ANKSTYVŲJŲ BULVIŲ AUGINIMO MECHANIZUOTA TECHNOLOGIJA

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

ŽEMĖS ŪKIO INŽINERIJOS FAKULTETAS

ŽEMĖS ŪKIO MAŠINŲ KATEDRA

ANKSTYVŲJŲ BULVIŲ AUGINIMO MECHANIZUOTA TECHNOLOGIJA

KURSINIS DARBAS

Autorius: stud. Lendrina Tilvytytė
Af – 2k. – 2 gr.
Vadovas: P. Šniauka

2004 m.

Santrauka

Šio kursinio darbo tema yra „Ankstyvųjų bulvių auginimo mechanizuota technologija“. Kursinis susideda iš dviejų pagrindinių dalių – analitinės ir projektinės. Šios atitinkamai skirstosi į potemes.
Pirmojoje – analitinėje – dalyje pasakojama apie meteorologinių sąlygų įtaką bulvių auginimui, taip pat apie dirvos ruošimą, tręšimą, veisles, sodinimą, apsaugą nuo piktžolių, ligų, kenkėjų ir be abejo – derliaus dorojimą.
Antrojoje – projektinėje – dalyje atliekami skaičiavimai reikalingi kaupimo bei ankstyvųjų buulvių auginimo ir derliaus nuėmimo technologinėm kortelėm sudaryti.
Kursiniame darbe yra pateiktos 7 lentelės. Viso darbo apimtis – 24 puslapiai.
Įvadas

Jau nuo senų laikų Lietuvos žemdirbiai maistui bei gyvulių pašarui augino įvairius augalus. Palaipsniui keitėsi atskirų augalų pasėlių plotai – pradėta auginti naujus, žemdirbiams naudingus augalus ir atsisakyta mažiau vertingų. Kito ir tobulėjo įvairių augalų augimo agrotechnika. Dirvų melioracija, kultūrinimas, trąšos, cheminiai preparatai turėjo didelę reikšmę visų lauko augalų auginimo tobulinimui ir derlingumui. Žemdirbius visuomet domino, kaip gauti daugiau geros kokybės augalininkystės produkcijos, kokias veisles naaudingiausia auginti, kokias taikyti agrotechnikos priemones. Tai ypač svarbu dabar, kai vis daugiau ūkininkų augalininkystės pagrindu siekia intensyvinti žemės ūkio gamybą. [13]
Bulvės – vienos iš populiariausių maistinių augalų tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse. Dėl didelio technologinių operacijų poreikio auginimo, derliaus nu

uėmimo ir sandėliavimo metu bulvės yra priskiriamos prie aukštos savikainos techninių žemės ūkio augalų. Viena iš priežasčių yra tai, kad bulvės dauginamos vegetatyviniu būdu. Vegetatyvinis bulvių dauginimas, didelis sėklinių plotų išsiplėtimas sudaro sąlygas šiuose augaluose greitai plisti įvairioms ligoms. Dėl to meristeminių bulvių sėklininkystės ciklas Lietuvoje baigiamas penktaisiais auginimo metais.[11] Intensyviame ūkyje auginamos reikalingos, derlingos bei naudingos kultūros. Šiuos reikalavimus atitinka ankstyvosios bulvės. Jų reikia kaimo ir miesto žmonėm. Vasarą žmonės vartoja ankstyvąsias bulves, kadangi vėlyvųjų paklausa sumažėja dėl pablogėjusių maistinių ir kulinarinių savybių.
Ankstyvosios bulvės derlingos, jos labai tinka užimtajame pūdyme. Nuėmus ankstyvųjų bulvių derlių, tais pačiais metais ir tam pačiame plote galima sėti žiemkenčius ar kitokias tarpines kultūras. Ankstyvųjų bulvių ir po jų augančių žiemkenčių derlius pašariniais vienetais esti diidesnis nei kitų kultūrų. Dėl šių priežasčių Vakarų Europoje kažkur vėlyvųjų bulvių plotai mažinami arba visai atsisakoma, o ankstyvųjų – didinami. [4]
„Žemės ūkio kultūrų auginimo technologija“ suprantama kaip šių kultūrų, šiuo atveju ankstyvųjų bulvių, auginimo, derliaus nuėmimo bei dorojimo darbų ir naudojamų materialinių – techninių priemonių, techninių – ekonominių rodiklių visuma. Intensyvi technologija reiškia įtemptą gamybos rėžimą, kurį sudaro faktorių, tokių kaip dirvos dirbimas, tręšimas, pesticidų, naujos technikos ir kitų gamybos resursų kompleksinis taikymas geriausiuose agrotechnikos fonuose ir šių faktorių taikymo apsimokėjimas, gaunant ga
ausų ir kokybišką bulvių derlių. Taip siekiama gauti produkcijos maksimumą, sumažinant sąnaudas jos vienetui. Intensyvios technologijos diegiamos tam, kad dirva ir pasėliai laiku gautų viską, kad yra būtina.[1]

Analitinė dalis
Bendros žinios apie ankstyvąsias bulves ir jų agrotechniką
Meteorologinių sąlygų įtaka ankstyvųjų bulvių augimui

Kad bulvės gerai vystytųsi ir augtų joms reikia, pakankamai maisto medžiagų, vandens, šviesos, oro ir tinkamos temperatūros.

