Cukriniai runkeliai

Įvadas

Šiame darbe išnagrinėta cukrinių runkelių auginimo įpatumai.Trėšimo įtaka cukrinių runkelių derliui ir cukringumui.Taipat susipažinta su dirvos tinkamumu ir paruošimu cukrinių runkelių auginimui. Pasėlių priežiūra,kenkėjų bei ligų naikinimu.Taipat pažymeta žemės dirbimo darbai bei jų atlikimo laikas ir agrotechniniai reikalavimai.

Turinys

Reikšmė..............................1
Botaninis apibūdinimas...........................2
Šaknevaisio cheminė sudėtis.........................4
Augimo sąlygos..............................5
Technologinių elementų lentelė.......................8
Žemės dirbimo lentelė............................9
Augalo auginimo technologinių elementų lentelė...............10
Priedai Nr 1. Nr 2. Nr 3. Nr 4. Nr 5. .....................11

CUKRINIAI RUNKELIAI.

Reikšmė.

Cukriniai runkeliai – svarbus techninis augalas, žaliava cukraus pramonei. Jų šaknyse yra 18-19 proc. sacharozės, iš kurios gaminamas cukrus, vartojamas maistui, konditerijos, gėrimų, vaisių, uogų konservavimo prramonėje. Be to, cukrinių runkelių šakniavaisiai, lapai ir fabrikų atliekos yra labai vertingas pašaras gyvuliams. Saldžiosios šaknelės bene maistingiausias iš visų Lietuvoje auginamų šakniavaisių. Jų 1 kg būna 210-260 g sausųjų medžiagų, kuriose cukraus yra net 65-75 proc. Proteinų bei ląstelienos – maždaug po 6 proc., o riebalų – 0,8 proc. Tai koloringas ir gyvulių gerai virškinamas pašaras. 1 kg sausųjų medžiagų yra apie 14 MJ apykaitos energijos.
Nuimant ir perdirbant cukrinius runkelius, gaunami vertingi šalutiniai produktai: lapai, išspaudos, melasa. Cukrinių runkelių lapai – labai vertingas žaliasis pašaras. Iš 100 kg cukrinių ruunkelių šaknų gaunama 12-15 kg cukraus, 85 kg išspaudų ir 4-6 kg melasos. Melasa ne tik šeriami gyvuliai, bet ir gaminamas spiritas, glicerinas, pašarinės mielės.
Cukriniai runkeliai turi ir agrotechninę reikšmę. Mat žemė jiems gerai įdirbama, patręšiama organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, jie purškiami herbicidais, re

etinami, purenami tarpueiliai, po jų dirvoje beveik nelieka piktžolių. Taigi cukriniai runkeliai yra geras priešsėlis kitiems augalams, ypač vasariniams javams.

Pasaulyje apie 28 proc. cukraus pagaminama iš cukrinių runkelių. Lietuvoje cukraus ūkis turi svarbią ekonominę ir socialinę reikšmę, padeda spręsti kaimo ir miesto gyventojų užimtumo, pajamų palaikymo problemas.Cukrinių runkelių auginimas, palyginti su kitais augalais, yra labai pelningas. 2002 metais cukriniai runkeliai buvo auginami 27 rajonuose, bet tinkamiausios sąlygos – 9 rajonuose, kur išauginama 86 proc. pramoniniam perdirbimui skirtų cukrinių runkelių. Cukraus vidaus rinkoje dominuoja viena iš stambiausių ES kompanijų – „Danisco Sugar A/S ir UAB „Arvi cukrus“. Lietuvą priėmus į ES, Lietuvoje galioja ES cukraus režimas. Cukraus režimo tikslas – užtikrinti cukrinių runkelių augintojų užimtumą, pragyvenimo lygį bei išlaikyti cukraus rinkos pusiausvyrą Bendrijoje. 2001-03-07 buvo priimtas LR Vyriausybės nutarimas Nr. 264 „Dėl Cuukraus režimo patvirtinimo“, parengti visi teisės aktai, reikalingi integruojantis į ES. Cukraus režimas – LR Vyraiusybės patvirtintų cukrinių runkelių auginimo, cukraus žaliavos įvežimo, perdirbimo, cukraus rinkos reguliavimo priemonių visuma.

