GAMTINĖS APLINKOS TINKAMUMO REKREACIJAI TYRIMAI
TURINYS
I dalis TERMINAI………………………………………………………………………………………………………….31. sk. REKREACINĖS TERITORIJOS…………………………………………………………………………..32. sk. REGIONINIS PARKAS…………………………………………………………………………………………63.sk. RAJONAVIMAS( ZONAVIMAS)…………………………………………………………………………..9II dalis ŽOLINĖS DANGOS TYRIMŲ METODIKA…………………………………………………….11III dalis ŽALGIRIŲ MIŠKO TINKAMUMO REKREACIJAI TYRIMŲ PROGRAMA..181 sk. ŽALGIRIŲ MIŠKO GEOGRAFINĖ PADĖTIS IR PLANAS………………………………..192.sk. ŽALGIRIŲ MIŠKO ISTORIJA…………………………………………………………………………….203.sk. ŽALGIRIŲ MIŠKO GAMTINIAI REKREACINIAI IŠTEKLIAI…………………………214.sk. ŽALGIRIŲ MIŠKO SANITARINIS- HIGIENINIS IR SOCIALINIS-EKONOMINIS FONAS…………………………………………………………………………………………………………………………245.sk. ŽALGIRIŲ MIŠKO SAUGOTINŲ VIETŲ TYRIMAS …………………………………………266.sk. REKREACIJOS GALIMYBĖS ŽALGIRIŲ MIŠKE……………………………………………..29IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………………..31LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………………………………………………………………….32PRIEDAI………………………………………………………………………………………………………………………33
I dalis TERMINAI
1. sk. REKREACINĖS TERITORIJOS
Rekreacinė teritorija – specialiai išskirta ir sutvarkyta natūrali arba dirbtinė gamtinė aplinka poilsiui ir masiniam turizmui, atitinkanti dabartinius biologinius, socialinius ir psichologinius poilsiautojų poreikius. (Solovjovas A., Karpovas G., 1987). Rekreacinė teritorija – teritorija, turinti nustatytas ribas ir skirta naudoti ar naudojama rekreacijai bei rekreacijos (turizmo) objektams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. (Grecevičius P., 2002) Vadovėlyje „Miškų tvarkymas rekreacinės paskirties teritorijose“ rekreacinės teritorijos išskiriamos dar išsamiau. Jos suskirstytos į rekreacinės paskirties žemių kategorijas: Parkai – seni ir nauji parkai miestuose, gyvenvietėse, stambiose (esamuose arba buvusiose) sodybose, dendrariumaiIlgalaikės poilsiavietės – sanatorijos, profilaktoriumai, poilsio namai ir stovyklos; kempingai ir palapinių mieteliai; vasaros estrados ir dainų slėniai; stadionai, baseinai, sporto bei atrakcionų aikštelės; masinių renginių aikštės. Poilsio aikštelės – poilsiui ar kraštovaizdžiui paįvairinti skirti ne miško arba buvę mišku neapaugę plotai. Poilsio aikštelėmis taksuojamos: įrengtos arba neįrengtos (rezervinės) poilsio aikštelės; žaidimų aikštelės; apžvalgos aikštelės (renginių vietoje arba vaizdingoje vietovėje); laukymės – jaukios, bet nenumatytos poilsiui įrengtos miško aikštelės; vaizdingos aikštelės – labai estetiškos, su išraiškingais augalais, perspektyva ar reljefu laukymės, šia kategorija taksuojami taip pat skverai ir gėlynai. Transporto aikštelės. Taip taksuojamos ir prieplaukos. Paplūdimiai – tinkamos maudytis ir degintis saulėje pakrantės. Intensyviai naudojami paplūdimiai vadinami pliažai. Paminklinės vietos: paminklinės aikštelės; memorialinės reikšmės sklypai; piliakalniai, pilkapiai ir senkapiai. Landšaftiniai krūmynai. Lietuvoje yra gana didelė rekreacinių teritorijų įvairovė, todėl rekreantai gali pasirinkti sau patinkančią teritoriją, kad patenkintų rekreacinius poreikius. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakyme “Dėl rekreacinių teritorijų naudojimo, planavimo ir apsaugos nuostatų patvirtinimo“ išskiriama tokia rekreacinių teritorijų struktūra: Rekreacinių teritorijų sistemą sudaro:1. rekreacinės sritys ir rajonai;2. rekreacinės vietovės:3. . gyvenamosios vietovės, turinčios kurorto statusą;4. rekreacinio funkcinio prioriteto zonos ir jų dalys;5. miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių bendro naudojimo želdynai, taip pat ir parkų teritorijos ir kitos, skirtos visuomenės bendram naudojimui teritorijos;6. miškai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirti IIB (rekreacinių miškų) grupei;7. paviršinio vandens telkiniai, Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane, apskričių ir savivaldybių teritorijų planavimo dokumentuose priskirti rekreaciniams ištekliams;8. kitos (rekreacinės) pagrindinės tikslinės paskirties žemės sklypai, naudojami rekreacinės infrastruktūros įrengimui ir eksploatavimui.Rekreacinių teritorijų, rekreacinės veiklos ir rekreacinių išteklių naudojimo planavimas vykdomas šiais dokumentais:1. turizmo ir rekreacijos schemomis ir kitais specialiaisiais planais (projektais):2. rekreacinių sričių, rajonų planavimo schemomis;3. rekreacinių vietovių (tarp jų rekreacinio funkcinio prioriteto zonų ir kt.); specialiojo planavimo schemomis (projektais);4. turizmo trasų ir jų tinklų schemomis (projektais);5. rekreacinių žemės sklypų detaliaisiais planais;6. bendrojo planavimo dokumentais (sprendiniais, susijusiais su rekreacijos ir turizmo organizavimu);7. kitų rūšių specialiojo planavimo dokumentais (sprendiniais, susijusiais su rekreacijos ir turizmo organizavimu);8. strateginio planavimo dokumentais (jų rekreacijos ir turizmo vystymo nuostatomis).Rekreacinių teritorijų planavimo tikslai priklauso nuo valstybės ir visuomenės bei privačių asmenų poreikių ir nustatomi priklausomai nuo rengiamo teritorijų planavimo dokumento rūšies bei lygmens. Svarbiausi rekreacinių teritorijų planavimo tikslai yra šie:1. patenkinti visuomenės rekreacinius poreikius, atsižvelgiant į valstybės, visuomenės, žemės savininkų bei naudotojų interesus;2. užtikrinti racionalų rekreacinių išteklių naudojimą bei apsaugą;3. nustatyti prioritetines teritorijos turizmo ir rekreacijos vystymo kryptis ir rekreacinių teritorijų vystymo strategiją nacionaliniu, regioniniu, savivaldybių ir vietiniu lygiu, rekreacinės veiklos specializaciją (kurortinė, poilsinė, pažintinė, pramoginė, gydomoji, sportinė, kultūrinė, kaimo turizmas ir kt.);4. nustatyti rekreacinių teritorijų ribas, kitą (rekreacinę) žemės sklypų pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, teritorijos tvarkymo reglamentą ir/ar rekreacinių išteklių naudojimo bei apsaugos režimą, šių teritorijų naudojimo būdą bei pobūdį, servitutus;5. rekreacinių teritorijų tvarkymo principus ir priemones (taip pat numatyti vietas rekreacinės infrastruktūros vystymui, galimas atskirų objektų statybos zonas ir vietas, nustatyti galimas turizmo trasas ar jų dalis, želdinių bei teritorijos pertvarkymo priemones, kitas sąlygas).Rekreacinės teritorijos gali būti tiek valstybinės, tiek privačios nuosavybės formos žemėje. Jos gali būti nustatomos miškų, vandenų, žemės ūkio ir kitos tikslinės paskirties žemės sklypuose ar jų grupėse, išskyrus konservacinės ir kitos paskirties sklypus, skirtus krašto apsaugai bei teritorijas, kuriose rekreacinė veikla draudžiama įstatymų ir kitų teisės aktų.Rekreacinės sritys, rajonai išskiriami nustatant bendrus rekreacinio naudojimo interesus valstybės ir regionų lygmens bendruosiuose ir atitinkamos rūšies specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose, remiantis rekreacinių išteklių pobūdžiu pagal gamtinės aplinkos išteklių ir kultūros paveldo turtingumą, atsižvelgiant į aplinkos ekologinį atsparumą bei sveikumą, socialinės aplinkos saugumo, rekreacinės infrastruktūros išvystymo lygį bei rekreacinio aptarnavimo tradicijas.Rekreacinės vietovės – tai rekreacinės teritorijos (žemės sklypų grupės), pasižyminčios rekreacinių išteklių koncentracija ir didelėmis rekreacinės plėtros galimybėmis, kurioms valstybės, regionų, savivaldybės (miesto ar rajono) lygmens bendruosiuose ir atitinkamos rūšies specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose (valstybinių parkų, biosferos rezervatų tvarkymo planuose (planavimo schemose)) nustatytas rekreacinio naudojimo prioritetas (www.valdos.net/get_file.php?)
2. sk. REGIONINIS PARKAS
Regioninis parkas – kompleksinės paskirties saugoma teritorija su rezervacine, sustiprintos apsaugos ir ūkinės veiklos zonomis, tam tikrai vietovei būdingas gamtos kompleksas (pvz., Birštono, Nemuno kilpų regioninis parkas, kur nepaprasto grožio kraštovaizdžiai, Kauno marių regioninis parkas – unikali vandens ir pakraščių gamta) Lietuvoje 409 911 ha plote yra įsteigta 30 regioninių parkų, užimančių 6,3 procentus šalies teritorijos, 53 procentus Lietuvos respublikos saugomų teritorijų ploto (Stravinskienė V., 2004).
