XVIII–XIX a. MĄSTYTOJŲ IDĖJOS

TURINYS

ĮŽANGA 3
1. VADYBOS TEORIJOS IŠTAKOS 4
2. XVIII-XIX a. MĄSTYTOJAI IR JŲ ĮNAŠAS Į VADYBOS TEORIJĄ 5
2.1. Adamas Smitas 5
2.1.1. Vadybos vaidmuo A.Smito ekonomikos modelyje 6
2.1.2. A.Smitas apie darbo pasidalijimą 7
2.2. Robertas Ovenas 8
2.3. Davidas Rikardo
2.4. Čarlzas Bebeidžas
2.5. Endriu Ure
2.6. Henris R. TounasĮŽANGA
Dabar, kai mokslas sparčiai žengia į priekį, istorinių temų nagrinėjimas gali atrodyti neaktualus ir šiek tiek nustumtas į užmarštį. Tačiau norint gerai išmanyti kurią nors veiklos sritį, reikalingas visapusis jos pažinimas. Taigi, derėtų įsigilinti į tos srities atsiradimo priežastis, aplinkybes, stengtis suvokti, kokie veiksniai turėjo įtakos teorijų vystymuisi viena ar kita kryptimi ir kokios buvo pagrindinės idėjos. Kaip rašo R.Razauskas irr A.T.Staškevičius, bet koks mokslas turi keturis dalykus, kurie jį išskiria iš kitų mokslų:
• nagrinėjimo objektą
• tyrimo metodus
• definicijas (apibrėžimus, kategorijas, sąvokas, kuriomis susikalbama)
• žmones, kurie tą mokslą kūrė, vystė, populiarino [6, p. 5]
Šiame referate rašoma apie XVIII-XIX a. gyvenusius mąstytojus, vienaip ar kitaip prisidėjusius prie vadybos minties raidos, socialinę bei ekonominę to laikotarpio aplinką, kuri turėjo įtakos pažiūrų susidarymui. Atkreipiamas dėmesys į pramonės revoliucijos įtaką naujų idėjų atsiradimui. Apžvelgiamos pagrindinės idėjos, svarbiausieji darbai bei dabartinis jų vertinimas. Taip pat aprašoma šių idėjų svarba tolimesniuose vaadybos raidos etapuose.

41. VADYBOS TEORIJOS IŠTAKOS
Joks mokslas neatsiranda be pagrindo. Kiekviena žmonijos karta remiasi ta informacija ir patirtimi, kurios sukauptos anksčiau. Naujos žmonijos kartos remiasi jau sukaupta informacija ir patirtimi bei toliau vysto jau suvoktas idėjas. Jei taip nevyktų, nebūtų sąlygų vi

isuomenei tobulėti. Tačiau, kaip rodo mūsų kasdieninė veikla, šito mes pernelyg dažnai nepaisome. Kiekviena karta pernelyg daug „išranda“ to, kas jau buvo atskleista praeityje. Taip galima pasakyti ir apie vadybos mokslą.
Gamybos valdymo mokslo pradininku laikomas Frederikas Vinslou Teiloras (Frederick Winslow Taylor) ir jo pasekėjai. Tačiau nereikia manyti, kad F.Teiloras savo teoriją sukūrė pats „tuščioje vietoje“. Jo nuopelnas tas, kad jis laiku pastebėjo, apibendrino, išvystė ir pritaikė gamyboje tai, kas buvo sukurta dar iki jo ir atskirose mokslų srityse.
Pirmosios atskiros mintys apie valdymo poveikį, apie gamybos valdymo organizavimą skelbtos gerokai anksčiau už F.Teiloro darbus.
Mokslo žinių apie valdymą galima rasti dar gilioje senovėje. Pirmykštės visuomenės medžiotojai, burdamiesi į gentis ir pasidalindami darbą, egiptiečiai, statydami piramides bei reguliuodami Nilo vandens lygį, romėnai, organizuodami kariuomenę irr gindami savo imperiją ir miestus, privalėjo numatyti, organizuoti, skatinti ir kontroliuoti, t.y. valdyti. Senovės mąstytojai Platonas ir Aristotelis domėjosi valstybės valdymo teorija ir paliko mums rašytinių šaltinių apie tai [6, p. 6].
Žymūs anglų ekonomistai Adamas Smitas (Adam Smith) ir Davidas Rikardo (David Ricardo), vokiečių – Karlas Marksas (Karl Marx) ir kt. nesukūrė vadybos mokslo teorijos, tačiau jie skelbė visuomenės raidos mechanizmą, jos dėsnius, reguliuojančius prekės gamybą ir valstybės turtėjimo sąlygas. Šios ir daugelis kitų idėjų, kilusių iš kitų mokslo sričių, vė
ėliau buvo apibendrintos ir priskirtos vadybos mokslui.
Kituose skyriuose išsamiau nagrinėjamos XVIII-XIX a. visuomenės veikėjų idėjos, davusios pradžią vadybos kaip mokslo šakos atsiradimui ir vystymuisi.

