Aplinkosaugos valdymas

PLANAS

Įžanga..............................2

1.Sutarties sąvoka.........................3

2.Sutarties sąlygos, forma, požymiai, galiojimo sąlygos.....6

3.Sutarties sudarymo stadijos:

a)oferta.............................9

b)akceptas............................14

4.Vienos Konvencija – tarptauinių prekybinių sutarčių

sudarymas............................17

Išvados..............................20

Literatūros sąrašas.........................22

ĮŽANGA

Mokėti, kaip teisingai sudaryti sutartį, kad po to nebūtų nesusipratimų ar neliktum apgautas, yra būtina ne tik teisininkui, verslininkui ar draudimo bendrovės agentui. Sudaryti sutartį gali prireikti bet kuriam išsilavinusiam žmogui, nes beveik kiekvienas žmogus savo gyvenime tikriausiai ne kartą susiduria su sutarties sudarymu, ar dėl jos iškylančiais klausimais. Taigi, mano pasirinkta kursinio darbo tema “Sutarčių sudarymas” yra labai aktuali šiandien, kai suirus administracinei ekonomikos siistemai, plečiasi įmonių tarpusavio kontaktai ir ypač jų ryšiai su užsienio šalių įmonėmis.

Žinoma, negalima abejoti, kad žinoti, kaip tinkamai įforminti sutartį buvo būtina ir anksčiau, prieš 50 metų, bet vis dėlto mokėjimas teisingai sudaryti sutartį ypatingą reikšmę įgavo pastaraisiais metais. Kaip tik dėl šios temos aktualumo šiandieniniame gyvenime aš ir pasirinkau šią temą.

Savo kursiniame darbe pabandysiu išaiškinti pagrindines naudojamas sąvokas, apžvelgsiu sutarties sąlygas ir formą. Taip pat panagrinėsiu tarptautinių sutarčių sudarymą, pagal Vienos Konvenciją (tarptautinių prekybinių sutarčių sudarymas), nes mūūsų valstybė vis labiau bendradarbiauja su užsienio šalimis – to neįmanoma išvengti, norint įsilieti į pasaulinę ekonominę sistemą. Toliau išnagrinėsiu sutarties sudarymo stadijas, bei trumpai apibendrinsiu kursinį darbą.

SUTARTIES SĄVOKA

Pradedant nagrinėti sutarčių sudarymo sąlygas, etapus ir kitus veiksnius susijusius su šiais teisiniais ve

eiksmais, reikia išnagrinėti “sutarties” sąvoką.

Jau senovės romėnai žinojo šią aąvoką ir klasifikavo sutartis skirtingais pagrindais į atskiras rūšis, kad būtų galima iškelti atskirą ieškinį tam tikros rūšies sutarčiai. Sutartimi jie vadino prievolių visumą tam tikrai veikai padaryti ar susilaikyti nuo jos. Taip pat nurodė, kad sutartis reguliuoja ir ją sudariusių šalių elgesį.

Kontinentinėje teisės sistemoje sutartimi vadinamas dviejų ar daugiau asmenų susitarimas dėl civilinių teisinių santykių sukūrimo, pakeitimo ar panaikinimo. Kad nekiltų neaiškumų, svarbu pasakyti, kad sąvoka “sutartis” vartojama trimis teisinėmis prasmėmis. Ji laikoma:

1) juridiniu faktu;

2) iš juridinio fakto atsiradusiu teisiniu santykiu;

3)dokumentu, kuriame raštu išdėstomas šalių susitarimas.

Anglų – saksų teisės sistemoje sutartis suprantama kaip “pažadas, už kurio neįvykdymą įstatymai nustato tam tikras sankcijas, kurios pasireiškia kaip kreditoriaus teisė kelti ieškinį” . Tas pasižadėjimas ar įsipareigojimas tuuri būti duotas geranoriškai. Tokia sutarties samprata Anglijoje susiformavo apie XIV -XVI a., kai teismai pradėjo pripažinti ir ginti tuos teisinius santykius, kuriuose vienas asmuo pasižadėdavo atlikti tam tikras prievoles. Pažadas atlikti prievoleę buvo duodamas mainais į kokį nors ekivalentą.

Tarptautinėje prekyboje, sudarant prekių pirkimo – pardavimo sutartis, dažniausiai vartojama kontrakto sąvoka. “Kontraktas – tai sutartis, nustatanti susitariančių šalių teises ir pareigas bei jų vykdymo terminus” . Kontraktu įforminami taip pat moksliniai, gamybiniai, techniniai, ekonominiai ir kt. bendradarbiavimo su užsienio šalimis sandoriai, vykdomi komerciniu pagrindu.
br />
Kai kurių anglų teisės teoretikų nuomone sutartis reikia priskirti prie nuosavybės teisės. Jie, matyt, remiasi tuo, kad daugelis sutarčių sukuria nuosavybės teisinius santykius (tai numato ir LR Civilinio kodekso 149 str.). Tačiau dauguma teisės teoretikų sutartis priskiria prie prievolinės teisės, nes “sutartis yra vienas iš svarbiausių pagrindų prievolėms atsirasti” . Sutartis yra pagrindas atsirasti ne tik turtiniams santykiams (pavyzdžiui, leidybos, pastatymo, scenarijaus, dailės kūrinio žsakymo ir kt. sutartys). Tačiau sutarties ir prievolės sąvokų negalima painioti, nes sutartis yra juridinis faktas, o prievolė – teisinis santykis, kuris gali atsirasti ir iš sutarties, ir kitais pagrindais.