2
Botaninis apibūdinimas

Cukriniai runkeliai (Beta vulgaris L., var. Saccharifera) priklauso balandinių šeimai, tai pačiai rūšiai kaip ir pašariniai, lapiniai ir valgomieji runkeliai. Šaknų sistema liemeninė, sudaryta iš pagrindinės šaknies ir šoninių šaknų. Pgarindinė šaknis įsiskverbia į dirvą iki 2 m gylio, o šoninės šaknys nutolsta nuo pagrindinės i šonus iki metro.
Cukrinio runkelio šakniavaisis pailgas, nusmailėjusio kūgio formos, iš

š šonų truputį suspaustas. Šakniavaisio yra 3 dalys: kerpė, kaklelis ir tikroji šaknis. Kerpė – tai dirvos paviršiuje esantis sustabarėjęs stiebas su lapais ir žiedynpumpuriais. Iš žiedynpumpurių kitais metais išsivysto žiedynstiebiai. Kaklelis – tarpinė šaknies dalis, esantitarp kerpės ir pagrindinės šaknies. Jis išsivysto iš daigo poskilčio ir neturi nei lapų, nei šaknų. Tikroji šaknis – tai šakniavaisio dalis, kuri prasideda tuoj pasibaigus kakleliui. Tikrosios šaknies priešinguose šonuose eina grioveliai, iš kurių auga šoninės šaknys. Kerpė sudaro 10-15 proc. užaugusio šakniavaisio ilgio, kaklelis 10-20 proc., o tikroji šaknis – 65-80 proc.
Cukrinio runkelio šakniavaisis kūgiškas, baltas, tačiau jo forma gali keistis. Tai priklauso nuo aplinkos – dirvos armens storio, jos drėgnumo, tręšimo. Šakniavaisio forma taip pat gali pakisti dėl kenkėjų ir ligų. Nepalankiomis sąlygomis šoninės šaknys dažnai sustorėja ir šakniavaisis pasidaro šakotas. Šakoti šakniavaisiai mažiau sveria, esti mažesnio cukringumo. Be to blogai laikosi. Pasitaiko tuščiavidurių cukrinių runkelių šakniavaisių. Tos tuštumos esti sausos arba šlapios. Runkelius su šlapiomis tuštumomis dažnai puola grybinės ir bakterinės ligos.
Jauna runkelio šaknis gerokai skiriasi nuo suaugusio runkelio šaknies. Kol ji subręsta, joje vyksta tam tikri pakitimai. Kai išauga 3-4 poros tikrųjų lapų, šaknis pradeda storėti. Tuo laiku vyksta jos „nėrimasis“ – pirminė žievė, trukdanti šakniai augti ir storėti, eižėja, trūkinėja, palengva atsiskiria ir atkrinta. Vietoj jos susidaro naujas apsauginis ka
amštinis sluoksnis. Kai pradeda „nertis“ šaknis, ima formuotis indų kūlelių koncentruoti žiedai. Šaknyje gali būti 12 tokių žiedų. Tarpus tarp indų kūlelių užpildo maitinamojo audinio sluoksnis, kuriame kaupiasi cukrus.
Cukrinio runkelio šakniavaisis sveria nevienodai. Tai priklauso nuo įvairių sąlygų. Paprastai šakniavaisis sveria 300-800 g ir daugiau. Nustatyta, kad didesnio šakniavaisio cukringumas mažesnis.Geriausios kokybės būna 300-800 g cukrinių runkelių šakniavaisiai.

