teises saltiniai

82 0

Tema: Teisės šaltiniai

 

Teisės šaltiniai daugiareikšmė sąvoka:

  1. Materialieji teisės šaltiniai – teisės ištakos, tai kas egzistuoja iki teisės. Tai įvairūs religiniai, kultūriniai, ekonominiai ir kt. faktoriai, kurie nulemia, kad valstybėje įsitvirtina būtent tokia teisinė tvarka.
  2. Istoriniai teisės šaltiniai – informacija apie ankščiau galiojusią teisę, kuri nedaro tiesioginės įtakos elgesio reguliavimui.
  3. Instituciniai teisės šaltiniai – ši reikšmė siejama su viešosios valdžios priimama teise ir suprantama kaip institucijų kompetencija priimti tam tikras teisines taisykles.
  4. Formalieji teisės šaltiniai – teisės išorinis pavidalas, kuriuo teisinės taisyklės pasiekia adresatus (teisės forma / teisės pavidalas). PASKAITOJE KALBAMA APIE ŠITUOS ß

Pagrindiniai teisės šaaltiniai:

  1. Teisinis paprotys
  2. Norminė sutartis
  3. Teisminis precedentas
  4. Teisės doktrina
  5. Norminis aktas
  6. Religinės normos (religinės tradicijos valstybėse)

ŠALTINIŲ GRUPAVIMAS

  1. Pagal formą
    1. Rašytiniai šaltiniai (įstatymas, norminis aktas)
    2. Nerašytiniai šaltiniai (teisinis paprotys)
  2. Pagal privalomumą
    1. Privalomi teisės šaltiniai – privalomi taikyti adresatui (įstatymas)
    2. Neprivalomi teisės šaltiniai – neprivalu jų taikyti, bet jie taikomi dėl sukūrusio žmogaus autoriteto ar kt. priežasčių (LAT sprendimas)
  3. Pagal taikymo eiliškumą
    1. Pirminiai – taikomi pirmiausia (įstatymas)
    2. Antriniai – taikomi kai pirminių nėra arba jie neaiškūs (teisinis paprotys)
  4. Pagal sukūrimo aplinkybes
    1. Sukurti tikslinga veikla (įstatymas)
    2. Susiformavę stichiškai (teisinis paprotys)

TEISINIS PAPROTYS

Teisinis paprotys – tai teisinis šaltinis, kuriam būdingi ir papročio ir teisės požymiai. Paprastas paprotys tai yra neeabejotinai teisės materialusis šaltinis. Visa ankstyvoji teisė savo esme yra užrašyti papročiai (įprastas elgesys tam tikrai bendruomenei). Apie teisinį paprotį kaip savarankiška teisės šaltinį pradėta kalbėti tik XIX a., nes buvo manoma, kad visi protingi papročiai virto įstatymais arba teismų pr

recedentais. XX a. pab. yra stebimas teisinio papročio reikšmės išaugimas, ypač komercinės teisės srityse (skirtingose bendruomenėse pradėjo formuotis tam tikras elgesys kaip visuotinai priimtinas ne pagal teisines taisykles, o papročių pagrindą, pvz.: prekybos brangakmeniais sritis, laivų statybos sritis).

Teisinis paprotys à paprastas paprotys (tam tikras nusistovėjęs elgesys) kuris atitinka kiekybinius požymius ir kokybinius požymius. Šiuos požymius formuluoja doktrina.

Kiekybiniai požymiai – parodo kiek tam tikras elgesys yra paplitęs erdvėje ir laike. Paplitimas laike skirtingose valstybėse vertinamas skirtingai (D.Brit. vartojama sąvoka – nuo neatmenamų laikų, o Europoje – dešimtmečiais)

Kokybiniai požymiai – parodo ar paprotys yra protingas, teisingas, neprimestas prievarta, būtinas teisinei tvarkai palaikyti.

Paprotys atitinkantis kiekybinius ir kokybinius požymius tampa teisiniu papročių ir gauna valstybės gynybą.

Papročiai yra nerašytiniai, jie tiesiog pasireiškia elgesiu. Tai reiškia, kad asmuo siekiantis pasiremti papročiu pats turi įrrodyti jo požymius (kiekybinius ir kokybinius).

