Organizacijos esmė

ORGANIZACIJOS ESMĖ.

Organizacija – grupė žmonių, kuriuos jungia bendra programa, bendras tikslas arba uždavinys.

Sisteminė valdymo koncepcija organizaciją traktuoja kaip sistemą. Todėl iki pradedant nagrinėti sisteminio organizacijos valdymo pagrindus, būtina apibūdinti bendruosius organizacijos kaip sistemos bruožus.
Organizacija yra žmonių, kuriuos sieja bendradarbiavimo ryšiai, bendri interesai ir tikslai, grupė. Šiuo požiūriu kiekviena organizacija yra socialinė sistema.
Antra vertus, organizacija yra objektas, kuriame vyksta tiesioginis žemės (plačiąja prasme), fizinio kapitalo ir darbo jėgos jungimasis, kitaip tariant, vyksta pirminis ekonominis (daugeliu atvejų – gamybinis) procesas, atsiranda vienoks ar kitoks (mmedžiaginis, intelektualinis ar kt.) produktas. Svarbu pabrėžti, kad ekonominis procesas vyksta ne tik gamybinėse ar komercinėse bet ir kitokio pobūdžio organizacijose. Todėl šiuo požiūriu kiekviena organizacija yra ekonominė sistema.
Žmones, kaip sudėtinius organizacijos elementus, vienu metu sieja dvejopi santykiai – bendražmogiški (socialiniai) ir produkto gamybos (ekonominiai). Šie santykiai tarpusavyje integruojasi ir vadinami socialiniais – ekonominiais santykiais.
Taigi organizacija yra dualistinė sandaros ir vykstančių procesų požiūriu sistema, dažniausiai vadinama socialine – ekonomine sistema.
Socialiniai – ekonominiai santykiai organizacijoje yra labai tamprūs. Tai sąlygoja tiesioginis organizacijos narių dalyvavimas produkto gaamyboje ir dėl to būtina veiksmų vienybė. Todėl organizacija yra išskirtinio pobūdžio socialinė – ekonominė sistema, dažnai vadinama pirmine sistema. Natūralu, kad organizacija suprantama kaip pagrindinė visuomenės ląstelė.
Netgi elementari analizė rodo, kad organizacija yra didžioji, sudėtinga, dinaminė, atvira, tikslinga, valdoma si

