Verslo organizacijos strategijos valdymo metodai ir modeliai

TURINYS

TURINYS 2
ĮVADAS 3
STRATEGINIO VALDYMO METODOLOGIJOS 4
PRESKRIPTYVINĖ (NUSTATYTINĖ) METODOLOGIJA 4
Preskriptyvinės (nustatytinės) metodologijos privalumai 6
Preskriptyvinės (nustatytinės) metodologijos trūkumai 7
EMERDŽENTINĖ (PLĖTOTINĖ) METODOLOGIJA 8
Emerdžentinės (plėtotinės) metodologijos privalumai 9
Emerdžentinės (plėtotinės) metodologijos trūkumai 10
STRATEGINIO VALDYMO MODELIAI 10
IŠVADOS 14
LITERATŪRA 15ĮVADAS
Paskutiniu metu sąvoka “strategija biznyje” tapo gana populiaria. Ši tema – neatskiriamas pasitarimų ir simpoziumų atributas. Dėl nuolatinės sąlygų kaitos rinkos ekonomikoje, verslininkas turi turėti savo veiklos gaires – įmonės strategiją. Vadinasi strategija – tai tam tikras tikslų ir galimybių suderinimas ir palaikymas. Strategija įmonei suteikia apibrėžtumą, individualumą ir sudaro sąlygas priimti tam tikrų profesijų darbuotojus. Strateginis planas atveria organizacijai perspektyvą. Strategiją reikėtų veertinti kaip programą, kuri nusako įmonės veiklą pakankamai ilgą laikotarpį, kartu užtikrinant, kad besikeičiant politinei ir socialinei aplinkai, galima būtų koreguoti veiksmus.
Strateginį procesą skirtingai traktuoja dvi pagrindinės metodologijos: nustatytinė (preskriptyvinė) ir plėtotinė (emerdžetinė), kurių kiekviena apima tarpusavyje susietų strategijos teorijų visumą.

Strateginio valdymo modeliai išskiria strateginio proceso elementus ir fiksuoja ryšius tarp jų. Modeliai supaprastintai aprašo strateginį procesą ir gali būti įvairaus detalizacijos lygio.STRATEGINIO VALDYMO METODOLOGIJOS
Preskriptyvinė (nustatytinė) metodologija

Preskriptyvinė strategija – strategija, kurios galutiniai tikslai yra suformuluoti iš anksto ir strateginiai sprendimai koompleksiškai suformuojami prieš strategijos įgyvendinimą.
Preskriptyvinė (nustatytinė) metodologija traktuoja strateginį valdymą kaip tiesioginį (nuoseklų) ir racionalų procesą, prasidedantį nuo tam tikro dabarties momento, analizės pagrindu suformuojant strategiją ateičiai ir ją įgyvendinant. Preskriptyvinis strateginio valdymo procesas remiasi tam tikra strateginio planavimo sistema ka

aip formalizuota nuostatų ir metodų visuma, kuri leidžia nuosekliai ir racionaliai analizuoti organizacijos išorinę aplinką ir resursus, apibrėžti strategijos tikslinę orientaciją, formuoti strateginių sprendimų alternatyvas ir parinkti galutinius strateginius sprendimus, kurie vėliau įgyvendinami.
Strateginio proceso stadijos — strateginė analizė, strategijos kūrimas ir strategijos įgyvendinimas — nuosekliai eina viena po kitos.
Strateginio valdymo procese galimi keli ciklai, kai tam tikros stadijos reikalauja patikslinti ir papildyti kai kuriuos atskirus ankstesnių stadijų momentus. Tačiau galutiniame cikle strategijos įgyvendinimas pradedamas realizuoti tik galutinai sukūrus strategiją. Strategijos kūrimas paskutiniame cikle prasideda jau visiškai užbaigus strateginės analizės stadiją. Strateginio proceso nepertraukiamumas šiuo atveju užtikrinamas, kai baigiant įgyvendinti parengtą ir aprobuotą strategiją, rengiama nauja strategija. Naujos strategijos kūrimą paankstinti gali ankstesnės strategijos realizavimo nesėkmės arba esminiai buvusioje strategijoje nenumatyti išorinės applinkos pokyčiai. Tai galime pamatyti pirmoje schemoje:

