AGRONOMIJOS PAGRINDAI1. ĮVADAS Agronomijos pagrindų turinys Agronomijos pagrindų kursas apima dirvožemio susidarymo, jo sudėties ir savybių nagrinėjimą, žemės tvarkymą, t. y. kultūrinimą, sausinimą, drėkinimą, žemės dirbimą, žemdirbystės sistemų tobulinimą, sėjomainas, augalų augimo sąlygų tvarkymą, t. y. dirvų dirbimą, tręšimą, sėklą ir sėją, augalų apsaugą nuo ligų ir kenkėjų ar piktžolių, atskirų žemės ūkio augalų agrotechniką, pievų ir ganyklų rengimą bei priežiūrą ir kt. Žemės ūkis yra viena reikšmingiausių ūkio šakų. Žemė yra viso sausumos gyvenimo pagrindas, čia geriausiai panaudojami atsinaujinantys ištekliai: augalija, gyvūnija, saulės energija, drėgmė ir kt. Žemė yra svarbi ir įvairių atliekų surinkėja, nes joje esantys mikroorganizmai skaido ir perdirba įvairias medžiagas iki aplinkai nekenksmingų junginių. Žemės ūkis yra ne tik mokslas ir praktika, bet ir kūryba. Žemės ūkio gamyba sėkminga bus tada, kai panaudojamos tinkamos priemonės, taikomos pažangios technologijos, o svarbiausia žinios. Žemės ūkio produktų gamyba remiasi žaliųjų augalų sugebėjimu panaudoti saulės spindulių energiją neorganinių junginių sintezei į organinius. Augalai yra pirmoji svarbi žemės ūkio gamybos priemonė. Skirtingai nuo pramonės gamybos – augalų masė gamybos procese didėja. Augalams augti reikalingos maisto medžiagos, kurias jie šaknimis gali paimti iš žemės. Todėl žemė, dar suprantama kaip dirva, dirbama žemė, yra antroji svarbi žemės ūkio gamybos priemonė. Kartu ji yra ir darbo objektas, nes reikia paruošti ir palaikyti tinkamas sąlygas augalų augimui: supurenti, sumaišyti, suslėgti. Skirtingai nuo pramonės gamybos, ji nesusidėvi ir, jei teisingai naudojama, nuolat gerėja. Žemės dirbimas yra kompleksinė priemonė ir daugiausiai lemianti žemės ūkio gamybos sėkmę. Žemės dirbimo išlaidos pasiskirsto ne vienų metų derliui. Dirva, dirbama žemė, yra pastovus žemdirbio veiklos objektas. Ir žemės naudojimo padarytų klaidų neigiamos pasekmės dirvai dažnai būna ilgalaikės ir sunkiai likviduojamos. O teisingai panaudotos medžiagos ir priemonės turi teigiamą poveikį ateičiai.
Derliaus priklausomybė nuo aplinkos ir kitų veiksnių Žmogaus nevaldomi arba iš dalies valdomi veiksniai: • krituliai. • temperatūra.Žmogaus valdomų veiksnių grupė: • dirvožemis, • sausinimas ir drėkinimas, • augalų maisto medžiagos, • sėjomainos, žemės dirbimas, piktžolių kontrolė,• augalų veislė ir sėkla,• apsauga nuo ligų, kenkėjų ir pasėlių išgulimo.Organizacinių veiksnių grupė:• gamybos procesų valdymas,• materialinis aprūpinimas,• tiekiamų materialinių vertybių kokybė,• kadrų techninis pasirengimas.. Derliaus priklausomybė nuo žemės ūkio gamybos technologijos elementųŽemės ūkio gamybos technologijos elementų įtaka augalų derliui Įtaka %, kai derlius cnt/ha:Technologijos elementai Miežių Žieminių kviečių 35 45 30 50Sėjomaina, priešsėliai 10 10 12 12Žemės dirbimas 12 12 12 5Tręšimas 25 25 25 25Sėjos laikas, sėklos norma bei jos įterpimo gylis 10 10 11 5Veislė, sėklos kokybė 12 15 11 12Piktžolių naikinimas 11 8 9 1Apsauga nuo ligų 13 15 15 24Derliaus ėmimas 7 7 5 6Priemonės prieš pasėlių išgulimą – – – 6
Žemės ūkio gamybos ypatumai Organinės medžiagos kūrimas priklauso nuo augalų gaunamos saulės energijos, tad jų išsidėstymui reikalingas didelis žemės plotas, kad jie galėtų būti viename lygyje. Todėl augalais užimami dideli žemės plotai, susidaro dideli atstumai, reikalinga daug transporto priemonių ir pan. Tai pirmasis žemės ūkio gamybos ypatumas. Saulės spindulių kiekis į žemę patenka nevienodai skirtingais metų laikais. Todėl žemės ūkio gamyba yra sezoniška. Metų eigoje netolygus darbų pasiskirstymas, gamybos priemonės dažnai naudojamos neilgą laiką (kombainai, šienapjovės ir kt.). Tai antrasis žemės ūkio gamybos ypatumas. Augalų augimą veikia meteorologinės sąlygos, kurias žmogus silpnai valdo arba visai nevaldo. Priklausomai nuo meteorologinių sąlygų žemės ūkyje pagaminamos produkcijos kiekis kasmet svyruoja ir iš anksto sunku numatyti būsimos augalų produkcijos kiekį. Pasikartojančios sausros, liūtys, šalnos ir pan. gali augalų derlių visai sunaikinti. Tai trečiasis žemės ūkio gamybos ypatumas. Nuo gaunamos augalininkystės produkcijos pobūdžio ir kiekio priklauso auginamų gyvulių rūšys ir skaičius. Be augalininkystės gamybos gyvulininkystė negalima. Viena ir kita gamybos šaka reikalauja turėti daugiau gamybos priemonių, reikia daugiau žinių ir patyrimo. Tai ketvirtasis žemės ūkio gamybos ypatumas. Žemės ūkyje nėra pastovių gamybos technologijų. Tai lemia skirtingos bei įvairios gamtinės sąlygos, kurios nuolatos kinta, yra nepastovios (krituliai, temperatūra), skirtingose vietose nevienodos dirvožemio sąlygos. Visa tai verčia žemdirbį veikti pagal tuo metu esamą situaciją. Visa tai parodo žemės ūkio gamybos sudėtingumą. Be to, žemės ūkio gamybą sąlygoja ir techninis apsirūpinimas (mašinos, padargai, energetika, pastatai, įrengimai) ir žinios (mokslas, praktika). Tai pilnai žmogaus valdomi faktoriai.
Žemės ūkio gamybos šakos Pagal gaunamų produktų pobūdį žemės ūkio gamybą galima skirti į dvi pagrindines dalis: augalininkystę ir gyvulininkystę. Dažnai vadinamos žemės ūkio gamybos šakomis. Svarbiausia yra augalininkystė. Ji yra pagrindinė žemės ūkio šaka. Tai žemės ūkio augalų, kaip antai: medžių, krūmų, javų, žolių ir kitų augalų auginimas. Tuo pagrindu augalininkystės šaka dar skirstoma į sodininkystę (vaisiai, uogos), laukininkystę (grūdai, šiaudai, pluoštas, šakniavaisiai), pievininkystę (žolė, šienas) ir daržininkystę (įvairios daržovės). Antroji žemės ūkio gamybos šaka – gyvulininkystė. Skiriamos atskiros rūšys: arkliai, stambūs raguočiai, kiaulės, avys ir ožkos, paukščiai, kailiniai žvėreliai.
Žemės ūkio būklė pasaulyje ir Lietuvoje Žemės dirbimas yra kompleksinė priemonė bei daugiausiai lemianti iš kitų agropriemonių, kaip antai: augalų ir priešsėlių jiems parinkimo, sėklos kiekio ar sėjos laiko, tręšimo ir augalų apsaugos ir kt. Žemės dirbimo išlaidos pasiskirsto ne vienų metų derliui.
Augalų augimui reikalingas biologiškai aktyvus žemės sausumos paviršius, kurį įprasta vadinti dirbama žeme, arba tiesiog dirva. Dirvos ištekliai yra riboti: didžiąją dalį planetos sausumos užima kalnai, miškai, dykumos, druskingos ar užmirkusios žemės. Daug galimos dirbti žemės užima miestai, gyvenvietės, keliai, dirbtiniai vandens telkiniai. Pasaulyje tinkamų žemės ūkio produkcijai gauti plotų 1981 metais buvo 1,36 mlrd. hektarų, t. y. 10,1 proc. viso sausumos ploto. Lietuvoje tokių žemių (žemės ūkio naudmenų) yra apie 3,5 mln. hektarų, arba 56 proc. Skaitant vienam žmogui pasaulyje tenka apie 0,38 ha, o Lietuvoje – 0,90. Didėjant gyventojų skaičiui Žemėje ir plečiantis neracionaliai veiklai, kasmet prarandama 6-7 mln. hektarų produktyviųjų dirvožemių. Žemės išteklių plotas, tenkantis vienam žmogui, kasmet sumažėja 2 procentais.Pasaulio žemės ištekliaiŠalys Dirbamoji žemė Pievos ir ganyklos Miškai ir krūmai Kitos žemėsir žemynai tūkst. km2 tūkst. km2 tūkst. km2 tūkst. km2 Europa (be TSRS) 1422.0 30.0 870.0 18.5 1550.0 32.8 890.0 18.7Azija (be TSRS) 4488.0 17.0 7392.0 28.0 3432.0 13.0 11088.0 42.0Afrika 2087.2 7.0 7979.4 27.0 6370.0 21.5 13209.5 44.5Pietų Amerika 1400.0 7.0 5274.0 26.0 9950.0 52.0 3632.0 15.0JAV 1876.0 20.0 3525.0 29.0 2895.0 30.4 1944.0 20.6Kanada 672.0 6.7 202.0 2.0 3230.0 32.3 5872.0 59.0Australija 445.0 5.8 4461.0 57.7 395.0 5.1 2422.0 31.4Lietuva 28.8 44.2 11.3 17.3 18.0 27.6 7.1 10.9
Žemės rinka. Dabar priimti įstatymai suteikia žemės savininkams teisę žemę parduoti, dovanoti, įkeisti, išnuomoti. Sudarytos prielaidos atsirasti žemės rinkai. Šiam tikslui įkurta Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonė. Žmonių dirbančių žemės ūkyje (1988 metų duomenimis): Graikijoje apie 27 proc. nuo visų darbingų žmonių, Ispanijoje – 14, Prancūzijoje – 9, Danijoje -6, Olandijoje – 5, Anglijoje – 2, Lietuvoje apie 30.