Bulvių šaknų sistema silpnesnė nei kitų kultūrinių augalų. Kaip ir kiti augalai, bulvės maisto medžiagas iš dirvos gali paimti tik tirpalų pavidalo. Dėl šios priežasties, norint išauginti didelį bulvių derlių, dirvožemis turi būti gerai patręštas azotu, fosforu, kaliu. Bulvė turi gauti pakankamai mikroelementų, kurių dauguma yra dirvoje, tačiau augalas juos sunkiau paima. Tai boras, kalcis, magnis, siera, varis, molibdenas, cinkas ir kt. [6]
„Jeigu, remdamiesi 1 lentelės duomenimis, apskaičiuotume, kiek paima maisto medžiagų iš dirvos, pavyzdžiui, 40 tonų bulvių gumbų ir atitinkamos tokiam derliui bulvienojų kiekis, tai rastume, kad tokiam derliui reikia: azoto – 193,6, kalio – 413,6, fosforo – 89,6 kg. Tačiau bulvės, išaugindamos didelį derlių, bulvienojams sunaudoja kiek mažesnį visų derliui išauginti paimamų medžiagų maisto procentą, nei išaugindamos mažą. Dėl to sumažėja maisto medžiagų reikmė ir visam derliui užauginti“ [4, 46psl.]

Daugiausiai azoto bulvėms reikia augimo pradžioje. Azotas, fosforas ir siera reikalingi baltymų sintezei, todėl šie elementai intensyviai naudojami didžiausios masės pr

riaugimo metu. Tuo tarpu kalis reikalingiausias, bulvienojams pradedant augti, bet bulvės jį ilgiausiai naudoja – net iki gumbų augimo pabaigos. Kalis reikalingas krakmolui susikaupti gumbuose. Kuo augalas mažiau gauna kalio, tuo daugiau reikia kalcio ir atvirkščiai.

Mineralinio maisto pasisavinimui didelę įtaka turi drėgmė- min. maistu gali apsirūpinti tik tada kai yra pakankama drėgmė. Iki sudygimo vandens daug nereikia, kai užaugina lapus, bulvės jau išgarina daugiau vandens. Daugiausia mineralinių medžiagų ir vandens augalas sunaudoja žydėjimo metu, kai vyksta intensyvi asimiliacija ir stiprus atsarginių medžiagų kaupimas gumbuose. Po žydėjimo vandens poreikis sumažėja. [4]

Taigi kritinis laikotarpis bulvėms yra žydėjimas. Šiuo laikotarpiu trūkstant drėgmės, derlius gali sumažėti 2-3 kartus. [6] Kaitros metu, dirvoje trūkstant drėgmės bulvių lapai suvysta, negamina gumbams reikalingų maisto medžiagų, dėl to pailgėja jų vegetacija. Net palijus po sausros normalus bulvių augimas sutrinka – ant gumbų atsiranda išaugos arba užauga smulkūs stolonai, o ant jų formuojasi naujos smulkios bulvytės.

Antra vertus, esant drėgmės pertekliui bulvienojai pradeda vysti, gumbai nustoja augti. O sausoje dirvoje, esant per daug drėgmės, bulvėms pritrūksta oro. Jei bulvių augimo ir vystymosi metu daug lyja gumbų luobelė išauga storesnė, o jei drėgmės trūkumas – luobelė plonesnė. [5]

Bulvės labai mėgsta šviesą – šviesiamėgiai augalai, o pavėsio nemėgsta. Dėl šviesos trūkumo jos nežydi, mažai mezga, la
apai pageltonuota, stiebai ištįsta, būna mažesnis derlius. Jei dirva labai įtręšta ir bulvės labai tankiai pasodintos, joms trūksta šviesos. Labai piktžolėtose dirvose arba pasodinus tarp medžių dėl šviesos stokos bulvių gumbų derlius gali visai žūti. Turi reikšmės ir sodinimo kryptis. Šiaurės pietų pusės vagose geresnis apšvietimas ir taip bulvių derlius padidėja 10-15, o krakmolingumas – 1-2.

Tamsoje bulvės leidžia baltus, labai ilgus daigus, kuriuose nėra chlorofilo. Nustatyta, jog vėsiu oru (10-15oC) bulvės bręsta greičiau ilgos dienos sąlygomis, o esant karštam orui (25-30oC) – trumpos dienos sąlygomis.