52. XVIII-XIX a. MĄSTYTOJAI IR JŲ ĮNAŠAS Į VADYBOS TEORIJĄ
2.1. Adamas Smitas (1723 – 1790)

Adamas Smitas (Adam Smith) – vienas žymiausių anglų ekonomistų, išgarsėjęs savo darbais „Moralių pažiūrų teorija“ („The theory of moral sentiments“, 1759m.) ir „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas“ („An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations“, 1776m.; toliau – „Tautų turtas“). Šie darbai buvo parašyti ankstyvoje D.Britanijos industrializacijos proceso stadijoje. A.Smito idėjos turėjo nemenką įtaką ne tik jo laikais, tačiau ir šiandien išlieka svarbios, kalbant apie prekybos apsaugą, gamybos politiką bei verslo vadybą. Jo sumanyta socialinė sistema buvo daugiau nei vien tik ekonomikos teorija; tai buvo išsamus visuomenės funkcionavimo modelis, apimantis ir verslo vadybą. A.Smitas tikėjo, kad ekonomikos augimas, valdomas funkcionuojančios rinkos sistemos ir palengvintas atitinkamų valdžios įstaigų, yra tautos turto ir piliečių gerovės esmė. Kadangi augimas priklausė nuo efektyvaus darbo su gamybos ištekliais, A.Smitas pastebėjo, kad vadovavimo vaidmuo yra itin svarbus. Todėl jis nusprendė išsamiau panagrinėti valdymo koncepciją. Kai kurie jo aptarti vadybos srities klausimai taip ir lieka nepaaiškinti, tačiau verta įsigilinti į jo pastebėjimus ir rekomendacijas.
XVIII a. pabaigoje atsirado ne tik naujos ekonominės sistemos poreikis, ta

ačiau prireikė ir vadovavimo, kitaip tariant, vadybos, žinių. XVI ir XVII a. anglų tekstilės pramonėje vyravo rankų darbo sistema. Žmonės dirbdavo atskirai, su savo turimomis darbo priemonėmis. Išradus garo variklį ir kitas gamybos priemones, reikalaujančias didelių kapitalinių investicijų, iškilo darbo centralizavimo būtinybė. Poreikis sutelkti daugybę darbininkų vienoje vietoje ir fabrikų sistema atsirado dėl to, kad dabar visos gamybos priemonės priklausė įmonės savininkui ir nebebuvo sąlygų dirbti atskirai. Gamyklinė sistema reikalavo sudėtingesnių kapitalo investicijų planavimo ir paskirstymo, gamybos proceso organizavimo ir darbuotojų veiklos reguliavimo metodų. Taigi, pramonės revoliucijos metu vadybos vaidmuo buvo ypatingai svarbus. Kai kas netgi teigė, kad gamyklai daugiau pranašumo suteikia geras vadovaujamasis darbas, negu pažangi techninė įranga.
Naujose gamyklose atsirado neatidėliotinų problemų, susijusių su darbo jėga – naujų darbuotojų priėmimas, jų apmokymas ir skatinimas. To meto žmonėms, pripratusiems dirbti žemės ūkyje, buvo nelengva prisitaikyti prie monotoniško, reikalaujančio tikslumo, kruopštumo

6
ir tikslios priežiūros darbo. Buvo bandoma įvesti skatinimo sistemą bei nuobaudas už nusižengimus; šie dalykai beveik nepakitę išliko ir iki mūsų laikų.
A.Smitas susidomėjo naująja gamybos sistema ir pastebėjo, kad kylant visų piliečių gyvenimo lygiui, svarbų vaidmenį atlieka besiplečiančios rinkos ir didesnė darbo specializacija. Jis sukūrė modelį, kuriame vartotojo materialinė gerovė buvo apibrėžta kaip tikslas; turtas įvardijamas ne kaip valdžios „gėrybių sandėlis“, ar