istema.
Didžioji – organizacijoje daug ir labai įvairių sudėtinių elementų, visus juos įvertinti nepaprastai sunku.
Sudėtinga – organizacijos struktūros ir vykstančių procesų charakteristikas įmanoma nustatyti tik sudėtingais metodais, o kai kuriais iš jų – tik apytikriai.
Dinaminėm – organizacijoje vyksta daug ir labai įvairių savo turiniu ir kitais parametrais procesų.
Atvira – organizacija įvairiais ryšiais susieta su išorės aplinka, iš aplinkos gauna ir aplinkai perduoda medžiagas, informaciją ir kt.
Tikslinga – organizacija funkcionuoja nustatydama savo tikslus ir juos įgyvendinama.
Valdoma – organizacijoje vyksta informaciniai procesai, kurių pagrindu reguliuojama jos veikla.
Organizacija turi visas, sistemoms būdingas savybes: vientisumas, dalumas, unikalumas, izoliavimasis, neapibrėžtumas, identifikavimas, įvairumas.
Pasaulyje formuojasi, funkcionuoja,išnyksta ir atsiranda daug įvairiausių organizacijų. Todėl yra aktualu jas grupuoti, klasifikuoti, sudaryti jų tipologiją.
Suklasifikuoti organizacijas, vadovaujantis tik vienu požiūriu, neįmanoma. Būtina skirstyti organizacijas į grupes ar klases, jas įvertinant bent peenkiais aspektais:
– organizacijų funkcijų visuomenės gyvenime požiūriu;
– nuosavybės formos požiūriu;
– teisinės – organizacinės formos požiūriu;
– organizacijos dydžio požiūriu;
– veiklos tipo požiūriu.
Organizacijų funkcijų visuomenės gyvenime požiūriu galima išskirti šias jų grupes:
– gamybinės organizacijos (pramonės, statybos, žemės ūkio, fabrikai ir kitos įmonės);
– komercinės organizacijos (didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonės, prekių biržos, aprūpinimo agentūros ir kt.);
– finansinės organizacijos (bankai, investicinės bendrovės, kredito unijos ir kt.);
– gamybinės infrastruktūros organizacijos (transporto, ryšių,energijos tiekimo, informacijų agentūros ir kt.);
– socialinės infrastruktūros organizacijos (mokslo, studijų, buitinių paslaugų ir kitos įmonės bei įstaigos);
– klubinės organizacijos (kūrybinės sąjungos, įvairios visuomeninės ir ta
autinės bendrijos, interesų klubai ir kt.);
– specifinės organizacijos (kariuomenė, policija, teismai, religinės bendruomenės ir bažnyčia bei kt.);
– politinės partijos kaip organizacijos, išreiškiančios kurio nors visuomenės sluoksnio interesus ir atstovaujančios šiam sluoksniui valdžios organuose.
Šiuo požiūriu grupuojant organizacijas, kiekvienoje išvardintų grupių stambių grupių būtina skirti smulkesnes grupes. Pavyzdžiui, pramonės organizacijos grupuojamos pagal šakas, pošakes ir t.t. – mašinų gamybos, lengvosios pramonės, maisto pramonės ir kitų šakų įmonės; Mašinų gamybos įmonės vėlgi – staklių gamybos, automobilių gamybos, elektronikos ir kitų pošakių organizacijos. Taip grupuojant, nustatoma tiksli organizacijos vieta kitų organizacijų visumoje.
Nuosavybės formos požiūriu skiriamos trys organizacijų grupės:
– privataus kapitalo organizacijos. Šiose organizacijose visas kapitalas yra vieno asmens arba kelių partnerių nuosavybė,jis juo besąlygiškai disponuoja, gali bet kuriuo momentu parduoti, paskolinti ir t.t.
– akcinio kapitalo organizacijos. Šiose organizacijose kapitalas priklauso akcininkams, jis tarsi sąlyginai padalintas į dalis, kurių kiekviena priklauso atskiram savininkui.
Akcinėse bendrovėse, skirtingai nuo privataus kapitalo organizacijų, savininkai (akcininkai) už organizacijos įsipareigojimus atsako tik tuo turtu, kuris dalyvauja bendrovės veikloje, todėl jos vadinamos ribotos turtinės atsakomybės organizacijomis.
Akcinių bendrovių savybės rodo, kad kapitalo nuosavybės požiūriu jos yra grupinio kapitalo organizacijos.
– valstybinio kapitalo organizacijos. Šiose organizacijose kapitalas yra valstybės nuosavybė.
Teisinės – organizacinės formos požiūri funkcionuoja tokios organizacijos:
– savistovi, savarankiška įmonė (įstaiga), turinti juridinio asmens teises.
– kartelis. Savarankiškų organizacijų susivienijimas, įforminant susitarimus dėl produkcijos realizavimo rajonų pa
asidalijimo, realizavimo kvotų nustatymo, vieningų kainų įvedimo. Kartelį sudarančios organizacijos savistoviai vykdo visas komercines, ekonomines, finansines funkcijas, suprantama, nenukrypdamos nuo susitarimų.
– sindikatas. Savarankiškų organizacijų susivienijimas, kuomet žaliavos, medžiagos perkamos, o produkcija realizuojama per susivienijimo centrą.
– trestas. Įmonės vienijasi pajiniu pagrindu, todėl jos praranda komercinį ir iš dalies juridinį savarankiškumą. Visus reikalus tvarko valdyba, o įmonės – pajininkai už bendrus veiklos rezultatus gauna pelno dalį, kurios dydis priklauso nuo pajaus dydžio.
– koncernas. Savarankiškų organizacijų susivienijimas, tampriai susiejant finansinę veiklą. Savarankiškų organizacijų susivienijimas, tampriai susiejant finansinę veiklą ir pirmiausia vykdant į koncerną įeinančių organizacijų užsakymus. Svarbus bruožas – jungiasi įvairios paskirties organizacijos – gamybinės, prekybinės, transporto, draudimo ir t.t.
– konsorciumas – savarankiškų organizacijų susitarimas dėl bendrų projektų įgyvendinimo, tiksliai apibrėžiant kiekvienos organizacijos indėlį ir funkcijas.
– palydovinio (satelitinio) tipo susivienijimas. Stambi organizacija sudaro sutartis su smulkiomis įmonėms – palydovėmis dėl detalių, elementų, gamybos ir tiekimo. Sutarčių esmė – stambi organizacija garantuoja, kad jų produkcija bus nupirkta, o taip pat aprūpina jas žaliavomis; kita vertus, stambiajai organizacijai nereikia rūpintis smulkių detalių gamyba. Tokiu būdu, gaunama abipusė nauda.
– venčiurinio tipo organizacija. Stambios įmonės viduje atskiriems padaliniams suteikiama autonomija, sąlyginis savarankiškumas be juridinio asmens teisių. Šie padaliniai organizacijos viduje bendradarbiauja komerciniais pagrindais, tačiau visus santykius su išorės organizacijomis vykdo pagrindinė įmonė.
Organizacijos dydžio charakteristikai nustatyti yra du kriterijai – veiklos ap
pimtys ir dirbančių darbuotojų skaičius. Šiuolaikiniame pasaulyje kartais šiuos kriterijus sunku suderinti – nedaug darbuotojų turinčioje organizacijoje, esant aukštam veiklos automatizavimo, robotizavimo, kompiuterizavimo lygiui, veiklos apimtys gali būti gana didelės. Tačiau sąlyginai, dydžio požiūriu skiriamos:
– mažos organizacijos; darbuotojų skaičius – iki keliolikos, kartais keliasdešimt žmonių, o veiklos apimtys sąlyginai nedidelės;
– vidutinio dydžio organizacijos; darbuotojų skaičius nuo keliasdešimt iki kelių šimtų žmonių;
– didelės organizacijos; darbuotojų skaičius nuo kelių šimtų iki tūkstančio (kartais iki kelių tūkstančių) žmonių;
– superdidelės organizacijos; kaip taisyklė, tai susivienijimų tipo organizacijos, gana dažnai transnacionaliniai susivienijimai, kurių veiklos apimtys – šimtai milijonų ar net milijardai dolerių.