Žemės ūkio vystymasis Lietuvoje Lietuva nuo senų laikų yra agrarinis kraštas, buvo auginami įvairūs augalai. Jau XVI amžiuje vyravo trilaukė žemdirbystės sistema. Žieminių javų lauke buvo auginami žieminiai rugiai ir kviečiai, vasarojaus lauke – miežiai, avižos, žirniai, linai, kanapės, rapsai. Vėliau auginti ir vasariniai kviečiai, grikiai, lęšiai. Augalininkystės produktai buvo maistas žmonėms, pašarai gyvuliams, taip pat žaliava drabužiams ir kitoms reikmėms. Vyravo grūdų ūkis. Greta augalininkystės vystėsi ir gyvulininkystė. Primityviai ūkininkaujant, augalų derlingumas buvo žemas. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad XX amžiaus pradžioje javų derlius svyravo nuo 0.65 iki 0.85 t/ha (dabar nesunkiai gaunama 6.0-7.0 t/ha), bulvių derlius buvo 6.0-7.0 t/ha (dabar gaunama 20.0-40.0 t/ha ir daugiau). XX amžiaus pradžioje ūkiuose 15-25 visos ariamosios žemės buvo užimama rugiais, 8-12 – avižomis, 3-7 – miežiais, 1.0-3.5 – kviečiais, 0.5-1.5 – žirniais, 0.5-1.5 – linais, 2.5-6.2 – bulvėmis.
Lietuvos gyventojų užimtumas , proc. (1997):Žemės ūkis ir miškininkystė 30 Pervežimai 9Pramonė 24 Statyba 7Prekyba 13 Kitas užimtumas 17
Ūkininkų ūkių pasiskirstymas pagal didumą (1997 metai)Ūkio dydis ha Ūkių skaičius Dalis proc. Žemės plotas ha Dalis proc0,3 – 3 771 1,9 1965 0,43,1 – 5 9675 23,4 38991 8,75,1 – 10 16189 39,1 117569 26,210,1 – 20 10635 25,7 146762 32,720,1 – 30 2539 6,1 60844 13,530,1 – 40 746 1,8 25531 5,740,1 – 50 384 0,9 17281 3,850,1 ir daugiau 430 1,1 40557 9,0
Ūkininkų ūkių dydžio poveikis pastoviųjų išlaidų struktūrai procentais ir darbo sąnaudos valandomis/ha Samdomas darbas Degalai Elektra Remontas Palūkanos Kitos Darbas val/haŪkiai iki 10 ha 1 10 3 23 1 62 – 1 ha 0,1 1,0 0,3 2,3 0,1 6,2 ~ 300
Ūkiai daugiau 60 ha 9 27 2 15 6 41 – 1 ha 0,15 0,45 0,03 0,25 0,1 0,68 ~ 60
Kaimo plėtraLietuvos kaimo išsaugojimas svarbus ir socialiniu, ir ekonominiu požiūriu. Kaimas turi išlikti su savo regioninėmis ypatybėmis ir gyvensena, kaip krašto stabilumo, atsinaujinančių materialinių ir dvasinių vertybių garantas.Formuojant kaimo plėtros politiką, atsižvelgiama į: žemdirbystės, gyvulininkystės, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriaus plėtojimą, alternatyvios veiklos skatinimą, kaimo infrastruktūros gerinimą bei sveikos ir jaukios aplinkos kūrimą; socialinę ir ekonominę pusiausvyrą; plėtojimo ir valdymo politikos struktūrų suderinamumą; regioninių ypatybių, vietinės iniciatyvos, šeimos ūkio ir kooperacijos, kaimo bendruomenės tarpusavio ryšių, kultūros paveldo vertybių išsaugojimą;Statistikos darbuotojų surinktais duomenimis: apie 82 proc. ūkininkų nespecializuoti, apie 12 proc. specializuojasi augalininkystėje, apie 4 proc. gyvulininkystėje. Ūkininkai pagal išsimokslinimą pasiskirsto taip: pradinis – 27 proc., vidurinis – 23 proc., specialusis vidurinis – 36 proc., aukštasis – 14 proc. Ūkininkai pagal amžių pasiskirsto taip: iki 39 metų – 8 proc., 40-59 metų – 32 proc., 60 ir daugiau – 60 proc.Lietuvoje yra apie 300 tūkst. ha nenašių ir tiek pat ekologiškai jautrių žemių, jos visos sudaro apie 20 proc. viso žemės naudmenų ploto. Čia gamybos išlaidos produkto vienetui yra apie 20-30 proc. didesnės, negu ūkininkų, dirbančių našesnėse žemėse. Šioms problemoms spręsti yra rengiama ūkinės veiklos pertvarkymo programa mažiau palankiose ūkininkavimo sąlygose. Restruktūrizuojant žemės ūkį, greta tradicinio ūkininkavimo svarbu plėtoti kaimo verslus, užsiimti netradicine žemdirbyste. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 200 mėsos perdirbimo įmonių, 50 malūnų, 150 medienos perdirbimo įmonių.Kaimo turizmas turėtų tapti vienu iš svarbesnių papildomų pajamų šaltiniu. Labiausiai šis verslas plėtotinas gamtovaizdžiais turtinguose regionuose – Trakų, Zarasų, Ignalinos, Klaipėdos rajonuose. Jau dabar kelios dešimtys sodybų vasaros laikotarpiui priima turistus ir poilsiautojus. Kaip tik tuose rajonuose dėl mažo žemės derlingumo žemės ūkio gamyba nerentabili, bet ten gausu vandens telkinių ir miškų. Daug turistų ir poilsiautojų gali patraukti Nemuno, Neries, Žeimenos, Šešupės, Merkio pakrantės ir daugelis ežerų, esančių visoje teritorijoje. Kaimo verslų plėtros nuostatos numatytos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija (pagal programą, patvirtintą Lietuvos respublikos seimo 2000 metų birželio mėn. 13 d. nutarimu Nr. VIII-1728)Bendrosios nuostatos. Strategijos paskirtis – nustatyti žemės ūkio ir kaimo plėtros kryptis 2000-2006 metams. Tikslas – sukurti palankią aplinką įvairiapusei ekonominei ir socialinei kaimo plėtrai, jo gamtosaugai ir etnokultūrai, kad būtų sąlygos nuosekliai gerinti gyvenimo kokybę ir integruotis į Europos Sąjungą.
Strategijos tikslai Konkurencingas žemės ūkis užtikrinantis stabilų vartotojų aprūpinimą geros kokybės maisto produktais. Produktų eksporto plėtra, leidžianti geriau išnaudoti turimas galimybes ir užtikrinti užimtumą kaime.
Valstybės parama kaimui, kurios pagrindas – vidaus rinkos apsauga ir žemės ūkio produkcijos gamintojų pajamų palaikymas. Galimybė įvairinti ekonominę veiklą kaime, o žemės ūkio produkcijos gamintojams – verstis papildoma ūkine veikla. Aplinkos apsauga, ekologinis ūkininkavimas, biologinę įvairovę ir kraštovaizdį puoselėjantis ūkininkavimas. Tolygi ekonominė ir socialinė veikla, atitinkanti regionų ypatumus. Veiksminga žemės ūkio mokslo, mokymo, konsultavimo ir švietimo sistema, susijusi su gamyba.Dabartinė kaimo situacija žemės ūkyje dirba apie 21 proc. visų šalies užimtų gyventojų. Žemės ūkyje 1999 metais sukurta apie 10 proc. bendrojo vidaus produkto. Žemes ūkio ir maisto prekės davė apie 13 proc. šalies eksporto pajamų. Pakankami gamtiniai ištekliai (žemės ūkio naudmenos, kurių didžioji dalis nusausinta, miškai, vandenys) leidžiantys žemės ūkio produktų gamintojams prisitaikyti prie besikeičiančių rinkos sąlygų. Palankios gamtinės sąlygos plėtoti veislinę, pieninę ir mėsinę gyvulininkystę. Santykinai mažas dirvožemio, vandens ir oro užterštumas. Gilios kaimo gyventojų tradicijos žemės ūkio srityje. Išplėtotas mokslo, mokymo ir konsultavimo institucijų tinklas. Sukurtos finansinės sistemos ir institucijos. Aktyviai plėtojama kaimo žmonių savivalda.
