma instinktų). Žmogus fenomenologiškai pasireiškia per veiksmą: pasireiškia kaip subjektas, kaip agentas (išbaigtas, bet kuris dar turi siekti pilnatvės), ir pasireiškia veiksme (savo jausmuose, mąstyme, noruose, daryme, turėjime ir buvime). Žmogus taip pat egzistuoja erdviškai šalia kitų, yra tarp kitų jau nuo pat gimimo momento (iš pradžių šeimoje, po to visuomenėje, politinėje – kultūrinėje grupėje). Kitų egzistavimas yra patirties išvada, daugiau negu fenomenologinė, nepaneigiama.
Žmogus pasireiškia per tarpusavio santykius, ne tik kaip per faktą, bet ir kaip per principą, būti žmogumi tarp žmonių sudėtinį principą. Jis suvokia, kad tarpusavio santykiai nėra tik būdas išreikšti savąjį “aš”, bet ir būti tuo “aš” sąlyga: “tu” nebuvimas daro neįmanomu paties subjekto buvimą. Žmogus siekdamas “įsisąmoninti kitą”, pareiškia būtinumą egzistuoti “su” kitu; suvokia kad neįmanoma užsidaryti tik savyje. Šia prasme reiškinys būti šalia kito suponuoja savęs neišskirtinumo, savo ribotumo pripažinimą: žmogus suvokia nesąs vienas, atsietas individas, absoliutus, bet kuriam kažko trūksta. Žmogus jaučia būtinybę pranokti save santykyje su kitu. Tai ryšingumas, pagrįstas tarpusavio pripažinimu, galimybės socialiai gyventi sąlyga: be santykių yra tik konfliktas, prievarta, stipriojo valios primetimas silpnesniajam.
Būtent santykių antropologijos kontekste iškyla teisiškumo prasmė. Pati teisės reikšmė pasireiškia kaip vienas iš būdų, garantuojančių koegzistenciją, tarpsubjektinį sąryšį. Teisė yra “integruojančios koegzistencijos forma”, t.y., vienas iš struktūriškų būdų, kuris leidžia galimus ir saugius tarpsubjektinius ryšius, sankcijos pagalba uždraudžiant antikoegzistencinius veiksmus. Teisės užduotis yra garantuoti sąlygas išoriškai galimybėms koegzistuoti: kalba eina apie išorės sąlygas, nes teisė nereglamentuoja tarpasmeninių jausminių santykių, nesirūpina vidinės sąžinės dalykais, bet apsiriboja garantuoti tarpusavio sambūvį, išoriškai koordinuojant visuomenės narių elgesį ir veiksmus.
Būtent teisingumas išreiškia teisiškumo tikrąją prasmę ir demonstruoja nepaneigiamus rekvizitus įstatymo objektyviam legitimumui bioetikoje. Įstatymas yra teisingas (taigi objektyviai yra legitimus) tokiu mastu, kokiu garantuojamas universalus žmonių ryšingumas (kaip identiškumo sąlyga), laisvių tvarkingumas (t.y. apribojimas laisvių kaip laisvių sudėtingumo ir suderinamumo garantija) ir ontologinė lygybė (t.y. visų žmonių vienodas traktavimas, atmetant išimtis ir privilegijas) pagal simetriją (teisė, kurios reikalaujama, turi būti išreikalaujama iš kiekvieno kito toje pačioje situacijoje) ir pagal savitarpiškumą (subjekto teisę turi atitikti kito subjekto pareiga gerbti ją). Tik įstatymas kuris atitinka šiuos rekvizitus objektyviai globoja žmogų: jei įstatymas asimetriškai privilegijuoja vienų laisves (nepripažindami jų kitiems) ir priskiria teises (be savitarpio pareigų), jis eina prieš žmogų ir prieštarauja teisėtumui (negarantuodamas universalaus ryšingumo). Bioteisės uždavinys yra permąstyti teisinį subjektiškumą universalaus sąryšingumo kontekste, kai visi žmogiškieji subjektai naudotųsi vienoda teisine apsauga (simetriška ir savitarpe), netgi tie, kurie dėl atsitiktinių ar laikinų, bet ne ontologinių (amžius, vystymosi stadija, ligos aplinkybės, nepriklausomai ar tai laikina ar pastovu) priežasčių yra nepajėgūs valdyti ryšingumo veiksmą ar jį valdo silpnai.
