Civilinės atsakomybės samprata ir sąlygos

„Civilinės atsakomybės samprata ir sąlygos“

Įvadas

Nemanau, kad yra būtinos kažkokios ypatingos teisinės žinios žmogui norinčiam kažkiek suprasti, kas yra civilinė teisė, civilinis kodeksas ar civilinė atsakomybė, nes beveik kiekvienas iš mūsų pradėję savarankišką gyvenimą susiduriam su civiline teise. Mes suvokiam, kad civilinė teisė skirta reguliuoti tą visuomeninių santykių sritį, – kuri susijusi su įvairių asmeninių tarpusavio ryšių, nesutarimų ir pan. sureguliavimų. Ir aišku suvokiam, kad ši sritis labai plati, bei kad už šios srities reikalavimų pažeidimą kyla civilinė atsakomybė. Dėl civilinės teisės reeguliuojamų santykių platumo ir dėl noro sužinoti kokios yra galimybės, kasdieniniame gyvenime susiklostančiuose santykiuose su įvairiais asmenimis, pažeisti civilinę teisę ar tapti pažeidimo auka, t.y. sužinoti kiek įmanoma daugiau apie civilinės atsakomybės atsiradimą, mes manome, kad šį tema yra gan aktuli Šiame darbe ir bus bandoma daugiau ar mažiau atsakyti į šiuos klausimus, bei paliesti kitas problemas susijusias su civiline atsakomybe.

Filosofijos literatūroje atsakomybė aiškinama kaip žmogaus suvokimas, jog jis yra atsakingas už savo veiksmus ir kad, priklausomai nuo savo veiksmų rezultatų, gaali būti giriamas arba smerkiamas. Pabrėžiama, kad apie žmogaus atsakomybę galima kalbėti tik tuomet, jeigu jis veikia laisvai, t.y. pats pasirenka konkretų savo elgesio variantą, būdą ir supranta savo veikimo (ar ne veikimo) prasmę.

