Krikštu galima vadinti vienkartinį valdovo aktą, deklaruojantį krikščionybės įvedimą valstybėje. Taip pat krikštas gali būti suprantamas kaip ilgalaikis visuomenės christianizacijos laikotarpis. Deklaracinio krikšto prasme Lietuva turėjo net tris krikšto priėmimo aktus: Mindaugo (1250 m. pabaigoje ar 1251 m. pradžioje), Aukštaitijos (1387) ir Žemaitijos, kuris vienų istorikų datuojamas 1413m., kitų 1417 m., kai buvo įkurta Medininkų vyskupija. Mindaugo krikšto pavyzdys parodė, kad deklaratyvaus akto paskelbimas tik sukuria politinę prielaidą tapti krikščionišku kraštu. Lietuvoje visuomenė iš pagoniškojo į krikščioniškąjį tikėjimą galėjo pereiti be jokių kliūčių tik po žemaičių krikšto. Jau per kryžiaus žygius į Artimuosius Rytus susiklostė prievartinis tautų krikščioninimas. Prievartinės koncepcijos rėmėjai buvo Romos popiežiai ir Šv. Romos imperatoriai. Vokiškų žemių valdovai ne taip aktyviai dalyvavo žygiuose į Artimuosius Rytus. Pirmieji misionieriai Pabaltijo kraštuose pasirodė jau 11 a., tačiau jų pastangos buvo nesėkmingos. 12 a. pabaigoje vokiečiai pradėjo aktyviai skverbtis į Livoniją ir kurti ten Kalavijuočių ordiną. 13 a. 3 dešimtmetyje Kryžiuočių ordinas pradėjo veržtis į prūsų žemes.pirmasis didelis kryžiaus žygis prieš Lietuvos žemę 9Žemaitiją0 įvyko 1236 m. Jis Pasibaigė visišku Kalavijuočių ordino sutriuškinimu. Todėl 1237 m. popiežius Grigalius IX Kalavijuočių ordiną sujungė su Kryžiuočių ordinu., palikęs jam autonomiją. Manoma, kad pirmasis bandymas priimti krikštą 1251 m. buvo aplinkybių verčiamas Mindaugo politinis žingsnis. Popiežių bulėse kalbama, kad jis krikštijosi su šeima ir didele daugybe pagonių. Po Mindaugo ir jo artimųjų krikšto pas popiežių Inocentą IV išvyko Livonijos ir Lietuvos pasiuntiniai. Popiežius įpareigojo Kulmo vyskupą Henriką karūnuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi, parinkti kandidatą į Lietuvos vyskupus ir jį konsekruoti. Lietuos vyskupas turėjo būti tiesiogiai pavaldus Romos popiežiui. Tik praėjus dviem metams buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Pats Mindaugas vyskupu pasirinko jį krikštijusį kunigą Kristijoną, kurį 1253 06 24 pašventino popiežiaus įgaliotas Rygos arkivyskupas Albertas.
Mindaugas privalėjo aprūpinti bažnyčią ir 1254 03 12 užrašė vyskupui pusę Betygalos, Laukuvos ir Raseinių žemių. Tyrinėjant Vilniaus katedrą rasti 13 a, pamatai laikytini Mindaugo statybos katedros liekanomis. Bažnyčia nespėjo per labai trumpą veiklos laikotarpį (iki Mindaugo mirties 1263 m.) sukurti efektyviai veikiančią struktūrą., Lietuvos visuomenė dar nebuvo subrendusi tikybinėms permainoms, todėl Lietuvos krikštas valdant Mindaugui buvo tik trumpas istorinis epizodas. Kita vertus, nors ir trumpam Lietuva įėjo į krikščioniškų kraštu terpę – ji buvo pripažinta kaip krikščioniška valstybė. Tačiau po Mindaugo mirties Lietuva neteko karalystės rango ir vėl grįžo prie pagonybės. 