Prigimtinės teisės perspektyvos įtvirtinimas neturi pretenzijų į amžinąją ir nekintamą tiesą, iš kurios būtų galima sistemiškai ir analitiškai išvesti normas ir vertybes, formuluojant tam tikrą nekintamą kodeksą, galiojantį visose situacijose, visiems laikams ir vietovėms. Tvirtinimas. kad universalus ryšingumas yra objektyvus įstatymo legitimumo kriterijus, reiškia perinterpretuoti prigimtinę teisę dinaminėje perspektyvoje, prisitaikant prie kompleksiškos, sekuliarizuotos ir pliuralistinės visuomenės etine ir etnine prasmėmis, leidžiantis kritiškai nustatyti esamos ir numatomos įvesti teisės teisėtumą, suvokiant kad jokia formuluotė niekuomet nebus išbaigta, bet jos visos yra atviros tolimesniam tobulinimui ar kitoms formuluotėms. Šia prasme prigimtinės teisės perspektyva stengiasi suderinti sunkų suderinamumą tarp prigimties objektyvaus stabilumo ir socialumo kintamumui.
Dar būtų keletas skirtingumų tarp personalistinio ir koegzistencinio modelio. Personalistiniame modelyje juristo vaidmuo yra ištikimybė prigimčiai, koegzistenciniame – ištikimybė teisės prasmingumui; personalistiniame modelyje teisė yra tai kas yra išvedama iš prigimties, suprantamą finalistine ir substancine prasme, koegzistenciniame modelyje protas suvokia prigimtinės teisės normas ne iš apibrėžtų nuostatų, bet iš jos vidinių charakteristikų santykio pažinimo, kurį teisė turi reguliuoti. Principinės analogijos yra atskleidžiamos per objektyviosios teisės viršenybę subjektyviosios teisės atžvilgiu, laikant protą, kaip teisėtumo prasmės horizontą, kritinį mastelį ir objektyvią ribą.
Teisininko funkcija bioetikoje, žvelgiant iš koegzistencinės perspektyvos, nėra tik formali, procedūrinė ar faktinė: jo užduotis yra kritiškai įvertinti teisės turinio esmę, išreiškiant vertinimą dėl egzistuojančios teisės tiesos (teisės tiesos pagrindu). Jis analizuoja įstatymo suderinamumą su prigimtine teise, ir ieško naujų būdų (atsižvelgiant į iškilusias naujas aplinkybes) kaip patalpinti į teisės rėmus naujai pasireiškiančius žmonių universalaus sąryšingumo aspektus.
Šios teorijos praktinė iliustracija yra Žmogaus teisių deklaracijos, skelbiančios žmogaus prigimties apsaugą mūsų laikmetyje: yra faktiškai konstatuojamas tarpkultūrinis ir meta-etinis konsensusas, išreikštas tarptautiniuose dokumentuose. Net gi teigiant tai esant istoriniais susitarimais (taigi nepastovūs ir kintantys), negalima nepripažinti, kad tai susitarimai, apimantys “iš principo” visą žmoniją. Tačiau žmogaus teisės neturi būti skaitomos, kaip kodifikuota formuluotė apie visa tai, kas yra įmanoma pasakyti apie žmogaus apsaugą: žmogaus teisės turi būti iš naujo reflektuojamos naujų poreikių, paskatintų biomedicinos mokslo proceso, šviesoje. Ši užduotis yra sunki, kai kalbama apie bioetiką: tai pastovūs ir neapibrėžti laike išvestinio normingumo iš prigimties ieškojimai, įtraukiant bioetikos klausimus į žmogaus teisių kontekstą, garantuojant žmogui sąlygas pilnai realizuoti savąjį identiškumą ir žmogiškumą.