Gamybinėse organizacijose gana svarbi charakteristika yra gamybos tipas. Šiuo požiūriu skiriamos:
– vienetinės gamybos įmonės. Šiose įmonėse kiekvienas gaminys skiriasi nuo kitų gaminių.
– mažų ir vidutinių serijų gamybos įmonės. Šiose įmonėse gaminama tik po keletą ar keliasdešimt visiškai analogiškų gaminių.
– didelių serijų ir masinės gamybos įmonės. Jose gaminami dideli analogiškų produktų kiekiai.

Gamybinio – technologinio proceso organizavimo laike požiūriu yra nepertraukiamo proceso ir diskretinio proceso įmonės. Nepertraukiamumą dažniausiai sąlygoja technologinės charakteristikos.

ORGANIZACIJOS APLINKOS.

Ypatingai svarbią reikšmę organizacijos, kaip atviros sistemos, gyvenime turi jos santykiai su išorine aplinka. Todėl, tyrinėjant organizacijas, aplinkos analizė yra neatsiejama šių tyrimų dalis.

Organizacijos keičiasi ištekliais su išorine aplinka ir yra nuo jos priklausomos.Išorinė aplinka apibrėžiama kaip visai už organizacijos ribų esantys elementai, nuo kurių priklauso jos veikla. Organizacija iš išorinės aplinkos ima išteklius (įėjimus: žaliavas, pinigus,darbo jėgą,energiją), perdirba juos į gaminius ar paslaugas ir siunčia atgalį išorinę aplinką kaip rezultatus (išėjimus).

Išorinėje aplinkoje yra tiek tiesioginio, tiek ir netiesioginio poveikio elementų. Tiesioginio poveikio elementus, dar vadinamus įtaką darančiais asmenimis, sudaro akcininkai, profesinės sąjungos, tiekėjai ir daugelis kitų, kurie daro tiesioginę įtaką organizacijai.Netiesioginio poveikio elementai – technologija, ekonomika, ir visuomenės politinės pažiūros – sąlygoja klimatą, kuriame veikia organizacija. Potencialiai jie gali tapti tiesioginio poveikio elementais.