rba tautos verslo organizacijų galia, bet kaip gaminančioji, kuriančioji darbo jėga. Kaip A.Smitas pastebėjo, visos gamybos vienintelis tikslas yra vartojimo poreikių tenkinimas; kiekvienas gamintojas yra suinteresuotas gaminti tai, kas patenkintų vartotoją.
Smitas buvo įsitikinęs, kad tautos gerovė priklauso nuo to, kokį kiekį produkcijos kiekvienas gyventojas gali pagaminti. O tai labiausiai priklauso nuo darbo našumo, kuris yra vadovavimo rezultatas. Vienam gyventojui tenkančios produkcijos padidėjimo variklis buvo ekonomikos augimas. Taigi, kylant ekonomikos lygiui, kartu kyla ir gyvenimo lygis bei darbo jėgos paklausa, didėja darbuotojų atlyginimai. Jei nebūtų augimo, rinkos konkurencijos jėgos sumažintų atlyginimus iki pragyvenimo minimumo. Kaip pavyzdį A.Smitas pateikia XVIIIa. Kiniją. Nors tuo metu Kinija atrodė turtinga šalis, tačiau darbuotojai gaudavo minimalius atlyginimus ir, kaip teigia A.Smitas, taip buvo dėl ekonominio augimo stokos. A.Smitas pabrėžė, kad verslininkų ir tautos interesai dažniausiai nesutampa, kadangi kai .kurie vadovaujančiojo sluoksnio atstovai mėgavosi tokia pigios darbo jėgos pasiūla. Jis palaikė paprastus žmones, teigdamas, kad jokia visuomenė negali klestėti ir būti laiminga, jei didesnė jos narių dalis skurdi ir varginga.
A. Smitas laikėsi nuomonės, kad individai yra skatinami asmeninių interesų, taigi, laisvai veikdami, jie sieks sau geriausių prieinamų rezultatų. Visuomenės nariai turėtų aukščiausia kaina įvertinti savo pastangas, atsižvelgdami ir į konkurencijos poveikį, nustatantį tos kainos kitimo ribas. Smito ekonominėje sistemoje vyriausybės vaidmuo sumenkinamas, kadangi individai, siekdami maksimizuoti gaunamą naudą, patys aktyviai ieško veiklos būdų, naudingiausių visuomenei. Tuo būdu tautos poreikiai yra patenkinami automatiškai. Šiam procesui apibūdinti A.Smitas vartoja savo žymiąją „nematomos rankos“ sąvoką.2.1.1. Vadybos vaidmuo A.Smito ekonomikos modelyje
A.Smitas savo ekonominiame modelyje pabrėžė vadovavimo (arba vadybos) funkcijos svarbą. Merkantilistai pripažino efektyvios gamybos naudą, bet laikėsi įsitikinimo, kad efektyvumo turi būti siekiama per valstybės valdymą, o pajamos turi atitekti ne vartotojui, bet
7
vyriausybei. Fiziokratai įsitikino tiek perteklinės prekybos, tiek gamybos nauda, tačiau sumenkino pramonės reikšmę. A.Smitas suvokė tiesioginę priklausomybę tarp prekybos, pramonės produkcijos ir turto. Būtent darbas ir jo efektyvus panaudojimas buvo proceso varomoji jėga. Jeigu, kaip teigė Smitas, darbas yra tautos turto šaltinis, tai turto apimtis priklauso nuo „meistriškumo, sumanumo ir sprendimų“ bei jų pritaikymo galimybių [1]. Tai reiškia, kad tauta gali pagerinti savo padėtį naudodamasi gamybos skatinamu ekonomikos augimu, neplėsdama teritorijos ir nenaudodama grobuoniškų prekybos metodų.
Taigi, turtinio pranašumo įgijimo procese kolonijinius karus pakeičia taikūs progreso metodai, tokie kaip gamybos proceso tobulinimas ir rinkos apimties didinimas. Šios užduotys – vadovo (dabartiniais terminais kalbant – vadybininko) pareiga. Vadovavimo proceso tobulinimas tampa ekonomikos augimo ir tautos turto didėjimo varikliu. Taip Adamo Smito ekonomikos teorija vertė rūpintis vadovavimo būdų bei priemonių pažanga.2.1.2. A.Smitas apie darbo pasidalijimą
A.Smitas savo knygoje „Tautų turtas“ akcentavo darbo pasidalijimo svarbą.
Šio mąstytojo gyvenamuoju laikotarpiu didžiausią susirūpinimą kėlė klausimas, kaip geriausiai valdyti gamyklą. Ankstyvojo laikotarpio gamykloms vadovaudavo pats įmonininkas-kapitalistas. Sparčiai didėjant įrengimų apimtims, prireikė papildomų darbuotojų, kurie atliktų priežiūrą. Smitas pastebėjo, kad „priežiūra ir vadovavimas“ buvo ypatingas darbo pobūdis, kurio funkcijos skyrėsi nuo savininko pareigų. Jis taip pat suprato, kad didžiausias našumo padidėjimas pasiekiamas tada, kai gamybos procesas nėra atliekamas vieno izoliuoto asmens nuo pradžios iki galo, bet kai padalinamas į specializuotus gamybos etapus. Darbo pasidalijimo naudai suvokti, A.Smitas pateikia pavyzdį apie smeigtukų gamyklą. Smito teigimu, dešimt individų, atliekančių specializuotas užduotis, per vieną dieną sugebėtų pagaminti apie 48000 smeigtukų. Tačiau jei kiekvienas jų dirbtų atskirai ir nepriklausomai, vargiai pagamintų apie 200 – ar netgi tik 10 – smeigtukų per dieną. Toks staigus gamybos apimties pokytis atsirastų todėl, kad kiekvienas darbuotojas turėtų ištempti vielą, ją sukarpyti, pagaminti galvutes kiekvienam smeigtukui, išaštrinti smaigalį ir pritvirtinti galvutes[7, p. 40]. Taigi, šiuolaikinėse įmonėse būtų sunku įsivaizduoti bet kokią veiklą be darbo pasidalijimo. Henrio Fordo automobilių gamybos sistema buvo gerai išvystytas pavyzdys to, apie ką A.Smitas vaizdingai rašė jau 1776m. [4].
Darbo pasidalijimas buvo įvestas ne tik gamyklose. Jis tapo rinkos sistemos kaip visumos operacijų pagrindu. Kiekvienas prekybininkas specializuojasi kurioje nors ekonomikos srityje, atlieka tam tikrą funkciją. Jis parduoda perteklinę produkciją arba paslaugas; tada rinkoje už
8
turimus pinigus įsigyja poreikius tenkinančių ekonominių gėrybių. Smitas darė prielaidą, kad prekyba išauga iki rinkos masto. Kuo didesnė rinka, tuo didesnės specializavimosi galimybės, skatinančios kapitalo investicijas, mechanizaciją ir kitus gamybos proceso pagerinimus.
A.Smitas įžvelgė tiek palankių galimybių, tiek problemų reiškinyje, kuris dabartine terminologija įvardijamas kaip žmogiškųjų išteklių valdymas gamybos sistemoje. Konvejerio darbuotojai, kurie buvo geriausiai susipažinę su darbo procesu, turėjo puikią galimybę patobulinti gamybos sistemą.
Čia Smitas pateikia pavyzdį apie jaunuolį, atsakingą už garo mašinos vožtuvų darbą, kuris išrado paprastą prietaisą, automatiškai reguliuojantį vožtuvus.
Kita vertus, A.Smitui kilo abejonių dėl darbo pasidalijimo naudos. Jis tyrinėjo, kokį poveikį sukelia gyvenimo tarpsnis, praleistas dirbant kruopščiai specializuotą, ypatingų sugebėjimų nereikalaujantį darbą. Asmuo, įtrauktas į gamyklinį darbą, „natūraliai tampa toks kvailas ir neišprusęs, kokia tik gali būti žmogiška būtybė“. Smitas pripažino, kad tai buvo laisvos šalies problema; šalies, kuri priklausė nuo piliečių nuomonės ir sprendimų. Nesant jokių šios problemos sprendimo būdų, jis pasiūlė mokyti vaikus prieš tai, kol jie įsidarbina. Smitas iškėlė klausimą, kaip reikia valdyti darbuotojus, dirbančius monotonišką gamyklos darbą, tačiau nesugebėjo rasti atsakymo. Problema lieka neišspręsta.
Ekspertų nuomone, „Tautų turtas“ yra tiesiogiai siejamas su moderniosios vadybos teorijos atsiradimu. Kai kurie šiuo metu vadybos srities specialistų svarstomi klausimai yra labai panašūs į A.Smito iškeltas problemas prieš 227 metus.

