Apsaugos priemonės

Evakuacijos keliai

Nelaimės metu žmonėms ypač svarbu greitai ir saugiai pasitraukti iš pavojingos vietos, tam reikia visų paskirčių pastatuose įrengti evakuacijos kelius. Pirmame aukšte tie keliai turi vesti tiesiai į lauką arba tie keliai koridoriumi ar vestibiuliu turi būti labai trumpi. Bet kuriame kitame aukšte — koridoriumi į laiptinę, arba tiesiai į laiptinę, iš laiptinės — tiesiai į lauką, arba per vestibiulį, kuris šiuo atveju turi būti atskirtas nuo koridorių pertvaromis ar durimis. Evakuacijos keliai gali vesti ir į gretimą tame pačiame aukšte esančią nepavojingą gaisro ir sprogimo atžvilgiu patalpą, turinčią tokius pat išėjimus į lauką.

Iš kiekvieno aukšto turi būti numatyti ne mažiau kaip du išėjimai. Kad vienu metu nebūtų apimti ugnies, jie turi būti nutolę vienas nuo kito ne mažiau kaip l = l ,5 P (čia P — patalpos perimetras metrais, l — nuotolis metrais). Tarkim, kad patalpos perimetras P = 100 m, tuomet l = 1,5×10 = 15

m. Sis standarto RSN-133-91 reikalavimas neturi būti pamirštas projektuojant ir statant naujus pastatus.

Iš rūsio ar žemutinio aukšto pakanka turėti vieną išėjimą, jeigu jų plotas ne didesnis kaip 300 m2 ir juose būna ne daugiau kaip 5 žmonės.

Jeigu žmonių būna nuo 6 iki 15, reikia turėti antrą, pagalbinį, išėjimą tiesiai į lauka (kopėčiomis, pro skylę, langą ir pan.).

Evakuacijos keliai turi būti ne siauresni kaip l m, durų plotis — ne mažesnis kaip 0.8 m, aukštis — ne mažesnis kaip 2 m. Grindys daromos lygios, nuolydis neturi būti didesnis kaip 1:6. Slenksčiai nepageidautini, tačiau jie gali būti. Jeigu evakuacijos kelyje aukščių skirtumas didesnis kaip 45 cm, toje vietoje turi būti padarytos ne mažiau kaip trys laiptelių pakopos.

Evakuacijos keliams negalima naudoti sraigtinių laiptų, siaurėjančiu pakopų, besisukančių durų, vartų, nes pavojaus metu jie labai sunkina gelbėjimosi veiksmus, žmonės gali susižaloti. Įvairūs konstrukciniai išsikišimai sienose turi būti ne žemiau kaip 2,2 m aukštyje.

Evakuacijos keliai visuomet turi būti laisvi, neužgriozdyti sulaužytais baldais, gamybinėmis atliekomis ir pan. Durys turi atsidaryti tik į lauko pusę. Į vidaus pusę jos gali atsidaryti tik tada, kai patalpoje būna ne daugiau kaip 15 žmonių, taip pat sandėliuose, kurių plotas ne didesnis kaip 200 m2, išėjimuose ant stogo, jeigu tos durys neskirtos gelbėtis žmonėms nelaimės metu. Durų aukštis turi būti ne mažesnis kaip 2,0

m, tačiau yra ir išimčių (pvz., ant stogo vedančių durų aukštis gali būti iki 1,5 m). Durų užraktai turi atsidaryti tik iš vidaus pusės, o raktas turi būti laikomas visada prieinamoje, gerai žinomoje vietoje. Kadangi gaisro atveju apšvietimas arba bus išjungtas, arba sugedęs, būtina numatyti evakuacijos kelių avarinį apšvietimą. Kur reikia, turėtų būti įrengti dūmų šalinimo įrenginiai.

Evakuacijos keliai turi būti aiškiai pažymėti gelbėjimo planuose, brėžiniuose. Su brėžiniais reikia supažindinti visus darbuotojus.