Teisės normos, reguliojančios sutarčių sudarymą, nenustato sutarties šalių teisių ir pareigų tiesiogiai, o tik nubrėžia tam tikras ribas, pagal kurias šalys gali nustatyti teises ir pareigas. “Aišku, pirmiausia sutarties šalys turi nepažeisti teisinių reikalavimų ir draudimų, o jau po to savo nuožiūra gali nustatyti norimas taisykles – tai jų teisė” .

Terisės normos, reguliuojančios sutarčių sudarymą, nustato tokias aplinkybes, kurioms esant prievole suvaržytam asmeniui tenka juridinė atsakomybė už prievolės neįvykdymą ar netinkamą jos įvykdymą. Manau, kad reikėtų išsiaiškinti. kas tai yra prievolė.

Prievolė (CK 165 str.) – toks civilinis teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitai šaliai (kreditoriui) tam tikrą veiksmą arba privalo susilaikyti nuo jo, o kreditorius turi teisę reikalauti, kad jis įv
vykdytų savo pareigą.

Anglų – saksų teisės sistemoje prievolė suprantama “kaip pareiškimas, įsipareigojimas, padarytas kitai šaliai arba užtikrinimas, kad asmuo atliks ar susilaikys nuo kokio nors veiksmo, o kreditoriui suteikiama teisė reikalauti tokio pareiškimo įvykdymo” . Iš to seka, kad prievolė įpareigoja dvi šalis: pasiūlimą padariusiąją ir pasiūlymą priėmusiąją.

Prievolės, kylančios iš sutarčių, reiškia skolininko sutikimą sukurti teisinius santykius, pagal kuriuos jis privalo atsakyti už prievolės neįvykdymą ar netinkamą jas įvykdymą. Aišku, kad įsipareigojimas yra daugiau nei paprastas pasiūlymas įvykdyti kokį nors veiksmą. Jis turi būti kreditoriaus priimtas. Neakceptuotas įsipareigojimas nesukelia jokių tesinių pasekmių. Todėl sutartyse turi būti išreikštas dviejų šalių susitarimas. To pasekoje viena šalis yra pasirengusi įvykdyti vieną ar kelias prievoles, o kita – priimti jų įvykdymą.

Taigi, sutartis yra juridinis faktas, o prievolė – teisinis santykis, kuris gali atsirasti ir iš sutarties, ir kitais teisiniais pagrindais.

SUTARTIES SĄLYGOS, FORMA, POŽYMIAI, GALIOJIMO SĄLYGOS

Kalbant apie sutarčių sudarymą, reikėtų aptarti sutarties sąlygas, formą, požymius ir kitas aplinkybes.

Sutarties sąlygos nustato šalių teises ir pareigas, t.y. tam tikrą jų elgesį. Praktikoje svarbu tiksliai nustatyti sutarties sąlygas, nes nuo jų priklauso iš prievolės atsiradusių teisių ir pareigų ypatumai, jų tinkamas įvykdymas.

Sutarties turinio sąlygas galima skirstyti į tris rūšis:

1) esminės arba būtinosios – tokios, kurių nesant sutartis laikoma nesudaryta (tai numato Civilinio Kodekso 168 str.);

2) įprastinės &#

#8211; dėl sutarties sudarymo fakto tampa privalomos jos šalims; skirtingai nei dėl esminių sąlygų, dėl šių nereikia susitarti;

3) atsitiktinės – tokios, kurios nustatomos šalių susitarimu, įstatymai joms nustato dispozityvinę formą.

Visos sutarties sąlygos turi būti teisėtos, negali prieštarauti sutartį reguliuojančioms teisės nuostatoms. Civilinio Kodekso 4 str. nurodo, kad galima sudaryti ir įstatymais nenumatytas, bet jiems neprieštaraujančias sutartis.

Kiekviena sutartis turi būti sudaryta tam tikra forma, kurią numato įstatymas ar kuri numatyta šalių susitarimu. Įstatymais numatyta, kad sutartys sudaromos pagal sandorių formos taisykles (Civilinio Kodekso 41 – 46 str.). Jos gali būti sudarytos žodine, rašytine forma ar apie sutarties sudarymą galima spręsti iš šalių elgesio. Civilinio Kodekso 169 str. reguliuoja tik atskirus sutarčių formos klausimus. Pagal šį straipsnį, jei sutartis turi būti sudaryta rašytine forma, ji gali būti sudaryta šiais būdais:

1) surašant vieną šalių pasirašytą dokumentą;

2) apsikeičiant raštais, telegramomis ir pan, pasirašytais tos šalies, kuri siunčia;

3) priimant vykdyti užsakymą.