2.2. Robertas Ovenas (1771-1858)

Manoma, kad škotų pramonininką Robertą Oveną (Robert Oven) galima laikyti pirmuoju vadybininku. Dirbdamas didelio (tų laikų požiūriu) medvilnės fabriko Niulenroke (New Lanark) vadovu, jis, apibendrinęs praktinę patirtį ir pralenkęs laiką, bandė spręsti pagrindinius vadybos uždavinius, susijusius su darbo našumu bei žmonių darbu. Jis teigė, kad vadovas yra ne „teorinė abstrakcija“, bet vienas svarbiausių asmenų versle.
R.Ovenas su gailesčiu pripažindavo, kad daugumos to meto manufaktūrų valdytojams žmogus tebuvo tik „antraeilė nevertinga maši.na“. Skirtingai nei kiti, suprasdamas žmogaus kaip darbuotojo vertę, jis skatino savo kolegas „.elgtis su gyvomis mašinomis taip pat dėmesingai, kaip ir su negyvomis.“, nes dėmesys ir rūpinimasis žmogumi labai pakelia „tos gyvos mašinos vertę“ [6, p.7]. Tais laikais buvo įprasta regėti gamyklose dirbančius 5-6 metų amžiaus vaikus, o normali darbo diena trukdavo 13 valandų. R.Ovenas įsivaizdavo, kad vadybininko vaidmuo –
9
pertvarkyti darbo sąlygas. Jis aprūpino savo darbininkus geresnėmis gyvenimo sąlygomis; taip pat įkūrė specialią parduotuvę, kurioje buvo galima įsigyti prekių pigiau. R.Ovenas sutrumpino standartinę darbo dieną iki 10,5 valandų bei atsisakė į darbą priimti jaunesnius nei 10 metų vaikus, o į naktinę pamainą vaikų visai nepriimdavo. Jis suteikdavo darbuotojams galimybę pavalgyti tam skirtų pertraukų metu.
Ovenas niekada netvirtino, kad šią reformą sumanė vien tik dėl humanitarinių pagrindų. Jis teigė, kad darbuotojų sąlygų gerinimas neišvengiamai sukelia gamybos apimčių bei pelno padidėjimą. Tuo tarpu, kai kiti įmonių vadovai didžiąją investicijų dalį sutelkdavo technikos, mašinų tobulinimui, Ovenas pabrėžė faktą, kad daugiausia investicijų reikėtų skirti darbininkams, t.y. „gyvosioms mašinoms“ [2, p.33].
R.Ovenas ieškojo įvairių paskatų darbininkų darbo motyvacijai argumentuoti. Pavyzdžiui, kiekvieno darbuotojo darbas kasdien būdavo viešai įvertinamas. R.Ovenas buvo įsitikinęs, kad toks darbo vertinimas ne tik leidžia įmonės vadovui žinoti, kuriose srityse kyla su darbu susijusių problemų, bet ir suteikia pasitenkinimo jausmą bei skatina konkurenciją. Taip pat buvo iškelta idėja, kad darbuotojų produktyvumą labiau skatina pagyrimai nei nuobaudos. Šiuolaikinėse organizacijose pardavimų ir gamybos apimčių skaičių skelbimas yra pagrįstas tais pačiais psichologiniais principais, kaip ir R.Oveno sumanyta vertinimo sistema..
R.Ovenas teigė, kad aukščiausias žmogaus tikslas yra laimė, pasiekiama dirbant darbą, kuris yra nukreiptas kitų žmonių laimės ir gerovės kūrimui.
R.Ovenas ne tik domėjosi savo darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygomis ir stengėsi jas gerinti, rūpinosi ne tik savo darbininkais, kuriuos skatino mokytis, bet taip pat rūpinosi Niulenroko gatvių sanitarinių sąlygų gerinimu, tobulino bendrąją miesto gyventojų švietimo sistemą.
Jis ypatingai domėjosi utopinėmis bendruomenėmis ir pats buvo įkūręs dvi tokio pobūdžio gyvenvietes, paremtas jo filosofinėmis pažiūromis (viena jų įkurta JAV (1824 m.), kita – Anglijoje). Abi bendruomenės žlugo dėl vidinių nesutarimų.
Nors dauguma R.Oveno idėjų šiais laikais yra priimtinos, tačiau tų laikų įmonių savininkams bei politikams jos atrodė pernelyg radikalios.