Civilinės atsakomybės samprata

Įvairių valstybių skirtingais gy

yvavimo laikotarpiais skirtingų filosofinių srovių, teorinių doktrinų atstovai teisinės atsakomybės sampratą aiškino nevienodai. Vieni enciklopediniai šaltiniai atsakomybę apibrėžia kaip tam tikrą asmens būklę, kurioje asmuo yra atsakingas už galimą ar faktišką žalą ar delikto padarymą, arba atsakomybė yra tiesiog sutapatinama su bausme.[3, 16] P.Čiočys mokomojoje knygoje „Teisės pagrindai“ teisinę atsakomybę aiškino, kaip teisės normų numatytą subjekto pareigą už padarytą teisės pažeidimą patirti valstybinio poveikio priemones. Kituose veikaluose teisinė atsakomybė nusakoma kaip asmens pažeisto teisinio statuso atkūrimas.
Atsakomybė bendriausia prasme suprantama kaip dorovinių, pareiginių, teisinių ir kitokių reikalavimų paisymas. Žmogus yra atsakingas už savo poelgius, kiekvieną jo poelgį galima vertinti pagal tam tikrų elgesio taisyklių atitinkamoje srityje reikalavimus. Priklausomai nuo to, kokioje srityje asmuo veikia, atitinkamoje srityje galiojančios elgesio taisyklės numato, kookiu būdu žmogus privalo elgtis. Taip nustatytas elgesio modelis yra pageidautinas. Sukurta tokia sistema, kad asmens elgesys turi atitikti pageidaujamo elgesio modelį, o kartu tai reiškia, kad bus paisoma kitų asmenų interesų.
Aptartų bendrųjų teisinės atsakomybės požymių pagalba apibūdinta ir pati civilinė atsakomybė. Skirtingose teisinėse sistemose civilinei atsakomybei skiriamas nevienodas dėmesys. Bendrosios teisės sistemos valstybės civilinė atsakomybė teoriškai beveik nėra analizuojama. Tai sąlygoja dvejopos priežastys: pirma, teisės mokslas šiose šalyse yra grynai taikomojo pobūdžio, todėl teoriniams,fundamentaliems tyrimams nėra teikiama pakankamai reikšmės. An
ntra, šiai teisinei sistemai nėra būdingas teisės skirstymas į šakas. Civilinė teisė, kaip teisės šaka, yra būdinga tik kontinentinės teisinės sistemos šalims. Bendrojoje teisėje civilinė atsakomybė yra dviejų atskirų institutų – sutarčių teisės ir deliktinės teisės sudėtinė dalis. Dėl to ir pati civilinės atsakomybės sąvoka sutarčių ir deliktinėje teisėje aiškinama šiek tiek skirtingai. Antai civilinė atsakomybė sutarčių teisėje apibūdinama kaip pinigų suma, kurią turi sumokėti sutartį pažeidusi šalis kitai sutarties šaliai už sutarties pažeidimu pastarajai padarytą žalą. Civilinė atsakomybė yra analizuojama kaip vienas iš sutarčių teisės gynimo būdų. Deliktinėje teisėje civilinė atsakomybė apibūdinama kaip priešybė baudžiamajai atsakomybei, t. y. kaip pareiga atsakyti už padarytą žalą pagal pareikštą civilinį ieškinį. Tačiau tiek sutarčių, tiek deliktinėje teisėje, kalbant apie civilinę atsakomybę, siekiama pabrėžti bendrą tikslą – nuostolių atlyginimą. Todėl civilinė atsakomybė ir bendrosios teisės sistemos šalyse (ypač Anglijoje) neretai yra analizuojama kaip vientisas institutas.
Apibūdinant civilinę atsakomybę tik kaip prievolę atlyginti padarytus nuostolius, už civilinės atsakomybės ribų lieka netesybos (bauda, delspinigiai). Šiuo požymiu iš esmės skiriasi civilinė atsakomybė kontinentinėje teisėje ir bendrojoje teisėje.
Kontinentinės teisės sistemos šalyse civilinė atsakomybė yra vieno stambiausių civilinės teisės institutų – prievolių teisė – sudėtinė dalis. Vis dėl to kai kurie civilinę atsakomybę analizuojantys autoriai pabrėžia jos dualistinę prigimtį ir skiria sutartinę civilinę at
tsakomybę ir deliktinę civilinę atsakomybę. Kiti teoretikai civilinę atsakomybę aiškina dviem prasmėm: plačiąja ir siaurąja. Civilinė atsakomybė plačiąja prasme yra prievolė, kurios viena šalis privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius, padarytus sutartinės prievolės neįvykdymu ar kitokiu pažeidimu, t. y. sąvoka civilinė atsakomybė apima ir sutartinę, ir deliktinę atsakomybę. Siaurąja prasme civilinė atsakomybė yra aiškinama tik kaip deliktinė civilinė atsakomybė, kartu pabrėžiant, jog tarp sutartinės ir deliktinės atsakomybės yra daugiau panašumų negu skirtumų.
Dauguma autorių, nagrinėjančių civilinės atsakomybės problemas, civilinę atsakomybę pradeda analizuoti aptardami jos ir baudžiamosios atsakomybės skirtumus. Bendriausiais bruožais gali būti nurodyti tokie civilinės ir baudžiamosios atsakomybės skirtumai:
1. Skirtingi abiejų atsakomybės rūšių tikslai: civilinės atsakomybės tikslas yra kompensuoti nukentėjusiajam jo patirtus nuostolius, o baudžiamosios atsakomybės tikslas – nubausti teisės pažeidėją, jį perauklėti bei užkirsti kelią naujiems nusikaltimams.
2. Skirtingi šių atsakomybės rūšių atsiradimo pagrindai: civilinė atsakomybė paprastai atsiranda, pažeidus privatų interesą (esant sutarties pažeidimui ar deliktui), o baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik už įstatyme numatytas veikas, kurios yra socialiniai pavojingos visai visuomenei.
3. Skirtinga yra kaltės samprata ir reikšmės civilinėje ir baudžiamojoje atsakomybėje bei skirtinga kaltės įrodinėjimo tvarka: civilinės atsakomybės atveju galioja skolininko kaltės prezumpcija, baudžiamosios atsakomybės atveju galioja nekaltumo prezumpcija.
4. Skirtinga civilinės ir baudžiamosios atsakomybės taikymo tvarka – civilinė atsakomybė taikoma civilinio proceso tvarka, baudžiamoji – baudžiamojo proceso tvarka.
5. Skirtingi se
enaties terminai, taikant civilinę ir baudžiamąją atsakomybę. [1, 420]
Civilinė atsakomybės samprata tiksliausiai būtų nusakyta analizuojant prievolės sąvoką. Toliau tai bus padaryta, remiantis bendrąja teisinės atsakomybės sąvoka, plačiau aptariant specifinius prievolės bruožus. Taigi civilinė atsakomybė yra nauja prievolė, kuri atsiranda neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius įstatyme arba sutartyje nustatytą pareigą, taip pat ne leistinu būdu ar neleistinomis priemonėmis įgyvendinant savo teises, t. y. piktnaudžiaujant teise. Todėl sutartinių pareigų ar teisių vykdymas, pvz., išsinuomoto turto grąžinimas, sutarties nutraukimas, nuompinigių išieškojimas ir pan., nėra civilinė atsakomybė. Pareigą įvykdyti sutartį atsiranda sudarytos sutarties pagrindu, tuo tarpu pareiga atlyginti nuostolius atsiranda sutarties pažeidimo pagrindu. Civilinė atsakomybė nėra ir reikalavimas teismine tvarka nutraukti teisę pažeidžiančius veiksmus. Tai tik vienas iš civilinių teisių gynimo būdų, bet ne civilinė atsakomybė. Tačiau jeigu teisę pažeidžiančiais veiksmais padaroma žala patento savininkui ar pareiškėjui, tai atsiranda nauja prievolė, pagal kurią patento savininkas ar pareiškėjas turi teisę reikalauti žalą, o patento teisių pažeidėjas privalo ją atlyginti, t. y. atsiranda civilinė atsakomybė.
Istoriškai civilinė atsakomybė yra pirmoji teisinės atsakomybės rūšis, atsiradusi kur kas anksčiau nei baudžiamoji atsakomybė . Net idealioje ateities visuomenėje, kurios nariai nedarytų nusikaltimų ir kurioje baudžiamoji atsakomybė prarastų savo prasmę, civilinė atsakomybė išliktų, nes niekas negali būti apsaugotas nuo žalos padarymo kitam kad ir tyčiniais veiksmais, jau nekalbant apie neatsargius veiksmus. Ši aplinkybė skatina tobulinti civilinės atsakomybės teisinį reguliavimą. Teisinio reguliavimo tobulinimas bus efektyvus, tik aiškiai apibrėžus jo dalyką, tad ir – civilinės atsakomybės sampratą. Kadangi vieno ar kito teisinio instituto esmės apibūdinimas pirmiausia yra teisės teorijos uždavinys, tai atitinkamų sąvokų nusakymas įstatyme nėra pati tinkamiausia šios problemos sprendimo forma juridinės technikos požiūriu. Bet turint omenyje, kad teisiškai reikšmingų sąvokų definicijos gali supaprastinti ir palengvinti įstatymo taikymą, vis dėlto yra tikslinga inkorporuoti sąvokų apibrėžimus į įstatymo tekstą.[3, 43] Vadovaujantis šiuo principu, naujojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, civilinė atsakomybė buvo apibudinta taip:“ civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius)“. [4, 6.245 straipsnio 1 dalis]

