Moterys pačios nuvertina save, nuolat ieškodamos savo trūkumų Joms reikėtų pasimokyti iš vyrų pasitikėjimo savimi.
Mes, moterys, nepavargstame lygindamos save su kitomis („Ką ji turi tokio, ko neturiu aš“) ir dažnai būname negailestingos sau. Blogiausiu atveju lyginame save su… savimi. Aišku, su savimi šlovingiausiais ir nuostabiausiais mūsų gyvenimo momentais. Kai po pralėbautų naktų dar atrodydavome seksualiai, o ne kaip iš konteinerio ištrauktos. Kai mes (tai buvo prieš vaikų gimimą) dar galėdavome pašokti ir išbėgti į treniruočių salę – ketvirtą vakarą iš eilės. Kai mes vilkėjome garbingo 36 dydžio drabužius vietoj dabartinių praplatėjusių.
Tada mes buvome dvidešimties ar su trupučiu. Ir buvome geresnės. Taip manome tais momentais, kai tikime, kad galime stoti į konkurenciją su savimi. Tada ( o tai mes vis dėlto pamirštame!) mes lyginome save su erotiniu įspūdingos figūros 35 metų aktorės spindesiu. Ar žavėjomės vyresnės kolegės šmaikštumu.
„Tokia ir aš galėčiau būti“, pagalvojome tuomet. Tikriausiai šiandien mes esame lygiai tokios moterys, kokiomis kadaise svajojome tapti, tačiau atsigręždamos į praeitį matome tik tai, ko niekada daugiau nepamatysime.
Ir stebimės: Dieve, kokia naivi anksčiau buvau! Kaip lengvai leisdavausi išvedama iš kantrybės! Kaip nedrąsiai kalbėdavau kolektyvo susirinkime. Kiek mažai gyvenimo pėdsakų atsispindėjo dvidešimtmetės veide!
Ar tikrai anksčiau viskas buvo geriau? Žinoma, ne. Mūsų palyginimai mums nenaudingi, mes visada nukenčiame vertindamos save. Tai kodėl nesiliaujame lyginti?
Psichologai aiškina, jog daugumai moterų nuo mažens įdiegtas įprotis lyginti save su kitomis. Mergaitėms visada svarbu, kokį įspūdį jos daro kitiems. Joms viskas sukasi apie klausimą: „Kokia tu esi?“ O berniukams – „Ką tu gali?“ Todėl moterys visada labiau vertina viena kitą pagal išvaizdą, o ne pagal pasiekimus, sugebėjimus. Ir net tada, kai tenka konkuruoti su kitomis pagal nuveiktus darbus, pirmiausia ieško savo trūkumų. Diferencijavimo galimybių moterys neįsisavino.
Sėkmingai iškilusi ir gerbiama vadybininkė per savo dukters šventę vaikų darželyje ragauja kitos mamos iškeptą varškės pyragą ir galvoja: „Tokio aš niekada gyvenime nesugebėsiu iškepti!“
Vyras tokioje pat situacijoje paprasčiausiai pamanytų: „Ar man reikia mokėti kepti pyragus? Aš juk galiu nusipirkti. Už savo pinigus, kurių uždirbu tiek daug. Ir valgysiu jį savo name, kuris didesnis už kitų.“
Pagal statistiką moterys geresniais pažymiais išsilaiko abitūros egzaminus ir baigia universitetus, bet iš vyrų joms dar daug ko reikėtų pasimokyti. Pirmiausia pasitikėjimo savimi!