Knygoje „Lietuvos aplinkosaugos raida“ rašoma, kad regioninių parkų atsiradimą lėmė tai, kad ilgą laiką Lietuvoje egzistavusių kraštovaizdžio draustinių, įsteigtų vaizdingiems kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti, rekreacinis bei ūkinis rėžimas neatitiko ir negalėjo atitikti draustiniams keliamų reikalavimų, nes šios polifunkciškai reikšmingos teritorijos negalėjo būti tvarkomos vien tik pagal konservacinius principus. Ieškant būdų vertingų gamtinių bei kultūrinių kompleksų degradavimui išvengti, siekiant išsaugoti gamtiniu, kultūriniu ir pažintiniu požiūriais turinčių regioninę vertę vientisų ekosistemų kraštovaizdį, suderinti kraštovaizdžio išsaugojimo bei rekreacinius, taip pat ūkinius interesus stambiose vertingose ekosistemose, šeštojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje atsirado idėja sukurti regioninių parkų sistemą. Šio idėjos autorius – geografas P. Kavaliauskas dar 1970 metais pasiūlė įsteigti devynis regioninius parkus – Aukštadvario, Platelių, Ančios, Zarasų, Asvejos, Sartų, Anykščių, Daugų, Tytuvėnų. Vėliau šie pasiūlymai buvo plėtojami(1975, 1981, 1984 m. ), koreguojant siūlomų teritorijų regioniniams parkams steigti sąrašą ir pačių teritorijų plotus, tobulinant jų valdymo modelį. Pirmoji saugoma teritorija, atitinkanti regioninio parko statusą – Valstybinis Pavilnių gamtos parkas – buvo įsteigtas 1984 metais. Pasikeitus ekonominei socialiniai padėčiai Aplinkos ministerijos (tada departamento) užsakymu Vilniaus universiteto Kraštotvarkos grupė parengė Regioninių parkų steigimo programą (1990 m. ), pagal kurią regioninių parkų sistema turėjo būti suformuota per dešimt metų. Jos kūrimą paspartino prasidėjusi žemės reforma. Visi siūlyti regioniniai parkai buvo įsteigt 1992 m. rugsėjo 24 d. Aukščiausios Tarybos nutarimu. Tai buvo vienas svarbiausių žingsnių saugomų teritorijų sistemos kūrimo istorijoje. Pradėtas formuoti ir istorinių regioninių parkų tinklas. Pirmasis – mokslo visuomenės aktyvistų įsteigtas Dieveniškių istorinis regioninis parkas. Lietuvos regioniniai parkai įsteigti gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais vertingiausioms ekosistemoms, reprezentuojančioms Lietuvos regionų kraštovaizdžio įvairovę, saugoti jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reguliuoti. Daugeliu atvejų jie labai svarbūs rekreacijai. Specifiniai regioniniai parkai, steigiami yra istoriniai regioniniai parkai, steigiami istoriškai vertingiausiems regioniniams etnokultūriniams kompleksams ir jų gamtinei aplinkai išsaugoti. Lietuvos regioniniai parkai yra giminingi nacionaliniams parkams ir kartu su jais sudaro bendrą kompleksinės paskirties saugomų teritorijų kategoriją – valstybinius parkus. Regioninių parkų sistema glaudžiai susijusi su nacionalinių parkų sistema. Net pati regioninių parkų idėja Lietuvoje buvo plėtojama kartu su nacionalinių parkų sistemos projektavimu. Ir vieni, ir kiti Lietuvoje įsteigt tiek vertingam gamtiniam, tiek kultūriniam kraštovaizdžiui išsaugoti. Panašūs tiek jų steigimo tikslai, tiek jų kraštotvarkinė struktūra. Pagal gamtos ir kultūros vertybių išdėstymą, jų naudojimo galimybes nacionalinių ir regioninių parkų teritorijos skirstomos funkcinio prioriteto zonas , vienose jų prioritetą atiduodant vertybių išsaugojimui, kitose – poilsio organizavimui ir pan. bei nustatant skirtingą apsaugos ir naudojimo rėžimą. Įstatymu ir teisės aktais numatyti skirtumai tarp nacionalinių ir regioninių parkų Lietuvoje nėra esminiai. Jei racionaliuose parkuose rezervatų išskyrimas yra privalomas, tai regioniniuose parkuose jų gali ir nebūti. Kitaip nei nacionaliniuose parkuose, regioniniuose gali egzistuoti kurortai, daugiau galimybių sportinės rekreacijos rūšims bei stacionariniam poilsiui plėtoti. Be to, jei nacionaliniai parkai steigiami nacionalinės reikšmės kraštovaizdžio vertybių, reprezentuojančių šalies regionus, apsauga. Regioninius parkus pagal bendrą jų kraštovaizdžio pobūdį galima sugrupuoti į šias grupes: upių slėnių parkai (9); ežerų duburių parkai (4); ežeringų girių parkai (3); įvairiatipių kraštovaizdžių kompleksų parkai (8); unikalių kraštovaizdžio kompleksų parkai (5). (Jankevičius K., Stasinas J., 2000)Gyvenu Šilutėje, todėl aprašysiu sau mieliausią ir arčiausiai esantį Nemuno deltos regioninį parką. Nemuno deltos regioninis parkas yra vakarinėje Lietuvos dalyje, Šilutės rajone, Kuršių marių pakrantėje. Parkas, kurio teritorijos plotas 28,8 km2, apima dalį dešiniakrantės Nemuno deltos su Ventės ragu, Rusnės sala, Krokų Lankos ežeru, Aukštumalės, Rupkalvių, Medžioklės pelkėmis, Berštų, Leitgirių, Žalgirių miškais. Kuršių mariose saugomai teritorijai priklauso Kniaupo įlanka, avandeltos ir Ventės rago akvatorijos pakraščiai.Nemuno deltos regioninis parkas įkurtas 1992 m. Nemuno deltos botaniniame-zoologiniame draustinyje (įsteigtas 1975 m.) prijungus vertingus aukštapelkių, užliejamų pievų, senvaginių ežerų ir miškų masyvus. Nuo 1997 m. suformuota parko direkcija, kurios tikslas – išsaugoti unikalų Nemuno deltos kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes.Nemuno deltos regioninio parko teritorija, išsiskirianti savo geomorfologine, hidrografine, botanine ir zoologine šlapžemių verte, nuo 1993 m. įrašyta į Ramsaro konvencijos tarptautinės svarbos teritorijų sąrašą.Neatskiriama šios saugomos teritorijos dalimi tapo ir žmogaus veiklos sukurti dariniai – polderinių sistemų pylimai, sankasos, kanalai. Nemuno deltos regioninio parko vidaus vandenis sudaro Kuršių marių akvatorija su Kniaupo įlanka ir tankus sausumos vandenų hidrografinis tinklas: Nemuno deltinis upynas, žiotinės protakos, lagūninis (Krokų Lanka) ir senvaginiai ežerai (žiogiai), polderiniai sausinimo kanalai, žuvininkystės tvenkiniai.Botaninės parko vertybės susitelkusios Nemuno žemupio pakraščių smilgpievėse, aukštapelkėse, pamario pievose, atskirų šlapių miškų kvartaluose. 15 augalijos rūšių yra įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą.Zoologine prasme Nemuno delta ypač vertinga ornitologiniu ir ichtiologiniu atžvilgiais. Nemuno delta yra viena svarbiausių vandens paukščių susitelkimo vietų visame Baltijos jūros regione. Kultūrinę parko vertę sudaro Rusnės miestelio senoji dalis, Minijos kaimas, švyturiai ir senieji polderių inžineriniai įrenginiai.Nemuno deltos regioninio parko teritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų pobūdį, apsaugos formas ir naudojimo galimybes skirstoma į funkcines zonas: Avandeltos gamtinis rezervatas Rusnės kraštovaizdžio draustinis Ventės kraštovaizdžio draustinis Žalgirių kraštovaizdžio draustinis Aukštumalės telmologinis draustinis Medžioklės telmologinis draustinis Žiogių hidrografinis draustinis Kniaupo zoologinis draustinis Krokų Lankos zoologinis draustinis Berštų botaninis-zoologinis draustinis Galzdonų botaninis-zoologinis draustinis Minijos botaninis-zoologinis draustinis– Ragininkų botaninis-zoologinis draustinis Minijos etnokultūrinis draustinis Rusnės urbanistinis draustinis Rekreacinę parko dalį sudaro miško parkai ir rekreacinių įstaigų teritorijos. Rekreacinės teritorijos išskirtos Nemuno pakrantėse priešais Rusnės miestą ir poilsio stovyklų kompleksas žemiau Veižo žiočių. Tikslas – tvarkyti pakrantes pritaikant intensyviam lankymui, apnakvinti bei aptarnauti parko lankytojus.Nemuno deltos regioniniame parke yra įrengti du pažintiniai takai: Aukštumalės botaninis-zoologinis ir Žalgirių botaninis–istorinis, įrengta vandens turizmo trasa Pakalnės upe, be to, labai vietos žmonių ir turistų gausiai lankomi apžvalgos bokšteliai (Ambrulaitis R., 2001).3.sk. RAJONAVIMAS( ZONAVIMAS)