Civilinės atsakomybės sąlygos

Civilinė atsakomybė, kaip ir bet kuri kita prievolė, atsiranda tik esant tam tikriems juridiniams faktams. Jos atsiradimo ypatumas yra tai, kad vienas juridinis faktas paprastai dar nėra pakankamas pagrindas jai atsirasti. Tik esant būtinų juridinių faktų visumai, t. y. vadinamajai juridinių faktų sudėčiai, galima kalbėti apie civilinę atsakomybę kaip apie egzistuojančią prievolę. Kontinentinės teisės sistemos šalyse juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda civilinė atsakomybė, yra vadinami civilinės atsakomybės sąlygomis. Prancūzijoje prievolių teisės teorijoje civilinės teisės atsakomybės sąlygomis laikoma žala, priežastinis ryšys tarp veiksmo ir žalos. Švedijoje pripažįstama platesnė civilinės atsakomybės sąlygų visuma: žala, asmens veikimas arba neveikimas, kaltė, priežastinis ryšys ir nebuvimas civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių, kuriomis yra nukentėjusiojo sutikimas, teisėti veiksmai, būtinoji gintis.
Bendrosios teisės sistemos šalyse vartojama šiek tiek kitokia terminija. Kalbant apie civilinę atsakomybę, vartojama ieškinio pagrindo sąvoka. Ieškinio pagrindu laikoma faktas arba faktai, kuriais remiantis asmuo įgyja teisę pareikšti ieškinį ir ginti savo teisėtus interesus.[3, 98]

Neteisėti veiksmai

Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos, atlikus veiksmus, kuriuos įstatymas ar sutartis draudžia, arba pažeidus bendro pobūdžio taisyklę elgtis atidžiai ar rūpestingai [4, 6.246 straipsnio 1 dalis].
Veiksmų teisėtumas ar neteisėtumas turi būti nustatomas analizuojant jų santykį ne su pasekmėmis, o su teise. Atsižvelgiant į tai, ar žalą sukėlusiais veiksmais yra ar nėra padaromas teisės pažeidimas, skiriami du žalos padarymo atvejai: teisėtai padaryta žala ir neteisėtai padaryta žala. Teisė gali nedrausti, atskirais atvejais net leisti padaryti žalą kitam asmeniui arba jo turtui. Pvz., nedraudžiama padaryti žalą nusikaltėliui, jį sulaikant. Dispozityvinis daugumos civilinės teisės normų pobūdis leidžia teisinių santykių subjektams patiems nustatyti savo privalomo ir galimo elgesio ribas. Dažnai civilinė teisė, reguliuodama asmenų elgesį, nustato tik bendro pobūdžio reikalavimus, kurie gali būti grindžiami ne tik teisės normų, bet ir moralės, gerų papročių laikymusi.
Pagal civilinę teisę neteisėtumas apima ne tik teisinės pareigos pažeidimą, bet ir pačių šalių nustatytos pareigos pažeidimą bei bendro pobūdžio reikalavimų (moralinės pareigos) pažeidimą.

Civilinės atsakomybės atsiradimas gali būti siejamas vien su žalos padarymo faktu, nesiejant žalos atsiradimo su ją padariusio asmens kalte. Tokios situacijos esti, kai įstatymas nustato civilinę atsakomybę be kaltės. [3, 103 -105] Neteisėti veiksmai – tai svetimos subjektinės teises pažeidimas nesant tam pakankamo teisinio pagrindo, pasireiškiantis: draudimo pažeidimu, nurodymo nevykdymu, leidimo ar suvaržymo ribų nepaisymu, bendro ar konkretaus pobūdžio teisinės pareigos nesilaikymu, piktnaudžiavimu teise. [6]
Daugumai privatinės teisės normų yra būdingas lankstumas, jose nustatytų reikalavimų abstraktumas. Privatinės teisės normose vartojamos protingumo, sąžiningumo, ekonomiškumo ir kt. sąvokos apima nepaprastai plačias ir kartais aiškiai neapibrėžtas taikymo ribas. Visa tai patvirtina, kad apibūdinti neteisėtumą ir teisėtumą, surasti jos skiriančią takoskyrą civilinėje teisėje yra žymiai sunkiau negu baudžiamojoje teisėje. [3, 106 p.]

Neteisėtumas – tai svetimos subjektyvinės teises pažeidimas nesant tam pakankamo teisinio pagrindo, pasireiškiantis draudimo pažeidimu, nurodymo nesilaikymu, leidimo nepaisymu, bendro ar konkretaus pobūdžio teisinės pareigos nevykdymu. [5]

Žala

Neteisėtais veiksmais padaromas tam tikras neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis gali pasireikšti objekto ekonominės vertės sumažėjimu, jo kokybinių savybių praradimu, visišku objekto sunaikinimu ir pan. Tokiais atvejais daroma išvada, kad neteisėti veiksmai ar neveikimai sukėlė žalą, t.y. neigiamą žalingą poveikį. Žala yra būtina civilinės atsakomybės taikymo sąlyga, kadangi jos nesant apskritai negali būti kalbama apie civilinės atsakomybės taikymą. Tai vienintelė civilinės atsakomybės sąlyga. Kitos sąlygos – kaltė, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos gali būti, bet kartais kai kurių sąlygų gali ir nebūti.
Žala teisės mokslo veikaluose dažniausiai apibūdinama kaip teisės saugomų asmeninių ir turtinių vertybių sunaikinimas ar pakenkimas neteisėtais veiksmais, sukėlęs neigiamų pasekmių, kurias pagal įstatymus galima įvertinti turtine išraiška.[5]

Žala gali būti skirstoma į rūšis, naudojant labai įvairius kriterijus. Pagal sužalotos ar prarastos vertybės pobūdį žala skirstoma į žalą turtui ir žalą asmeniui. Atskiru žalos asmeniui porūšiu yra neturtinė arba moralinė žala. Jau Senovės Romos teisei buvo žinomas žalos skirstymas į tiesioginę – realią žalą ir netiesioginę žalą – negautas pajamas. Tokio skirstymo kriterijumi yra neteisėto veiksmo ar neveikimo ir žalos santykis. Reali žala yra tiesioginis neteisėto veiksmo ar neveikimo rezultatas, kuris atsiranda iš karto, pažeidėjui betarpiškai veikiant tam tikrą objektą. Negautos pajamos yra praradimai, atsirandantys dėl žalos padarymo pagrindiniam objektui, kuris naudojamas pajamoms, pelnui gauti. Pagal visiško padarytos žalos kompensavimo galimybę žala skirstoma į visiškai kompensuojamą ir dalinai kompensuojamą žalą. Žala turtui paprastai visais atvejais gali būti kompensuojama visiškai. Neturtinė žala visuomet kompensuojama tik iš dalies, kadangi jos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Piniginės žalos išraiška yra nuostoliai. Bendrai priimtas toks nuostolių apibrėžimas: nuostoliai – tai pinigų suma, išieškoma kaip kompensacija už bet kokio pobūdžio žalą, neatsižvelgiant į tai, ar ji padaryta deliktu ar sutarties pažeidimu. [3, 144]