Įvairios saugos priemonės

Įvykus nelaimei ar susidarius kitokioms ekstremalioms situacijoms, žmonėms tenka saugotis. Paprasčiausia būtų pabėgti ar išsikelti iš nelaimės vietos, tik ne visuomet galime taip padaryti. Kartais nespėjama, dažnai nenorima palikti savo turto, dalis Įmonių turi dirbti ir nelaimės meto sąlygomis. Visą šalį apėmusios suirutės metu išvykti nebūtų kur,

Reikalingos žmonių apsaugos priemonės tose vietose, kur jie gyvena ar dirba. Jos būna arba kolektyvinės (grupei žmonių), arba individualiosios (vienam žmogui).

Kolektyvinės apsaugos priemonės

Civilinei saugai būdingi apsaugos statiniai yra slėptuvės. Tai įvairiai žmonių veiklai įprastomis aplinkybėmis skirti pastatai, kurie taip pat tinka žmonių apsaugai nuo pavojingų poveikių esant ekstremalioms situacijoms. Šie pastatai turi dvi lygiavertes paskirtis — žmonių veiklos ir žmonių apsaugos. Kalbant apie žmonių apsaugą, pirmiausia reikia žinoti, kokių pavojų norima išvengti. Lietuvai būdingiausiais pavojingais poveikiais laikytini ekstremalių situacijų sukelti ar tomis aplinkybėmis atsirandantys žmogaus gyvybei ar sveikatai pavojingi veiksniai.

Kiekvienoje vietovėje pavojingų poveikių derinys būna skirtingas.

Todėl ir slėptuvėms reikalingos įvairios apsauginės savybės. Mūsų šalyje yra įrengtos keturių tipų slėptuvės, turinčios skirtingus apsaugos lygius.

Slėptuvės konstrukcija priklauso ir nuo pastato, kuriame ji įrengta.

Jei slėptuvė užima visą pastatą, ji vadinama atskirąja, jei jo dalį —

įkomponuotąja. Dar skiriamos požeminės (slėptuvės lubos yra žemės lygyje ar žemiau jo), pusrūsio (pusė slėptuvės yra virš žemės) bei antžeminės —

slėptuvės grindys žemės lygyje arba įgilintos ne daugiau kaip 1,5 m.

Didelės, labai didelės ir ypač didelės slėptuvės paprastai įrengiamos gamyklose, kuriose dirba daug žmonių.

Dar reikėtų paminėti laikinas slėptuves. Jų gali prireikti kilus karo ar kitokiam pavojui, trūkstant vietos nuolatinėse slėptuvėse. Jos įrengiamos pastatų rūsiuose, apatiniuose aukštuose, automobilių saugyklose ar daržovių sandėliuose ir kitur. Apkase, griovyje ar žeminėje, toliau nuo pastatų įrengtos priedangos žmonėms slėptis irgi laikomos laikinomis slėptuvėmis.

Slėptuvių patalpos skirstomos į pagrindines ir pagalbines.

Pagrindinėmis vadinamos patalpos žmonėms, valdymo ar medicinos postas, slėptuvės įėjimai ir išėjimai iš jos. Pagalbinėmis – oro filtrų ir ventiliatorių patalpa, tualetai, dyzelinės, elektros skydinė, patalpos vandens atsargoms laikyti, sandėliai, podėlis maistui, rūbinės viršutiniams užterštiems drabužiams.

Kiekvienai slėptuvei reikalingi ne mažiau kaip du įėjimai.

Individualiosios apsaugos priemonės

Individualiųjų apsaugos priemonių (IAP) sąvoka apibrėžia apsaugos priemones, skirtas pavienių žmonių apsaugai nuo nuodingųjų (NM), radioaktyviųjų medžiagų (RM) ir biologinio (bakterinio) aerozolio (B-A)

neigiamo poveikio. Pagal paskirtį IAP skirstomos į individualiąsias kvėpavimo organų apsaugos priemones (IKOAP) ir individualiąsias odos apsaugos priemones (IOAP), o pagal apsaugos pobūdį — i filtruojamąsias ir izoliuojamąsias. IAP yra ir specialios, pramoniniu būdu gaminamos, ir paprasčiausios, arba parankinės. Be to, IAP yra skirtingos civiliams gyventojams, kariškiams ir pramonės ar žemės ūkio darbuotojams.