Cukrinio runkelio lapai dideli, lygūs, kartais gofruoti, žali. Augant jų forma kinta. Jaunų lapų lapkočiai trumpi, lapalakščiai apvalūs, senesnių – lapkočiai ilgesni, lapkočiai ilgesni, lapalakščiai širdiški, lygūs arba raukšlėti. Tai priklauso nuo veislės savybių ir augimo sąlygų. Raukšlėti lapai, turėdami didesnį paviršių, geriau panaudoja saulės energiją, būna derlingesni. Vegetacijos pabaigoje lapų paviršius lygus ir blizgantis. Be to, skirtinga ir lapų padėtis. Jie būna statūs, pusiau statūs, gulsti. Lapų pažastyse susidaro generatyviniai pumpurai, iš kurių antrais augimo metais išsivysto žiedynstiebiai, žiedai ir vaisiai.
Cukrinių runkelių žiedai yra dvilyčiai su penkių taurėlapių apyžiedžiu, penkiais kuokeliais, kurių galuose yra dulkinės ir viena piestelė. Cukriniai runkeliai kryžmiškai apsidulkina dažniau negu savomis žiedadulkėmis. Žydi 20-40 dienų. Runkelių žiedadulkes vėjas gali nunešti 4-5 km. Todėl pašarinių runkelių ir valgomųjų runkelių sėklojų negalima auginti arti cukrinių runkelių sėklojų, nes jie susikryžmina. Žiedai bekočiai, auga po 2-6 grupėmis ant visų žiedstiebių, esančių lapų pažastyse.
Vaisius. Peržydėjus iš kiekvieno žiedo išsivysto va

aisius su sėkla. Bręsdami vaisiai tarpusavyje suauga ir sudaro sudėtinį vaisių-kamuolėlį. Tačiau vaisiai gali nesuaugti ir kamuolėlį tomet sudaro tik vienas vaisius su sėkla. Taigi runkeliai gali būti daugiasėkliai (3-4 sėklos) ir vianasėkliai. Kamuolėlių dydis priklauso nuo vaisių skaičiaus. Kai jų daugiau, kamuolėliai esti stambesni, ir atvirkščiai. Iš stambesnių kamuolėlių išaugę augalai užaugina didesnį šaknų derlių. Formuojantis vaisiui, apyvaisiai būna žali ir minkšti. Kai apyvaisiai ima rausti ir tvirtėti, gemalai būna pusau susiformavę, o kai apyvaisiai pasidaro šviesiai rausvi ir tvirti, gemalai visiškai susiformuoja. Subrendę vaisiai esti rausvi. Suaugusio vaisiaus viršūnėlė sudaro plokščią ir truputį išgaubtą dangtelį, kurį lengva nuimti, po juo vaisiaus viduje horizontaliai guli runkelio sėkla. Jai dygstant, dangtelis atsidaro.
Sėkla. Kiekviena sėkla apsupta dviem apvalkalėliais: išoriniu ir vidiniu. Runkelio sėkla yra inksto formos.Po sėklos apvalkalėliais yra gemalas ir perispermas su atsarginėmis maisto medžiagomis. Didžiausią sėklos dalį sudaro sulenktas gemalas. Iš gemalo šaknelės vystosi pagrindinė šaknis. Iš pumpurėlio tarp sėklaskilčių išsivysto tikrieji lapai. Sėklos sudaro 25-30 proc. kamuolėlio masės. 1000 sėklų sveria 4-6 g.

