Agrarinės reformos Lietuvoje. Jų esmė ir problemos

TURINYS

1. LIETUVOS VALSTYBĖS ŪKIS IR ŽEMĖS REFORMA XVI AMŽIUJE

2. LIETUVA RUSIJOS VALDŽIOJE IR BAUDŽIAVOS PANAIKINIMAS

3. ŽEMĖS REFORMA NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE 1919 – 1939 m.

4. SOCIALISTINĖS ŽEMĖS REFORMOS

5. DABARTINĖS ŽEMĖS ŪKIO REFORMOS

6. NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

LIETUVOS VALSTYBĖS ŪKIS IR
ŽEMĖS REFORMA XVI AMŽIUJE

Žemdirbystė ir girių eksplotavimas Lietuvoje buvo pagrindinis pajamų šaltinis nuo senų senovės. XVI a. Lietuvos ūkyje įvyko daug permainų. Mat, XVI a. pradžioje atsirado javų pareikalavimas eksportui.
Ekonominė pažanga Europoje ėjo iš vakarų į rytus. Į Lenkiją ir Lietuvą ji atėjo iš Vokietijos, o į šią šalį ji pateko iš tolimesnių kraštų.
Lietuvoje nuo senų laaikų buvo toks ūkis: valstiečiai gyveno po vieną ar po kelis; prasidirbdavo žemės kur giriose ir sėdavo, kaip įmanydami. Dažniausiai sėdavo kasmet toj pačioj dirvoj, jos visai netręšdami, o kai toj vietoj niekas nebeaugdavo, palikdavo ją dirvonuoti ir sėdavo kitur. Tačiau XVI a. visoje Lietuvoje buvo įvesta trilaukė žemės dirbimo sistema.
XVI a. vakaruose Lietuva karų jau neturėjo. Pasibaigus karams su vokiečių ordinu, atsidarė prekybos keliai į Baltijos jūrą, kur ėmė klestėti prekyba. Rytuose ėję karai su Maskva reikalavo daug pinigų, todėl reeikėjo rūpintis,kad būtų kuo daugiau ką parduoti. Didžiausi žemės plotai priklausė Didžiąjam Kunigaikščiui, todėl jam pirmiausia teko susirūpinti, kad būtų pertvarkytas ūkis ir, kad jis duotų daugiau pajamų. Lig tol visos pajamos iš dvarų suplaukdavo natūralijomis, tai yra žemės ūkio pr

roduktais. Visus tuso produktus buvo sunku paversti pinigais, todėl ūkį reikėjo sutvarkyti taip, kad valstiečiai galėtų mokėti pinigais, o ne žemės ūkio produktais. Zigmantas II išleido instrukcijas, kuriose natūralijų duoklės pakeičiamos piniginėmis – įvedami mokesčiai. Tačiau instrukcijos nedavė laukiamų rezultatų. Kunigaikščio vietininkai taikydami jas nesiskaitė su vietos sąlygomis, todėl mokesčiai pasidarė nebepakeliami ir daugelis valstiečių net išbėgiojo. Zigmantas II stengėsi sutvarkyti patį dvarų ūį, didno ariamos žemės plotus, stengėsi intensyviau ūkininkauti, įvesti naudojimui geresnius padargus, tačiau jo sūnus Zigmantas Augustas nuėjo dar toliau, padaręs pagrindinę žemės reformą – įvedęs valakų sistemą.