Paveiksle pateikiama organizacijos aplinkos schema ir parodoma tiesioginio ir netiesioginio poveikio elementų įtaka.

Tiesioginio poveikio aplinką sudaro aplinką sudaro įtaką darantys asmenys, individai ar grupės, kuriuose tiesiogiai ar netiesiogiai veikia tai, kaip organizacija suvokia savo tikslus. Jie skirstomi į dvi kategorijas. Išoriniams įtaką darantiems priskiriamos profesinės sąjungos, tiekėjai, konkurentai, vartotojai, specialiųjų interesų grupės ir vyriausybės tarnybos. Vidiniams įtaką darantiems priklauso darbuotojai, akcininkai ir direktorių valdyba.

Išoriniams įtaką darantiems asmenims, kurie būdami už organizacijos ribų daro įtaką jos veiklai, priklauso vartotojai, tiekėjai, vyriausybės, specialiųjų interesų grupės, žiniasklaida, profesinės sąjungos, finansų institucijos ir konkurentai.

VARTOTOJAI. Vartotojai keičia savo išteklius, dažniausiai pinigų pavidalu, į organizacijos gaminius ir paslaugas. Vartotojas gali būti: įstaiga – mokykla, ligoninė ar vyriausybės tarnyba; kita forma – rangovas, įgaliotinis ar gamintojas; ir privatus asmuo.Pardavimo metodai skiriasi priklausomai nuo vartotojo ir padėties rinkoje. Dažniausiai marketingo vadovas tiria potencialius klientus bei rinkos padėtį, ir remdamasis tyrimų duomenimis vadovauja marketingo kampanijai.

TIEKĖJAI. Kiekviena organizacija įsigyja išteklių – žaliavų, paslaugų, energijos, įrengimų ir darbo jėgos – iš aplinkos ir naudoja juos rezultatams gauti. Nuo to, ką organizacija pasiima iš aplinkos, bei nuo to, ką ji su paimtais ištekliais daro, priklauso jos galutinio gaminio kokybė ir kaina. Todėl kiekviena organizacija yra priklausoma nuo išteklių bei tiekėjų, ir stengiasi išnaudoti konkurenciją tarp jų, siekdama žemesnių kainų, kokybiškesnio darbo ir greitesnio pristatymo.

VYRIAUSYBĖ. Nesikišimo doktrina, sukurta aštuonioliktame amžiuje, skelbia, kad vyriausybė neturi stengtis tiesiogiai veikti verslą, ji privalo apsiriboti teisingumo ir tvarkos apsauga, leisti laisvajai rinkai formuoti ekonomiką. Tačiau prasidedant dvidešimtajam amžiui verslo galiūnų piktnaudžiavimai privertė JAV vyriausybę imtis „sargybinio“ vaidmens ir priversti organizacijas saugoti visuomenės interesus bei užtikrinti, kad būtų laikomasi laisvosios rinkos principų. Tuo tikslu JAV Kongresas priėmė daug įstatymų, kuriais remiantis buvo įkurtos reguliuojančios agentūros. Šios tarnybos nustato pagrindines taisykles, kurioms turi paklusti verslo žmonės, ir priverčia jų laikytis. Teismų sprendimai taip pat buvo labai svarbūs formuojant šiuolaikinę verslo organizacijų strategiją ir politiką. Valstijų ir vietos valdžios organai irgi ėmėsi „sargybinio“ vaidmens ir išleido įstatymus dėl verslo jų teritorijose.

SPECIALIŲJŲ INTERESŲ GRUPĖS. Specialiųjų interesų grupės politinius procesus naudoja tam, kad sustiprintų savo poziciją kai kuriais rūpimais klausimais, pavyzdžiui, ginklų kontrolės, abortų ir privalomos maldos mokyklose. Vadovas niekada negali būti tikras, kad kuri nors tikslinė grupė dėl ko nors neužsipuls jo organizacijos.

ŽINASKLAIDA. Žiniasklaida visada nušviesdavo ekonomikos ir verslo reikalus, nes jie liečia daugybę žmonių. Tačiau šiandien žiniasklaidos ir komunikacijos priemonės pateikia vis platesnius ir išsamesnius duomenis: padedant bendromis naujienomis, apybraižomis ir pabaigiant detalia specialaus tyrimo ataskaita. Vis plačiau naudojant ryšio palydovus , naujienos perduodamos tuoj pat.