Schema 1 Preskriptyvinė (nustatytinė) metodologija

Preskriptyvinė metodologija apima keletą konkretesnių šia metodologija besiremiančių teorijų. Išsiskiria trys pagrindinės preskriptyvinių strategijos teorijų klasės:
 pelno maksimizavimu pagrįstos strategijos teorijos;
 resursais pagrįstos strategijos teorijos;
 socialinės – kultūrinės strategijos teorijos.
Pelno maksimizavimu pagrįstos strategijos teorijos remiasi prielaida, kad pagrindinis organizacijos konkurencingumą apsprendžiantis faktorius yra pelningumas. Todėl vyraujantis strategijos tikslas yra pelno maksimizavimas. Pelningumo didinimo tikslas yra priimtinas ir suprantamas komercinėms organizacijoms. Pelno maksimizavimu besiremiančios strategijos teorijos pripažįsta, kad komercinės organizacijos yra racionalios, analitiškos ir jas va

aldo didesnių pelnų siekimas. Sutinkamai su šiomis teorijomis strategija remiasi formaliu analitiniu procesu, kuris baigiasi strategijos kaip specifinio dokumentų komplekto parengimu. Strategiją apsvarsto ir patvirtina organizacijos vadovybė, pavyzdžiui, direktorių taryba. Tipiškai strategiją įforminantis dokumentų komplektas apima bendros ekonominės ir politinės situacijos prognozę, konkurentų analizę, resursinio potencialo įvertinimą ir strateginių sprendimų visumą, užtikrinančią maksimalų organizacijos pelną. Nors pelno maksimizavimu pagrįstos teorijos nepaneigia socialinių, kultūrinių, vertybinių ir kitų motyvų strategijoje, vienok šie motyvai vaidina antraeilį vaidmenį ir pelningumo didinimo kriterijus juos ilgainiui užgožia. Šios teorijos nenagrinėja klausimų, susijusių su organizacijos resursinio potencialo plėtojimu. Be to ne visos, o tik stambios kompanijos, užimančios reikšmingą dalį rinkoje, gali įgyti ilgalaikį konkurencinį pranašumą prieš kitas organizacijas didindamos savo pelningumą. Tačiau nežiūrint paminėtų trūkumų, pelno maksimizavimui teikiamas prioritetas gali būti naudingas organizacijoms.
Socialinės – kultūrinės strategijos teorijos remiasi prielaida, kad pradiniu momentu formuojant organizacijos strategiją svarbiausiais reikia laikyti socialinius – kultūrinius faktorius ir vertybes. Šios teorijos buvo išplėtotos palyginti neseniai, įvertinant tai, kad kiekviena organizacija yra bendros socialinės ir kultūrinės sistemo.s elementas. Ši sistema įtakoja į priimamus organizacijoje sprendimus, o tuo pačiu ir į jos strategiją. Iškyla reikmė atsižvelgti į platesnę parametrų ir vertybių visumą, kuri valdo organizacijos tikslinę orientaciją ir jos strateginius sprendimus. Kai kurių šalių, pavyzdžiui, Japonijos, visuomeninei struktūrai labiau pr
riimtinos socialinės – kultūrinės strategijos teorijos, negu pelno maksimizavimu paremtos teorijos, kurios labiau derinasi su JAV arba kai kurių Vakarų Europos šalių visuomenės struktūra. Tačiau socialiniai ir kultūriniai faktoriai, kad ir kaip jie bebūtų svarbūs, nėra vieninteliai, kurie įtakoja į organizacijos strategiją. Strategijai didelę įtaką turi organizacijos dydis, kadangi mažos organizacijos formuoja iš esmės skirtingas strategijas, jeigu jas lyginti su stambių multinacionalinių kompanijų strategijomis. Formuojant strategiją, reikia įvertinti kompanijos akcininkų interesą didinti kompanijos pelningumą ir tuo pačiu akcininkams atitenkančią pelno dalį. Todėl aptariamos teorijos nepaneigia pelningumo ir resursinio potencialo svarbos strategijoje.
Resursais pagrįstos strategijos teorijos remiasi prielaida, kad pagrindinis organizacijos konkurencingumą apsprendžiantis faktorius yra resursinis potencialas. Tuo pačiu vyraujantis strategijos tikslas yra resursinio potencialo didinimas. Ekonomine prasme aišku, kad resursinio potencialo plėtojimas sukuria bazę pelningumo didinimui ir, tuo pačiu, šios teorijos nepaneigia pelningumo svarbos. Teorijos skiriasi viena nuo kitos pagal tai, kokia resursų sudėtinė dalis akcentuojama jose kaip svarbiausia strategijos formavime (antra schema).

