Lietuvių kalbos gramatikos
Pirmoji lietuvių kalbos gramatika — 1653 m. išleista „Grammatica Litvanica”. Ją lotynų kalba parašė Karaliaučiaus universiteto filosofijos magistras, Tilžės lietuvių parapijos klebonas Danielius Kleinas (1609 — 1666). Gramatika pradedama dedikacija kunigaikščiui Frydrichui Vilhelmui, toliau eina pratarmė, du Kleino nuopelnus iškeliantys eilėraščiai ir pati gramatika. Jos tekstą sudaro dvi dalys: „Etimologija”, kur aiškinami fonetikos, rašybos bei morfologijos dalykai, ir „Sintaksė” — aptariamas žodžių derinimas, valdymas ir sintaksinės konstrukcijos. Kleinas skyrė 8 kalbos dalis: vardą (t. y. vardažodį, į kurį įeina daiktavardis, būdvardis ir skaitvardis), įvardį, veiksmažodį, dalyvį, prieveiksmį, prielinksnį, jungtuką ir jaustuką. Gramatikoje nurodomi 6 linksniai; detaliai aprašomas garsynas, skiriami trumpieji, ilgieji ir nosiniai balsiai. Mažojoje Lietuvoje XVIII a. išėjo dvi vokiškai parašytos lietuvių kalbos gramatikos: „Lietuvių kalbos gramatikos pradmenys” ir „Naujoji lietuvių kalbos gramatika”. Pirmąją parašė Karaliaučiaus universiteto docentas Povilas Frydrichas Ruigys (apie 1725 – 1781). Šioje gramatikoje apžvelgiamos Mažosios Lietuvos tarmės, aprašomos lietuvių kalbos priegaidės, pirmą kartą aptariama būdvardžių bevardė giminė (dabar vienų kalbininkų vadinama negiminine forma, kitų — nederinamosios būsenos forma), veiksmažodžių būtasis dažninis laikas. Antrosios gramatikos autorius Karaliaučiaus vokiečių mokslinės draugijos narys Gotfrydas Ostermejeris (1716—1800) naujai suskirsto vardažodžių linksniuotes ir veiksmažodžių asmenuotes, smulkiai aprašo žodžių darybos dalykus, įdeda skyrių „Apie prozodiją”, skirtą eilėdaros klausimams, ir išsamų sintaksės skyrių. Pirmoji mokslinė „Lietuvių kalbos gramatika” išleista 1856 m. Prahoje. Ją parašė Prahos ir Jenos universitetų profesorius, vienas iš lyginamosios kalbotyros kūrėjų Augustas Šleicheris. 1852 m. Šleicheris atvyko į Mažąją Lietuvą iš kaimo žmonių mokytis lietuvių kalbos ir užrašinėti jos duomenų. Jų pagrindu lyginamuoju metodu moksliškai aprašė lietuvių kalbos fonetiką ir gramatinę sandarą. Šleicheris parodė, kaip reikia tyrinėti gyvąją kalbą. Jo gramatika buvo reikšminga indoeuropeistikos mokslui, lietuvių kalbą padarė tarptautine kalbotyros disciplina. Įvadinėje gramatikos dalyje pateikiama bendrųjų duomenų apie Lietuvą, lietuvius ir jų kalbą. Toliau plačiai aptariama lietuvių kalbos fonetika, akcentologija, žodžių daryba ir kaityba, siauriau — sintaksė. Ypač detaliai aprašomos lietuvių kalbos priegaidės. Visi lietuviški pavyzdžiai sukirčiuoti, pažymėta priegaidė. Jo pateikti priegaidžių ženklai / ~ tebevartojami ir dabar. Gramatikos pabaigoje pridedamas skyrelis apie lietuvių liaudies poeziją, skelbiami 25 dainų tekstai. Lietuvių kalbos priegaidės ir kirčiavimo sistemą Kuršaitis buvo aprašęs anksčiau veikale „Lietuvių kalbos tyrinėjimai. Mokslinę lietuvių kalbos gramatiką lietuviškai 1885– 1892 m. pirmasis parašė Peterburgo dvasinės akademijos lotynų, graikų ir hebrajų kalbų profesorius Kazimieras Jaunius. Ji kilo iš Kauno kunigų seminarijoje skaitytų lietuvių kalbos paskaitų konspekto. Jauniaus gramatikoje pateikiama gana tikslių duomenų apie lietuvių kalbos tarmes, jos gerai susistemintos, nustatyti kirčio atitraukimo bei keletas naujų priegaidės dėsnių, papildytos linksniavimo paradigmos. Gramatiką, Jauniaus sukurta sudėtinga rašyba, spaudai parengė ir 1911 m. išleido Jauniaus sekretoriumi dirbęs Kazimieras Būga. Jauniaus gramatika, Būgos išversta į rusų kalbą, buvo išleista 1916 m. Ja plačiai naudojosi nelietuviai kalbininkai. Pirmąją norminę lietuvių kalbos gramatiką parašė bendrinės lietuvių kalbos kūrėjas Jonas Jablonskis (1860– 1930). 1901 m. Tilžėje buvo išleista „Lietuviškos kalbos gramatika”, pasirašyta Petro Kriaušaičio slapyvardžiu. Gramatikos didžiąją dalį sudaro morfologija , taip pat yra fonetikos. sintaksės ir rašybos skyriai. Gramatikoje apibrėžtas lietuvių bendrinės kalbos ir tarmių santykis, bendrinės kalbos pamatu įtvirtinta suvalkiečių tarmė, kuri kitų tarmių turi būti „sustiprinama ir suremiama”. Gramatikoje nedaug teorinių apibrėžimų ir apibendrinimų: daugiausia konstatuojami faktai ir pateikiama vartojimo pavyzdžių. Lietuvių bendrinės kalbos normos buvo įteisintos ir teoriškai apibrėžtos vėlesniuose Jono Jablonskio darbuose. Lietuvių kalbos norminimui ypač svarbi „Lietuvių kalbos gramatika” (1919, 1922), kurioje nurodyti ir paaiškinti daugelis lietuvių kalbos reiškinių, apibendrinti žodžių formų vartojimo dalykai, duodama daug taisyklingos lietuvių kalbos pavyzdžių. „Lietuvių kalbos sintaksėje” (1911) aptartos sakinio dalys, sakinių sandara ir jų rūšys; linksnių ir prielinksnių vartojimas išdėstytas knygoje „Linksniai ir prielinksniai” (1928). Išsamią trijų tomų „Lietuvių kalbos gramatiką” parašė lenkų kalbininkas Janas Otrembskis. Šioje Lenkijos mokslų akademijos 1956– 1965 m. išleistoje gramatikoje apžvelgiama lietuvių kalbos sandara: pateikiami tiek tuometinės bendrinės, tiek tarmių ir senųjų raštų kalbos faktai, aiškinama lietuvių kalbos formų istorija. Pirmajame tome pateikiama įvadinių žinių ir aptariami ankstesni lietuvių kalbos tyrinėjimai, antrajame — nagrinėjama žodžių daryba, trečiajame — morfologijos dalykai. Ketvirtojo tomo, skirto sintaksei, ir penktojo, kuriame turėjo būti dalykinės rodyklės, autorius nebespėjo parengti. Didžiausia ir išsamiausia iš visų lietuvių kalbos gramatikų yra tritomė „Lietuvių kalbos gramatika”, dažnai vadinama tiesiog akademine gramatika. Ją rašė net 22 kalbininkai: Vytautas Ambrazas, Nijolė Sližienė, Adelė Valeckienė, Elena Valiulytė, Vincas Urbutis ir kt., vadovaujami vyr. redaktoriaus Kazio Ulvydo. Pirmasis tomas (1965) turi įvadą, apima fonetiką ir dalį morfologijos , antrasis tomas (1971) — likusią morfologijos dalį , trečiasis tomas (1976) skirtas sintaksei. Jį sudaro dvi dalys: „Junginiai” ir „Sakiniai”. Pirmojoje dalyje lietuvių kalba apžvelgiama vadinamuoju junginių sintaksės būdu, t. y. nagrinėjami žodžių jungimai. Antrojoje — aptariamos sakinio dalys ir sakiniai. Gramatika yra aprašomojo ir norminamojo pobūdžio. Joje moksliškai aprašyta bendrinės lietuvių kalbos fonetinė ir gramatinė sandara, atskleisti būdingiausi fonetinės ir gramatinės sandaros raidos polinkiai, išryškintos fonetinės, morfologinės (kaitybos bei darybos) ir sintaksinės bendrinės kalbos normos. Šios gramatikos pagrindu rengiamos specialesnės ir siauresnės gramatikos.Viena iš tokių yra Lietuvių kalbos institute parengta „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika” . Šioje gramatikoje remiantis dabartinės bendrinės lietuvių kalbos vartosena apibrėžiamos svarbiausios žodžių, jų formų ir sakinių sudarymo bei vartojimo normos. Gramatika apima fonologiją, morfologiją ir sintaksę. Atsiribota nuo tarminių duomenų, nebūdingų bendrinei kalbai, gramatikos reiškinių raida paliesta tiek, kiek ji atsispindi dabartinėje kalbos sandaroje — daugiausia senesnių ir naujesnių formų gretimine vartosena.
Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti.
Pagal kilmę ir raidą kalbos skirstomos į šeimas. Kalbų šeima – tai giminiškų kalbų grupė, kurios nariai išsirutuliojo iš vienos kalbos, vadinamosios prokalbės.Didžiausios yra indoeuropiečių, finougrų, tiurkų , semitų-chamitų, kinų-tibetiečių, mongolų, tunguzų-mandžiūrų, dravidų kalbų šeimos ir kitos kalbos.Indoeuropiečių kalbų šeima – pati gausiausia. Šios šeimos kalbomis šneka apie 3 mlrd. žmonių – beveik pusė pasaulio gyventojų. Jai priklauso ir lietuvių kalba.
Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika šakų. Europos šalyse paplitusios iš lotynų kalbos kilusios romanų šakos kalbos: prancūzų, ispanų, portugalų, italų, rumunų ir kitos kalbos, kuriomis šneka per 570 mln. žmonių. Plačiai vartojamos germanų šakai priklausančios anglų ir vokiečių kalbos. Šiai šakai taip pat priklauso olandų, danų, švedų, norvegų kalbos. Iš slavų šakos kalbų gausiausia rusų kalba, kitos – baltarusių, ukrainiečių, lenkų, čekų ir slovakų, bulgarų, serbų, kroatų . Jomis šneka apie 270 mln. žmonių. Indų ir iranėnų šakų kalbomis šnekama Indijoje, Bangladeše ir Pakistane. Iš iranėnų šakos kalbų labiausiai paplitusi persų kalba. Kai kuriose Airijos ir Anglijos vietose vartojamos keltų šakos kalbos: airių, škotų, valų ir kt. Mokslui svarbi senoji indų kalba, vadinama sanskritu. Atskiroms indoeuropiečių kalbų šakoms atstovauja graikų, albanų, armėnų, hetitų ir tocharų kalbos. Vieną indoeuropiečių šeimos šaką sudaro baltų kalbos. Seniausiais laikais baltų gyventa dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos teritorijose, šiaurės vakarų Ukrainoje, vakariniuose Rusijos pakraščiuose, Karaliaučiaus krašte ir šiaurės rytų Lenkijoje.Paskutinio tūkstantmečio pr. Kr. viduryje baltai suskilo į vakarų ir rytų baltus. Vakarų baltų kalbomis laikomos dabar jau mirusios prūsų ir jotvingių, o rytų baltų – lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos. Jotvingiai gana anksti asimiliavosi su kitomis baltų gentimis, todėl apie juos mažai težinome. Kuršiai gyveno Baltijos pajūryje, vakarinėje dabartinės Latvijos dalyje (Kurše) ir Lietuvos žemaičių ploto vakaruose. Žiemgalių teritorija – dabartinė Latvija, Lielupės baseinas, jiems priklausė Lietuvos Žagarės, Šakynos ir Joniškio apylinkės. Sėliai buvo įsikūrę dabartinės Lietuvos šiaurės rytų dalyje ir Latvijoje pagal Dauguvą.Iš baltų kalbų gyvos yra latvių ir lietuvių kalbos, rašytinių paminklų paliko prūsų kalba. Lietuvių kalba kaip atskira rytų baltų šakos kalba pietinėje rytinių baltų dalyje ėmė klostytis nuo VII a. Vietovardis Lietuva pirmą kartą paminėtas lotynų kalba parašytuose 1009 m. Kvedlinburgo metraščiuose.Lietuviai vieninteliai iš baltų senovėje buvo sukūrę savo valstybę, kurios teritorija XIII-XV a. siekė net Juodąją jūrą. Lietuvių kalba tada tik šnekėta. Su Vakarų Europa susirašinėta lotynų kalba, o su Rytų – senąja kanceliarine slavų kalba.Lietuvių rašomoji kalba atsirado tik XVI a. Bendrinė lietuvių kalba susiformavo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu.Dabar, be Lietuvos, lietuviškai kalba Baltarusijos vakaruose ir šiaurės rytų Lenkijoje gyvenantys lietuviai, išeiviai iš Lietuvos JAV, Kanadoje, Australijoje, Brazilijoje, Argentinoje, Vokietijoje ir kt.Kas toji kalbos kultūra ir kam jos reikia
Terminas kalbos kultūra Lietuvoje palyginti naujas, pradėtas plačiau vartoti sovietmečiu – matyt, pagal rusų kalbos terminą „культура речи“.Kalbos kultūrą galima suprasti siaurąja ir plačiąja prasme.Sakant apskritai, kalbos kultūra yra pavyzdingas ar bent tinkamas kalbos vartojimas, kaip kad, tarkim, elgesio kultūra yra pavyzdingas ar bent tinkamas elgesys, kaip kūno kultūra yra gera treniruoto kūno veikla, o kitaip – mokslas, kaip kūną treniruoti, išlaikyti sveiką. Pastarąja reikšme pavartojamas ir terminas „kalbos kultūra“, kai reiškia discipliną, aiškinančią, kokios yra kalbos klaidos, kaip jų išvengti ir siekti geros kalbos kultūros.Kalbos kultūra siaurąja prasme – tai kalbos taisyklingumas. Turime vartoti įteisintus žodžius ir normines jų reikšmes, taisyklingus žodžių junginius bei sakinius. Tai kalbos kultūros pagrindų pagrindas. Jokios kalbos grožybės beveik negelbės, jei kalba bus netaisyklinga. Taisyklingumas būtinas tiek rašytinei, tiek sakytinei kalbai.Sakytinei kalbai dar svarbu gera tartis ir taisyklingas kirčiavimas, rašytinei – norminė rašyba ir skyryba.Pagal reiškimosi formą kalba yra sakytinė ir rašytinė. Ką pasakome žodžiu – tai sakytinė kalba, ką užrašome – rašytinė. Istoriškai žiūrint, pirminė yra sakytinė kalba. Rašytinė kalba, kuri šiandien jau labai svarbi, yra daug naujesnė: juk žmonija raštą išrado palyginti neseniai. O pagal pobūdį, tipą, būdingas ypatybes kalba yra arba šnekamoji, arba rašomoji.Dažniausiai sakytinė kalba su šnekamąja ir rašytinė kalba su rašomąja sutampa, tačiau ne visada Didesni kalbos kultūros reikalavimai keliami rašytinei kalbai. Sakytinės buitinės kalbos reikalavimai mažesni arba ji net nereglamentuojama. Vis dėlto kas netaisyklingai kalba buityje, tam sunkiau sekasi taisyklingai rašyti arba be klaidų prabilti viešai. O juk viešoji sakytinė kalba yra visai kas kita negu sakytinė buitinė. Viešoji kalba yra tarpinė tarp šnekamosios ir rašomosios kalbos, todėl jos reikalavimai gana griežti.Rūpintis tik rašytinės ir sakytinės kalbos taisyklingumu, kitaip sakant, tik kalbos kultūra siaurąja prasme – neužtenka. Būna, kad žmogus šneka ir rašo taisyklingai, o nesudomina, nepatraukia: su tokiu žmogumi ir asmeniškai bendrauti nelabai malonu. Kodėl? Matyt, jis nėra išsiugdęs kalbos kultūros plačiąja prasme.Kalbos kultūra plačiąja prasme, be kalbos taisyklingumo, apima dar kalbos estetiką ir kalbos etiką, šitaip išplėtus kalbos kultūros sąvoką, galima kalbėti apie komunikacinę kalbos kultūrą: ar žmogus sugeba ne tik taisyklingai kalbėti, bet ir gražiai, kultūringai bendrauti, patraukti, sudominti, daryti poveikį.Kalbos estetikai svarbu, kad kalba būtų ne tik taisyklinga, bet ir graži – vaizdinga, žodinga, įtaigi. Graži gali būti ir sausoka, dalykiška kalba. Čia reikia žiūrėti, ką pataria stilistika: galvokime, ką, kam, kokiu tikslu ir kokiomis aplinkybėmis sakome arba rašome, ir tai žinodami kiekvienu konkrečiu atveju pasirinkime tinkamą funkcinį stilių. Vienokia – oficialia – kalba prabylame vartodami vadinamąjį oficialųjį stilių: administracinį arba mokslinį. Kitokia – laisvesnė – kalba yra vadinamųjų laisvųjų stilių: buitinio, meninio ir publicistinio, nors pastarajame daug kas priklauso nuo rašinio žanro.Sakytinės kalbos estetika glaudžiai susijusi ir su retorikos – iškalbos meno ir mokslo – reikalavimais. Turi būti tinkama kalbos ritmika ir melodika. Reikia mokėti intonacija, pauzėmis pabrėžti svarbesnes mintis, sakinius, žodžius, saikingai panaudoti gestus, mimiką, pantomimiką. Šie girdimieji ir regimieji rašytinėje kalboje neįmanomi elementai sakytinei kalbai labai svarbūs.Štai keli dalykai, kurie sakytinę kalbą sunkina, daro negražią. Tai stenėjimas ir mykimas ieškant reikiamo žodžio. Vertėtų padaryti pauzę, kokį žodį surasti ir tęsti kalbą, o ne murmėti arba dar kitaip
Kalbos etikai rūpi, kad kalba būtų ne tik taisyklinga, graži, bet ir kultūringa, mandagi. Svarbiausias patarimas – gerbk savo žodžiais pašnekovą, neįžeisk jo, neužgauk asmenybės. Kultūringai, mandagiai, nuoširdžiai bendraujantį žmogų visi mėgsta, o šiurkštaus, nemandagaus vengia, kartais atsimoka tokiu pat šiurkštumu. Iš to kyla nuotaiką gadinančių, gyvenimą kartinančių konfliktų. Paisykime ir savo kalbos tono: jis neturi būti irzlus, nemalonus, pernelyg kategoriškas. Mandagus, pagarbus tonas patraukia, gerai nuteikia. O jei girdime kalbą, pilną keiksmažodžių, nešvankybių? Ką apie tokio žmogaus kalbos ir apskritai vidaus kultūrą galima šnekėti?Kalbos etika – daugiausia psichologų, sociologų, iškalbos meno specialistų ir apskritai visos visuomenės reikalas. Kalbininkams labiau rūpi tik jos atšaka – kalbos etiketas, reikalaujantis kreipiantis, prašant, atsiprašant, dėkojant, linkint, pasisveikinant, atsisveikinant ir t. t. tinkamai, savo vietoje vartoti savas, o ne išsiverstas svetimas mandagumo formules. Kalbos kultūra ir siaurąja, ir plačiąja prasme būtina kiekvienam žmogui, bet pirmiausia – tam, kuris žodžiu ir raštu daug bendrauja su kitais, kurio kalba daro neabejotiną poveikį, ypač jei tas žmogus yra svarbus, užima aukštą postą.Galima kalbėti ir apie kalbos kultūros svarbą šaliai, tautai, visuomenei, ir apie jos svarbą kiekvienam žmogui.Jau Mikalojus Daukša – vienas žymiausių mūsų raštijos pradininkų – pabrėžė kalbą kaip labai svarbų tautos požymį. Dar labiau tai akcentavo garsus praėjusio amžiaus filosofas Antanas Maceina sakydamas: „Kalboje tauta įkūnija savo pasaulio suvokimo būdą, savo pažiūras į daiktus, savo istoriją, žodžiu, visą savo individualybę. Nuostabu todėl, kad tauta nė su vienu dalyku nėra taip susijusi, kaip su kalba. Tautos kalba yra tarsi tautos siela: kol ji gyva, tol gyva ir tauta, ir priešingai, nykstant kalbai, nyksta ir tauta.