Nuostoliai skirstomi į realūs(tiesioginiai) ir negautos pajamos.
Be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos:
1) protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai ar jai sumažinti;
2) protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu;
3) protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. [4, 6.249 straipsnio 4 dalis ]
Pagal galimybę tiksliai apskaičiuoti nuostolių dydį nuostoliai skirstomi į bendruosius ir specialiuosius nuostolius. Bendrieji nuostoliai dažniausiai priteisiami atlyginant neturtinę žalą. Specialūs nuostoliai yra priteisiami, kai žalos dydį galima tiksliai apskaičiuoti pinigais.
Kad nuostoliai būtų tiksliai apskaičiuojami siekiama realizuoti visiško žalos atlyginimo principą. Nukentėjusysis negali atsidurti nei geresnėje, nei blogesnėje padėtyje negu ta, kurioje jis būtų buvęs, jeigu žala nebūtų buvusi padaryta.

Neteisėtais veiksmais gali būti pakenkiami neturtiniai, piniginės išraiškos neturintys interesai. Tai gi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais yra neturtinė žala.
Neturinė žala gali būti padaroma fiziniam ir juridiniam asmeniui, ji nėra vien moralinio pobūdžio, o platesnė, todėl ne visiškai tikslu ją vadinti „moraline“. [3, 145 – 196]
Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. [4, 6.250 straipsnio 2 dalis]

Priežastinis ryšys

Atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra priežastinis ryšys tarp priešingų teisei veiksmų ir žalos arba nuostolių. Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Taigi, tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra tam tikras ryšys, kuris teisėje yra vadinamas priežastiniu ryšiu. [4, 6.247 straipsnis] Priežastinis ryšys yra laikomas būtina civilinės atsakomybės sąlyga, tačiau kartu ji yra ir labiausiai ginčytina bei neapibrėžta šios atsakomybės sąlyga. Įstatymas (6.247) pateikia priežastinio ryšio sampratą, kuri yra labai abstrakti, nes nedetalizuoja, kokio jis pobūdžio. Iš sąvokos seka, kad: nuostoliai ir veiksmai turi būti susiję; veiksmai turi nulemti skolininko atsakomybę; atsakomybę nulemia todėl, kad nuostoliai laikomi skolininko veiksmų rezultatu; nepabrėžiama, kad tai yra tiesioginis ryšys, gali būti ir netiesioginis, bet pakankamai svarbus. [5]

Teisingas priežastinio ryšio esmės supratimas nepaprastai svarbus praktikai, nes priežastinio ryšio teorija, kuria vadovaujasi teismai, apsprendžia civilinės atsakomybės ribas. Tas pats veiksmas gali sukelti ne vieną pasekmę, jis gali tapti ištisos tolesnių veiksmų grandinės pradžia. Grandininiai veiksmai taip pat gali sukelti įvairias žalingas pasekmes. Taigi reikėtų išsiaiškinti, ar už visų tų veiksmų sukeltas žalingas pasekmes privalo atsakyti pirmojo veiksmo vykdytojas. O gal jo atsakomybės riba yra tik pirminė, tiesioginė jo veiksmo pasekmė, o už kitas, antrines pasekmes jis neatsako?Atsakymas į šios klausimus priklausys nuo pasirinktosios priežastinio ryšio teorijos. Egzistuoja keliolika daugiau ar mažiau populiarių priežastinio ryšio teorijų.

Būtinos pasekmės teorijos šalininkų nuomone, apie priežastinį ryšį tarp veiksmų ir jų rezultato galima kalbėti tik tuomet, jeigu rezultatas yra būtina, neišvengiama konkretaus veiksmo pasekmė.

Ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija aiškina, kad kiekviena sąlyga, be kurios žalingo rezultato nė nebūtų buvę, yra to žalingo rezultato pasekmė. Priežastinis ryšys egzistuoja tik tada, kai veiksmas yra ekvivalentinė pasekmės priežastis. Jeigu grandinė tarp veiksmo ir jo rezultato nutrūksta įsikišus trečiajam asmeniui, ekvivalentinio priežastinio ryšio tarp veiksmo ir pasekmių nebelieka

Pasak Pakankamos priežasties teorijos šalininkų, egzistuoja daug priežasčių, galinčių sąlygoti to paties rezultato atsiradimą, tačiau besiskiriančių savo poveikio būdu. Vienų jų įtaka yra stipresnė, kitų – silpnesnė. Priežastinis ryšys egzistuoja tarp pasekmės ir tos jos priežasties, kuri stipriausiai veikė. Šis stipriausias poveikis ir yra vadinamas pakankama priežastimi, sukėlusia žalingas pasekmes.

Pagal Tiesioginės pasekmės tėorijos asmuo atsako už žalą tik tuomet, kai žala yra tiesioginė jo veiksmų pasekmė. Todėl jis negali būti atsakingas už netiesiogines arba šalutines savo veiksmų pasekmes.

Betarpiškos pasekmės teorija aiškina, kad tarp veiksmų ir atsiradusios žalos turi būti trumpas laiko tarpas arba žalingos pasekmės turi atsirasti iš karto.