Schema 2 Resursais pagrįstos strateginių sprendimų alternatyvosPreskriptyvinės (nustatytinės) metodologijos privalumai
Preskriptyvinė (nustatytinė) strateginio valdymo metodologija turi visą eilę privalumų:
1. Strategija kompleksiškai apima visą organizaciją ir jos svarbiausias problemas. Organizacijos veiklai būdinga plati įvairovė ir kiekvienai individualiai veiklos komponentei gaunamas tam tikras efektas. Strategijoje kompleksiškai apimant visą organizaciją, gaunamas visuminis efektas yra didesnis už atskirų ve

eiklos sričių efektų sumą. Šis papildomas efektas, kai bendrasis rezultatas viršija dalinių rezultatų sumą, yra vadinamas sinergijos efektu.
2. Preskriptyvinė metodologija yra logiška, nuosekli ir išbaigta. Formali strateginio planavimo sistema vienareikšmiai atspindi strateginio proceso stadijų seką, vedančią logiškai ir nuosekliai prie galutinio rezultato – organizacijos strategijos. Formaliai apibrėžti grįžtamieji ryšiai tarp atskirų proceso stadijų leidžia nuosekliai realizuoti tarpinius ciklus strateginiame procese.
3. Šioje metodologijoje strategijos formavimo startiniu momentu yra organizacijos tikslinės orientacijos formulavimas. Turint iš anksto apibrėžtus tikslus, galima sutinkamai su jais vertinti ir lyginti tarpusavyje strateginių sprendimų alternatyvas. Vieninga vertinimo ir lyginimo bazė leidžia analizuoti platesnį alternatyvų ratą.
4. Organizacija gali kompleksiškai kontroliuoti strategijos įgyvendinimą ir jos atitikimą kintančiai aplinkos situacijai. Kompleksiškumas nereiškia, kad kontrolė visapusiškai apima visus galimus proceso komponentus. Kad pernelyg didelio elementų skaičiaus kontroliavimas nepadarytų rezultatinės kontrolės informacijos labai gremėzdiška, kontrolės procese koncentruojamasi į pagrindinius organizacijos veiklos rodiklius, svarbiausius sėkmės faktorius ir reikšmingiausius pokyčius išorinėje aplinkoje.
5. Sukauptas didelis patyrimas preskriptyvinių strategijų rengimo ir įgyvendinimo srityje stambiausiose kompanijose.Preskriptyvinės (nustatytinės) metodologijos trūkumai
1. Preskriptyvinė (nustatytinė) metodologija remiasi prielaida, kad ateitį galima prognozuoti pakankamai tiksliai. Tačiau ne visos prognozės ir prielaidos, padarytos formuojant preskriptyvinę strategiją, pasitvirtina praktikoje. Pavyzdžiui, kartais netikėti konkurentų veiksmai, valstybinių institucijų sprendimai ir pan. padaro kai kuriuos sprendimus sunkiai įgyvendinamais.
2. Ne visuomet praktiškai yra galimybės griežtai atsieti strategijos įgyvendinimo stadiją nuo jos formavimo stadijos. Nors ir kaip kruopščiai strateginės analizės pagrindu apibrėžiami strateginiai sprendimai, vykdymo eigoje dažnai iškyla būtinumas juos pakeisti ir patikslinti.
3. Dėl didelio išorinės aplinkos turbulentiškumo dažnai sunku (arba apskritai neįmanoma) iš anksto išbaigtai apibrėžti strategiją.
4. Strategijos tikslinę orientaciją ir parinkti geriausius (optimalius) strateginius sprendimus. Vyraujančios daugumoje organizacijų “viršus – apačia” procedūros sprendimų priėmime neleidžia efektyviai reaguoti į greitus aplinkos pokyčius.
5. Ne visoms organizacijoms priimtina formalizuota strateginio planavimo sistema, sudaranti preskriptyvinės metodologijos realizavimo pagrindą. Formali planavimo sistema didelėse organizacijose tampa pernelyg gremėzdiška ir biurokratiška, trukdančia operatyviai reaguoti į išorinės aplinkos pokyčius. Ji sunkiai pritampa inovatoriškose organizacijose, kadangi biurokratiškų procedūrų rutina užgožia inovatoriškumu grindžiamą platesnį ir gilesnį strateginį mastymą. Formalios procedūros sunkiai suderinamos su vadovavimo stiliumi, kuris remiasi ne vien iš viršaus primetamomis direktyvomis, bet taip pat vadovų ir vykdytojų bendradarbiavimu bei diskusija.
6. Kartais tikslinga atsisakyti ilgalaikių strateginių privalumų ir gauti didesnę naudą išnaudojant trumpalaikes galimybes. Tuo tarpu preskriptyvinėje metodologijoje prerogatyva teikiama ilgalaikiams tikslams, atsisakant trumpalaikių interesų. Tai ne visuomet yra teisinga. Kartais nepavyksta apibrėžti ilgalaikių tikslų. Net jei tai ir galima, įgyvendinantys šiuos tikslus ne visuomet yra linkę aukoti savo trumpalaikius interesus.
Emerdžentinė (plėtotinė) metodologija