Jei pagal įstatymą ar šalių susitarimą sutartis turi būti sudaryta tam tkra forma, ji laikoma sudaryta nuo to momento, kada ji išreikšta šia forma.

Sutartis yra viena iš sandorių rūšių. “Bet kuri sutartis yra sandoris, tačiau ne bet kuris sandoris yra sutartis”. Sutartis yra dvišalis bei daugiašalis sandoris. Kartais šalių skaičius gali nesutapti su joje dalyvaujančių piliečių ar juridinių asmenų skaičiumi.

Kadngi sutartis yra sandorių rūšis, tai sutartims yra taikomi visi sandorių bendri nuostatai (CK 40 – 62 str.). Sutartyje išreiškiami jos dalyvių, siekiančių teisėtų pasekmių valia.

Sutartis galioja tik tada, kai:

1) šalių valia sutampa su jos išreiškimu;

2) teisėtas sutarties turinys;

3) veiksnūs dalyviai;

4) sutartis turi būti išreikšta įstatymo nustatyta forma.

Kai kuire autoriai dar nurodo, kad “kontinentinės teisės sistemos šalyse sutartis turi turėti teisėtą pagrindą (causa), o Anglijoje, JAV kreditorius turi iš anksto užmokėti, kad įgytų reikalavimo teisę (consideration)” .

Iš pateiktų sutarties apibrėžimų matyti, kad pagrindinis sutarties požymis yra šalies susitarimas. Tai dviejų arba keleto asmenų, civiliniame teisiniame santykyje dalyvaujančių kaip atskira šalis, valios išreiškimas. “Susitarimas pilnai atspindi šalių ketinimus ir tikslų, bendrą šalių valios išreiškimą”

Valios išreiškimas – tai valinis veiksmas , bet ne bet kuris teisinio santykio dalyvių valios išreiškimas yra susitarimas. Kad tarp asmenų atsirastų sutartiniai santykiai, nepakanka paprastos dviejų ar kelių asmenų valios išreiškimo – sutartį
sudarančių asmenų išreikšta valia turi būti tarpusavyje suderinta.Tačiau ne bet kuris asmenų susitarimas yra sutartis. “Šalių susitarimas tampa civiline sutartimi tik tuomet, kai juo siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilinius teisinius santykius” .

Kartais iškyla neaiškumų, ar tikrai buvo sudaryta sutartis, o jei kyla klausimų dėl sutarties sąlygų, “dažnai yra naudinga išsiaiškinti, ar derybų tarp šalių eigoje buvo oferta ir akceptas” . Sutartis yra būtent ofertos ir akcepto rezultatas.

Oferta ir akceptas gali būti padaryti šiais būdais:

1) pasiūlymas atlikti veiksmą mainais į prievolę, kada asmuo pasiūlo paslaugas, kurios, jas priėmus įpareigoja akceptantą užmokėti;

2) prievolės pasiūlymas mainais į veiksmo atlikimą ar susilaikymą nuo jo (pvz.: apdovanojimas už tam tikrų veiksmų atlikimą);

3) prievolės pasiūlymas mainais į prievolę, kai oferta priimta to asmens, kuris įvykdys prievolę; sutartis susideda iš abiejų šalių neįvykdytų prievolių.

Galima pažymėti, kad pirmu ir antru atveju sutartys yra vienašalės, nes tik vienas asmuo įsipareigojęs, o trečiu atveju sutartis yra dvišalė, nes abi šalys yra įsipareigojusios atlikti tam tikrus veiksmus.
OFERTA

Oferta (offre, antrag, offer) – rašytinis, žodinis ar išplaukiantis iš elgesio pranešimas apie norą sudaryti teisinę sutartį, iš kurio sąlygų aišku, kad sutartis bus sudaryta, kai tik asmuo, kuriam adresuota oferta priims ją (akceptuos).

Lietuvos Respublikos Prekybos įstatymo 28 straipsnis “ofertą” apibrėžia taip: “Pasiūlymas sudaryti sutartį (ofertą) yra siūlymas vienam ar keliem asmenims, kai nurodomos sutarčiai sudaryti būtinos sąlygos, jeigu jos yra pakankamai apibrėžtos ir išreiškia pasiūliusio asmens įsipareigojimus.”

Paprasčiau oferta – tai pasiūlymas sudaryti sutartį. Kyla klausimas, ar vienoks ar kitoks pasiūlymas yra oferta ar ne. Nuo to priklauso ar sutikęs su pasiūlymu tampa sutarties šslimi ar ne.”Oferta privalo turėti du būtinus požymius:

1. joje turi būti nurodytos esminės sąlygos, būtinos sudaryti atitinkamai sytarčiai;

2. pasiūlymas turi būti skirtas tam tikram asmeniui.

Pareiškimas dėl sutarties, kuriame nėra šių požymių, nelaikomas oferta.

