Sukcesijos

1265 0

EKOSISTEMOS RAIDA

Daugelį metų stebint ekosistemą matyti, kad joje pamažu keičiasi aplinkos gyvenimo sąlygos. Vienos bendrijos organizmų rūšys iš¬nyksta, o kitos atsiranda. Vieni bendrijos pokyčiai būna trumpa¬laikiai, grįžtamieji, tačiau dauguma iš jų — ilgalaikiai, nuoseklūs, visiškai pakeičiantys pačią ekosistemą. Dėl kaitos susiformuoja ko¬kybiškai nauja ekosistema su nauja organizmų visuma bei savitais gyvenimo ritmais, kitokia medžiagų ir energijos apytaka bei pro¬duktyvumu.

Reiškinys, kai viena ekosistema per tam tikrą laiką ir tam tikru nuoseklumu pakeičia kitą, vadinamas ekologine sukcesija (lot. successio — sekimas, kaita), arba kaita.

E. Oddumas nurodo, jog ekologinę sukcesija apibūdina daugelis aplinkos poveikio parametrų:

1. Bendrijos raidos eiliškumo procesas, kuris susijęs su rūšių struktūros pokyčiais per tam tikrą laiko tarpą.

2. Sukcesija vyksta dėl pačios bendrijos sukeliamo aplinkos po¬kyčio, nors aplinka iš dalies lemia sukcesijos pobūdį, reguliuoja po¬kyčių greitį, o dažnai ir kaitos ribas.

3. Bendrijos raidai pasibaigus, ekosistema tampa sąlygiškai sta¬bili, t. y. joje energijos srovės vienetui tenka maksimalus biomasės kiekis.

Paprastai sukcesija vadinama tam tikra bendrijų seka, kai vie¬nos to paties biotopo bendrijos pakeičia kitas. Jei sukcesijos poky¬čiai vyksta dėėl vidinių ekosistemos tarpusavio santykių (konkuren¬cijos, plėšrumo, parazitizmo ir kt.) — tai tokia sukcesija vadinama autogenine. Kai ekosistemos pokyčiai vyksta dėl išorinių (inertinių) sąlygų (audros, gaisro ir kt.), tokia sukcesija vadinama alogenine. Kai vieną ekosistemos bendriją keičia iš eilės kelios skirtingos be

end¬rijos, vadinama sukcesijų serija. Santykiški, neilgalaikiai bendrijų perėjimai vadinami serijinėmis stadijomis, arba vystymosi stadijo¬mis.

Ekosistemos bendrijų sukcesija vyksta tol, kol susidaro tam tikra pusiausvyra tarp abiotinių ir biotinių biocenozės komponentų. To¬kia santykiška pusiausvyra tarp bendrijos komponentų, kuria baigiasi progresyvus ekosistemos vystymasis, vadinama terminaline sta¬dija, o stabilizuota terminalinė ekosistema — klimaksine sistema.

Sukcesijos ryškios visame mūsų planetos paviršiuje — ir sausumo¬je, ir vandenyje (smėlio kopose, įvairiose atodangose, apleistuose žemės ūkio plotuose, pievose, pelkėse, stepėse, miškuose, vandens telkiniuose ir kt.).

Pirminė ir antrinė sukcesija

Bendrijos vystymasis neapgyventoje teritorijoje (pvz., nuošliaužo¬se, supustytuose smėlynuose, ant ataušusios lavos) vadinamas pir¬mine sukcesija. Bendrijos vystymasis teritorijoje, kurioje anksčiau gyveno tam tikra bendrija (iškirstame miške, apleistuose žemės ūkio naudmenų plotuose), vadinamas antrine sukcesija.

Pirminės sukcesijos pradinė stadija vadinama pirmine bendrija. Pavyzdžiui, vidutinio klimato miškų sukcesijos prradinėje stadijoje augalai įsikuria ekstremaliomis (lot. extiemus — kraštinis) aplinkos (temperatūros, drėgmės, dirvožemio ir kt.) sąlygomis. Pionieriais pa¬prastai tokioje vietoje būna kerpės, kurių sporas čia atneša vėjas.

Kerpių sporos ant visiškai sauso substrato (akmenų, uolų, dirvo¬žemio) gali sudygti ir augti esant drėgnam ir šiltam orui. Tokioje vietoje kerpės tuojau pat pradeda keisti aplinką. Apmirusias kerpes skaido (pūdo) bakterijos arba grybai (jų sporas taip pat atneša vė¬jas) ir taip pamažu pradeda kauptis organinė medžiaga. Be to, ker¬pėmis minta kai kurie vabzdžiai. Vabzdžiams žuvus, di
irvožemyje taip pat kaupiasi organinės medžiagos ir biogeniniai elementai. Nors dirvožemio sluoksnis čia labai plonas, tačiau jis geba greitai sugerti ir kaupti vandenį (rasos ar lietaus).

