Untitled
Adomo Mickevičiaus epinė poema “Gražina” vaizduoja didvyrišką Lietuvos praeitį ir jos žmones.
Adomas Mickevičius siekė atkurti didvyrišką Lietuvos praeitį, norėjo išbandyti savo talentą nauju žanru, kuris priminė vadinamajį gotikinį romaną, perdėtai vaizdavusį viduramžių pilis, paslaptingus nuotykius ir aistringus herojus. Adomas Mickevičius pažinęs geriausią herojinį epą, nuėjo savitu keliu, ir…
“…Ir užrašęs trumpai, ką girdėjęs, regėjęs.
Iškraipyti tiesos jis ir pats neišdrįso,
O klaidingų gandų neužrašė iš viso.”
Su tokia nuomone ir atsidavimu autorius sukūręs kilnių idealų ir pakilumo pilną epinį kūrinį `’Gražina”.
Poemos siužetas nukelia į ūkanotą, gresminga nuotaika alsuojančią viduramžių pilį, kurioje susijungia dvejonės, pasiryžimas, meilė, pavydas ir įniršis. Veiksmas vyksta tais laikais, kai riteriai žygiavo kovoti su kitataučiais, tuo metu, kai Lietuvoje apie vokiečius kryžiuočius buvo kalbama supanieka ir neapykanta.
Kūrinyje susipažįstame su trimi literatūriniais personažais, apie kuriuos istoriniai tekstai nieko negali pasakyti: tai – Liutauras, Gražina ir Rimvydas. Šie žmonės nebuvo išgalvoti, teko pakeisti tik vardus ir gyvenamąją vietą. Autorius poema kūrė taip pasišventęs šiam reikalui, jog tartum būtų Gražinos ir Liutauro amžininkas.
Liutauras – Naugarduko kunigaikštis. Jis kaip ir visi nekenčia kryžiuočių, bet trokšta nukauti savo konkurentą Vytautą ir padaro didelę klaidą. Atsiviliojęs križiuočius prie pat pilies, po konflikto tarp tauraus patriotizmo bei savų interesų, sielvartauja netekęs žmonos mūšyje, kuri traukė Liutaurą iš bėdos, šoka į liepsną, kur deginamas Gražinos kūnas.
Gražina, Liutauro žmona – geraširdė moteris, kuri maka patarti savo vyrui. Turėdama gerą bruoža – gebėjimą savarankiškai spręsti ir elgtis kaip sako sažinė, eina prieš Liutauro valią.
Mūsų pagrindinė herojė, nepatenkinta vyro naivumu apsirengia kunigaikščio šarvais, stoja į mūšį už krašto gerovę ir miršta… Tai įrodo, kad moteris nešioja jausmų vėrinį, kuriame ryškiausiai žiba tėvynės meilė.
“Gražinoje” vaizdžiai aprašytas Rimvydo, paveikslas. Senolis visa širdimi atsidavęs tevynei, puikiai supranta situaciją ir jam nepriimtina net laikina sąjunga su priešais – “Nesusijungs vanduo su ugnimi”. Susitariąs su Gražina bando Liutaurą įkalbėti susitaikyti su Vytautu dėl Lietuvos gerovės bei vyti kryžiuočius lauk.
Mano nuomone, kūrinyje yra išaukštintas patriotizmas. Ir tai yra puiku! Labiausiai nustebina, kad kitatautis rašytojas Adomas Mickevičius taip gilinasi ir visa širdimi atsiduoda kitai valstybei. Kūrinys remiasi Lietuvos istorija, o tai kad jis perteiktas kaip poema – yra sueiliuotas, mano požiūriu įgauna labia didelę vertę.
2009.10.20