Oferta nebūtinai turi būti pateikta konkrečiam asmeniui. Bet kad būtų sudaryta konkreti sutartis, reikia kad oferta būtų patvirtinta konkretaus asmens. “ Oferta pateikta ne konkrečiam asmeniui yra vadinama viešąja oferta. Viešosios ofertos klausimas atskirose šalyse sprendžiamas nevienodai. Platų pripažinimo ratą viešoji oferta turi Prancūzijoje ir Šveicarijoje. Čia viešąja oferta laikomios prekių iškėlimas parduotuvėje. O vokiečiai, anglai, amerikiečiai tai laiko tik kvietimu pirkti. Pagal šiose galiojančius įstatymus tokiu atveju oferta bus laikoma pirkėjo noro išreiškimu pirkti šią prekę.

Lietuvos Respublikos Prekybos įstatymo 28 straipsnyje. teigiama, kad pasiūlymas sudaryti sutartį, skirtas nenustatytiems asmenims, laikomas tiktai kvietimu pareikšti ofertą, jeigu siūlantis asmuo tiesiogiai nenumato ko kita.

Kalbant apie ofertos pranešimą, reikia pabrėžti, kad oferta tampa galiojančia tik tada, kai ji pranešama akceptui. Pranešimas gali būti padarytas žodžiu, raštu, kitų veiksmų būdu arba visų išvardytų atveju kombinacija. Oferta gali būti išreikšta ir konkludentiniais veiksmais. Pavyzdžiui, jeigu Petraitis Jonaičiui už jo automobilį duos 7000Lt, tai Jonaitis Petraičiui jį parduosiu, o jeigu Petraitis Jonaičiui parduos automobilį už 7000 Lt, tai Petraitis jį pirks. Šiuo atveju nebus ofertos vienos pusės, kuri buvo kitos pusės akceptuota.

Tai į ką nukreipta oferta, neturi teisės prieštarauti, kad jis neteisingai suprato ofertą, o jeigu šalis sutinka su oferta, automatiški parodo, kad ji yra susipažinusi su ofertos tekstu ir negali teigti savo nesusipažinimo fakto.

Jei asmuo ne iki galo perskaitė ofertą, ar susipažino tik su pagrindinėmis sąlygomis, o su papildomomis ne, nes nenumatė reikalo, tai taip pat bus laikoma, kad asmuo sutiko su oferta (visa) ir turės įvykdyti visas sutartyje numatytas sąlygas.

Dabartinėmis sąlygomis didžioji sutarčių dalis sudaroma perdavimo vienos šalies kitai standartinės formos dokumento, kuriame išdėstytos sąlygos, su kuriomis jį įteikianti pusė sutinka sudaryti sutartį, Jei sutarties sudarymo procese viena pusė įteikia kitai dokumentą apie kurio sąlygas kita pusė žino, tai kita pusė priimdama dokumentą ir jį laikydama pas save, kartu ir sutinka su sąlygomis. Ofertas gali atlikti viską, kas reikia ir kas būtina, kad kita šalis gerai ir teisingai išsiaiškintų ofertą. Ir jai pastaroji šalis ją priima be pretenzijų ir prieštaravimų, tai ofertas irgi gali laikyti, kad ta šalis yra susipažinusi su šiomis sąlygomis.

Ofertoje ofertas stengiasi spriboti ar sumažinti savo atsakomybę. Jei ofertas siunčia kelias ofertas iš eilės, tai visą dėmesį reikia kreipti į paskutiniosios ofertos sąlygas, nesvarbu kokios jos bebūtų ir ofertas, nepaminėjęs ankstesnėse ofertose minėtų sąlygų, negali reikalauti jų vykdymo.

Jeigu atsakymas asmens, kuriam nukreipta oferta, neatitinka oferanto reikalavimų, pavuzdžiui, jei atsakymas bylojo apie tai, kad antra šalis ruošiasi ir nori derėtis dėl sąlygų, o ne akceptuoti jų, arba įveda kokias nors naujai ofertoje nenumatytas sąlygas, ar su oferta sutinka tik dalinai, tai toks atsakymas nebus laikomas sutikimu sudaryti sutartį ir tai gali būti traktuojama, kaip priešpriešinė oferta. Taigi oferta, atmesta asmens, kuriam ji buvo pateikta, jau nebegali būti akceptuota po kurio laiko. Jei asmuo nesutinka su oferta, tai jis turi arba pats siūlyti ofertą, arba sudominti savo pasiūlymais oferentą, kad šis vėl pateiktų ofertą, tik dabar jau su naujomis sąlygomis.

Jei oferta sudaryta taip, kad ją akceptuoti būtų galima paprastu kitos šalies. kuriai pareikšta oferta pareiškimu (pavyzdžiui, paparastu sakiniu: aš akceptuoju ofertą, ar aš priimu jūsų pasiūlymą, ar kitais panašiais žodžiais), tai tada sutinkančio asmens valia ir norai pilnai sutampa su ofertoje išdėstytomis sąlygomis.