5. Bioteisės universalių principų paieška.

Jei teisė priimtų kūno/asmens dualumą (kaip tai atsitinka separacionistinėse teorijose), kyla grėsmė, kad ji neišeis iš diskriminacijos logikos, iš nelygybės įteisinimo, kai susikerta žmogaus –asmens ir žmogaus ne asmens interesai. Tokiu būdu teisė paneigtų savo pirminį pašaukimą, savo autentišką ir struktūrinį prasmingumą, savo minimalia esminę funkciją, t.y. teisingo žmonių sambūvio apsaugą.
Jei vis dėlto yra prasmės dar kalbėti apie žmogaus teises, negalima nepritarti būtinumui saugoti žmogaus biologinį kūną (nepriklausomai nuo jo egzistencinės būsenos) naujų manipuliavimo galimybių akistatoje: biologinis kūnas yra saugotinas kaip vieta, kurioje pasireiškia asmens identiškumas. Beje, net tie kurie teigia, kad asmuo pasireiškia tik tam tikrame žmogaus kūno subrendimo lygmenyje, negali nepripažinti kad kūnas yra asmens būstas: negalima ginti to, kas yra paskiau, neginant tai, kas yra “prieš tai”. Pats Engelhardt’as atrodo tai pripažįsta: “negalima kalbėti apie norus gerbti kitus moralinius agentus, jei yra siūloma sunaikinti jų vienintelį būstą pasaulyje, jų įsikūnijimą”: jų sunaikinimas sumenkintų “taikų koegzistavimą”, kuriam netgi funkcionalistai pripažįsta minimalų vertingumą.
Teisė turėtų pripažinti žmogaus biologinį kūną, kaip vidinio normingumo, pareigos ir atsakomybės šaltinį: net kūnuose, empiriškai skirtinguose, ligotuose, deformuotuose, suvokiamuose tik per mikroskopą, inertiškuose ar neturinčiuose sąmonės, yra atsekami kūnai bendrosios žmogaus prigimties pagrindu. Kiekvienas žmogaus kūnas, yra objektyvių kompetencijų nešėjas turėtojas; žmogiškajai būtybei, kuri dar ar jau nepajėgi išreikalauti savo teisių, reikia kitų pagalbos, kad galėtų egzistuoti, taip pat nusipelno būti teisės saugomai.
Šia prasme teisė negali ir neturi, ir visų pirma bioetikoje, būti neutrali: jei teisė legitimuoja kiekvieną asmens įnorį savo ir kito kūno atžvilgiu (sutapatinant tai į komercinių mainų medžiagą), remiantis bendra idėja, kad technologizuota post – moderno civilizacija susideda iš gamtos ir kūno, mes būsime atskirti į daiktų pasaulį, prarasime savo žmogiškumą.
Bioteisė etinio ir kultūrinio pliuralizmo akivaizdoje įgauna kaskart vis didesnę reikšmę: bioteisės užduotis nėra kovoti su pliuralizmu, nei dogmatiškai primesti vieną etinę ir kultūrinę viziją, bet ieškoti kultūrinio ir etinio pliuralizmo kontekste bendrųjų elementų, kurie vienytų visus žmones, pripažįstant antropologinę tiesą ir ginant bei skatinat žmogaus orumą ir socialinį sambūvį. Teisinių požiūrių pliuralizmo būtinas konstatavimas nebūtinai veda link jų anarchinės fragmentacijos, ir netrukdo ieškoti harmonizuojančių ir švelninančių rėmų įvairiems požiūriams, kad ir kokie radikalūs jie būtų”. Būtent bioteisėje iškyla poreikis aiškiai išgryninti ir išvardinti žmogaus veiksmus santykyje su mokslo ir technologijų pasiekimais, nors ir suvokiant, kad kelias niekada nesibaigs ir visada iškils vis naujos refleksijos ir diskusijos. Svarbiausia yra nustatyti daugmaž neperžengiamas ribas pavojingiems siekiams pajungti mokslą ir techniką arbitrinei individualiai ar politinei valiai.