Nesudėtingos, patikimos ir todėl labiausiai paplitusios IKOAP yra tos, kurias gamina pramonė (tai įvairios dujokaukės, kvėpavimo aparatai, apsauginės kameros vaikams ir respiratoriai). Visos jos, išskyrus iš oro dulkes ir aerozolį valančias, apsaugo žmogų nuo nuodingųjų dujų ar garų pavidalo medžiagų. Prie paprasčiausių, arba parankinių, IKOAP priskirtinos dulkėkaukės (audeklinės kaukės, sulaikančios dulkes), vatos ir marlės raiščiai ir darbe bei buityje vilkimi įvairūs drabužiai.

Dulkes sulaikantys respiratoriai (ŠB-1 „Lepestok”, R-2), dulkėkaukės, vatos ir marlės raiščiai saugo kvėpavimo organus nuo radioaktyviųjų dulkių, taip pat nuo antrinio debesies biologinio užkrato, tačiau nesaugo nuo kenksmingųjų dujų ir garų. Oda apsaugoma dėvint iš gumoto audeklo pasiūtus kostiumus, apsiaustus, guminius batus ir pirštines.

Filtruojamosios individualiosios kvėpavimo organų apsaugos priemonės

IKOAP (dujokaukės, respiratoriai, dulkėkaukės, vatos ir marlės raiščiai) sudarytos iš dviejų svarbiausių dalių: antveidžio ir filtro orui valyti. Įkvėptas oras, eidamas pro filtrą, išsivalo ir pro įkvėpimo vožtuvą patenka po antveidžiu jau švarus. Po to jis iškvepiamas į aplinką pro iškvėpimo vožtuvą.

Silpniausia dujokaukių vieta — iškvėpimo vožtuvas. Esant netobulai jo sandarai (pvz., dujokaukės GP-5), kai po vožtuvu patenka stambios dulkės ar žiemos metu sušalę garų lašeliai, įkvepiant pro iškvėpimo vožtuvą po antveidžiu gali patekti ir nevalyto oro.

Filtruojamąsias dujokaukes galima naudoti, kai kenksmingos medžiagos kiekis ore yra ne didesnis kaip 0,5( (amoniako ne didesnis kaip 1(, anglies monoksido ne didesnis kaip 2() ir deguonies kiekis ore yra ne mažesnis kaip

18(, be to, turi būti būtinai žinoma, kokia pavojinga medžiaga išsiliejo ar išsiveržė į aplinką. Visais kitais atvejais būtina naudoti izoliuojamąsias dujokaukes (izoliuojamuosius kvėpavimo aparatus).

Civilinės dujokaukės

Civilinės dujokaukės apsaugo suaugusių žmonių kvėpavimo organus, akis ir veidą nuo NM, RD, BA ir kitokių kenksmingų medžiagų. Šios dujokaukės apsaugo tik nuo nuodingųjų, cheminiam ginklui naudojamų medžiagų, todėl, norint apsisaugoti ir nuo kitų kenksmingų cheminių medžiagų, reikia turėti papildomas dėžutes.

Gavus dujokaukę, reikia patikrinti jos dydį ir sudėtį, visų jos dalių tinkamumą naudoti. Naują dujokaukės antveidį prieš užsidedant iš išorės ir vidaus reikia nušluostyti suvilgyta vandeniu švaria vata ar skudurėliu, o iškvėpimo vožtuvą ir jungiamąją žarną prapūsti, kad išdulkėtų talkas.

Naudotą kaukę reikia dezinfekuoti – iššluostyti skudurėliu, suvilgytu spiritu ar 2( formalino tirpalu.

Dujokaukė veiksminga tik tuomet, kai atitinka galvos dydį.

Civilinės saugos sistemoje labiausiai paplitusios GP-5 (1 pav.), GP-7

bei kovinė dujokaukė PBF.

(1 pav. Dujokaukė GP-5: 1 -filtruojamoji dėžutė; 2-antveidis.)

