cukrunių runkelių auginimo ekonominiai rezultatai ir plėtros problemos Lietuvoje

SUMMARY

A distribution of sugar beet economical evaluation and the problems in Lithuanian

SUGAR BEET, DISTRIBUION OF PRODUCTION, YIELD, PRODUCTIVITY, FERTILITY, CROPS, REGIONS, EXPENDITURE.
The object of the work is farms and agricultural companies.
The subject of the research is a distribution of sugar beet production.
The aim of the work is to review theoretical aspects of distribution of sugar beet production; to mark out peculiarity of distribution of sugar beet production; to evaluate the effectiveness of distribution of sugar beet production.
The main tasks of thhe work are to realize the main facts of enterprise theory,
The work was written comparing the facts, systematizing, concentrating them, using graphic portrayal method, questioning.
Sugar beet growing is one of priority agricultural fields that are picking out in the national agricultural development plan.
Till 1990 254 collective and state farms were growing sugar beet in 18 districts. After 1991, when collective and state farms were destroyed, the specialization of sugar beet growing went to ruin.
At present moment the situation changes – more and more attention iss given to distribution of sugar beet production because it’s benefit is obvious.

Turinys

ĮVADAS 4
1. CUKRINIŲ RUNKELIŲ AUGINIMO IŠTEKLIAI IR JŲ REZULTATAI 5
1.1Auginimo ištekliai 5
1.2 Derlius ir derlingumas 12
2. CUKRINIŲ RUNKELIŲ REALIZAVIMO VEIKSNIAI IR JŲ REZULTATAI 16
2.1 Cukrinių runkelių rinka 16
2.2 Cukrinių runkelių realizavimo rezultatai 18
3.CUKRINIŲ RUNKELIŲ AUGINIMO PERSPEKTYVOS, PROBLEMOS INTEGRUOJANTIS Į ES 22
3.1 Cukrinių runkelių au

uginimo perspektyvos 22
3.2 Cukrinių runkelių auginimo problemos 25
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 26
LITERATŪRA 29

ĮVADAS

Cukriniai runkeliai – pats saldžiausias augalas, auginamas Lietuvoje. Jo šaknyse sukaupiama 1,5 – 2 kartus daugiau cukraus (procentais) negu vyšnių uogose. Jie yra svarbiausia žaliava Lietuvos cukraus pramonei. Cukriniai runkeliai daugiausia iš visų augalų asimiliuoja CO2 ir į atmosferą išskiria deguonies. Paskaičiuota, kad 1 ha jų pasėlio per vegetaciją išskiria deguonies tiek, kad 62 žmonėms jo užtektų kvėpuoti visus metus. Cukrus – kasdieninis ir pagrindinis mūsų maisto produktas, nepakeičiama žaliava chemijos ir farmacijos pramonei. Jis plačiai naudojamas antibiotikų, citrinos, pieno ir amino rūgščių, vitaminų, įvairių pakuočių ir biologiškai suyrančių plėvelių, skalbimo priemonių ir tenzidų, neteršiančių aplinką, gamyboje.
Pasaulyje, pirmiausia Prancūzijoje ir Vokietijoje, cukrus iš cukrinių runkelių šakniavaisių pradėtas gaminti apie 1800 metus. Seniau pasaulyje daugiausia cukrus buvo gaminamas tik iš cukrašvendrių. Iki šiol apie 700 proc. viso pasaulio cukraus gaminama iš cukrašvendrių ir tik 30 proc. iš cukrinių runkelių. Europoje 78,2 proc cukraus pagaminama iš cukrinių runkelių.
Cukriniai runkeliai yra vieni iš vėliausiai Lietuvoje pradėtų auginti augalų. Pirmieji pasėti 1912 m. Vilkaviškio apskrityje, Puodiškių dvare. Didesni jų plotai atsirado tik nuo 1931 m. čekams pastačius pirmąjį cukraus fabriką Marijampolėje. Cukrinių runkelių pasėlių struktūra ankstesnei planinei ūkio sistemai buvo nuolatinė ir tik specializuota. Iki 1990 m. cukrinius runkelius augino 254 kolūkiai ir tarybiniai ūkiai 18 rajonų, kur yra tinkamos dirvos, be to, jie arčiau cu

ukraus fabrikų .
Nacionalinėje žemės ūkio ir kaimo plėtros programoje pažymima, kad viena iš žemės ūkio šakų, kurioms teikiamas prioritetas yra cukrinių runkelių auginimas. Pagal šią programą cukrinius runkelius numatyta auginti beveik tik Vidurio Lietuvos regione, kur tinkamiausi dirvožemiai ir arti cukraus fabrikai.
Darbo tikslas: išanalizuoti cukrinių runkelių rezultatus ir plėtros problemas Lietuvoje.
Darbo tikslą pasieksime remiantis tokiais uždaviniais:
1.Nustatysime cukrinių runkelių išteklius ir jų rezultatus.
2.Išanalizuosime cukrinių runkelių realizavimo rezultatus ir jų veiksnius.
3.Išsiaiškinsime cukrinių runkelių auginimo perspektyvas, bei problemas integruojantis į ES.
Tyrimo objektas: cukriniai runkeliai.
Tyrimo metodai: naudotasi Statistikos Departamento metraščiais, lietuvių autorių literatūra, bei žurnalais, laikraščiais.
1. CUKRINIŲ RUNKELIŲ AUGINIMO IŠTEKLIAI IR JŲ REZULTATAI

1.1Auginimo ištekliai

Auginti cukrinius runkelius reikalingi auginimo ištekliai, kuriuos sudaro: žemė, darbas ir kapitalas. Šalyje pakanka tinkamų cukriniams runkeliams auginti ariamosios žemės plotų, o jų kokybė leidžia pasiekti 45-50 t ir didesnį derlingumą iš hektaro. Sukauptas nemažas gamybos potencialas ir patirtis.
Per 1990-2000 m. laikotarpį Lietuvoje buvo auginama 24,3-35,2 tūkst. ha cukrinių runkelių. Jų derlingumas svyravo nuo 24,6 iki 31,9 t/ha., o sausringais 1992 ir 1994 metais tesiekė 19,0-17,3 t/ha. Bendras cukrinių runkelių derlius kito nuo 811 iki 1002 tūkst. tonų.
Cukriniai runkeliai labai reiklūs dirvai augalai. Tinkamiausios vidutinio sunkumo su priemolio podirviu turinčios daug maisto medžiagų dirvos. Dirvos turi būti drenuotos, lygios, vienodos mechaninės sudėties, gerai sukultūrintos. Optimali pH reakcija 6,5-7. vegetacijos periodas ilgas, todėl sė

ėti reikia anksti. Turi būti aukštas agrotechninis lygis – tinkami priešsėliai augalų apsaugos priemonės, speciali technika.
Kitas labai svarbus auginimo išteklius yra kapitalas, kurį sudaro technika. Moderni technika turi lemiamą reikšmę cukrinių runkelių gamybos efektyvumui. Todėl vis plačiau naudojamos kombinuotosios tikslios sėjomainos, tarpueilių kultivatoriai su juostiniais purkštuvais, cukrinių runkelių kombainai, runkelių krautuvai, valytuvai.
Turint žemės ir technikos ypač labai svarbus išteklius yra darbas. Darbą sukuria žmogus, panaudodamas savo jėgą ir informaciją. sujungus šiuos visus išteklius, gaunamas rezultatas.
Šiek tiek plačiau apie cukrinių runkelių auginimą, panaudojant išteklius. Cukrinių runkelių auginimas sukoncentruotas Lietuvos Vidurio zonoje. 90 proc. pasėlių plotų yra Kėdainių, Marijampolės, Panevėžio, Radviliškio, Šiaulių, Vilkaviškio, Šakių, Joniškio ir Pakruojo rajonuose, kur tinkamiausias dirvos sukoncentruotos perdirbimo įmonėms. Žemės reformos metu buvo suardyta ankščiau susiformavusi cukrinių runkelių auginimo specializacija ir pasėlių koncentracija. 2000 m. sutartis su cukraus fabrikais sudarė apie 3,5 tūkst. cukrinių runkelių augintojų. 2000 m. 62 proc. cukrinių runkelių pasėlių buvo ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiuose. Cukrinius runkelius augino 174 žemės ūkio bendrovės, bet jų skaičius kas met mažėja.[10p.154]
Kadangi cukrinių runkelių auginimas seniai koncentruojasi pastoviuose regionuose, juose ūkininkai ir žemės ūkio bendrovių specialistai turi sukaupę didelę patirtį. Čia jie dažnai noriau imasi šio darbo ir pasiekia geresnių rezultatų. Be to šiose zonose cukrinių runkelių augintojai turi įsigiję daug našios technikos. Esant di
idesnei cukrinių runkelių auginimo koncentracijai, ji būtų pilniau išnaudojama. Šiose zonose prie geležinkelių yra įrengti cukrinių runkelių priėmimo punktai. Keičiantis cukrinių runkelių auginimo zonoms šie rezervai nebūtų pilnai išnaudojami.
Apibendrinant galima teigti, kad cukrinių runkelių auginimo išdėstymą, jų specializavimą ūkiuose nulemia tokie pagrindiniai veiksniai: fabrikų išsidėstymas, gamtinės sąlygos, patyrimas ir techninė bazė.
Išanalizuokime, kaip ūkiai pasiskirstę pagal pasėlių plotus. Auginant cukrinius runkelius reikalingi pasėlių plotai, kurie gali būti nevienodi.tai galime matyti 1 lentelėje