Pradėjęs valdyti Zigmantas Augustas naujomis instrukcijomis jis atitaisė senąsias klaidas ir įsakė, uždedant mokesčius žiūrėti valstiečių turtingumo. Maža to, 1557 m. jis paskaelbė įstatymą, visiškai pertvarkantį žemės ūkį ir įvedantį valakų sistemą.
Ūkiai Lietuvoje buvo neetvarkyti nuo senų senovės. Valstiečių žemė buvo išmėtyta įvairiausiais sklypeliais. Naujuoju įstatymu buvo įsakyta visas žemes atskirti, o valstiečius apgyvendinti kaimuose. Anksčiau valstiečiai turėjo po labai nelygiai žemės, o mokesčius mokėjo ne nuo žemės ploto, o nuo sodybos ir nuo gyvenamųjų namų. Dabar buvo nustatyta duoti visiems po vienodą žemės kiekį – po vadinamąjį valaką.
Darant reformą, pirmiausiai reikėjo atskirti Didžiojo Kunigaikščio žemes nuo privatinių savininkų žemių. Kunigaikštis reikalavo, kad bajorai dokumentaliai įrodytų teises savo valdomajai žemei, kurie negalėjo to padaryti, jų že
emės buvo atimtos ir prijungtos prie kunigaikščio dvarų. Bajorai dėl to buvo labai nepatenkinti visa reforma, susidarė dugybė bylų. Kai pagaliau kunigaikščio žemės buvo sujungtos į didžiulius plotus, visa žemė buvo išmatuota ir nustatytos aiškios ežios. Bajorų žemės buvo atskirtos ir nuo dvasininkų žemių. Bažnyčioms, kurios neturėjo žemės, buvo jos duota po 2 valakus. Miestų žemės taip pat buvo atskirtos.
Išmatavus žemę, geriausiose vietose buvo steigiami dvarai ir privalkai, o aplink juos buvo duodama po valaką valstiečiams. Jų žemė buvo padalinta trilaukiais, o jie patys apgyvendinti kaimuose. Už tą dirbamą žemę jie mokėjo dvarui piniginius mokesčius. Be to, valstiečiai, kaip ir anksčiau, turėjo eiti dvarui dirbti.
Valstiečiams duodamieji valakai nebuvo visiškai lygūs: kur žemė buvo geresnė, valakai buvo mažesni, o kur žemė buvo prastesnė – didesni. Valakas kai kur buvo 30 – 35 margų, o kai kur siekė net 44 margus.
Su šia reforma valakas pasidarė ūkio vienetas: nuo jo buvo imami mokesčiai, nuo jo buvo einamos ir pareigos. Pati reforma iš pradžių buvo padaryta tik vakarinėje valstybės dalyje, bet greitai ji buvo atlikta ir rusiškose srityse. Iš pradžių ją vykdė tik Didysis Kunigaikštis vien savo žemės, bet grei juo pasiekė ir bajorai. Tuo būdu XVI a. viduryje pradėtas gyvenimas kaimais Lietuvoje kai kur išliko iki mūsų laikų. Tik Užnemunėje (S
Suvalkų krašte) kaimai išsiskirstė vienkiemiais XIX a., o kitur jie dar nebaigė skirstytis nei dabar.

LIETUVA RUSIJOS VALDŽIOJE IR

BAUDŽIAVOS PANAIKINIMAS

XV a. Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė buvo pasiekusi didžiausį savo teritorinį išsiplėtimą. XVI a. jos sienos žymiai susiaurėjo. Paskutinių Gediminaičių laikais dideli Lietuvos žemių plotai atiteko Maskvai, o 1569 m. Liublino seime taip pat dideli plotai buvo priskirti prie Lenkijos.
XVII a. pradžioje (1629 m.) Lietuva ir Lenkija prarado beveik visą Livoniją, kuri atiteko Švedams; Respublikai liko tik Ladgala (vadinamoji Livonijos vaivadija) ir leninė Kuršo kunigaikštija. Per pirmąjį padalinimą Rusija užėmė Latgalą, o po trečiojo padalinimo jai atiteko ir Kuršas.
Po padalinimų visos Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės žemės atsidūrė Rusų valdžioje.
Valstiečių būklė, Lietuvai patekus į rusų valdžią, žymiai pablogėjo. Rusijoje valstiečiai buvo beteisiai vergai, su kuriais ponas galėjo elgtis kaip tinkamas. Nors ir Lituvoje tuo metu nebuvo jokių valstiečius ginančių įstatymų, tačiau nežmoniški papročiai retas dalykas. Ypač pablogėjo valstiečių būklė valstybiniuose dvaruose, kurių daugumas buvo išdalinta rusų generolams, šie tuojau čia įvedė savo papročius. Be to, buvo padidinti ir valstiečių mokesčiai.
Jau 1817 m. Lietuvos bajorai Vilniaus gubernijos seime svarstė baudžiavos panaikinimo galimybes, tačiau šis svarstymas buvo griežtai sukritikuotas caro. Po kiek laiko, tai yra 1856 m., pats caras pasiūlė panaikinti baudžiavą ir rengti reformos įstatymus. Pagrindinės priežastys paskatinusios carą pa