Poreikis šviesai nulemia bulvių sodinimo lauke tankumą bei tarpueilių plotį. Šiuo metu Lietuvoje dažniausiai taikomas 70 cm tarpueilių plotis ir gumbų vagose išsidėstymas 30-35cm nėra optimalus. [6, 5, 3]

„Bulvės kvėpuoja per mažytes žioteles, esančias žievėje. Vandens perteklius dirvoje trukdo patekti orui, dėl to jaunos bulvės labai menkai auga. Žiotelės labai išsiplečia ir paviršiuje atsiranda baltos, papurusios karpelės. Toks reiškinys pastebimas lietingais metais. Tuomet bulvės dažniausiai supūva“. [5, 6psl.]

Ankstyvosioms bulvėm reikia vėsesnės ir trumpesnės vasaros, dėl to ankstyvosios bulvės nuo karščių išsigirsta greičiau nei vid. Vėlyvumo ir vėlyvosios bulvės.

Gumbams sudygti minimali temperatūra yra 7oC, o geriausios sąlygos jiems dygti, kai temperatūra būna 16-18oC. Kai temperatūra viršija 20oC, gumbai auga lėčiau, o ilgiau išsilaikius tokiai temperatūrai gumbai lieka maži. 29oC temperatūroje gumbai nustoja augę, susidaro daugiau ūglių.

Auginant bulves reikėtų žinoti, jog gumbai dygsta esant 3-5oC temperatūrai, tačiau pasodinti į dirvą neišleis į žemės paviršių daigų. Tai yra todėl, kad tokioje temperatūroje nesiformuoja šaknų sistema. Tuo remiantis galima daryti išvadą, kad bulves lauke sodinti galima, kai dirva 10 cm gylyje įšyla ik i 7-8oC.

Bulvių žydėjimui palankiausia yra 18-21oC temperatūra. Jei žydėjimo metu oro temperatūra pakyla iki 38 oC arba nukrinta iki 5 oC, žydėjimas sustoja, žiedpumpuriai ir žiedai nukrinta. [5, 3, 6, 4]
Dirva, jos paruošimas, vieta sėjomainoje ir priešsėlio parinkimas

Bulvės yra gana reiklios dirvai, kadangi jų šaknų sistema prastai išsivysčiusi. Šaknys išsidėsčiusios ariamajame sluoksnyje, kuriame formuojasi derlius. Taip pat dirvos purumas svarbus naujai augantiems gumbams, jų vystymuisi reikia daug erdvės.

Tinkamiausia yra puri, neįmirkusi dirva. Mechanizuotai auginant bulves, labai svarbu, kad dirva būtų neakmenuota, nesunki ir kuo lygesnė. Šešių laipsnių ir didesnio nuolydžio kalvota dirva mechanizuotam bulvių auginimui netinka. Sodinant bulves akliniu plūgu ir juo kasant, akmenuotumas ir kalvotumas daro mažesnę įtaką derliui. Taip pat netinka smėlio dirva, kadangi yra labai nederlinga ir dažnai sausros metais bulvės visiškai išdžiūsta. Idealiausia dirva bulvėms yra lengvas ir purus priesmėlis ir priemolis. Jei dirva drėgna, ją būtina sausinti.

Optimalus dirvos tankumas, auginant bulves velėniniame jauriniame dirvožemyje, turi būti apie 1- 1,2 g/cm3 ir 1,3 – 1,4 g/cm3 – priesmėlio dirvoje. Reikėtų vengti daugkartinio važinėjimo traktoriais, nes toks važinėjimas tankumą gali padidinti iki 7 – 8 kg/cm3, kas yra 40 derliaus nuostolis, ir kitomis priemonėmis tai nekompensuojama. [5, 6,1]

Vienas svarbesnių dirvos sukultūrinimo rodiklių yra humuso, fosforo ir kalio kiekis dirvoje. Kai humuso dirvoje trūksta, blogesnės dirvos fizikinės ir mechaninės savybės. Todėl bulvių augintojam būtina gerinti dirvas, gausiai jas tręšiant organinėmis trąšomis.

Dirva pradedama ruošti rudenį. Rudeninis dirbimas priklauso nuo priešsėlio ir lauko piktžolėtumo.

Kai bulvės auginamos po javų, pradedama ražienų skutimu. Ražienos skutamos kuo anksčiau verstuviniais skutikais 10-12 cm gyliu. Tokiu būdu yra sunaikinama nemažai daugiamečių piktžolių. Jei dirva varputėta ar gausu usnių, pienių – ražiena skutama pakartotinai. Vėliau dirva nuakėjama zigzaginėmis akėčiomis. Po dviejų – trijų savaičių dirva giliai suariama, kad neįsitvirtintų šakniaatžalinės piktžolės ir užtektų laiko supūti užverstai velėnai.

Dobilienos, nupjovus atolą, ariamos plūgais su priešplūgiais, bet prieš tai reikia dirva sulėkščiuoti lėkštiniais skutikais arba lėkštinėmis akėčiomis. Po šakniavaisių, daržovių dirva tiesiog giliai suariama.