Svarbiausios Lietuvos kaimo problemos Nepakankamas žemės ūkio ir maisto produktų konkurencingumas. Nebaigta žemės reforma, silpnai funkcionuojanti žemės rinka. Dominuoja ūkiai, kurių mažas investicinis pajėgumas, menka technologinė pažanga, didelės išlaidos, mažas konkurencingumas. Nepakankamai apsaugota šalies vidaus žemės ūkio ir maisto produktų rinka nuo blogos kokybės, kontrabandiniu ir dempingo kainomis parduodamų prekių. (Dempingas – prekių pardavimas užsienio rinkoje dirbtinai sumažintomis, nuostolingomis kainomis, siekiant išstumti konkurentus ir užkariauti rinką.). Nesusiformavę žemės ūkio produkcijos gamintojų ir perdirbėjų santykiai, per ilga atsiskaitymų ciklo trukmė. Neišplėtota kooperacija, materialinio apsirūpinimo, techninių ir kitų paslaugų infrastruktūra. Didelė sezoniškumo įtaka. Mažai jaunų ir aukštąjį išsilavinimą turinčių ūkininkų.
Integracijos į Europos Sąjungą teigiamas poveikis Didėja kapitalo, pažangių technologijų, darbo jėgos ir prekių apyvarta tarp ES šalių ir Lietuvos. Didėja šalies finansavimas: PHARE, SAPARD, ISRA programos. Didėja žemės ir kito nekilnojamojo turto kaina, mažėja paskolų palūkanos. Techninė ir konsultacinė pagalba.
Galimas neigiamas integracijos į Europos Sąjungą poveikis Gali padidėti nacionalinių žemės ūkio subjektų ir jų rinkos partnerių konkurencija su daugiau subsidijuojamais ir objektyviai didesnio konkurencinio pajėgumo kitų valstybių subjektais. Jeigu nebus sukurtos sąlygos alternatyviam verslui, galimas laikinas nedarbo žemės ūkyje ir perdirbimo pramonėje padidėjimas. Didėja konkurencinė grėsmė iš Rytų ir Vakarų valstybių.
Žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos įgyvendinimo kryptys Investicijos į ūkius, jų modernizavimas ir veiklos įvairinimas. Besikuriančių ūkininkų, ypač jaunų, rėmimas. Subsidijos žemės ūkio technikai, įrangai, pastatams pirkti, veislinių gyvulių ir augalų sėklinei medžiagai įsigyti. Melioracijos įrengimų remonto dalinis finansavimas. Netradicinių žemės ūkio verslų rėmimas. Žemes ūkio produktų gamyba ne maisto reikmėms. Geros kokybės produktų gamybos plėtra ir rinkodara. Lietuvos Respublikos standartų tobulinimas. Pranašumą turinčios produkcijos eksporto subsidijavimas. Ekologinio žemės ūkio plėtros rėmimas. Užimtumo didinimas skatinant alternatyvią veiklą ir socialinės būklės gerinimas. Alternatyvios veiklos (kaimo turizmo, miškų sodinimo, amatų ir kitų ne žemės ūkio verslų) rėmimas. Arklininkystės, kaip sporto šakos ir pramogų verslo plėtra. Kaimo žmonių perkvalifikavimo rėmimas. Žemės ūkio produkcijos gamintojų pajamų palaikymas tiesioginėmis išmokomis. Gyventojų pasitraukimo iš žemės ūkio veiklos skatinimas. Parama nevyriausybinėms organizacijoms, teikiančioms socialines paslaugas kaime. Mokslo, mokymo, konsultavimo, žemės ūkio informacinės sistemos finansavimas. Etnokultūros ugdymo ir paveldo išsaugojimo finansavimas. Aplinkosauga ir gamtos išteklių naudojimo gerinimas. Siekiant paspartinti žemės rinkos formavimąsi, sudaryti sąlygas užstatyti bankams žemės ūkio paskirties žemę su apribojimais leisti įsigyti žemės ūkininkavimui kitų šalių subjektams. Prioritetas teikiamas šioms žemės ir maisto ūkio šakoms: pieninei ir mėsinei galvijininkystei, sodininkystei ir daržininkystei, linininkystei, aliejinių augalų auginimui, javų ir cukrinių runkelių auginimui. Siekti, kad vidaus rinka būtų aprūpinta savos gamybos žemės ūkio produktais. Tobulinti ekologinės žemės ūkio produkcijos gamybą ir rinką.
Žemės ūkio mokslas, studijos ir mokymas Integruoti žemės ūkio mokslo institucijas į vieną universitetinę mokslo ir studijų sistemą. Plėsti ir koordinuoti žemės ūkio mokslo, studijų, tęstinio mokymo, perkvalifikavimo ir konsultavimo veiklą.
Šiuolaikiniai Europos Sąjungos agrarinės politikos bruožai Pastaruoju metu labai aktyviai kalbama apie stojimą į Europos Sąjungą. Tam labai aktyviai ruošiamasi. Kas yra Europos Sąjunga? Po antrojo pasaulinio karo atsikuriančioje Vakarų Europoje, kaip ir rytuose nepakako maisto, o žemės ūkis tegamino tik du trečdalius prieškarinio jo kiekio, o pramonei trūko darbo rankų. Tokiomis sąlygomis žemės ūkis vienu metu privalėjo kuo skubiausiai patenkinti maisto poreikį ir kartu atiduoti dalį darbo jėgos į miestą – pramonės vystymui. To galima buvo pasiekti tik didinant laukų derlingumą ir gyvulių produktyvumą bei keliant darbo našumą, ypač kaime. Ši sunki problema nebuvo palikta be valstybių dėmesio. Priešingai, Vakarų Europos valstybės šio sprendimo ėmėsi sutelktomis jėgomis. Dar 1957 metais Italijoje Europos žemės ūkio ministrai pradeda formuoti bendrą agrarinę politiką. Buvo pasirašyta garsioji Romos sutartis, kurios vienu reikšmingiausių principų buvo žemės ūkio gamybos subsidijavimo būtinumo pripažinimas ir interesų subalansavimas. Šioje sutartyje buvo įrašyti penki vienodos svarbos tikslai: 1) žemės ūkio produkcijos augimas, 2) pakankamos žemės ūkyje dirbančiųjų pajamos, 3) stabilios rinkos sukūrimas, 4) pakankamas gyventojų aprūpinimas maistu, 5) saikingų, vartotojams prieinamų kainų palaikymas. Po to imta svarstyti bendros rinkos sukūrimo galimybės ir jau 1962 metais priimamas Bendros rinkos statusas. Dar po šešių metų bendros Europos žemės ūkio produktų rinkos formavimas perėjo į paskutinę fazę ir Europos sąjungoje įsigali bendros visoms valstybėms, ES narėms, žemės ūkio produktų kainos.
Saugant atskirų šalių fermerius nuo galimų nuostolių, dėl žemesnių kainų, bendros Sąjungos žemės ūkio produktų kainos buvo prilyginamos tokioms, kokios buvo brangiausioje šalyje. Vienu svarbiausiu Bendrosios rinkos įrankiu yra finansinis solidarumas sudarant bendrą Europos biudžetą ir iš jo subsidijuojant fermerius. Pastaruoju metu didelis dėmesys kreipiamas į ekologinių ūkių subsidijavimą. Europos bendrijos agrarinė politika tapo sėkminga todėl, kad joje buvo subalansuota daugelis žemės ūkio gamybą liečiančių reikalavimų. Vienas jų, tai privalomas fermerių profesinis pasiruošimas. Pagal šį reikalavimą fermeris, neturintis atatinkamų profesinių žinių ir neatlikęs praktikos kitame ūkyje, bei neturintis žalios kortos, negali ūkininkauti netgi teisėtai jam priklausančiame ūkyje. Dabar viena iš didžiausių Europos Sąjungos problemų yra produkcijos perteklius, nežiūrint nustatytų limitų ir kitokio reguliavimo. Dabar ES gaminama iki 20 procentų daugiau grūdų, negu reikia Europai. Sunkiai sprendžiama problema yra Sąjungos pastangos suvienodinti atskirų ES valstybių fermerių pajamas. Nežiūrint daugelio panaudotų reguliavimo svertų, išlieka dideli esminiai skirtumai tiek pagal gaunamos produkcijos kiekį, tiek ir pagal pajamas. Didžiausia žemės ūkio produkcijos tiekėja yra Prancūzija, ypač mėsos ir cukraus gamyboje. Tuo tarpu, kai Vokietija ir Anglija ženklią dalį maisto produktų importuoja. Dideli žemės ūkio darbuotojų pajamų skirtumai, pvz., Olandijos fermerio metinis uždarbis 1991 metais buvo 61743 markės, buvusios Vakarų Vokietijos – 29464 markės, dar labiau atsilieka Airijos, Italijos, Ispanijos ir Graikijos žemdirbiai, o mažiausiai uždirba Portugalijos žemdirbiai – apie 500 markių.Kas lemia ūkio būklę? Niekam negali kilti abejonių, kad žmogus dirbantis žemę kastuvu negali prilygti tam, kuris dirba galingais traktoriais ir tobulomis žemės dirbimo mašinomis. Technika pasaulio žemės ūkyje sudarė tokias sąlygas, kad viena 2-3 asmenų šeima 100-500 hektarų ūkyje suspėja laiku atlikti visus darbus. O jei ūkis labiau specializuotas, tai ir daugiau. Šeimos ūkiai labai išplitę Vakarų Europoje, JAV, Kanadoje. Yra labai svarbus šeimos ūkio pranašumas – sumažėja samdomojo darbo, o savų nereikia kontroliuoti, lengviau suderinti darbus ir pan.