“ Iš tikrųjų – šiandien aiškiai matome, jog tauta, visuomenė gali sėkmingai bendrauti tik gera, ištobulinta kalba.Kalbos kultūra svarbiausia yra bendrinei kalbai. Bendrinė kalba – tai visai tautai bendra viešojo bendravimo kalba. Lietuviai, kaip ir daugelis kitų tautų, ją turi. Ja rašomi raštai, leidžiama periodinė spauda, kalbama per radiją ir televiziją. Be jos neįsivaizduojame mokyklos, valstybinių ir kitokių viešojo bendravimo įstaigų.Kad gerai atliktų savo funkcijas, bendrinė kalba turi būti nedarkoma, tinkamai vartojama, prireikus – tikslinama, kuriami naujų mokslo ar kitokių veiklos sričių žodžiai ir terminai. Išpuoselėta kalba, jos kultūra svarbu valstybei, tautos ir šalies savigarbai, pagaliau – visuomenės patogumui. Visi žinome, kaip keblu, kai reikia kokio naujo pavadinimo, o jis nesukurtas. Arba kai griūte užgriūva svetima, sakykim, angliška kokios naujos srities terminija. Arba kai koks savos vartosenos atvejis yra ginčytinas, pakankamai nesunormintas.Kultūringas kalbos vartotojas visada lygiuojasi į prestižinę kalbą. Prestižinė kalba – siekiamas bendrinės kalbos idealas. Pirmiausia tai spaudos, televizijos ir radijo, teatrų, kino, valstybės institucijų kalba.Tiesa, kiekvienoje visuomenėje yra destruktyvių, linkusių nusikalsti ar kitaip išsiskirti grupių, kurių prestižinė kalba visai kitokia – sudarkyta, žargoniška, vulgari. Gražiai, taisyklingai šnekantis žmogus tokioje grupėje jaustųsi kaip balta varna, būtų ignoruojamas. Tačiau šių grupių šnekėjimas lieka vartosenos paribiuose. Visada vyrauja tikroji prestižinė kalba – daugelio, ypač elito, siekiamas tinkamo kalbėjimo pavyzdys. Daug lemia ir patriotinis žmogaus nusiteikimas gerai mokėti, tinkamai vartoti savo šalies kalbą.Kalba, jos kultūra svarbu ir kiekvienai asmenybei. Tai bendrosios žmogaus kultūros sudėtinė dalis. Turtinga, išlavinta kalba galima tobuliau mąstyti, tiksliau reikšti mintis, perteikti patirtį. Daugeliui intelektualiųjų profesijų kalba yra darbo įrankis. Mokytojas, dėstytojas dirba kalbėdamas, aiškindamas. Kalbėdamas vaidina aktorius. Rašydamas dėsto mintis rašytojas, žurnalistas. Mokslininkai, teisininkai ir daugelis kitų specialistų mintis išdėsto ir žodžiu, ir rašydami. Net paprastam žmogui ne sykį tenka rašyti laišką, prašymą, kartais kitokį raštą, o prireikus – bendrine kalba viešai pakalbėti.Kalbos kultūra kiekvienam kalbančiajam ar rašančiajam padeda sėkmingiau pasinaudoti visomis trimis kalbos funkcijomis: ir informacine, kai norime ką supažindinti su kokiais faktais, dalykais; ir apeliacine, kai raginame imtis kokios veiklos, ir emocine, kai norime sukelti kieno nors tam tikrus jausmus, sukurti nuotaiką.Nepamirškime, kad kalba – kiekvieno iš mūsų veidrodis. Ilgiau su žmogumi pabendravus, iš kalbos galima daug ką spręsti apie jo išsimokslinimą ir išsilavinimą, erudiciją, teigiamus ir neigiamus charakterio bruožus, moralę.Lietuvių bendrinės kalbos susiformavimas, jos plėtotė
Kalbos kultūros problema ryškiau iškyla atsiradus bendrinei kalbai, kai ją, jau sunormintą, reikia saugoti nuo pažeidimų.Lietuvių bendrinė kalba susiformavo palyginti vėlai – tik XIX ir XX amžių sandūroje. Maždaug tuo pat metu atsirado ir kai kurių mūsų kaimynų, pavyzdžiui, latvių ar vokiečių bendrinės kalbos. Kadangi lietuvių bendrinė kalba yra palyginti jauna, tai turime ir tokių jos vartosenos sunkumų, kurie nebūdingi senesnėms, tarkim, anglų, prancūzų, rusų bendrinėms kalboms. Mūsų vidurinėse ir aukštosiose mokyklose kol kas yra net specialus kalbos kultūros kursas, kurio nėra daugelyje šalių.Pažiūrėkime, kaip tas ilgas ir vingiuotas kelias į bendrinę kalbą atrodė atskirais Lietuvos istorijos tarpsniais.Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (XIII-XVI a.). Lietuviai – ir paprasti, ir didikai – tais laikais tarpusavyje bendravo gimtosiomis tarmėmis, nelabai nutolusiomis viena nuo kitos. Tačiau Kunigaikštystės kanceliarijai jau reikėjo rašyti tam tikrus raštus, o lietuviškas raštas dar nebuvo sukurtas. Kadangi tuo metu Lietuva užėmė didelį plotą ir jos pietryčių teritorijoje gyveno daug slavų kalbomis kalbančių žmonių, Lietuvos reikalų raštų ir kitokių dokumentų rašytine kalba tapo senoji baltarusių – tiksliau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarinė slavų kalba: mat slavai jau gerokai anksčiau buvo apsikrikštiję ir kultūriškai toliau pažengę, turėjo savo raštą. Ši kanceliarinė slavų kalba teismuose ir kitur dar ilgokai laikėsi ir Lietuvai susijungus su Lenkija.. Paprasti lietuviai ir toliau bendravo savo tarmėmis, o bajorai sparčiai lenkėjo. Per dvarus ir ypač per bažnyčią (dauguma dvasininkų buvo lenkai) Lietuvoje ėmė plisti lenkų kalba. Pradėjo slavėti (lenkėti arba gudėti) ir kai kurie arti slavų Lietuvos pietryčiuose gyvenantys paprasti lietuviai.
Oficialioji rašytinė valstybinio bendravimo kalba tuo metu, kaip ir visoje Europoje, buvo lotynų, o vėliau – vis labiau lenkų kalba. Lotyniškai buvo dėstoma 1579 metais įsteigtame Vilniaus universitete, ir tik nuo XVIII a. ten sparčiau imta pereiti prie lenkų kalbos.Dar prieš Lietuvos ir Lenkijos susijungimą pasirodė pirmosios lietuviškos knygos, o XVI ir XVII amžių sandūroje tokių knygų daugėjo.Lietuviškos knygos pasirodė todėl, kad dėl įtakos paprastiems, kitokių kalbų nemokantiems lietuviams ėmė varžytis katalikybė (lietuviai jau buvo katalikai) ir XVI a. pradžioje pradėjęs plisti protestantizmas. Protestantų ir katalikų dvasininkai stengėsi patraukti žmones: jiems lietuviškai rašė arba vertė religinio turinio knygas. Kiekvienas rašė arba vertė savo gimtąja tarme, bet tų knygų tikrinimo komisijos kartais šį tą patvarkydavo, paredaguodavo, pasiūlydavo kokį žinomesnį žodį ar posakį. Tai buvo bendrinės kalbos užuomazgos ir pirmosios pastangos kalbą šiek tiek norminti, bet tai dar toli gražu nebuvo bendrinė kalba.XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje kūrėsi trys lietuviškų knygų leidybos ir lietuvių kalbos centrai. Pirmasis toks centras buvo protestantiškoji Mažoji Lietuva, kur protestantų kunigas Martynas Mažvydas 1547 m. Karaliaučiuje išleido Katekizmą – manoma, pirmąją lietuvišką knygą. O katalikiškoje Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje tuo metu formavosi dvi rašto kalbos: Kėdainiuose – vidurietiškoji (ja daugiausia rašė kanauninkas Mikalojus Daukša), Vilniuje – rytietiškoji (šia daugiausia rašė kanauninkas Konstantinas Sirvydas, beje, Vilniuje gražiai sakęs lietuviškus pamokslus, o tai rodo, kad XVII a. pradžioje Vilnius dar buvo gana lietuviškas).Vėliau Vilnius sulenkėjo, Kėdainių svarba sumenko, ir knygų leidimas tomis tarmėmis nutrūko. Nenutrūko jis tik Mažojoje Lietuvoje tos vietos tarme. Ten 1653 m. pasirodė ir pirmoji spausdinta lietuvių kalbos gramatika, kurios autorius buvo Danielius Kleinas. Ir ten – kas ypač svarbu – antrojoje XVIII a. pusėje vietine tarme Kristijonas Donelaitis sukūrė nepaprastai reikšmingą pasaulietinį grožinį kūrinį – poemą „Metai“. Tačiau Didžiojoje Lietuvoje, katalikybei galutinai nugalėjus protestantizmą, lietuviškų raštų kalba smuko. Ji, ypač XVIII a., vis labiau imta teršti svetimybėmis, pirmiausia lenkybėmis.Lietuva carinės Rusijos sudėtyje. Tuo laikotarpiu vienintelė oficialiojo bendravimo kalba buvo rusų kalba. Ja raštu ir žodžiu reikėjo bendrauti įstaigose, dėstyti mokyklose, o 1864-1904 m. net uždrausta spauda lietuviškais rašmenimis. Tokios spaudos platintojai buvo griežtai baudžiami.XIX a. pradžioje lietuvių kalbos padėtimi labai rūpinosi žemaičiai šviesuoliai – Dionizas Poška, Simonas Stanevičius ir kiti. Lietuvišką mokymą XIX a. viduryje rėmė vyskupas Motiejus Valančius. Paprasti lietuviai ir toliau bendravo savo tarmėmis ir priešinosi rusinimo politikai: samdė daraktorius ir slapta mokė vaikus lietuviškai. Spaudos draudimo laikais lietuviškas knygas iš Prūsijos gabeno pasiaukoję knygnešiai.Pietrytiniai Lietuvos pakraščiai vis labiau slavėjo: lietuviai, gyvenantys netoli baltarusių, perėmė baltarusių tarmę – kalbėjo „po prostu“, o Širvintų-Trakų krašte (vietomis ir apie Kauną, Kėdainius) įsivyravo lietuvišką tarimo atspalvį turinti lenkų kalba, vadinamoji „polščizna litevska“. Lenkiškai stengėsi šnekėti Lietuvos bajorija, net daugelis miestiečių. Lietuvių kalba išliko tik po šiaudinėmis pastogėmis. Ją – seniausią iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų – suskato tirti kai kurie žymūs lyginamosios kalbotyros specialistai: bijojo – žus ir neliks aprašyta net mokslui.Bendrinės kalbos Lietuvoje nebuvo iki pat XIX a. pabaigos. XIX a. pradžios autorius Dionizas Poška rašė pietų žemaičių (dūnininkų) tarme, jo amžininkas Antanas Strazdas ir kiek vėliau Antanas Baranauskas – rytų aukštaičių tarmėmis. Baranauskas buvo ne tik poetas, bet ir kalbininkas. Vis dėlto net jis netikėjo, kad Lietuvoje bus bendrinė kalba ir kad tokios reikia, todėl siūlė tik rašte suderinti įvairių tarmių tarimo ypatybes, o kiekvienam skaityti pagal savo tarmę, pavyzdžiui, rašyti dūna ir pagal savo tarmę aukštaičiams skaityti duona, žemaičiams, nelygu jų patarmė, – douna, dūna ar dona.Tačiau gyvenimas greitai parodė, kad didelę tarmių įvairovę rašte suderinti neįmanoma ir kad kai kuriuos tarmių garsus galima perteikti tik fonetinės transkripcijos ženklais. Pavyzdžiui, tardami upės pavadinimą Lėvuo šiaurės panevėžiškiai sukietina l, po tokio ł taria ė atitraukę liežuvį atgal, vietoj galūnės uo taria tarpinį garsą tarp o ir u. Aiškėjo, kad kuriant bendrinę kalbą protingiausia remtis viena kuria iš gyvųjų tarmių. Tai ir buvo padaryta XIX a. pabaigoje, Prūsijoje pradėjus leisti pirmuosius lietuviškus laikraščius „Aušrą“ (1883-1886) ir „Varpą“ (1889-1905). Jų kalbos, taigi ir formuojamos lietuvių bendrinės kalbos pagrindu buvo pasirinkta vakarų aukštaičių kauniškių (kitaip – suvalkiečių) tarmė. Tai tarmė, išlaikiusi gana senovišką garsų sistemą, daug senoviškų morfologinių formų, todėl tik jai turime būti dėkingi, kad mūsų bendrinę kalbą pasaulis laiko senoviškiausia gyva