Daugelis stambių organizacijų vadovų šiandien supranta, kad jie dirba nelyginant akvariume, ir bet kuris jų veiksmas gali tapti informavimo priemonių tyrimo objektu. Todėl buvo įsteigti įmantrūs ryšių su visuomene ir marketingo skyriai, kurie padeda bendrauti su vidaus ir išorės auditorija.

PROFESINĖS SĄJUNGOS. Personalo specialistai daugiausiai imasi aprūpinti organizaciją darbo ištekliais, nors kartais jiems talkina kiti vadovai, turintys priimti į darbą ir derėtis įvairiais būdais jie stengiasi rasti žmonių, turinčių organizacijai reikalingų įgūdžių bei patirties. Jei organizacija samdo profesinei sąjungai priklausančius darbuotojus, sąjunga ir vadovai dažniausiai sudaro kolektyvines sutartis, kuriose apibrėžiamas atlyginimas, darbo laikas bei sąlygos ir pan.

FINANSŲ INSTITUCIJOS. Organizacijos priklauso nuo įvairių finansų įstaigų, kaip antai, komerciniai bankai, investicijų bankai, draudimo kompanijos, suteikiančių lėšų joms veikti ir plėstis. Ir naujos, ir seniai susikūrusios organizacijos gali tikėtis trumpalaikių kreditų einamosioms operacijoms finansuoti bei ilgalaikių kreditų naujiems pajėgumams kurti ar naujiems įrengimams įsigyti. Kadangi efektingi darbo ryšiai su finansų institucijomis organizacijai yra gyvybiškai būtini, už šių ryšių kūrimą ir palaikymą dažniausiai kartu atsako finansų vadovas ir jos administracijos vadovas.

KONKURENTAI. Norėdama išplėsti savo dalį rinkoje, organizacija turi pasinaudoti viena iš dviejų galimybių: 1) rasti naujų vartotojų – toje pačioje rinkoje ar ieškodama būdų išplėsti rinką, arba 2) nugalėti konkurentus prasiskverbusi ir įsitvirtinusi naujose besiplečiančiose rinkose. Abiem atvejais organizacija turi išnagrinėti konkurencijos sąlygas ir sukurti griežtą marketingo strategiją, kurios tikslas – pasiekti kuo didesnį vartotojų pasitenkinimą.

Kiekviena organizacija turi savitą ją veikiančiųjų schemą, kuri iš esmės vaizduoja jos išorinės aplinkos tiesioginio poveikio komponentus.

Nors vidiniai įtaką darantieji nėra organizacijos aplinkos dalis, jie priklauso aplinkai, kuriai individualus vadovas yra atsakingas.

DARBUOTOJAI. Darbo jėgos prigimtis iš esmės keičiasi daugumoje organizacijų. Iš dalies tai lemia demografiniai veiksniai. Vadinamoji „demografinio sprogimo“ karta sensta, o dėl mažėjančio gimstamumo JAV greitai pajus darbo jėgos trūkumą. Kartu keičiasi įgūdžiai, kurių reikalaujama iš darbuotojų. Kompanijos jaučia būtinybę eksperimentuoti. Tai jos daro kurdamos kokybės programas, formuodamos komandos nuostatą, savivaldžias darbo grupes, o tam reikia geriau išsilavinusių ir lankstesnių darbuotojų.

AKCININKAI IR DIREKTORIŲ TARYBOS. Didelių atvirų korporacijų valdymo struktūra leidžia akcininkams pasinaudoti balsavimo teise ir daryti įtaką kompanijai. Tradiciškai akcininkus, visų pirma, domino investicijų pelnas, o pačios organizacijos valdymą jie palikdavo vadovams.

Bet pastaruoju metu kai kurios visuomeninių aktyvistų grupės ėmė pirkti po nedaug akcijų tam, kad metiniame akcininkų susirinkime galėtų pareikalauti balsavimo ginčytinais klausimais.