Artimiausios priežasties teorija, teisine prasme ryšys egzistuoja tik tarp žalos ir artimiausios priežasties (laiko, tarpinių grandžių prasme).
Adekvataus priežastinio ryšio teorija. Priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai padidina žalos atsiradimo galimybę. Asmens veiksmai nėra pripažįstami vienintele žalos atsiradimo priežastimi. Asmens veiksmai kartu su kitomis priežastimis žalos atsiradimo tikimybę paverčia tikrove, todėl laikoma, kad asmuo atsakingas už žalą, nes tarp jo veiksmų ir žalos egzistuoja adekvatus ryšys. Taigi, teigiama, kad asmens veiksmai padidina žalos atsiradimo riziką, todėl žala turi būti pripažįstama natūralia veiksmų pasekme. Ši teorija iš daugelio priežasčių leidžia išskirti vieną, pagrindinę, nulėmusią žalos atsiradimą ir nebūtinai tiesioginę ir artimiausią priežastį.
Pasekmių numatymo teorija laiko, jog asmuo privalo atsakyti tik už tą savo veiksmais padarytą žalą, kurią jis numatė ar turėjo numatyti atlikdamas tuos veiksmus. Vienais atvejais asmuo turi numatyti tik pirmines savo veiksmų pasekmes, kitais – tik antrines.
Teisės veikimo sferos teorija aiškina, jog žalą padatęs asmuo turi ją atlyginti tik tuomet, jeigu žala buvo padaryta pažeidus tam tikrą teisės normą, ginančia konkretų interesą. Jeigu pažeidžiant teisės normą, žala padaroma ne tos normos ginamam interesui, laikoma, jog priežastinio ryšio nėra.
Lygybės teorija skiresi nuo jau komentuotųjų, nes neigia priežastinio ryšio, kaip būtinos civilinės atsakomyvės sąlygos, nustatymo būtinumą absoliučiai visais atvejais. Jos šalininkų nuomone reikėtų vadovautis šalių lygybės principu.
Išvardintosios teorijos yra teisės doktrinos rezultatas. Nei viena teorija nėra visiškai tobula ir negali pateikti absoliučiai teisingų bei neabejotinų kriterijų priežastinio ryšio egzistavimui nustatyti. Matyt, teisinga būtų išvada, jog privalu žinoti visų teorijų pagrindinius principus, kurių taikymas leistų teisingai išspręsti bylą ir nepadaryti klaidos. Kriterijai, kuriuos suformuluoja viena ar kita teorija, gali būti naudojami vieninteliam tikslui – teisingumo įgyvendinimui civilinėje byloje. [3, 201 – 207]

Kaltė

Civilinėje teisėje kaltė suprantama objektyviai, t.y. kaip žalą padariusio asmens elgesio išorinis vertinimas pagal objektyvius elgesio standartus. Kalte civilinėje teisėje pripažįstama tai, kad asmuo nesugeba elgtis taip, kaip galima būtų protingai iš jo tikėtis. Ar asmuo kaltas ar ne, civilinėje teisėje nustatoma taikant jo elgesiui protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus elgesio standartą. Vadinasi, paties asmens požiūris į jo veiksmus ir pasekmes nėra svarbus, bet svarbu jo elgesio atitikimas objektyviems elgesio standartams. Jei asmens elgesys neatitinka įstatymuose ar kituose teisės aktuose, teisės šaltiniuose nustatytų elgesio standartų tam tikroje situacijoje, tai toks asmuo turi būti pripažintas kaltu dėl žalos padarymo. Išvados pagrindas yra tai, kad jis nesugebėjo elgtis taip, kaip jo vietoje turėtų elgtis ir būtų pasielgęs protingas žmogus.

Taip kaltė yra apibrėžiama kaip teisinė kategorija. Tačiau ji dar gali būti nustatoma kaip moralinė kategorija. Šia prasme kaltė yra tam tikras asmens moralinis statusas, jo elgesio vertinimas blogio ir gėrio prasme, chronologine prasme kaltės laipsnį nulemia paties asmens tikėjimas, jo požiūris, o ne objektyvus jo veiksmų vertinimas. Teisėje kaltė suvokiama kitaip. Tai asmens elgesio vertinimas konkrečioje situacijoje protingo žmogaus akimis, arba žalą padariusiam asmeniui taikant rūpestingos šeimos galvos standartą.[5]
Tarybinei teisės doktrinai būdingas subjektyvus kaltės aiškinimas.Pvz., kaltė apibrėžiama kaip žalą padariusio asmens psichinis požiūris į savo veiksmus ir jų pasekmes. Vakarų valstybių teisės doktrina ir teismų praktika asmens elgesiui taiko objektyvius standartus, neatsižvelgiant į to žmogaus sugebėjimus, jo charakterio ypatumus, įgimtas savybes ir t.t. Šis kaltės supratimas nesugeba atsakyti į kelis klausimus. Pirmiausia diskusijas sukelia protingo žmogaus samprata. Kai kurie autoriai šią sąvoką vadina mistine ir klaidinančia. Iš tikrųjų protingo žmogaus elgesio standarto jokiame įstatyme nesurasime. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas nustato, kaip būtų elgęsis apdairus, rūpestingas, atidus žmogus konkrečioje situacijoje. Kontinentinės teisės šalyse kaltės buvimo ar nebuvimo nustatymas yra teismo uždavinys. Antra vertus, skirtinguose valstybėse gali būti taikomi skirtingi protingo žmogaus elgesio standartai. [3, 221 – 222]
Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Tyčia yra apibūdinamas asmens elgesys, kuriuo yra aiškiai siekiama padaryti žalą kitam asmeniui ar turtui. Žala taip pat laikoma padaryta tyčia kai asmuo neturėjo tikslo padaryti žalą, tačiau jo elgesys sukėlė aiškiai numatomą grėsmę tokiai žalai atsirasti ir tas asmuo nesirėmė priemonių užkirsti kelią žalos atsiradimui. Asmens siekimas padaryti žalos nesuprantamas kaip deklaravimas, kad jis nori tą padaryti. Išvada darytina iš elgesio, kuris rodo, jog asmuo akivaizdžiai nori neigiamų žalingų pasekmių atsiradimo, sukelia aiškią grėsmę žalai atsirasti, nesiima priemonių iškilusiai grėsmei pašalinti, kai tai yra įmanoma. Pvz. teismų praktika nukentėjusiojo tyčią apibūdina taip: ji yra tuomet, kai nukentėjusysis numatė žalingas pasekmes, kurias jam gali padaryti, ir jų siekė.