Žemės ūkio gamyba specifinė, sezoniška. Mašinos, ypač sėjai, derliaus ėmimui, per metus naudojamos trumpai. Jas reikia panaudoti efektyviai. Suvėlinus darbus patiriami nuostoliai. Visus darbus dažnai lemia ir meteorologinės sąlygos. Tuos sunkumus ūkininkui padeda įveikti mašinos. O jos greičiau atsiperka, kai per metus kuo daugiau dirba. Šiuolaikinės technologijos įmanomos tik turint šiuolaikines mašinas. O technologinė pažanga šiuo metu yra pats svarbiausias derlingumo didinimo, produkcijos savikainos mažinimo, ūkio rentabilumo veiksnys. Ir šiuolaikinės technologijos nebus efektyvios be žinių, patyrimo bei pastangų. Tenka pastebėti, kad pasitaiko nemaža atvejų, kai ūkininkas pradžioje pradeda gerai, įdeda daug lėšų ir pastangų, bet kuriuo nors momentu praleidžia svarbų darbą ar priemonės panaudojimą ir nebegauna laukiamo efekto. Žemės ūkyje viena klaida gali nubraukti visus, anksčiau atliktus gerus darbus.Gerai panaudojant tobulas technines priemones bei žinias stambesniame ūkyje išlaidas produkcijos vienetui. Tai lemia ūkio konkurencingumą. Pastaruoju metu vieno grūdų centnerio savikaina Lietuvoje 83 procentais didesnė nei Anglijoje, 38 procentais nei Prancūzijoje, 133 procentais nei Vokietijoje. Pirkti ir naudoti sudėtingesnes mašinas apsimoka tik turintiems didesnį žemės plotą ūkininkams. Tai patvirtina išsivysčiusių žemės ūkio šalių praktika. Per pastaruosius 20 metų vidutinis plotas padidėjo: Danijoje nuo 17 hektarų iki 40 hektarų, Vokietijoje nuo 17 iki 30, Prancūzijoje – 16 ir 38, Anglijoje – 11 ir 70. Dabartinė Lietuvos statistika rodo, kad apie 676 tūkstančius hektarų, arba 20 procentų viso Lietuvos žemės fondo buvo išdalinta vadinamiesiems trihektarininkams. Teturinčių iki 10 hektarų ūkininkų žemės plotas Lietuvoje dabar sudaro apie 57 procentus, pridėjus tuos, kurie turi iki 20 hektarų, bus net 87 procentai, o turinčių daugiau kaip 50 hektarų, žemės plotas tesudaro apie 1,1 procento nuo viso Lietuvos žemės fondo. Aišku, kad tik šimtoji žemės fondo dalis gali būti racionaliau naudojama. Turi būti neišvengiamas ūkių stambėjimas. Dabar ūkininkų veiklą apsunkina ir tai, kad turimas žemės plotas išsidėstęs per kelias vietas, netgi atstumai siekia kilometrus. Tokiu atveju padidėja transporto išlaidos, nenašiai panaudojama technika, sugaištama daugiau laiko, kas ir lemia išlaidas gaunamai žemės ūkio produkcijai. Ūkių stambėjimas lėtas ir skausmingas procesas. Pastaraisiais metais ūkiai vidutiniškai per metus pastambėjo: Danijoje apie 0,25 ha, Prancūzijoje ir Vokietijoje apie 0,85 hektaro, Anglijoje apie 0,55 hektaro.
Žemės ūkio švietimas tarpukario Lietuvoje Prieš pirmąjį pasaulini karą žemės ūkis Lietuvoje buvo labai atsilikęs. Svarbiausi žemės ūkio produktai buvo javai, linai ir arkliai, bet dėl prastos kokybės ir negausaus kiekio parduodama buvo nedaug. Per keturis karo metus žemės ūkis labai nukentėjo, o nuostoliai įvertinti 1,25 milijardo litų.. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, žemės ūkio vystymas buvo pradėtas nuo švietimo, organizuojant specialistų mokymą ir pačių ūkininkų švietimą. Buvo įkurtos aukštosios, aukštesnės ir žemesnės specialaus pobūdžio mokymo įstaigos. 1919 metais Dotnuvoje įkurtas žemės ūkio technikumas, kur buvo rengiami agronomai, kultūrtechnikai ir miškininkai. Jis veikė iki 1927 metų. Per visą laikotarpį technikumą baigė: 139 agronomai, 42 kultūrtechnikai ir 64 miškininkai. 1924 metais technikumas pradėtas likviduoti, o jo bazėje įkurta Žemės ūkio akademija. Įkurtoji Žemės ūkio akademija su žemės dirbimo, gyvulių ūkio ir žemės ūkio ekonomikos specialybėmis pradėjo veikti 1924 metų spalio 15 dieną. 1930 metais buvo įsteigta namų ūkio specialybė. Per vienuolika pirmųjų metų akademija baigė ir diplominius egzaminus išlaikė 351 absolventas, namų ūkio specialybę baigė 98 merginos. Įvairių, su žemės ūkio gamyba susijusių sričių techniškiems specialistams parengti buvo įkurtos šios aukštesnės mokyklos: 1925 metais – Fredos sodininkystės ir daržininkystės mokykla, 1926 metais – Belvederio pienininkystės ir Gruzdžių gyvulininkystės, 1927 metais – Alytaus miškų ir Kėdainių kultūrtechnikų mokyklos.
Dar 1920 metais Žemės ūkio ministerija buvo įsteigusi tris žemesniąsias žemės ūkio mokyklas, kur mokslas trukdavo du metus. Kad ūkininkai galėtų geriau gilinti savo žinias, buvo steigiamos žemės ūkio mokyklos, kur mokslas trukdavo žiemos laikotarpiu penkis mėnesius. Ir iki 1936 metų tokias mokyklas baigė 1413 klausytojų. 1924 metais žemės ūkio pagrindų mokyti pradėta ir pradinėse mokyklose suorganizavus žemės ūkio klases. Per jų veikimo laiką lankė 21644 klausytojai, o baigė ir nustatytus egzaminus išlaikė 10281 klausytojas. Įsikūrus Žemės ūkio rūmams žemės ūkio švitimas buvo organizuojamas įvairių dviejų-trijų ir daugiau dienų kursų ir paskaitų būdu. Iki 1935 metų tokių kursų buvo suorganizuota 3087, kuriuos lankė 695408 ūkininkai. 1923 metais buvo organizuojami žemės ūkio kursai pradinių mokyklų mokytojams, kuriuos baigė 1304 mokytojai. Tuo laikotarpiu kursai buvo organizuojami ir namų šeimininkėms, pienininkams, arklių kaustytojams, kalviams, puodžiams, krosnių statytojams, spirito gamintojams ir dar kitoms liaudies ūkio šakoms. Žemės ūkio švietimas buvo organizuojamas ir per Jaunųjų ūkininkų (JŪR) ratelius, kurių buvo per 700, o narių apie 20000. Po Antrojo Pasaulinio karo žemės ūkio švietimui Lietuvoje bu skiriamas dar didesnis dėmesys.Žemės ūkio švietimas Žemės ūkio specialistus ir kvalifikuotus darbininkus ruošia 2 aukštosios (Lietuvos Žemės ūkio universitetas, Lietuvos Veterinarijos akademija), 13 aukštesniųjų ir 40 žemės ūkio mokyklų. Aukštesniosiose žemės ūkio ir žemės ūkio mokyklose mokosi per 23 tūkstančius moksleivių. Pastaraisiais metais šios mokyklos aktyviai bendradarbiauja su užsienio šalimis, tobulina mokymą pagal įvairias tarptautines programas. Sudaromos galimybės stažuotėms ir praktikoms išsivysčiusiose Europos sąjungos šalyse.
Žemės ūkio konsultavimo tarnyba Žemdirbiams daug padeda suorganizuota konsultavimo tarnyba, kuri rengia seminarus, vykdo daug demonstracinių augalininkystės bandymų, propaguoja pažangias ūkininkavimo technologijas ir pan.
Žemės ūkio rūmai Sėkmingai dirbo prieškarinėje Lietuvoje, rūpinosi žemės ūkio produkcijos rinka, konsultavo ūkininkus, padėjo apsirūpinti augalų ir gyvulių veisline medžiaga, globojo bei koordinavo įvairių bendrovių, draugijų, ratelių veiklą, Beveik tos pačios veiklos sritys atstatytos ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
Žemės ūkio mokslas ir mokslo įstaigos Lietuvoje bei žymesnieji mokslininkai Žemdirbystės pirmaeilis uždavinys yra aiškinti bei tvarkyti augalų ir aplinkos santykius. Augalai, dirva ir klimatas tarpusavyje neatskiriamai susieti. Žmogaus veiklos esmė yra: kuo geriau parinkti tinkamus augalus, tinkamai paruošti dirvą jų sėjai ar sodinimui, aprūpinti reikalingomis maisto medžiagomis, apsaugoti nuo žalingų veiksnių, laiku ir tinkamai surinkti derlių ir pan. Žemdirbystės uždavinys yra ir nuolatinis dirvos derlingumo didinimas. Žemdirbystė yra mokslas apie labiausiai racionalų žemės naudojimą bei dirvos derlingumo didinimą fiziniais ir biologiniais metodais. Žemdirbystė kaip mokslas susiformavo šio šimtmečio pradžioje. Tačiau pirmosios rašytinės žinios aptinkamos dar prieš mūsų erą Herodoto bei Aristotelio raštuose. Feodalizmo laikotarpiu nepasirodė nė vieno veikalo iš agronomijos srities. Lietuvoje pirmosios rašytinės žinios randamos 18-o amžiaus viduryje. Aktyviau agronomija pasidomėta 19-o amžiaus pradžioje – Krasovskis, Očapovskis (Vilniaus universitetas). Agronomijos mokslas Lietuvoje įgavo pilną teisę 1924 metais įkūrus Žemės ūkio akademiją Dotnuvoje. Žymesnieji mokslininkai: P. Rudzinskas, J. Tonkūnas, A. Nacevičius, V. Vilkaitis, kiek vėliau: J. Kriščiūnas, V. Ruokis, J. Bulavas, P. Vazalinskas, P. Vasinauskas, A. Tindžiulis, J. Petraitis, P. Svetika, K. Brundza ir kt. Dabar dar dirba: A. Stancevičius, P. Lazauskas, V. Kadžiulis, V. Petraitis, A. Sliesaravičius ir daugelis kitų.