Emerdžentinė (plėtotinė) strategija – strategija, kurios galutinė tikslinė orientacija nėra iš anksto aiški ir kurios daliniai strateginiai sprendimai yra formuojami visame vidutinės trukmės periodo bėgyje.

Emerdžentinė metodologija susiformavo palyginti neseniai kaip išeitis preskriptyvinės metodologijos trūkumų išgyvendinimui. Sutinkamai su ja strateginiai sprendimai gimsta palaipsniui ir nenutrūkstamai ir juos negalima vienu žingsniu apjungti į bendrą organizacijos išbaigtą strategiją. Emerdžentinio strateginio valdymo procese nors ir taikomi formalios strateginio planavimo sistemos fragmentai, tačiau jie nesusieja į vieningą, nuoseklią ir logišką visumą strateginę analizę, strategijos formavimą ir jos įgyvendinimą.

Strategijos formavimo ir įgyvendinimo stadijos yra tampriai tarpusavyje susijusios ir persipynusios. Naujų sprendimų formavimas priklauso nuo ankstesnių sprendimų įgyvendinimo rezultatų ir išorinėje aplinkoje susiklosčiusios situacijos. Trečioje schemoje užfiksuotas grįžtamasis ryšis rodo, kad strategijos formavimo ir įgyvendinimo rezultatai gali inicijuoti būtinumą patikslinti ir papildyti ankstyvesnę strateginę analizę. Tokiu būdu emerdžentiniam strateginiam procesui taip pat būdingi ciklai, tačiau jų pobūdis yra visiškai skirtingas, lyginant su preskriptyviniu strateginiu procesu. Šiuo atveju neišsikristalizuoja galutiniai ciklai, apimantys pilnai strateginės analizės, strategijos formavimo ir įgyvendinimo stadijų nuoseklią seką.