akeisti savo nuomonę buvo – socealinė, ekonominė ir politinė feodalizmo krizė. Šia reforma buvo siekta išvengti liaudies sukilimo ir pakeisti feodalinius žemės valdymo ir naudojimo santykius. Reformos įstatymų leidimas 1857 m. buvo patikėtas dvarininkams.
Caras Aleksandras II 1861 m. vasario 19 d. patvirtino paruoštų valstiečių reformos įstatymų tekstą,skelbiantį baudžiavos panaikinimą Rusijoje. Valstiečiams duota teisė per 49 m. išpirkti žemę. Žemę išpirkus valstiečių prievoliniai santykiai su dvarininku buvo nutraukiami, tuomet valstiečiai tapdavo žemės savininkais ir pereidavo į valstiečių savininkų kategoriją. Žemę išpirkti valstiečiai galėjo tik dvarininkui sutikus arba jam pareikalavus. Reformai atlikti buvo sudarytos apskrityse valstiečių komisijos, apskritys padalintos į apylinkes, kurių priešakyje buvo pastatyti taikos tarpininkai, o didesniem nesusipratimams spręsti – visų tarpininkų suvažiavimai, vadinami taikos suvažiavimais.
Vis dėl to valstiečių reforma buvo feodalinė ir gynė tik dvarininkų interesus, palikdama jiems nuosavybės teisę, sudarė sąlygas kapitalizmo plėtotei prūsiškuoju būdu, išsaugant stambųjį feodalinės žemės valdymą iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Panaikinus baudžiavą, valstiečiai palengva iškopė iš skurdo. 1905 m. buvo panaikinti žemės išperkamieji mokesčiai, o kitais metais buvo palengvintas skirstymasis į vienkiemius. Tai dar labiau pagerino kaimiečių būklę; ūkis pakilo, buvo pradėti vartoti gersni darbo įrankiai. Keliantis į vienkiemius, ėmė nykti trilaukė ūkio sistema. Greta grūdų ūkio ėmė plototis ir gyvulių ūkis.
Lietuviškasis kaimas rūpinosi tėvų žemę suimti į savo rankas, buvo suorganizuotos specialios lietuvių dargijos, kurios rūpinosi praskolintus Lietuvos dvarus supirkti lietuviams, tačiau tos veiklos jau nebeteko išplėsti: užėjo didysis karas, o po karo susikūrusi nepriklausomoji Lietuvos valstybė išsprendė dvarų klausimą, padariusi pagrindinę žemės reformą.

ŽEMĖS REFORMA NEPRIKLAUSOMOJE

LIETUVOJE 1919 – 1939 m.

Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę žemės valdymo ir nuosavybės santykiais ėmė rūpintis laikinoji vyriausybė 1918 m. Pirmiausiai ji paimė į savo globą visus buvusios rusijos valstybės miškus, o taip pat majoratų ir net negrįžusių į savo vietas privatinių savininkų miškus ir sustabdė jų naikinimą. Toliau vyriausybė paskelbė, kad majoratų žemės (žemės, kurios rusų valdžios buvo nusavintos 1835 ir 1842 m.) ir majoratų turtai esą neginčijama valstybės nuosavybė, kuri rusų valdžios įvairiais mūsų kraštui priešngais tikslais buvo pavesta valdyti atskiriems žmonėms, todėl tos žemės su priklausančiais turtais turi atitekti Lietuvos valstybei, būti sunaudotos žemės reformai (bežemiams ir mažažemiams aprūpinti žeme) ir įvairiems kitiems bendriesiems Lietuvos valstybės reikalams. Tad laikinoji vyriausybė įsakė Žemės Ūkio Ministerijai perimti majoratus ir valdyti.
1918 – 1919 m. pradžioje kovos su Raudonąja armija ir su lenkų įsiveržimu privertė vyriausybę ieškoti priemonių savanoriams paskatinti į organizuojamąją kariuomenę. Viena iš tokių priemonių buvo žemės pažadėjimas; buvo paskelbta, kad bežemiai ir mažažemiai, kurie savo noru arba šaukiami stos į Lietuvos kariuomenę ir ištikimai ištarnaus iki demobilizacijos, turės pirmenybę prieš visus kitus gauti žemės iš valstybės. Jau tada buvo nustatyta (1919 m. birželio 20 d. įstatymu), kad tam tikslui bus suvartotos ne tik valstybei priklausančios žemės, bet ir privatinės. Priverstinai turėjo būti paimta 15% žemės iš tų savininkų, kurie jos turėjo nuo 500 iki 800 ha, ir 30% iš tų, kurie turėjo žemės daugiau kaip 800 ha.
Laikinąjį žemės reformos įstatymą steigiamasis seimas beveik be pakeitimų patvirtino (1920.08.03), pridėjęs tiktiek, kad aprūpinus žeme kariškius, žemės galėjo gauti ir bežemiai su mažažemiais (iki 20 ha), – visų pirma tie iš mažažemių, kurių laukas prieina prie skirstomojo dvaro lauko ir tie to paties dvaro darbininkai, kurie yra vedę, turi vaikų ir nuo seniau tame dvare gyvena.
Šalia tos mažosios reformos, 1920 m. steigiamasis seimas pradėjo svarstyti ir didžiąją žemės reformą. Jau rugpjūčio 14 d. jis išleido žemės reformos įstatymą, kuriuo buvo nusavinti privatinaims asmenims priklausantieji miškai ir kirtimai, didesni, negu 25 ha, be to, pelkės, durpynai, ežerai ir žemės gelmių turtai, kurių savininkai turėjo daugiau, negu 70 ha žemės.
Didžiosios žemės reformos įstatymas buvo išleistas tik 1922 m. kovo 29 d. Jos tikslas buvo ne tik aprūpinti žeme bežemius ir mažažemius, bet ir patį žemės valdymą taip sutvarkyti, kad būtų tinkamos sąlygos kilti žemės ūkiui, – pirmiausia smulkiam ir vidutiniam ūkiui. Reforma dar norėjo perimti į valstybės nuosavybę tuos žemės turtus, kuriuos valstybė gali tikslingiau sunaudoti ir apsaugoti, negu privatūs asmenys.
Be to, dar turėjo būti reformos paliesta visa toji privatinių savininkų žemė ir žemės ūkiai, kurie vieno asmens arba šeimos bendrai valdomi sudarė daugiau, kaip 80 hektarų. Bažnyčių ir vienuolynų žemės buvo traktuojamos lygiai taip pat, kaip ir privačių savininkų žemė.
Pirmiausiai buvo nusavinti stambesnieji ir labiausiai apleisti dvarai. O žemės tų savininkų, kurie turėjo ne daugiau, kaip 150 ha ir kurie patys prižiūrėjo ūkį, galėjo būti nusavintos tikreformos pabaigoje. Nauju, vėliau padarytužemės reformos įstatymo pakeitimu ta 150 ha norma palikta nepaliest.
Visas tuo būdu sudarytas “žemės fondas” buvo išdalintas bežemiams, mažažemiams, darbininkams, amatininkams, ūkininkams, kuriems 1861 m. buvo žemės atimtos ir priskirtos prie dvarų, taip pat žemės ūkio mokykloms, pavyzdiniams ūkiams, prieglaudoms, ligoninėms, miestams ir parapijoms. Už gautą nuosavybėn žemę visi, išskyrus kariškius, turėjo per 36 metus sumokėti išperkamuosius mokesčius, kurie buvo iš pradžių nustatyti rugiais pagal žemės tūšį, o vėliau litais. Taip pat buvo nustatytos sąlygos, kuriomis naujakuriai turėjo gauti pašalpą ar paskolą ir kuriomis ją gave turėjo grąžinti.
Atlyginimo už nusavintą žemę reformos įstatymas nustatė daugiausia 480 auksinių už dirbamosios žemės hektarą, o už miško hektarą – 120 auksinių.
Ta didžioji reforma, iš pamatų pakeitusi žemės valdymą Lietuvoje, apėmė taip pat ir kaimų skirstymą viensėdžiais ir panaikino servitutus bei bendrąsias ganyklas.