2.3. Davidas Rikardo (1772-1823)

Davidas Rikardo (David Ricardo) – olandų-žydų kilmės britų ekonomistas. Būdamas dvidešimties, jis įsitraukė į verslą kaip biržos makleris ir tvarkydamas verslo reikalus buvo labai gabus, todėl per penkerius darbo metus uždirbo nemenką pelną. Tada jis daugiau dėmesio ėmė
10
skirti mokslinėms temoms, ir 1779 m., perskaitęs Adamo Smito „Tautų turtą“, pradėjo studijuoti politinę ekonomiką. D.Rikardo šia tema parašė nemažai straipsnių laikraščiui „Morning Chronicle“. Per dešimt metų taip pat pasirodė daug jo pamfletų bei traktatų, bet didžiausias Rikardo darbas buvo knyga „Politinės ekonomijos ir mokesčių principai“ („The Principles of Political Economy and Taxation“), parašyta 1817m. Joje D.Rikardo pristatė savo svarbiausias teorijas, ypatingą dėmesį skyrė algų ir vertės nustatymo problemoms. Algų problemai spręsti jis pasiūlė „geležinį atlyginimų įstatymą“, pagal kurį turėtų nusistovėti stabilūs atlyginimai, dydžiu prilygstantys minimaliam pragyvenimo lygiui. Anot jo, bet koks algos padidėjimas virš minimumo sukeltų perteklinę darbininkų pasiūlą, o išaugus
konkurencijai, atlyginimas vėl, veikiant rinkos dėsniams, būtų sumažinamas iki egzistencijai palaikyti būtino lygio.
Sprendžiant vertės nustatymo problemą, D.Rikardo iškėlė idėją, kad beveik bet kurios pr.ekės vertė yra darbo, reikalingo jai pagaminti, funkcija. Pagal šią darbo vertės teoriją, pagaminti 100 dolerių kainuojantį laikrodį reikia 10 kartų daugiau darbo, negu jo sunaudojama 10 dolerių kainuojančių batų gamyboje.
Davidas Rikardo palaikė idėją, kad ekonomika kaip visuma laikui bėgant stabilizuojasi. Šios analizės ištakos – modifikuota darbo vertės teorija. D.Rikardo buvo įsitikinęs, kad visuomenei tenkanti pelno dalis priklauso nuo darbo jėgos kiekio, reikalingo išlaikyti darbininkams, dirbantiems „nederlingiausią dirvą, kuri dar gali palaikyti ūkinę veiklą“. Šiame modelyje žemė suskirstyta į kategorijas, grindžiamas vidutiniu žemės derlingumu. Žinoma, derlingiausia žemė išaugina daugiau produkcijos nei blogesnės kokybės žemė. Todėl už derlingesnę žemę mokamas didesnis rentos mokestis. Skurdžiausia žemdirbystei naudojama žemė negauna pelno iš rentos, nes visos įplaukos skiriamos darbo ir kapitalo sąnaudoms padengti. Skirtumas tarp skurdžiausios žemės produkcijos ir aukštesnės kokybės žemės didesnę rentos mokesčio dalį priskiria derlingesnei žemei. Didėjant gyventojų skaičiui, turi būti įdirbama ne tik derlingiausia, bet ir prastesnė žemė, kad būtų tenkinama auganti produkcijos paklausa. „Gerosios“ žemės nuomos mokestis kyla, sukeldamas pelno mažėjimą. Praktiškai visas pelnas yra „suryjamas“ nuomos mokesčio, jei populiacija žymiai padidėja. D.Rikardo pabrėžia, kad yra trys pelno padidėjimo šaltiniai:
• atlyginimų sumažinimas
• geresni žemdirbystės įgūdžiai
• naujos rinkos [8]
D.Rikardo taip pat rašė apie tarptautinę prekybą ir jai pritaikė lyginamojo pranašumo teoriją, vis dar priimtiną dabarties ekonomistų [5, p. 763]. Rikardo paaiškino, kodėl Anglijai buvo
11
naudinga siūti drabužius, o Portugalijai – daryti vyną, kol abi šalys tarpusavyje laisvai prekiavo, nepaisant to, kad Portugalija galėjo tiek siūti drabužius, tiek daryti vyną mažesnėmis sąnaudomis negu Anglija.
Nepaisant to, kad Rikardo publikacijos dažnai buvo išpūstos ir nelabai įžvalgios, jis buvo nepaprastai įtakingas ekonomikos mąstytojas.