Pramoninės filtruojamosios individualios apsaugos priemonės

Tai dujokaukės, respiratoriai ir kitos vienkartinio naudojimo savisaugos priemonės. Pramoninių filtruojamųjų dujokaukių paskirtis tokia pat kaip ir visų filtruojamųjų dujokaukių. Jų filtruojamosios sugeriamosios dėžutės skirstomos pagal paskirtį ir žymimos atitinkama raide ir spalva.

Didelių matmenų dėžutės būna su papildomu aerozoliniu filtru (tai rodo balta statmena juosta ant dėžutės korpuso) ir be jo.

Garantinis dėžučių saugojimo laikas – 3 metai.

Pramonėje kvėpavimo organams apsaugoti nuo kai kurių NM gali būti naudojamos mažų matmenų priešdujinės plastikinės dėžutės, prijungiamos tiesiog prie antveidžio. Jos gaminamos dviejų tipų: su priešaerozoliniu filtru ir be jo.

Neturint dujokaukės arba jai sugedus, kvėpavimo organus nuo radioaktyviųjų dulkių, bakterijų ir dūmų galima apsaugoti respiratoriumi.

Tačiau būtina žinoti ir visą laiką atsiminti, kad respiratorius neapsaugo nuo nuodingųjų medžiagų. Respiratorius taip pat neapsaugo ir akių, todėl reikia užsidėti akinius. Jeigu, dėvėdami respiratorių, suprakaitavote, reikia jį nuimti, nušluostyti ir po 1-2 minučių vėl užsidėti.

Pramonė gamina įvairių respiratorių: pramonėje naudojamus S V-1, RU-

60M, RP-6-67 ir kt. Civilinės saugos sistemoje dažniausiai naudojamas respiratorius R-2.

(2 pav. R-2 respiratorius: l – filtruojamoji puskaukė; 2 – nosies spaustukas; 3 — apygalvis (laikiklis); 4 — įkvėpimo vožtuvas; 5 – iškvėpimo vožtuvas)

Izoliuojamosios individualios kvėpavimo organų apsaugos priemonės

Izoliuojamosios priemonės geresnės už filtruojamąsias tuo, kad jas galima naudoti nepaisant aplinkos užterštumo bei esant deguonies nepritekliui (l 8%).

Prie kvėpavimo organus izoliuojamųjų priemonių priskiriami :

• automatiniai kvėpavimo aparatai (dujokaukės), aprūpinantys kvėpavimo organus reikiamu oro mišiniu iš suspausto oro ar deguonies balionų arba išskiriantys deguonį iš jo turinčių cheminių produktų;

• kvėpavimo aparatai (dujokaukės), kuriomis švarus oras į kvėpavimo organus teikiamos žarnomis iš vėdintuvų.

Izoliuojamieji kvėpavimo aparatai skirti kvėpavimo organams, veido odai ir akims apsaugoti nuo ore esančių kenksmingų priemaišų nepriklausomai nuo jų kilmės ir kiekio ore, taip pat dirbti ir kvėpuoti netinkamomis sąlygomis. Dirbti, užsidėję izoliuojamąjį aparatą, gali tik mediciniškai patikrinti, sveiki, išmokyti ir treniruoti žmonės.

Pramoniniai izoliuojamieji kvėpavimo aparatai skirtas žmogaus kvėpavimo organams apsaugoti dirbant kvėpuoti netinkamoje aplinkoje, pavyzdžiui, po vandeniu (iki 20 m gylyje).

Žarninis kvėpavimo aparatas PŠ-1 – tai apsaugos priemonė su savisiurbe švaraus oro tiekimo sistema. Žarninis kvėpavimo aparatas PŠ-2 – tai apsaugos priemonė su priverstine švaraus oro tiekimo sistema.

Pneumatiniai kostiumai LG-4 ir LG-5 skirti avariniams ir remonto darbams radioaktyviosiomis ir kenksmingomis medžiagomis užterštose patalpose. Jie saugo dirbančiojo kvėpavimo organus ir kūno paviršių nuo aplinkos.