1.lentelė

Žemės ūkių bendrovių ir įmonių grupavimas pagal pasėlių plotus

1995 1996 1997 1998 1999 2000
Ūkių turinčių cukrinių runkelių pasėlių skaičius 300 301 287 229 199 174
Iki 5 15 17 14 17 14 15
5.1-10 38 28 33 18 17 9
10.1-20 51 53 39 23 20 20
20.1-30 52 44 38 39 29 26
30.1-40 33 37 40 35 29 23
40.1-50 41 37 31 23 19 17
Virš 50 70 85 92 74 71 64
Tenka cukrinių runkelių vid. 1 ūkiui ha 41 46 53 57 59 61
Ūkių, neturinčių cukrinių runkelių pasėlių, skaičius 1294 1062 954 778 601 454
Šaltinis: Lietuvos žemės ūkis 2000

Išvados: iš 1 lentelės duomenų matyti ŽŪB ir įmonių grupavimą pagal pasėlių dydžius. Matome, kad kintant metams ūkių skaičius mažėja. O tai lemia ŽŪB yrimas dėl tam tikrų priežasčių. Daug įmonių bankrutuoja. 2000 m didžiausią ūkių skaičius sudarė 61 ūkis turintis virš 50 ha žemės; mažiausias ūkių skaičius ksai ūkių dydis nuo 5.1 iki 10 ha. Čia sudarė 9 ūkiai. Ūkininkų turinčių cukrinių runkelių pasėlių skaičius 2000 m sudarė 174 ūkiai. 2000m. palyginus su 1995 m. šis skaičius sumažėjo 126 ūkiais. Tenka cukrinių runkelių vidutiniškai 1 ūkiui hektarais 2000 m. 61 ha. 2000m. lyginant su 1995 m. šis skaičius padidėjo 20 ha. Tai reiškia, kad kintant metams cukrinių runkelių pasėlių skaičius vid. 1 ūkiui auga, o ūkių skaičius mažėja. Ūkių, neturinčių cukrinių runkelių pasėlių sudarė 454 ūkiai. 2000m. lyginant su 1995 m. šis skaičius sumažėjo 840 ūkiais.
Cukrinių runkelių pasėliai 2000 m. užėmė 27 700 ha, didžiausia dalis – Šiaulių, Marijampolės bei Kauno apskrityse (3 lentelė). Tauragės, Telšių, Vilniaus apskrityse pasėlių plotai užėmė nedidelę dalį visų cukrinių runkelių pasėlių plote, atitinkamai, 0,018 proc., 0,15 proc. ir 0,25 proc., tuo tarpu Klaipėdos apskrityje cukriniai runkeliai visai neauginami.

2 lentelė

Cukrinių runkelių pasėliai ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiuose bei žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse 1998 – 2000 metais, ha
Apskritys Visi ūkiai Ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiai Žemės ūkio bendrovės ir įmonės

1998 1999 2000 1998 1999 2000 1998 1999 2000
Alytaus apskritis 257 258 250 100 124 120 157 134 130
Kauno apskritis 7822 7397 7063 4305 4306 4324 3517 3091 2739
Klaipėdos apskritis – – – – – – – – –
Marijampolės apskritis 8634 7747 7119 5540 5219 4896 3094 2528 2223
Panevėžio apskritis 3702 3845 3491 1592 1779 1645 2110 2066 1846
Šiaulių apskritis 9312 11218 9540 5247 7327 5970 4065 3891 3570
Tauragės apskritis 3 4 5 3 4 5 – – –
Telšių apskritis 120 20 43 120 20 43 – – –
Utenos apskritis 87 70 80 65 48 58 22 22 22
Vilniaus apskritis 70 68 68 70 68 68 – – –
Iš viso, tūkst. 30.0 30.6 27.7 17.0 18.9 17.1 13.0 11.7 10.6
Šaltinis: (19, p. 26); (20, p. 28); (21, p. 24).

Išvados:Lyginant ūkininkų ir kitų gyventojų bei žemės ūkio bendrovių ir įmonių cukrinių runkelių pasėlių plotus, galima teigti, kad 2000 m. ūkininkų ir kt. gyventojų ūkiuose pasėlių plotas buvo 6,5 tūkst. ha didesnis nei žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse. Tačiau Tauragės, Telšių ir Vilniaus apskrityse žemės ūkio bendrovės ir įmonės cukrinių runkelių visai neaugino ir tai iš dalies įtakojo tokius rezultatus.
Nagrinėjant Šiaulių apskritį, kurioje cukrinių runkelių pasėlių plotas 2000 m. buvo didžiausias, pagal rajonus, galima teigti, kad didžioji dalis, t.y. net 53 %, pasėlių buvo Pakruojo rajono savivaldybėje (r. sav.), taip pat didelė dalis buvo sukoncentruota Kelmės r. sav.(38 %) tuo tarpu Joniškio r. sav. cukriniai runkeliai nebuvo auginami
Taip pat galime parodyti, kaip kito per ilgus metus pasėlių plotai.pasėlių plotų kitimą parodo 3 lentelė. Joje parodoma pasėlių plotų kitimas per 1991-2000m.

3 lentelė
Cukrinių runkelių pasėlių plotai tūkst. ha

1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2000 /1991
Visuose ūkiuose 29,9 32,6 34,7 26,6 24,3 31,2 35,2 30,0 30,6 27,7 92,6
Žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse. Proc. dalis nuo visu ūkių 28,795,9 23,672,4 19,857,1 14,454,1 12,250,2 13,743,9 15,142,9 13,043,3 11,738,2 10,638,3 36,9-57,3
Ūkininkų ūkiuose ir kt. gyventojų. Proc dalis nuo visu ūkių 1,24,1 9,027,6 14,942,9 12,245,9 12,149,8 17,556,1 20,157,1 17,056,7 18,961,8 17,161,7 15,957,6
Šaltinis: Lietuvos žemės ūkis 2000
Išvados: iš 3 lentelės duomenų matyti, pasėlius visuose ūkiuose tūkst. ha. pokyčius. Lentelės duomenis rodo, kad 2000 m. lyginant su 1991 m. pasėlių plotai tai didėjo, tai mažėjo. Pavyzdžiui palyginus šiuos metus matome pokyčius: visuose ūkiuose pasėlių plotai sumažėjo 7.46 proc.; ūkininkų ūkiuose padidėjo.15,9 tūkst. ha, bei ŽŪB ir kitose įmonėse sumažėjo 63.07 proc. Tai lėmė naujų ūkininkų ūkių kūrimas, bei ŽŪB bankrutavimas dėl finansinės padėties. ŽŪB ir kt. Įmonėse proc. dalis nuo visų ūkių sumažėjo 57.3 proc. Ūkininkų ūkiuose ir kt. gyventojų padidėjo 57.6 tūkst. ha Nors ir labai sunku cukrinius runkelius auginti, realizuoti, bet tikimasi, kad kintant metams cukrinių runkelių plotai vis augs.
Pasėlių plotus pagal apskritys galime parodyti grafiškai. Šie grafikai parodo, kurioje apskrityje daugiausiai auginama cukrinių runeklių.
Nagrinėjant Šiaulių apskritį, kurioje cukrinių runkelių pasėlių plotas 2000 m. buvo didžiausias, pagal rajonus, galima teigti, kad didžioji dalis, t.y. net 53 %, pasėlių buvo Pakruojo rajono savivaldybėje (r. sav.), taip pat didelė dalis buvo sukoncentruota Kelmės r. sav.(38 %) tuo tarpu Joniškio r. sav. cukriniai runkeliai nebuvo auginami (1 pav.).