Susikaupus dirvožemyje pakankamai organinės medžiagos, pra¬deda augti samanos ir papartiniai. Ilgainiui paparčiai plečiasi ir dir¬vožemio paviršiuje sudaro pavėsį. Taip pamažu jie išstumia iš bend¬rijos šviesamėges kerpes ir įvyksta bendrijos sukcesija. Kiekvieną rudenį, dirvožemyje gausėja nukritusių paparčių lapų, organinių medžiagų. Po tam tikro laiko čia vėjas pasėja beržo, drebulės ar kitų minkštųjų lapuočių sėklų. Jauni šviesamėgiai lapuočių daigai sėkmingai konkuruoja su paparčiais ir ilgainiui juos išstumia. Taip vyksta sukcesija: beržas, drebulė ar alksnis pakeičia paparčius. Į suaugusį gryną ar mišrų lapuočių medyną paukščiai bei žinduoliai atneša ąžuolo gilių, skroblo riešutėlių, kurie lengvai sudygsta drėg¬name ir puriame dirvožemyje. Jauni ąžuolo ar skroblo daigai jautrūs tiesioginei Saulės šviesai, bet gerai auga po kitų medžių laja. Minkš¬tųjų lapuočių medžiai auga, sensta ir retėja, o jų vietą pamažu užima ąžuolas arba skroblas. Galutinis sukcesijos rezultatas — su¬siformavęs grynas ar mišrus ąžuolynas arba skroblynas, kuris bran¬daus 120—150 metų amžiaus tampa pastovus ir ilgalaikis, tai yra pasiekia klimaksą.

Taigi plika vėjo ir Saulės išgarinta uoliena per šimtmečius virsta dirvožemiu, kuriame susiformuoja plačialapių lapuočių miškas.

Visos planetos augalinė danga kinta, tik nevienodu greičiu ir[ dėl įvairių priežasčių. Kai ku
urios sukcesijos vyksta labai greitai. : Pavyzdžiui, labai greitai kinta jaunų dirvožemių, kirtimų, gaisraviečių bendrijos. Daug lėčiau — pievos, stepės, eglynai, ąžuolynai ir kt. Šių bendrijų pastovumą lemia daugelis pačios ekosistemos ypa¬tybių. Tokias bendrijas sudaro ilgaamžiai daugiamečiai augalai. Jų suformuota aplinka yra specifinė: čia beveik nepatenka ir neišsilai¬ko naujos rūšys. Be to, tuo pačiu laiku pakanka tų aplinkos sąlygų ekosistemai atsinaujinti.

Tokių ekosistemų gerai subalansuota ne tik augalų, bet ir gy¬vūnų bei mikroorganizmų visuma, atitinkanti aplinkos sąlygas. Vyks¬tant sukcesijai, susiformuoja pastovūs trofiniai, konsumentiniai ir simbiotiniai tarpusavio santykiai bei ryšiai, užimantys visas ekolo¬gines nišas. Įsiskverbti naujoms augalų ir gyvūnų rūšims į tokią ekosistemą praktiškai labai sunku, o apsigyvenusi nauja rūšis pa¬prastai būna atsitiktinė ir susiklosčiusiam ekosistemos gyvenimui įtakos beveik neturi.

Pastovi ekosistema susiformuoja iš daugelio viena po kitos ei¬nančių sukcesijų. Šių ekosistemos sukcesijų grandinė vadinama suk¬cesine eile, arba biocenozių serija. Sukcesinėje eilėje yra pradinės, tarpinės ir galinė stadijos. Tarpinės stadijos greitai keičia viena ki¬tą, ir šis kitimas daugiausia susijęs su konkurencija. Vykstant kon¬kurencijai, įsitvirtina edifikacinės (lot. aediiicator — sudarytojas) rū¬šys, dažnai sudarančios pagrindinius naujų bendrijų komponentus.

Klasikiniu sukcesijų pavyzdžiu gali būti pamažu užaugantis eže¬ras, kūdra ar kitas vandens telkinys. Vandens telkinį keičia pelkė, vėliau pelkę keičia beržynas, drebulynas ar juodalksnynas, ir ga¬liausiai įsitvirtina mišrus ar grynas eglynas.

Gana dažnai ap
pleistuose žemės ūkio plotuose užauga miškas, nors jo arti ir nebuvo.

Lapuočių medžių — beržo, drebulės ar juodalksnio — sėklas labai lengvai dideliu a

. . .

Join the Conversation

×
×