Šakniavaisio cheminė sudėtis

Nuimant derlių, cukriniuose runkeliuose vidutiniškai būna 75 proc. vandeęns, 25 proc. sausųjų medžiagų, iš kurių 17,5 proc. sudaro sacharozė, o 7,5 proc. – necukrinės medžiagos, skirstomos į tirpias ir netirpias. Iš 5 proc. netirpų medžiagų ląsteliena sudaro 2,5 proc., o pektininės medžiagos – 2,4 proc., baltymai ir pelenai – apie 0,1 proc.
Gaminant cukrų, ypač svarbios runkelių šaknyse esančios tirpios necukrinės medžiagos – invertuotas cukrus (fruktozė, gliukozė) ir lengvai tirpstantys azoto junginiai (betaninas ir kitos aminorūgštys), trukdančios kristalizuotis cukrui. Kuo mažiau runkeliuose yra necukrinių tirpių medžiagų, tuo runkelių šaknų kokybė geresnė. Dėl to cuktaus gamybai, be cukringumo, svarbus cukrinių runkelių žaliavos kokybės rodiklis yra jų sulčių kokybė arba cukraus procentas išvalytų sulčių sausojoje medžiagoje, taip pat invertuoto cukraus ir kenksmingo (nebaltyminio) azoto kiekis.
Cukrinių runkelių technologinė kokybė priklauso nuo veislės ir svarbiausia nuo auginimo ir oro sąlygų.
Cukrus cukrinių runkelių šaknyse pasiskiretęs nevienodai. Nuo kerpės vertikaliai cukraus šaknyse pamažu daugėja. Daugiausia jo būna storiausioje vidurinėje šaknies dalyje, mažiausiai – galvutėje ir laibojoje šaknies dalyje. Dar mažiau cukraus yra kerpėje. Be to , joje būna daugiausia nebaltyminio azoto ir tirpių pelenų, mažinančių cukraus išeigą. Todėl, nuimant derlių, kerpė su lapais nupjaunama.

Augimo sąlygos

Dirva. Iš visų šakniavaisių cukriniai runkeliai yra jautriausi dirvoms. Lietuvoje tinkamiausios jiems dirvos vidutinio sunkumo ir lengvi priemoliai, t.y. velėniniai glėjiški ir karbonatiniai dirvožemiai. Šių dirvožemių armens sluoksnis yra silpnai rūgščios arba neutralios reakcijos. Galima auginti ir puveninguose priesmėliuose ant priemolių. Tačiau priemolio dirvose runkelių derlius esti didesnis nei priesmėlio, ypač sausais metais. Dirvos turi būti gerai sukultūrintos, drenuotos, kur gruntinis vanduo ne aukščiau kaip 0,9-1 m. Be to jos turi būti lygios.
Pastarisiais metais siekiama minimalizuoti žemės dirbimą cukriniams runkeliams. Tuo tikslu 1999-2001 m. buvo atlikti tyrimai LŽŪU Bandymų stotyje velėniniame glėjiškame silpnai pajaurėjusiame (giliai glėjiškame karbonatingame išplautžemyje) lengvo priemolio dirvožemyje. Bandymų tikslas buvo nustatyti dirvos dirbimo intensyvumo įtaką cukriniams runkeliams. Cukriniai runkeliai buvo sėjami tiesiog į ražieną (tiesioginė sėja), prieš sėją supurentą („mulčiuotą“) ražieną vertikalių rotorių purentuvu VRK-182 ir freziniu purentuvu UFK-300 bei į intensyviai įdirbtą – artą prieš sėją, purentą purentuvu KPS-400 ir voluotą dirvą. Tyrimai parodė, kad geriausiai dygo į neįdirbtą ar supurentą vertikalių rotorių purentuvu VRK-182 ražieną pasėti cukriniai runkeliai. Cukrinių runkelių, augusių visai nedirbtoje, minimaliai ar intensyviai dirbtojue dirvoje, kiekybinių bei kokybinių rodiklių skirtumai buvo neesminiai. Didžiausias cukrinių runkelių šakniavaisių derlius gautas sėjant cukrinius runkelius į neįdirbtą ražieną – 58,6 t ha.
Temperatūra. Kad cukriniai runkeliai normaliai augtų, nereikia aukštos temperatūros. Jų sėklos dygsta 2-5 laipsniai C, o daigai gali augti 6-7 laipsniai C. Tačiau tokioje temperatūroje sėklos sudygsta tik per 18-20 dienų. Kai dirvos temperatūra aukštesnė ir pakanka drėgmės, sėklos dygsta greičiau. Dirvai sušilus iki 10-12 laipsnių C, daigai sudygsta po 12-14 d., 15-17 laipsnių C temperatūroje – per 7-8 d. Pavasarines šalnas jie pakenčia iki minus 3-4 laipsnių C. Optimali cukrinių runkelių augimo ir cukraus kaupimo temperatūra yra 22-25 laipsniai C. Tačiau jie auga ir cukrų kaupia iki vėlyvo rudens, kol temperatūra ne žemesnė kaip 6-7 laipsniai C. Per visą vegetaciją jiems reikalinga temperatūrų suma 2000-2500 laipsnių C.
Šviesa. Cukriniai runkeliai – ilgadieniai augalai ir šviesos jiems reikia daug. Kuo