Žemės ūkio mokslo įstaigos Lietuvoje Institutai: Lietuvos Žemdirbystės (augalų agrotechnika, selekcija). Žemdirbystės institutui priklauso filialai: Vokėje (herbicidų naudojimas, augalų agrotechnika, bulvių selekcija), Vėžaičiuose (rūgščių dirvų naudojimas); Lietuvos gyvulininkystės (gyvulių šėrimas ir veisimas); Lietuvos vandens ūkio (laukų sausinimas ir drėkinimas); Sodininkystės ir daržininkystės (daržų ir sodų agrotechnika, selekcija); Veterinarijos (gyvulių ligos, profilaktika ir gydymas); Žemės ūkio inžinerijos (žemės ūkio mašinos); Lietuvos maisto; Ekologijos. Bandymų stotys: Joniškėlio (javų agrotechnika sunkiose dirvose); Rumokų (runkelių agrotechnika sunkiose dirvose); Kaltinėnų (Vakarų Lietuvos kalvotų žemių dirbimas); Dūkšto (Rytų Lietuvos kalvotų žemių dirbimas); Elmininkų (bulvių agrotechnika); Perlojos (lengvų žemių dirbimas); Upytės (linų agrotechnika); Radviliškio (pelkių sausinimas, pievų ir ganyklų rengimas); Lietuvos žemės ūkio akademijos (rapsų agrotechnika ir selekcija).
Mokslo pasiekimų taikymas žemės ūkio gamyboje Visame pasaulyje ieškoma būdų, kaip palengvinti žemdirbio darbą, kaip sumažinti žemės ūkio produkcijos gamybos kaštus. Tai pasiekti leidžia kompleksiškai mechanizavus gamybos procesus, sukuriant mašinų sistemas, didinančias darbo našumą ir mažinančias bei palengvinančias rankų darbą. Naudojant tobulesnę techniką susidaro palankios sąlygos žemės ūkio augalus auginti pagal pažangias technologijas, panaudoti mokslo žinias. Jau kai kurių augalų, kaip antai: javų, linų, silosinių augalų auginimas ir derliaus ėmimas praktiškai pilnai mechanizuotas. Didelė pažanga pasiekta bulvių ir cukrinių runkelių auginime. Kol kas mažesnės mechanizavimo galimybės daržininkystėje.
Žemdirbystės reikšmė Manoma, kad šiuolaikinis žmogus “homo sapiens” susiformavo maždaug prieš 50 tūkstančių metų šiaurės rytų ir centriniuose Afrikos rajonuose. Maždaug prieš 30 tūkstančių metų buvo apgyventi Šiauriniai Europos bei Pietryčių ir Šiaurės rytų Azijos rajonai. Manoma, kad 7 tūkstančiai metų iki mūsų eros žemėje iš viso gyveno 10 milijonų žmonių. 6-jame tūkstantmetyje, prasidėjus žemdirbystei žemės gyventojų skaičius staigiai pradėjo didėti ir didžiausi žmonių telkimosi rajonai buvo Nilo upės zona, Artimosios ir Pietryčių Azijos rajonai. Visuomet įtakos turėjo maisto produktų ištekliai.
Apie žemės gyventojų skaičių sunku spręsti. Manoma, kad mūsų eros pradžioje gyveno apie 230 milijonų gyventojų. Pagrindiniai susitelkimo rajonai: Viduržemio jūros rajonai, Indostanas, Kinija. Pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje gyventojų gausėjimas sulėtėjo dėl nesibaigiančių karų ir epidemijų, kitų stichinių nelaimių, daugiausiai sausrų, dėl ko kildavo badas. Tik nuo antrojo tūkstantmečio gyventojų skaičius vėl pradėjo didėti, nežiūrint ir globalinės maro epidemijos 16-me amžiuje. 1982 metais – 4586 milijonai žmonių. Manoma, tūkstantmečio pabaigoje bus apie 6000 milijonų (E. L. Šuvalovas. Gyventojų geografija).Augalijos reikšmė Žemės rutulio arba jo dalies augalų bendrijų visumą priimta vadinti augalija. Tai gyvi organizmai, atsiradę maždaug prieš vieną milijardą metų. Dabartiniu metu žinoma apie 500 000 įvairių augalų rūšių, o iš jų apie ketvirtadalis milijono aukštesnieji. Tik apie 5000 jų detaliai ištirti, o 25 000 ištirti tik bendrais bruožais. Tikimasi, kad jų tarpe yra ir labai perspektyvių žmonių poreikių tenkinimui. Augalijos reikšmė trejopa: ekologinė, ūkinė ir socialinė. Augalija per metus išskiria 1•1011 tonų deguonies, sunaudoja 16•109 tonų anglies dvideginio. Per 300 metų augalai atnaujina visą žemės atmosferoje esantį anglies dvideginį, per 2000 metų – deguonį ir per 2 milijardus metų – vandenį. Taip augalai garantuoja trijų gyvybei svarbių komponentų apyvartą ir palaiko gyvybę žemėje. Augalai saulės kinetinę energiją paverčia potencine energija, kurią sukaupia grūduose ir šiauduose, šaknyse, stiebuose ir lapuose, vaisiuose ir uogose, pluošte ir kitur. Todėl augalai yra svarbiausias žemės ūkio gamybos objektas. Visame pasaulyje augalų rūšių įvairovė labai didelė ir tik apie 4000 sukultūrintų. Kai kurie augalai paplitę visame pasaulyje (kviečiai, miežiai, ryžiai, kukurūzai, bulvės, pomidorai, sojos, medvilnė), kai kurie auginami tik tam tikrose zonose (citrusiniai augalai, kava, cukranendrės, alyvmedžiai). Metinis bendrosios augalų masės kaupimasis, einant nuo šiaurės iki pusiaujo skiriasi 30-35 kartus. Tam didžiausią reikšmę turi saulės radiacijos kiekis. Tačiau saulės radiacijos kiekis šiuo atveju skiriasi tik 10 kartų. Aišku, kad reikšmę turi ir kiti veiksniai – anglies dvideginio kiekis atmosferoje, pietinių platumų augalų savybės, kritulių kiekis, organinės medžiagos kiekis dirvožemyje. Pagal pasaulyje gaunamos ir sunaudojamos augalininkystės kiekį, augalus galima surašyti tokia eilės tvarka: 1. Kviečiai; 2. Kukurūzai; 3. Ryžiai; 4. Bulvės; 5. Miežiai; 6. Batatai; 7. Manijokas; 8. Sojos; 9. Vynuogės; 10. Avižos; 11. Sorgai; 12. Cukranendrės; 13. Apelsinai; 14. Soros; 15. Bananai; 16. Pomidorai; 17. Cukriniai runkeliai; 18. Rugiai; 19. Obuoliai; 20. Kokoso riešutai; 21. Medvilnės aliejus; 22. Arachisai; 23. Arbūzai; 24. Kopūstai; 25. Svogūnai; 26. Pupos; 27. Žirniai; 28. Saulėgrąžų sėklos; 29. Mango. Lietuvos klimatinėmis sąlygomis auginamų augalų bei augalininkystės produktų naudojimo santykis kitoks. Tai dar priklauso nuo tradicijų, pomėgių ar kitų, ir nedaug reikšmės turinčių, veiksnių. Kultūriniai augalai yra kaimo žmonių darbo objektas ir pragyvenimo šaltinis. Kultūriniai augalai savo gerąsias savybes visiškai atskleidžia ir išlaiko tik palankiausiomis jų augimo ir vystymosi sąlygomis, kurias galima sudaryti tinkamai parenkant agrotechnines priemones. Didžiausią žmogaus poreikių dalį tenkina augalai, apie 95 procentus, iš to kiekio daugiausiai gaunama žemės ūkio gamyboje. Augalų produkcija skiriama tiesiogiai maistui (daržovės, vaisiai, bulvės, maistiniai grūdai), pramoniniam perdirbimui (linai, cukriniai runkeliai, rapsų sėklos), vaistų gamybai – vaistiniai augalai, Augalų produkcija vartojama gyvulių šėrimui ir gaunami gyvulininkystės produktai – pienas, mėsa, kiaušiniai. Sparčiai didėjant gyventojų kiekiui Žemėje buvo pradėta rūpintis žmonijos išlikimu. XIX šimtmetyje Anglų ekonomistas Tomas Maltusas (Malthus) paskelbė teoriją, jog pasaulio gyventojų skaičius auga geometrine progresija, o maisto produktų gamyba – aritmetine.Jis teigė, kad dėl tokio gyventojų ir maisto išteklių didėjimo neatitikimo žmonijai neišvengiamai gresia badas, karai dėl teritorijų ir maisto. Tačiau Maltusas ir jo amžininkai negalėjo žinoti, kad žmogus žemės ūkio darbams išmoks naudoti iškasamą kurą, gaminti chemines trąšas ir kenkėjų, ligų bei piktžolių kontrolės priemones, išmoks sukryžminti augalus bei gyvulius ir išvesti kelis kartus produktyvesnes veisles, dargi sukurti naujus augalus tarprūšinės hibridizacijos metodais. Niekas tada negalėjo žinoti, kad šias naujas, ligoms itin jautrias, veisles nuo ligų ir kenkėjų žmonės saugos masiškai naudodami žemės ūkyje fungicidus, insekticidus, baktericidus, herbicidus, akaricidus ar kitokius –cidus. Ne tik Maltuso amžininkams, bet ir prieš porą dešimtmečių žmonėms nebuvo žinoma galvijų kempinligė, AIDS, Laimo ir Legionierių ligos, Ebolos virusas, encefalitą sukeliančios erkės ir panašiai. Atsirado daug naujų laukų, sodų bei daržų augalų ligų, kasmet gausėja žmonių alerginių susirgimų, dažnai pasireiškia žmonių jautrumas šienui, žiedadulkėms, netgi vaisiams ar daržovėms. Dėl technikos ir chemijos naudojimo žemės ūkyje pasiektas rekordinis augalų ir gyvulių produktyvumas, bet gal ir nepataisomai pakenkta biosferai, ypač dirvožemiui. Nė vienas pasaulio biologas negalėtų nurodyti bent vieno parazito-ligų sukėlėjo, kuri žmonėms būtų pavykę visai sunaikinti, nors tam ne kartą buvo sutelktos visos žmonijos pastangos, panaudotos milijardinės lėšos, milijonai tonų cheminių preparatų. Atvirkščiai, prie įvairiausių žmogaus kovos būdų ir cheminių preparatų prisitaikę tuberkuliozės, maliarijos, gripo ir kitų ligų sukėlėjai. Tą patį galima pasakyti ir apie augalų ligas, kenkėjus bei piktžoles. Netgi rezultatas toks, kad Žemėje išnyko ir nyksta tos gyvybės rūšys, kurių žmonės visiškai nesiekė išnaikinti. Metai iš metų žmonija tobulina visas įmanomas priemones gauti kuo didesnį augalininkystės produkcijos kiekį bei jį ir žemę racionaliai naudoti.