Paprastos kvėpavimo organų apsauginės priemonės

Kitos kvėpavimo organų apsauginės priemonės. Kvėpavimo organus nuo dulkių, radioaktyviųjų dulkių, bakterijų apsaugo ir audeklo kaukės, vatos ir marlės raiščiai. Šias priemones pasidaro patys gyventojai, bet jos neapsaugo nuo nuodingųjų medžiagų.

Dulkių kaukė PTM-1 susideda iš dviejų pagrindinių dalių: korpuso ir laikančiojo gaubto. Dulkių kaukės korpuse yra angos akims; į jas įdedama skaidrios medžiagos plokštelės.

Vatinis marlės raištis daromas taip: imamas 100 cm ilgio ir 50 cm pločio marlės gabalas; gabalo viduryje 30×20 cm plote paklojamas lygus maždaug 2 cm storio vatos sluoksnis. Neapdėti vata kraštai per visą ilgį.

Iš abiejų pusių užlenkiami (užklojami) ant vatos; marlės galai (apie 30-35

cm) iš abiejų galų perkerpami per vidurį, kad pasidarytų po porą raiščių iš kiekvieno galo; raiščiai peltakiuojami (apsiuvami). Apsauginis raištis naudoti tinka vieną kartą, o paskui sunaikinimas (sudegimas).

Apsauginės kaukės – aukštos technologijos apsauginės kaukės kvėpavimo organų apsaugai nuo gaisro metu išsiskiriančių dujų ir kaukes nuo pavojingiausių cheminių dujų, garų koncentracijos, avarijos metu.

Medžiagos, iš kurių pagamintos kaukės, yra visiškai atsparios šarmams, organinėms medžiagoms ir rūgštims. Kauke gali naudotis vyresni nei 12 metų asmenys. Platus stiklas leidžia vartotojui matyti panoraminį vaizdą.

(3 pav. Apsauginė kaukė cheminės avarijos atvejui)

Odos asmeninės apsauginės priemonės

Odos apsaugos priemonėmis žmogaus oda saugoma nuo radioaktyvių medžiagų ir mikrobų, taip pat nuo nuodingųjų medžiagų garų. Pagal apsaugos pobūdį jos skirstomos į:

* izoliuojamąsias (apsiaustai, kostiumai), kurių medžiaga dengta specialiomis dujoms ir garams nelaidžiomis plėvelėmis;

* filtruojamąsias: tai kostiumai ir kombinezonai iš įprastų medžiagų, impregnuotų specialiais chemikalais, neutralizuojančias kenksmingąsias chemines medžiagas.

Izoliuojamojo apsauginio rinkinio OZK paskirtis – drabužių, avalynės ir įvairių reikmenų apsauga nuo užteršimo kenksmingomis cheminėmis medžiagomis, biologinėmis ir baktericidinėmis priemonėmis.

Rinkinyje yra: apsauginis apsiaustas OP-1, apsauginės kojinės ir pirštinės, sveria 3 kg. Rinkinys nėra pakankamai uždaras, todėl paprastai naudojamas kartu su impregnuotu kostiumu. Apsauginis apsiaustas OP-1

gaminamas iš gumuoto audinio, jis yra su rankovėmis, gobtuvu ir būna 5

dydžių. Kojinės gaminamos iš gumos audinio ar gumos; pado pagrindas dažniausiai guminis (gali būti brezentinis). Kojinės maunamos ant avalynės ir pritvirtinamos prie kojų dirželiais ir prie juosmens diržo – dirželiais ar raiščiais. Apsauginės pirštinės būna guminės.

Dirbdamas apsiniaukusiu arba vėjuotu oru, paunksnėje, treniruotas, riziškai sveikas žmogus su izoliuojančiąja, apsaugine priemone be pertraukos gali išbūti 1,5 karto ilgiau.

Kostiumas L-l gaminamas 3 dydžių. Tai palaidinė su gobtuvu, kelnės su kojinėmis, dvipirštės pirštinės ir pošalmis.