Vadovai ypač suinteresuoti organizacijos veikla, kaip, be abejo, ir visi jos darbuotojai. Tačiau vadovai atsako už visą organizaciją. Ši atsakomybė verčia dažnai turėti reikalų su įvairiais įtaką darančiais asmenimis ir derinti jų prieštaringus reikalavimus. Pavyzdžiui, akcininkai nori didesnių dividendų, o vartotojai – daugiau investicijų į mokslinio tyrimo darbus. Darbuotojai nori didesnių atlyginimų ir kitų lengvatų, o vietos bendruomenės – parkų ir vaikų darželių. Siekdami, kad organizacija būtų gyvybinga, vadovai turi palaikyti ir ilgalaikius, ir trumpalaikius santykius su svarbiausiais įtaką darančiais asmenimis.

Išorinės aplinkos netiesioginio poveikio komponentai daro įtaką organizacijoms dviem būdais. Pirmiausia, tam tikros jėgos gali priversti sudaryti grupę, kuri vėliau tampa įtaką darančiais asmenimis. Antra, netiesioginio poveikio elementai sukuria klimatą: greitai besikeičianti technologija, ekonomikos augimas arba nuosmukis,pažiūrų į darbą pokyčiai. Tame klimate organizacija gyvuoja ir jai tenka į jį reaguoti. Pavyzdžiui, šiuolaikinė kompiuterių technologija leidžia gauti, kaupti, koordinuoti ir perduoti daugybę informacijos apie individus.

Fahey ir Narayanan sugrupavo šias sudėtingas sąveikas į keturių plačių veiksnių grupes, kurios veikia organizaciją ir kurias vadovai turi atsižvelgti. Tai socialiniai, ekonominiai, politiniai ir technologiniai kintamieji.
SOCIALINIAI KINTAMIEJI.

Fahey ir Narayanan socialinius kintamuosius skirsto į tris kategorijas: demografija, gyvenimo stilius ir socialinės vertybės. Demografiniai ir gyvenimo stiliaus pokyčiai veikia organizacijos darbo jėgos pasiūlos ir vartotojų sudėtį, jų išsidėstymą ir lūkesčius. Socialinės vertybės sudaro visų kitų socialinių, politinių, technologinių bei ekonominių pokyčių pagrindą ir lemia pasirinkimus, kuriuos žmonės daro savo gyvenime.

DEMOGRAFIJA. JAV demografija, arba gyventojų sudėtis, nuo Antrojo pasaulinio karo patyrė daug didelių pokyčių. Nors bendras gyventojų skaičius auga lėtai, kai kurie jo segmentai, pavyzdžiui, ispaniškos kilmės arba juodaodžių amerikiečių skaičius, auga daug greičiau negu kiti. Iš tikro organizacijos atspindi šią demografinę situaciją. Nuo 1983 iki 1993 m. baltųjų specialistų ir vadovų vyrų procentas iš bendrojo darbuotojų skaičiaus sumažėjo nuo 55% iki 47%. Tuo tarpu baltųjų moterų procentas išaugo nuo 37% iki 42%. Remiantis JAV Darbo departamento duomenimis, 2005 m. pusę visų darbuotojų sudarys moterys, o daugiau kaip trečdalį – Lotynų Amerikos šalių atstovai, Afrikos amerikiečiai iš kitos rasės.

Antra, gyventojų sudėties pokyčiai sukuria socialinių problemų, liečiančių vadovus. Šiandien daug darbuotojų yra apsupti dviejų kartų: jie turi rūpintis savo vaikais ir padėti senstantiems tėvams. Todėl daug pagrindinių korporacijų yra sukūrusios specialias programas, kad galėtų padėti savo darbuotojams rūpintis tėvais. Trečia, demografija formuoja daugelio produktų rinką, kaip liudija „vaikų bumo“ kartos atstovų įtaką.

GYVENIMO STILIAI. Pasak Fahey ir Narayanan, gyvenimo stilius yra „žmonių pažiūrų ir vertybių išorinis demonstravimas“. Pastaraisiais dešimtmečiais amerikiečių gyvenimo stiliui buvo būdingi greičiau pokyčiai, o ne stabilumas. Pavyzdžiui, vis mažiau JAV šeimų rūpinasi namų ūkiu. Vis mažiau ir mažiau porų tuokiasi, daugėja šeimų, kuriose yra tik vienas iš tėvų.