Taigi, kaip matome tarp šalių turi būti visiškai pilnas, bendras susitarimas, o ne šiaip sau pritarimas ofertai, tai yra ne tiktai ketinimai asmens kuriam nusiųsta oferta turi sutikti su oferento ketinimais, bet ir oferento ketinimai turi sutapti su asmens, kuriam yra siūloma oferta, ketinimais.

Kaip jau minėjau, neakceptuota oferta nesukelia jokių teisinų pasekmių ir bet kada gali būti atšaukta. Dėl ofertos atšaukimo yra nustatytos šios taisyklės:

1) oferta gali būti atšaukta bet kokiu laiku iki akcepto;

2) akceptuotos ofertos atšaukti nebegalima.

Kai kurie autoriai (pavyzdžiui Anson) nurodo dar vieną taisyklę:

3) “oferentui atšaukusiam ofertą be pranešimo apie tai akceptantui, leidžiama galimybė įrodyti, kad akceptantas žinojo apie ofertos atšaukimą iš šaltinio verto poasitikėjimo.”

Svarbu yra tai, kad ofertos atšaukimas turi būti būtinai praneštas adresatui, nes kitaip jis neturės jokios reikšmės. Be to, asmuo pateikęs ofertą, jos atšaukti negali, kol neišsiaiškins kito asmens, kuriam oferta pasiūlyta, nuomonės.

Pagal LR Prekybos įstatymą., oferta negali būti atšaukta:

1) jeigu ofertoje nustatytas akceptui pareikšti terminas arba nurodyta kitu būdu, kad pasiūlymas yra neatšaukiamas;

2) jeigu ofertos gavėjui buvo naudingiau laikyti ofertą neatšaukiama ir ofertos gavėjas atitinkamai veikė.

Gali būti atvejų, kai atšaukimas apie ofertą išsiųstas anksčiau nei gautas akceptas, bet šis irgi išsiųstas, Vis dėlto tokiu atveju ofertos atšaukimas negalioja, nes akceptantas išsiuntęs akceptą, kurį laiką negalėtų būti tikras, kad negaus pfertos atšaukimo, kuris buvo išsiųstas iki ofertos akcepto. Taigi jei ofertos atšaukimas kelyje – tai dar neatšaukimas. Taip pat svarbu paminėti, kad “akceptantas negali paturtinti ofertos (nors tai jam būtų ir naudinga), jei jis žino apie jos atšaukimą.”

Kartais ofertos atšaukimas painiojamas su ofertos galiojimo pasibaigimu. Tačiau tai skirtingi dalykai. Todėl, kad būtų aiškiau, reikia panagrinėti ofertos pasibaigimo atvejus.

Paprastai ofertos galiojimo pasibaigimas yra susijęs su laiko pasibaigimu, todėl dažnai šalys numato konkretų laiką iki kada oferta galioja. Pavyzdžiui, oferta galioja iki 1996 metų sausio 1 dienos, 9 valandos ryto. Tai reiškia, kad leidžiama akceptuoti ofertą iki numatyto termino pasibaigimo, jei nėra atšaukiama anksčiau.

Kai oferos galiojimo data konkrečiai nenurodoma, tai tada sprendžia teismas, kokį laiką galima laikyti pakankamu laiku, kurio tėkmėje galima akceptuoti ofertą. Jei iš aplinkybių, kuriomis padaryta oferta (pavyzdžiui, telegrama) galima spresti, kad reikia skubaus atsakymo, oferta turi būti pripažinta negaliojančia, jei akceptantas skubiai nepranešė apie akceptą ar pasirinko kitą ryšio priemonę, kuri per ilgai uždelsė jo pranešimą apie akceptą. Oferos galiojimo pasibaigimas, praėjus pakankamam laiko tarpui pareikšti atsakymą, gali būti paaiškintas akceptanto noru atmesti ofertą. Taigi aišku, kad negali galioti neapibrėžtą laiko tarpą. Iš to seka taisyklė, kad, kai oferentas nustato tam tikrą laiką akceptui pareikšti, oferta priklauso nuo akcepto tik tą laiko tarpą. Ofertos galiojimo pasibaigimas gali priklausyti ir nuo kitų aplinkybių. Pavyzdžiui, kai sutarties įvykdymui reikalingas tam tikras daiktas ir iki akcepto šis daiktas žuvo ar buvo rimtai sužeistas, tai oferta nutrūksta, jei tik oferentas už tokio įvykio riziką.

Šalių (ar vienos iš šalių) mirtis taip pat nutraukia ofertos galiojimą. Akceptantas negali akceptuoti sutarties po žinios, kad mirė oferentas. Tačiau yra atvejų, kai akceptantas sužinojęs apie oferento mirtį turi teisę akceptuoti, jei tik pati oferta nenustato ko kita, tai yra, jei oferta nėra surišta su pačiu asmeniu.

Mirus akceptantui, bet kokiu atveju oferta nutrūksta, o akceptanto atstovai negali akceptuoti ofertos jo įpėdinių vardu.