Apsauginis kombinezonas ir kostiumas gaminami iš gumuoto audinio.

Kombinezonas yra vientisas, susiūtas iš striukės, kelnių ir gobtuvo.

Kostiumas nuo kombinezono skiriasi tuo, kad striukė su gobtuvu ir kelnės yra dvi atskiros dalys. Sis komplektas dėvimas dirbant su radioaktyviosiomis, nuodingosiomis medžiagomis ir smarkiai užkrėstoje aplinkoje. Juos taip pat tinka dėvėti vykdant žvalgybą.

(4 pav. Paprasčiausios odos apsauginės priemonės: l – striukė su kelnėmis, 2 – brezentinis arba medvilninis kombinezonas, 3 – paltas, 4, 5 –

pirštinės, 6 – batai, 7 – kaliošai, 8 – guminiai batai.)

Vaikiškos individualiosios apsaugos priemonės

1,5—17 m. amžiaus vaikams skirtos vaikiškos dujokaukės, o iki 1,5 m.

vaikams — vaikiška apsaugos kamera KZD-4 (KZD-6).

Civilinės saugos sistemoje naudojamos vaikiškos dujokaukės PDF-D ir

PDF-2D (1,5—7 m. vaikams) bei PDF-Š ir PDF-2Š (7 — 17 m. vaikams).

Vaikiškos dujokaukės PDF-D ir PDF-Š turi filtruojamąją sugeriamąja dėžutę GP-5, kuri jungiamąja žarna tvirtinama prie kaukės MD-3 (l, 2, 3, 4

dydžiai). Jos taip pat turi krepšelį, specialų pieštuką akinių stiklams (l dydžio antveidžiui), nerasojančias plėveles (2, 3, 4 dydžių antveidžiui), apšiltinimo manžetus NMU-2. Šių dujokaukių trūkumai — palyginti didelis pasipriešinimas įkvepiamam orui, be to, po kauke kaupiasi iškvėptas, daug

CO2 turintis oras.

Naujausios vaikiškos dujokaukės PDF-2D ir PDF-2Š turi filtruojamąja sugeriamąja dėžutę GP-7K, o jų kaukė MD-4 yra tokia pat, kaip dujokaukės GP-

7 kaukės. Todėl šios dujokaukės yra geresnės už PDF-D ir PDF-Š, nes neturi minėtųjų trūkumų.

Norint apsisaugoti su vaikiškomis dujokaukėmis ir nuo anglies monoksido bei kai kurių pramoninių kenksmingų dujų ar garų, būtina naudoti papildomas dėžutes DP-1, DP-3, DPG-1, PG-2.

Vaikiškų dujokaukių antveidžio dydis parenkamas pagal vaiko veido aukštį (atstumas tarp tarpuakio giliausio ir smakro žemiausio taškų) ir veido plotį (atstumas tarp labiausiai išsikišusių skruostikaulio taškų).

Ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams dujokaukes užmauna suaugusieji:

* atsistoja vaikui už nugaros;

* nuima galvos apdangalą, nubraukia plaukus nuo kaktos ir smilkinių, paima dujokaukės antveidį už smilkinių ir skruostų juostelių ir prideda prie veido taip, kad apatinė smakro dalis atsidurtų žemiausiame glaustytuvo (sandarintuvo) įdubime;

* užmauna antveidį ant galvos rankų judesiu į viršų ir atgal (nuo vaiko veido), jeigu reikia, pataiso;

* užsega skruostų sagteles (jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams) arba užriša garantines juosteles (ikimokyklinio amžiaus vaikams);

* uždeda galvos apdangalą.

Vyresniojo mokyklinio amžiaus vaikai užsimauna dujokauke patys.

Maunantis dujokaukę, reikia sulaikyti kvėpavimą, užsimerkti, užsidėti antveidį ir, įsitikinus, kad jis gerai uždėtas, staigiai iki galo iškvėpti, atsimerkti ir vėl toliau kvėpuoti.

Nuimant dujokaukę, atsegamos skruostų juostelės, antveidis imamas už kvėpavimo vožtuvų dėžutės, kiek patempiamas žemyn ir, darant rankos judesį į priekį ir aukštyn, nuimamas nuo galvos.