indoeuropiečių kalba. Jeigu aplinkybės būtų susiklosčiusios taip, kad bendrine kalba būtų tapusi, tarkim, šiaurės panevėžiškių tarmė, kur smarkiai atitrauktas kirtis ir labai sutrumpintos galūnės, turėtume bendrinę kalbą gal net modernesnę negu latvių.Vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pasirinkimą lėmė ne jos senumas, o kitos priežastys. Suvalkija tuo metu buvo ekonomiškai stipriausia, turtingesni jos ūkininkai leido savo vaikus į mokslus, tad didžiuma to meto šviesuomenės buvo suvalkiečiai: ir „Aušros“ redaktorius Jonas Basanavičius, ir „Varpo“ – Vincas Kudirka, ir daugelis tų laikraščių bendradarbių. Aišku, visi jie norėjo rašyti ir rašė savo gimtąja tarme, šios tarmės atšaka buvo Mažosios Lietuvos lietuvių tarmė, taigi užteko tik perimti ir plėtoti tenykštes nuo Mažvydo laikų nenutrūkusias raštijos tradicijas. Pagaliau labai daug lėmė bendrinės kalbos tėvu vadinamas didysis kalbos normintojas kalbininkas suvalkietis Jonas Jablonskis.Jonas Jablonskis lietuvių bendrinę kalbą normino labai išmintingai. Fonetiką ir morfologiją is ėmė iš vakarų aukštaičių kauniškių (kitaip – suvalkiečių), nes suprato, kad suplakti kelias tarmes netikslinga – turi išlikti vientisa sistema. Tačiau leksiką ir sintaksę normino žiūrėdamas į plačiausiai paplitusius reiškinius, kad nereikėtų persimokyti daugumai. Susiformavusias lietuvių bendrinės kalbos normas galutinai įtvirtino Jablonskio veikalai: „Lietuviškos kalbos gramatika“ , „Lietuvių kalbos sintaksė“ ir ypač „Lietuvių kalbos gramatika“ bei „Linksniai ir prielinksniai“ . Kaip matome, vėlesnieji Jablonskio darbai buvo išleisti jau nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.Sunkesnius normų klausimus, daugiausia žodyno, padėjo spręsti žymusis kalbininkas Kazimieras Būga.Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis. Tuo metu pirmą kartą šalies istorijoje lietuvių kalba tapo oficialia valstybine kalba. Ji įgijo visas teises ir buvo vartojama visose gyvenimo srityse. Įsitvirtinusi lietuvių kalba stiprėjo, tobulėjo. Nuolatinėmis recenzijomis, praktine profesoriavimo veikla jai tobulėti padėjo Jonas Jablonskis (mirė 1930 m.), svarų žodį turėjo kalbininkas Juozas Balčikonis, jauni gabūs kalbos specialistai Antanas Salys, Pranas Skardžius ir kiti. Buvo įsteigta Lietuvių kalbos draugija, kuri daugiausia rūpinosi bendrinės kalbos ugdymu ir norminimu. Draugija 1939 m. išleido Leonardo Dambrausko (Dambriūno) parengtą „Kalbos patarėją“. Ypač plačią vagą išvarė šios draugijos pradėtas leisti žurnalas „Gimtoji kalba“ – jį inteligentai mielai skaitė, aptarinėjo. Gyvas buvo patriotinis nusiteikimas gerai išmokti ir taisyklingai vartoti bendrinę kalbą. Veikė lietuviškos mokyklos, o 1922 m. įkuriamas lietuviškas Kauno universitetas, kuris parengė daug kvalifikuotų humanitarų lituanistų. Palyginti gera lietuvių kalba buvo leidžiamos knygos, laikraščiai, kalbama per radiją, teatruose. Talentingiausių to meto rašytojų Vinco Krėvės, Balio Sruogos, Kazio Binkio, Vinco Mykolaičio-Putino, Antano Vienuolio, Petro Cvirkos, Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio, Salomėjos Nėries ir kitų kūrinių kalba jau buvo visiškai artima šiandieninei. Tuo metu susiformavo funkciniai lietuvių kalbos stiliai: be buitinio ir meninio, išryškėjo mokslinis, administracinis, publicistinis.Okupuota ir aneksuota Lietuva Sovietų Sąjungos sudėtyje nuo 1940-1990 m. Sovietinė okupacija ir aneksija lietuvių kalbos tobulinimo ir plėtojimo darbus nutraukė: buvo panaikinta Lietuvių kalbos draugija, sustabdytas jos žurnalas „Gimtoji kalba“. Nebuvo geriau ir fašistinės okupacijos laikotarpiu. 1943 m. naciai Lietuvoje net uždarė universitetą. Nuo 1944-1945 m. – vėl nauja, apie pusšimtį amžiaus trukusi sovietinė okupacija, smarkiai žalojusi lietuvių kalbą ir siaurinusi jos teises.Didžiausias praradimas sovietmečiu – lietuvių kalba nebelaikoma valstybine. Ji nedraudžiama, vartojama ir buityje, ir spaudoje, bet svarbesniais atvejais pirmenybė teikiama rusų kalbai. Rusiškai vykdavo vienintelės vadovaujančios Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto pasitarimai; rusiškai tvarkė dokumentaciją ir susirašinėjo pagrindinės Lietuvos įmonės, tam tikros įstaigos; reikšmingiausių mokslo sričių darbus lietuviai irgi dažniausiai turėjo rašyti rusiškai. Kuo toliau, tuo labiau lietuvių kalba ėmė prarasti prestižinės bendravimo kalbos pozicijas.Lietuvoje ėmė plisti dvikalbystė. Pirmiausia ji plito natūraliai, nes didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje ir Klaipėdoje, įmonių darbo kolektyvai daugiausia buvo internacionaliniai ir juose bendrauta rusiškai. Lietuviai turėjo prisitaikyti: po karo į Lietuvą atvykę rusai lietuvių kalbos nemokėjo ir neketino jos mokytis. Todėl sovietmečiu atsirado daug iki tol Lietuvoje negirdėtų rusiškų barbarizmų: nariadas ( paskyra), pragulas (pravaikšta), spravka ar spravkėa, pažymėjimas), otviortka (atsuktuvas), litforma (liejimo forma) ir pan. Dvikalbystė buvo skatinama ir oficialiai. Kur tik įmanoma, stengtasi steigti mišrias mokyklas. Uždaryta ne viena Vilniaus krašto lietuviška mokykla – vietoj jų ėmė veikti lenkiškos-rusiškos. Aukštosiose mokyklose visur steigtos grupės dėstomąja rusų kalba. Planuota kai kuriuos dalykus dėstyti rusiškai ir lietuvių vidurinėse bei aukštosiose mokyklose, kur, beje, pokario metais marksizmas-leninizmas ir dalis kitų bendrųjų disciplinų rusiškai dažniausiai ir buvo dėstomos.Valdančioji Komunistų partija stengėsi veikti kalbą, ypač jos leksiką, tam tikrais draudimais . Pagal savo ideologiją ji šiurkščiai keitė kai kurias sąvokas. Apie 1918-1940 metų Lietuvą nebebuvo galima sakyti nepriklausoma, tik buržuazinė ar net fašistinė. Lietuvos tautinio atgimimo sąjūdis, kilęs XIX a. pabaigoje, buvo pavadintas buržuaziniu nacionalistiniu. Vietoj Lietuvos patriotas įdiegtas žodis nacionalistas, nes priimtinas buvo tik vienas terminas – tarybinis patriotizmas. Išguitas populiarus žodis ūkininkas: norėta, kad žmonės po kolektyvizacijos nebeprisimintų buvę savų ūkių šeimininkai; ūkininkas pakeistas žodžiu valstietis – lyg pabrėžiant, kad tai žmogus, priklausantis nuo valstybės. Populiarinta neigiama buožės sąvoka – turtingas, sunaikintinas valstietis. Bijota sąvokos tauta – ji keista liaudimi, kuri labiau suvokta kaip prastuomenė, – mat Stalinas liaudį ir vadus griežtai skyrė. Tautos daina, pasaka buvo pavadinta liaudies daina, pasaka, nors šalia peršamo folkloro šiaip taip išliko terminas tautosaka. Apie gamykloje ką pavogusį žmogų neleista rašyti pavogė, tik – pasisavino: tyroje sovietinėje visuomenėje vagių negalėjo būti.Reaguodami į gyvenimo realijas, naujas sąvokas kūrė ir patys žmonės. Išpopuliarėjo žodis deficitas, nes per visą sovietmetį vis ko nors trūkdavo. Ypač paplito žodis blatas „ko nors gavimas per pažintis ar kyšius“. Atsirado žargono reikšmę turintys veiksmažodžiai suveikti ar sukurti „gauti ką nors per blatą“. Apie rečiau matomą prekę žmonės nebesakydavo parduoda, o duoda, išmetė: duoda miltų, išmetė batų…Sovietmečio spauda buvo pilna pompastikos, atgrasių sustabarėjusių štampų. Stilius nulakuotas, nenatūraliai pakylėtas, „išpuoštas“ vis tais pačiais epitetais: didžiuliai pasiekimai, milžiniški laimėjimai, vieningai pritariame, aktyviai kovosime , o metaforos – nudėvėtos, išpūstos: ne pastatyta, o stojo į rikiuotę, ne gerai dirbo, o atidavė savo rankų šilumą ir pan.Sovietų valdymo metais labai prastėjo lietuvių miestiečių ir daugelio inteligentų šnekamosios kalbos kultūra. Dėl dvikalbystės, dėl dažno rusų kalbos vartojimo skverbėsi daug rusiškų žodžių ar žodžių reikšmių, verstinių konstrukcijų. Mokslo ir technikos specialistai savo srities literatūrą skaitė rusų kalba ir dažniausiai aklai, nekūrybiškai išsiversdavo. Tokiu kalbos kratiniu daugelis to meto dėstytojų pateikdavo specialybės žinias studentams. Prasta buvo lietuvių partinės biurokratijos kalba, nes dažnas nemažą gyvenimo dalį ar bent karo metus buvo praleidęs Sovietų Sąjungoje ir rusiškai mokėjo geriau negu lietuviškai. Iš jų kalbos sklido ir populiarėjo verstiniai posakiai kas liečia partiją; visa eilė įmonių; imti už pagrindą; nešti atsakomybę; pagrinde įvykdyta ir pan. Niekas su kalbininkais pokario metais nederino prekių pavadinimų. Pavyzdžiui, ilgą laiką etiketėse buvo rašoma maikė, trusikai, todėl vėliau kalbininkų sukurtiems pakaitams (berankoviai) marškinėliai (arba marškinaičiai, marškučiai, marškutė), trumpikės sunku buvo tuos barbarizmus išstumti. O kur dar prekyboje vartoti žodžiai chekas vietoj jūros lydeka, sosiska vietoj dešrelė ir panašūs. Nekokia buvo ir pokario metų radijo, dokumentinių kino filmų, daugelio knygų, spaudos kalba. Štai to meto žurnalas „Tarybinė mokykla“ rašė maždaug taip: Eilėje mokyklų egzaminai buvo pravesti aukštame lygyje – neilgame sakinyje net trys kalbos klaidos! Tai respublikinis leidinys, o ką kalbėti apie miestų, rajonų laikraščius, skaitytojų kalbą tiesiog gadinte gadinusius. Kalbininkai buvo verčiami įteisinti aiškius vertalus, rašyti apie lietuvių kalbos praturtėjimą tarybiniais metais. Pačių kvalifikuotų kalbininkų po karo Lietuvoje liko nedaug. Žymūs kalbininkai Antanas Salys, Pranas Skardžius ir kiti pasitraukė į Vakarus, o tėvynės neapleidusio