Neatsargumas, kaip kaltės forma, pripažįstamas toks asmens elgesys, kuris neatitinka normalių, įprastai reikalaujamų atidaus, rūpestingo, rūpestingo asmens elgesio kriterijų. Svarbiausias neatsargumo skirtumas nuo tyčios yra tai, kad nesiekiama padaryti žalos. [5]

Civilinės atsakomybės netaikymas ir atleidimas nuo civilinės atsakomybės

Žalos faktai ne visada reiškia, jog įmanoma pritaikyti civilinę atsakomybę. Išanalizavus konkrečios bylos aplinkybes, gali paaiškėti, jog nėra vienos kurios būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, kaltės ar priežastinio ryšio. Tokiais atvejais civilinė atsakomybė negalima, nes žalą sąlygojo ne atsakovo veiksmai ar neveikimai, o
pašalinė priežastis. [3, 248]
Civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos.
Nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos (CK kodekso 6.212 straipsnis).
Valstybės veiksmai – tai privalomi ir nenumatyti valstybės institucijų veiksmai (aktai), dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma ir kurių šalys neturėjo teisės ginčyti.
Trečiojo asmens veikla – tai asmens, už kurį nei kreditorius, nei skolininkas neatsako, veiksmai (veikimas, neveikimas), dėl kurių atsirado nuostolių.
Nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusio asmens sutikimas gali būti pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos padarymas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams.
Būtinasis reikalingumas – tai veiksmai, kuriais asmuo priverstas padaryti žalos dėl to, kad siekia pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, išvengdamas gresiančios didesnės žalos atsiradimo žalą patyrusiam ar kitam asmeniui, jeigu žalos padarymas tomis aplinkybėmis buvo vienintelis būdas išvengti didesnės žalos. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, gali įpareigoti atlyginti žalą asmenį, kurio interesais veikė žalą padaręs asmuo.
Būtinoji gintis – tai veiksmai, kuriais siekiama gintis arba ginti kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio neteisėto pavojingo kėsinimosi, jeigu jais nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.
Savigyna – tai asmens veiksmai, kuriais jis teisėtai priverstinai įgyvendina savo teisę, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas taptų negalimas arba iš esmės pasunkėtų. Tačiau asmuo, panaudojęs savigyną neteisėtai ar be pakankamo pagrindo, privalo atlyginti padarytą žalą. Įstatymai ar šalių susitarimai gali numatyti ir kitokius atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar jos netaikymo pagrindus. [4, 6.253}

Atsakomybės samprata teismų praktikoje

Pagal pateikta užduoti išnagrinėjau civilinę bylą Nr. 3K-3-579/2004 m., bylų kategorija 20.6; 39.1 ir pateikiu šios bylos santrauką ir išvadas.

Ginčo esmė. Ieškovas nurodė, kad atsakovė viešame laiške, kurį su komentarais išspausdino laikraščiai „Vakaro žinios“, „Respublika“, kurio komentarus spausdino laikraštis „Lietuvos žinios“ bei transliavo televizija „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ melagingai apkaltino ieškovą pasikėsinimu padaryti nusikaltimą, t. y., kad prieš 15 metų jis kėsinosi atsakovę išžaginti. Viešu laišku atsakovė paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančius duomenis ir tuo pažemino jo garbę bei orumą. Ieškovas mano, kad atsakovė apsiriko ir netiesiogiai nurodė ne į tą asmenį, kuris prieš 15 metų pasikėsino ją išžaginti, todėl privalo paneigti paskleistus tikrovės neatitinkančius duomenis. Nors atsakovės viešame laiške ir nebuvo tiesiogiai įvardinti jo vardas bei pavardė, tačiau pagal akivaizdžius ir tiesiogiai nurodytus požymius jis buvo atpažintas. Tai patvirtina „Delfi” internetinio portalo komentarai, o, kadangi jis įvardijamas kaip asmuo, padaręs nusikaltimą, tokie duomenys savaime yra žeminantys ir šios aplinkybės papildomai nereikia įrodinėti. Jis nebuvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo padarymo, todėl duomenys yra neatitinkantys tikrovės.
Ieškovas prašė: 1) Įpareigoti atsakovę paneigti paskleistus tikrovės neatitinkančius ir žeminančius ieškovo garbę ir orumą duomenis tokia pačia forma kaip jie buvo paskleisti ir ne vėliau kaip per 3 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti laikraščiams „Respublika”, „Vakaro žinios”, „Lietuvos žinios” bei televizijos kanalui LNK paskelbti tokio turinio paneigimą: „Aš, Irena Starošaitė-Žvagulienė, pareiškiu, kad mano viešame laiške, kurį 2003 m. birželio mėnesį išspausdino laikraščiai „Respublika”, „Vakaro žinios”, „Lietuvos žinios” ir kuris buvo aptarinėjamas televizijos kanalo LNK laidoje „Pavojinga zona”, aš klaidingai nurodžiau, kad 1988 metais mane bandęs išprievartauti vyras buvo 2003 metais vykusių rinkimų į Seimą vienas iš kandidatų į Seimo narius ir dėl apsirikimo netiesiogiai nurodžiau, kad mane bandęs išprievartauti vyras buvo Jonas Kaliačius. Irena Starošaitė-Žvagulienė.”; 2) Įpareigoti laikraščius „Respublika”, „Vakaro žinios”, „Lietuvos žinios” bei televizijos kanalą LNK artimiausiuose šių laikraščių numeriuose bei artimiausioje televizijos kanalo laidoje „Pavojinga zona” paskelbti atsakovės lėšomis paneigimo tekstą toje pačioje vietoje ir tokia pat forma kaip buvo paskelbti tikrovės neatitinkantys duomenys.

Šis ieškinys išnagrinėtas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų buvo atmestas. Teismai motyvavo, kad atsakovės viešame laiške yra aprašytas kandidatas į Seimo narius ir įvardintos atsakovei žinomos aplinkybės, vykusios prieš 15 metų tarp laiško autorės ir kandidato į Seimo narius. Kandidatas į Seimo narius yra viešas asmuo, todėl visuomenė turi teisę gauti visapusišką informaciją apie šį asmenį. Atsakovės paskelbtame viešame laiškas išsakytas teisėtas visuomenės interesas – siekis valdžioje turėti nesusikompromitavusį, moralų asmenį ir t.t. Tačiau apie konkrečias faktines, įvykio vykusio prieš 15 metų aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose paminėta nebuvo. Teismai pagrinde rėmėsi atsakovės nuomone, ko pasėkoje išnagrinėjus bylą kasacinės instancijos teisme nustatyta nemažai ne tik CPK pažeidimų, bet ir žalos atlyginimo neteisingo traktavimo. Todėl šioje byloje kasacinės instancijos teismas priėmė nuosprendį gražinti šią bylą svarstyti iš naujo Vilniaus miesto trečiajam apylinkės teismui.