daugiau cukriniai runkeliai gauna saulės šviesos, tuo intensyviai juose vyksta angliavandenių sintezės procesas. Kai trūksta šviesos, gerokai sumažėja runkelių šaknų derlius ir cukringumas. Jie ypač gerai auga, kai būna ir saulėtų ir debesuotų dienų. Tada asimiliatai greičiau nuteka į šaknis, o lapuose pagreitėja asimiliacijos procesas. Tačiau per didelius karščius, kai trūksta drėgmės, lapai vysta, asimiliacija sulėtėja ir šaknyse mažiau kaupiasi cukraus. Cukrinių runkelių šaknų cukringumas labai priklauso nuo saulėtų dienų skaičiaus antroje vegetacijos pusėje – rugpjūčio-rugsėjo menesiais, jei tuo laiku augalai pakankamai gauna maisto ir drėgmės.

Drėgmė. Cukriniams runkeliams drėgmės reikia nuo jų augimo pradžios, nors jauni augalai atsparūs sausrai. Sėkloms subrinkti ir sudygti reikia apie 150-170 proc. vandens. 100 kg šaknų su atitinkamu kiekiu lapų, kai derlius 400-500 cnt/ha, reikia apie 80 cnt vandens, o 1 ha – 3500-4000 m. kub. Daugiausia vandens cukriniams runkeliams reikia liepos – rugpjūčio mėnesiais, kai didžiausias lapų plotas. Jeigu tuo laiku trūksta drėgmės, jų derlius labai sumažėja. Sausais metais cukrinių runkelių derlius sumažėja ne tiek daug kaip kitų žemės ūkio augalų, mat jų šaknys skverbiasi giliai į žemę ir gali paimti vandenį iš 2 metrų ir giliau, be to, jie pasinaudoja vėlyvais vasaros krituliais.

Mityba. Cukriniai runkeliai sunaudoja daug maisto medžiagų. Pvz.: 100 cnt cukrinių runkelių šaknų su atitinkamu lapų kiekiu iš dirvos paima apie 45-50 kg azoto, 15-17 kg fosforo ir 75-80 kalio. Cukriniams runkeliams be pagrindinių maisto elementų , dirvoje dažnai trūksta ir mikroelementų, ypač boro.

Pažangiai ūkininkaujančių šalių – Danijos, Suomijos, Švedijos – ūkiuose gaunami cukrinių runkelių derliai siekia 45-50 t/ha, o cukringumas būna 1,5-2,0 proc. didesnis negu auginamų Lietuvoje. Vienas iš veiksmingiausių būdų padidinti derlingumą ir cukringumą – racionalus, pritaikytas pagal augalų poreikius ir konkretaus lauko dirvožemio savybes tręšimas makro- ir mikroelementais.

Cukriniams runkeliams labai reikalingas fosforas, jis įeina į branduolio baltymų sudėtį, dalyvauja sacharozės sintezėje. Kai trūksta fosforo, apatinių lapų pakraščiai apmiršta, pasidaro tamsiai rudi arba juodi, vėliau pajuoduoja ir lapų gyslelės, apatiniai lapai nulinksta žemyn taip, kad lapo v iršūnė pasiekia žemę. Tokių augalų šaknys būna labai smulkios ir turi mažai cukraus.

Azotas būtinas baltymams susidaryti. Jis spartina lapų ir šaknų augimą. Trūkstant
azoto, runkelių lapai būna smulkūs, pailgėję, šviesiai žalsvi arba žali, auga vertikaliai. Lapai pradeda šviesėti nuo gyslų. Šviesėjimas plečiasi ir apima visą lapą. Lapai pagelsta ir prieš laiką nunyksta. Nauji lapai atauga lėtai.