Pavasarį, kuomet dirvos paviršius pakankamai išdžiūsta, dirva nuakėjama sunkiomis akėčiomis. Jei dirva perdžiūsta, tuomet naudojamas kultivatorius su akėčiomis. Praėjus savaitei, dirva vėl kultivuojama. Taip bulviasodžio žemę reikia dirbti du – tris kartus. Kultivuojant paskutinį karta, reikia kultivuoti kuo giliau – bulvės turi minkštai „atsigulti“ ir minkštai „užsikloti“. Jei nepavyksta kultivatoriais dirvą įdirbti 15-16 cm gyliu, ar joje gausu piktžolių, perariama. Pavasarinis dirvų perarimas naudingas supuolusioms dirvoms, ypatingai drėgnesnį pavasarį, bet tai reikia daryti tinkamu laiku, kad paviršiuje nesusidarytų grumstų. Ariame sekliau nei rudenį kad neišversti ražienų ir velėnos. Taip pat, pavasarį dirva turi būti kartu ariama ir akėjama, kad neliktų grumstų. Pavasarinis arimas neišvengiamas, jei organinėmis trąšomis tręšiama pavasarį.

Jei rudenį dirva lieka nesuarta, pavasarį galima įdirbti lėkštėmis ir kultivatoriais, o geriau – suarti. Tačiau tokioje dirvoje derlius jau būna prastesnis.

Galutinai paruoštą dirva, patręštą, prieš sodinimą naudinga suvagoti. Vagotos dirvos paviršius geriau įšyla, susidaro geresnės sąlygos sudygti bulvėms. Taip pat suvagotoje dirvoje bulvės pasodinamos tiesesnėmis vagomis ir prižiūrint pasėlius mažiau išvartomos. [5]

Sukultūrintoje dirvoje, tinkamai patręštoje, priešsėlis didelės įtakos derliui neturi. Svarbu, kad dirva būtų puri, greit įšylanti, nepiktžolėta ir būtų daug maisto medžiagų. Tačiau gausų bulvių derlių žymiai lengviau išauginti po gerai patręštų priešsėlių, kurie nenualina dirvą, o joje sukaupia maisto medžiagų.

Gerais bulvių priešsėlis laikomos toks kultūros, kurios palieka daug organinių medžiagų ( šaknų ir ražienų), švarią, nepiktžolėtą ir kuo mažiau užkrėstą kenkėjais bei grybelinėmis ligomis dirvą. Priešsėliai bulvėms negali būti vienodi. Jie priklauso nuo dirvos tipo ir klimatinių sąlygų.

Geras bulvių priešsėlis sunkesnėje dirvoje yra daugiametės žolės ar jų atvarta – žiemkenčiai, tręšti mėšlu, ankštiniai augalai, šakniavaisiai. Tačiau po daugiamečių žolių dirvoje būna daugiau spragšių ir karkvabalio lervų, kurios išgraužia bulvių gumbus ir sugadina jų prekinę išvaizdą. Neblogai dera bulvės po vasarinių javų, jei gausiau patręšiamos mėšlu ir mineralinėmis trąšomis. Bet vėlgi, bulves atsėliuojant būna daugiau ligotų gumbų, be to, gresia kenkėjo – bulvinio nematodo paplitimo pavojus.

Keturių laukų sėjomainos pavyzdys: žiemkenčiai, bulvės, vasarojus, dobilai. Čia bulvės užima 25 viso žemės ploto. O 33  užimtų tokioje sėjomainoje: žiemkenčiai, bulvės, vasarojus. Trijų laukų sėjomainą rekomenduojama taikyti tik ten, kur bulvės auginamos maistui ar perdirbimui.

Taigi, mūsų sąlygomis pakankamai drėgmės turinčiose dirvose geriausiais priešsėliais laikomos daugiametės žolės, žieminiai javai, kukurūzai, saulėgrąžos ir kiti augalai, kurie palieka daug organinių medžiagų dirvoje. 2 lentelėje galima pamatyti kokią įtaka daro įvairūs priešsėliai bulvių gumbų, krakmolo derliui bei piktžolėtumui.
Bulvių auginimas po bulvių nėra praktikuojamas, kadangi dažniausiai tokiu atveju įsigali labai pavojingas kenkėjas – bulvinė nematoda, o iš ligų – bulvių vėžys, rizoktoniozė ir kitos.