1 pav. Cukrinių runkelių pasėliai Šiaulių apskrityje pagal rajonų savivaldybes, %.

Marijampolės apskrityje, kuri 2000 m. buvo antra pagal cukrinių pasėlių plotus, didžioji dalis pasėlių sukoncentruota Vilkaviškio rajono savivaldybėje, mažiausia – Kazlų Rūdos (2 pav.).

2 pav. Cukrinių runkelių pasėliai Marijampolės apskrityje pagal rajonų savivaldybes, %.

Kauno apskrityje, kuri 2000 m. buvo trečia pagal cukrinių pasėlių plotus, didžioji dalis pasėlių sukoncentruota Raseinių rajono savivaldybėje – 54 %, tuo tarpu net trijose rajono savivaldybėse – Jonavos, Kaišiadorių ir Prienų – visai nebuvo auginami (3 pav.).

3 pav. Cukrinių runkelių pasėliai Kauno apskrityje pagal rajonų savivaldybes, %.

1998 – 2000 m. Marijampolės, Šiaulių bei Kauno apskrityje cukrinių runkelių pasėlių dalis visų pasėlių plote buvo didžiausia (4 lentelė). 2000 m. lyginant su 1999 m. Kauno apskrityje cukrinių runkelių pasėlių dalis visų pasėlių plote išliko nepakitusi, tuo tarpu Marijampolė ir Šiaulių apskrityse sumažėjo 0,2 proc.
Išanalizavus pasėlių plotus visuose ūkuose, galime analizuoti, kokia dalį cukriniai runkeliai užima pasėlių struktūroje visuose ūkiuose. Palyginsime cukrinių runkelių pasėlių procentinę dalį su kitais pasėliais, kuriuos augina ūkiai. Cukrinių runkelių pasėlių procentinę dalį galime matyti 4 pav.

4 pav. Pasėlių struktūra visuose ūkiuose proc. 2000 m.

Išvados:iš 4 pav. matyti, kokią dalį pasėlių struktūroje sudarė cukriniai runkeliai. 2000 m. duomenys rodo, kad cukrinių runkelių plotai sudarė1,2 proc. iš techninių kultūrų didesnis procentas nei linų, ir mažesnis nei rapsų.
Auginant cukrinius runkelius didelis dėmesys kreipiamas ir į žemės įdirbimo kaštus.didėjant konkurencijai, vienas iš svarbiausių ūkininkams yra mažinti augalų auginimo kaštus. Nemaža šių išlaidų dalis tenka žemei įdirbti. Dirbant žemę galima atsisakyti rudeninio žemės dubimo (ražienos skutimo ir arimo) arba sekliau ją įdirbti; mažinti purenimų skaičių prieš sėją; atsisakyti kai kurių pasėlių priežiūros darbų (dirvos volavimo, tarpueilių purenimo ir pan.); visiškai atsisakyti žemės dirbimo. Pastarasis būdas yra ekonomiškiausias, nes su taupoma apie 250-300 Lt/ha.
Ilgai vyravo nuomonė, kad cukriniai runkeliai yra ypač reiklūs dirvos struktūrai, kad jiems dirva turi būti ariama kasmet. Lietuvos žemdirbystės instituto mokslininkų dumenimis žemės dirbimui reiklesni vasariniai miežiai, o ne cukriniai runkeliai. Jiems – kasmet giliai arti dirvas nebūtina. LŽŪU bandymų stotyje ištirta, kad rudenį cukriniams runkeliams dirvų galima nedirbti, nes rudenį ir artos ir neartos dirvos kietumas, tankis bei struktūros patvarumas pavasarį buvo panašūs, o vegetacijos metu intencyviai įdirbtos dirvos suslūgo labiau nei visai nedirbtos.tačiau šiuo atveju po javapjūtės praėjus pradėjus 2-4 savaitėms, ražienas būtina nupurkšti universaliu herbicidu (raundapu, glifosu ir kt.) nes cukriniai runkeliai ypač jautrūs piktžolėms.
Kitas svarbus momentas auginant cukrinius runkelius visai neįdirbtuose – sėjos būdas. LŽŪŲ tyrimų duomenimis ražieninei sėjai tiko net tam specialiai nepritaikyta pneumatinė sėjamoji su inkariniais noragėliais.

Tyrimai nebaigti ir neišbandyti gamybiniuose laukuose, todėl jų rezultatus pateikiame ne kaip neginčytinius įrodymus, o kaip tendencijas ir siūlome jais naudotis atsargiai.[24,p.13]

1.2 Derlius ir derlingumas

Išanalizavus auginimo išteklius, toliau galime analizuoti jų rezultatus. Auginimo rezultatus parodo derlius ir derlingumas. Cukrinių runkelių derlių ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiuose bei žemės ūkio bendrovėse galime matyti 4 lentelėje.

4 lentelė
Cukrinių runkelių derlius ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiuose bei žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse 1998 – 2000 metais, t
Apskritys Visi ūkiai Ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiai Žemės ūkio bendrovės ir įmonės

1998 1999 2000 1998 1999 2000 1998 1999 2000
Alytaus apskritis 9189 7062 7348 3565 2097 2612 5624 4965 4736
Kauno apskritis 239388 227518 224224 130275 137503 134857 109113 90015 89367
Klaipėdos apskritis – – – – – – – – –
Marijampolės apskritis 290114 240305 238729 191243 146045 159616 98871 94260 79113
Panevėžio apskritis 112901 105569 120124 47257 49029 55499 65644 56540 64625
Šiaulių apskritis 293831 285820 287274 169612 165478 169039 124219 120342 118235
Tauragės apskritis 60 59 57 60 59 57 – – –
Telšių apskritis 581 405 780 581 405 780 – – –
Utenos apskritis 1553 1413 1311 900 611 615 653 802 696
Vilniaus apskritis 1618 1781 1722 1618 1781 1722 – – –
Vidut., tūkst. 949,2 869,9 881,6 545,1 503,0 524,8 404,1 366,9 356,8
Šaltinis: (20, p. 85), (21, p. 88).

Išvados: Nagrinėjant cukrinių runkelių derlių 2000 m. visose apskrityse didžiausi derliai gauti šiuose rajonuose:
Alytaus apskr. – Alytaus r. (6549 t);
Kauno apskr. – Kėdainių r.(162123);
Marijampolės apskr. – Vilkaviškio r. (89785 t);
Panevėžio apskr. – Panevėžio r. (97591 t);
Šiaulių apskr. – Joniškio r. (109376 t);
Tauragės apskr. – Jurbarko r. (57 t);
Telšių apskr. – Telšių r. (420 t);
Utenos apskr. – Anykščių r. (1311 t);
Vilniaus apskr. – Ukmergės r. (1722 t).
2000 m. ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiuose cukrinių runkelių derlius buvo 1,4 karto, t.y. 168 tūkst. t., didesnis nei žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse. Nors pastarosiose cukrinių runkelių derlingumas buvo didesnis, tačiau pasėlių plotas – mažesnis. Tai ir įtakojo mažesnius rezultatus.
Toliau paanalizuosime cukrinių runkelių derliaus ir derlingumo pokyčius visuose ūkiuose 1991-2000 m.

5 lentelė
Cukrinių runkelių derlius visuose ūkiuose tūkst. t.