Paskaičiuota, kad maitinantis tik gyvuliniu maistu vienam žmogui reikia 2-jų hektarų žemės, o vegetarams, kurie daugiau maitinasi augaliniu maistu 2-jų hektarų pakanka 14-ai žmonių, o jei maitintis tik augaliniu maistu – 50 žmonių. Žaliųjų augalų sukurtomis organinėmis medžiagomis minta visi gyvi organizmai žemėje. Žmonės iš maistui vartojamų javų gauna 52 proc. energijos, iš bulvių ir šakniavaisių – 10, vaisių ir daržovių – 10, augalinių aliejų ir gyvulių riebalų -9, cukraus-7, gyvulinių produktų (mėsos, pieno, kiaušinių)- 11, žuvies -1.Didžiausią augalų sausosios masės dalį – apie 45% – sudaro anglis. Aukštesnieji augalai anglį gauna iš atmosferoje esančio bei vandenyje ištirpusio anglies dioksido (CO2). Tokie augalai vadinami autotrofais. Parazitiniai aukštesnieji augalai ir grybai anglį gali gauti tik iš kitų organizmų sukurtų organinių junginių. Fotosintezė vyksta chlorofilo turinčiuose audiniuose veikiant saulės šviesai (tam tikro ilgio elektromagnetinėms bangoms) ir vykstantį procesą galima išreikšti pagal suminę lygtį: 6CO2 + 12 H2O C6H12O6 + 6H2O + 6O2Fotosintezės procese, kuris atskleistas XVIII a. pabaigoje, išskiriamas deguonis. Ilgai manyta, kad deguonis atskiriamas iš anglies dvideginio. Tačiau tik XX a. pirmoje pusėje paaiškėjo, kad augalų išskirtas laisvas deguonis yra atskirtas iš vandens. Šį vandens molekulės skaidymą atlieka chlorofilas veikiant šviesai. Nustatyta, kad intensyvaus augalų augimo metu 1 hektare augalų sausoji masė kasdien padidėja 150-500 kg. Kad pasigamintų toks organinės medžiagos kiekis, augalų lapai iš oro turi sugerti 1000 kg CO2, o šaknys įsiurbti iš dirvos 2 kg azoto, 0,5 kg fosforo, 4 kg kalio ir 4 kg kitų elementų. D. Orto ir B. Melandri (1986) duomenimis, viso Žemės rutulio augalija per metus pagamina 127,5109 t organinių medžiagų. Apie 2/3 jų (117,5109 t) sintezuoja sausumos augalai. Žmogaus auginami kultūriniai augalai organinių medžiagų sukuria 9,1109 t. Dauguma augalų asimiliuoja anglį C3, bet kukurūzai, cukranendrės, sorgai ir dar kiti tropiniai augalai asimiliuoja C4 ir jų fotosintezes produktų sintezė yra efektyvesnė. Nustatyta, kad augalai asimiliuojantys C4 per valandą vieno kvadratinio decimetro plote įsavina 80-100 miligramų anglies, o augalai: avižos, cukriniai runkeliai, špinatai tokiu pat lapų paviršiaus plotu įsavina 30-50 miligramų anglies. Jeigu visus auginamus augalus būtų galima “priversti” įsavinti C4, derlius praktiškai padvigubėtų. Pasirodo, kad tai padaryti įmanoma, bet tuomet augalai praranda savo kai kurias savybes. Mokslininkai ieško ir kitų augalų, panašiai kaip kukurūzai, įsavinančių anglį, kartu prisimenamas Kristupas Kolumbas, Europai atradęs ne tik Ameriką, bet pirmasis europietis Kubos saloje pamatęs vešliai augančius kukurūzus. Žmogui augalai teikia ne tik maistą, bet ir žaliavas perdirbimui, statybines medžiagas, kurą, žaliavas drabužiams ir kitoms reikmėms. Degindamas durpes, akmens anglies ir naftos produktus, žmogus šiandien taip pat naudoja prieš milijonus metų gyvenusių organizmų sukauptą ir “užkonservuotą” saulės šviesos energiją.. Manoma, kad atmosferos ore yra apie 11015 tonų deguonies. Atrodytų, kad tai labai daug, tačiau jei nutrūktų fotosintezės procesas, tai gyvūnų kvėpavimui jo pakaktų vos keliems tūkstančiams metų.Augalų augimo veiksniai Augalams augti ir vystytis reikia šviesos, šilumos, vandens, oro ir maisto medžiagų. Šviesa. Organinių medžiagų sintezei reikalingą energiją augalai gauna iš saulės. Žemės paviršių pasiekia tik 47 procentai jos pusėn nukreiptų saulės spindulių. O iš to kiekio tik 0,1-0,3 procento panaudojama fotosintezės procese. Tie augalai, kuriuos žmogus nuo senovės tobulina, atrinkdamas derlingesnius, įsisavina apie 1,5 procento juos pasiekiančios saulės radiacijos, o labai palankiomis sąlygomis ir 5,0 procentus. Teorinės prielaidos rodo, jog galima pasiekti, kad augalai įsavintų ir 25,0 procentus. Jeigu tai pasisektų, žmogus gautų keliasdešimt kartų daugiau augalininkystės produkcijos. Trūkstant šviesos gaunamas mažesnis derlius ir prastesnės kokybės. Auginant lauko augalus saulės radiacijos padidinti praktiškai negalima. Tai įmanoma tik uždarose patalpose taikant dirbtinį apšvietimą. Lauko sąlygomis galima tik priderinti paviršiaus reljefą (kalvų šlaitai ar žemės paviršiaus pakilimai), pratęsti augimo trukmę (augalų veislės, sėjos laikas), parinkti tinkamiausius augalus (augalų rūšys, veislės), išauginti ir išsaugoti didesnį ir sveiką lapų paviršių (apsaugoti nuo ligų ir kenkėjų), suformuoti optimalų augalų tankumą (sėklos norma, tarpueilių plotis, atstumai tarp augalų, sėjos eilių kryptys). Šiluma. Saulės spinduliai sušildo žemės paviršių, o nuo jo įšyla ir atmosfera. Žmogaus tiesioginė įtaka oro temperatūrai yra menka ir praktiškai mažai reikšmės teturi. Šiluma racionaliai gali būti reguliuojama tik patalpose. Laukininkystėje galima tik prisitaikyti, pvz. parinkti augalus ir jų veisles, parinkti sėjos laiką, paviršiaus reljefą. Galima įrengti apsaugines juostas pastovias (miškas) ar laikinas (kulisiniai augalai – žieminiai rugiai ar kiti žieminiai, pavasarį greitai augantys augalai). Apsaugai nuo šalnų gali būti kūrenami laužai, daromos dūmų uždangos. Numatant šalnas augalai gausiai palaistomi. Augalai vegetaciją ir aktyvią fotosintezę pradeda kai oro temperatūra pakyla daugiau 5oC ir tai vadinama temperatūros minimumu, kai aplinkos temperatūra pakyla daugiau 10oC, fotosintezės procesas jau vyksta labai aktyviai ir augalai sparčiai auga. Temperatūrai nukritus žemiau minimumo vegetacija sulėtėja ir visai nutrūksta. Mūsų respublikos sąlygomis kai išlieka temperatūros minimumas trunka 185-200 dienų. Tame laikotarpyje prasideda ir baigiasi visų vasarinių augalų vegetacijos periodas. Vegetacijos periodu vadiname laiką nuo kultūrinių augalų sėjos iki jų techninio subrendimo. Optimaliai augalai vykdo fotosintezę tik tam tikrose, atskiriems augalams skirtingose, temperatūros ribose. Per aukšta temperatūra jau stabdo šiuos procesus, daugeliui pas mus auginamų augalų temperatūra aukštesnė nei 30oC yra per didelė.