Sankcionavimas (patvirtinimas)

Išskiriami 2 pagrindiniai sankcionavimo būdai:

  1. Valstybė sankcionuoja papročius įrašydama į įstatymus savo įsipareigojimą juos saugoti.
  2. Paprotys sankcionuojamas konkrečioje byloje teismo sprendimo būdu

Papročio ir įstatymo santykis:

  1. Secundum legem – šalia įstatymo (paprotys papildo, paaiškina įstatymą)
  2. Preater legem – vietoje įstatymo (paprotys taikomas kai nėra tinkamo įstatymo spragai užpildyti)
  3. Contra legem – prieš įstatymą (nugali įstatymą. Ginčas išsisprendžia pagal paprotį, o ne įstatymą). PAPLITES IŠSKIRTINAI RETAI. Pvz.: Italijoje navigacijos papročiai nugali įstatymą

Kiekviena valstybė pati nusistato kokį modelį – įstatymo ar papročio ji pasirinks. Lietuvoje įstatymų leidėjas pasirinko si

ilpno papročio koncepciją ir Lietuvoje paprotys taikomas tik įstatymo ar sutarty numatytais atvejais.

NORMINĖ SUTARTIS

Sutartis yra labai svarbi teisinė kategorija.

Sutartys:

  • Individualios – susitarimas tarp konkrečiai apibrėžtų asmenų. Privaloma tik sutarties dalyviams.
  • Norminės – formuluoja ne konkrečias, o bendro pobūdžio elgesio taisykles. Privaloma visiems asmenims patenkantiems į sutarties veikimo sritį. Paplito viduramžiais (miestų sutartys). Šiandien norminės sutartys dažniausiai siejamos su tarptautinėmis sutartimis, o vietiniu mastu su kolektyvinėmis sutartimis (susitarimai tarp darbdavio ir darbuotojo konkrečioje organizacijoje arba aukštesniu lygmeniu).

//Intarpas

Kiekvienoje valstybėje susiklosto skirtinga teisės šaltinių hierarchija. Ta hierarchija yra vienas iš požymių pagal kurį valstybės skirstomos į skirtingas teisės tradicijas.

  1. Religinės tradicijos – religinės normos pagrindinis teisės šaltinis (musulmonų teisė).
  2. Bendrosios teisės tradicijos – valstybės, kuriose teisinis precedentas yra pagrindinis teisės šaltinis (JAV, JK)
  3. Kontinentinė (romanų germanų) teisės tradicija – valstybės, kuriose norminiai aktai yra pagrindinis teisės šaltinis (Lietuva)

//Intarpo pabaiga

TEISMINIS PRECEDENTAS

Teisminis precedentas – tai teismo sprendimas, priimtas konkrečioje byloje, kurį privalo pakartoti kitas tos pačios ar žemesnės instancijos teismas, sprendžiantis analogišką bylą.

Teisminio precedento tėvynė yra XI a. Anglija, kai šalia įprastų teismų pradėjo veikti teisingumo teismai. Jų esmė – teisėjai važinėdavo po šalį, spręsdavo bylas pagal vietos papročius, grįžę į žiemos rezidenciją Londone apibendrindavo sprendimus ir išrinkdavo protingiausius ir geriausius ir išvežiodavo juos po šalį pagal juos spręsdami ginčus, tokiu būdu formuodami bendrąją visai valstybei teisę. Nuo XIII a. sp

prendimai pradėti užrašinėti privačių asmenų iniciatyva. XVI a. antrojoje pusėje pradėtos kaupti ataskaitos apie bylas ir tik XIX a. vid. Įkurta tam speciali tarnyba, pradėjo formuoti stare decisis (precedento tęstinumo ir gerbtinumo tradicija) principas, pagal kurią teismas privalo pakartoti sprendimą panašioje byloje.

Teisminio precedento esmę sudaro 2 momentai:

  1. Teismo galimybė priimti sprendimą byloje net tada kai nėra bylai tinkamos rašytinės taisyklės (teisėjas sukuria taisyklę).
  2. Kito teismo pareiga pakartoti anksčiau priimtą sprendimą.

Precedentą sudaro 2 pagrindinės d. . .

Kontinentinės teisės tradicijoje aukščiausių teismų sprendimai turi autoriteto reikšmę.

TEISĖS DOKTRINA

Teisės doktrina (autoritetingos nuomonės) – tai didelį autoritetą turinčių teisės mokslininkų ar praktikų nuostatų visuma, suformuota dėl teisinių taisyklių taikymo, kuriai suteikiama autoriteto galia.

Doktrinos formos:

  • Disertacijos
  • Mokslinės monografijos (mokslinis veikalas tam tikru klausimu)
  • Publikacijos ir kt.

Teisės moksle ne visi sutinka, kad tai yra teisės šaltinis. Dažnai teigiama, kad tai yra labiau teisės aiškinimo šaltinis, bet kontinentinės teisės tradicijoje doktrina buvo ir tebėra labai reikšminga, nes tai yra vienintelė priemonė, kuri sujungia įstatymus ir teismų sprendimus. Tam tikrais atvejais teisės doktrinoje yra iš esmės pakeičiamas įstatyme suformuluotos teisinės taisyklės turinys ir būtent tokiu keliu teismai nueina spręsdami bylas (todėl doktrina laikoma teisės šaltiniu).

Join the Conversation

×
×