Schema 3 Emerdžentinė (plėtotinė) metodologija

Savo ruožtu emerdžentinėje metodologijoje taip pat išskiriamos atskiros teorijos. Pagrindinės emerdžentinių strategijos teorijų klasės yra sekančios:
 išlikimu pagrįstos strategijos teorijos;
 neapibrėžtumu pagrįstos strategijos teorijos;
 derybomis pagrįstos strategijos teorijos;
 pažin.imu pagrįstos strategijos teorijos.Emerdžentinės (plėtotinės) metodologijos privalumai
Emerdžentinė metodologija turi visą eilę privalumų, tarp kurių svarbiausi yra sekantys:
1. Ji derinasi su įprasta praktika tų organizacijų, kurios nesivadovauja iš anksto suformuota visa apimančia strategija. Šiuo atveju nereikalaujama iš anksto prognozuoti organizacijos strateginę situaciją perspektyvoje. Strateginius sprendimus galima priimti tuomet, kai jau plačiau išnagrinėjama susiklosčiusi strateginė situacija.
2. Metodologija yra lankstesnė, lyginant su preskriptyvine, išorinės aplinkos kintančių sąlygų ir galimybių aspektu. Nors formalios strateginio planavimo sistemos panaudojimas nėra pilnai atmetamas, ši sistema nėra pernelyg gremėzdiška ir biurokratiška, kad trukdytų operatyviai reaguoti į išorinės aplinkos pokyčius. Kadangi griežtai neatsiejamos strategijos formavimo ir įgyvendinimo stadijos, užtikrinamas lankstumas patikslinant ir keičiant anksčiau priimtus strateginius sprendimus.
3. Metodologija leidžia formuojant ir įgyvendinant strategiją pilniau įvertinti su žmogiškuoju faktoriumi susijusius aspektus:strateginius pokyčius, organizacijos kultūrą, politiką organizacijoje. Tai užtikrina pilnesnį skirtingų interesų subalansavimą strateginių sprendimų atžvilgiu.
4. Greičiau gaunami strateginių sprendimų įgyvendinimo rezultatai. Šiuo atveju prerogatyva nesuteikiama vien ilgalaikiams tikslams ir neaukojami trumpalaikiai interesai.Emerdžentinės (plėtotinės) metodologijos trūkumai
1. Nesukauptas platesnis metodologijos praktinio panaudojimo patyrimas. Lyginant su preskriptyvine, ji nėra pakankamai logiška, nuosekli ir išbaigta. Joje pareikšta daugiau kritinių pastabų preskriptyvinei metodologijai, negu pasiūlyta konkrečių būdų, padedančių tuos trūkumus įveikti. Todėl iškyla nemaži organizaciniai sunkumai rengiant ir įgyvendinant emerdžentinę strategiją.
2. Kai kuriose veiklos šakose yra būtini iš anksto aprobuoti ilgalaikiai strateginiai projektai, nes be jų organizacijos negalėtų efektyviau funkcionuoti aplamai. Pavyzdžiui, transporto infrastruktūros arba telekomunikacijų tinklo statyba trunka daugelį metų. Eksperimentavimas šiuo atveju yra priimtinas pradinėje stadijoje, o vėliau strategija turi būti fiksuota ilgalaikiuose projektuose.
3. Koncentruojantis į atskiras problemas ir neapimant kompleksiškai organizaciją visumoje, vyraujančios “viršus – apačia” procedūros neleidžia efektyviai reaguoti į aplinkos pokyčius, prarandamas sinergijos efektas. Šiuo atveju nėra galimybių įvertinti ir lyginti strateginių sprendimų alternatyvas pagal vieningus tikslus ir kriterijus.
4. Administracinė kontrolė organizacijoje yra paprastesnė ir aiškesnė, kuomet strategija, užtikrinanti veiklos organizacijoje bazę, buvo parengta iš anksto.Strateginio valdymo modeliai
Grafiniai strateginio valdymo modeliai išskiria strateginio proceso elementus ir fiksuoja ryšius tarp jų. Modeliai supaprastintai aprašo strateginį procesą ir gali būti įvairaus detalizacijos lygio. Preskriptyviniame procese šiuo atveju išskirti sekantys elementai:
 aplinkos analizė. Šis žingsnis apima aplinkos pokyčių dinamikos analizę, politinių, teisinių, ekonominių ir socialinių faktorių tyrinėjimą, svarbiausių sėkmės faktorių ir konkurencinių jėgų identifikavimą, rinkos sąlygų, konkurentų ir klientų analizę. Aplinkos analizės rezultatai leidžia identifikuoti naujas galimybes ir galimas grėsmes organizacijai;
 resursų analizė. Čia analizuojamos svarbiausios organizacijos resursinio potencialo sudėtinės dalys: žmonių resursai, finansiniai resursai, operaciniai resursai. Resursų sudėtis, struktūra ir vaidmuo tiriami su tikslu apibūdinti resursinio potencialo indėlį į pridėtosios vertės kūrimą organizacijoje ir organizacijos konkurencinių pranašumų plėtojimą. Resursų analizės rezultatai leidžia identifikuoti organizacijos silpnąsias ir stipriąsias puses;
 vizija, misija ir tikslai. Šiame žingsnyje apibrėžiama organizacijos tikslinė orientacija perspektyvai. Vizija yra organizacijos ateities paveikslas ilgalaikei perspektyvai, apibūdinantis, kodėl ir kaip organizacija konkuruos su kitomis organizacijomis. Misija ir tikslai jau konkrečiau aprašo vaidmenį ir užduotis, kurias organizacija pasirenka vidutinės trukmės perspektyvai , remdamasi dabartine situacija;
 alternatyvų formavimas. Šis žingsnis apima strateginių sprendimų, kurių visuma sudaro organizacijos strategiją, galimų alternatyvų, užtikrinančių misijos ir tikslų įgyvendinimą, parengimą. Išskiriamos resursais pagrįstos ir rinka pagrįstos strateginių sprendimų alternatyvos, kurios susikristalizuoja analizuojant organizacijos resursinį potencialą ir jos išorinę aplinką;
 sprendimų parinkimas. Šiame žingsnyje strateginės alternatyvos yra vertinamos ir lyginamos tarpusavyje pagal pasirinktus iš anksto kriterijus, atrenkant galutinius sprendimų variantus, kurie visumoje sudaro preskriptyvinę strategiją;
 strateginių trajektorijų analizė. Šis žingsnis susijęs su tolimesniu racionaliai parinktos strategijos nagrinėjimu. Papildomo nagrinėjimo būtinumą gali iššaukti naujai išryškėjusios aplinkybės ir gauta nauja informacija, kurie nebuvo išaiškinti išorinės aplinkos ir resursų analizės stadijoje. Ši papildoma informacija gali pakoreguoti racionalaus strategijos parinkimo rezultatą arba pareikalauti, patikslinus viziją, misiją ir tikslus , atlikti pakartotiną alternatyvų formavimą ir racionalų parinkimą. Papildomo nagrinėjimo priežastimi gali būti sunkumai, išryškėję taikant pačią preskriptyvinę strateginio valdymo metodologiją. Šiuo atveju gali pasirodyti tikslinga papildyti preskriptyvinę metodologiją pažinimu arba derybomis pagrįstais strateginiais procesais. Tai gali vėl pareikalauti kai kurių ankstyvesnių žingsnių patikslinimo ir koregavimo;
 valdymo struktūros analizė. Šis žingsnis taip pat susijęs su tolimesniu racionaliai parinktos preskriptyvinės strategijos nagrinėjimu. Šiuo atveju nagrinėjama, kokiu laipsniu racionaliai parinkta preskriptyvinė strategija derinasi su organizacijos galimybėmis pakeisti savo struktūrą, kultūrą, valdymo bei veiklos stilių. Ribotos galimybės minėtais aspektais gali pareikalauti pakoreguoti ir patikslinti organizacijos tikslinę orientaciją, strategijos alternatyvas ir galutinį strateginių sprendimų parinkimą;