Pranašingas ženklas yra tai kad bioteisės pastangos surasti teisingą teisinį reglamentavimą bioetikoje pasireiškia teisinėje Europos ir apskritai tarptautinės bendruomenės integracijoje (pvz. 1997 m. Europos žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija).
Europos šalys žengė žingsnį į gyvybės mokslų sferą, Europos žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijos preambulėje patvirtindamos savo nusistatymą, “kad biologijos ir medicinos pažanga turi būti pritaikoma dabartinės ir būsimųjų kartų gerovei”. Pastaroji nuostata nors ir įsakmiai nedeklaruoja pareigos rūpintis ateities kartų gerove, tačiau paimta kartu su žmogaus prigimtinio orumo principu, įtvirtintu daugelyje tarptautinių ir nacionalinių dokumentų, bei subalansuoto vystymosi koncepcija, įtvirtinta daugelyje JT dokumentuose, implikuoja tokią valstybės pareigą ir sudaro rimtas prielaidas tolimesniam šios teisinės koncepcijos vystymuisi.
Vadinamoji Europos bioetikos konvencija yra sąlyginai laisva nuo etinio pliuralizmo, dar daugiau, ji pati yra daugiau kompromiso produktas ir neretai sustoja ties elementariu deklaravimu apie skirtingų vertybių globą. Pačioje Konvencijoje lieka atvirų klausimų, ir nuorodos tokiais atvejais į nacionalinę teisę dažnai reiškia sutarimo tarp Valstybių kontroversiškais klausimais stoką. Tačiau pačioje Konvencijoje ne kartą yra išskirta objektyvaus pobūdžio vertybių hierarchija: jau pradedant nuo paties Konvencijos pavadinimo, jos preambulės ir iškilmingoje įvadinėje normoje, yra pabrėžiamas žmogaus prigimtinio orumo principas, kaip pagrindinė vertybė ir interpretacijos instrumentas visoms kitoms normoms aiškinti. Žmogaus orumo įtraukimas į Konvencijos tekstą nėra neatsitiktinis, nes tai yra europinės konstitucinės tradicijos dalis, nepriklausomai ar šis principas būtų įvardintas aiškiai ir įsakmiai, ar netiesiogiai.
Bioteisės vaidmuo pasireiškia objektyviai legitimios įstatymų leidybos bioetikoje ieškojimu, tokios leidybos, kuri skatintų teisingą socialinę koegzistenciją. Bioetikoje, atrodo, turėtų būti privilegijuotas pozityvusis įstatymas jurisprudencijos (kai teisėjui yra pripažįstama teisės kuriamoji funkcija) atžvilgiu: pastaroji turi tam tikrų pranašumų lengviau prisitaikant prie visuomet naujų aplinkybių, kurias provokuoja biomedicinos vystymosi greitis; tačiau turi daug trūkumų, ypač, kai atskirais teisiniais atvejais teismų sprendimai būna skirtingi, jei ne vienas kitam prieštaraujantys, jau nekalbant apie arbitriškumo pavojų. Įstatymas, priešingai, garantuotų lygų jo taikymą ir abstrakčiųjų ir bendrųjų kriterijų formulavimą, bei šalia tautos atstovybės balsavimo, užtikrintų gilių demokratinių debatų galimybę.