Kalis cukriniams runkeliams taippat labai svarbus. Kai jo trūksta, lapo pakraščiai džiūsta. Džiūti pradeda nuo vidurinio lapo. Trūkstant kalio gerokai sumažėja cukraus šaknyse. Be to, kalis didina augalo atsparumą sausroms ir šalčiui.

Kalcis yra nepakeičiamas elementas, neutralizuojantis rūgštį, susidariusią baltymų sintezės procese. Dėl kalcio trūkumo augalas silpniau auga, blogiau vystosi jo šaknų sistema.

Boras atlieka svarbią katalizatoriaus funkciją, didina cukringumą. Kai boro dirvoje trūksta, cukriniai runkeliai suserga sausuoju vidurinių lapų puviniu. Ši liga pradeda plisti apie liepos vidurį-rugpjūčio pradžią. Viduriniai runkelių lapai pagelsta , vysta, vėliau pajuoduoja, pūva ir galiausiai žūva. Vietoj žuvusių atauga daug naujų ir smulkių lapų. Lidai plečiantis ir šoninai lapai gali pajuoduoti ir supūti. Liga persimeta į runkelio kerpę. Joje atsiranda rudų dėmių, o vėliau ji sausai pūva. Smarkiau pažeistų runkelių kerpės pasidaro tuščios, juodos, išpuvusios. Cukriniams runkeliams palyginti daug boro reikia 13-14 savaitę nuo sudygimo. Likusiu augimo laikotarpiu jo reikia nedaug.

Cukriniai runkeliai maisto medžiagas ima per visą vegetaciją, tačiau atskirais laikotarpiais nevienodai. Pirmu augimo ir vystymosi laikotarpiu jie daugiausia paima azoto ir fosforo. Vegetacijos pradžioje maisto medžiagų sunaudoja daugiausia. Antroje vegetacijos pusėje augalai pasisavina daugiau kaip ketvirtadalį viso azoto ir apie 40 proc. kalio. Fosforo jiems reikia panašiai kaip ir vegetacijos viduryje.

Pirmoji ir nepakeičiama organinė trąša yra mėšlas. Jis pagerina dirvos fizines savybes, geriausiai augalus aprūpina visomis reikalingomis maisto medžiagomis, taip pat ir mikroelementais. Bandymų stočių duomenimis, mėšlą galima krėsti (50-60 t/ha) cukrinių runkelių priešsėliui ar cukriniams runkeliams.Pirmasis būdas racionalesnis, nes patogiau mėšlą laiku išvežti ir aparti, lieka daugiau laiko dirvoms po žiemkenčių įdirbti ir piktžolėms naikinti, o runkelių derlius būna beveik vienodas. Švedai taip apt rekomenduoja mėšlą iškratyti runkelių priešsėliui.

Didžiausias cukrinių runkelių derlius uždera tada, kai jie tręšiami visomis NPK trąšomis. Tręšimo įtaka cukrinių runkelių derliui ir cukringumui neginčijama.

CUKRINIAI RUNKELIAI

Technologinis
elementas Autorius,
leidinys Straipsnio
pavadinimas Agrotechninės
rekomendacijos Skirtumai lyginant su klasikine agrotechnika
Dirvožemis dr.Algirdas Aleksynas Cukriniu runkeliu sėja į mulčiuotą dirvą. Sėti cukrinius rukelius į šiaudais mulčiuotą dirvą. Sustabdoma erozija.Reikalingas minimalus dirvos dirbimas.Dirva pradedama ruošti nuo priešsėlio.
Tręšimas Dr.Daiva Janušauskaitė
Mano ūkis 2004/09 Tręšimo įtaka cukrinių runkelių derliui ir cukringumui. Tręšimas pritaikytas pagal augalų poreikius ir konkretaus lauko dirvožemio savybes. Gaunamas didesnis derlius t/h bei didesnis cukringimas %
Pasėlių priežiūra Dr.Zita Brazienė Mano ūkis 2003/08 Rugpjūčio darbai cukrinių runkelių laukuose Papildomas tręšimas,skystų trąšų purškimas kartu su fungicidais Padidėja baltojo cukraus kiekis,sunaikinami kenkėjai ir ligos
Ekologija Dr.Irena Deveikytė Mano ūkis 2004/10 Ekologiški cukriniai runkeliai Naudojamos tik organinės trąšos,naudojama chemikalais nedorota sėkla. Ekologiškų cukrinių rukelių auginimo technologija nou intensyviosios skiresi tuo,kad nenaudojamos sintetinės medžiagos
Ligos Dr.Irena Deveikytė Mano Ūkis 2002/05 Cukrinių runkelių lapų ligos Laikytis sėjomainos ir agrotechnikos reikalavimų.Ligų plitimo metais purkšti fungicidais Dėl ligų derlius sumažėja 20-50% naudojant tinkamas apsaugos priemones to galima išvengti