SOCIALISTINĖS ŽEMĖS REFORMOS

1940 metais Sovietinei Rusijai okupavus Lietuvą buvo pradėtos naujos 1940 – 1941 m.reformos. Naujas žemės reformas vykdė Lietuvos tarybinė vyriausybė, reikalaujant TSKP ir TSRS vyriausybei. 1940 m. liepos 22 d. Liaudies seimo priimta deklaracija skelbė žemės nacionalizavimą ir žemės reformos principus. 1940 m. rugpjūčio 5d. priimtas nutarimas apie valstybinio žemės fondo sudarymą ir bežemių bei mažažemių aprūpinimą žeme. Pagal šį nutarimą į valstybinį žemės fondą turėjo buti paimtos visos valstybinės ir vietos savivaldybių žemės, kurios betarpiškai valstybei ir savivaldybėms nereikalingos, visos dvarininkų žemės su sodybomis, trobesiais, gyvu ir negyvu inventoriumi, visos bažnytinės, parapijinės, vienuolynų ir kitų religinių organizacijų ir įstaigų žemės, taip pat tų piliečių žemės, kurie gyvena miestuose, patys žemės nedirba ir turi kitus pragyvenimo šalyinius, išskyrus sodybas ir ne didesnius kaip 10 ha žemės sklypus, priklausiusius darbininkams, žemesniems tarnautojams, mokytojams, taip pat asmenims, turintiems ypatingų nuopelnų liaudžiai, mokslui ir menui, tą bendro žemės ploto dalį, kuri priklauso valstiečių ūkiams, didesniems kaip 30 ha. Žemė virš 30 ha buvo paimta į žemės fondą ir tuo atveju, kai ji įrašyta kelių šeimos narių vardu.
1940 – 1941 m. žemės reforma panaikino stambius dvarininkų ūkius ir jų privačią nuosavybę,sustiprino smulkiųjų bei pagerino bežemių ir mažažemių valstiečių padėtį, vidutiniuosius valstiečius padarė svarbiausia gamybine jėga kaime, ribojo privatų ūkininkavimą ir skatino kolektyvinį.Visa tai didesnio poveikio žemės ūkio gamybai nepadarė.
Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sutrukdė toliau vykti šiai reformai. Karo metu buvo panaikinti visi reformos pertvarkymai ir žemė buvo grąžinta buvusiems savininkams bei išdalinta vokiečių kolonistams.
1944 m. dar tebevykstant karui buvo pradėta darviena žemės reforma, kuri ne tik atstatė 1940 – 1941 m. reformos pertvarkymus, bet iržymiai išplėtė. 1944 –1948 m. reforma buvo siekiama panaikinti kapitalistinius santykius žemės ūkyje, sudaryti sąlygas stambiai socialistinei gamybai plėtoti. Parodyti smulkios gamybos ribotumą.
Reforma buvo vykdoma vadovaujantis 1944 m. kovo 30 d. “Įsakymu dėl vokiečių okupacijos padarinių žemės ūkyje likvidavimo”. Pagal šį įstatymą žemė,gyvuliai, inventorius, atimti iš valstiečių karo metu, turėjo būti grąžinami asmenims, kurie visa tai buvo gavę 1940 – 1941 m. Į valstybinį žemės fondą numatyta paimti tokias žemes: vokiečių kolonistų; pabėgusių į užsienį savininkų; žemes, viršijančias 20 – 30 ha nustatytą normą; žemes, likusias be šeimininkų. 1944 m. gruodžio 22 d. Lietuvos LKT ir LKP(b) priėmė nutarimą apie įstatymo vykdymo priemones.
1944 – 1948 m. Žemės reforma turėjo politinę, ekonominę, socialinę ir ideologinę reikšmę:
• Likvidavo dvarininkus ir beveik visus pasiturinčius ūkininkus, pakeitė žemėvaldą, tačiau agrarinių problemų neišsprendė.
• Įteisino “buožes” ir “buožinio ūkio” terminus, tačiau objektyvių kriterijų šioms ūkininkų ar ūkių kategorijoms nustatyta nebuvo. Vyravo individuali (subjektyvi) atranka, atsižvelgiant į samdomo darbo naudojimą, papildomas pajamas ar kitus požymius.
• Padidino žemės mokesčius, nustatė ir pastoviai didino privalomųjų pristatymų normas valstiečių ūkiams, ypač stambiems.
• Samoningai buvo didinamas smulkių ūkių skaičius, jiems tiekiamos mokestinė ir natūrinių duoklių lengvatos. Tačiau ūkiai buvo per maži, nenašiai naudojo savo pajėgumus, todėl lengvatos jiems mažai padėjo.
• Nuolatiniai teisėtumo pažeidimai, sudėtinga socialinė ir politinė situacija Lietuvoje ir ypač jos kaime griovė susiklosčiusias ūkininkavimo tradicijas, mažino žemės ūkio produkcijos gamybą, stabdė žemės reformos eiga.
Tokiu būdu, sunaikinusi sėkmingai ūkininkaujančių valstiečių ūkius, sudariusi nepakenčiamas sąlygas privačiam ūkininkavimui, vyriausybė jau žemė sreformos eigoje prdėjo kolektivizaciją (didžiausią likviduojamų ūkių žemės ir kito turto dalis buvo skiriama žemės ūkio koperatyvams, tarybiniams ūkiams).
Socialinės žemės reformos, prisidengdamos bežemių ir mažažemių valstiečių interesų gynimu, siaurino ir naikino privačią nuosavybę. Socialistinės reformos etine, moraline ir socialine prasme nebuvo motyvuotos, dėl to ir pasireiškė negatyvios ekonominės pasėkmės.