Vaikiška apsauginė kamera KZD-4 (KZD-6) susideda iš apvalkalo, metalinio karkaso, dugno ir diržo.

Kameros apvalkalas susiūtas iš dviejų gumoto audinio gabalų. Į

apvalkalą įtaisyti du difuziniai sugeriamieji elementai ir skaidri plokštė iš plastiko (langas), pro kuria galima stebėti vaiką. Vaikui prižiūrėti viršutinėje apvalkalo dalyje įtaisyta gumoto audinio pirštinė.

Metalinis karkasas suteikia kamerai standžią formą. Jis susideda iš apatinių ir viršutinių apkabų, kurios įstatomos į 4 difuzinių sugeriamųjų elementų plastikinių rėmų asas. Apatinės apkabos kartu su dugnu iš palapinės audinio sudaro sudedamąja lovele. Prie viršutinių apkabų tvirtinamas diržas.

Nukentėjusiojo būklės įvertinimas

Žmonės dažnai susižeidžia autotransporto avarijose, namuose ir darbe.

O kilus didelei nelaimei (potvyniui, gaisrui, įvykus avarijai pavojingame objekte), žmonių sveikatai ir gyvybei gresia dar didesnis pavojus. Galimi apsinuodijimai, sužeidimai, nušalimai, nudegimai ir t.t. Todėl labai svarbu mokėti teikti pirmąją medicinos pagalbą.

Pirmosios medicinos pagalbos tikslas — išgelbėti žmogui gyvybę, sustabdyti tolesnį žalojančių veiksnių poveikį, paruošti ir padėti nukentėjusįjį nugabenti į gydymo įstaigą.

Nelaimės atveju labai svarbu greitai įvertinti nukentėjusiojo būklę:

nustatyti, kas sužeista, sužalota ir kokią pagalbą jam būtina suteikti.

Labai svarbu sužinoti sužalojimo aplinkybes, ypač tada, kai nukentėjusysis be sąmonės. Nukentėjusiajam pagalba siūloma teikti taip:

a) įvertinti sužalojimo aplinkybes ir greitai sustabdyti tolesnį žalojančių veiksnių poveikį (ištraukti žmogų iš degančios mašinos ar patalpos, užgesinti degančius drabužius, išnešti į gryną orą, išlaisvinti nuo elektros srovės poveikio, sustabdyti gausų kraujavimą ir t.t.);

b) nustatyti, kas gali būti sužalota, ar negresia nukraujavimas, ar dirba širdis (ar yra pulsas), ar žmogus turi sąmonę;

c) numatyti, kokią pagalbą jam reikia suteikti ir nuo ko tai pradėti;

d) suteikti būtiniausią pagalbą ir paruošti nukentėjusįjį vežti į gydymo

Įstaiga;

e) vežti jį į gydymo įstaigą ir pakeliui slaugyti tol, kol bus pristatytas medicinos darbuotojui.

Visais atvejais būtina arba pačiam skubiai iškviesti greitąją pagalbą telefonu 03, arba paprašyti kitų žmonių. Paskambinus reikia ramiai ir aiškiai pranešti šiuos duomenis:

* tikslią įvykio vietą;

* sužalojimo pobūdį, nurodyti, kas pažeista;

nukentėjusiųjų skaičių (gal reikės kelių greitosios pagalbos mašinų);

* ar yra mirusiųjų;

* ar įvykio vieta neužteršta nuodingosiomis medžiagomis.

Po to, slaugant nukentėjusįjį arba suteikiant jam pagalba, palaukti, kol atvyks greitoji pagalba ir paims nukentėjusįjį. Turėdama nurodytus duomenis, greitoji pagalba atvyks atitinkamai pasiruošusi.

Literatūra

1. K. Baikštys, M. Beinoravičius, K. Burneika ir kt. „Civilinės saugos pagrindai“, „Meralas“, Vilnius, 1996m.

2. P. Čyras, R. Dubonis, R. Šukys, „Civilinė sauga“.