CUKRINIAI RUNKELIAI

ŽEMĖS DIRBIMAS

Darbai Agrotechniniai darbų atlikimo terminai Agrotechniniai reikalavimai Darbų atlikimo kaina Lt/ha
Ražienų skutimas Nuėmus žiemkenčius,reikia kruopščiai ir kuo ankščiau nuskusti ražienas Verstuviniais skutikais skutama
10-12cm gyliu
O lėkštiniai 4-6cm 100-110 Lt/ha
Gilus arimas rudenį Rudenį iki spalio vidurio Ariama 26-28cm gyliu 120-130 Lt/ha
Kultivavimas Pavasarį 5-12cm 80-100 Lt/ha
Dirvos purenimas,akėjimas Pavasarį 3-6cm Kartu su kultivavimu.

CUKRINIAI RUNKELIAI

Technologinis elementas Darbai Suma Lt/ha
Trėšimas Trąšų N P K barstymas
Apsauga nuo kenkėjų ir ligų Fungicidų purškimas 30 Lt/ha
Pasėlių priežiųra Tarpueilių purenimas

PRIEDAI

Nr 1. – Cukrinių runkelių sėja į mulčiuotą dirvą.
Nr 2. – Rugpjūčio darbai cukrinių runkelių laukuose
Nr 3. – Tręšimo įtaka cukrinių runkelių derliui ir cukringumui
Nr 4. – Cukrinių runkelių lapų ligos
Nr 5. – Ekologiški cukriniai runkeliai

Išvados

Darbe aprašoma cukriniu runkelių auginimo sąlygos.Sužinota kaip ruošti dirvą ruošentis auginti cukrinius runkelius,kuo trėšti norint gauti didesnį derliu bei sukringumą.kaip prižiųreti pasėlius,kuo trėšti norint apsaugoti augalą nuo ligų,ir kenkėjų.Taipat darbe aprašoma cukrinių runkelių botaninis apibūdinimas bei auginimo sąlygos.

Naudota literatūra:

Brazienė Z. Rugpjūčio darbai cukrinių runkelių laukuose // Mano ūkis,2003. Nr. 8. P. 18-19

Aleksynas A. Cukrinių runkelių sėja į mulčiuotą dirvą // Interneto prieiga. www.manoukis.lt

Janušauskaitė D. Trėšimo įtaka cukrinių runkelių derliui ir cukringumui // Mano ūkis,2004.
Nr. 9. P. 12-13

Deveikytė I. Cukrinių runkelių lapū ligos // Mano ūkis,2002.Nr.5 .P.16-17

Deveikytė I. Ekologiški cykriniai runkeliai // Mano ūkis,2004.Nr.10. P.34-35

Čaikauskas V. Cukriniai runkeliai // Augalininkystė.
Vilnius,Mokslo ir enciklopedijų leidykla 1995

Bartkevičiūtė Z. Cukriniai runkeliai maistingiausi šaknevaisiai // Ūkininko patarėjas,
1999 02 04. Nr.14

Internetccco prieiga. http://www.pieno-tyrimai.lt/gpienas/runkeliai.html

Leave a Comment