Rajonavimas, tiriamos teritorijos (akvatorijos) suskirstymas į tokias dalis (taksonus), kurios atlinka mažiausiai du požymius (kriterijus): teritorinių vienetų elementų tarpusavio ryšį. Geografijoje rajonavimas būna gamtinis, visuomeninis ir bendrasis (Vaitiekūnas S., 1994)Lietuvos teritorijos agroekologinis zonavimasVykdant mokslinių tyrimų „Lietuvos respublikos teritorijos agroekologinis zonavimas“ programą, geografijos institute buvo atliktas kraštovaizdžio komponentų atsparumo ir jautrumo išoriniam (antropogeniniam) poveikiui vertinimas. Išskirtos trys agroekologinės zonos, kurias sudaro smulkesni agroekologiniai rajonai: 1. Vakarų zona;1) Žemaičių aukštumos rajonas;2) Nemuno deltos-Pajūrio žemumos rajonas;3) Rytų Žemaičių plynaukštės rajonas;4) Vakarų Žemaičių plynaukštės rajonas;2. Vidurio zona; 1) Vidurio Lietuvos žemumos Nemuno žemupio rajonas;2) Vakarų aukštaičių plynaukštės ir Nemuno vidurupio rajonas;3. Rytų zona;1) Aukštumų rajonas;2) Pietryčių smėlėtosios lygumos rajonas. (Česnuliavičius A., 1998 )
Yra ne tik agroekologinis teritorijos zonavimas, bet ir funkcinis pabadysiu panagrinėti Pajūrio regioninio parko teritorijos funkcinį zonavimą. Pajūrio regioninio parko teritorijos funkcinis zonavimasPajūrio regioninio parko bei parko apsaugos zonos teritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų pobūdį, apsaugos formas ir naudojimo galimybes skirstoma į konservacinės apsaugos, ekologinės apsaugos, rekreacinio, gyvenamosios ir krašto apsaugos prioriteto bei parko buferinės apsaugos zonas. Pajūrio regioninio parko konservacinę zonai priskirtos Plazės gamtinis rezervatas, Nemirsetos, Šaipių ir Olandų kepurės kraštovaizdžio, Karklės jūrinis, Kalotės botaninis -zoologinis ir Karklės etnokultūrinis draustiniai.Ekologinės apsaugos prioriteto zonai priskirtos agrarinės teritorijos nepasižyminčios gamtos ar kultūros paveldo vertybėmis, tačiau atliekančios svarbias geoekologines, pirmiausia kraštovaizdžio ir vandenų apsaugos, funkcijas. Išskirtą bendros ekologinės apsaugos zoną parke sudaro Karklės- Dargužių – Kalotės agrarinės žemės ūkio naudmenos. Rekreacinio prioriteto zonai priskirtos Karklės, Nemirsetos Bendikų ir Kukuliškų rekreacinės teritorijos bei Karklės ir Nemirsetos pliažų zonos. Gyvenamosioms zonai priskirtos Kalotės ir Zeigių (sodininkų bendrijos) gyvenviečių teritorijos. Šiose teritorijose numatoma reglamentuota statyba ir inžinerinės infrastruktūros įrengimas bei želdynų formavimas.Krašto apsaugos zonai priskirtos krašto apsaugos objekto Anaičiuose teritorija, kurioje yra įrengiamas vakarų Lietuvos ekstremalių situacijų gelbėjimo centras.Parko buferinės apsaugos teritorijai priskirtos Bruzdeilyno – Grabių – Dargužių – Kunkių – Zeigių – Normantų agrarinės teritorijos iki Palangos plento bei Nemirsetos ir Anaičių agrarinės ir miško teritorijos tarp senojo ir naujojo Palangos plentų. Šioje teritorijoje reglamentuojama statyba ir inžinerinės infrastruktūros įrengimas, skatinamas želdynų formavimas agrarinėse teritorijos .(http://www.pajuris.info/lt/main/about/zones)Vadovėlyje „Miškų tvarkymas rekreacinės paskirties teritorijose“ rašoma, kad kiekvienoje didesnėje rekreacinėje teritorijoje (miško parkuose, valstybinių parkų rekreacinėse zonose ir kitur) gali būti išskiriamos rekreacinės pazonės pagal vyraujančias poilsio rūšis ir formas bei rekreacinio naudojimo, remiantis rekreacinių poreikių vertinimo rezultatais. Tikslinga išskirti aktyvaus, pasyvaus naudojimo ir soliarijų pazones (zonas). Zonavimo pagrindas – atskirų rekreacijos rūšių ir formų ekologinis agresyvumas. Pazonėse dar gali būti išskiriamo intensyvaus ir saikingo naudojimo bei rezervinės dalys. Esant reikalui gali būti išskiriamos ir kitokios pazonės arba jų dalys II dalis ŽOLINĖS DANGOS TYRIMŲ METODIKA
Žolės yra plačiausiai Žemėje paplitę žiediniai augalai ir sudaro apie 20 procentų visos pasaulio augalijos. Yra maždaug 9000 žolių rūšių. Trys rūšys – ryžiai kviečiai ir kukurūzai – aprūpina pagrindiniu maistu didžiąją žmonijos dalį(Gamtos enciklopedija, 1999)Lietuvos geografinė padėtis, gausūs krituliai, gana ilgas vegetacijos periodas ir tankus upių tinklas sudaro palankias sąlygas pievų augalijai. Dauguma Lietuvos pievų yra antinės kilmės, atsiradusios iškirstų miškų, pelkių, nusausintų šlapių vietų ir užleistų dirvonų vietoje. Natūralios pievos plyti didesnių upių slėniuose ir paežerėse. Čia kasmet užliejant pavasario potvyniui, formuojasi savita pievų augalija. Iki karo Lietuvoje vyravo natūralios žemyninės ir užliejamos pievos. Pokario metu dėl intensyvios ūkinės veiklos natūralių pievų plotai sparčiai mažėjo. Per pastaruosius 30 metų netekome ypač daug pirminių natūralių užliejamų pievų/ Apie 30000 ha Nemuno. Jūros, Minijos žemupių pievų tapo sukultūrintos arba paverstos polderiais. Dar 1956 metais pievos dengė 19,6 procentai teritorijos, o 1980 metais – vos 6,5 procentai. Melioruojant žemes ir didinant ganyklų bei ariamos žemės plotus, buvo sunaikinta pusė visų pievų. Didesnių žemyninių pievų masyvų jau nebeliko. Šiuo metu vargu ar turime daugiau kaip 3 procentus natūralių žemyninių pievų (Valodka H., Balčiauskas L., 2001). Lietuvos pievose auga apie 550 augalų rūšių, iš kurių net 70 įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą (Lietuvos raudonoji knyga, 1992). Iš 54 Lietuvoje saugomų bendrijų net 14 auga žemyninėse ar užliejamose pievose. Pastaruoju metu, atlikus biologinės įvairovės inventorizaciją atskiruose rajonuose, dalis pievų pateko į savivaldybių draustinius (Valoka H., Balčiauskas L., 2001). Tipišką žolinį augalą sudaro trumpų šakelių ir stiebų kupstas. Nupjauti stiebai užauga aukšti ir viršūnėje sukrauna mažyčių žiedų kupetėles. Kiekvienas lapas susideda iš vamzdiškos makšties, kuri apgriebia stiebą, ir ilgo, siauro lapalakščio. Naujos šakelės (ūgliai) išauga ties žemės paviršiumi, o kartais driekiasi žeme ir išsišaknija kitur. Po žeme auga daugybė kuokštinių susipynusių šaknų. Žoliniai augalai dažniausiai auga arti vienas kito, sudarydami velėną. Žolei nekenkia nei kai ją rupšnoja gyvūnai, nei kai šienaujama. Naujos šakelės išauga iš pumpurų, esančių ties žemės paviršiumi. Kai žolės lapai nuskabomi arba nušienaujami, šie pumpurai lieka nepažeisti. Kiekvienas lapas pamate turi krūmijimosi bamblį ir auga toliau, jeigu netenka viršutinės dalies. Ant stiebų esantys bambliai leidžia stiebams atsitiesti, kai būna sutrypti(Gamtos enciklopedija, 1999).