Geriausi priešsėliai ankstyvosioms bulvėms lengvose priesmėlio dirvose gali būti lubinai, seradėlė, antrojoje vietoje – žieminiai ar vasariniai javai. Užimtajame pūdyme ankstyvosios bulvės sodinamos po javų. [1, 5, 4]
Ankstyvųjų bulvių veislės

„Bulvių veislės labai skiriasi savo ūkinėmis ir biologinėmis savybėmis. Pagrindiniai kriterijai, pasirenkant veislę, yra derlingumas, kokybė, tinkamumas mechanizuotam auginimui ir kasimui, atsparumas įvairioms ligoms ir kenkėjams. Svarbu, kad pasirenkama veislė turėtų kuo daugiau teigiamų savybių.“ [5, 13psl]
Žukovskij rannij. Atspari vėžiui ier nematodams veislė. Gumbai rožinės spalvos su sekliomis akutėmis. [5]

Ukama. Maistinės paskirties. Keras vidutinio aukščio ir tankumo. Suformuoja gausią lapija ir uždengia dirvą. Žiedai raudonai violetiniai. Gumbai pailgi, taisyklingos formos. Gelsvi, sekliomis akutėmis. Atsparūs mechaniniams pažeidimams. Minkštimas gelsvas. Atsparios vėžiui, nematodams. Veislė jautri drėgmės trūkumui. [13]

Izora. Gumbai vidutinio stambumo, ovalūs, su daugybe gilių akučių. Gumbai pakankamai atsparūs mechaniniams pažeidimams, gerai išsilaiko per žiemą.

Vokė. Skanios, gerai išsilaiko per žiemą. Žydi negausiai violetiniais žiedais. Gumbai lygūs, sekliomis akutėmis, minkštimas šviesiai geltonas. Labai derlinga, krakmolinga. Mažai serga rauplėmis ir virusinėmis ligomis. [5,3]

Liepa. Gero skonio, perspektyvi perdirbimo pramonei. Derlinga. Atspari vėžiui, bulviniams nematodams, gumbai – fitoftorai. Gumbo forma – ovaliai apvali. Odelės spalva silpnai gelsva, lygi. Akutės bespalvės, vidutinio gylio. Atspari vėžiui, nematodams, neimli virusams Skirta pakeisti arba papildyti bulves „Vokė“. [14]
Nevskij. Derlinga, stambiagumbė veislė. Marui atsparesnė už kitas veisles, todėl derliai gana gausūs ir pastovūs. Prastokai laikosi per žiemą. Nemažai kere iškyla į paviršių ir pažaliuoja. Pasitaiko tuščiavidurių gumbų. Pjaustyti gumbai dygsta labai prastai. Tinka auginti pašarui.

Sante. Derlinga. Gumbai gelsvi, ovalūs, akučių beveik nematyti. Skanios, gerai išsilaiko per žiemą. Atsparios nematodams, virusams, maru serga vėliau už kitas ankstyvąsias bulves. Reikia nuolat atnaujinti sėklą.

Nida. Atspari nematodams. Gumbai stamboki, gelsvi, ovalūs, gana atsparūs marui, tačiau pasitaiko šašų ir rauplių. Žydi gausiai rausvai violetinės spalvos žiedais, mezga vaisius. Lupena tvirta, atspari mechaniniams pažeidimams. Patogu mechanizuotai auginti ir kasti, gerai išsilaiko per žiemą.

Mirta. Derlinga. Gumbai plokščiai apvalūs, baltos spalvos su lygia odele ir sekliomis akutėmis. Krakmolingos. Kerai kompaktiški, vidutinio dydžio. Žiedai balti. Žydi trumpai ir negausiai. Pjaustant netamsėja. Atspari veislė vėžiui, nematodams, rauplėms, virusams, juodajai kojetei. Fitoftoroze suserga daug vėliau už kitas veisles ir pažeidžiami ne visi augalai. Gerai laikosi žiemą. Auga visose dirvose. Labai gerai pakelia sausras. [5,13]
Tręšimas

„Ankstyvosios bulvės Lietuvoje auginamos dviem tikslam: ankstyvam naudojimui ir sėklai.
1. Ankstyvam naudojimui bulvės tręšiamos tokiom trąšom, kurios greičiau augalų įsisavinamos, paankstina gumbų brendimą ir pagerina jų kokybę.
2. Auginant bulves sėklai, žemdirbiams rūpi ne tiek gumbų derlius, kiek visapusiškai aprūpinti įvairiomis maisto medžiagomis, kad gumbai išaugtų pilnaverčiai, tinkantys auginti tvirtus palikuonis.“ [4, 94psl.]
Ankstyvosios bulvės tręšiamos visa trąšų norma. Trąšos beriamos prieš sodinimą arba dalis jų sodinant. Papildomai bulvės netręšiamos.
Organinių trąšų normos priklauso nuo jų rūšies ir dirvos tipo. Sunkesnės mechaninės sudėties dirvas (priemoliai) reikia tręšti po 60 – 70 t/ha, o lengvesnes – priesmėlio dirvas – po 70-80 t/ha organinių trąšų.
Tręšimui tinka tik gerai paruoštos organinės trąšos, tai yra pusiau perpuvęs kraikinis mėšlas, mėšlo ir durpių kompostai. Nuo kraikinio mėšlo plinta rauplės ir padidėja piktžolėtumas.
Iš mineralinių trąšų svarbiausios yra azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). N:P:K santykis mineralinėse trąšose turėtų būti ne mažesnis kaip 1:1,2:1,2-1,6. Norint kad gumbai būtų kokybiški ir gerai laikytųsi, bulvių negalima tręšti tik azotu arba azoto ir kalio trąšomis. Tinkamiausia azoto trąšų norma mėšlu tręštoje dirvoje – 90 kg/ha, o be mėšlo – 120 kg/ha veikliosios medžiagos. Dažnai naudinga bulves tręšti ir didesnėmis mineralinių trąšų normomis, bet jas padidinus gali būti nitratų perteklius gumbuose, kas yra neleistina.
Be pagrindinių mineralinių trąšų, bulvėms dar reikia magnio, kalcio ir sieros. Kiek šių trąšų reikia, sužinoma iš augalo pelenuose esančio jų santykio. Taip pat reikalingos mikrotrąšos. Ankstyvos bulvės gerai panaudoja vario, boro ir mangano trąšas. Tačiau jei dirvoje jų yra pakankamai, tai įterpus jas, naudos nebus.[1, 13, 4]

