Esu drovus, na ir kas?

Daug žmonių prisipažįsta esą nedrąsūs. Jie bijo išeiti į sceną, sakyti kalbą, parausta, kai kas nors juos nužvelgia, nesiryžta užkalbinti svetimo žmogaus. Tokia baimė iš esmės nėra blogas dalykas. Dėl jos žmogus gali geriau pasiruošti naujai situacijai. Jo kūne pasigamina daugiau adrenalino, kuris padeda susitelkti, susikoncentruoti į esmę, kai reikia sakyti kalbą susirinkime. Daugumai aktorių tiesiog reikalinga scenos baimė prieš pasirodymą, kitaip jie negalėtų gerai suvaidinti.

Ekstremalus drovumas tik tada tampa problema, kai žmogus jau nebegali ištverti savo baimės. Tokį reiškinį psichologai ir psichoterapeutai vadina socialine fobija. Sergančiojo socialine fobija baimės būna nepaprastai stiprios, kankina dažnai, trunka ilgai ir verčia žmogų vengti tam tikrų situacijų arba tik dėl didelių pastangų jas pakęsti.

„Normalus gyvenimas tokiais atvejais būna gana suvaržytas. Pavyzdžiui, prieš egzaminą socialine fobija sergantis studentas gali kelias savaites nervintis ir beveik nemiegoti“, – aiškina Andreas Stroehle, Berlyno psichiatrijos ir psichoterapijos klinikos vyriausiasis gydytojas. – Kitas žmogus nebeina į restoraną, nes bijo, kad kas nors netyčia iškris jam iš rankų ir jis apsijuoks. Kontaktų baimė gali būti tokia stipri, kad žmogus jau nebeįstengia išeiti iš namų.“

„Ten aš galiu tik apsijuokti“

„Skiriamoji riba tarp drovumo, gėdos, netikrumo jausmo, nepasitikėjimo savimi ir socialinės fobijos kartais būna sunkiai nustatoma. Pasakyti, kad žmogus serga, galime tada, kai kančia jį labai stipriai slegia ir jo gyvenimas būna akivaizdžiai suvaržytas“, – sako psichiatras A.Stroehle. Nerimas dėl to, ką kiti pamanys, yra esminis socialinės fobijos požymis. Tokios mintys kaip „Tuo aš tik galiu apsijuokti“ arba „Tuoj tas tipas pradės mane kritikuoti“ ligoniui kyla tiesiog automatiškai, net jei jis puikiai suvokia, kad tie būgštavimai ir rūpesčiai yra perdėti.

Baimė veikia kūną. Jos simptomai: jaudinimasis ir užsikirtinėjimas kalbant, neramus širdies plakimas, stiprus prakaitavimas, drebulys, sunkus kvėpavimas ar suspaustos krūtinės jausmas. Kai kurie žmonės baimės situacijose išgyvena ir „depersonalizaciją“ – tokią psichinę būseną, kuriai būdinga savo asmenybės realumo, identiškumo nesuvokimas. Jie pardeda bijoti, kad gali prarasti savikontrolę arba net išprotėti.

Ekspertai spėja, kad maždaug 5–10 proc. žmonių per savo gyvenimą bent kartą suserga socialine fobija. Dažniausiai problemos prasideda paauglystėje arba ankstyvajame suaugusiojo amžiuje. Moterims gresia šiek tiek didesnė rizika nei vyrams.

Kaip gydomas nesveikas drovumas?

Psichiatrai ir psichoterapeutai tirdami sergančiuosius socialine fobija neretai nustato ir kitus psichinius sutrikimus, pavyzdžiui, depresiją, kitas fobijas ar polinkį į alkoholizmą. „Maždaug pusė vyresnio amžiaus žmonių serga dar viena liga. Todėl labai svarbu anksti pradėti terapiją“, – sako A.Sroehle. Liguistą drovumą gali išgydyti psichoterapija. Ypač gerų rezultatų pasiekiama taikant kognityvinę elgsenos terapiją.

Individuali ar grupinė terapija gali pakoreguoti sergančiojo iškreiptą suvokimą. Pacientai, kuriems skiriama grupinė terapija, per užsiėmimus žaidžia vaidmenų žaidimus ir, padedami psichoterapeuto, mokosi išgyventi tokias situacijas, kuriose juos paprastai išpila šaltas prakaitas. Bendraudamas su kitais dalyviais žmogus išmoksta konfrontuoti su savo baime.

Nuo stipraus nervingumo padeda atsipalaidavimo pratimai. Sunkiais atvejais psichiatrai gali skirti raminamųjų.

JAV atlikti eksperimentai parodė, kad iki tam tikro laipsnio gali būti veiksminga net internetinė terapija. Psichologai sudarė intensyvią keturių savaičių internetinę programą, kuri moko treniruoti savo dėmesio stiprumą ir kryptį.

Daug žmonių patys įveikia perdėtą drovumą arba sugeba jį integruoti į savo gyvenimą. Kai kurie net patys tampa savo terapeutais. Vienas iš jų buvo garsusis dramaturgas George‘as Bernardas Shaw, jaunystėje neišdrįsdavęs pabelsti į kito, menkai pažįstamo žmogaus duris. Jis įsijungė į Londono oratorių draugiją ir kelerius metus mokėsi kalbėti prieš kitus žmones. Drovusis rašytojas tapo vienu geriausių Didžiosios Britanijos oratorių.