Žolių šaknys suformuoja tankų kilimėlį, kuris sutvirtina birų arba sausą dirvožemį. Rekreantus labiau vilioja miškai, tačiau gamtine įvairove pasižymi ir augalija apaugusios kalvos, šlaitai, pievos. Dauguma Lietuvoje augančių augalų labiau mėgsta atviras vietas. Didelė jų dalis auga pievose, šlaituose ir pelkėse. Mat ten nėra medžių ardo, kuris miške tam tikru mastu suvienodina augimviečių aplinkos sąlygas ir kartu mažina žemesnių ardų biologinę įvairovę. Pievose rūšinė augalų sudėtis ir atskirų rūšių gausumas net ir nedideliame plote tiesiog mozaikiškai įvairuoja priklausomai nuo edafotopo sąlygų. Žinoma, tokia rūšių įvairovė būna tik natūraliuose pievose. Natūralios pievos Lietuvoje išliko kai kurių upių slėniuose, kur pavasario potvynių vandenys kliudo įruošti sėtines pievas ir ganyklas. Užliejamuose upių slėniuose plytinčios pievos vadinamos salpinėmis. Pagrindinius pievų plotus sudaro žemyninės pievos, kuriuos dar skirstomos sausumines ir žemumines. Šie trys pagrindiniai pievų tipai turi savitas augalų rūšių grupuotes, kuriuos tik iš dalies įsiterpia į skirtingų tipų pievas, išskyrus gal tik salpines pievas, kuriose ekologinės sąlygos net ir nedideliu atstumu įvairuoja ir jose galima rasti beveik visus mūsų pievų augalus (Lekavičius A., Logminas V., Rakauskas P., Smaliukas D., 1987). Norint sužinoti , kuri žolinė danga labiausiai tinkama rekreacijai, reikia ją patyrinėti. Nuo rekreantų mindžiojimo daugiausia kenčia gyvoji dirvožemio danga – žolinė augalija: kerpės, samanos, žolės ir krūmokšniai. Ją nuskurdinus arba sunaikinus, gali žūti visa ekosistema. Ši augalija turi didelę įtaką teritorijos mikroklimatui ir reguliuoja mikrobiologinius procesus. Nuo žolinės augalijos priklauso dirvožemio ir priežemio oro sluoksnio temperatūros bei drėgmės režimas. Ji reguliuoja paviršinį vandens nuotėkį ir iš garinimą, taip pat dirvožemio fizines-chemines savybes ir biologinį aktyvumą. Žoliniai augalai yra geri aplinkos sąlygų indikatoriai. Jie yra vienas iš svarbiausių teritorijos estetines ir sanitarines-higienines savybes nulemiančių ekosistemos elementų. Intensyviai lankomose teritorijose pirmiausia išnyksta jautrios žolės, o jų vietoje atsiranda kiek atsparesnės, bet mažiau naudingos pamiškių ir pievų žolės, o dar vėliau ir piktžolės. Pagausėja šviesiamiegių žolių rūšių. Vyrauja varpinės žolės. Gausiai lankomose teritorijose daroma nemaža žala ir žolinės dangos gyvūnijai. Suplūktuose dirvožemiuose pablogėja sąlygos dirvožemio faunai egzistuoti (Riepšas E., 1981). Sudaryti žolinėje dangoje augančių augalų sąrašą – nelengva užduotis net ir patyrusiam floristui. Kadangi žoliniai augalai yra aplinkos indikatoriai, tai juos ištyrinėjus, galima išsiaiškinti; ar žolinė danga tinkama rekreacijai. .Tyrimui galima pasirinkti patogiausią laiką, kai yra daugiausia žydinčių augalų. Reikia pažinti ir nežydinčius augalus, jų juvenilines formas bei daigus. Samanoms pažinti dažnai tenka pasitelkti į pagalbą ir mikroskopą. Žolyno rūšinė sudėtis kiekybinis atskirų rūšių santykis nustatomas įvairiais metodais. Juos galima suskirstyti į subjektyvius ir objektyvius. Subjektyviu metodu augalų kiekybiniai rodikliai vertinami „iš akies“. Objektyviu metodu atskirų rūšių santykis fitocenozėje nustatomas sveriant, skaičiuojant individų skaičių arba matuojant jų projekcinį padengimą. Atskirų rūšių kiekybinis santykis gali būti vertinamas naudojant įvairius rodiklius: absoliučius – svorio (masės) vienetus, individų skaičių, santykinius – procentais išreikštą dalį bendroje žolyno masėje, dengiamą ploto dalį, pastovumą bendrijoje, arba žymint šiuos rodiklius simboliniais ženklais (Rimkus K., 2003). Fitocenotinių tyrimų pradžioje vyravo du bendrijų aprašymų metodai. Vieno iš jų metu vizualiai apžiūrint bendriją buvo sudaromas pilnas rūšių sąrašas ir pažymimas individų gausumas skaitmenimis bei tam tikrais simboliais. Šiam metodui atstovauja Drudės skalė. Ja vertinamas individų gausumas. Antrajam metodui naudojamas 1909 metais pasiūlytas Raunkjero metodas, kuris remiasi rūšies dalyvavimo tiriamuose ploteliuose apskaita – yra ar nėra. Ploteliai išdėstomi kokia nors tvarka arba atsitiktinai. Rezultatai rodo rūšies dalyvavimo procentą, tai yra procentą plotelių, kuriuose rūšis rasta. Šie metodai turėjo ir savo privalumų ir pastebimų trūkumų. Tyrimai lengvai ir greitai atliekami. Dabar atliekai patobulinti kiekybiniai tyrimai. (Rimkus K., 2003). Rūšies individų kiekis – matas rodantis augalų skaičių ploto vienete. Gali būti skaičiuojamas visas augalas arba jo dalys, pavyzdžiui, ūgliai. Rūšies individų skaičiavimas tiriamuose ploteliuose skiriamas prie objektyvių metodų, tačiau reikalauja labai daug darbo laiko. O visiškai išvengti subjektyvumo taip pat nelengva. Greičiau šios rodiklius galima įvertinti subjektyviu metodu, individų gausumą nustatant vizualiai ir žymint simboliais ar skaičiais. Padengimas išreiškiamas santykiniais skaičiais, rodančiais kokią paviršiaus dalį projekcijoje užima tos rūšies augalai. Kadangi žolės išsidėsto keliuose aukštuose, tą pačią ploto dalį gali padengti kelių rūšių individai. Tuomet bendra žolynų sudarančių rūšių padengimų suma gali viršyti 100 procentų. Neviršija tik ten, kur žolynas retas. Šiam subjektyviam metodui įvertinti naudojama Brauno-Blankės skalė. Ji talpina savyje dvi požymių rūšis – gausumą ir padengimą. Naudojami 7 vertinimai. Objektyvių metodų pavyzdys gali būti taškinių kvadratų metodas. Jo esmė ta, kad žymėdami, ar tame taške rūšis yra, ar nėra ir skaičiuodami taškus, kuriuose rūšis rasta, gauname jo dengimo ploto procentą. Tyrimams šiuo metodu naudoja plonus plieninius virbus, laikydami, kad jų diametras yra taško dydžio kvadratas. Registruojami tie augalai, kurių dalys liečia vertikaliai ar pasvirusiai į žolyną įsmeigtą virbalą. A Rasinas siūlo suporintų virbalų įrankį, darant juo ne mažiau kaip 200 dūrių. Derliaus svoris – tai žolyno produkcijos kiekis ploto vienete. Tiriamo plotelio žolynas nupjaunamas, frakcionuojamas ir atskirų rūšių augalai sveriami. Tai tiesioginis derliaus nustatymas. Tiesioginis svorinis metodas naudojamas tiksliniuose bandymuose, nediliuose plotuose. Jis tikslus, tačiau reikalauja daug darbo laiko, sunkiai pritaikomas dideliems plotams. Tokiais atvejais gali tikti paprastas ir greitai atliekamas E. Klapo pasiūlytas vizualinis svorinis metodas. Dirbant pagal šį metodą tiriamame plote atsitiktinai ar sistemingai išdėstoma keletas aprašomųjų aikštelių (25 kv. m.) registruojamos visos jose augančios žolių rūšys ir iš akis nustatomas jų dalis procentais bendroje žolės masėje. Taip vertinti galima tik įgudusia akimi. Lyginamaisiais tyrimais nustatyta, kad šiuo metodu gaunami gana tikslūs duomenys. Šis vizualinis metodas patogus dar tuo, kad jo rezultatus galima apdoroti įvairiais matematiniais būdais. Dažnumas nustatomas palyginti lengvai, tačiau jo biologinės reikšmės aiškinimas – gan sudėtingas. Rūšies individų dažnumas bendrijoje – tai tikimybė aptikti juos tiriamuose laukeliuose. Ši tikimybė priklauso nuo tiriamų laukelių dydžio ir jo kiekio. Nustatant rūšies dažnumą, tiriamieji laukeliai išdėstomi atsitiktine tvarka ir kiekviename iš jų surašomos visos rastos augalų rūšys. Laukelių skaičius, kuriuose užregistruota rūšis, išreikštas procentais nuo bendro laukelių skaičiaus, rodo rūšies dažnumą. Tyrimo tikslumą iki norimo laipsnio iki norimo laipsnio galima gerinti didinant laukelių skaičių. Didinant laukelių dydį – didės ir juose randamų rūšių skaičius. Dažnumą nustatyti nesunku, todėl šį metodą pamėgo geobotanikai. Tačiau jis turi ir vieną trūkumą, tai – kad naudojantis įprastu atsitiktinio laukelių išdėstymo metodu, negalime gauti tokių pat duomenų bendrijos ploto tinklo laukeliuose. Rūšies dažnumą lemia ir individų skaičius, ir jų išsidėstymas. Registruojant tik rūšies buvimą, tikro įvertinimo negauname. Viena kuri nors augalų rūšis, atskiruose bendrijose augdama nevienodai gausiai, gali būti užregistruota kaip turinti vienodą dažnumą. Šį metodo trūkumą galima sumažinti atsitiktinai išdėstytus didesnius laukelius padalinti į tam tikrą skaičių mažesnių laukelių. Subkvadratuose užregistruotas rūšies buvimas, žymimas procentais nuo visų tiriamo laukelio subkvadratų, parodo lokalinį rūšies dažnumą. Jis tiksliau koreliuoja su rūšies individų kiekiu ir leidžia lyginti rūšies dažnumą įvairiuose augalų bendrijose, naudojant statistinius metodus. Ploto pasirinkimas tyrimams. Pievų bendrijų ribos išskiriamos subjektyviai, tyrėjui apeinant plotą. Apeinant pievą išskiriamos žolių bendrijos, kurias galima pavadinti tipiškomis. Išskiriamas plotas turi būti pakankamo dydžio, kad jame būtų visos rūšys, priklausančios šiai (tipiškai) bendrijai. Bendrija turi būti vienalytė, tai yra neturi būti svetimų bendrijai rūšių ar jų grupių intarpų. Bendrijoje turi vyrauti augimvietei charakteringos rūšys, bent tiek, kiek tai galima įvertinti vizualiai. Reikia vengti bendrijų tik „gražiausiose‘ vietose su gausia augalija ir patinkančiais augalais. Tiriamų laukelių dydis ir išdėstymas. Augalų kiekybinės sudėties įvertinimas labai priklauso nuo tiriamųjų laukelių pasirinkimo. Jų forma nėra labai svarbi. Dažniausiai būna kvadrato, stačiakampio ar (rečiau( apskritimo formos. Daug svarbiau laukelių dydis ir skaičius. Laukeliai turi būti tokio dydžio, kad būtų įskaitytos visos bendriją sudarančios augalų rūšys. Mažinant laukelių dydį, jų reikia daugiau. Minimalus laukelių dydis dar priklauso nuo žolyno sudėtingumo. Praktiškai atliekama taip: pievos bendrijoje iš pradžių pažymimas 1 kv. m. (ar 0,25 kv. m.) plotas ir surašomos čia augančios augalų rūšys; paskui nuo to laukelio centro žymimas vis didesnis plotas, kaskart suregistruojant naujas papildomas rūšis tol, kol