Žemdirbystės praktikai labai svarbus dirvožemio šilumos reguliavimas, galimos agrotechninės ir agromelioracinės priemonės. Agrotechninės priemonės – akėjimas ir volavimas. Nuakėjus, t.y. supurenus dirvos paviršių, jo temperatūra pakyla 2-5o. Privolavus dirvą, dirvožemio 10 cm paviršiniame sluoksnyje, gludesnėje dirvoje pagerėja šilumos laidumas. Drėgnesnio ir tamsesnio dirvos paviršiaus albedo (atspindėjimo) 20% mažesnis nei sausos dirvos. Organinėmis trąšomis tręšiamo dirvožemio šiluminės savybės gerėja. Augalai nevienodai jautrūs oro temperatūrai. Kai kurie augalai gali pakęsti ir trumpalaikes temperatūras žemiau 0oC. Skiriamos augalų grupės: 1) labai atsparūs – pakenčia -8 – -10oC (avižos, žirniai, miežiai, aguonos), 2) atsparūs – pakenčia -6 – -8oC (lubinai, vikiai, pupos, linai, runkeliai, morkos, rapsai), 3) vidutiniškai atsparūs – pakenčia -3 – -4oC (sojos), 4) mažai atsparūs – pakenčia -2 – -3oC (kukurūzai), 5) neatsparūs (pupelės, agurkai, bulvės, pomidorai, grikiai). Vanduo. Augaluose yra apie 75-90 procentų vandens, arba 0,01-0,03 procento viso kiekio, kuris eikvojamas augant. Vasariniai javai per vegetaciją 1 hektare išeikvoja apie 3 mln. litrų, cukriniai runkeliai apie 6 mln. litrų vandens. Ir tik 0,2 procento šio kiekio sunaudojama organinės medžiagos kūrimui, o kitą išgarina. Su drėgme augalai gaudami maisto medžiagas, 1 gramui sausųjų medžiagų pagaminti augalai sunaudoja 200-1000 gramų vandens. Dirvožemyje drėgmė būna kieta (ledas), chemiškai sujungtas, garų (užpildo laisvas nuo vandens poras), sorbuotas (surištas) ir laisvas (kapiliarinis, gravitacinis, gruntinis). Vanduo ir jo tirpalai yra skystoji dirvožemio dalis. Vanduo dirvožemyje yra įvairių formų: chemiškai sujungtas – Fe2(OH)3, Al(OH)3, Ca(OH)2 ir kt. – augalams neprieinamas, garų vanduo – priklauso nuo temperatūros – augalų nepaimamas, higroskopinis – mažųjų dirvožemio dalelių surištas – augalų nepaimamas, plėvelinis – susitelkęs plona plėvele apie dirvožemio daleles – augalų sunkiai paimamas, kapiliarinis (laisvas) – laikosi kapiliaruose arba juda aukštyn bei žemyn – augalams lengvai prieinamas, gravitacinis – perteklius (po lietaus ar tirpstant sniegui) judantis žemyn – augalams lengvai prieinamas, bet laikinai, gruntinis – susitelkęs ant nelaidžių uolienų gilesniuose sluoksniuose ir augalų nebepanaudojamas. Vandens šaltinis yra atmosferos krituliai – lietus ir sniegas. Tokiu būdu patekęs ant dirvos, juda žemyn ar horizontaliai bei didelė dalis išgaruoja. Kiek kur patenka kritulių vandens priklauso nuo dirvos granuliometrinės sudėties bei dirvos paviršiaus purumo ar lygumo, oro bei dirvos temperatūros, reljefo, esančios augalų dangos. Jei žmogus sugebėtų tvarkyti kritulius, jis galėtų valdyti bet kokios teritorijos vandens režimą. Žmogui dabar dar lieka tenkintis kritulių vandens kuo tikslingesniu paskirstymu ir panaudojimu. Drėgnuose rajonuose sausinti, o sausuose – drėkinti, tvarkyti dirvos paviršių – jį lyginti ar profiliuoti, padengti izoliuojančiomis medžiagomis (mulčiavimas) ar supurenti bei suslėgti. Parinkti tinkamiausią sėjos laiką ir panašiai. Oras. Dirvožemio oro sudėtis ženkliai skiriasi nuo atmosferos oro sudėties. Labai kinta priklausomai nuo temperatūros (biologinių procesų intensyvumas), nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties (dirvožemio aeracija), organinių medžiagų kiekio (biologinis aktyvumas), žemės dirbimo bei augalų auginimo ir kt. Jame mažiau deguonies ir daugiau anglies dvideginio, amoniako. Ryškus pasikeitimas gali įvykti ir per kelias valandas. Tokie pakitimai atsiliepia ir į dirvoje vykstančius biologinius procesus. Pvz. anglies dvideginio koncentracijai esant didesnei nei 1 procentas pasireiškia augalų apsinuodijimas. Dirvos mikroorganizmų veikla sustoja, kai anglies dvideginio koncentracija pasiekia 30 procentų. Dirvos oro sąlygos tvarkomos dirvos purenimu. Dirvožemio oras – dujų ir lakių organinių junginių mišinys, užimantis neužpildytas dirvožemio poras. Dirvos oro sudėtis: O2 – 20%, CO2 – 0.15-0.6%, azoto 78-80%, palyginti atmosferos oro sudėtis – O2 – 21%, CO2 – 0.03%, azoto 78%. Dirvoje yra amoniako, metano ir kitų, organinių medžiagų irimo procese susidarančių, dujų. Optimalios augalams sąlygos, kai dirvožemio ore yra apie 20% deguonies ir anglies dvideginio kiekis neviršyja 1-2%. Maisto medžiagos. Pagrindinės augalų maisto medžiagos yra azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Manoma, kad augalų augimui ir vystymuisi reikia apie 80 cheminių elementų. Daugumos iš jų tereikia mikro- ar ultramikro- kiekiais. Šių elementų ypač gausu dirvos organinėje medžiagoje – humuse. Jo ten daugiau šimtais ir tūkstančiais kartų nei dirvožemio mineralinėje dalyje. Maisto medžiagų balansas augalams palaikomas kaitaliojant auginamų augalų rūšis (sėjomaina), dirbtinai dirvas tręšiant mineralinėmis ir organinėmis trąšomis bei auginant sideratus (žalioji trąša), tinkamu žemės dirbimu palaikant optimalias sąlygas dirvos biologiniams procesams vystytis. Palankiausias augalų mineralinės mitybos sąlygas tinkamai galima palaikyti tik žinant tiksliai kokių ir kiek augalams reikalingų medžiagų dirvoje yra ir žinant, kiek augalams jų reikia. Ištyrus dirvožemio sąlygas, papildoma iki reikiamo kiekio.Žemdirbystės dėsniai Kaip ir visose mokslo srityse, taip ir žemdirbystėje yra išaiškinti dėsniai. Pirmasis jų suformuluotas dar 1885 metais (J. Lybigas). Remiantis augalų augimo faktoriais, dėsnis sako: visi augalų gyvenimui būtini faktoriai turi vienodą reikšmę ir negali būti pakeisti vieni kitais. Antrasis dėsnis, dar vadinamas minimumo dėsniu, sako: derlius priklauso nuo to vegetacijos faktoriaus, kuris yra minimume. Tačiau vėliau patirta, kad augalų augimo faktorių gali būti ne tik minimumas, bet ir perteklius. Minimumo dėsnis dabar patikslintas ir papildytas ir sako: augalų derlius priklauso nuo vegetacijos faktoriaus esančio minimume ar maksimume, o vegetacijos faktoriui artėjant prie optimumo derlius didėja ir, pasiekus optimumą, yra pats didžiausias (Mičerlicho dėsnis). Sangąžos dėsnis (Lybigas): Visi biogeniškai svarbūs augalų maisto elementai turi būti grąžinti dirvai. Su augalų derliumi paimame ir jų sukauptas maisto medžiagas, dirva gali būti nualinta vienų ar kitų augalų maisto medžiagų atžvilgiu.