autoritetingo kalbos praktiko Juozo Balčikonio nuomonės mažai kas paisė, jį dažniausiai nepagrįstai užsipuldinėdavo, galiausiai privertė palikti universitetą.Vis dėlto Juozo Balčikonio ir kitų kalbininkų pasėta sėkla dygo ir ilgainiui ėmė duoti vaisių. Vilniaus universitetas, kitos aukštosios mokyklos parengė didelį būrį lituanistų, kurių dalis nuėjo į leidyklas, redakcijas ir tapo kvalifikuotais redaktoriais, stilistais, kiti gerino kalbos kultūrą mokyklose, treti pasirinko mokslinį darbą ir leido kalbos kultūrai bei mokslui svarbius kapitalinius veikalus: daugiatomį lietuvių kalbos žodyną, akademinę gramatiką, lietuvių kalbos atlasą, rašė kalbos praktikos knygas ir straipsnius. Kazio Ulvydo sutelkta grupė kalbininkų leido tęstinį leidinį „Kalbos kultūra“, o kalbininkas Aldonas Pupkis ir kiti parengė „Kalbos praktikos patarimus“, pradėjo leisti leidinėlį „Mūsų kalba“. Taigi ilgainiui rašomosios kalbos kultūra pakilo ir jau dažnai lenkė ikikarinį lygį. Tačiau šnekamosios kalbos kultūra smuko ir toliau. Liūdniausia, kad ji menko ir kaimuose, kur dėl 1948-1950 metų kolektyvizacijos ir dėl trėmimų į Sibirą sustiprėjo gyventojų kaita, ėmė maišytis tradicinės tarmės, skverbėsi miestiečių kalbos apraiškos.Atkurtoji nepriklausoma Lietuva 1988-1989 m. Lietuvoje kilo Sąjūdis, kurio daugelis narių siekė atkurti šalies nepriklausomybę. Didelėmis pastangomis ir per aukas tai buvo padaryta 1990 m. kovo 11 d. Jau prieš nepriklausomybės atkūrimą Sąjūdis pasiekė, kad lietuvių kalba būtų paskelbta valstybine. 1989 m. atkurta ir Lietuvių kalbos draugija, nuo 1990 m. atgaivintas žurnalas „Gimtoji kalba“. Per nepriklausomybės dešimtmetį tėvų pageidavimu įsteigta naujų lietuviškų mokyklų Vilniaus krašte, o valstybinį darbą dirbantys kitataučiai ėmė mokytis lietuvių kalbos. Sudarytos visos sąlygos pačiai lietuvių kalbai plėtotis, tobulėti. Prie Lietuvos Respublikos Seimo veikia Valstybinė lietuvių kalbos komisija, reguliuojanti kalbos raidą, oficialiai kontroliuojanti kalbos vartojimo būklę. Leidžiama daug kalbinės literatūros; akivaizdžiai pagausėjo gerai parengtų įvairių sričių terminų žodynų. Deja, blogos kalbos vis dar pasitaiko, ypač kai, nenorėdami turėti išlaidų, leidėjai nesamdo redaktorių, stilistų. Su tokiais pažeidėjais kovojama, jie baudžiami.Ateityje galima tikėtis kalbos kultūros gerėjimo, didesnio kalbos normų aiškumo, stabilumo, juo labiau kad grupė kalbininkų rengia naują svarbią knygą „Kalbos patarimai“, kol kas leidžiamą atskirais sąsiuviniais.kalbos normos ir norminimo kriterijai
Kalbos norma yra kurioje nors visuomenėje pripažįstama kalbos faktų ir jų vartojimo būdų visuma. Žvelgiant dabarties požiūriu ir sąvoką siaurinant, kalbos norma yra kalbininkų aprobuotas ir visuomenei teikiamas bendrinės kalbos reiškinys. Šis reiškinys gali būti bet kurio lygmens: tarimo, kirčiavimo, žodžių parinkimo ir vartojimo, darybos ir kaitybos, žodžių junginių ir sakinių sudarymo. Visa tai surašyta į žodynus, gramatikas, kitus norminamuosius kalbos veikalus. Šitoks norminamųjų taisyklių nustatymas vadinamas kalbos norminimu, kitaip – kodifikavimu, kodifikacija. Tai svarbu bendrinei kalbai, nes, pavyzdžiui, tarmėse bendraujant normos susiklosto savaime. Žinoma, ir bendrinės kalbos normos nėra dirbtinai sudarytos: jos paremtos gyvosios kalbos taisyklėmis, vartojimo polinkiais.Kai varžosi keli kalbos reiškiniai ir reikia spręsti, kurį jų laikyti norma, vadovaujamasi universaliu tikslingumo, kitaip – funkcinio arba visuomeninio tikslingumo – principu: renkamasi tai, ką vartoti tikslinga. Tačiau sprendžiant, ką vartoti tikslinga, ką atmesti, remiamasi tam tikrais kalbos norminimo kriterijais, kitaip – pagrindais. Iš jų svarbiausias yra taisyklingumo su savo atšakomis grynumo ir sistemingumo; taip pat pastovumo, kitaip – vartosenos tradicijų; paplitimo gyvojoje kalboje, kitaip – dažnumo; tikslumo, kitaip – vienareikšmiškumo; glaustumo, kitaip – ekonomiškumo; stilistinės diferenciacijos, kitaip – funkcinės sklaidos. Yra dar skambumo, estetiškumo ir kitų – antraeilių – kriterijų (pagrindų). Ne visi kalbininkai sutaria dėl jų skaičiaus ir hierarchijos (t. y. išdėstymo pagal svarbumą), todėl kalbos reiškinius norminant pasitaiko ir ginčų, nesutarimų: vienais pagrindais remiantis, atrodo, kad reiškinį galima įteisinti, kitais – kad reikėtų atmesti. Iš to nedarytina išvada, jog kalbos normų nebūtina laikytis, nes atseit patys kalbininkai nesutaria. Tokių ginčų, nesutarimų būna ne tik kalbos reiškinius vertinant.Kalbos taisyklingumo kriterijus reikalauja atsisakyti to, kas ne sava (ypač kai turima savų pakaitų) arba kas nesisteminga ar apskritai netaisyklinga. Kalbos taisyklingumo kriterijaus galima skirti dvi pagrindines atšakas – kalbos grynumo ir sistemingumo, kurias kai kas laiko savarankiškais norminimo pagrindais.Labai svarbu kalbos grynumas. Jei yra savų, skolintus dalykus atmetame. Nereikia svetimų žodžių, tarkim, ploščius vietoj lietpaltis arba apsiaustas; svetimų reikšmių, pavyzdžiui, rastis vietoj būti, svetimų žodžių darybos elementų, sakykim, damokėti vietoj primokėti arba žiemavoti vietoj žiemoti, skolintų sintaksinių konstrukcijų ir sakinio modelių, pavyzdžiui, groja ant akordeono vietoj groja akordeonu arba Susirinkome, kad pasitarti vietoj Susirinkome pasitarti.Nepriimame ir to, kas pažeidžia kalbos sistemą. Jei visa Lietuva sako Atitiko kirvis kotą, tai negalima sakyti Darbas atitinka reikalavimams (= reikalavimus). Jei savus žodžius kirčiuojame pupa, bute, tai tos pačios kirčiuotės tarptautinių žodžių negalima kirčiuoti lupa „didinamasis stiklas“ (= lupa), klube (= klube).Nustatant, ar koks kalbos reiškinys sistemingas, ar ne, dažnai taikomos analogijos, ypač teigiamosios arba neigiamosios. Sakome gydo nuo dusulio, todėl netinka sakyti gydo prieš vėžį (teigiamoji analogija). Nesakome valgo šaukšto pagalba, tad netinka ir pasakymas kelia krano pagalba (neigiamoji analogija). Jeigu dar pridėsime ir teigiamąją analogiją, kad sakoma tik valgo šaukštu, todėl sakytina ir kelia kranu, tai jau bus mišrioji analogija (suderinta teigiamoji ir neigiamoji). Arba štai radijas sovietmečiu visus pripratino prie vertalo nepravažiuojami keliai ir daugeliui jis jau atrodo visiškai geras. Bet argi sakoma neprabrendami purvynai? Tik – neišbrendami purvynai. Ta analogija rodo, kad iš tikrųjų turi būti neišvažiuojami keliai. Analogijos, kur įmanoma, derinamos su kitais įrodinėjimo būdais, tarkim, su transformacija (keitimu). Pavyzdžiui, posakį padariau vardan tavęs pakeitę įprastiniu bendrinės kalbos atitikmeniu padariau į vardą tavęs, gauname neįmanomą pasakymą ir matome, kad vardan yra aiškus vertalas – jo vietoj dažniausiai vartotina dėl.Reikia paisyti ir pastovumo, kitaip – vartosenos tradicijų kriterijaus. Kalbos pastovumas visuomenei naudingas. Kas jau bendrinėje kalboje nusistovėję ir yra įteisinta gramatikose, žodynuose, kitoje norminamojoje kalbos literatūroje, be būtino reikalo nekaitaliotina, nors viena kita norma daliai vartotojų gali ir nepatikti. Pavyzdžiui, iš tradicijos pagal dėsningus fonetinius atitikmenis į bendrinę kalbą atstatomi vietovardžiai. Štai šiaurės žemaičiai savo vieno miestuko vardą taria Skouts. Ar būtų patogus toks tarimas visai Lietuvai? Ne. Turime teisę atstatyti į Skuodas, nes šiaurės žemaičiai ir vietoj juodas taria jouts, vietoj duona – douna. Arba štai pietų aukštaičiai (dzūkai) taria Lazdzijai, bet jie ir vietoj didelis sako dzidelis, todėl bendrinėje kalboje yra Lazdijai. Rytų aukštaičiai miestelio vardą taria Alunta (kaip vietoj ranka sako runka), taigi tas vardas atstatytinas į Alanta. Rytų aukštaičių kaimas Žūsinai, aišku, rašytinas Žąsinai, nes taip šį vardą turintys kaimai vadinami kitose Lietuvos vietose, kur vietoj žąsis nesako žūsis. Rytų aukštaičiai tam tikrais atvejais kietina l (vietoj geležis sako gelažis, vietoj ledas sako ladas), todėl vietų pavadinimus jie taria Gelažiai, Balnliai, Milaišiai, o bendrinėje kalboje turi būti Geležiai, Baleliai, Mileišiai. Tuo remiantis, reikėtų šitaip atstatyti ir primirštus, laiku nesunormintus vietovardžius, pavyzdžiui, žemaičių Gondinga į Gandinga, kaip jau seniai žemaičių Palonga atstatėme į Palanga ir visi esame prie to pripratę. Kartais pasigirsta balsų, kad kalbininkai šitaip kraipo vietovardžius. Jokio kraipymo čia nėra, tik bendrinėje kalboje visiems vietovardžiams taikomas tas pats principas. Kas šneka tarmiškai, tegu ir toliau sako Skouts, Lazdzijai, Alunta, Gelažiai, Gondinga ir panašiai, bet kodėl Skouts turi būti primestas visiems lietuviams, kaip kad visiškai nesuprantamas žemaičių kaimo (Plungės r.) pavadinimas Onceiniai (iš tikrųjų Antsieniai), arba kodėl vienoje Lietuvos pusėje turi būti Žąsinai, kitoje – Žūsinai? Tiesa, dėl vietos visuomenės tų dalykų nesuvokimo vienu kitu atveju kalbininkai yra susvyravę (pavyzdžiui, dzūkiškai tariamus vietovardžius Nedzingė, Vieciūnai tik neryžtingai siūloma atstatyti į Nedingė, Viečiūnai), ar net nusileidę (pavyzdžiui, įteisintas tarmiškas rytų Lietuvos miestelio pavadinimas Pumpėnai, nors turėtų būti Pampėnai, nes tariama ir Pompėnai, kaip kad vieni rytų aukštaičiai vietoj pantis sako puntis, kiti – pontis). Vadinasi, išimčių, kad ir nelabai reikalingų, padaryta.