didinant plotą, naujų rūšių beveik neprisideda – tai ir bus tiriamasi fitocenozės reprezentacinis laukelis (minimalus bendrijos arealas). Tiriant Brauno-Blankės metodu pievų bendrijoms tirti dažniausiai pakanka (drėgnose pievose) 4 kv. m. arba (sausose pievose) 8 kv. m. laukelių. Bendrijoms charakterizuoti pasirinkus rūšies individų kiekio ar rūšies dažnumo rodiklius, laukeliai gali būti ir mažesni, tuomet svarbus tampa laukelių išsidėstymo metodas. Tyrimams pasirinktame plote laukelius galima išdėstyti trejopai:1) išdėstant juos tipiškose vietose(tipiškų vietų pasirinkimas yra subjektyvus ir prieštarauja kiekybinių tyrimų metodui, todėl gauti duomenys nebus objektyvūs); 2) išdėstant atsitiktiniu būdu – taip gautus duomenis bus galima apdoroti statistiniais metodais – vesti vidurkius ir apskaičiuoti jų tikslumą bei patikimumą; 3) išdėstant sistematikai – duomenų vidurkiai bus mažiau nukrypę nuo tikrojo vidurkio, tačiau nebus galima apskaičiuoti duomenų tikslumą ir skirtumų patikimumą. Nepaisant šių trūkumų, dauguma tyrėjų pirmumą teikia sistemiškam laukelių išdėstymui, nes taip galima apimti daugiau variacijų tiriamajame plote ir tiksliai įvertinti bendriją, negu išdėstant atsitiktiniu būdu. Be to taip lengviau dirbti lauke. Sistemišką išdėstymą pateisina dar tas faktas, kad rūšys bei jų individai plote išsidėsto neatsitiktinai, o derinasi prie augimvietės sąlygų ir telkiasi grupelėmis apie motininius augalus. Literatūroje dažnai pateikiami bendrijų aprašymai iš 20 reprezentacinių laukelių, tačiau pagal Snedekorą, norit gauti 95 procentų tikybę, reikia aprašyti ne mažiau kaip 100 laukelių, pageidautina net daugiau (Rimkus K., 2003). Knygoje „Pažink mišką“ (Armolaitis K., 2003) apie žolinės dangos tyrimų metodiką aprašoma paprasčiau. Šio metodo tikslas: nustatyti žolinės dangos augalijos rūšinę sudėtį ir įvertinti tam tikrų rūšių gausą (užimamą plotą). Tyrimo objektas – miško pakraštys, kuriame žolinė augalijos įvairovė būna didžiausia. Medžiagos ir priemonės. Pasiimame tiriamojo žolyno detalųjį planą, užrašų sąsiuvinį, pieštuką, kastuvėlį, peilį. Etikečių, popieriaus ir dėklo nepažeistiems augalams herbarizuoti, didinamąją lupą, vadovą augalams pažinti, spalvotų atlasų. Gerai turėti ir fotoaparatą ar video kamerą. Tyrimo eiga. Geriausias laikas tirti žolinę augaliją – nuo birželio antros pusės iki liepos vidurio, nes šiuo metu lengviausia atpažinti varpinių ir viksvinių augalų rūšis. Norint sudaryti tikslų rūšių sąrašą, galima atlikti papildomus tyrimus pavasarį ir rudenį. Pagal planą nustatomas pasirinkto sklypo numeris, kvartalas, kuriame yra sklypas. Prieš pradedant vertinti žolinės augalijos įvairovę, apeinamas visa tiriama teritorija ir surandama tipiškiausia jo vieta. Čia pažymimas(kuoliukas, ribas apjuosiant virvute ir pan.) 100 kv. m. dydžio tiriamasis laukelis. Jeigu jame ateityje bus vykdomi pakartotiniai tyrimai, laukelio kampuose įkalami kuoliukai (jų viršūnės tikslinga nudažyti ryškiais dažais). Apžiūrint tiriamąjį laukelį, užpildoma „augalų rūšinės sudėties ir padengimo tyrimų kortelė“, registruojant augalų rūšis: žolinius augalus, samanas, kerpes. Augalų dengiamas plotas vertinamas vizualiai pagal Braun-Blankės skalę:+ – individų mažai, rūšies augalai dengia labai mažą plotą;1 – individų daug, bet jie dengia mažai arba individų mažai, bet jie dengia ne daugiau 1/20 dalį tiriamojo laukelio;2 – individų labai daug jie dengia bent 1/20 dalį tiriamojo laukelio;3 – individų įvairiai (gali būti ir ne daug individų, bet jie vešlūs arba priešingai – individų daug, bet jie smulkūs), jie dengia nuo 1/2 iki 3/4 tiriamojo laukelio; 4 – individų įvairiai, jie dengia nuo 1/2 iki 3/4 tiriamojo laukelio; 5 – individų įvairiai, jie dengia ne mažiau kaip 3/4 tiriamojo laukelio. Jei miške nepavyksta nustatyti augalo rūšies, vis tiek reikia įvertinti kokį plotą ji dengia. Surašius visas rūšis, reikia įrašyti ir tas, kurios auga šalia laukelio, o jų gausą pažymėti ženklu „+“. Surinkus duomenis įvairiais principais galima klasifikuoti ir analizuoti. Galima nustatyti bendrą rūšių paplitimo pobūdį, augalijos rūšinę įvairovę, išskirti augalijos bendrijas ir nustatyti ar žolinė danga tinka rekreacijai. Ištyrus žolinę dangą bendrai, būtina kiekvieną augalą pa pažinti, mokėti atskirti. Augalo apibūdinimas yra jo rūšies mokslinio pavadinimo nustatymas. Nežinomiems augalams apibūdinti naudojama speciali literatūra – vadovai. Visas dabar Lietuvoje savaime augančias žolinių augalų rūšis geriausia pažinti naudojantis A. Lekavičiaus „Vadovu augalams pažinti“(1989). Geriausia proga kiekvienam susipažinti su žoline augalija yra ekskursija į gamtą. Jos metu galima atlikti floristinius tyrimus, herbarizuoti nepažįstamus augalus. Augalams rinkti reikalingas kastuvėlis, peilis, etiketės. Herbarizuoti renkami nešlapi, sveiki augalai. Žolinį augalą geriau apibūdinti visą – su šaknimis, stiebu, lapais, žiedais bei vaisiais. Jeigu apibūdinti reikalingos augalo dalys išauga ne tuo pačiu metu, tai šie augalai renkami ir džiovinami įvairiais vegetacijos periodais. Reikia stengtis kuo mažiau ardyti žolinę dangą, išrovus augalą, vietą užlyginti. Didelis augalas sulankstomas į kelias maždaug vienodo ilgio dalis, pradedant nuo šaknų. Gražiai ištiesintą augalą būtina įdėti kartu su etikete tarp popieriaus lapų. Etiketėje užrašomas augalo pavadinimas (jeigu žinomas), radimo vieta, radimo data. Augalai džiovinami namuose. Tam reikalingi specialūs rėmai – diržais suveržiami du 30×42 cm dydžio faneros ar kartono gabalai. Ant rėmelio dedami sulankstyti laikraščiai, ant jų – augalas, etiketė, vėl dedami popieriaus lapai, ant jų – išlygintas augalas. Sutvarkytas ir suveržtas rėmelis pakabinamas arba pastatomas. Laikraščiai keičiami kasdien. Augalas laikomas išdžiūvusiu, kai paėmus jį už stiebo ir pakėlus nei stiebas, nei lapai nenulinksta. Vis dėlto patogiausia tyrinėti nedžiovintą, o gyvą augalą. Jis esti natūralios spalvos, net ir specialiai neparuoštas gerai matomos visos jo dalys. Džiovinti augalai, o ypač jų žiedai, turi būti suminkštinti. Minkštinama pamerkiant augalus į šalta, karštą ar net verdantį vandenį. Gležnesnio augalo dalis galima suminkštinti verdančio vandens garais. Norint tyrinėti augalą, reikia turėti pakankamai žinių apie jo dalių įvairovę: žiedą, taurelę, vainikėlį, kuokelyną, piestelę, vaisius, žiedynus, lapus, stiebą, šaknis. Reikia išsiaiškinti ar augalas yra vienmetis, dvimetis ar daugiametis. Išstudijavus augalą, galima ieškoti jo pavadinimo. Remdamiesi vadovu, pirmiausiai nustatome šeimą, vėliau gentį ir rūšį (Armolaitis K., 2003). Rekreacija dažniausiai neigiamai veikia biogeocenozes. Labiausiai trypimas kenkia žolinei augalijai, nes padidėjus apšvietimui, vietoje retų žolių atsiranda varpinių pievų žolių. Kai kurie , ypač gražiai žydintys augalai, poilsiautojų nuskinami. Tyrimai rodo, kad poilsiautojai labiausiai mėgsta žolinę dangą, kuri yra mišriuose medynuose, paupiuose, paežiuose, kur žolynai derinasi prie reljefo, priartėja prie vandens telkinių aukštesnėse pakrantėse ir nutolsta žemesnėse (Kairiūkštis L., 1979)III dalis ŽALGIRIŲ MIŠKO TINKAMUMO REKREACIJAI TYRIMŲ PROGRAMATema: Žalgirių miško tinkamumas rekreacijai. Aktualumas: 1) Žalgirių miško turistinių rekreacinių išteklių saugojimas ir panaudojimas. 2) Žalgirių miško rekreacinių produktų didinimas. 3) Žalgirių miško rekreacinių produktų, pasiskirstymas. 4) Žalgirių miško rekreacinių galimybių plėtra. Problema: Žalgirių miško tinkamumo rekreacijai tyrinėjimų stoka, rekreacinių produktų pasiūlos bei informacijos trūkumas apie Žalgirių miško saugotinus ir vertingus objektus. Tikslas: Nustatyti esamą padėtį, Žalgirių miško tinkamumo rekreacijai pasiūloje ir surasti bei užfiksuoti saugotinus ir vertingus objektus Žalgirių miške , surinkti informaciją apie juos. Tyrimo objektas: Žalgirių miškas. Tyrimo dalykas: Saugotini ir vertingi objektai Žalgirių miške. Tyrimo uždaviniai:1. Išsiaiškinti Žalgirių miško geografinę charakteristiką. 2. Išanalizuoti Žalgirių miško socialinį-ekonominį ir sanitarinį-higieninį foną. 3. Nustatyti ir įvertinti esamą Žalgirių miško rekreacinę infrastruktūrą. 4. Apžvelgti Žalgirių miško kultūrinius rekreacinius išteklius. 5. Išanalizuoti Žalgirių miško gamtinius rekreacinius išteklius. 6. Išanalizuoti Žalgirių miško rekreacinį ir funkcinį panaudojimą. 7. Išsiaiškinti saugotinus ir vertingus objektus Žalgirių miške. 8. Aprašyti Žalgirių pažintinį taką. 9. Pateikti Žalgirių miško tinkamumo rekreacijai plėtros galimybes. Tyrimo metodai:1. Archyvinės informacijos analizė. 2. Oficialių duomenų tradicinė analizė. 3. Ekskursija į Žalgirių mišką. 4. Fotofiksacija. Hipotezė: Jei bus išplėtotos Žalgirių miško rekreacinės galimybės, tai bus patenkinti rekreantų poreikiai, bei padidės rekreantų srautas Žalgirių miške. 1 sk. ŽALGIRIŲ MIŠKO GEOGRAFINĖ PADĖTIS IR PLANAS
Žalgirių miškas driekiasi Šilutės rajono savivaldybėje, 3 km. į rytus nuo Rusnės .jis priklauso Šilutės miškų urėdijai, Šilutės girininkijai, Žalgirio eiguvai. Žalgirių miškas stūkso Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje. Parke saugomas Nemuno žemupio kraštovaizdis, jo gamtinė ekosistema, kultūros paveldo vertybės .(žr. 1 priedą) „Žalgirių miško žemėlapis“. Žalgirių miškas yra apjuosęs Rupkalvių aukštapelkę. Vakarinis miško pakraštys siekia Nemuno ir Leitės upių santaką. Miško plotas 665 ha, medynai užima 370 ha. Dalis miško nusausinta. Pavasarinių , o kartais ir rudeninių potvynių metu didesnė miško dalis apsemiama. Čia vyrauja žemapelkiniai, o nesupelkėjusiose vietose – velėniniai jauriniai glėjiniai ir jauriniai glėjiški dirvožemiai. Medynai mišrūs savaiminės kilmės , miškas mišrus. (Šilutės kraštas. Enciklopedija-žodynas. 2000).
