Bronius Radzevičius

1048 0

Bronius Radzevičius – didžiulio talento, bet tragiškos lemties rašytojas, jaunas nutraukęs savo gyvenimą. Jis paliko dviejų dalių romaną “Priešaušrio vieškeliai”, kurio tik pirmoji dalis išėjo jam gyvam esant (1979). Po mirties pasirodė J. Apučio parengta antroji romano dalis ir apsakymų rinkinys “Link Debesijos”(1984). 1994 m. išleista dar viena knyga – “Žolė po šerkšnu”(apysaka, novelės).

Rašytojo vaikystė prabėgo Utenos rajono Vyžuonų kaime. Ten jis ir palaidotas. Beveik neprisiminė anksti mirusios motinos. Tėvo neteko turėdamas 18m. Likęs našlaitis dvejus metus gyveno internate. 1960m. baigė vidurinę mokyklą. Dė

ėl sunkios materialinės padėties gausioje pamotės šeimoje B. Radzevičius kurį laiką dirbo gamyklose, įsigijo tekintojo specialybę. Tačiau troško aukštojo mokslo. Įstojo į Universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Draugai prisimena, jog visą laisvą laiką sėdėdavo skaityklose apsivertęs knygomis. Jis skaitė filosofijos , psichologijos, estetikos, literatūros mokslo ir grožinės kūrybos veikalus lietuvių, rusų, vokiečių kalbomis. Domėjosi B. Paskalio (Pascal), M. Montenio (de Montaigne), Z. Froido (Freud), A. Camiu, M. Prusto, V. Folknerio, H. Hesės (Hesse), F. Dostojevskio veikalais. Tačiau , anot Apučio, “studijuojama ne to
odėl, kad būtų galima išsirašyti kokią citatą, o todėl, kad ieškoma atsakymo, patvirtinimo ar peneigimo. Originalios išvados, apibenrinimai jau susiklostę B. Radzevičiaus sąmonėje, susiklostę lietuviškai”. Labai anksti pajustas poreikis mąstyti savarankiškai, ieškoti visa ko prasmės ir ryšių.

Baigęs universitetą, metus mokytojavo, vė
ėliau dirbo redaktoriumi. Tačiau darbas įstaigose jam buvo tik varginanti našta, pragyvenimo būtinybė, atimanti kūrybos laiką.

Į kūrybą B. Radzevičius žiūrėjo su didžiule atsakomybe. Menas jo suvokiamas kaip niekuo nepakeičiama visuotinė vertybė, be kurios žmonija negalėtų dvasiškai egzistuoti. O kūrėjas – tai ypatingas žmogus, pašauktas aukštesnei paskirčiai, kūrybai atiduodąs visą save iki paskutinio kraujo lašo.

Kaip teigia tos pat kartos rašytojas Petras Dirgėla, B. Radzevičius “ruošiesi kūribiniam darbui stengdamasis priartėti ne tik prei savo, bet ir apskritai prie žmogaus galimybių ribos (žmogaus idealai jam buvo praeities mąstytojai ir kūrėjai, darbštumo titanai)”. Jis rašė savo širdies, savo gyvenimo kaina. B. Radzevičiaus proza ypač atvira, nuoširdi ir neliteratūriška. Ji primena išpažintį, dienoraštį, atsiminimus. Bet svarbiausia – ji analitiška, klausianti ir įsiklausanti, nes autorius nori suprasti, kam ir ko
odėl kas nors yra.

Rašytojas turėjo nepaprastai gerą atmintį ir buvo pastabus. Daugybę gyvos medžiagos ir ispūdžių atsinešė iš gimtosios Aukštaitijos. Pats yra prisipažinęs:

Dar nuo paauglystės metų atidžiai tyrinėjau ir stebėjau visą, ką mačiau , stebėjau blausiai nujausdamas, kad tai yra unikalu ir galbūt kada nors pravers, o jeigu ir nepraverstų, vis vien negaliu užmiršti to ežero, medžio, veido, žmogaus, tos laimės ar kančios akimirkos. Esu prieraišus, ir man visuomet gaila skirtis su pamėgtais žmonėmis, daiktais, vietomis. Jaučiu norą kuo il
lgiau išsaugoti ką nors, kas man patiko, sukėlė stiprius išgyvenimus, ka dir peizažas – kitasjį nusifotograguoja, na o aš tarytum pasižadu: palauk, man pernelyg brangu, ką čia patyriau, čia, prie šito ežero, kai vėjas rito bangas ir plėšė nuo medžių lapus, o murzinas vaikas, smagiai švilpiniuodamas ir mosikuodamas vytine, ėjo dulkėtu keliuku.

Atkreipkime dėmesį, kaip toliau samprotaudamas rašytojas pereina prie gilesnių kūrybos psichologijos klodų:

Panašių jausmų pagautas dailininkas, matyt, ima teptuką, nori drobėje įkūnuti spalvą, formą, materiją, kuri prikausto taip, lug kas gyva joje slypėtų, ką jaučia kaip kažką amžina ir laikina, kas čia pat jo akyse keičiasi, dingsta. Žinoma, jis neretai pralaimi, nieko doro jam neišeina, nors kartais kažkokia jėga tarsi pakylėja virš savęs,virš to mirksnio, plūsteli širdin išganingas jausmas, kad dar bus. nesibaigs su tavimi ir tie debesys, ir ta ražiena, ir bango puls į krantą kaip puolusios, ir kažkaip stovės prie jų, jausdamas it koks tolima spakeleivis,tapatindamas save su kitu panašiu. Kas tai, jeigune kiekviename slypintis amžinumo troškimas, kurį bent iš dalies gali patenkinti dvelktelėjęs grožis, gėris, tiesa, kas galbūt yra to paties prado atsišakojimai.