DABARTINĖS ŽEMĖS ŪKIO
REFORMOS

Kolektyvizacijos vykdytojai ne tik nacionalizavo Lietuvos valstiečių turtą, bet ir sugriovė racionales, ūkine patirtimi pagrįstas žemės ūkio organozacines struktūras. Prisidengiant marksistiškai išaiškintos kooperacijos skraiste, valstiečių ūkiai buvo sujungti į kolūkius – stambias įmones, naudojančias suvalstybintas gamybos priemones ir samdomą darbą.
1989 m., prieš nepriklausomybės atkūrimą, žemės ūkio gamyba buvo organizuota 834 kolektyviniuose ir 275 tarybiniuose ūkiuose. Po nepriklausomybės atkūrimo, pastaraisiais metais visi šie ūkiai buvo reorganizuoti ir privatizuoti, ūkininkavimo struktūros požiūriu jie tapo smulkesniais privačiais ūkiais.
1991 m., Lietuva atgavusi nepriklausomybę, anksčiau nei kitos buvusios Sovietų Sąjungos respublikos pradėjo reformuoti savo žemės ūkį, siekdama sukurti ūkininkavimo sistemą, pagrystą šeimos nuosavybe ir šeimos darbu. Nuosavybės teisių restitucija ir nuosavybės teisės, galiojusios iki 1940 m., buvo parinktos kaip pagrindas žemės reformai. Nors šalis pasirinko grąžinimo būdą, įgalinantį grąžinti ne tik nuosavybę, bet ir pinigines kompensacijas, šios programos įgyvendinimas pasirodė esąs sudėtingas ir reikalaujantis daug laiko.
Žemės reformos tikslas:
• Įgyvendinti Lietuvos piliečių teisę į žemės nuosavybę, įstatymų numatyta tvarka ir sąlygomis grąžinant nusavintą žemę ir perkant ją.
• Sudaryti teisines, organizacines ir ekonomines prielaidas plėtoti žemės ūkio gamybai, laisvai pasirenkant ūkininkavimo formas.
• Atkurti racionalų žemės bei kitų krašto gamtinių resursų naudojimą.
Žemės reformos pagrindas – naujiems ūkiniams dariniams atsirasti ir naujiems agrariniams santykiams formuotis.
Tvarka, pasirinkta grąžinimui, labai sulėtino nuosavybės teisių suteikimo visoms žemės ūkio naudmenoms procesą bei paveldėtų didelių ūkių restruktūrizavimą. 1997 m. viduryje restitucijos proceso rezultatas buvo atvira, mažiau nei 50% žemės ūkio naudmenų nuosavybė, o penktadalis žemės vis dar naudojama buvusių didelių ūkių perėmėjų, susikūrusių pereinamuoju laikotarpiu.
Grąžinimo ir žemės privatizavimo įstatiminė bazė pasikeitė keletą kartų po nepriklausomybės atkūrimo, šie pokyčiai labai sulėtino visą procesą. Pereinamojo laikotarpio pradžioje žemės grąžinimo procesas buvo suvaržytas apribojimų, o taisant pagrindinius įstatymus visas procesas dar labiau sulėtėjo. 1997 m. sausio 16 d. restitucijos procesas buvo sustabdytas, siekian naujų įstatymų įsigaliojimo, kurie suteiks didesnių galimybių buvusiems žemės savininkams gauti žemės ir kurie padidins žemės plotą, priklausantį asmeniui pagal restituciją (žemės ūkio naudmenų nuo 80 ha iki 150 ha, o miško nuo 25 ha iki 150 ha) bei panaikins žemės nuomos pirmumo teises, suteiktas žemės ūkio bendrovėms. Naujas įstatymas, kuris buvo priimtas 1997 m. liepos mėn. buvo parengtas taip, kad paspartintų procesą, tačiau kadangi padidėjo pareiškėjų, atrodo, jog procesas nespartės, nebent šiam tikslui bus skirta gerokai daugiau išteklių.