Kitaip susiklostė pavardžių vartojimo tradicija. Jos rašomos taip, kaip girdimos, t. y. kaip pats žmogus savo pavardę taria. Taigi Lietuvoje yra ne tik pavardė Žąsinas, bet ir Žūsinas, Žosinas, Žonsinas, Žansinas; yra ne tik Jokūbaitis, bet ir Jokubaitis, Jakūbaitis ar Jakūbaitis, Jekubaitis, ne tik Juozonis, bet ir Jozonis, Juzonis, Jazonis.Dabar dvejopai rašomos užsieniečių pavardės: arba pagal tarimą, pvz.: Šekspyras, Šileris, Ruso (ypač populiariuose leidiniuose), arba, jei ta šalis vartoja lotynišką abėcėlę, – originalo rašyba, tik prie vyrų pavardžių paprastai pridedama vyriškosios giminės galūnė, pvz.: Shakespeare(as), Schiller(is), Rousseau. Prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje buvo linkstama į autentiškas tokių asmenvardžių formas, sovietmečiu šie asmenvardžiai rašyti pagal tarimą, nes šitaip vartojama rusų kalboje. Kad ir kokį būdą pasirinktume, dalis visuomenės bus nepatenkinta. Skaitytojams patogiausia, kai adaptuotos ir originalios asmenvardžių formos pateikiamos pagrečiui (viena jų suskliausta), kad, sakykim, buvęs Didžiosios Britanijos politikas John Major Lietuvoje, kur dauguma gyventojų dar nemoka anglų kalbos, tariant nevirstų Jonu Majoru (tikrasis tarimas Džonas Meidžoras). Lietuviams vis daugiau pramoksiant pagrindinių Vakarų Europos kalbų, matyt, perspektyvesnės bus autentiškai rašomos asmenvardžių formos.Vartosenos tradicijos paisytina ir kitais atvejais. Štai žemaičiai žodžius nešinas, vedinas vartoja su įnagininku: Atėjo vaiku vedinas, kirviu nešinas, todėl taisytini spaudos sakiniai, kur nešinas, vedinas yra su kilmininku: Pūkelis skrido vėjo nešinas (= nešamas). Atvykome kilnaus tikslo vedini (= vedami, geriau skatinami arba su kilniu tikslu).Vis dėlto vartosenos pastovumo kriterijaus negalima suabsoliutinti. Kartais kalbos norma pasistūmėja, ir tai, kas buvo kalbos klaida, – įteisinama. Pavyzdžiui, XIX-XX a. sandūroje lietuvių kalbos gramatikos dar reikalavo vartoti dviskaitą: Mudu ėjova ir sutikova du broliu. Tačiau dabar daugelis lietuvių dviskaitos nebevartoja – ją geriau išlaikę tik žemaičiai, todėl ji laikoma tarmybe, o bendrinėje kalboje vietoj jos vartojama daugiskaita: Mudu (arba Mes) ėjome ir sutikome du brolius. Oficialiuosiuose kalbos stiliuose jau nebevartojama neasmenuojamoji veiksmažodžio forma siekinys, nors ši forma kadaise plačiai vartota senuosiuose raštuose ir dar išlaikyta vienoje kitoje rytų aukštaičių tarmėje. Skaitytojai jau stebėtųsi laikraščiuose perskaitę Jaunimas vyksta uždarbiautų, nes siekinį galutinai yra pakeitusi tikslo bendratis: Jaunimas vyksta uždarbiauti. Taigi to, kas buvo įprasta, bet jau nuseno, įsikibus nesilaikoma.Vadinasi, jeigu yra rimtų motyvų (iš jų svarbiausias – beveik visuotinis naujojo reiškinio paplitimas), norma keičiama. Tačiau kalbininkai tai linkę daryti per tarpinius variantus: šalia senojo prirašomas naujas, ir leidžiama vartoti abu. Pavyzdžiui, šalia senojo kirčiavimo vaistas 1, oda 1, pasaulinis 1 žodynai dabar jau įrašo ir labiau paplitusius variantus vaistas 4, oda 4, pasaulinis 2, taigi galima vartoti pasirinktinai. Jeigu senasis variantas išnyks ir liks tik naujasis, norma bus pakitusi.Sprendžiant, kurį kalbos reiškinį iš kelių besivaržančių parinkti bendrinei kalbai, labai svarbu atsižvelgti į jų paplitimą gyvojoje kalboje, pirmiausia – tarmėse. Tai gana svarbus kriterijus, kad, įsiliejant į bendrinės kalbos vartotojų būrį, netektų persimokyti daugumai, o tik mažumai. Antai iš raštų žinome ir suprantame žemaitiškus žodžius kuisis, veizėti, tačiau oficialiojoje bendrinėje kalboje įsigalėjo aukštaitiški žodžiai uodas, žiūrėti, nes aukštaičių yra daugiau negu žemaičių. Arba žemaičiai sako zuikis, dauguma aukštaičių – kiškis, todėl zoologai terminu pasirinko kiškis. Vietoj dzūkybių gurinys, klupstis bendrinėje kalboje yra trupinys, kelis. Bendrinėje kalboje įsigalėjo plačiau vartotas žodis guba, o kiti gausūs jo sinonimai šlitis, rikė, kuopa, kuopynė, kupelė, sėdelis, šlikė bei ta reikšme vartojami žodžiai kupeta, kupstas, kuoras liko tarmybėmis. Iš atmenu, atsimenu, prisimenu, pamenu bendrinei kalbai mažiausiai tinka tarmėse beveik nevartojamas pamenu (nebėra ir bendraties paminti). Dauguma lietuvių sako Buvau pas gimines, todėl dalies rytų aukštaičių Buvau par gimines, žemaičių Buvau pas giminių arba prie giminių yra sintaksinės tarmybės. Paplitimo tarmėse ypač paisoma nustatant kirčiavimo normas – neretai tas pats žodis skirtingose tarmėse kirčiuojamas nevienodai, ir kalbininkams tenka rinktis. Dėl didesnio paplitimo kirčiuojama serbentas 2, ne serbentas 1, 3a ar serbentas 1, 3b; lėkštė 2, ne lėkštė 4; rengti, ne rengti; tarti, ne tarti ir pan.Paplitimo tarmėse kriterijaus taip pat negalima suabsoliutinti. Antai tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių nepailgintą pirmąjį dėmenį i, u išlaiko tik dalis vakarų aukštaičių kauniškių (trumpai sako tiltas, kurti), o visos kitos tarmės čia i, u daugiau ar mažiau pailgina, bet sistemingumo ir tradicijos kriterijai mums pataria ir toliau tokius i, u tarti trumpai. Dar labiau negalima suabsoliutinti apibendrinto vartosenos dažnumo: juk dabar dauguma gyventojų gyvena miestuose ir grynos tarmės nebeturi, o kai pakirstos vartosenos tradicijos, labai lengvai įsigali skolintieji kalbos reiškiniai – koks nors barbarizmas jo vietoj taip, svetima gautis reikšmė vietoj pavykti, pasisekti ar net visa konstrukcija pas mane yra vietoj turiu. Taigi paplitimo, kitaip – dažnumo, kriterijų reikia taikyti tik drauge su kitais, dar svarbesniais.Kartais šį tą lemia tikslumo, kitaip – vienareikšmiškumo, kriterijus. Juo vadovaudamiesi retkarčiais įteisiname ir nelabai tinkamą, bet tiksliai sąvoką perteikiantį žodį ar net ištisą pravartų pasakymą. Pavyzdžiui, naivus, -i iš tikrųjų yra slavybė, bet mums tokią žmogaus ypatybę įvardyti būtina, o savo būdvardžio neturime (rusai šio žodžio a ir i nesuplaka, daro skirtingus skiemenis, todėl taip leidžiama tarti ir lietuvių kalboje, bet nelaikoma klaida, jei kas čia ištaria ai kaip dvibalsį). Užtikrinti yra verstinis žodis, bet kartais būtinas administracinėje kalboje, kur pakaitai laiduoti ir garantuoti su savo specifiniais atspalviais ne visada tinka. Nelabai geros darybos žodis pasekmė ne visur gali būti pakeistas padariniu ar rezultatu, nors, kur įmanoma, šiems pirmenybė teiktina. Tikslumo kriterijus gina ir daugelį tarptautinių žodžių bei terminų: kompetencija yra tikslesnė sąvoka negu išmanymas, nors savo vietoj išmanymas – puikus žodis; pedagogas – platesnė ir tikslesnė sąvoka negu mokytojas (apima ikimokyklinių įstaigų, vaikų globos namų darbuotojus, trenerius). Megztinis – gražus, savas, vartotinas žodis, bet nesmerktina, jeigu kas buityje megztinio tipus įvardija tarptautiniais žodžiais golfas, džemperis, sviteris. Kartais tokių žodžių prireikia tiksliau įvardyti specifiniams krepšiams (sakvojažas…), lagaminėliams (diplomatas…), kokioms kelnaitėms (šortai…). Žinoma, daugeliui naujų realijų pavadinti visuomenė ir kalbininkai turėtų ieškoti savų pakaitų.Svarbu ir kalbos glaustumas, kitaip – ekonomiškumas. Nėra klaida Tai vienas iš žymiausių rašytojų; Paukštis su ilgu snapu; Rašau su pieštuku, bet