1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2000/ 1991
Visuose ūkiuose 811 621 855 461 692 795 1001 949 869 881 108
Ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiuose. Proc. dalis nuo visų ūkių 33,14,08 18529,7 41949,0 23049,9 38355,3 50363,3 60560,4 54557,4 50357,9 52459,5 490,955,42
Žemės ūkio bendrovėse ir kitose įmonėse.Proc. dalis nuo ūkių 77895,9 43670,3 43551,0 23050,1 30844,7 29136,7 39639,6 40442,6 36642,1 35640,5 -422-55,4
Šaltinis:Lietuvos žemės ūkis 2000

Išvados:iš 5 lentelės duomenų galime matyti cukrinių runkelių derliaus pokyčius 1991-2000 m. duomenis rodo, kad cukrinių runkelių derlius visuose ūkiuose padidėjo 8 proc.; ūkininkų ūkiuose ir kitų gyventojų ūkiuose derlius padidėjo iki 490,9 tūkst. t cukrinių runkelių; žemės ūkio bendrovėse šis skaičius sumažėjo iki 422tūkst. ha. Tai lėmė žemės ūkio bendrovių iširimas. Žymus derliaus padidėjimas matomas ūkininkų ūkiuose. Derlius didėja dėl to, kad didėja ūkininkų skaičius, kurie augina cukrinius runkelius.
Europos Sąjungos ūkininkai 1998 – 1999 m. prikasė po 55,1 – 56,2 t/ha cukrinių runkelių (4, p. 6). Mažesnį cukrinių runkelių derlių Lietuvoje lemia trumpa augalų vegetacija, dažnas šilumos ir saulėtų dienų stygius, dažnai ne laiku ir nekokybiškai atliekami žemės paruošimo darbai.
Nuimant cukrinių runkelių derlių, pagrindiniai nuostoliai visuomet yra didesni nei javų, bulvių ir kitų augalų. Mat derlius dorojamas vėliausiai, kuomet naktys sparčiai ilgėja, o drėgmė dirvoje ir jos paviršiuje užsilaiko ilgiau. Derliaus nuostoliams įtakos turi ne laiku ir nekokybiškai įdirbta žemė, nesubalansuotos trąšos, suvėlinti sėjos ir pasėlių priežiūros darbai, per anksti nuimtas derlius bei netinkamai sureguliuota technika.
Taip pat labai svarbus auginimo rezultatas yra cukrinių runkelių derlingumas, kuris parodytas 6 lentelėje,
6 lentelė
Cukrinių runkelių derlingumas visuose ūkiuose
100kg 1 hektaro

1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2000/ 1991
Visuose ūkiuose 272 190 246 173 284 255 284 316 284 319 117,3
Ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiuose. 287 204 281 188 316 288 301 320 266 306 106,6
Žemės ūkio bendrovės ir kitose įmonėse. 271 185 220 161 252 212 262 312 313 339 125,1
Šaltinis:Lietuvos žemės ūkis 2000

Išvados:iš 6 lentelės duomenų matyti cukrinių runkelių derlingumo pokyčius lyginant 1991 m. su 2000 m. galime teigti, kad derlingumas labiau padidėjo žemės ūkio bendrovėse. Padidėjo iki 25 proc. galime teigti, kad derlingumas kintant metams didėja. Ūkininkų ūkiuose derlingumas padidėjo iki 6 proc.
Derliaus ir derlingumo pokyčius lemia įterptų trąėų jiejis, o taip pat ir cukrinių runkelių veislės. Veislė turi būti ne tik derlinga, cukringa, bet ir pasižymėti geromis technologinėmis savybėmis. 1991 m. pirmą kartą kelios dešimtys hektarų buvo apsėta gerų veislių cukrinių runkelių sėkla iš Vakarų Europos. Dabartiniu metu visi cukrinių runkelių plotai apsėjami derlingų geros kokybės veislių sėklomis iš Vakarų Europos šalių. Nuolatos tiriamos naujos veislės, siekiant pasirinkti tinkamiausias Lietuvos sąlygomis. Pavyzdžiui 2000 m. buvo tiriamos 47 cukrinių runkelių veislės. Atliekami detalūs šakniavaisių kokybės tyrimai. Lietuvos valstybės augalų veislių tyrimo centro pripažintas cukrinių runkelių veislės įrašomos į tinkamiausių auginti veislių sąrašą. Jame įrašytos tokios triploidinių, vienadaigių cukrinių runkelių veislės: Ariana ir Kasandra (Vokietija); Linna (Švedija); Madison ir Manhattan (Danija); Oxford ir Pancho (Olandija); Salut (Vokietija.
Galime teigti, kad kintant metams derlingumo rezultatai didėja. Tačiau gautas derlius vis mažėja.

2. CUKRINIŲ RUNKELIŲ REALIZAVIMO VEIKSNIAI IR JŲ REZULTATAI

2.1 Cukrinių runkelių rinka

Išauginus žemės ūkio produkciją, ją reikia parduoti. Kaip jau buvo minėta, Lietuvoje yra pastatyti 4 cukrinių runkelių fabrikai, kuriuose yra priimama žemės ūkio produkcija. Po to iš cukrinių runkelių gaminamas cukrus.
Cukrinių runkelių produkcija yra 10 kartų didesnė už grūdų ir šakniavaisių nuvežimas į fabrikus reikalauja nemažai išlaidų. Svarbu, kad tie pervežimai būtų kuo trumpesni. Gyventojų aprūpinimo cukrumi programoje 1994 – 2002 m. siūloma ir ateityje cukrinius runkelius auginti maždaug iki 50 – 60 km atstumu nuo cukraus fabrikų.
Kaip jau buvo minėta, cukrinius runkelius superka fabrikai. Cukrinių runkelių daugiausia supirkta Šiaulių, Marijampolės ir Kauno apskrityse (8 lentelė). Tai įtakojo cukraus fabrikų išsidėstymas.
Iš ūkininkų ir kitų gyventojų ūkių buvo supirkta 142093 t (16,4 proc.) daugiau cukrinių runkelių nei žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse. Marijampolės apskrityje ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiuose cukrinių runkelių supirkta du kartus daugiau nei žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse.

7 lentelė
Cukrinių runkelių supirkimas ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiuose bei žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse 1998 – 2000 metais, t
Apskritys Visi ūkiai Ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiai Žemės ūkio bendrovės ir įmonės

1998 1999 2000 1998 1999 2000 1998 1999 2000
Alytaus apskritis 9145 7062 7348 3559 2097 2611 5586 4965 4737
Kauno apskritis 236384 211771 220806 119482 117924 123030 116902 93847 97776
Klaipėdos apskritis – – – – – – – – –
Marijampolės apskritis 275287 239105 238726 174348 143972 160515 100939 95133 78211
Panevėžio apskritis 112527 105668 120069 44146 45476 52738 68381 60192 67331
Šiaulių apskritis 292742 285120 274436 167840 163843 161793 124902 121277 112643
Tauragės apskritis 67 55 57 67 55 57 – – –
Telšių apskritis 581 405 406 581 405 406 – – –
Utenos apskritis 1438 1413 1311 721 645 615 717 768 696
Vilniaus apskritis 1618 1736 1722 1618 1736 1722 – – –
Iš viso 929789 852335 864881 512362 476153 503487 417427 376182 361394
ŠALTINIS: (1, P. 19), (2, P. 17), (3, P. 10).

1998 – 2000 m. Šiaulių, Marijampolės, Utenos, Vilniaus apskrityse cukrinių runkelių supirkimai turi mažėjimo tendenciją.
Lietuvoje 1995 – 2000 m. cukrinių runkelių minimalios ribinės supirkimo kainos buvo nustatomos remiantis 1995 m. kovo 31 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymu.
1995 – 2000 m. minimalios ribinės supirkimo kainos buvo sekančios (Lt/t bazinio cukringumo cukrinių runkelių):
§ 1995 m. – 130,0;
§ 1996 m. – 165,0;
§ 1997 m. – 165,0;
§ 1998 m. – 165,0 už A kvotą;
100,0 už B kvotą;
§ 1999 m. – 155,0.
§ 2000 m. – 155,0
Kaip matyti supirkimo kainos 1996 m. pakilusios iki 165,0 Lt/t trejetą metų išliko nepakitusios. tik, kad 1998 m. numatytas cukrinių runkelių supirkimo kiekis suskirstytas į dviejų rūšių. 1999 m. kaina sumažėjo dėl to, kad Lietuvoje susikaupė gana didelis kiekis (1999 m. pabaigoje – apie 50 tūkst. t.) nerealizuoto balto cukraus ir dėl žymiai mažesnių cukraus kainų užsienyje. 2000 m. vidutinė cukrinių runkelių supirkimo kaina pagal apskritis didžiausia buvo Utenos apskrityje (198 Lt/t), mažiausia – Alytaus (155 Lt/t) (8 lentelė).