Sėklos ruošimas, sodinimas

Pavasarį, ruošiant sėklą, svarbu ją laiku išimti iš kaupų, tinkamai surūšiuoti, atskirti nestandartinius sugedusius gumbus ir 2-3 savaites, supylus ne storesniu kaip 40-50 cm sluoksniu, vėdinti. Vėdinami gumbai pasiruošia dygimui, išleidžia trumpus daigelius, jų derlingumas padidėja 6-8 .
Kuomet trūksta sėklos arba gumbai yra labai stambūs, norima greičiau pasidauginti vertingą veislę, gumbai gali būti pjaustomi, tačiau tokių bulvių derlingumas būna mažesnis.
Pagal Lietuvoje atliktų tyrimų duomenis, naudinga sodinti daigintas bulves. Daiginant būna atrenkami ligoti gumbai ir tokios bulvės greičiau sudygsta, jų vegetacija pasislenka su didžiausių ligų ir kenkėjų antplūdžiu. Tai sudaro galimybę gauti 20-25 didesnį gumbų derlių. [1,13,5]
„Talpyklose laikomą bulvių sėklą ruošti bulviasodžiui galima anksčiau. Atrinktą sėklą galima laikyti supiltą storoku sluoksniu, tačiau labai svarbu palaikyti nuo +2 iki +4oC temperatūrą. Ankstyvas rūšiavimas atliekamas ne žemesnėje kaip +10oC temperatūroje, nes žemesnėje temperatūroje gumbai jautresni mechaniniams pažeidimams. Tačiau ir čia yra privaloma agrotechninė priemonė – šildyti gumbus šiltu oru prieš sodinimą, kad atbustų akelės ir bulvės pasiruoštų dygimui. Geriausia sodinimui 25-100g gumbai. Tačiau tokio stambumo gumbus būtina rūšiuoti į frakcijas. Tik vienodo stambumo sėklą gerai sodina sodinamosios: bulvės sudygsta vienu metu, pasėlis būna lygus.“ [1, 16psl]
Bulvės sodinamos, kai dirva pradžiūsta ir įšyla, jos temperatūra 10 cm gylyje turėtų būti iki 7oC. Tai yra balandžio pabaiga – gegužės pradžia. Optimalūs bulvių sodinimo terminai – ne daugiau 8-10 dienų. Jei sodinama vėliau tai kasdien prarandama iki 3 cnt/ha derliaus. [1]
Lietuvoj, nuo senų laikų bulvės sodinamos dviem būdais – vagomis ir lygioje dirvoje. Sodinimo pasirinkimą lemia dirvožemis, dirvos drėgmė ir temperatūra.
Tankiausias pasėlis būna pasodinus bulves 5-7 ir 10-12 cm gilumu. Šiuose pasėliuose bulvės mažiau serga ir duoda didesnį derlių. Sunkiose, drėgnose ir sunkiau įšylančiose dirvose reikėtų sodinti 5-6, o vėliau kaupiant pastorinti purų dirvos sluoksnį ant vagų iki 8-10cm. [13]
Piktžolių naikinimas, apsauga nuo ligų ir kenkėjų

Labai svarbu pasodintas bulves tinkamai prižiūrėti – agrotechninėmis priemonėmis ir cheminiais preparatais naikinti piktžoles, kovoti su bulvių ligom ir kenkėjais.

Piktžolės sumažina bulvių derlių, pablogina gumbų kokybę, todėl svarbu jas sunaikinti. Jei visi bulvių priežiūros darbai atliekami laiku – sunaikinama iki 80 piktžolių, o pavėlavus – 20. Piktžolės bulvių derliaus mažėjimui turi tiesioginę ir netiesioginę įtaką. Piktžolėtame lauke labai sunku nuimti bulvių derlių. Daug smulkių ir vidutinių gumbų lieka dirvoje. Piktžolėtuose laukuose galima netekti net iki 70 gumbų derliaus.