Iš viso buvo pateikta maždaug 500000 paraiškų, 3,5 mln. ha grąžinti. 89000 pateikusiųjų paraiškas prašė piniginės kompensacijos, 13200 norėjo gauti miško. 1997 m. maždaug 165000 paraiškų buvo visiškai ir 26000 iš dalies patenkinta. Vis dar lieka nepatenkinta maždaug 197000 paraiškų. Piniginių kompensacijų išmokėjimas iš dalies ribojamas lėšų trūkumo. Vyriausybės vertinimu esant dabartiniams ištekliams, grąžinimo procesui baigti reikės papildomai nuo trejų iki penkerių metų.
Administraciškai žemės reformą šiuo metu tvarko Nacionalinis žemėtvarkos institutas Žemės ir miškų ūkio ministerijoje. Didesnę dalį administracinio darbo atlieka rajonų žemės ūkio valdybos ir savivaldybių agrarinės reformos valdybos.
Vykdant žemės ūkio reformą, be daugybės kitų, susidarė keturios pagrindinės organizacijos atstovaujančios kaimo gyventojų ir ūkininkų interesams. Žemės ūkio rūmai yra tradicinė institucija, kurios šaknys siekia iki sovietinę erą. Ji atstovauja visiems žemė ūkio gamybos segmentams. Lietuvos ūkininkų sąjunga yra pagrindinė organizacija, atstovaujanti privatiems ūkininkams. Iš beveik 200000 privačių ūkininkų maždaug 40000 šiou metu yra sąjungos nariai. Sąjunga teikia jiems kobnsultacijas ir informaciją bei atstovauja jų interesams. Trečioji organizacija, atstovaujanti žemės ūkio interesams, yra Žemės savininkų asociacija. Ji turi nedaug narių ir jos įtaka nedidelė. Ketvirtoji organizacija yra Žemės ūkio bendrovių asociacija. Ji buvo įsteigta buvusių didelių ūkių perėmėjų. Anksčiau asociacija buvo svarbi lobistinė organizacija, formuojant kainų palaikymo ir tiesioginių subsidijų žemės ūkiui mechanizmus, tačiau jos įtaka smarkiai sumažėjo po 1996 m. rinkimų. Yra daug kitų smulkesnių organizacijų, kurios yra Žemės ūkio rūmų narės, įskaitant naują Pienininkystės ūkių asociaciją.
Siekian užbaigti žemės reformą ir ūkių restruktūrizavimą Lietuvoje dar reikia tolesnių veiksmų ir Vyriausybės dėmesio. Svarbu kreipti dėmesį į tai, kad nebaigta žemės reforma yra vienas svarbiausių kaimo atgimimo stabdžių.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. C. Csaki, W. H. Meyers, N. Kazlauskienė “Žemės ūkio reformų būklė Lietuvoje: 1995 – 1997 m.”, V.,1998
2. A. Kazragytė “Žemės reformos teoriniai ir praktiniai aspektai”, Kaunas-Akademija, 1992
3. A. Šapoka “Lietuvos istorija”, “Mokslas”, 1990

Leave a Comment