8 lentelė
Vidutinė cukrinių runkelių supirkimo kaina 1998 – 2000 m., Lt/t
Apskritys Vidutinė supirkimo kaina, Lt/t (įskaitant subsidijas)

1998 m. 1999 m. 2000 m.
Alytaus apskritis 155 155 155
Kauno apskritis 201 168 168
Klaipėdos apskritis – – –
Marijampolės apskritis 167 154 162
Panevėžio apskritis 187 178 178
Šiaulių apskritis 190 177 186
Tauragės apskritis 179 162 163
Telšių apskritis 168 173 187
Utenos apskritis 194 174 198
Vilniaus apskritis 196 158 179
Vidutiniškai 185 168 175
Šaltinis: (1, p. 19), (2, p. 19), (3, p. 10).
Išvados: 1999 m. vidutinė supirkimo kaina lyginant su 1998 bei 2000 m. buvo mažesnė. Esminė priežastis – žemas runkelių derlingumas, kurį įtakojo nepalankios gamtinės sąlygos (sausa, karšta vasara).
2000 m. daugiausiai cukrinių runkelių supirko Panevėžio cukraus fabrikas – 382,6 tūkst.tonų (iš jų – 151,5 tūkst. t – Kuršėnų padalinys) ir pagamino iš viso 42,7 tūkst. t baltojo cukraus. Kėdainių cukraus fabrikas supirko 203,7 tūkst. t saldžiųjų šakniavaisių, o akcinė bendrovė “Marijampolės cukrus” – per 140 tūkst. t cukrinių runkelių (22).
Lietuvos cukraus fabrikai iki 2001 m. spalio 1 d. supirko 142,68 tūkst. t cukrinių runkelių. Šiemet, kaip ir pernai, baltojo cukraus gamybos kvota šalies fabrikams – 112 000 t. Daugiausia cukrinių runkelių (apie 70,5 tūkst. t.) iš žemdirbių supirko Danijos bendrovei “Danisco Sugar” priklausanti bendrovė “Panevėžio cukrus”. Iki spalio pradžios Danijos valdomas “Kėdainių cukrus” supirko beveik 51000 t., o Marijampolės trąšų bendrovės “Arvi” sanuojamas “Marijampolės cukrus” – 21,2 tūkst. t. (5, p. 3).
Galime teigti, kad cukrinių runkelių auginimas priklauso nuo suvartojimo. Kuo daugiau cukraus, bei jos gaminių suvartojama, tuo daugiau reikia auginti cukrinius runkelius tai yra plėsti cukrinių runkelių plotus.Taip pat priklauso ir nuo to, kiek importuojama iš kitų šalių. Todėl dažnai ūkininkai turi problemų dėl cukrinių runkelių pardavimų.

2.2 Cukrinių runkelių realizavimo rezultatai

Pardavus cukrinius runkelius gaunama kažkokia tai nauda. Todėl pabandysime paanalizuoti cukrinių runkelių rezultatus. Realizavimo rezultatai, tai galutinis pasiekimas, kurio labiausiai laukia cukrinių runkelių augintojai. Tačiau šis rezultatas būna nevienodas. Duomenys, reikalingi išsiaiškinti cukrinių runkelių gamybos sąnaudų ir rentabilumo regioninius skirtumus, statistiniuose leidiniuose nepateikiami. Be to, pavyko rasti tik respondentinių ūkininkų ūkių duomenis apie pajamas už realizuotą cukrinių runkelių produkciją pagal apskritis 1998 ir 2000 m. Šiuo metu brangiausiai atsieina bulvių auginimas – 4500 Lt/ha, cukrinių runkelių – 3500 Lt/ha, linų – 3000 Lt/ha (12, p. 8).
Yra apskaičiuota, kad realieji cukrinių runkelių šaknų išauginimo kaštai, naudojant įprastinę techniką (MTZ traktoriai, 12 eilių sėjamosios, lapai nuimami BM-6B, šaknys valomos OGD- 6A, KS-6B – kombainai), kai derlingumas (t/ha) – 30; 35; 40, yra atitinkamai (Lt/t) – 17,7; 159,1; 147,15. Naudojant daniškus TIM kombainus, esant derlingumui (t/ha) – 28.5; 33.25 ir 38, kaštai atitinkamai sudaro (Lt/t) – 172,14; 155,66 ir 143,31 (17, p. 8).
Taip pat apskaičiuota, kiek galima gauti grynojo pelno naudojant danišką techniką ir įprastinę, kai cukrinių runkelių supirkimo kaina 165 Lt/t. Rezultatai pateikiami 9 lentelėje.

9 lentelė
Grynojo pelno priklausomybė nuo derlingumo naudojant
danišką ir įprastinę techniką

Daniška technika Įprastinė technika
Derlingumas, t/ha 28,5 33,25 38 25,5 29,75 34
Grynasis pelnas (nuostolis), Lt/t (203) 310 824 (315) 175 606
Šaltinis:(12,p.9)

Išvados: Remiantis 9 lentelės duomenimis galima teigti, kad tiek daniškos, tiek įprastinės technikos naudojimas, esant nedideliam cukrinių runkelių derlingumui, atneša nuostolius. Tačiau esant didesniam derlingumui, patartina naudoti danišką techniką. 1998 m. apie 45 proc. visų Lietuvoje auginamų runkelių buvo nuimta daniškais TIM kombainais. Ši runkelių dorojimo technika Lietuvoje populiariausia.
Šiuo metu brangiausiai atsieina bulvių auginimas – 4500 Lt/ha, cukrinių runkelių – 3500 Lt/ha, linų – 3000 Lt/ha (12, p. 8). Tolau pateiksime duomenis apie ūkininkų pajamas už realizuotą cukrinių runkelių produkciją. (10 lentelės)

10 lentelė

Ūkininkų pajamos už realizuotą cukrinių runkelių produkciją 1998 ir 2000 m., Lt

Apskritys 1998 m. 2000 m.
Alytaus apskritis – 506
Kauno apskritis 22527 6498
Klaipėdos apskritis – –
Marijampolės apskritis 17710 16930
Panevėžio apskritis 5231 5373
Šiaulių apskritis 32495 11398
Tauragės apskritis – –
Telšių apskritis 187 –
Utenos apskritis – 772
Vilniaus apskritis – 670
Vidutiniškai 10184 5062
Vidutiniškai 1997 m. 8180
Vidutiniškai 1999 m. 4710
Šaltinis:Lietuvos statistikos metraštis

Išvados: Remiantis šiais duomenimis, galima teigti, kad 1998 m. daugiausia pajamų už realizuotą cukrinių runkelių produkciją gavo Šiaulių apskrities ūkininkai, kurių pajamos viršijo vidutines pajamas apie 3 kartus. Pagrindinis veiksnys, įtakojęs šį rodiklį – didžiausi šios apskrities cukrinių runkelių pasėlių plotai. 2000 m. Marijampolės apskrities ūkininkai gavo daugiau nei triskart didesnes už vidutines pajamas už realizuotus cukriniu runkelius.
1997 m. cukrinių runkelių standartinis gamybinis pelnas buvo 4368,60 Lt, 1998 m. – 3712,51 Lt. Standartinis gamybinis pelnas skaičiuojamas kiekvienam augalui bei gyvuliui ir yra skirtumas tarp 1 ha ar 1 gyvulio produkcijos vertės bei tam tikrų specifinių išlaidų tai produkcijai pagaminti. Jis nustatomas pagal 3 paskutinių metų duomenų vidurkius. Taip išvengiama galimų nukrypimų, pvz., dėl blogo oro ar staigaus kainų pasikeitimo.
Statistikos leidiniuose pateikiami duomenys apie cukrinių runkelių rentabilumą visos šalies mastu 1997 – 1999 m. (11 lentelė.).

11 lentelė
Cukrinių runkelių ekonominiai rodikliai
Rodikliai 1995 1996 1997 1998 1999 2000
Vidutinė realizacijos savikaina, Lt 100 126 123 116 138 113
Vidutinė realizacijos kaina 147 160 143 140 118 156
Pelnas,nuostolis(-) 47 33 20 24 20 43
Realizuotos produk. rentabilumas 47,6 26,2 15,8 20,7 17,1 38,6
Šaltinis: (13, p. 425).