Svarbiausias reikalavimas – dirva visą bulvių vegetacijos laikotarpį turi būti švari ir puri. Todėl bulvių priežiūros darbus reikia atlikti tik pakankamai sausoje dirvoje. Šlapių laukų dirbti negalima, nes šlapia dirva daugiau suspaudžiama, išklampojama, susidaro grumstai. Visus darbus reiktų atlikti iki butonizacijos pradžios, – iki to laiko, kai bulvienojai uždengia tarpueilius. [6]

Bulvės kogero labiausiai iš visų žemės ūkio augalų pažeidžia kenkėjai, ligos. Jie sutrikdo medžiagų apykaitą, sumažina augalų produktyvumą, derlių, pablogina jo kokybę. Kiekvienais metais dėl ligų ir kenkėjų netenkama apie 50 derliaus. Bulvėms kenkia penkių gyvybės formų atstovai. Tai grybai, bakterijos, virusai, kirmėlės ir vabzdžiai. Bulves pažeidžia daugiau kaip 100 ligų ir kenkėjų rūšių. Lietuvoje daugiausiai žalos pridaro kolorado vabalo suaugėliai ir lervos, bulviniai nematodai, spragšio lervos, amarai. Labai pavojingos kažkurios grybinės ir bakterinės ligos, tokios kaip maras, šašai, juodoji kojelė, šlapiasis bakterinis puvinys. Bulvių ligos daugiausia plinta su sėkla, daugelis sukėlėjų gyvena dirvoje. [6, 5]

Bulvių atsparumas ligoms padidinamas beicuojant. Gamyboje bulvės beicuojamos įvairiais savos gamybos beicuotuvais. Dažniausiai purkštukai beicams išpurkšti įtaisomi ant transporterių, arba naudojamasi tobulesniu beicavimo aparatu.

Pavasarį beicuotas bulves reikia apdžiovinti. Tam įrengiami mediniai kompensatoriai. Kompensatoriai turi būti pakelti nuo žemės taip, kad po jais galėtų pavažiuoti sunkvežimis, vežantis bulves prie sodinamųjų. Reikia įtaisyti bulvių nuleistukus, kad bulvės nekristų iš aukščiau kaip 30-40cm. [1]
Derliaus dorojimas

Bulvienojai naikinami sėklinių bulvių pasėliuose. Taip lengviau dirbti kombainams derliaus nuėmimo metu, sumažinamas gumbų pažeidimo pavojus fitoftorai, sustiprinama bulvių gumbų odelė. Priemonės, skirtos bulvienojų sunaikinimui, panaudojamos likus ne mažiau 14 dienų iki derliaus nuėmimo ir priklausomai nuo gumbų subrendimo.

Pjaunant sėklinių plotų bulvienojus, lieka pakankamai daug nenupjautų ar ne visai nupjautų stiebų. Jie papildomai yra defoliuojami. Taip mažiau virusinių ligų ir fitoftoros patenka į gumbus. [6]

Ankstyvosios bulvės pradedamos kasti ankstyvam naudojimui, kuomet priekinių gumbų surenkama ne mažiau kaip 50 cnt/ha. Kai ankstyvųjų bulvių gumbų lupena sutvirtėja ir pirštu negalima jos nubraukti, o gumbai visiškai subręsta, jos kasamos bulvių kasamosiomis, o didesniuose plotuose – bulvių kombainais.

Kad būtų mažiau pažeistų bulvių reikia:
1. sureguliuoti kasamųjų darbines dalis.
2. mažinti mašinų judėjimo greitį, mašiną traukiantį traktorių MTZ leisti antru greičiu.
3. tinkamai nustatyti bulvių kasimo gylį.
Pravažiavus 15m 1,5km/val greičiu, sustabdyti traktorių, patikrinti ar nepjaustomi gumbai ir ar nesusirenka prie kasamųjų daug žemių. Sureguliuotos mašinų darbinės dalys mažiau pažeidžia gumbų.

Ankstyvosios bulvės kombainais kasamos šiais būdais: tiesioginiu, atskiriniu ir kombinuotu.

Akmenuotose dirvose naudojamos vibracinės kasamosios. Jose ardelių kampas parenkamas toks, kad mažiau pažeistų gumbus. Gumbai taip pat mažiau pažeidžiami, kai tarp jų yra truputis žemių.