2.4. Čarlzas Bebeidžas (1792-1871)

Anglų matematikas Č.Bebeidžas (Charles Babbage) yra plačiai žinomas kaip „modernaus skaičiavimo tėvas“, pirmosios skaičiavimo mašinos išradėjas, tačiau jis taip pat domėjosi ir vadyba. Bankininko sūnus Č.Bebeidžas naudojosi nemažu tėvo projektų palikimu, kuris sužadindavo jo susidomėjimą ir smalsumą. Norėdamas pagaminti savo išrastą ir sukonstruotą pirmąjį pasaulyje praktinį mechaninį skaičiuotuvą, kurio pagrindiniai principai vėliau buvo sėkmingai panaudoti ir naudojami skaičiavimo mašinose ir šiuolaikiniuose kompiuteriuose, Č.Bebeidžas lankėsi daugelyje to meto manufaktūrų. Blaivus ir analitiškas mokslininko protas pastebėjo, kad tuometinėse anglų gamyklose egzistavo nemažai prieštaravimų. Vienas svarbiausių tas, kad darbo padalijimas tarp manufaktūros darbininkų neatitiko gamybos koncentracijos laipsnio. Č.Bebeidžo nuomone, gamybos tobulinimas labai priklauso nuo darbo pasidalinimo, arba specializacijos, tobulinimo. Šį vadybos bei gamybos organizavimo principą jis pagrindė gana tobulais matematiniais skaičiavimais [6, p. 7].
Didžiausias Č.Bebeidžo įnašas į vadybą – jo knyga „Apie įrengimų ir komplektuojančių gaminių teoriją“ („On the Economy of Machines and Manufacturers“), parašyta 1832 m., kurioje jis detaliai aprašė matematikos pritaikymo galimybes, sprendžiant neefektyvaus žaliavų ir įrengimų naudojimo problemas. Jis įrodinėjo, kad mokslinių principų pritaikymas darbo procese ne tik žymiai padidina produkcijos apimtis, bet ir sumažina gamybos išlaidas [5, p.34].
Taigi, kaip ir žymusis XVIII a. ekonomistas Adamas Smitas, Č.Bebeidžas žavėjosi darbo specializacijos idėjomis. Jei A.Smitas fizinę veiklą skirstė į specialias užduotis, tai Č.Bebeidžas, tyrimo objektu laikęs darbinę veiklą, teigė, kad specializuoti ir klasifikuoti reikia ne tik fizinį, bet ir protinį darbą. Jis laikėsi nuomonės, kad reikia išanalizuoti kiekvieną gamybos operaciją, tam kad būtų galima at.skirti konkrečius sugebėjimus bei įgūdžius, reikalingus tai operacijai atlikti. Tuo būdu, kiekvienas darbininkas lavintų vieną atskirą įgūdį ir būtų atsakingas tik už vieną viso gamybos proceso etapą. Taigi, taip sumažinamas brangus apmokymams skirtas laikas, o nuolatinis vienos operacijos kartojimas tobulina darbininko meistriškumą ir didina darbo našumą. Be to, sudėtingą procesą išskaidžius į daugybę nesudėtingų darbų, smarkiai padidėja tą darbą
12
sugebančių atlikti žmonių skaičius ir taip sumažėja vidutinis darbuotojams mokamas atlyginimas. Tai yra vienas iš anksčiausių valdymo tyrinėjimo pavyzdžių, padėjusių teorinius pamatus teilorizmui ir Henrio Fordo surinkimo linijoms. Dabartinių konvejerių (surinkimo linijų) darbo metodika taip pat pagrįsta daugeliu Č.Bebeidžo idėjų. Plėtodamas šias idėjas jis iškėlė ir pagrindė teiginį, kad būtinai reikia atskiros srities specialistų, kurie domėtųsi ir gilintųsi į personalo ar korporacijų mokesčių sistemas. Taigi, taip buvo pagrįsta buhalterinės apskaitos specialistų būtinybė, o kartu mechaninių skaičiuotuvų jų darbui mechanizuoti panaudojimas.
Č.Bebeidžas domėjosi ir kitomis finansų vadybos problemomis. Pavyzdžiui, jis pasiūlė ir pagrindė savitą pažangią atlyginimų sistemą, kurios esmė – premijavimas už naudingus sprendimus ir priemokos, priklausančios nuo gamybos pelno. Ši sistema buvo vienas iš būdų gerinti vadovybės ir eilinių darbuotojų santykius. Č.Bebeidžas suprato ryšio tarp žmogiškųjų išteklių ir darbo našumo svarbą.
Kai kurie autoriai teigia, kad Č.Bebeidžas laikytinas pirmuoju vadybos teorijos kūrėju [6, p. 8]. Nemažai jo idėjų būtų galima priskirti tiek klasikinei, tiek kiekybinei vadybos teorijoms, kurios paplito XIX amžiuje.