Tiuneno dėsnis. Lygiais kiekiais didinant augalams teikiamą vegetacijos veiksnį, kiekvienas tolesnis kiekis vis mažiau didina derlių negu prieš tai duotasis. Remiantis šiuo dėsniu buvo pradėta manyti, kad augalų derliaus didėjimui yra riba ir baimintasi, kad žmonijai gali pritrūkti augalininkystės produkcijos. Tačiau taip atsitinka tik didinant vieną augalų augimo veiksnį. Jeigu didinami ir gerinami visi būtini augalų augimo veiksniai (maisto medžiagos, augalų rūšys ir veislės, augalų kaita ir apsauga nuo žalingų veiksnių dirvos paruošimas optimalioms augalų augimo sąlygoms ir pan.) augalų derlius nepaliaujamai didėja.Lietuvos klimatas Lietuvos klimatas turi jūrinio Vakarų Europos ir kontinentinio Eruazijos klimato bruožų. Jį labiausiai formuoja oro masių judėjimas, susijęs su ciklonų susidarymu Atlanto vandenyne ir jų slinkimu į rytus. Ciklonams judant pakaitomis vyrauja drėgnos ir vidutinių platumų sausesnės oro masės. Į Lietuvos teritoriją įsiveržia ir Arktinės bei tropinės oro masės. Todėl Lietuvoje orai labai nepastovūs ir ilgesniam laikui neprognozuojami. Žiemos laikotarpiu atėjusios jūrinio klimato oro masės sukelia atodrėkius, o vasaros laikotarpiu dažnesnius bei gausesnius kritulius. Arktinio oro masės atneša atšalimus, o pavasarį ir pavėluotas šalnas, labai pavojingas žemės ūkio augalams. Neretai ir metų laikų faktinės ribos nesutampa su astronominėmis, yra neryškios ir nepastovios. Žemdirbių požiūriu pavasaris būna ankstyvas ar vėlyvas, o ruduo ilgas ar žiema greitai užklumpa. Ir nedidelėje Lietuvos teritorijoje galima rasti klimatinių sąlygų skirtumus. Einant tolyn nuo jūros, klimatas įgauna kontinentinių bruožų – ryškėja temperatūros svyravimai, mažėja kritulių kiekis. Lietuvoje šaltasis laikotarpis (kai vidutinė paros oro temperatūra žemesnė už 0oC) pajūryje trunka 90-105 dienas, o šiaurės rytuose – 135 dienas. Šiltasis laikotarpis (kai vidutinė paros oro temperatūra aukštesnė už 0oC) prasideda dažniausiai kovo mėnesio antrosios pusės pradžioje ir trunka 230-250 (pajūryje 270) dienų, o kai palankios sąlygos augalams augti (vidutinė paros oro temperatūra aukštesnė už 5oC) – trunka 185-200 dienų. Dirvoje pašalas išeina balandžio mėnesio antrajame dešimtadienyje. Dirvos fizinę brandą (kai palankiausios sąlygos žemės dirbimui) smėlio ir priesmėlio dirvožemiuose pasiekia balandžio viduryje, o sunkesniuose dirvožemiuose – balandžio mėnesio pabaigoje. Tačiau šios sąlygos atskirais metais sulaukiamos skirtingu laiku. Būna metų, kai pavasario augalų sėja galima jau balandžio mėnesio pradžioje, o kartais tik gegužės mėnesį. Ruduo būna šiltas iki lapkričio mėnesio, o kartais užšąla spalio viduryje. Pavasario šalnos paskutinės praeina dažniausiai gegužės pirmajame dešimtadienyje, o būna ir birželio mėnesį. Rudens šalnų dažniausiai sulaukiama rugsėjo mėnesio pradžioje, o kartais tik lapkričio mėnesį. Vidutinė metų paros oro temperatūra, paskaičiavus 100 metų vidurkį, Lietuvoje yra 6,2oC. Šilčiausiai būna liepos-rugpjūčio mėnesiais, vidutinė paros oro temperatūra apie 17,0oC. Dėl kol kas nevisai nustatytų priežasčių jaučiamas klimato atšilimas. Praėjusio šimtmečio pirmosios pusės vidutinė metų paros oro temperatūra buvo 6,1oC, antrosios pusės – 6,4oC, o šimtmečio paskutiniojo ketvirtadalio – 6,6oC, paskutiniųjų 10 metų – 6,9oC. Šalčiausi orai būna gruodžio-sausio ir vasario mėnesiais, 100 metų vidutiniais duomenimis – -3,3oC – -5,0oC ir -4,3oC. Bet pastaruoju laikotarpiu šių mėnesių vidutinė paros oro temperatūra būna aukštesnė už 0oC. Metų vidutinės paros oro temperatūros atskirais metais ženkliai skiriasi, pavyzdžiui: 1981 metais būta 4,1oC, 1969 metais – 4,4oC, o 1983 metais –8,9oC, 1989 ir 2000 metais – 8,3oC. Žemės ūkio gamybai labai svarbus veiksnys yra ir kritulių kiekis bei jų pasiskirstymas laikotarpiais. Krituliai tiesiogiai įtakoja dirvožemio drėgmę ir su tuo yra susiję visi jos biologiniai procesai. Dėl Lietuvos padėties jūros atžvilgiu, dėl reljefo sąlygų, kritulių kiekis tenkantis atskiruose rajonuose skirtingas. Pajūrio zonose iškrinta ir daugiau kaip 700 mm kritulių per metus, o toliau nuo jūros – apie 600 mm. Remiantis daugiamečiais stebėjimų duomenimis, Kauno zonoje (100 metų duomenys) pirmojoje šimtmečio pusėje vidutiniškai būta apie 550 mm per metus, antrojoje pusėje – 625 mm, o šimtmečio paskutiniajame ketvirtyje – 628 mm. Tačiau atskirais metais nustatyti dideli skirtumai, pavyzdžiui: 1953 metais kritulių per metus būta tik 438,8 mm, 1951 metais –496,9 mm, o 1950 metais – 814,7 mm, 1986 metais – 796,0 mm. Didelę reikšmę augalų augimui bei derliui turi ir saulės spindėjimo trukmė, kuri nusakoma valandomis. Tiesioginė (neišsklaidyta) saulės šviesa geriau šildo dirvos paviršių, aktyviau vyksta fotosintezės procesas. Saulės tiesioginis spindėjimas ilgiausiai trunka gegužės-rugpjūčio mėnesiais (vidutiniškai per mėnesį 240-260 valandų. Kaip tik šiuo laikotarpiu augalai intensyviausiai auga ir formuoja derlių. Trumpiausia saulės spindėjimo trukmė yra gruodžio mėnesį, tik 30-35 valandos. Saulės tiesioginio spindėjimo trukmė tiesiogiai priklauso nuo dienos ilgumo, bet ženklia dalimi ir nuo debesuotumo, kada žemė gauna išsklaidytą saulės šviesą. Pagal daugiamečius duomenis tiesioginis saulės spindėjimas vidutiniškai trunka apie 38% žemės paros laiko, t.y. apie 9 valandas. Žemės klimatui įtakos turi ir oras, bei jo sudėtis. Žinoma, kad žmogui reikia per parą 1-2 kg augalinio arba gyvulinio maisto ir 2-3 litrų vandens, tačiau daug daugiau žmogui reikia oro. Per parą žmogus per savo plaučius praleidžia vidutiniškai 20 m3 oro, kuris sveria 25,8 kg. Žmogui gyvybiškai būtina oro sudėtinė dalis deguonis. Tačiau jį naudoja ne tik žmogus. Nustatyta, kad plečiantis pramonės gamybai, didėjant transporto priemonių kiekiui ir kt., deguonies sunaudojimas kasmet padidėja 10% ir, jeigu deguonies naudojimas didės tokiu pačiu laipsniu, tai ateityje augalai nebesugebės atstatinėti prarastąjį jo kiekį. Dėl organinio kuro naudojimo didėjimo, dėl mažėjančių žemės žaliųjų plotų, atmosferoje didėja anglies dvideginio koncentracija. Manoma, kad kasmet padidėja apie 0,2%. Jei šis procesas tolygiai didės ir, dėl vadinamo “šiltnamio” efekto, žemės paviršiuje kils temperatūra ir tai ženkliai įtakos planetos klimatą. Manoma, kad vidutiniškai 1o pakilus aplinkos temperatūrai, pradės tirpti arkties ir kalnų ledynai, pakils vandens lygis okeanuose ir jūrose, užlies dalį žemesnių vietų ir pasaulinės maisto atsargos sumažės 1-3%.
Įvadas. Kontroliniai klausimaiAgronomijos pagrindų turinys: žemė, jos reikšmė, žemė – gamybos ir darbo objektas; derliaus priklausomybė nuo aplinkos ir kitų veiksnų: žmogaus nevaldomo veiksniai, žmogaus valdomų veiksnių grupė, organizacinių veiksnių grupė; derliaus priklausomybė nuo žemės ūkio gamybos technologijos elementų: sėjomainos ir priešsėliai, žemės dirbimas, tręšimas, sėkla ir sėja, pasėlių priežiūra, derliaus ėmimas; žemės ūkio gamybos ypatumai: reikalingas didelis plotas, sezoniškumas, meteorologinės sąlygos, daugiašakis ūkis, technologijų nepastovumas; žemės ūkio gamybos šakos: augalininkystė ir gyvulininkystė; žemės ūkio būklė pasaulyje ir Lietuvoje; žemės rinka; žemės ūkio vystymasis Lietuvoje; žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija: strategijos tikslai, dabartinė kaimo situacija, svarbiausios Lietuvos žemės ūkio problemos, integracijos į Europos Sąjungą teigiamas poveikis, galimas neigiamas integracijos poveikis, žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos įgyvendinimo kryptys; šiuolaikiniai Europos Sąjungos agrarinės politikos bruožai; kas lemia ūkio būklę?: techninis apsirūpinimas, ūkio didumas, žinios ir patyrimas, gamtinės sąlygos; žemės ūkio švietimas: mokymo įstaigos, konsultavimo tarnybos, Žemės Ūkio rūmai; žemės ūkio mokslas ir mokslo įstaigos Lietuvoje: mokslo pradininkai ir tęsėjai, institutai, bandymų stotys; žemdirbystės reikšmė; augalijos reikšmė: augalija ir jos pažinimas, daugiausiai auginami bei naudojami augalai, augalijos reikšmė žmonių mityboje, augalijos reikšmė pramonėje, augalijos reikšmė deguonies, anglies dvideginio ir vandens apykaitai, organinės medžiagos kaupimui; augalų augimo veiksniai ir jų tvarkymas žemdirbystėje: šviesa, šiluma, vanduo, oras, augalų maisto medžiagos; žemdirbystės dėsniai: faktorių nepakeičiamumas, minimumo dėsnis, sangrąžos dėsnis, Tiuneno dėsnis. Lietuvos klimatas.