Liktų viena problema, tai asinchroniškumas tarp progreso greičio ir įstatymų leidybos lėtumo: problema, kurią būtų galima išspręsti nepretenduojant išleisti specifinį įstatymą kiekvienai iškilusiai problemai, bet nustatant prieš tai kiekvieno konkretaus atvejo teisinę reikšmę, įstatymų leidybos galimybes ir ribas, egzistuojančių normų ekstensyviosios ar analoginės interpretacijos galimybes, galimybes remtis teisės pagrindiniais principais (aiškiai išreikštais ar numanomais pačioje teisinėje sistemoje) arba konstitucijos tekstu, arba nustatant teisiškai kai kuriuos bendruosius kriterijus bioetikoje, kurie būtų pajėgūs orientuoti norminimą, įstatymų interpretavimą ir taikymą. Įstatymas, kuris pretenduotų į detalumą ir išbaigtumą, rizikuoja greitu aktualumo netekimu. Reikėtų pabrėžti, kad deontologiniai kodeksai ar etikos komitetų dokumentai yra vis dėlto antrinio pobūdžio įstatymo atžvilgiu (nebent papildant juos), negalintys jokiu būdu užimti jų vietą.
Bioteisė turi stengtis išversti bendrąsias sąvokas (asmens ir teisinio subjektiškumo sąvokos) į operatyvias normas: teisingos teisės ieškojimas pasireiškia pozityviųjų įstatymų formulavimu, adekvačiai perteikiant ontologinius žmogaus prigimties poreikius, bei egzistuojančių įstatymų kritiniu vertinimu. Įpareigojimo jėga kyla iš taisyklės prigimtinumo, iš įstatymo atitikimo struktūriniam teisėtumo prasmei. Įstatymai, negarantuojantys tokio universalaus ryšio, rizikuoja tapti neįpareigojančiais, netgi “minimalios” moralės, lygmenyje.
Bioetikoje atsiveria plačios galimybės sąžinės laisvei pasireikšti, t.y. prieštaravimą neteisėtam įstatymui, tais atvejais, kai teisė nutolsta nuo savo tikrosios prasmės (teisės moralumo). Šia prasme neteisėtas įstatymas turi būti pakeistas: tai visų pirma yra teisinė pareiga ne tik juristui, bet ir paprastam piliečiui veikti šia linkme. Tokiu būdu teisė turi į auklėjamą pobūdį, ne tik “teisėtumo” prasme, bet visų pirma “legitimumo” prasme, įsisąmoninant, kad ne visa tai kas yra teisėta yra legitimu. Sveikintina, kai legitimumas sutampa su formaliu teisėtumu (ta prasme kad teisėtumas identifikuojasi su legitimumu, bet neatvirkščiai), bet atsitinka, kai kurie įstatymai nėra legitimūs arba kai legitimios normos nėra supozityvinamos. Juristas ne tik turi turėti kritinį sąmoningumą galiojančios teisės atžvilgiu, bet taip pat turi pareigą formuoti visuomenės nuomonę kritiniam sąmonėjimo procesui: nepasitenkinti žinojimu “kaip” yra teisė, bet siekti išsiaiškinti teisės “kodėl”, egzistuojančių ar būsimų įstatymų priežastis.
Dažnai bioetikoje, šaukiamasi įstatymo leidėjo intervencijos iš įsitikinimo, kad kartą esant reglamentuotoms praktikoms, bus galima galutinai pasiekti taikų socialinį sambūvį: iš tikrųjų giluminė problema yra tai, kad įstatymų leidyba savaime neišsprendžia problemų ir socialinių konfliktų (juo labiau sąžinės konfliktus). Nereikia apsiriboti bet kokio įstatymo buvimu: reikia stengtis ir skatinti teisingų ir legitimių įstatymų, racionalių ir atitinkančių teisės prasmei, leidybos, įsisąmoninant kad net ir įsitikinimas įstatymų teisingumu neišbaigia žmogaus moralinės pareigos. Teisė šaltakraujiškai nustato tarpsubjektinių santykių lygybę, simetriją, savitarpiškumą: teisė neužsiima ir negali užsiimti tuo kas įeina į meilės, solidarumo, gailesčio, geranoriškumo, kad ir asimetrinio, sferą. Čia negali būti visiško moralės ir teisės susitapatinimo: moralės juridizavimas ir teisės moralizavimas nebūtų tinkami taip pat ir bioetikoje. Teisė apsiriboja garantuoti vertybes tokiu mastu, kokiu jos yra nuoseklios socialiniam ryšingumui. Tai yra teisininko užduotis, kurią jis turi vykdyti: individualios moralės tobulėjimas yra pastangos išskirtinai priklausančios asmeniškai ir intymiai tik pačiam žmogui. Teisė apsiriboja tik veiksmų išoriškumu ir galimumu; nesigilina į individo sąmonę ir sąžinę, agento intencijų vidujiškumo prasme. Teisė negali užsiimti gėrio realizavimu, bet tik nustatyti asociatyvinę, socialinę, tarpasmeninę moralę (t.y. nustatyti tai, kas yra būtina taikiam sambūviui). Teisininkas tokią užduotį turi palikti moralinei ar religinei refleksijai (kuri nustato tai kas turi būti, o ne tik tai, ką daryti). Šia prasme, teisė sustoja ties horizontaliuoju ryšingumu (socialumu), kai moralė eina link skatinimo horizontalaus ir vertikalaus.