AKCEPTAS

Nagrinėdami ofertą susipažinome ir su akcepto sąvoka. Ši sąvoka nėra mažiau sudėtinga, todėl taip pat yra verta atskiro ir detalaus nagrinėjimo.

Anson’as akceptą apibrėžia taip: “Akceptas – sutikimas, išreikštas žodžiais, raštu, elgesiu sutinkančiu su ofertos sąlygomis ar padaryta oferento nurodyta tvarka”.

Samond ir Viliams nurodo, kad “asmens tam tikrų veiksmų, numatytų ofertoje atlikimas ir bus akceptu.”

Apibendrinant, galima teigti, kad akceptas – tai pasiūlymo sudaryti sutartį, priėmimas. Asmuo, priėmęs pasiūlymą, vadinamas akceptantu.

Akceptas turi būti išreikštas taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl pačio akcepto fakto. Siūlomas akceptas gali būti:

1.Atsisakymu nuo ofertos arba nauja oferta. Tokiu atveju reikia pabrėžti, kad priešpriešinė oferta nagali būti akceptuota jei naujam pasiūlymui prieštarauja pradinis oferentas. Jei jis su juo sutinka, jis laikomas akceptantu.

2.Akceptu, su kai kuriais pakeitimais ar sąlygų papildymais. Tai reiškia, kad akceptas gali apimti sąlygas, nesančias ofertoje ir tokiu atveju sutartis nesudaroma, nes akceptantas tuo pačiu atsisako priimti ofertą ir pats daro naują ofertą. Taigi akceptavimas su išlygomis yra laikomas nauja oferta, kai atsakyme yra konkrečiai ir aiškiai išdėstomi pakeitimai.

3.Siūlomas akceptas gali būti neapibrėžtu akceptu. Tai reiškia, kad akceptas turi būti išreikštas nadviprasmiškai ir neturėti papildomų sąlygų, kurios iš esmės keistų ofertą.

Akceptas yra išreiškiamas pareiškimu ar kitokiu ofertos adresato elgesiu, tačiau tai neturi būti tik sutikimas mintyse. Numanomas akceptas ar tylus sutikimas, jei nėra numatyta ko kita irgi nėra akceptas. Lietuvos Respublikos Prekybos įstatymo 32 straipsnis taip pat numato, kad tylėjimas ar neveikimas pats savaime nėra akceptas. Jei yra net tiesioginiai veiksmai ar žodžiai, liudyjantys apie tokius ketinimus, akceptas nėra užbaigtas tol, kol nėra pranešta oferentui.

Pranešimas apie akceptą yra numatytas oferento interesų pagrindu, todėl oferentas gali atsisakyti nuo akcepto ir pripažinti pakankamu nepraneštą akceptą. Todėl, esant kai kurioms aplinkybėms, akceptas gali būti pripažintas atliktu, net jei jis liko nežinomas oferentui. Tokiais atvejais yra būtinos dvi sąlygos: turi būti aiškiai išreikštas oferento sutikimas, kad užteks tam tikro akcepto laikymosi būdo, bei iš asmens veiksmų, kuriam buvo nusiųsta oferta, turi būti aišku apie jo ketinimus priimti ofertą nurodytu būdu.

Apie akceptą turi būti pranešta, iki jis įsigalios. Tačiau kai kuriais atvejais civilinė teisė numato oferento įsipareigojimą, nors akcepto jis dar negavo. Tokie atvejai būna, kai apie akceptą pranešama paštu arba telegrama. Šiuo atveju svarbu tai, kad akceptas laikomas užbaigtu, kai laiškas išsiųstas, o telegrama jam perduota. Siunčiant akceptą paštu, rizika už laiško su akceptu užlaikymą ar pradingimą tenka oferentui.Tokiu atveju oferentas turi išsiaiškinti, kodėl į jo ofertą negautas joks atsakymas, o akceptantas neprivalo galvoti apie tai, gautas ar negautas jo akceptas. Kartais ofertoje aiškiai nenurodoma, kad akceptas turi būti atsiųstas paštu. Tada reikia atkreipti dėmesį į faktinius šio pasiūlymo dalykus. Jeigu dėl to kyla ginčytinas klausimas, reikia tai išspręsti akcepto išsiuntimo paštu naudai. Kai oferta leidžia akceptą paštu, tai akcepto perdavimas savo agentui ar tarnautojui, nagali būti laikomas tiesioginiu akceptu, taip pat laiško su akceptu perdavimas paštininkui,
nesančiam oficialiu pašto priėmėju su nurodymu nusiųsti laišką paštu, irgi nėra akceptas.

Jeigu akceptą leidžiama atsiųsti paštu ar duodama suprasti, kad tai galima daryti, o ne privaloma, tai nereiškie, kad kokiu nors kitu būdu perduotas akceptas yra negaliojantis.

Būna atvejų, kai akceptantas padaro klaidą adresuodamas akceptą, ar siųsdamas nepilnai apmoka pašto išlaidas. Toks akceptas bus laikomas galiojančiu tik tuo atveju, jei jis pasiekia adresatą laiku, per kurį ir būtų normaliai pasiekęs.