Taigi iš šios bylos mes sužinojome, kad didelę svarbą turi žalos atlyginimo atskyrimas nuo kitų asmens pažeistų teisių atlyginimo būdų. Nagrinėjamoje byloje ieškinio dalykas yra paskleistų žinių paneigimas, o ne žalos atlyginimas. Ar paskleistos žinios turi būti paneigiamos, turi būti sprendžiama taikant CK 2.24 str. 1 d. Sprendžiant dėl įpareigojimo paneigti žinias neturi būti taikoma CK 2.24 str. 6 d., kuri numato atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindus, bet neatleidžia nuo paskleistų tikrovės neatitinkančių, garbę ir orumą žeminančių žinių paneigimo. Dar teismas garbę ir orumą žeminančiu žynių paneigimo klausimu išaiškino, kad – paneigimo tekstas turi būti formuluojamas taip, kad jame būtų paneigtos žinios, bet ne asmens įsitikinimai ar nuomonė. Paneigimo turinys turi atitikti objektyvią situaciją, kad nėra baudžiamojo proceso įstatymo tvarka nustatyta, jog asmuo padarė viešame laiške aprašytą veiką (CPK 2.24 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu ieškovo paneigimo tekste prašoma nurodyti, kad asmuo žinias paskleidė klaidingai ir dėl apsirikimo. Tai yra paneigimo autoriaus subjektyvus požiūris. Žinias paskleidęs asmuo subjektyviai yra įsitikinęs kitaip, bet jo įsitikinimai negali būti paneigiami. Reikia vadovautis tuo, kad paneigiamos turi būti žinios, faktai ar informacija, kurių tikrumas objektyviai yra patvirtinamas ar paneigiamas įstatymo reikalaujamais įrodymais (CK 2.24 str. 1 d.).

Žala ir nuostoliai teismų praktikoje

Pagal pateikta užduoti išnagrinėjau civilinę bylą Nr. 3K-3-1180/2003 m., bylų kategorija 39.2.4; 39.3; 39.6.2.ir pateikiu šios bylos santrauką ir išvadas.

Ieškovai nurodė, kad dėl atsakovų Viešosios įstaigos Kauno 2-osios klinikinės ligoninės ir Viešosios įstaigos Kauno klinikinės infekcinės ligoninės gydytojų nerūpestingumo, būtinos ir neatidėliotinos medicinos pagalbos nesuteikimo, būtinų tyrimų neatlikimo, klaidingos susirgimo diagnozės bei be pačios pacientės rašytinio sutikimo atliktos chirurginės operacijos, 2000 m. birželio 22 d. mirė jų duktė Ieva Veličkaitė. Aukščiausias Teismas nustatė, kad Kauno 2-oji klinikinė ligoninė ir Viešoji įstaiga Kauno klinikinės infekcinės ligoninės gydytojai tūri atlyginti turtine ir neturtine žalą mirusios Ievos Veličkaitės tėvams. Dėl turtinės žalos laidojimo išlaidoms padengti nustatymo ir atlyginimo keblumų nekilo. Problemų atsirado nagrinėjant klausimus dėl turtinės žalos atliginimo ieškovams už negautas pajamas, bei dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Iš esmės Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama ir ieškovo ir atsakovo kasacinius skundus tik aiškiau įdėstė jau anksčiau priimtą Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. Liepos 18 d. nutartį, dėl žalos atlyginimo dydžio, kuris pakeitė apylinkės teismo sprendimą. Teisėjų kolegija nurodė, kad apylinkės teismas be pagrindo taikė naujojo Civilinio kodekso normas, reglamentuojančias civilinę deliktinę atsakomybę. Žalos atlyginimas šioje byloje spręstinas pagal 1964 m. CK bei kitas žalos atsiradimo metu galiojusiais teisės normas. Teisėjų kolegija sutiko su teismo išvadomis dėl gydytojų kaltės buvimo. Teismas pagrįstai priteisė ieškovams dalį turtinės žalos – laidojimo išlaidas, ir neturėjo teisinio pagrindo priteisti kitą prašomą turtinės žalos dalį – 327 120 Lt kompensaciją ( ieškinio pareiškime reikalaujamų 681120 Lt negautų pajamų), kadangi žalos atsiradimo metu galiojusios teisės normos nenumatė ieškovų nurodytos turtinės žalos atlyginimo. Pagal 1964 m. CK 500 str. teisę į turtinės žalos atlyginimą dėl nukentėjusiojo mirties turi asmenys, nurodyti šio kodekso 499 str. 2 d., tačiau ieškovai nepatenka į šiame straipsnyje nurodytų asmenų ratą, o kito teisinio pagrindo priteisti turtinę žalą ieškovai nenurodė ir kolegija nenustatė. Teismas pagrįstai tenkino reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau pernelyg sumažino jos dydį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovų darbuotojų pažeidimų pobūdį, apimtį ir pasekmes, į mirusios I. Veličkaitės asmenines savybes, ieškovų patirtų dvasinių kančių pobūdį, į Sveikatos sistemos įstatymo 91 str. (toliau tekste SSĮ) nustatytą maksimalią neturtinės žalos ribą – 500 MML bei vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, atlygintinos neturtinės žalos dydį nustatė – 150 000 Lt. Viešoji įstaiga Kauno klinikinė infekcinė ligoninė 2002 m. spalio 7 d. reorganizuota ir prijungta prie Viešosios įstaigos Kauno 2-osios klinikinės ligoninės, todėl ieškovams padaryta žala priteistina tik iš šio atsakovo.
Mūsų manymu Aukščiausias Teismas nagrinėdamas kasacinius ieškovo bei atsakovo skundus priėmė labai reikšmingus neturtinės žalos atlygintino lygio nustatymo kriterijus, kuriais galima vadovautis ir kitose panašiose bylose susijusiose su gydymo įstaigų žalos padarymu asmenims. Bet žinoma tik tais atvejai kai žala kilo dar galiojant 1964 m. CK, bei kitoms žalos atsiradimo metu galiojusioms teisės normoms. Neturtinės žalos, kaip bendrųjų nuostolių, dydį teismas nustatė pagal įstatymo nustatytus kriterijus. Tai atitinka teisines nuostatas. Neturtinė žala yra bendrieji nuostoliai, kurių konkretus dydis nėra įrodinėjamas. Jis pagal teisiškai reikšmingų konkrečioje byloje kriterijų visumą nustatomas teismo. Tokia nuostata išdėstyta teisės moksle, naujausioje Lietuvos teisės doktrinoje (pvz. Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Neturtinės žalos kompensavimas // Justitia. 1998, Nr.2-3, Civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė 1 tomas. Vilnius, 2003, p. 344-345), taip pat teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr.1 20 p., juo aprobuotos apžvalgos skirsnyje ,,Civilinės atsakomybės klausimai. Žala” (Teismų praktika Nr.9, p. 102-107) ir kt.). Kasaciniame skunde pateiktas motyvas, jog turi būti priteista 1 721 000 Lt piniginė kompensacija, nes tik nukentėjusieji gali įvertinti jiems padarytos neturtinės žalos dydį, šioms teisinėms nuostatoms prieštarauja ir todėl atmestinas.
Be jokios abejonės klaidinga būtu manyti, kad Lietuvos valstybinėms gydymo įstaigoms, atliginti žalą yra labai paprasta. Visi mes žinome, kad mūsų valstybėje dar nepakankamai skiriama lėšų sveikatos apsaugos sistemos įstaigom, o dėl gydytojų kaltės kilusios žalos atlyginimui, lėšų išvis nėra skiriama. Kad ir koks kvalifikuotas būtų gydytojas, jis niekada nėra apsidraudęs nuo klaidos, galinčios būti pacientui lemtinga. Būtent dėl šios priežasties daugelyje šalių gydytojai draudžia savo civilinę atsakomybę, kas be kita ko sukelia ir neigiamas pasekmes – auga medicinos paslaugų kainos.
Kai kurios šalys yra įdiegę pilną pacientų draudimo sistemą. Geriausias tokios sistemos pavyzdys yra Švedija. Švedijoje dauguma medicinos įstaigų priklauso savivaldybėms, ir pagal iki 1975 m. galiojusią tvarką nukentėję pacientai galėdavo išieškoti žalą iš savivaldybės, kuriai priklausė medicinos įstaiga, tik pagal deliktinės atsakomybės taisykles. Tai, be abejo, sukeldavo pacientui papildomų sunkumų. 1975 m. Švedijoje buvo priimtas Pacientų draudimo įstatymas. Pagal šį Įstatymą visos medicinos įstaigos privalomai apdraudžia pacientus, kurie sužalojimo atveju gauna kompensaciją iš Pacientų draudimo fondo. Fondo egzistavimas netrukdo pacientui kreiptis su ieškiniu į teismą, tačiau praktikoje tai atsitinka retai, nes kompensacija iš Pacientų draudimo fondo gaunama žymiai greičiau ir pagal kur kas paprastesnę procedūrą. [3, 301 – 302]