Vakaruose prie miško įsikūręs Žalgirių kaimas. Praėjusiais metais buvo naujai atkurtas Žalgirių miško žemėlapis ir planas. Jie rengiami naudojant geografinės informacijos sistemos technologiją. Tai kompiuterinės technikos, programų ir duomenų visuma. Sudarant žemėlapius, naudojami tikslūs ortofoto (lot. orto– plokščias) žemėlapiai. Ortofoto žemėlapiai (1:10 000) sudaromi panaudojant iš specialių lėktuvų nufotografuotus vietovės vaizdus, kurie vėliau sutvarkomi taip, kad būtu panaikinti vaizdo išsikraipymai, atsirandantys dėl Žemės rutulio gaubtumo. Lauko darbų metu, naudojant ortofoto žemėlapio kopija, miško masyvai suskirstomi kvartalais, miško taksaciniais sklypai(. Armolaitis K., 2003). Vykdant tyrimus miške, ypač naudinga turėti medynų planą (žr. 2 priedą) „Žalgirių miško medynų planas“. Kuris išspausdintas masteliu 1: 20 000. medyno plane pateikiama bendra informacija: kvartalinės linijos, taksacinių sklypų ribos, kvartalų ir sklypų numeriai, kelių tinklas. Vandenys, sausinimo grioviai, trasos. Be to medyno plane matome, kad sklypai nuspalvinti pagal vyraujančias medžių rūšis ir jų brandumo grupes. Neapaugę mišku plotai pažymėti sutartiniais ženklais: miško aikštės, kirtavietės, pelkės, saugomos teritorijos. Medynų planas nepamainomas dokumentas organizuojant ir vykdant tyrimus ir ūkinę veiklą. Taip pat ir aš turėdama kompasą ir liniuotę galėjau miške surasti man reikiamą kvartalą ir sklypą.2.sk. ŽALGIRIŲ MIŠKO ISTORIJA
Jau nuo XVIII amžiaus vidurio Žalgirių miškas pardėtas urbanizuoti. Pirmiausia pradėta sausinti Rupkalvių pelkė. Buvo iškasti atviri kanalai vandens nutekėjimui. Sausindami Žalgirių pelkes vokiečiai tikėjosi „vienu šūviu nušauti du kiškius“ pirmiausia tikėtasi iš Vokietijos gilumos į imperijos pakraštį pritraukti vokiečių kilmės darbininkų, kurie toliau germanizuotų kraštą, o dirbdami dvaruose ir stambiuose ūkiuose, užkirstų kelią iš Žemaitijos besibraunantiems lietuviams. 1888 metais pradėtas Žalgirių pelkių kolonizavimas. Nusausinti pelkių plotai buvo suskirstomi į žemės sklypelius po 3 ha ir formuojama nedidelė dviejų pastatų sodybėlė, kurią galėjo gauti tik iš Vokietijos atvykęs pilietis. Atsikraustę kolonistai įsipareigodavo per 66 metus lengvatinėmis sąlygomis išpirkti ūkelį. Tačiau į pelkes kėlėsi vangiai, o ir atvykėliai retai „prigydavo“. Ilgainiui Žalgirių kolonistams statytos sodybėlės pateko į bernų ir atvykusių iš Žemaitijos samdinių rankas. Atidarius naująjį Šilutės – Rusnės plentą, buvusios pavienės sodybos sujungtos su šiuo keliu vieškeliais. Taip susiformavo Žalgirių kaimo branduolys, kuris iki 1944 metų vadintas „Bismarck“. Pelkininkų gyvenimas buvo nelengvas. Durpingoje žemėje javai prastai derėjo. Tik bulvių auginimas juos gelbėjo. Durpingoje žemėje užaugintos bulvės turėjo didelę paklausą, todėl prie Šilutės Verdainėje buvo pastatyta spirito varykla, kuri ir šiandien dar tebestovi. Pelkiniai buvo tokie pat vargšai kaip ir žvejai. Jie buvo įkūrę bendrą draugiją „Klaipėdos krašto žvejų ir pelkininkų draugija“ Po 2 – ojo pasaulinio karo norėta ir bandyta Žalgirių mišką su Rupkalvių pelke paversti šienaujamomis pievomis. Tačiau gamtos nugalėti nepavyko, todėl kanalai nebebuvo valomi ir jie pamažu užako.
Ingos Šimkuvienės nuotr. Pelkininkų kolonijos namas3.sk. ŽALGIRIŲ MIŠKO GAMTINIAI REKREACINIAI IŠTEKLIAI
Daugelyje Žalgirių miško vietų žemapelkinė augmenija dabar auga ant aukštapelkių durpių klodo. Faktiškai visas miškas atitinka NATŪRA 2000 teritoriją. Pagal Europos Sąjungos buveinių direktyvą čia aptinkamos tokios buveinės, kaip: aliuviniai, pelkėti lapuočių, pelkiniai miškai, degradavusios aukštapelkės. Žalgirių miške augalijos įvairovė yra gana didelė. Iki šiol aptikta apie 180 augalų rūšių. Galime pamatyti paprastųjų apynių, geltonųjų vilkdalgių, juodųjų serbentų, putinų, vingiorykščių, šliaužiančiųjų vėdrynų, purienų sprigių, siauralapių lendrūnų, pelkinių lipikų karklavijų vilkakojių ir daug kitų šlapias vietas mėgstančių augalų. Ant nedidelių pakilimų auga kiškiakopūsčiai. Samanų augimvietėse nedaug. Šiame miške galima rasti į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytą dėmėtąją gegunę, statųjį atgirį, kupstinę kūlingę. Saidriniai kūlingynai kiek dažnesni už kupstinius kūlingynus. Pagal miškų augimviečių tipą Žalgirių miške daugiausia yra juodgirių, žaliagirių ir paraisčių. Didžioji miško dalis yra savaiminio atsikūrimo, t. y. kuomet medžiai savaime auga, niekieno nesodinami. Miško pjovimai vyksta žiemą, kada yra visur užšalę ir darbai vykdomi ant ledo. Todėl kirtavietėse matosi palikti aukšti kelmai. Vėliau kirtavietės savaime užauga. Dažnai iš vieno juodalksnio kelmo užauga du, o neretai ir 3 ar 4 medžiai.
Iš kelmo užaugę keli medžiaiMiške daugiausia vyrauja beržynai, likusi dalis apaugusi juodalksnynais ir baltalksnynais su pušų, eglių ir gluosnių priemaišomis ar atskirų šių medžių sklypais. Taip pat čia yra kažkada gyvenusių žmonių paliktos renatūralizuojančios pievos. Žalgirių miške auga nemažai šimtamečių ąžuolų. Vienas jų pavadintas H. Zudermano vardu, kadangi šis šviesus žmogus čia dažnai lankydavosi. Šio ąžuolo skersmuo 1,6 metro, o apimtis 4,62 metro. Aukštis 17,6 metro. Ąžuolas įtrauktas į Lietuvos saugomų gamtos paminklų sąrašą. Tai vienintelis gamtos paminklas Nemuno deltos regioniniame parke.