SOCIALINĖS VERTYBĖS. Pastaraisiais metais socialinių vertybių pokyčiai susilpnino mūsų lygių galimybių įsipareigojimus ir pramonės reguliavimą, pakeitė mūsų vertinimus apie naujos technologijos kainas ir naudą, pavyzdžiui, pagalbines priemonės rimtai sergantiems žmonėms, ir padidino vartotojų, moterų ir mažumų socialinius bei ekonominius poreikius.

Vadovui turbūt labiau rūpi, kaip vertybės lemia mūsų požiūrį į organizacijas ir patį darbą.
EKONOMINIAI KINTAMIEJI.

Savaime aišku, kad bendrosios ekonominės sąlygos ir kryptys yra lemiamos organizacijos sėkmei. Algos, tiekėjų ir konkurentų nustatytos kainos ir vyriausybės fiskalinė politika turi įtakos ir gamybos bei paslaugų kaštams, ir rinkos sąlygoms, kurioms parduodami produktai ar teikiamos paslaugos. Kiekvienas jų yra ekonominis kintamasis.

Tradiciniai ekonominiai rodikliai įvertina nacionalines pajamas ir nacionalinį produktą, kainas, atlyginimus, darbo našumą, užimtumą, vyriausybės veiklą ir tarptautinius sandorius. Visi šie veiksniai laikui bėgant kinta, ir vadovai turi skirti daugiau savo organizacijų laiko ir išteklių, kad galėtų numatyti ekonomiką ir galinius pokyčius. Kadangi ekonomikos pokyčiai dabar tapo norma, o nebe išimtimi, tai ši vadovui keliama užduotis yra tikrai sudėtinga.
POLITINIAI KINTAMIEJI.

Kokią poziciją pasirinks vyriausybė tos kompanijos, su kuria turi reikalų, vadovų atžvilgiu: griežtą ar atlaidžią? Ar bus griežtai verčiama laikytis antimonopolinių įstatymų, ar jie bus ignoruojami? Ar vyriausybė slopins, ar skatins vadovų veiksmų laisvę? Visi šie klausimai – politiniai kintamieji. O atsakymas į juos labai priklauso nuo politinių procesų ir politinio klimato. Politinis procesas apima konkurenciją tarp skirtingų interesų grupių, kurių kiekviena siekia pastumti į priekį savo vertybes ir savo tikslus. Pvz., bendrų politinių debatų rezultatas – išsirutuliojo grupės, kurios tiesiogiai veikė „Mc Donald“ produktus ir paslaugas.
TECHNOLOGINIAI KINTAMIEJI.

Technologiniai kintamieji apima fundamentalių mokslo šakų, tekių kaip fizikos, laimėjimus, taip pat, produktų, procesų ir medžiagų tobulinimą. Technologijos lygis visuomenėje ar tam tikroje pramonės šakoje plačiu mastu lemia, kokie produktai bus gaminami ir kokios paslaugos bus teikiamos, kokia įranga bus naudojama ir kaip operacijos bus valdomos.

Vadovai stebi netiesioginio poveikio aplinką dėl ankstyvų įspėjamųjų ženklų apie pasikeitimus, kurie vėliau darys įtaką jų organizacijų veiklai. Pvz., akylas vadovas, pastebėjęs bendrųjų vartotojų išlaidų mažėjimo tendencijas, užuot laukęs, kol sumažės pardavimo apimtys, susiaurins prabangos prekių gamybą.

Informacija apie netiesioginio poveikio aplinką ateina iš kelių šaltinų: neoficialiais pramonės šakos kanalais, iš kitų organizacijų vadovų, iš organizacijos veiklos duomenų, iš vyriausybės bei statistinių pranešimų, bendro pobūdžio finansinių ir verslo leidinių,naudojantis kompiuterio duomenų bazių paslaugomis ir kt. Užuominos, prognozės, statistika, paskalos – bet kas gali įspėti vadovą apie tendenciją, kurią derėtų stebėti. Tada vadovas gali užsakyti tolesnius tyrimus, kad išsiaiškintų potencialiai svarbias stebėjimo kryptis. Taikydami statistinio prognozavimo metodus, vadovai gali numatyti socialinių, ekonominių, politinių ir technologinių kintamųjų pokyčius ir taip perengti alternatyvius ateities planus.

Leave a Comment