Išvados: Ūkiuose, kuriuose naudojama veislinė ir labai derlinga cukrinių runkelių sėkla, naši žemės dirbimo ir derliaus dorojimo technika, fabrikai yra netoli ūkio, cukrinių runkelių pelningumas žymiai aukštesnis. 11 lentelės duomenis parodo, kad cukrinių runkelių pelnas kintant metams – didėjo. Tačiau 2000 m. lyginant su1995 m, pelnas sumažėjo 8,5 proc.realizuotos produkcijos pelnas priklauso nuo parduotos produkcijos kainos, bei savikainos.
Realizuotos produkcijos rentabilumas apibūdinamas, kaip pelno gauto už realizuotą produkcija santykis su realizuotos produkcijos savikaina. Kintant metams realizuotos produkcijos rentabilumas kito nevienodai. Tai jis didėjo, tai mažėjo.
Rezultatai dažnai yra nenuspėjami. Juos sunku prognozuoti kitiems metams, nes tai lemia derlingumas, derlius, bei gamtos sąlygos.

3.CUKRINIŲ RUNKELIŲ AUGINIMO PERSPEKTYVOS, PROBLEMOS INTEGRUOJANTIS Į ES

3.1 Cukrinių runkelių auginimo perspektyvos

Cukrinai runkeliai – vienas pelningiausių žemės ūkio augalų, tačiau tolimesnis jų augimas labai priklausys nuo Europos Sąjungos ir Lietuvos ekonominės politikos,pasaulinės cukraus pasiūlos ir paklausos ateityje.
Pagal Nacionalinę žemės ūkio plėtojimo programą cukrinius runkelius auginti numatyta beveik tik Vidurio Lietuvos regione, kur tinkamiausi dirvožemiai ir arti cukraus fabrikai. Atstumas iki fabriko turėtų neviršyti 50 – 60 km. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad laisvos iniciatyvos sąlygomis, atsiras pavienių augintojų, kurie būdami ir toliau nuo cukraus fabrikų, imsis auginti cukrinius runkelius, galima būtų taikyti schemą, pasiūlytą “Gyventojų aprūpinimo cukrumi programoje 1995 – 2002 m.” (12 lentelė).
12 lentelė
Cukraus fabrikų aprūpinimo runkeliais perspektyva

AB “Marijampolės cukrus” AB “Kėdainių cukrus” AB “Panevėžio cukrus” AB “Pavenčių cukrus”
Marijampolės – 45 % Kėdainių – 70 % Panevėžio – 56 % Šiaulių – 40 %
Vilkaviškio – 50 % Kauno – 12 % Pakruojo – 16 % Joniškio – 30 %
Šakių – 5 % Jonavos – 9 % Biržų – 13 % Radviliškio – 20 %

Radviliškio – 9 % Pasvalio – 8 % Akmenės – 5 %

Radviliškio – 7 % Mažeikių – 5 %
Šaltinis: (11, p. 154).

Išvados: Cukrinių runkelių produkcija yra 10 kartų didesnė už grūdų ir šakniavaisių nuvežimas į fabrikus reikalauja nemažai išlaidų. Svarbu, kad tie pervežimai būtų kuo trumpesni. Gyventojų aprūpinimo cukrumi programoje 1994 – 2002 m. siūloma ir ateityje cukrinius runkelius auginti maždaug iki 50 – 60 km atstumu nuo cukraus fabrikų. Programoje rekomenduojama juos auginti Šiaulių, Joniškio, Pasvalio, Pakruojo, Panevėžio, Kėdainių, Radviliškio, Marijampolės ir Vilkaviškio rajonuose. Juose yra apie 70 tūkst. ha tinkamų cukriniams runkeliams auginti velėninių karbonatinių ir velėninių glėjiškų (drenuotų) dirvožemių. Žinant, kad cukriniai runkeliai į tą pačią dirvą gali būti sodinami kas 4 – 5 metai, tai nėra per didelis jų plotas. Tinkamiausių dirvožemių cukrinių runkelių auginimui Lietuvoje pilnai pakanka (11, p. 155).
Europos Sąjungos cukrinių runkelių auginimo ir perdirbimo lyderiai yra Vokietija ir Prancūzija, kasmet pagaminančios po 4,2 mln. Tonų balto cukraus. Europos Sąjungos šalys vidutiniškai kasmet prikasa po 43,2 t iš ha cukrinių runkelių šakniavaisių. Pati šiauriausia valstybė Suomija per 5 paskutinius metus vidutiniškai kasmet užaugina po 32,7 t iš ha cukrinių runkelių. Europos Sąjungos šalyse bazinis cukringumas – 16 proc., o faktinis cukringumas Lietuvoje yra aukštesnis. Lietuvoje užaugintų cukrinių runkelių derlingumas 1,4 karto mažesnis nei Suomijoje, 1,9 karto mažesnis nei Švedijoje ir 2,1 karto mažesnis nei Vokietijoje.
Respublikoje vidutinis cukrinių runkelių vegetacijos periodas per 16 tyrimo metų yra136 dienos, kai aktyvių temperatūrų suma buvo apie 2000 C ir vienam šakniavaisių centneriui teko apie 0,8 mm kritulių.
Europos Sąjungoje yra aiški tendencija stambinti cukraus pramonės įmones, tuo didinant jų veiklos efektyvumą, koncentruoti cukrinių runkelių auginimą.
Šiuo metu Lietuvos respublikoje veikia keturi cukraus fabrikai, kurių savininkas nuo 1998 m. yra danų kompanija “Danisco Sugar”. Cukraus fabrikų esama techninė būklė neleidžia sumažinti nuostolius cukraus gamybos procese. Norint pilnai patenkinti vietinius šalies cukraus poreikius, artimiausioje ateityje būtina didinti cukrinių runkelių derlingumą, gerinti jų technologines savybes, taikyti pažangiausią auginimo technologiją, skubiai pertvarkyti cukraus fabrikus ir apsėjus apie 30 tūkst. ha, kasmet išauginti perdirbimui 1050-1100 tūkstančių tonų šakniavaisių, iš kurių būtų pagaminta ne mažiau kaip 130 tūkst. tonų cukraus, ir kiekvienam Lietuvos gyventojui jo tektų apie 35 kg.(22,p.72)
Europos Sąjungoje kasmet cukriniais runkeliais apsėjama apie 2,5 mln. Ha, tai sudaro 40 proc. pasaulinio jų ploto. Prikasama apie 107 mln. Tonų cukrinių runkelių šakniavaisių ir pagaminama 16-18 mln. Tonų balto cukraus. Iš viso ES šalių aiškūs lyderiai yra Vokietija (515 tūkst. ha, 26 mln. Tonų runkelių ir 4,2 mln. Tonų cukraus) ir Prancūzija (atitinkamai 422 tūkst. ha, 23,4 mln. t. ir 4,2 mln.t.). kiekvienais metais virš mln. tonų cukraus pagamina Didžioji Britanija, Italija, Ispanija, ir suvartoja 20,1 kg, Europoje – 37,1 kg, centrinėje Amerikoje – 44,4 kg, Azijoje – 13,1 kg, o Afrikoje – 13,4 kg.. Atskirose valstybėse vienas gyventojas per metus vidutiniškai suvartoja: Kuboje – 67,4 kg; Danijoje – 43,8; Vokietijoje – 33,9 kg; JAV – 31,9 kg; Ukrainoje ir Rusijoje – 32,0 kg; Lietuvoje – 22,2 kg. O mažiausias cukraus sunaudoja ekonomiškai silpnų valstybių Etiopijos ir Bangladešo gyventojai (2,9).
Palankesnės gamtinės sąlygos, naši žemės ūkio technika, tobula runkelių auginimo technologija, moksliškai pagrįstas sėklų, trąšų ir cheminių apsaugos priemonių parinkimas leidžia Europos Sąjungos šalių ūkininkams gauti derlius, didesnius už mūsų respublikos vidutinius. Lietuvoje užaugintų cukrinių runkelių derlingumas 1,4 karto mažesnis nei Suomijoje, 1,9 karto mažesnis nei Švedijoje ir 2,1 karto mažesnis negu Vokietijoje.
Galime teigti, kad cukrinių runkelių perspektyvos integruojantis į Europos Sąjungą yra menkos. Cukrinių runkelių derlingumas yra mažesnis nei nustatytas. Be to cukraus fabrikų esama techninė būklė neleidžia racionaliai panaudoti išaugintą cukrinių runkelių žaliavą ir sumažinti cukraus nuostolius gamybos procese. Mūsų cukraus fabrikams trūksta geros techninės bazės, aukštos kokybės cukrui pagaminti, be to didelės žaliavų, medžiagų, kuro, energetinių resursų, vandens sąnaudų, naudojama daug rankų darbo. Šios svarbios maisto pramonės šakos modernizavimui ir cukrinių runkelių auginimo technologijos tobulinimui būtinai reikalingos greitos investicijos. Tačiau pamažu šios problemos yra mažinamos. Todėl perspektyvos po truputį vis didėja. Lietuvos cukraus fabrikams, plečiant gamybinius pajėgumus, pertvarkant technologiją ir įdiegiant energetinius resursus taupančias priemones, suminis paros našumas padidėjo daugiau kaip pusantro karto, bet mums iki europinių cukraus fabrikų lygio dar toloka. Pagal praeitų metų cukrinių runkelių perdirbimo rezultatus mūsų cukraus gamyba – 26,6 tūkst, tonų. Suprantama, kad su tokiais rodikliais mūsų Europos Sąjungoje niekas nelaukia ir mes nepajėgsime konkuruoti.
Tačiau tarp kitų kandidačių į ES mūsų cukraus fabrikai atrodo ne taip jau blogai. Pagal vidutinį vieno Lietuvos fabriko paros našumą ir cukraus gamybą mes lenkiame Čekiją, Slovakiją, Rumuniją, Bulgarija, Latviją beveik dvigubai, priartėjome prie Lenkijos, atsiliekame nuo Vengrijos. Palyginimui pateiksime 1 priedą, kuriame parodyta cukrinių runkelių plotai, derlingumas ir balto cukraus kiekis ES šalių ir pretenduojančių į jas.
Galime teigti, kad cukrinių runkelių perspektyvos yra menkos. Todėl reikia skatinti didinti cukrinių runkelių derlingumą, tobulinti technologijas, bei gerinti cukraus kokybę. Tačiau tam reikia daug investicijų.
Paanalizuokime kaip yra eksportuojami ar importuojami cukraus produktai bei cukrus.