H. Zudermano ąžuolas
Šlapiame Žalgirių miške aplink medžius susidarę kupstai, gausu kerpių ir samanomis apaugusių juodalksnių kamienai, senų beržų ir juodalksnių su išpuvusia šerdimi, bei medienos grybų. Užliejamuose miškuose susidaro palankios sąlygos biorūšims, priklausomoms ir nuo miško, ir nuo vandens telkinių. Svarbūs ekologiniai veiksniai tokiuose miškuose yra periodiški potvyniai ir užpelkėjimas. Vanduo skatina greitą organinių liekanų irimą. Užliejami miškai dažniausiai atsparūs gaisrams ir vėjovartoms. Vandens telkiniuose kai kada gyvena, ūksmingas pakrantes mėgstantys, retų ir nykstančių gyvūnų rūšių vandens gyvūnų. Užlietame miške nuolatos gyvena net žuvys – karosai ir lynai, o neršti atplaukia lydekos, karšiai, kuojos ir kt.
Supelkėjęs Žalgirio miškas
Žalgirių miške gausu stirnų, lapių, yra briedžių, šernų, usūrinių šunų. Prie upių galima pastebėti naktinio ūdrų gyvenimo pėdsakų. Miško pievose pastebimi šermuonėliai, drevėtuose medžiuose gyvena šikšnosparniai. Čia galima pamatyti ir jūrinį erelį, didįjį apuoką, suopį juodųjų gandrų, žaliųjų ir juodųjų meletų, baltnugarių genių ir kitų paukščių. Aukštapelkių pušelėse lizdus suka plėšriosios medšarkės , burbuliuoja tetervinai, pelkių pakraščiuose kurkia lėliai
Žalgirių miškas atspindi Nemuno deltos regioninio parko miškų augaliją ir gyvūniją. 4.sk. ŽALGIRIŲ MIŠKO SANITARINIS- HIGIENINIS IR SOCIALINIS-EKONOMINIS FONASMiško vaidmuo žmogaus gyvenime buvo ir yra itin svarbus. Pirmykščiam žmogui miškas buvo pagrindinis maisto šaltinis. Žmogus rinko miško uogas, grybus, riešutus, medžiojo žvėris. Tačiau žmonių skaičius augo, o miškų ištekliai mažėjo. Žmogus buvo priverstas pereiti prie sėslaus gyvenimo. Jis ėmėsi žemdirbystės ir gyvulininkystės. Miškas buvo deginamas, atradus geležį – kertamas, o iš miško atkovoti plotai verčiami arimais bei ganyklomis. Toje pat vietoje kelerius metus auginant javus, dirvos būdavo greitai nualinamos, todėl reikėdavo kirsti naujus miško plotus.Vėliau plėtojosi pramonė, kūrėsi miestai, daugelis šimtmečių mediena buvo pagrindinis energijos šaltinis. XX a. antroje pusėje sparčiai besiplečiant miestams bei didėjant aplinkos taršai, žmogus pradėjo labiau vertinti kitas miškų funkcijas – apsaugines, sanitarines-higienines, rekreacine. Žalgirių miškas, kaip ir visi miškai saugo žemes nuo vėjo ir vandens erozijos. Jie „reguliuoja vandens lygį upėse. Po medžių lajomis susilpnėja lietaus vandens garavimas, pavasarį liečiau tirpsta sniegas. Vanduo nenubėga žemės paviršiumi, nes sugeria miško paklotė. Miško dirvožemiai tarytum kempinė laiko vandenį ir vėliau palaipsniui jį „atiduoda“ upėms ir ežerams. Miškas valo orą. Apskaičiuota, kad miško hektaras per metus sulaiko 30 – 35 tonų dulkių. Be to, intensyvaus augimo miškas sugeria daug anglies dvideginio ir išskiria daug deguonies. Saulėtą dieną vienas hektaras našaus miško iš oro pasisavina 220 – 280 kg. anglies dvideginio ir išskiria 180 – 220 kg. deguonies, kuriuo mes visi kvėpuojame. Tokių miškų funkcijų negali pakeisti jokie inžineriniai įrenginiai. Miškas reguliuoja ir švelnina klimatą. Kartais miške ir atvirame lauke temperatūra skiriasi net 11 – 17 laipsnių. Saulės spinduliai palankiausiai veikia žmogaus organizmą irgi miške. Ištirta, kad miškai, miško paklotė neutralizuoja daug radioaktyviųjų medžiagų. Tarp žalių augalų žmogui lengviau kvėpuoti, be to pavėsyje mažesnis šviesos kontrastas, pailsi akys. Daugėjant triukšmo šaltinių, labai svarbu paminėti miško akustinį poveikį. Triukšmą labiau slopina lapuočiai, palyginus su spygliuočiais. Be to žmogų raminančiai veikia miško ošimas, įvairiabalsių paukščių čiulbėjimas, vabzdžių dūzgimas, landšafto įvairovė, estetiškumas, gyvybiškumas. Dar viena labai svarbi miškų funkcija – miškas Žemėje yra didžiausias augalų ir gyvūnų, arba biologinės įvairovės „rezervuaras“. Iš Lietuvoje augančių 1 796 augalų rūšių daugiausia – 713 auga miškuose. Kadangi miškuose sukoncentruota didžiausia biologinės įvairovės dalis, biologinės įvairovės išsaugojimas gali būti tiesiogiai siejamas su miškų saugojimu. Šiuolaikinis žmogus supranta, kad augantis miškas gali duoti daug daugiau naudos negu nukirstas. Ne veltui sakoma, kad ateityje turtingesnės bus tos šalys, kurios turės daugiau miškų.
Žalgirių miškas pavasario vakarą
5.sk. ŽALGIRIŲ MIŠKO SAUGOTINŲ VIETŲ TYRIMAS
Saugomų teritorijų tikslas – išsaugoti gamtos ir kultūros kompleksus bei vertybes, kraštovaizdžio biologinę įvairovę, užtikrinti gamtos išteklių reikiamą naudojimą bei atkūrimą ir sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, stebėjimams, moksliniams tyrimams. Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymu, Lietuvoje skiriamos: konservacinės apsaugos; atkuriamosios apsaugos; ekologinės apsaugos; kompleksinės saugomos teritorijos. Saugomos teritorijos būna valstybinės reikšmės ir savivaldybių. Miškai šiuose plotuose sudaro 50,4 procento jų ploto (Armolaitis K., 2003). Šilutės rajone yra nemažai saugomų teritorijų, tarp jų svarbiausios ypač saugomos teritorijos yra Nemuno deltos regioninis parkas ir 9 valstybiniai draustiniai. Valstybinių regioninių parkų paskirtis – racionaliai naudoti, tvarkyti ir išsaugoti gamtiniu, kultūriniu, istoriniu požiūriu etnokultūrinį palikimą, vertingus moksliniu požiūriu kraštovaizdžio kompleksus ir stabilią ekologinę sistemą. Jie įpareigoti plėtoti mokslinius tyrimus gamtosaugos, paminklosaugos bei ekologijos srityse, sudaryti sąlygas pažintinio pobūdžio rekreacijai. Valstybiniai draustiniai įsteigti turint tikslą išsaugoti ir atkurti atskirus gamtos komponentus ar jų kompleksus bei palaikyti bendrąjį ekologinį balansą. Čia saugomi šio krašto gamtai bei kultūrai būdingi komponentai ar jų kompleksai, turintys svarbią mokslinę, mokymo, estetinę, pažintinę, turistinę, poilsinę, kultūrinę, ūkinę reikšmę. Tyrimo vieta – Žalgirių miškas. Medžiagos ir priemonės. Medynų planas, kompasas, fotoaparatas, sąsiuvinis ir rašymo priemonė. Tyrimo eiga. Lankantis miške, galima rasti tokias vertingas saugotinas vietas ir objektus: stambūs akmenys, smegduobės, olos; šaltiniai; įdomaus reljefo formos (atodangos, skardžiai, žemyninės kopos ir pan.; upių senvagės, salos, kriokliai, rėvos; įdomių formų ilgaamžiai ir įspūdingo aukščio vietinių rūšių medžiai ne vietinių rūšių medžiai ir krūmai; gausių uogynų, grybynų ar vaistažolynų vietos; seni kapai, kapinės ar kapavietės; pavieniai įdomūs statiniai, tiltai, tuneliai, užtvankos, gynybiniai įrenginiai.; istoriškai reikšmingos ir atmintinos vietos. Prieš pradedant tirti pasirinktą vietovę, pasirūpinau detaliu jos planu. Geriausia turėti medynų plano kopiją su pažymėtais miško kvartalų numeriais. Stebėjimų metu rastas saugotinas vietas ar objektus pažymėjau plane. Rastas įdomias vietas ar objektus išmatavau, nustatant kuo daugiau jų dydžių (aukštį, plotį, gylį, plotą ir pan. ), aprašiau jų biologinius ypatumus, aplinkos sąlygas, žmogaus be gyvūnų įtaką tiriamai vietovei. Taip pat padariau nuotraukų. Norint išsiaiškinti, ar saugotina vieta (objektas) jau įrašyta į valstybinės ar savivaldybių reikšmės saugomas teritorijas, reikia kreiptis į regioninius aplinkos apsaugos departamentus ar rajono bei miestų aplinkos apsaugos agentūras. Jei saugotini objektai yra nauji, rekomenduojama surinkti apie juos kuo daugiau informacijos, aprašyti pasakojimus ir atsiminimus. Turimą informaciją tikslinga paskelbti rajono spaudoje, kviečiant visuomenę susipažinti su įdomiu objektu (Armolaitis K., 2003).
