Dantė Aligjeris (Dante Alighieri, 1265-1321) apibūdinamas kaip vienintelis, didysis, italų viduramžių pabaigos poetas,be kurio tos epochos italų literatūra būtų likusi gana nereikšminga. Žinomiausi jo kūriniai, be abejo yra „ Dieviškoji komedija “ ir „ Naujas gyvenimas “, turintys milžinišką literatūrinę ir istorinę reikšmę. „ Naujas gyvenimas “ (La Vita Nuova, 1291 – 1292) – pirmoji Vakarų Europos literatūros istorijoje nacionaline kalba parašyta išpažintis, autobiografinio pobūdžio apysaka, psichologinio romano pirmtakė. Šį lyrinį ciklą poetas parašė 1291 ar 1292 m., paveiktas savo mylimosios Beatričės mirties (1290). Kūrinys parašytas naujuoju saldžiuoju stiliumi. Palyginti su trubadūrų lyrika, šis stilius dar pabrėždavo filosofinę meilės traktuotę. Trubadūrai pirmiausia reiškė žemišką jausmą, turintį, tiesa, savo ribas, o naujojo saldžiojo stiliaus poetai ėmė kurti platoniškos meilės idealą. Šis stilius buvo veikiamas Platono filosofijos, teigiančios, kad žemiškasis, greit praeinantis gyvenimas yra vienas aukščiausių dvasios gyvenimo atspindžių. Ir prasidėjusi meilė turi vengti juslinės aistros. Tobuliausia meile buvo laikomas grynai dvasinis jausmas ir dorybė (pasišventimas gėriui), kuri ne vien sukilnina žmogų, bet ir pakylėja jį prie Dievo meilės ir palaimos. Šitokia meilė buvo tapatinama su aukštąja filosofija ir religija. Naujasis saldusis stilius pirmiausia reiškė naują filosofinį požiūrį į meilę, ir tai buvo glaudžiai susiję su poezijos kalbine stilistine raiška: kaip ir trubadūrai, naujojo saldžiojo stiliaus puoselėtojai manė, kad tik tobula kalba ir poetiniai įvaizdžiai gali išreikšti meilės tobulumą.Knygą sudaro 30 eilėraščių ( sonatų, baladžių, kanconų ) bei intarpai, kurių tikslas – ne tik sujungti viską į vieną visumą, bet paaiškinti, papildyti eiliuotus tekstus. Į šią knygą Dantė sudėjo ne visus 1283 – 1291 metais parašytus eilėraščius. Prozinis komentaras, sukurtas „ Naujo gyvenimo “ rašymo metu, leidžia manyti, kad atrinktų eilėraščių interpretacija gali skirtis nuo pirminės ( poeto jiems suteiktos ) prasmės. Tai rodo, kad „ Nauajas gyvenimas “ – ne dokumentinė biografija, o meno kūrinys, parašytas pagal tam tikrus estetikos dėsnius. Dantės knygos forma, kaip proza kaitaliojama su poezija, nebuvo nauja viduramžių literatūroje.
„ Naujo gyvenimo“ struktūra trinarė. Poetas vaizduoja tris savo meilės etapus, todėl knygoje sąlygiškai galime išskirti tris dalis (pats Dantė taip neskirsto). Pirmoje dalyje (1-16 skyriai) vyrauja matoma, išorinė meilės pusė. Poetas tris kartus susitinka su Beatriče (pirmus du susitikimus skiria 9 metų tarpas); Beatričės pasisveikinimas, atsisakymas sveikintis, „damos – širmos“ atsiradimas, Beatričės išvaizdos, kūno grožio aprašymas. Čia dar jaučiama trubadūrų ir jų sekėjų italų įtaka: Beatričė labai primena išdidžias, šaltas, negailestingas riterių garbintas damas; norėdamas nuslėpti tikruosius jausmus, poetas, pagal trubadūrų tradiciją, ima apdainuoti kitą moterį, „damą – širmą“; Beatričė patiki, pasmerkia poetą, nustoją sveikintis. Tačiau skirtingai nuo Provanso dainių, kurių poezijoje trubadūras yra vienas su savo kančia, Dantė nuolat apsuptas draugų, įsimylėjusių kaip ir jis, kurie vienaip ir kitaip reaguoja į poeto jausmus. Šiuose skyriuose matyti Gvido Kavalkančio poezijos poveikis, ypač – 15 ir 16 skyrių sonetuose. Čia Beatričė pasitraukia į antrą planą, poetas prisimena tik jos žiaurumą; kaip ir jo draugas, Dantė teigia tą pačią mintį – meilė yra griaunanti, mirtį nešanti jėga. Sieloje vykstančią dramą poetas perteikia įtaigiomis hiperbolėmis: nublyškęs veidas, alpulys, šiurpus drebėjimas, mieštančiojo žvilgsnis, pie jo mirtį šaukiantis akmuo. Tolimesni (17 – 27 skyriai) atskleidžia Dantės sieloje įvykusį lūžį. Pereinama prie Beatričės moralinio ir dvasinio vaizdavimo bei susitelkiama ties naujais vidiniais poeto pojūčiais.Trečioji dalis (28 – 42 skyriai) – viso kūrinio kulminacija. Tai Beatričės mirtis ir jos beatifikacija.