Pagrindinio kasimo metu surenkama 80-90 procentų gumbų derliaus. Likęs derlius surenkamas, pakartotinai kasant, akėjant ir kultivuojant arba perariant žemę. [4] Bulviakasio metu tikrinama darbų kokybė. Nukastame lake per 2 vagas atmatuojama 7,15 ilgumo juosta. Čia surenkamos neiškastos bulvės ir pasveriamos. Nustatytas bulvių kiekis (kg) yra lygus paliktų dirvoje bulvių kiekiui (t/ha). [5]

Bulvės sužalojamos mažiau, kai transporto priemonių, kuriomis transportuojamos bulvės, kėbulai tinkamai paruošti. Būtina išlyginti grindis. Pravartu kėbulo grindų centre per visą kėbulo ilgį pritvirtinti gumuotas juostas. Priekabos tarpą tarp grindų ir atidarymo borto galima uždengti grindų gale pritvirtinus 3-4 mm storio metalinę juostą arba vamzdį. Pažeidimų sumažėja 3-4 procentais. Kraunamos bulvės neturi kristi iš aukščiau kaip 0,3 metro. Kitaip naudojami nuleidikliai. [1]

Literatūra

1. A. Puodžiukas „ Intensyvi bulvių auginimo technologija“, 1988
2. Z. Audzevičienė „ Ankstyvųjų bulvių daiginimo ir sodinimo technologija“, 1978
3. J. Eidžiūnas, G. Visockienė „Daržovių ir bulvių auginimas“, 1985
4. S. Krikščikas, K. Bėčius „Ankstyvosios bulvės“, 1979
5. O. Simonavičienė, A. Valskytė, K. Rainys „Bulvių auginimas“, 1995
6. J. Jundulas, A. Ražukas „Bulvių biologija ir jų auginimas“, 1997
7. J. Kučinskas „ Žemės ūkio mašinų paruošimas darbui. Šieno ir grūdų džiovinimas“, 2001
8. LŽŪU „Metodiniai patarimai kursiniam darbui rengti“, 2001
9. LŽŪU „Traktorinių agregatų sudarymas ir įvertinimas“, 2002
10. LŽŪU „Traktorių MTZ – 80, MTZ – 82, MTZ – 80L, MTZ – 82L valdymas“, 1997
11. LŽI „Žemdirbystė, mokslo darbai“ 62 tomas, 1998
12. Lietuvos Valstybinis augalų veislių tyrimo centras „Tinkamiausių Lietuvoje auginti 1998 metais augalų veislių sąrašas“ 1998
13. Juozas Lazauskas „Augalininkystė Lietuvoje 1895 – 1995m.“, 1998
14. „Žemdirbystė, mokslo darbai“ 61 tomas, 1997
15. „Žemdirbystė, mokslo darbai“ 68 tomas, 1999
16. J. Jonynas „Agronomo žinynas“, 1974
17. J. Jėfimenka, E. Mironovas „Jaunojo mechanizatoriaus žinynas“, 1979
18. A. Tindžiulis „ Parankinė agronomo knyga. Cukriniai runkeliai. Bulvės. Linai“, 1988
19. Internetas : http://www.kemira-growhow.com

Išvados

Ankstyvąsias bulves auginti naudinga. Lietuvoje yra ūkių, kur ankstyvosioms bulvėms skiriama 93 procentai bendro bulvių ploto ir pajamos už bulves sudaro 89 procentus visų augalininkystės pajamų.
Ankstyvųjų veislių bulvės pranašesnės už vėlyvąsias tuo, kad jos anksčiau subręsta. Lietuvos klimato sąlygomis ankstyvųjų veislių bulvių, pasodintų kiek galima anksčiau, derlius gali būti gaunamas birželio pabaigoje ar liepos pradžioje.
Bulvės turi gerą maistinę bei pašarinę vertę. Maisto pramonė iš bulvių gamina spragintų, keptų bulvių pusfabrikačius, sągo, bulvių kruopas. Šios įmonės galėtų veikti ištisus metus tik tada, jei joms be vėlyvųjų, būtų tiekiama ir ankstyvųjų bulvių.
Ūkiniu – ekonominiu požiūriu bulvių auginimas vertas dėmesio. Iš hektaro bulvių gaunama 3-5 kartus daugiau spirito, nei iš tokio pat ploto javų. Gaminant spiritą iš bulvių, mažiau suvartojama kuro, padidėja darbo našumas, o spirito savikaina sumažėja 3 kartus.
Medicinoje bulvės naudojamos gliukozei ir kitiems preparatams gaminti. Žalių bulvių sultys naudojamos skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opoms gydyti.
Taigi, kaip matome bulvės, turi tikrai didelę reikšmę pašarine, maistine, ekonomine, medicinine ir kt. reikšmėmis. Jų panaudojimo būdai labai įvairūs.

Annotation

The topic of this work is „ The mechanized technology of early potatoes breeding“. The content of this text implies the folowing questions – analytic form and data design. These themes are accordingly distributed in to the smoler themes.
In first – analytic – part is told about climate influence to the potatoes breeding, also about the soil preparation, fertilizing, the kinds of potatoes, plantation, protection of the weedy, diseases, vermin and undoubtedly – elaboration of the crop.
In second – data design – part is made computations which is necesary for composind of the stockpiling, early potatoes breeding and elaboration of the crop technologicals cards.
In the text is provided 7 tables, the data bulk takes – 24 pages.

Leave a Comment