Kalbant apie akcepto atšaukimą, reikia pabrėžti tai, kad akceptas gali būti atšauktas iki tol, kol jį gaus oferentas. Tai reiškia, kad akceptą galima atšaukti ir atšaukimas galioja tik tada, kai atšaukimas oferentą pasiekia pirmiau nei pats akceptas. Kaip žinoma, akceptas yra atliktas kai tik yra išsiųstas laiškas, tačiau telegrama ar telefono skambutis, atšaukiantys akceptą yra negaliojantys, nors jie bus oferento gauti anksčiau už laišką. Manau, kad tai pagrįsta tiek logikos, tiek teisingumo atžvilgiu, nes kitaip akceptantas galėtų kaitalioti savo nuomonę, gaudama iš to naudą, jei staiga akceptas taptų jam nebenaudingu. Kai kas tvirtina, kad oferentas nepatirtų nuostolio, jei jis akcepto dar negavo, o jau žino apie jo atšaukimą. Tačiau tai galima paneigti šiuo pavyzdžiu: jei akceptantas sutinka parduoti akcijas už nurodytą kainą, tai staiga nukritus jų kursui jis persigalvotų. Todėl akceptantas išsiuntęs akceptą paštu, nebegali keisti savo nuomonės.

VIENOS KONVENCIJA – TARPTAUTINIŲ PREKYBINIŲ SUTARČIŲ SUDARYMAS

Pasaulinėje ekonomikos sistemoje veikia tam tikros normos ir taisyklės, kurios reguliuoja tarptautinės prekybos kontraktus. Svarbiausi dokumentai yra tarptautinės prekybos terminų aiškinimo taisyklės (INCOTERMS) ir Vienos Konvencija. Kontraktai sudaromi remiantis šiais dokumentais. Todėl, rengiant konkrečią sutartį, tikslinga išstudijuoti INCOTERMS, Vienos Konvenciją, taip pat pasitelkti teisininką, kuris sutartį įformintų nepriekaištingai ir teisingai.

“INCOTERMS – tai rinkinys sąlygų, kuriomis remiantis sudaromi pirkimo – pardavimo kontraktai tarp šalių (pirkėjo ir pardavėjo), kurių komercinės įmonės yra skirtingose valstybėse” . Kiekviena sąlyga nusako pardavėjo ir pirkėjo pareigas, šalių išlaidų, rinkos ir atsakomybės pasidalijimą vykdant kontraktą.

Vienos Konvenciją reikėtų apibrėžti plačiau.

Nors Vienos Konvencija priimta buvo 1980 m., bet įsigaliojo tik nuo 1988 m. sausio 1 d. Vienos Konvencija yra vieningų normų, reguliuojančių tarptautinės prekybos santykius, sistema. Ji padeda vienodai suprasti ir vertinti atskirų šalių teises ir pareigas, nurodytas tarptautinėse pirkimo – pardavimo sutartyse. Ji taikoma sudarant prekių pirkimo – pardavimo sutartis tarp šalių, kurių komercinės įmonės yra skirtingose valstybėse. Konvencija reguliuoja tarptautinių prekių pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymą ir jų vykdymą.

Konvenciją sudaro keturios dalys, iš kurių antroji vadinasi “Sutarties sudarymas”. Joje detaliai išnagrinėtos tarptautinių prekybinių sutarčių sudarymo stadijos.

Vienos Konvencija ofertą apibrėžia kaip pasiūlymą, “kuris yra konkrečiai apibrėžtas ir nusako oferto ketinimus būti įpareigotu akcepto atveju” . Oferta turi būti adresuota vienam ar keliems konkretiems asmenims. Pasiūlymas sudaryti sutartį nekonkretiems asmenims gali būti laikomas tik kaip kvietimas siūlymui, jei tik pastarojo tiesiogiai nenurodo asmuo, pateikęs tokį siūlymą.

Oferta įsigalioja tada, kai ją gauna adresatas. Vienos Konvencija numato ofertos atšaukimo galimybę ir atvejus, kada oferta neatšaukiama, t. y., jei ją adresatas gauna iki to laiko, kol dar nėra išsiųstas akceptas.

Oferta neatšaukiama, jei joje numatytas konkretus akceptavimo terminas. Oferta negali būti atšaukiama ir tada, jei dėl ofertos adresato pasiūlymo ofertą būtų tikslingiau nagrinėti kaip neatšaukiamą ir siūlymo adresatas atitinkamai veiktų.

Akceptu tarptautinėje prekyboje laikomas pareiškimas arba kitoks adresato elgesys, išreiškiantis sutikimą su pasiūlymu. Tarptautinėse prekybinėse sutartyse tylėjimas arba neveiklumas yra laikomas akceptu. Akceptas pradeda galioti ne tada, kai jis išsiunčiamas, o tada, kai jį gauna oferentas. Akceptas turi būti įvykdytas per ofertoje numatytą terminą ar per normaliai tam reikalingą laiką. Akceptas turi būti be jokių papildymų ar su papildymais, kurie iš esmės nekeičia ofertos sąlygų.

