Jeigu tau jau senokai ne „niolika“, vienintelis būdas išlikti – tapti femme fatale. Tai – toks žmonijos sugalvotas apibrėžimas, tokie rėmeliai, į kuriuos nori nenori, bet tenka įsisprauti, jei tik puoselėji viltį būti tobula moterimi adomų pasaulyje…
Tokia tobula, kad kas kartą perėjusi Gedimino prospektą, paliktum šleifą apšalusių vyriškos giminės atstovų, ištiktų kažko panašaus į trumpą amneziją. Iš kurios išsikrapštę jie vargiai besugebėtų atsiminti savo, savo žmonų, savo vaikų ir visų savo meilužių vardus. Sunkiai tramdydami vidinį drebulį jie matytų vien tik tavo ilgesingas akis ir tarsi ištikti nervinio B grupės vitaminų trūkumo sukelto transinio šoko mirksėtų į tavo kulniukų kaukšėjimo miesto grindiniu taktą. O po to nebegalėtų ramiai gyventi, net ir iš tiesų kuo nuoširdžiausiai per sekmadienines pamaldas bažnyčioje linkėdami vienas kitam ramybės.
Prarasta ramybė
Ramybės neliktų. Fatališka moteris kaip cunamis nušluotų savo sijono krinolinais iki tol gyventą gyvenimą, užkrėsdama mintis nepagydomu virusu – ilgėtis ir ilgėtis tų svajingų akių. Mirksėti ir mirksėti į aidinčių kulniukų taktą. Dar galėtų dingti apetitas, o miegas taptų paviršutinis, su šalto prakaito nupylimais ir vidinio nerimo priepuoliais. Toks tas fatališkos moters įdiegtas paslaugų paketas.
Ak, tie vyrai! Jeigu galėtum pavirsti muse ir nutūpti ant kavinės sienos, šalia alaus bokalais nukrauto staliuko, už kurio smagiai vakaroja būrelis vyrukų, namie palikusių savo žmonas, vaikus ir meilužes. Jei tik galėtum taip transformuotis į musę ir paklausyti, ką jie tauzija apie mus, bobas, ir apie jas, fatališkas fėjas! Tikra tiesa, skaičiau žurnale, kad pasakų dabar kur kas labiau reikia suaugusiems, nei vaikams. O vyrams, o vyrų vyrams, mūsų stabams ir mūsų sienoms – jiems tų pasakų reikia labiausiai.
Pasakos ne vaikams
Reikia – bus. Sieksniuodama špagatiniais žingsniais per savo kasdienio gyvenimo sukeltas bangas spėjau įsisamoninti būtiniausius likimo siųstos moters bruožus. Kokia ji, žvelgianti iš katastrofiškai populiarių žurnalų viršelių beprotiškai gundančiu svajingu žvilgsniu? Suvaidinusi nerealiai tikroviškame filme pagrindinį vaidmenį? Ji, sujaukusi ne vieno vyriškio normų, pareigų ir būtinybių kupiną pasaulį?
Femme fatale vizija
Kvapas. Privalomas atributas – vaiskiai raudonos dažytos lūpos. Arba juodžių juodžiausiai įrėmintos akys. Dar būtinai ji turėtų kvepėti kokiais nors paukštiškais pavadinimais užvadintais, iš tolimosios Eifelio bokštų šalies atvežtais kvapais. Kas nors panašaus į ko ko šanelius, madmuazeles ku kū, madames kakariekū. Būtinai susipylusi visą kibirą tokių laiko išbandytų aromatų visose įmanomose ir neįmanomose kūno vietose, kad prasklendusi gatve paliktų tooooookį svaigų debesį, kuris visiems – net ir labiausiai atbukusių uoslių savininkams – sukeltų susžavėjimo astmos priepuolį.
Balsas. Dusliai prarūkytas arba geidulingai raminantis, valinskieniškas. Kad tarsi lengvo šilko šalis, lengvai sklęsdamas pavėjui, nejučiom užsikabintų už vyro tvirto sprando ir sušokęs dar vieno vėjelio sūkurėlio reveransą, užmestų lengvą kilpą ir mikliai susimegztų į tvirtą, šilkinį, balerinišką, nebeatraizgomą mazgą. Ir jokių kompromisų. Jokių paprastų, spiegiančių, moteriškų eik valgyt balsų su kregždutėm.
Plaukai. Plaukai nepaprasti, kaip ir ji pati. Čia vėl – arba/arba. Arba ilgas sodrių sruogų, suklijuotų į spindintį veidrodinį efektą šleifas, arba atstovaujantis purumo viršūnę, lengvai besiraizgančių gyvačių uodegynas, visą amžinybę besidriekiantis per apnuogintų pečių vingius. O jei plaukai trumpi (pasitaiko) – tai jau ne plaukai, o trumpulytės į visas puses styrančios, netramdomos ir nesutramdomos ražienos. Arba pokario laikų klijuotos bangelės, dailiai lenkiančios posūkį ties smilkiniu.
Žvelk giliau – būk nieko sau
Bet net vis šie fatališki išoriniai duomenys nublanksta prieš jos poelgius: netipiškus, nestandartinius, nenuspėjamus. Turinčius vienintelį tikslą – priblokšti. Pasielgti kaip nors nieko sau. Kitaip tariant – nieko sau, nieko man , nieko tau.