13 lentelė

Cukraus ir jų produktų eksportas ir importas 1995-200m , mln. Lt.

1998 1999 2000 2000/1998
Eksportas 31,9 27,6 82,9 3,0 k.
Importas 65,5 46,8 39,7 -15,2
Balansas -30,9 -19,2 43,2 12,3
Šaltinis: Statistikos metraštis 2000

Išvados: iš 13 lentelės duomenų matyti, kiek Lietuva importuoja ir eksportuoja cukraus bei jo gaminių. Šie duomenis rodo, kad kintant metams eksportuojamų gaminių kiekis padidėjo, o importuojamų gaminių kiekis mažėja. Balansas 1998-1999 metais buvo neigiamas bet 2000m jis tapo teigiamu. Tai didelė pažanga integruojantis į Europos Sąjungą.

3.2 Cukrinių runkelių auginimo problemos

.Auginant cukrinius runkelius, bei juos perdirbant atsiranda daug problemų. Kaip jau buvo minėta pagrindinės problemos, tai sena technologija ir dideli gamybos kaštai. Ištyrus esamą situaciją žemės ūkyje ir žemės ūkio bei maisto produktų realizavimą, galima įvardinti cukrinių runkelių problemas:
1.Lietuvos vyriausybė gaminamos ir realizuojamos produkcijos kiekį dalinai reguliuoja ekonominiais svertais: cukriniams runkeliams vis dar nustatomos kvotos ir minimalios ribinės supirkimo kainos. Tačiau šios rinkos reguliavimo priemonės duoda tik trumpalaikį efektą, nes auga maisto produktų vartotojų nepasitenkinimas per daug didelėmis kainomis, nepatenkinti ir mokesčių mokėtojai dėl pernelyg didelių išlaidų ūkininkų rėmimui. Be to, kai vidaus rinkoje kainos gerokai didesnės, nei užsienio valstybėse, o didelės žaliavų kainos trukdo maisto produktus eksportuoti.
2. Prekyba cukrumi ir cukraus produktais vyksta per akcines, valstybės, privačias ir kooperatines prekybos įmones, taip pat – turguose. Iki šiol prekyboje vyrauja akcinės bendrovės ir personalinės įmonės, kuriose praktiškai nėra žemdirbių kapitalo. Todėl beveik visa žemės ūkio produkcija skinasi sau kelią nuo augintojo iki vartotojo nepaisant žemdirbių interesų. Ūkininkai gauna naudą tik pardavus išaugintą žaliavą, bet ne pagaminus iš jos produktus ir juos realizuojant, nes žemdirbiai nėra prekybos struktūros savininkai. Jiems neatitenka pelnas už parduotus produktus ir todėl jie nesuinteresuoti auginti vis daugiau, geresnės ir pigesnės produkcijos.
3. Atskira žemės ūkio įmonė (ne stambi žemės ūkio bendrovė ar ūkininkas) išaugina palyginus nedidelį produkcijos kiekį. Taip pat ūkininkas negali perdirbti cukrinius runkelius, nes tai padaro fabrikai, ir todėl ūkininkas rinkoje gali disponuoti tik savo (mažu) produkcijos kiekiu ir todėl negali įtakoti parduodamos produkcijos kainas ir, svarbiausia, užtikrinti joje sau vietą. Turėdamas mažą gamybos priemonių paklausą, jis tai pat negali įtakoti ir perkamų gamybos priemonių kainų.
4. Šalyje nepakankamai išvystytas cukrinių runkelių marketingas. Nes įsteigti veiksmingą marketingo tarnybą gali tik didelės ir pelningai dirbančios prekybos įmonės, kurių beveik nėra, nors.ir įsteigtos žemės ūkio užsienio prekybos ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros.
5. Nėra naudingos ūkininkams prekybos žemės ūkio produktais sistemos. Esamų prekybos agentūrų veikla gali būti sėkminga tik tada, jei jos veiks kartu su gerai organizuotomis vietinėmis žemės ūkio produkcijos augintojų organizacijomis.
5. Laikinai atsirandančios eksportinės nišos dažnai nėra panaudojamos dėl sunkumų, su standartizuotų prekių prekybinių kiekių koncentracija.
Problemas galima būtų spręsti įvairiai: daugiau dėmesį skirti apdirbamos pramonės technologijų atnaujinimui; skirti daugiau lėšų cukrinių runkelių auginimui; taip pat ūkininkai privalo didinti cukrinių runkelių kokybę, tam efektyviai panaudodami auginimo priemones. Šiuo metu stengiamasi tobulinti cukrinių runkelių ekonominius rezultatus, bet ar pavyks efektyviai tai padaryti, sunku pasakyti.(23,p.31-32).
Lietuvos cukrinių runkelių augintojai galvoja, kad nuo naujų cukraus pramonės šeimininko “Danisco Sugar” kompanijos sprendimų priklausys cukraus pramonės ateitis ir cukrinių runkelių auginimo plotų pasiskirstymas ir supirkimo kainos. Tačiau kaip iš tikrųjų bus, sunku pasakyti.