2.5. Endriu Ure (1778-1857)

Endriu Ure (Andrew Ure) – Glasgou Universiteto profesorius, žinomas kaip kovotojas už Anglijos laisvą tarptautinę prekybą ir vidaus gamybos tobulinimą. E.Ure taip pat buvo aistringas gamyklų sistemos ir naujųjų garo mašinų šalininkas, padaręs keletą svarbių atradimų. Pavyzdžiui, tekstilės fabrikuose reikėjo palaikyti stabilią temperatūrą, norint gaminti vienodus gaminius, bet tą buvo sunku padaryti ir dėl to nukentėdavo gaminių kokybė. Ure užpatentavo termostatą, kuris automatiškai reguliavo temperatūrą ir turėjo didelę reikšmę tekstilės standartizacijai. E.Ure yra pirmasis, gamyklose pradėjęs naudoti ventiliatorius.
E.Ure parašė dvi svarbias knygas: 1836 m. išleista „Didžiosios Britanijos medvilnės pramonė“ („The Cotton Manufacture of Great Britain“) ir 1835 m. – „Gamybos filosofija“ („The Philosophy of Manufacturers“). Pastarojoje E.Ure išsako pažiūras apie susidariusią naująją klasę – gamintojus, gaunančius pajamas iš turimos nuosavybės, t.y. gamyklų. Išsamiau panagrinėkime „Gamybos filosofijoje“ iškeltas idėjas.
E.Ure labai aiškiai pabrėžia mechanizuoto darbo pranašumus. Jis pateikia dviejų medvilnės gamykloje dirbančių darbininkų veiklos pobūdžio ir rezultatų palyginimą. Mašinas aptarnaujantis darbininkas „beveik neturi ką dirbt“ dėl mašinų varomosios jėgos. Taigi, toks darbas beveik nereikalauja fizinės jėgos ir nesukelia nuovargio, užtikrindamas gerą algą. Tuo tarpu
13
nemechanizuotą darbą dirbantis audėjas, kuriam viską reikia atlikti raumenų jėga, varginančio darbo eigoje daro daugybę poilsio pertraukėlių, kurias susumavus gaunamas nemenkas laiko tarpas, gauna atitinkamai mažesnį atlyginimą, be to dar prarasdamas sveikatą dėl „blogo maitinimosi ir lūšnos drėgmės.“
E.Ure manymu, nuolatinis ir nekintantis mokslinės gamybos pažangos tikslas ir poveikis yra filantropinis, kadangi jų paskirtis – darbuotojams tenkančio krūvio ir skausmingų kartojamų veiksmų mažinimas. Čia jis teigia, kad, kuo mažiau pastangų reikalauja gana sudėtingas staklių derinimo procesas, tuo sveikesnės darbuotojų akys ir šviesesni protai. Ure „Gamybos filosofijoje“ taip pat teigia, kad kiekviename knygoje apibūdintame gamybos procese yra akivaizdus mokslo humaniškumas.
Gamyklų sistemos principas yra pakeisti rankų darbą mec.haniniu ir jo išskaidymas į paprasčiausias procedūras. Dirbant pagal rankų darbo schemą, daugiau ar mažiau sugebėjimų reikalaujantis darbas buvo pats brangiausias gamybos elementas. Pereinant prie automatizuoto darbo
plano, kvalifikuotas darbas yra „nuslopinamas“ ir galiausiai pakeičiamas paprasčiausiais mašinų prižiūrėtojais.
Endriu Ure knygoje „Gamybos filosofija“ įvardino tris pagrindinius įrengimų įdiegimo ir tobulinimo privalumus:
• įrengimai įgalina naujų produktų gamybą;
• įrengimai leidžia darbininkui pagaminti didesnį produkcijos kiekį, darbo laikui ir kokybei liekant nepakitus;
• įrengimai palyginti nekvalifikuotą darbą pakeičia kvalifikuotu [3]

2.6. Henris R.Tounas (1844-1924)

XIX a. pradžioje gamybos koncentracija reikalavo naujų valdymo ir organizavimo formų bei būdų. Akivaizdu, kad šiomis sąlygomis tik naujomis vadybos priemonėmis galima didinti darbo našumą ir gauti didesnius pelnus. Henris Tounas (Henry R.Towne) JAV buvo žinomas verslininkas pramonininkas. Jis buvo kelių kompanijų prezidentas. Nuo 1870 m. savo gamyklose jis pradėjo naudoti naujus vadybos metodus. Jo veiklos credo buvo teiginys: „Fabriko valdymas yra ne mažiau svarbu, kaip techniko darbas“.
1880 m. buvo įkurta Amerikos inžinierių-mechanikų sąjunga. Šios sąjungos nariai buvo žymūs vadybininkai. Vienas jų – Henris Tounas. 1886 m. šios sąjungos posėdyje H.Tounas perskaitė pranešimą „Inžinierius kaip ekonomistas“. Pagrindinė šio pranešimo tezė buvo ta, kad
14
būtina vadybos esmę ir metodus nagrinėti ir tobulinti moksliniais pagrindais. H.Tounas pranešime teigė, kad darbo vadyba iki to laiko buvo neorganizuota, vadybininkai neturėjo profesinių ryšių, nebuvo organizuoto pasikeitimo pažangia patirtimi. H.Tounas skatino draugiją taisyti šią situaciją. H.Tounas pateikė tokias pranešimo išvadas:
• Būtina kaupti darbo su mašinomis žinias.
• Sukauptas žinias būtina sisteminti ir klasifikuoti.
• Reikia sudaryti darbininko darbo su mašinomis technologijas ir optimizuoti darbo operacijas.
• Surinktas žinias būtina teikti visoms gamybos grandims, kurios remdamosi jomis turi tobulinti gamybos procesą.
• Būtinas glaudus ryšys tarp praktinės gamybinės veiklos ir vadybos teorijos formavimosi ir nuolatinis jo puoselėjimas.
Šie išsakyti H.Touno teiginiai buvo mokslinės vadybos kertinis akmuo [6, p.9].
H.Touno, Amerikos inžinierių-mechanikų sąjungos prezidento, JAV prekybos rūmų įkūrėjo įtaka verslo pasaulyje vis stiprėjo. Jo veikla turėjo didelę reikšmę pripažįstant vadybą kaip svarbią ir reikalingą mokslo šaką.