trumpiau, senoviškiau Tai vienas žymiausių rašytojų; Paukštis ilgu snapu; Rašau pieštuku, ir tokius pasakymus reikėtų vartoti dažnėliau. Dėl ekonomiškumo kalbai būtų patogesnės tariamosios nuosakos daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens trumposios formos (rašytume, rašytute) negu ilgosios (rašytumėme, rašytumėte). Kalbą glaudinant, atlikti suskirstymą geriau keisti suskirstyti, vykdyti pertvarkymą – pertvarkyti, padaryti pasirinkimą – pasirinkti. Pastebėta, kad vietoj nevartotinų žodžių ir posakių lengviau prigyja trumpi pakaitai, pavyzdžiui, vietoj kurtkė – striukė, arba šiaip jau nepeiktiną tarptautinį žodį diapozityvas greitai išstūmė gražus trumpas naujadaras skaidrė 1 (toleruojama ir skaidrė 4), o ilgi pakaitai, tarkim, vietoj maikė – berankoviai marškinėliai, sportinukai, vasarinukai, nėra labai perspektyvūs – visuomenė jų kratosi (trumpiau – marškutė, marškučiai; etiketėse rašoma ir marškinaičiai).Vis dėlto glaustumo kriterijus neabejotinai turi nusileisti svarbesniems kriterijams: taisyklingumo, vartosenos pastovumo ir kitiems. Šiška trumpiau negu kankorėžis, lygsvara trumpiau negu pusiausvyra, bet juk šiška yra barbarizmas, lygsvara – vertalas.Dabar, kai yra galutinai susiformavę funkciniai kalbos stiliai (administracinis, mokslinis, publicistinis, meninis, buitinis), vis dažniau paisoma stilistinės diferenciacijos, kitaip – funkcinės sklaidos kriterijaus. Ne visi žodžiai ir posakiai, tinkantys vienam stiliui, gerai tiks kitam. Antai mokslinėje kalboje vartojama klausos organai, grūdinės kultūros, bet kam buityje sakyti Pasilpo mano klausos organai arba Užderėjo grūdinės kultūros, kai nuo seno įprasta Pasilpo mano ausys (arba Pasilpo klausa); Užderėjo javai. Mokslinėje kalboje vartojama masė, buities kalboje tinka svoris. Administracinei kalbai įprasta buvo svarstomas jaunų šeimų aprūpinimo butais klausimas, o publicistine ar buitine kalba turėtų būti svarstė, kaip jaunas šeimas aprūpinti butais. Meninėje kalboje puiku Pražydo vyšnios žiedų žiedais, bet gamtininkas rašys Šį pavasarį vyšnios labai žydėjo, nes konstrukcijos su įžymio kilmininku (dainų dainelė, tinginių tinginys, valandų valandas) – tai tik meninės, buitinės, iš dalies publicistinės kalbos pasakymai. Taigi kalba gera ir graži būna, kai atsižvelgiama į funkcinį kalbos stilių.Kartais šį tą lemia ir kalbos skambumo, estetiškumo ir kiti antraeiliai kriterijai. Tarkim, vietoj maikė galėtų būti tarmėse iš senų žmonių užrašytas trumpas pakaitas marškė, bet daug kam jis per šiurkščiai skamba. Arba vietoj barbarizmo tapkės visuomenė mieliau renkasi ilgesnį žodį šlepetės negu trumpesnį šliurės, nes šis kai kam atrodo neestetiškas, vulgarokas. Tačiau tik antraeiliais kriterijais vadovaujantis negalima pradėti teisinti, sakykim, svetimybę jo – atseit trumpiau ir skambiau negu taip.Kai reikia nustatyti, kuris variantiškas kalbos reiškinys tinkamiausias, kalbininkai jį įvertina pagal visus kriterijus ir žiūri, kokio svarbumo ir kiek jų šį variantą remia arba jam prieštarauja.Štai net kalbininkai ginčijasi, kaip geriau vartoti: dviem, abiem ar dviems, abiems. Kalbos sistema tarsi reikalautų su -s, plg. tiems dviem(s) geriems vaikams; abiem(s) pasiturintiems ūkininkams. Sistemingumas, žinoma, labai svarbu. Ir vis dėlto beveik visi kiti kriterijai remia dviem, abiem. Dviem, abiem be -s sakoma gyvojoje kalboje (tarmėse), taigi tos formos plačiau paplitusios; tokia yra ir vartosenos tradicija – taip įteisinta visose gramatikose. Formos dviem, abiem yra trumpesnės, skambesnės. Be to, šios formos kilusios iš sustabarėjusios dviskaitos naudininko, kur -s niekada nebuvo (vadinasi, čia dar turi reikšmės nepaminėtas kilmės kriterijus). Taigi geriau sakyti ir rašyti Tiems dviem (arba abiem) geriems vaikams, o laisvuosiuose stiliuose visi šių žodžių naudininkai gali būti be -s: Tiem dviem (arba abiem) geriem vaikam.Lietuvių kalboje yra įteisinta svetimybė tarka, veiksmažodis tarkuoti (paprastai bulvę) ir savas žodis trintuvė, pasakymas trinti bulvę. Kodėl taip pasielgta? Juk labai svarbus taisyklingumo kriterijus su savo grynumo atšaka iš lenkų ar baltarusių kalbos imtai svetimybei tarka su aiškia slaviška priesaga -ka negali pritarti. Bet pasakymui trinti bulvę ypač prieštarauja tikslumo, arba vienareikšmiškumo, kriterijus: kaip trinti – gal į miltelius? Tarkuoti bulvę – viskas aišku. Be to, tarmėse tarka, tarkuoti labiau paplitę negu trintuvė, trinti. Yra ir vartojimo tradicijos – tarka, tarkuoti deda žodynai. Todėl teko įteisinti abi žodžių poras – tarka, tarkuoti ir trintuvė, trinti. Beje, tarmėse pasitaiko ir brazduoti bulvę, vedinys brazduoklė „tarka, trintuvė“, bet tai per daug retos, daug kam nesuprantamos tarmybės, kad galėtų išstumti žodžius tarka, tarkuoti; trinti, trintuvė.Kalbos normų kriterijų konkurencija padeda kalbos normas nustatyti tikslesnes, patogesnes vartotojams.Kiek kalbos normų kitimą lemia ir gali lemti visuomenė? Kai visuomenė kurios normos dažnai nesilaiko arba aiškiai nepriima kokio naujo teikinio, kalbininkai analizuoja, kodėl taip yra, ir dažnai šį tą koreguoja. Tačiau ir visuomenė gali klysti. Nekalbininkai, kaip „Kalbos kultūros pagrinduose“ užsimena kalbininkas Aldonas Pupkis, dažniausiai vertina kalbą remdamiesi ne mokslu, o skoniu, nusiteikimu: man nepatinka, nemalonu, neskamba, neestetiška, niekas taip nesako (tiksliau – aš taip nesakau). O kalbininkai – šią pastabą plėtoja žinomas stilistas Kazimieras Župerka – mato kalbos visumą, sistemą, prieš akis turi kalbos kitimą, nesusitelkia į kokį vieną iš visumos išplėštą kalbos reiškinį (kirčiavimo atvejį ar kokį žodį, kokią konstrukciją) ir nesiremia tik kokiu vienu kriterijumi, kaip daro visuomenės dauguma, kuri nepakankamai pažįsta dalyką ir neretai neįsigilinusi tvirtina ar sprendžia paviršutiniškai, net netiksliai. Tiesa, ir kalbininkai gali apsirikti, kartais net tarpusavy nesutarti, bet tai reti atvejai. Kiekvienos srities mokslą ir praktiką tvarko tos srities specialistai, kurie tam yra pasirengę, į tai gilinasi. Kalbos mokslas ir praktika negali būti išimtis.Išmokime kurti gerus tekstus
Galutinis kalbos kultūros tikslas – ne gerai pavartoti žodžiai, jų formos ir net ne atskiri sakiniai, o geri tekstai. Juk gyvenime bendraujame ne tik pavieniais sakiniais – monologų ar dialogų, bet dažniausiai pereiname į pasakojimus, svarstymus, samprotavimus, o tam jau reikia sakinių grupių, taigi – tekstų.Tekstai būna ne tik rašytiniai, kaip paprastai juos suvokiame, bet ir sakytiniai – jeigu ką žodžiu kam pasakojame, ką aiškiname, apie ką monologu samprotaujame. (Žodinį tekstą, kad atskirtų nuo rašytinio, kai kas vadina tarptautiniu terminu diskursas.)Sakytinė kalba yra pirminė, o rašytinė – antrinė, istoriškai daug naujesnė. Sakytinius tekstus bendraudami su aplinkiniais kuriame kasdien, o rašytinius – rečiau, bet ir jų tenka kurti beveik kiekvienam, tarkim, parašyti laišką, kokį būtiną reikalų raštą. Šiaip kokius specifinius tekstus paprastai kuria tik tam tikrų profesijų žmonės: meninius – rašytojai, publicistinius – žurnalistai, mokslinius – mokslininkai, administracinius – valstybės darbuotojai, reklaminius – dažniausiai reklamos specialistai.