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

Išanalizavus cukrinių auginimo ekonominius rodiklius, galime teigti, kad:
1. Žemės ūkio gamybos išdėstymas rodo žemės ūkio produkcijos ir žaliavų gamybos pasiskirstymą teritorijoje – valstybėje, regione, apskrityje, rajone, ūkininko ūkyje, žemės ūkio bendrovėje ar kitame teritoriniame žemės ūkio darinyje.
2. Cukrinių runkelių auginimo išdėstymą, jų specializavimą ūkiuose lemia tokie pagrindiniai veiksniai: fabrikų išsidėstymas, gamtinės sąlygos, patyrimas ir techninė bazė.
3. Tinkamiausi cukriniams runkeliams dirvožemiai yra Vidurio žemumoje, kuri užima 38,9 procentus visos Respublikos teritorijos. Šioje zonoje yra 4 cukraus fabrikai: Panevėžio, Pavenčių, Marijampolės ir Kėdainių. Būtent šiuose rajonuose yra intensyviausiai auginami cukriniai runkeliai.
4. Cukrinių runkelių pasėliai 2000 m. užėmė 27 700 ha, didžiausia dalis – Šiaulių (didžioji dalis sukoncentruota Pakruojo bei Kelmės r.sav.), Marijampolės (didžioji dalis sukoncentruota Vilkaviškio, Šakių bei Marijampolės r.sav.) bei Kauno ( didžioji dalis sukoncentruota Raseinių ir Kauno r.sav.) apskrityse, tuo tarpu Klaipėdos apskrityje cukriniai runkeliai visai neauginami.
5. 1998 – 2000 m. žemės ūkio bendrovėse, lyginant su ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiais, cukrinių runkelių pasėlių dalis visų pasėlių plote buvo didesnė, be to visuose apskrityse, kuriose auginami cukriniai runkeliai, turėjo didėjimo tendenciją. Didžiausia cukrinių runkelių pasėlių dalis visų pasėlių plote tiek ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiuose, tiek žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse buvo Marijampolės apskrityje.
6. 1998 – 2000 m. didžiausias cukrinių runkelių derlius buvo gautas Šiaulių apskrityje, kiek mažesnis – Marijampolės bei Kauno apskrityse, atitinkamai 287174 t., 238729 t., 224224 t.
7. 2000 m. ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiuose cukrinių runkelių derlius buvo 1,4 karto, t.y. 168 tūkst. t., didesnis nei žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse. Nors pastarosiose cukrinių runkelių derlingumas buvo didesnis, tačiau pasėlių plotas – mažesnis. Tai ir įtakojo mažesnius rezultatus.
8. Cukrinių runkelių daugiausia supirkta Šiaulių, Marijampolės ir Kauno apskrityse (6 lentelė). Tai įtakojo cukraus fabrikų išsidėstymas. Iš ūkininkų ir kitų gyventojų ūkių buvo supirkta 142093 t (16,4 proc.) daugiau cukrinių runkelių nei žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse. Marijampolės apskrityje ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiuose cukrinių runkelių supirkta du kartus daugiau nei žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse.
9. 2000 m. didžiausia vidutinė cukrinių runkelių supirkimo kaina pagal apskritis buvo Utenos apskrityje (198 Lt/t), mažiausia – Alytaus (155 Lt/t).
10. 2000 m. daugiausiai cukrinių runkelių supirko Panevėžio cukraus fabrikas – 382,6 tūkst.tonų (iš jų – 151,5 tūkst. t – Kuršėnų padalinys) ir pagamino iš viso 42,7 tūkst. t baltojo cukraus. Kėdainių cukraus fabrikas supirko 203,7 tūkst. t saldžiųjų šakniavaisių, o akcinė bendrovė “Marijampolės cukrus” – per 140 tūkst. t cukrinių runkelių.
11. 2000 m. cukrinių runkelių vidutinis derlingumas 318,7 kg/ha. Geriausiai 1998 – 2000 m. cukriniai runkeliai derėjo Marijampolės apskrityje, kur vidutinis derlingumas 327,2 kg/ha, prasčiausiai – Telšių apskrityje, kur vidutinis derlingumas tesiekė 144,1 kg/ha. Žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse pasiekti geresni rezultatai nei ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiuose.
12. Nagrinėjant derlingumą pagal rajonus, galima teigti, kad 1998 – 2000 m. cukriniai runkeliai geriausiai derėjo Šakių rajone (Marijampolės apskritis) – 347,2 kg/ha. Taip pat geri rezultatai buvo pasiekti Kupiškio rajone (Panevėžio apskritis) – 346,1 kg/ha. Iš Alytaus apskrities pirmavo Alytaus rajonas, kur cukrinių runkelių derlingumas siekė 320,5 kg/ha, Kauno apskrityje – Raseinių rajonas – 324,5 kg/ha., Šiaulių apskrityje – Šiaulių rajonas, kur derlingumas –323,5 kg/ha.
13. Ūkiuose, kuriuose naudojama veislinė ir labai derlinga cukrinių runkelių sėkla, naši žemės dirbimo ir derliaus dorojimo technika, fabrikai yra netoli ūkio cukrinių runkelių pelningumas žymiai aukštesnis.
Tačiau auginant cukrinius runkelius susidaro ir daug problemų, kurias būtiną išspręsti stojant į Europos Sąjungą. Tai didelės gamybos išlaidos, prastas derlingumas, senos technologijos panaudojimas, bei didelės investicijos patobulinti technologiją.

LITERATŪRA

1. Augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos supirkimas 1999 metais. – Vilnius: Lietuvos statistikos departamentas, 2000. – 27 p.
2. Augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos supirkimas 2000 metais. – Vilnius: Lietuvos statistikos departamentas, 2001. – 18 p.
3. Augalininkystės produkcijos supirkimas 1999 metų sausio 1 d. – Vilnius: Lietuvos statistikos departamentas, 1999. – 24 p.
4. Bataitienė L. Suvalkiečiai doroja cukrinius // Valstiečių laikraštis. – 2001.Spal. 16 – P. 6.
5. BNS. Pagaminta per 11000 tonų cukraus // Valstiečių laikraštis. – 2001.Spal. 6 – P. 3.
6. Čiulevičius J., Treinys M. Žemės ūkio ekonomika. – Vilnius: Mokslas, 1982. – 270 p.
7. Genienė M., Čiulevičienė V. Bendroji ir žemės ūkio statistika. – 1998, Vilnius: Margi raštai, 264 p.
8. Kaunas J. Nuostolius galima sumažinti // Mano ūkis – 2000. – Nr. 10. – P. 14.
9. Kaunas J. Suvalkija maitina cukriniai // Žemės ūkis – 2000. – Nr. 4. – P. 11 – 12.
10. Kaunas J., Pagyla A. Cukrinių runkelių auginimas Lietuvos regionuose. – Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 1999. – 147 – 161 p.
11. Kuprys A. Derlius su minimaliomis išlaidomis // Žemės ūkis – 2000. Nr. 4. – P. 8 – 9.
12. Lietuvos statistikos metraštis 2001 metais. Statistikos rinkinys. – Vilnius: Lietuvos statistikos departamentas. – 2001. – 615 p.
13. Nacionalinėje žemės ūkio ir kaimo plėtros programa // http://www.zum.lt
14. Ribašauskienė E., Uždavinienė V. Lietuvos kaimas: regioniniai ypatumai. – Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 1999. – 144 p.
VAINAUSKAS J. ŽEMĖS ŪKIO ĮMONIŲ GAMYBOS ORGANIZAVIMAS IR PLANAVIMAS. – VILNIUS: MOKSLAS, 1978. – 353 P.
15. Vegys J. Kokie cukrinių runkelių auginimo kaštai, naudojant daniškus kombainus // Žemės ūkis. – 1997. Nr. 10. – P. 8-9.
16. Vitunskienė Vl. Metodiniai patarimai žemės ūkio ekonomikos kursiniams darbams rašyti. – Akademija: LŽŪU leidybinis centras, 2000. – 48 p.
17. Žemės ūkio augalų pasėliai, derlius ir derlingumas 2000 metais. – Vilnius: Lietuvos statistikos departamentas, 2001. – 156 p.
18. Žemės ūkio kultūrų pasėliai, derlius ir derlingumas 1998 metais. – Vilnius: Lietuvos statistikos departamentas, 1999. – 202 p.
19. Žemės ūkio kultūrų pasėliai, derlius ir derlingumas 1999 metais. – Vilnius: Lietuvos statistikos departamentas, 2000. – 158 p.
20. Lietuvos statistikos metraštis 1994 metais. Statistikos rinkinys. – Vilnius: Lietuvos statistikos departamentas. – 1995. – 615 p.
22. Lietuvos integracija į ES žemės ūkio uždaviniai ir mokslo vaidmuo. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Vilnius .-1999
23. Vengrauskas V. Prekyba žemės ūkio ir maisto produktais.- Vilnius. 1999
24.Romaneckas K.Cukrinių runkeliams skirtų dirvų rudenį galima nedirbti. Mano ūkis 2001 Nr.10
25. BANISLAUSKIENĖ V. CUKRINIŲ RUNKELIŲ. VEISLĖS. MANO ŪKIS . 2001 NR 02

Leave a Comment