Vienos Konvencija nurodo akcepto termino eigos pradžią. Kai akceptas siunčiamas telegrama ar laišku, akcepto termino eigos pradžia laikomas telegramos pateikimo pasiuntimui momentas arba data, nurodyta laiške, o jei jos nėra, tai data, kuri nurodyta ant voko. Akcepto terminas, nurodytas telefonu, teletaipu ar pan., įsigalioja tada, kai adresatas gauna pasiūlymą.

Konvencija numato, kad pavėlavęs akceptas galioja, jei oferentas nedelsdamas praneša apie tai akceptantui žodžiu ar jam nusiunčia atitinkamą pranešimą. Akceptą išsiuntus laiku ir jam pasiekus oferentą pavėluotai, jis bus laikomas galiojančiu, jei oferentas tuoj pat nepraneš akceptantui dėl ofertos nagaliojimo.

Pakeisti akceptą galima iki to momento, kaim akceptas pradeda galioti.

Oferta, akceptas laikomas adresato “gautu”. kai apie tai jam pranešta žodžiu ar pristatoma asmeniškai kitu būdu į ji įmonę, pašto adresu ar pagal nuolatinę gyvenamąją vietą.

Taigi pagal Konvencijos nuostatas sutartis laikoma sudaryta tuo momentu, kai siūlymo akceptas pradeda galioti.

IŠVADOS

Pabaigoje norėčiau kursinį darbą trumpai apiobendrinti ir padaryti kai kurias išvadas.

Manyčiau, kad teisingiausiai sutarties esmę nusako šis apibrėžimas: sutartis – tai dviejų ar daugiau asmenų susitarimas dėl civilinių teisinių santykių sukūrimo ar panaikinimo.

Tam, kad tarp sutartį sudarančių asmenų atsirastų sutartiniai santykiai, reikia, kad šalių valia tarpusavyje būtų suderinta. Šio principo svarbą rodo tai, kad jis yra įtvirtintas visose teisinėse sistemose, netgi, jei tai nėra aiškiai nurodyta įstatyme.

Šalių susitarimas gali būti pasiektas įvairiai būdais. Žodinių derybų keliu, apsikeičiant laiškais, telegramomis ir pan. ar atliekant konkliudentinius veiksmus.

Svarbiausią teisinę reikšmę sudarant sutartis turi dvi stadijos: oferta, t. y. pasiūlymas sudaryti sutartį ir akceptas – sutikimas sudaryti sutartį.

Pasiūlymas sudaryti sutartį turi turėti du pagrindinius požymius:

1) jame turi būti nurodytos visos esminės sutarties sudarymo sąlygos;

2) pasiūlymas turi būti adresuotas konkrečiam asmeniui (pasiūlymas neapibrėžtam asmeniui laikomas kvietimu pareikšti ofertą).

Reikia paskyti, kad ofertoje pareikštų sąlygų priėmimas pripažįstamas akceptu tuo atveju, kai sutinkama su visomis sutartyje nurodytomis sąlygomis. Akceptantas ir oferentas pasikeičia vietomis, jei atsisakoma nuo pasiūlymo kitomis sąlygomis.

Sutarties sudarymo tvarka yra skirtinga, priklausomai nuo to, nurodytas terminas atsakyti ar nenurodytas.

Kai sutartis siūloma nurodant terminą atsakyti, tai sutartis yra sudaryta, kai pasiūlęs asmuo kitos šalies sutikimą sudaryti sutartį gauna per nurodytą terminą. Sutikimas, gautas praėjus terminui, gali būti laikomas nauju pasiūlymu.

Jei sutartis pasiūloma nenurodant termino atsakyti, tai ji laikoma sudaryta akceptantui tuoj pat priėmus pasiūlymą (žodžiu) arba, jei atsakymas apie sutikimą gaunamas per normaliai reikalingą laiką (raštu).

Taigi sutartis laikoma sudaryta, kada šalys, atitinkamais atvejais – reikalaujama forma, tarpusavyje susitarė dėl visų esminių jos punktų.

Sutarties sudarymo momentas yra tada, kada oferentas gauna atsakymą apie pasiūlymo priėmimo, o vieta laikoma ta, kurioje oferentas gavo akceptą.

Apibendrinant galima pasakyti, kad sutartis turi labai didelė reikšmę tiek civilinėje teisėje, tiek žmonių gyvenime. Būtent sutartis padeda sureguliuoti tuos santykius, kurie atsiranda tarp civilinės ir komercinės apyvartos dalyvių. Sutarties svarbą gyvenime rodo ir tai, kad praktiškai kiekvieną dieną žmonėms tenka sudarinėti sutartis (pavyzdžiui, perkant prekes parduotuvėje). Visa tai ir nulemia, kad šiam civilinės teisės institutui ir teorijoje, ir praktikoje skiriama tiek daug dėmesio.

Leave a Comment