 strategijos įgyvendinimas. Šiame žingsnyje bendri organizacijos strateginiai tikslai transformuojami į konkrečių funkcinių sričių (marketingas, gamyba, žmonių resursai, finansai, tyrimai ir projektavimas) specifinius tikslus, parengiami funkcinėms sritims konkrečių veiksmų planai, kuriuose fiksuojamos užduotys, jų vykdytojai, atlikimo terminai, paskirstomi resursai vykdytojams, vykdomos apskaitos (monitoringo) ir kontrolės procedūros. Ir šiame žingsnyje gali iškilti būtinybė patikslinti ir pakoreguoti a.nkščiau atliktus žingsnius.

Schema 4 Strateginio valdymo modelis (preskriptyvinė metodologija)

Emerdžentiniame strateginio valdymo proceso modelyje stebime žymiai mažesnę detalizaciją, kadangi šiuo atveju neatskiriami tampriai tarpusavyje susiję strategijos formavimo ir jos įgyvendinimo etapai. Šiuo atveju neegzistuoja pilna galutinai aprobuota strategija, o iškyla visa eilė pastoviai eksperimentuojamų pasiūlymų, kuriuos nagrinėja strateginiame procese dalyvaujantys subjektai. Emerdžentiniame strateginiame procese pastovių eksperimentų, diskusijų ir pažinimo veiksmų rezultate nuolat iškyla atskiri strateginiai sprendimai, neapsijungiantys į vieningai išbaigtą strategiją. Strategijos formavimo ir įgyvendinimo procesas susietas tampriu grįžtamuoju ryšiu su strateginės analizės stadijomis. Tai leidžia greitai atspindėti išorinės aplinkos ir resursų pokyčius pastoviai atsinaujinančioje organizacijos emerdžentinėje strategijoje. Tokiu būdu emerdžentinei metodologijai yra būdingi dažnesni strategijos atsinaujinimo ciklai, lyginant su preskriptyvine metodologija. Ši savybė modeliuose atspindėta skirtingomis grįžtamojo ryšio linijomis tarp strategijos įgyvendinimo ir strateginės analizės.

Schema 5 Strateginio valdymo modelis (emerdžentinė metodologija)

Abiem apibudintoms metodologijoms būdingi privalumai ir trūkumai, todėl dažnai yra priimtinas preskriptyvinės ir emerdžentinės metodologijų derinimas, nežiūrint to, kad abiejų metodologijų šalininkai griežtai priešpastato vieną kitam savo požiūrius. Praktinis abiejų metodologijų priimtinumas yra įmanomas dviem būdais:
• pagrindu priimama preskriptyvinė metodologija, papildyta kai kuriais emerdžentinės metodologijos elementais;
• pagrindu priimama emerdžentinė metodologija, papildyta kai kuriais preskriptyvinės metodologijos elementais.IŠVADOS
1. Kadangi preskriptyvinei ir emerdžentinei metodologijoms būdingi ir privalumai, ir trūkumai, jų tarpusavio derinimas leidžia pasiekti efektyvesnį strateginį procesą praktikoje. Pagrindu paimant vieną iš šių metodologijų, ją galima papildyti kai kuriais kitos metodologijos elementais.
2. Strateginį procesą skirtingai traktuoja dvi pagrindinės metologijos: preskriptyvinė ir emerdžentinė, kurių kiekviena apima tarpusavyje susietų strategijos teorijų visumą.
3. Preskriptyvinėje metodologijoje išsiskiria trys pagrindinės strategijos teorijų klasės: pelno maksimizavimu pagrįstos strategijos teorijos, resursais pagrįstos strategijos teorijos, socialinės – kultūrinės strategijos teorijos.
4. Emerdžentinėje metodologijoje išsiskiria keturios pagrindinės strategijos teorijų klasės: išlikimu pagrįstos strategijos teorijos, neapibrėžtumu pagrįstos strategijos teorijos, derybomis pagrįstos strategijos teorijos, pažinimu pagrįstos strategijos teorijos.LITERATŪRA
1.Kuvykaitė R. Tarptautinis marketingas. – K., 1997
2. Sudžius V. Įmonių komercija: principai ir praktika. – V., 1997
3. Vasiliauskas A. Strateginis valdymas. – V., 2000

Leave a Comment