Šia prasme bioteisė yra būtina socialiniam sambūviui, kai kuriais atvejais, turi perleisti vaidmenį bioetikai ir grąžinti moralinei refleksijai, kiek tai savo kategorijų pagrindu bioteisė yra nepajėgi reguliuoti kai kurias situacijas. Tai yra būtina taip pat ir dėlto kad išvengti pirmalaikio normos atgyvenimo, reikėtų įstatymų leidėjui vengti išsamaus konkretaus dalyko reglamentavimo, kas padarytų neveiksniais kitus galimus subjektus (bioetikos komitetai, pačios profesinės medikų gildijos) įsitraukiant į konkrečių bioetinių kontroversijų sprendimą. Tai būtų ir pačiai teisei, sociologiškai žiūrint, nenaudinga, kai ji negalėtų gauti grįžtamojo ryšio iš kitų visuomeninių grupių, mokslo šakų, kurie turi savo specifinį požiūrį į konkrečią problemą.
Boetika ir bioteisė epistemologiškai turi būti skirtingos, nors ir pripažįstant jų artimą ryšį, savitarpio įtaką ir reikšmę. Bendros refleksijos momentai yra būtini, bet nė viena iš jų nėra visiškai autonomiška ir nepriklausoma viena nuo kitos: bioteisė negali daryti mažiau negu bioetika, lygiai taip pat bioetika negali būti atsieta nuo bioteisės. “Bioteisė be bioetikos yra akla” ir “bioetika be bioteisės tampa tuščia”: bioteisei reikia bioetikos kritinės refleksijos ir etinio paskatinimo sprendžiant problemas (priešingu atveju, rizikuojama apsiriboti tik grynai abstrakčiu ir formaliu reglamentavimu), bet taip pat ir bioetika taptų tuščia be bioteisės (rizikuojant užsidaryti maksimų moralėje, nepajėgi spręsti problemas ir socialinius konfliktus bei įtakoti įstatymų leidybą).
Kita vertus, klausimai, kylantys bioetiniame diskurse, tokie kaip abortas, dirbtinis apvaisinimas, genetinė inžinerija ir pan., sunkiai pasiduoda unitariniam reglamentavimui. Socialinės sąlygos, emocinės ir fizinės būsenos, kiekvieno individo, tame tarpe ir jo draugų ir artimųjų, patyrimas pateikia daugybę ypatumų, požiūrių.
Visų pirma bioetikos kontroversiniai klausimai reikalauja asmeninio etinio pasirinkimo, taigi ir parlamentinėje demokratijoje reikia vengti to, kas dažniausiai atspindi parlamentinės daugumos ideologinį nusiteikimą, ar tai būtų draudimai ar tai būtų liberalus požiūris. Reikia visų pirma išsiaiškinti, kokios vertybės yra bendros visos bendruomenės individams. Todėl įstatymo leidėjo užduotis yra identifikuoti principų branduolį, dėl kurio galima prieiti prie bendros nuomonės, kad būtų galima deramai užtikrinti fundamentaliųjų vertybių ir teisių apsaugą.

Leave a Comment