13-14 a. lietuviai (paskutiniai Europos pagonys), atsidūrė tarp stačiatikiškų ir katalikiškų kraštų, turėjo reikalų su krikščionybe. Daugiausia su stačiatikybe susidūrė lietuvių kunigaikščiai ir jų kariai. Ne vienas įgydavo Rusioje valdų ir ten su palyda įsikurdavo, kai kurie ir krikštijosi pagal Stačiatikių bažnyčios apeigas (Vaišelga, Traidenio trys broliai, Gediminaičiai – Narimantas, Jaunutis, Liubartas). Vilniuje Algirdo laikais buvo pastatyta (1346) stačiatikių Skaisčiausios Marijos cerkvė. Po Mindaugo nužudymo ir kiti Lietuvos valdovai politiniais tikslais bandė tartis arba ieškojo galimybės krikštytis. Iki 1312 m. Vytenis pastatė Lietuvoje bažnyčią ir prašė atsiųsti du pranciškonus. Tai sužinoję kryžiuočiai bažnyčią sudegino. Buvo pažengusios ir Gedimino derybos su Romos popiežiumi 1322-1324m. Iš Gedimino laiškų žinoma, kad 1323 m. Vilniuje buvo pranciškonų ir dominikonų bažnyčios, o pranciškonų šventovę Naugarduke sudeginę kryžiuočiai. 14 a. pabaigoje susiklostė palankios aplinkybės priimti krikščionybę. Lietuva galėjo pasirinkti tris kelius – priimti krikštą iš Ordino, Maskvos valstybės arba Lenkijos. 1382 m. Dubysos sutartimi Jogaila Ordinui įsipareigojo priimti krikštą ir per 4 metus pakrikštyti lietuvius. Tačiau jau 1384 m. buvo atsisakyta šio rizikingo žingsnio. 1383-1384 m. buvo svarstomas stačiatikybės įvedimas Lietuvoje iš Maskvos. Tačiau ir tai buvo neparanku Lietuvai, baimintasi Maskvos įtakos ir to, kad Ordinas nenutrauks agresijos. Jogaila pasirinko trečiąjį variantą, kuris buvo pats palankiausias, be to, ir politinės aplinkybės Lietuvoje bei Lenkijoje buvo palankios šiam žingsniui. 1385 m. pasirašyta Krėvos sutartis, kurios vienas iš punktų skelbė, kad Jogaila turi krikštytis, vesti karalienę Jadvygą, o vėliau apkrikštyti Lietuvą. Taigi 14 a. Pabaigoje jaunosios kartos politikas Jogaila apsikrikštijo pats ir apkrikštijo Lietuvą (Aukštaitiją), o 15 a. pradžioje Vytautas baigė Lietuvos krikštą , apkrikštydamas Žemaitiją. Vilniuje 1387 m. pastatyta Šv. Stanislovo bažnyčia (būsimoji katedra) ir pradėta statyti parapinė Šv. Jono bažnyčia. 1387-1392 m. parapinės pastatytos Senojoje Ašmenoje, Bistryčioje, Krėvoje, Maišiagaloje, Medininkuose, Merkinėje, Nemenčinėje, Ukmergėje ir Vabalčiuose (prie Oršos). 14 a. pabaigoje – 15 a. pradžioje kūrėsi vis daugiau vienuolynų. Vytautas ir Jogaila 1413 m. lapkričio mėn. krikštijo žemaičius, bet tik 1417 10 23 Vytauto aktu buvo įsteigta Medininkų vyskupija. Taigi tuo metu Jogaila ir Vytautas įteisino katalikų bažnyčios egzistenciją LDK. Katalikų tikėjimas pakeitė buvusios pagoniškos LDK politinę vertybę ir kultūrinę orientaciją. Visi reiškiniai po krikšto įvykę valstybės socialiniame ir kultūriniame gyvenime vadinami europizacija. Krikštas iš esmės pakeitė Europos ir LDK santykius. Tik po krikšto LDK buvo pripažinta lygiaverte kitų krikščioniškų Europos valstybių partnere. Tačiau norint apginti ir įtvirtinti šį statusą teko griebtis ginklo. Paskelbus 1387 m. Jogailos privilegiją bajorams bei ją išplečiančią 1413 m. priėmus Horodlės privilegiją bajorams katalikams, pakrikštyti lietuviai gavo plačių teisių. Bajorai stačiatikiai turėjo rinktis tarp savo religijos ir privilegijuotos padėties LDK. Krikštas padėjo pagrindus formuotis Lietuvoje ir europietiškai kultūrai. Svarbiausias pokytis po krikšto – pirmųjų viešųjų mokyklų atsiradimas, rašto plitimas, dailės ir architektūros plėtra.