Liolbertos receptas
Aprangos kodas. Tiks ir pats paprasčiausias variantas iš eilinio filmo: užsimeti juodą lietpaltį (būtinai ant nuogo kūno), šiek tiek smarkiau nei vidutiniškai susiverži liemenį diržu, pagriebi stebėtino grakštumo aukštakulnius (nebūtinai savo, gali būti ir draugės). Gali būti ir per maži: nieko tokio, jei juos nešiesi rankoje, grakščiai tipendama basomis kojelėmis ryškiai raudonai lakuotais nagučiais šlapiu nuo ką tik praūžusio lietaus grindiniu.
Siužetas. Pirmas veiksmas. Atsistoji šiek tiek arčiau nei saugu kelkraštyje, atsainiai ištiesi rankelę ir žvelgdama iš padilbų lengvai mosteli pro šalį dardančiam taksi. Šis, žinoma, sustoja. Tu, žinoma, mikliai įsitaisai ant galinės sėdynės, nepamiršdama visų savo paukštikų kvapų debesėlių, aukštakulnių, lūpų ir lietaus lašais aptaškytų blauzdelių. Ir dar su šiam kilniam tikslui paruošta kupiūra. Pasakai galutinio kelionės tikslo sugalvotą adresą (tik ne per toliausiai nuo savo namų, nes kitaip gali neįtilpti į aukai skirtą pinigų sumą, o be to ir grįžti bus sunku).
Antras veiksmas. Važiuoji. Kalbėtis nebūtina, gali tiesiog svajingai žvelgti pro langą. Nes kartais ir taip net geriau. Mačiau gerą filmą, arba sofistiškai tariant, režisieriaus Andy Tennant romantinę dramą „Ana ir karalius“. Ten įsimylėjęs karalius ištarė už širdies griebiančią frazę tylinčiai savo svajonei, įsikūnijusiai Jodie Foster personaže: “Kai moteris, turinti daug ką pasakyti, tyli, jos tyla gali būti kurtinanti…“
Trečias veiksmas. Belieka įsivaizduoti, kad esi moteris, nors ir ne Jodie Foster, ir kad turi daug ką pasakyti, tik nesakai. Ir kai apsnūdęs taksistas atveš tave į reikiamą vietą, kai pasakys spėjusią pricaksėti sumą (ne didesnę, nei tavo skirtoji), įbruk jam į saują suglamžytų pinigų gniužulėlį. Palinkusi šiek tiek arčiau nei saugu, priglausk savo sodriai raudonas lūpas jam prie ausies taip, kad vos ne šlapiai, ir pamurk: “grąžos nereikia…“ Tuomet grakščiai, dviem piršteliais sugrabaliok jo neužsegtą saugos diržą (nes nėra pasaulyje taksistų, prisisegusių saugos diržu), lėėėtai permesk jį taksistui per petį, apkabindama suglumusį vairuotoją iš nugaros pusės, užtikrintai sužvangėk kaip durklu į makštį prisegdama jį saugos diržu, ir netarusi nei žodžio, atsainiai krestelėjusi plaukais, grakščiai išlipusi trinktelk mašinos durelėmis.
Nebijok, jis tikrai nesigrums ir nepuls tau priešintis, nes bus ištiktas paralyžiaus vien jau nuo tavo kvapų ir šlapios savo ausies, įrėmintos raudoname lūpų dažų apskritime. Belieka tikėtis, kad pasirinkai simpatišką taksistą, turintį viliojamai tvirtą sprandą, nes kitaip tavo planas gali ir nepavykti – tiesiog nesugebėsi. Mikliai iššoki iš taksi ir nuleki tekina už pirmo pasitaikiusio daugiabučio kampo. Tik nepamiršk iššokdama iš ratų prigriebti aukštakulnių, nes kitaip draugė nuraus tau kuodą.
Atomazga. Femme normale. Viskas ! Gali būti tikra, vienas Adomas tavęs nepamirš. Būsi jam kaip pana Magdalena, vizijų valdovė, net jeigu jis tavęs ir neieškos. Būsi jam nieko sau. Ir tikrai – nieko jam, nieko tau. Išskyrus sumokėtus už pasivažinėjimą pinigus. Saugiai sugrįši namo, gerą valandą pramirksi putų pilnoje vonioje, pasidarysi medaus kaukę, pagaliau apsivilksi savo mielą, jaukų chalatėlį, užsiplikysi dideliausią puodelį arbatos ir smagiai krizensi iš savo fatališko pokšto. Dabar galėsi būti tiesiog femme normale.
Ir žinai, pagrindinis cinkelis yra tas, kad tikroji, toji tikroji femme fatale iš prigimties, nenuspėjama, nesuvaldoma, nežemiška, toji, žvelgianti iš katastrofiškai populiarių žurnalų viršelių gundančiu žvilgsniu arba amžiams įstrigusi superinio filmo pagrindiniame vaidmenyje, toji, viską nušluojanti savo sijono krinolinais, toji standartų žudikė, toji nežinia kada mieganti, nežinia kada valganti, nežinia ką galvojanti, nežinia iš kur atsirandanti ir nežinia kur pranykstanti, toji moteris visada, per amžius amen, forever ir bus femme fatale. Bet ji, priešingai nei tu, ji niekada nesugebės būti tiesiog femme normale.