Išvadas

Manome, kad šiame nedideliame darbe mums pavyko atskleisti esmingiausius civilinės atsakomybės sampratos ir sąlygų bruožus, nors nagrinėjant literatūrą naudota šiam darbui pajutome teorinių teisės žinių trukumą. Paaiškėjo, kad civilinė atsakomybė yra viena iš teisinės atsakomybės rūšių ir jai atsirasti būtini tam tikri juridiniai faktai. Ir tik esant būtinų juridinių faktų visumai, t.y. vadinamųjų juridinių faktų sudėčiai, galima kalbėti apie civiline atsakomybę kaip apie egzistuojančią prievolę. Kontinentinės teisės sistemos šalyse juridiniai faktai, kuriu pagrindu atsiranda civilinė atsakomybė, yra vadinami civilinės atsakomybės sąlygomis [3, 100]. Šios sąlygos nors ir nepakankamai plačiai aukščiau yra aptartos ir darytina išvada, kad teisingas visų šių sąlygų nustatymas ir lemia civilinės atsakomybės atsiradimą. Iš tikrųjų kiekviena iš šių sąlygų verta daug platesnio aptarimo nes dėl civilinės teisės reguliuojamų santykių platumo, teisingas civilinės atsakomybės sąlygų nustatymas turi didelę reikšmę teisingam žalos atlyginimui civilinėse bylose.

Iš išnagrinėtų bylų paaiškėjo, kad teismam kyla problemos ne tik nustatant žalos dydį, bet netgi ir nustatant ar aplamai yra žala. Kas rodo, kad reikalinga gan aukšta teismo kompetencija sprendžiant klausimus apie civilinę atsakomybę.
Taigi apibendrinant darytina išvada, kad civilinė atsakomybė yra vienas iš sudėtingesnių civilinės teisės institutų ir, kad teisingas civilinės atsakomybės nustatymas reikalauja visapusiško išprusimo ir šiuolaikinių socialinių santykių susiklostančių mūsų visuomenėje žinojimo.

Literatūros sąrašas

1. Civilinė teisė. Vilnius, Justitia, 1997
2. Čiočys P. Teisės pagrindai. – V.: VVK leidykla, 2000.
3. Mikelėnas V. Civilinės atsakomybės problemos:lyginamieji aspektai. – V.:Justitia, 1995.

Internetas
4. www.tm.lt. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Šeštoji knyga. Prievolių teisė
5. www.ltu.lt. Norkunas A. Konvencinės ir deliktinės civilinės atsakomybės mokymo dalyko paskaitų kursas 2002-04-04Vilnius.
6. www.lta.lt. 5 seminaras, Neteisėti veiksmai.
7. www.lat.litlex.lt. Teismo dokumentai. Civilinės bylos.

Leave a Comment