Jautriai kalbėjęs apie paprastus, gražius gyvenimo dalykus, rašytojas nuo tikrovės nejučia pereina į kitą lygmenį – smelkiasi į kūrybos paslaptį. Menininkas lyg ir mėgdžioja tai, ką mato, žino, pr

risimena. Tačiau siekdamas pakartoti realybę, jos formas ir spalvas, jis trokšta nepalyginamai daugiau – sustabdyti laiką, prisiliesti prie amžinybės, patirti jos dvelksmą.

B. Radzevičius priklauso pirmajai kartai, gimusiai kartu su tragiška istorine Lietuvos lemtimi 1940-aisiais ir užaugusiai vadinamojo socializmo sąlygomis. Žiaurumas, nužmogėjimas, absurdiškai ardomas tradicinės gyvenimo formos; pasiklydęs, susvetimėjęs, stumdomas kaip bedvasis daiktas valstietis, jo darbo beprasmybė, praraja tarp žodžių ir jais įvardytos realybės, – tokie pirmieji, stipriausi įspūdžiai smelkėsi į bundančią vaiko sąmonę. Atstumo našlaičio jausmas, gerumo alkis, skaudi vienatvė kūrė uždarą chrakretį, linkusį į savianalizę.

Politinio, kultūrinio, dvasinio, stingulio metas, pražūtingai veikęs visos visuomenės gyvenimą, ypač skaudžiai slėgė kūribynę inteligentiją. B. Radzevičių labiausiai žeidė, jaudino žmogaus nuvertinimas, nepasitikėjimas juo, neobjektyvūs, savavališki, vadinamieji kalsiniai kultūros ir moralės kriterijai. Rašytojas sąmoningai ugdė savyje laisvą, nepriklausomą asmenybę. Kūrybos paskirtį jis suvokia kaip labia humanistinę. “Ji leidžia žmogui pajusti savo pašaukimą bei vertę, telkia žmones į vieną.” Viename interviu B Radzevičius rašė: “Kitados L. Tolstojų sukrėtė vaizdas, kurio jis negalėjo pamiršti visą gyvenimą: maža mergaitė su ašaromis kelianti girtą, prie šiukšlių dėžės gulinčią motiną. Jis vis kartodavo, kad kurti jį verčia noras nušluostyti ašaras. Ar dažno iš mūsų eilutėse plazda toks gilus žmogiškumas?” Paties B. Radzevičiaus kūryba leidžia atsakyti: taip. Svarbiausia jo gyvenimo užduotimi tapo ginti žmogų, jo įgimta te
eisę į laimę.

Pasirodžius “Priešaušrio vieškeliams”, pokalbyje su laikraščio korespondentu autrorius pasakė: “Savo pirmąjį romaną rašiau iš meilės. Iš meilės, skausmingai pulsuojančios kiekviename nerve. Rašydamas įsitikinau – tik meilė gali padaryti žmogų laimingą. Todėl aš ne kartą Kristupo lūpomis kartoju: žmogų svarbiausia ne teisti, o reikia pačiam pabandyti atsidurti jo kailyje”. Tais paprastais žodžiais išsakyta didelė ir menininkui labia svarbi tiesa.

Įžymi latvių kultūrologė Z. Maurinia, apibūdindamameno humaniškumą, rašė: “Meilė kuria naują pasaulį. Ji yra kiekvieno meno piminė forma ir kriterijus. Neapkenčiant ir niekinant nėra atsiradęs joks nemirtingas kūrinys. Visas didis menas, pradedant egiptiečių hieroglifais ir baigiant Gustavo Malerio “Mirusiųjų dainomis”, yra žmogiško supratimo, artumo ieškojimas. Genijus yra būtinybė, kuris tarp vertų pagailos pamato labiausiai vertą pagailos ir paskolina jam savo balsą, randa kelią į juodžiausią nusikaltėlį”.

Nužmogintoje, paradiškoje, bedvasėje sąstingio metų visuomenėje B. Radzevičius su savo skausmo klyksmu nebuvo nei pripažintas, nei populiarus.

Gindamas asmenybės dvasios autonomiją, kūrėjo laisvę, rašytojas gyveno tylų, uždarą gyvenimą. Petras Dirgėla prisimena: “Bronius rašė slapta, tyliai, niekieno nepadedamas, nė geru žodžiu nepalaikomas, kai kurių literatų net iš aukšto – kaip nekuriantis, nesugebantis sėkmingai kurti – nužvelgiamas. Tai truko ne metus, ne dvejus. Tai truko dešimtį metų. Dešimt metų pragariško darbo, nuolatinio fizinio ir dvasinio įtempimo, nuovargio. Trūko gyvybės styga. Tragiška šviesa v

. . .

Komentuokite!