Sakytine forma perteikiami oficialesni tekstai yra prakalbos, pranešimai ir paskaitos.Prakalbos dažniausiai būna agitacinės arba proginės. Agitacinėmis raginama imtis kokios veiklos, o proginės sakomos švenčių, jubiliejų, dovanų įteikimo ar kitų svarbesnių įvykių progomis.Ne kiekvienas sugeba ekspromtu pasakyti gražią prakalbą, todėl jausdami, kad mums suteiks žodį, mintyse pasirenkime. Pirmiausia, atsižvelgdami į aplinkybes, pagalvokime apie prakalbos stilių. Jeigu renginys iškilmingas, tiks rimtas, gal net kiek pakylėtas prakalbos stilius. Tačiau jeigu tai bus artimo draugo sukakčiai skirta prakalba arba koks užstalės tostas, visų nuotaiką praskaidrins linksmas, žaismingas ar kitaip emocingas stilius. Stenkimės sugalvoti ką nors savito, nenusibodusio. Ypač svarbu graži prakalbos pradžia ir pabaiga. Pradžia – todėl, kad iš karto patrauktų visų dėmesį, pabaiga – kad viską vainikuotų, paliktų gerą galutinį įspūdį.Prakalbos nederėtų skaityti iš lapelių, bet prieš tai šį tą pasirašyti ir įsiminti galima.Pranešimai paprastai būna ataskaitiniai ir moksliniai.Ataskaitiniame pranešime paprastai nušviečiama kokios organizacijos ar kitokio kolektyvo tam tikro laikotarpio veikla. Skelbiami tos veiklos duomenys, nurodoma, kurie iš užsibrėžtų tikslų įgyvendinti, kurie – ne ir kodėl, duodama rekomendacijų dėl ateities darbo.Moksliniame pranešime pagal pasirinktą kurios srities temą skelbiami atliktų mokslinių tyrimų ar kitokios mokslinės veiklos rezultatai, nurodoma jų reikšmė. Jei pranešime kalbama apie individualų darbą, jis yra labiau mokslinis-metodinis (pavyzdžiui, mokytojo pranešimas kokiame pedagoginiame renginyje). Tokiame pranešime apibendrinama geroji darbo patirtis, atskleidžiama jos taikymo nauda.Ataskaitinį pranešimą pirmiausia būtina pasirašyti, nes jo tekstas dažniausiai pridedamas prie renginio protokolo. Pasirašomos ir tam tikrų įstaigų, jų padalinių darbo ataskaitos, tik šių tekstai dažniausiai garsiai neskaitomi. Pravartu turėti pasirašius ir mokslinio bei mokslinio-metodinio pranešimo tekstą, nors išimtiniais atvejais tokį pranešimą galima daryti pagal detalų planą.Paskaita – tai žodinis kokio nors dalyko ar temos išdėstymas, mokslo ir mokymo ar bent kokių žinių populiarinimo sintezė.Paskaitos gali būti vienkartinės, kada koks specialistas kokiame renginyje paskaito paskaitą, tarkim, besidominčiai kokiu klausimu visuomenei, bei akademinės, kai pagal tam tikrą programą dėstomas kursas pastoviems klausytojams, kaip paprastai daroma aukštosiose mokyklose.Sunkiau skaityti vienkartinę paskaitą, nes auditorija įvairi, nepažįstama ir reikia greitai įvertinti klausytojų reagavimą, nuotaiką, į tai atsižvelgti: galbūt lengvinti ir įvairinti dėstymo stilių, kartais ir keisti paskaitos planą – ją trumpinti, atsisakyti kai kurių dalių, kitaip pasukti turinį, jį suaktualinti.Paskaitai – ir vienkartinei, ir akademinei – reikia gerai pasirengti. Paprastai pasirašomas paskaitos tekstas ar bent detalus planas, kuriame būtų pagrindiniai faktai, skaičiai, kiti svarbieji duomenys. Vis dėlto iš lapo paskaitos geriau neskaityti. Ji klausytojus labiau patraukia, kai lektorius kalba gyvai mąstydamas ir improvizuodamas, su natūraliomis šnekamosios kalbos intonacijomis. Išimtis gali būti daroma toms paskaitoms (paprastai akademinėms), kurias klausytojai konspektuoja, ypač jei nėra to dalyko vadovėlio.Nei paskaitos, nei pranešimo ir juo labiau prakalbos pabaigoje nereikėtų sakyti „Ačiū už dėmesį“, nebent kokiame tarptautiniame renginyje visi taip sako ir nėra kaip išsiskirti, šis posakis jau tampa įkyriu štampu, kuris vėjais paleidžia kartais tikrai gražią paskaitos ar prakalbos pabaigą. O jei klausytojų dėmesio nebūna? Tada toks pasakymas iš viso netinka.Sakant prakalbą, skaitant paskaitą ar pranešimą, reikia iš anksto pasirūpinti kalbos gerumu. Kad ji būtų pavyzdinga, būtina pasitikrinti abejojamų žodžių ir terminų kirčiavimą, tarimą, jų vartojimą. Jeigu nepasitikime savo jėgomis, paprašykime, kad koks patyręs kalbos specialistas parašytą tekstą suredaguotų, sukirčiuotų sunkesnius žodžius. Nesklandžiai dėstantis mintis, kalbos klaidų darantis paskaitininkas klausytojams palieka nekokį įspūdį.Ne vienam intelektualiųjų profesijų darbuotojui tenka kurti kitokius tekstus: tezes, reziumė, anotacijas, referatus ir kt.Kas daro konferencijose kokius pranešimus, prieš tai rengėjams paprastai turi pateikti pranešimų tezes – vėliau jos paprastai išleidžiamos atskiru rinkinėliu. Tezės – tai pagrindiniai pranešimo teiginiai, idėjos, mintys. Tezes reikia daugmaž vienodai formuluoti, išlaikyti sistemą, subordinaciją. Apskritai tezės turi glaustai, bet tiksliai perteikti pranešimą.Kartais rašoma savo pranešimo, straipsnio arba knygos santrauka, kitaip – reziumė. Sovietmečiu santraukos dažniausiai buvo pateikiamos rusiškai, dabar – kuria nors populiaria Vakarų Europos kalba: anglų, vokiečių, prancūzų.Retkarčiais tenka rašyti anotaciją. Joje trumpai išdėstomas kokios knygos ar kieno straipsnio turinys.Dažniau rašomi referatai. Referatu bendradarbius galima supažindinti su keliose knygose ar keliuose straipsniuose aprašytomis naudingomis savo darbui naujovėmis, bet dažniau referatai būna mokomieji: mokiniai ir studentai juose apžvelgia kelias knygas ar straipsnius pačių pasirinkta ar vadovų pasiūlyta tema, susistemina perskaitytas mintis, aiškiai ir glaustai nusako referuojamų dalykų esmę, o kokių nors originalių minčių, savų išvadų iš referato autorių nereikalaujama.Tų minčių ir išvadų prireikia studentų rašomuose darbuose: seminariniuose, kursiniuose ir ypač baigiamuosiuose, kuriuos rašo ir gina bakalaurai, magistrantai, doktorantai. Šių darbų pagrindas turi būti tiksli, patikima faktinė medžiaga, jų analizė. Paprastai apgalvojamas rašomo darbo planas, kokie klausimai bus nagrinėjami, kokios reikės mokslinės medžiagos ir kur jos ieškoti. Tą medžiagą (teiginius, citatas, pavyzdžius) būtina išsirašyti labai kruopščiai, nurodant tikslią metriką: autorių, jo veikalo pavadinimą, išleidimo metus ir vietą, puslapį. Viskas rašytina ne į kokį vieną sąsiuvinį, o į atskirus lapus, kad vėliau juos būtų galima įvairiai dėlioti, grupuoti. Sudėliojus sukauptą medžiagą, išsiaiškinus, ko trūksta, ir papildžius, jau rašomas detalus darbo planas ir pagaliau pats darbas.Rašant darbą, reikia atsižvelgti į pageidaujamą apimtį arba, jeigu tai bus pranešimas, į jo skaitymui skirtą laiką (1 mašinėle ar kompiuteriu normaliais intervalais rašytas puslapis perskaitomas maždaug per 2-2,5 minutės). Jeigu medžiagos sukaupta per daug ir aprėpti neįmanoma, galbūt temą verta siaurinti, o jeigu jos nepavyko pakankamai rasti, gal verta prijungti kokią kitą artimą problemą ir temą išplėsti.Svarbu rašomo darbo dalių proporcijos. Reikia mintis dėstyti konkrečiai, dalykiškai, vengti per ilgos įžangos ir pabaigos. Įžanga neturėtų užimti daugiau kaip 1/6, pabaiga – daugiau kaip 1/8 viso darbo.Jeigu rašomas mokslinis darbas, svarbu laikytis vadinamojo mokslinio aparato: tinkamai sutvarkyti išnašas, citatas, šaltinių žymėjimą išnašose arba tekste, pagal nustatytas taisykles pateikti naudotos literatūros sąrašą. Kaip tai daryti, galima pasižiūrėti solidžių leidyklų išleistose naujausiose mokslinėse knygose arba pasiieškoti bibliotekose naujesnių specialių instrukcijų – pavyzdžiui, naudinga Zitos Alaunienės parengta knygelė „Bendrosios kalbos kultūros ugdymo rekomendacijos aukštosioms mokykloms“ Rašomi tekstai ne visi esti moksliniai, todėl, kokį tekstą kuriant, visada būtina galvoti apie adresatą, kuriam jį skiriame , taip pat nepamiršti siekiamo tikslo. Visa tai turėdami galvoje pasirenkame tinkamą funkcinį kalbos stilių ir jo laikomės: rašytinės formos tekstuose – griežčiau, o sakytinės formos – laisviau, nevengdami ir kitų stilių elementų.Rašytinio teksto sandaros schema jo dėmenų didėjimo tvarka yra tokia: sakinys – pastraipa – fragmentas – skyrius – dalis – kūrinys. Skyriams paprastai reikia antraščių. Kiekvieną pastraipą būtina pradėti rašyti naujoje eilutėje.Įvairių funkcinių stilių bei abiejų formų – sakytinės ir ypač rašytinės – tekstams keliami gero stiliaus ir kalbos taisyklingumo reikalavimai. Rašant tekstą, abejotinus dalykus reikia pasitikrinti žodynuose, gramatikose, žinynuose, kitoje norminamojoje kalbos literatūroje.Ypač reikia pasitikrinti, kaip rašyti kokius reikalų raštus – prašymus , įgaliojimus, protokolus ir pan., nes jų rašymo tvarka ne sykį keitėsi. Dabar juos rašant būtina vadovautis naujosiomis 2001 m. kovo 30 d. patvirtintomis „Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklėmis“, kurios paskelbtos „Valstybės žiniose“. Kokie turi būti patys reikalų raštų tekstai, gali patarti Lietuvos archyvų generalinės direkcijos 1994 m. išleista knygelė „Raštvedybos taisyklės“, tik ten pateiktas šių raštų įforminimas jau senstelėjęs. Reikalų raštų kalbos taisyklingumo klausimais geriausia tikrintis Prano Kniūkštos parengtoje knygoje „Kanceliarinės kalbos patarimai“ (2002).