Labai svarbu nustatyti žmogaus ir gyvūnų įtaką tiriamai vietovei. Jei saugotinos vietos teritorija yra trypiama, šiukšlinama, pažeista gyvūnų ar kenkėjų, specialistai nuspręs kokių apsaugos būdų reikia imtis išsaugoti tiriamus objektus. Stebėdami ir nuolat užrašinėdami duomenis apie pokyčius saugotinose vietose, galėsime sukaupti vertingą mokslui ir aplinkosaugai informaciją.ŠILUTĖS MIŠKŲ URĖDIJA, ŠILUTĖS GIRININKIJA, ŽALGIRIŲ MIŠKAS
Saugotinos vietosar objekto Nr. irpavadinimas Apsaugos kategorija Saugotino objekto vieta ir aplinka Saugotino objekto kiekybiniai rodikliai Saugotino objektoišsaugojimo tikslai Saugotino objekto ypatumai1. Žalgirių kaimo kraštovaizdis Regiono Šilutės seniūnijoje, 5 km. pietvakarius nuo Šilutės prie kelio į Rusnę. Išsaugoti ir eksponuoti paskutinį dar išlikusį didžiosios pelkininkų kolonijos kaimą Istorija prasideda XIX a. vid. Unikalus, daugiau Lietuvoje neaptinkamas.2. Žalgirių pažintinis takas Regiono Įrengtas Žalgirių miške, kuris su pelkėmis, pievutėmis, sodybomis užima 1231 ha.,ilgis1860m. Supažindinti lankytojus su būdingiausia miško augalija ir gyvūnija Mažiausiai paveiktas civilizacijos, auga pelkei nebūdingi šimtamečiai ąžuolai3. Rupkalvių pelkė Regiono Driekiasi 1 km. į rytus nuo Rusnės, Nemuno dešiniajame krante. Plotas 3412 ha. Žemapelkiniai pakraščiai apsemiami Rusnės bei Atmatos potvynių. Įkurtas telmologinis draustinis, norint apsaugoti pelkinių augalų kompleksus su retų augalų augimvietėmis. Pelkės viduryje yra nedidelė išgaubta aukštapelkė, jos paviršius iškilęs 3 m. aukščiau Kuršių marių lygio. Per pelkę eina kelias iš Rusnės į Šilutę.4 Pelkininkų kolonijos Regiono Rupkalvių pelkės masyvo pakraščiuose kolonijos įsikūrė XIX a. pab. Susipažinti su unikalia pelkininkų kolonija ir jų gyvenimo ypatumais Taisyklingi, siaurais rieže-liais sudalinti nusausinti pelkės plotai su nedidelėmis sodybėlėmis su 1-3 ha žemės sklypais.5.Zudermano ąžuolas – gamtos paminklas Valstybinės reikšmės Žalgirių pažintinio tako 7 stotelė. 116 miško kvartale Išsaugoti ąžuolą ateities kartoms Ąžuolo skersmuo yra 1,6 m., o apimtis 4,62 m. aukštis- 17,6m.6.sk. REKREACIJOS GALIMYBĖS ŽALGIRIŲ MIŠKE
Kad žmonės galėtų geriau susipažinti su Žalgirio mišku, jame yra įrengtas Žalgirių pažintinis takas. Šis takas su jame esančiomis pelkėmis, pievutėmis, sodybomis ir kitomis naudmenomis užima 1231 ha žemės ploto. Iš bendro 3412 ha Rupkalvių pelkės ploto šis miškas mažiausiai paveiktas civilizacijos. Jame auga pelkei nebūdingi šimtamečiai ąžuolai. Kitos pagrindinės augančių medžių rūšys: beržai, juodalksniai, baltalksniai, pušys, eglės, drebulės uosiai, gluosniai, kiti minkštieji lapuočiai.
Žalgirių pažintinio tako tiltelis
Žalgirio pažintinio tako ilgis yra 1860 metrų. Jis įrengtas Žalgirio kaimo kraštovaizdžio draustinyje. Draustinio tikslas – išsaugoti ir eksponuoti paskutinį dar išlikusį buvusios didžiosios pelkininkų kolonijos kaimą ir jo žemėnaudos ypatumus, teritorijoje vykdant reguliuojamą miškų ir žemės ūkio bei pažintinę rekreacinę veiklą ir išlaikant paveldėtą apgyvendinimo struktūrą bei bendrąjį kaimo vaizdą.
Žalgirių take lankytojai gali susipažinti netik su būdingiausiais parko miškuose augančiais augalais , esančiais miško buveinėmis, bet ir pastudijuoti parke, dažniausiai sutinkamų, žvėrių pėdsakus, sužinoti apie dažniausiai sutinkamus paukščius, žuvis. O taip pat gali susipažinti ir sužinoti apie unikalų , niekur daugiau Lietuvoje neaptinkamą objektą – pelkininkų kolonijas ir jų gyvenimo ypatumus.
Poilsio aikštelė prie H. Zudermano ąžuolo
Kita pramoga, kuri gyvuoja Žalgirių miške, tai – medžioklė ir žūklė. Šilutės miškų urėdijoje profesionaliems medžioklės plotams priskirta 15080 ha miškų, laukų ir vandenų. Žvėrių skaičių medžioklės padalinys stengiasi reguliuoti atsižvelgiant į realius pašarų išteklius. Mat Šilutės urėdijoje negausu žvėrims reikalingų pašarų. Žalgirių miško plotuose medžioja Rusnės medžiotojų draugija. Medžiotojai taip pat padeda miškininkams rengti žvėrių apskaitą, rūpinasi, kad žvėrys gautų pašarų. Dar žmonės užsuka į Žalgirių mišką pasivaikščioti, karštą vasaros dieną atsivėsinti medžių paūksmėje, grybauti, uogauti, stebėti ar filmuoti pelkinių miškų augaliją ir gyvūniją.Žmonės labai mėgsta poilsiauti miškuos, todėl vaizdinguose vietose reikėtų daugiau įrengti poilsiaviečių. Parinkti plotus laužavietėms, palapinėms. Įrengti informacinius stendus ir ženklus, miško baldus, šiukšlių dėžes, sanitarinius mazgus, šiek tiek atokiau automobilių stovėjimo aikšteles. Miškas ir žmogus nuo seno neatskiriami. Dabar miško funkcijos iš dalies pasikeitė. Itin svarbi rekreacinė funkcija. Kiekvienas žmogus turi suprasti, kaip mylėti ir išsaugoti mišką ateities kartoms. IŠVADOS
Rašydama savarankišką darbą išstudijavau, kaip ir kur galima atrasti terminų paaiškinimus, išmokau juos cituoti ir nurodyti autorius ir šaltinius. Antroje darbo dalyje aprašiau „Žolinės dangos tyrimų metodiką“ ir supratau, kokie įdomūs ir sudėtingi gali būti žolinės dangos tyrimai. Tiriant pasirinktą teritoriją Žalgirių mišką, aplankiau unikalią vietovę, kur gausu įvairių gyvybės formų ir saugotinų vietų bei objektų. Darant pranešimą- pristatymą supratau, kaip greitai ir informatyviai galima pristatyti norimą teritoriją ir privalumus pvz. Žalgirių miško tinkamumą rekreacijai.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Armolaitis K. Pažink mišką. – Kaunas, 2003, 2. Butkus V. Mažieji miško turtai. – Vilnius, 1987, 3. Gamtos enciklopedija. – Vilnius, 1999, 4. Grecevičius P. ir kt. Turizmas.-Kaunas, 2002,5. Jankevičius K., Stasinas J. Lietuvos aplinkosaugos raida. – Vilnius, 2000, 6. Kairiūkštis L.Miškininkystė – Vilnius, 1979, 7. Kriukelaitis R. ir kt. Lietuvos kertinės miško buveinės. – Vilnius, 2004, 8. Lekavičius A., Logminas V., Rakauskas P., Smaliukas D. Biologijos vadovas – Vilnius, 1987, 9. „Miškų tvarkymas rekreacinės paskirties teritorijose, 10. Riepšas E. Miškas ir žmogaus poilsis. – Vilnius, 1981), 11. Rimkus K. Pievotyra. – Kaunas, 2003),12. Solovjovas A., Karpovas G. Fizinės geografijos žodynas-žinynas. – Kaunas, 1987, 13. Stravinskienė V. Ekologijos ir aplinkotyros žodynėlis. – Kaunas, 2004,
14. Šilutės kraštas. Enciklopedija-žodynas.- Šilutė, 2000, 15. Šilutės rajono savivaldybė. Šilutės kraštas, kur vanduo kuria gyvenimą…-Šilutė, 2006, 16. Vaitiekūnas S. Fizinės geografijos žodynas-žinynas. – Kaunas, 1994, 17. Valodka H., Balčiauskas L. Lietuvos gamtinė aplinka – Šiauliai, 2001, 18. Žalios girios, Miškas ir mes 2005. – Vilnius , 2004, 19. Žalios girios, Šilutės miškų urėdija. – Vilnius , 2004, 20. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2001/05/05nd.html, 21. http://www.geo.lt/metrastis/31/PDF/294308.pdf, 22. http://www.pajuris.info/lt/main/about/zones), 23. (www.valdos.net/get_file.php?). Vykstant į gamtą visada pravartu pasiimti vieną kitą žinyną, lupą, žiūronus. Tiems, kurie myli gamtą, geidžia ją geriau pažinti, jie1. Priedas Žalgirių miško žemėlapis
2. Priedas Žalgirių miško medelyno planas
3. Priedas Žalgirių miško pažintinio tako schema
Teorinių žinių patikrinimas – egzaminas “Rekreaciniai tyrimai 2”, dėst. A.Urbis.
Stud.______________________________________________________________________ (Vardas, Pavardė, kursas, grupė)Data ____________
Terminas – Istoriškai susiformavusio kultūrinio kraštovaizdžio pobūdis
Dirvožemio tinkamumo rekreacijai tyrimų metodologija?
Vandens telkinių tinkamumo rekreacijai tyrimų metodologijos pagrindiniai aspektai ?
Kraštovaizdžio tinkamumo rekreacijai tyrimų metodologija?
Nurodykite kokia progresija kinta teritorijos rekreacinis vertingumas vandens telkinio atžvilgiu:
vertė
atstumas nuo vandens telkinio