2.7. Kiti XVIII-XIX a. mąstytojai

Savaime suprantama, be anksčiau minėtųjų vadybos teorijos kūrėjų, buvo dar nemažai žmonių, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjusių prie šio mokslo plėtojimo ir populiarinimo. Sparčiai kuriantis naujoms įmonėms ir augant gamyklų skaičiui, jų vadovai bandė apibendrinti sukauptą patirtį ir ieškoti optimaliausių gamybos ir vadovavimo būdų.
Vienas iš ankstyvųjų profesionalių vadybininkų buvo Danielius Makkalumas (Daniel C. McCallum), vienos JAV geležinkelio kompanijos direktorius. Savo metiniame pranešime korporacijos direktorių tarybos susirinkime Makkalumas išdėstė pirmos „modernios“ XIX a. vid. korporacijos organizavimo principus. Jis pirmasis pradėjo naudoti organizacines lenteles įmonių struktūrai pavaizduoti.
Elis Vitnis (Eli Whitney) buvo amerikiečių išradėjas, gamyboje pritaikęs keletą savo išradimų. Tačiau jo didžiausias nuopelnas yra tas, kad jis pirmasis sumanė standartizuoti gaminių detales, kad, gaminiui sugedus, nereiktų jo taisyti, o tik pakeisti sugedusią detalę. Taip 1803 m. atsirado pakeičiamos mašinų dalys. Vitnio teigimu, pakeičiamos dalys buvo reikalingos norint pradėti masinę gamybą.

15
Prie įmonių valdymo teorijos prisidėjo Džeimsas Vatas (James Watt (1736-1819)) ir Metju Boltonas (Matthew Boulton (1728-1809)). 1800 m. jie įkūrė savo bendrą įmonę Soho mieste, Anglijoje. Įmonės valdyme pritaikė ir vystė daugybę naujovių, tokių kaip standartinės valdymo procedūros, darbo met.odika, planavimas, progresyvinė darbo užmokesčio sistema, darbuotojų Šv. Kalėdų vakarėliai, šventinės premijos, draudimas ir auditas. Beje Dž.Vatas turėjo nemenką įtaką gamybos apimčių augimui, nes sukūrė savo garo mašiną su atskira kondensacijos kamera; ji buvo daug efektyvesnė už pirmtakes, kurios didelę šiluminės energijos dalį – apie tris ketvirtadalius – išeikvodavo stūmoklio ir kameros šildymui.

16
IŠVADOS

Vadybos mokslo kūrimo ir populiarinimo procese dalyvavo daugybė visuomenės veikėjų, įvairių sričių specialistų bei mąstytojų. Tačiau dar iki vadybos kaip mokslo susiformavimo buvo iškelta ir pagrįsta nemažai brandžių idėjų. Naujų teorijų kūrimas ypatingai suintensyvėjo XVIII-XIX a., kai pramonės revoliucija iš esmės pakeitė darbo pobūdį ir atsirado naujos darbuotojų rūšies – vadybininkų – būtinybė. Mechaniniam darbui keičiant rankų darbą, augant gamybos apimtims ir plečiantis rinkoms, reikėjo tobulinti ir vadovavimo veiklą. Daug teorijų sukurta gamybos įmonių vadovams bendradarbiaujant, kaupiant patirtį ir apibendrinant reiškinius.
Referate stengiamasi apžvelgti kuo daugiau mąstytojų, susijusių su vadyba, idėjų; pateikiamas išsamus jų svarbiausių darbų apibūdinimas, pabrėžiama jų reikšmė šiuolaikinėms vadybos teorijoms.
Svarbiausios idėjos, surikiuotos chronologine tvarka, pateikiamos 1 priede.

17
LITERATŪRA

1. Ekonomikos leidinių biblioteka [interaktyvus]. [žiūrėta 2003-09-18]. Prieiga per Internetą: .
2. James A.F.Stoner Management 2nd edition. Prentice-Hall, Inc. / Englewood Cliffs, New Jersey, 1982. 683 p. ISBN 0-13-549667-5.
3. Modern History Sourcebook: Andrew Ure [žiūrėta 2003-09-22]. Prieiga per Internetą: .
4. Philip C. Koenig, Robert C. Waters. Adam Smith on Management [žiūrėta 2003-09-19]. Prieiga per Internetą: .
5. Ramon J.Aldag, Timothy M.Stearns Management. South-Western publishing Co. Cincinnati, Ohio, 1987. 890 p. ISBN 0-538-07702-6.
6. Razauskas R., Staškevičius A.T. Vadybos mokslo pradininkai ir jų palikimas. Vilnius: Technika, 1996. 64 p. ISBN 9986-05-288-2.
7. Stephen P.Robbins, Robin Stuart-Kotze Management Canadian 4th edition, Prentice Hall Canada Inc. Scarborough, Ontario, 746 p. ISBN 0-13-102070-6.
8. Skaitmeninė enciklopedija [interaktyvus]. [Žiūrėta 2003-10-01]. Prieiga per Internetą: ..

Leave a Comment